Tag: Robotika

  • Robotui pavyko savarankiškai pastatyti konstrukciją kosmose – pirmasis toks bandymas

    Robotui pavyko savarankiškai pastatyti konstrukciją kosmose – pirmasis toks bandymas

    Kosmose pirmą kartą pademonstruota, kad robotas gali savarankiškai pastatyti konstrukciją be astronautų pagalbos. Tai svarbus žingsnis link ateities, kai dideli objektai orbitoje būtų surenkami „vietoje“, o ne iš anksto pilnai pagaminami Žemėje.

    Demonstracijai panaudotas robotas ASTRA (Autonomous In-Space Tensioned Reflector Assembly), kurį sukūrė Kalifornijos technologijos instituto (Caltech) mokslininkai, o projektą finansavo JAV agentūra DARPA, rašo „ScienceAlert“.

    Per bandymą robotas nuosekliai sujungė kompozitinių pluoštų vamzdelius ir aliuminio jungtis, žingsnis po žingsnio išplėsdamas planuojamos atspindinčios antenos segmentą. Surinkta dalis siekė apie 1,4 metro.

    Nors tai kol kas tik pirmasis antenos segmentas, kūrėjai pabrėžia, kad pademonstruotas technologijos veikimo principas. Esminė idėja – pagrindines detales į kosmosą atgabenti kompaktiškai supakuotas, o surinkimą patikėti autonominiam įrenginiui.

    Trečiasis kelias kosminėms konstrukcijoms

    Iki šiol kosmose dažniausiai buvo remiamasi dviem strategijomis: konstrukcijas surinkti iš dalių su astronautų pagalba arba jas maksimaliai suspausti raketoje ir vėliau išskleisti pasiekus orbitą. Autonominis surinkimas orbitoje laikomas reikšminga trečiąja alternatyva.

    Tokia kryptis ypač aktuali, kai objektai tampa per dideli, kad juos būtų įmanoma patikimai iš anksto pagaminti Žemėje ir vėliau išskleisti kosmose. Kūrėjai nurodo, kad ilgainiui tikslas – surinkti struktūras, kurių mastas galėtų siekti šimtus metrų ar net kilometrus.

    Pasak ASTRA komandos vadovo, aviacijos ir kosmoso inžinieriaus Sergio Pellegrino, tokie sprendimai galėtų praversti ne tik astronomijoje ar astrofizikoje. Jie būtų reikalingi ir ryšių sistemoms bei kitiems didelio masto projektams, pavyzdžiui, didelėms saulės baterijų sistemoms kosmose.

    NOM4D programa ir kiti bandymai

    ASTRA buvo kuriamas kaip DARPA programos NOM4D (Novel Orbital and Moon Manufacturing, Materials and Mass-efficient Design) dalis. Ši iniciatyva 2022 metais pradėta siekiant ieškoti būdų, kaip kosmose daugiau pagaminti ir surinkti vietoje, taip mažinant į orbitą keliamų krovinių apimtį.

    Programoje numatytas ir dar vienas bandymas: JAV Ilinojaus universiteto Urbana-Šampeine komanda planuoja į Tarptautinę kosminę stotį (TKS) nusiųsti įrangą, skirtą patikrinti gamybos orbitoje galimybes.

    Šiame projekte TKS astronautai turėtų išbandyti metodą, kuriuo skystos medžiagos paverčiamos kietomis. Tikslas panašus – į kosmosą gabenti mažiau „paruoštų“ didelių komponentų ir daugiau gamybos atlikti jau orbitoje.

    DARPA programos vadovas Andrew Detor pabrėžė, kad būsimai kosmoso ekonomikai reikės didelių objektų – nuo didelių sandėliavimo mazgų ar buveinių iki plačių saulės masyvų ir didelių radijo antenų. Tokius projektus riboja būtent mastelis, todėl automatizuotas surinkimas tampa kertine kryptimi.

    Nors dabartinės demonstracijos dar yra riboto masto, jos laikomos ženklu, kaip ateityje galėtų būti surenkami kosminiai įrenginiai, instrumentai ar net didesni objektai. Kol kas Caltech komanda užbaigia misiją ir vertina, kokias naujas tyrimų kryptis atveria sėkminga ASTRA demonstracija.

  • Taivano „Foxtron“ autobusai surenkami moduliais kaip „Lego“: gamykloje dirba robotai ir DI

    Taivano bendrovė „Foxtron“ elektrinius autobusus gamina itin neįprastai – jų surinkimą organizuoja modulių principu, kurį pati lygina su „Lego“ kaladėlėmis. Pagrindinis tikslas – daugiau lankstumo ir greitesnė gamyba, pasitelkiant robotus bei dirbtinį intelektą.

    Kaip rašoma portale WNP, tam skirtas neseniai atidarytas „Foxtron“ fabrikas Kaohsiunge, kuriame po vienu stogu sujungtos trys gamybos kryptys: e. autobusai, baterijų paketai ir elektriniai varikliai. Įmonė teigia, kad kokybės patikra vyksta realiu laiku, o gamybos procesas tikrinamas daugiau nei tūkstančiuose taškų.

    Poreikį tokiai gamybos apimčiai skatina ir Taivano valdžios planai iki 2030 metų viešojo transporto autobusus pakeisti elektriniais. Tokie tikslai reiškia augančią paklausą vietiniams gamintojams, kurie gali pasiūlyti ne tik transporto priemones, bet ir visą pavaros sistemą.

    „Foxtron“ atveju modulinis principas prasideda nuo aliuminio profilių, iš kurių formuojamas kėbulo karkasas: profiliai tvirtinami specialiuose šablonuose ir sujungiami varžtais. Tai leidžia išvengti nuolatinių matavimų ir standartizuoti surinkimą.

    Trijų ilgių autobusai vienoje linijoje

    Gamykloje numatyta galimybė toje pačioje linijoje surinkti trijų ilgių autobusus – nuo 7 iki 12 metrų. Autobuso važiuoklė padalinta į penkias sekcijas: viena jų yra pastovaus dydžio, o likusios gali būti pasirenkamos skirtingų variantų.

    Įmonė pabrėžia, kad toks „kaladėlių“ principas suteikia daugiau lankstumo. Kartu, naudojant robotus, jis gali sutrumpinti surinkimo laiką ir sumažinti kaštus.

    Moduliškumas, pasak gamintojo, taikomas ne tik kėbului – ir pavaros sistema (varikliai, baterijos bei energijos valdymas) sukurta taip, kad tiktų skirtingiems modeliams. Nurodoma, jog tą pačią bazę būtų galima pritaikyti įvairiems automobiliams – nuo autobusų iki lengvųjų komercinių ar lengvųjų automobilių.

    AGV vežimėliai ir robotai vietoje klasikinės konvejerio linijos

    Skirtingai nei tradicinėse gamyklose su konvejeriu, „Foxtron“ surinkime svarbų vaidmenį atlieka automatiniai AGV vežimėliai. Ant jų pritvirtinamas paruoštas karkasas, o vežimėlis perveža konstrukciją tarp skirtingų surinkimo stočių.

    Kėbulo panelės – stiklinės ir aliumininės – klijuojamos prie aliuminio rėmo. Didelių ir sunkių elementų perkėlimui bei tvirtinimui naudojami robotai: vienas kelia panelę, kitas pagal numatytą trajektoriją tepa sandariklį, o galutinį pritvirtinimą atlieka operatorius su mechanizuota įranga.

    Prieš pradedant realią gamybą, robotų ir žmonių darbo vietų sąveika buvo iš anksto modeliuota virtualioje aplinkoje. „Foxtron“ nurodo, kad gamykla pirmiausia buvo sukurta ir išbandyta kaip „digital twin“ (skaitmeninis dvynys), įvertinant medžiagų srautus, robotų pasiekiamumą, atstumus ir darbų seką.

    Skaitmeninis dvynys, našumo augimas ir DI kokybės kontrolė

    Bendrovė teigia, kad toks paruošimas dar iki fizinės gamyklos įrengimo leido pašalinti didžiąją dalį erdvinių konfliktų ir saugos rizikų. Anot „Foxtron“, taip pavyko eliminuoti apie 90 proc. galimų saugumo grėsmių bei konfliktų, susijusių su žmonių ir įrangos judėjimu.

    Taip pat buvo tikrinamas ir gamybos valdymo programinis sluoksnis, įskaitant PLC valdiklių programinę įrangą, identifikuojant „butelio kaklelius“ bei koreguojant AGV maršrutus. Įmonės pateikiamais duomenimis, toks pasiruošimas pagerino produktyvumą 30 proc., užduočių per valandą (JPH) skaičių padidino 27,7 proc., o per dieną pagaminamų autobusų skaičių – nuo 1,43 iki 2.

    Šiuo metu gamykloje dirba apie 100–150 operatorių, o metinis planas – maždaug 500 autobusų. „Foxtron“ pripažįsta siekianti dar didesnio automatizavimo, kad operatorių poreikis sumažėtų iki mažiau nei 100.

    Didelis automatizacijos lygis reiškia ir didesnį energijos poreikį, tačiau įmonė tvirtina galinti iki 80 proc. gamyklos energijos pasigaminti pati. Ant stogo įrengta 1,9 MW galios saulės elektrinė, taip pat naudojama 4,9 MW galios energijos kaupimo sistema.

    Kokybės kontrolė vykdoma kiekviename surinkimo etape pasitelkiant kompiuterinę regą ir dirbtinį intelektą. Nurodoma, kad klaidos – pavyzdžiui, netinkamai paklotas laidų pluoštas – aptinkamos iš karto, o sistema pateikia signalą taisymui dar prieš autobuso pervežimą į kitą stotį.

    Gamybos linijoje įrengtos aštuonios inspekcijos stotys: sistema, kaip teigiama, gali patikrinti daugiau nei 1 000 transporto priemonės elementų, o automatiniai testai apima 264 procesus gamybos metu.

  • TEKEVER plečiasi į Daniją: Odensėje kurs veiklą, o EIFO jungiasi prie 580 mln. dolerių investicijų raundo

    TEKEVER plečiasi į Daniją: Odensėje kurs veiklą, o EIFO jungiasi prie 580 mln. dolerių investicijų raundo

    Gynybos technologijų bendrovė TEKEVER paskelbė planus įkurti veiklos padalinį Odensėje – tai būtų pirmasis įmonės operacinis buvimas Šiaurės šalių regione. Šis žingsnis turėtų sustiprinti TEKEVER darbą visame regione.

    Apie plėtrą pranešta po susitikimo Kopenhagoje su Danijos gynybos ministru Jeppe Bruus. Įmonė nurodo, kad vietinė veikla Danijoje bus vystoma etapais – atsižvelgiant į paklausą ir reikiamus patvirtinimus.

    TEKEVER kuria ir tiekia dirbtiniu intelektu paremtas autonomines sistemas gynybos, saugumo ir civilinėms reikmėms. Kartu su plėtros planais bendrovė taip pat pritraukia naują investuotoją iš Danijos.

    Prie TEKEVER 580 mln. JAV dolerių „Series D“ finansavimo raundo uždarymo prisijungs EIFO – Danijos eksporto ir investicijų fondas. Šis raundas pirmą kartą viešai paskelbtas 2026 metų rugsėjo 23 dieną, tuomet bendrovė buvo vertinama 6,4 mlrd. JAV dolerių.

    Kodėl pasirinkta Odensė

    TEKEVER teigimu, Odensė pasirinkta dėl čia susiformavusio dronų ir robotikos ekosistemos. Mieste veikia tokios iniciatyvos kaip Odense Robotics, taip pat UAS Denmark tarptautinis bandymų centras.

    Prie vietinių pajėgumų priskiriamas ir Pietų Danijos universiteto SDU Drone Centre bei Flight Lab. Tai, pasak bendrovės, suteikia prieigą prie Danijos bandymų ir mokslinių tyrimų infrastruktūros, specializuotų įmonių ir talentų.

    Įmonė: plėtra vyks etapais

    TEKEVER vadovas Ricardo Mendes pabrėžė, kad pirmasis operacinis buvimas Danijoje įmonei suteiks platformą dirbti su klientais ir partneriais visame regione. Jis taip pat akcentavo, kad EIFO investicija yra svarbus etapas uždarant naują finansavimo raundą.

    Vadovo teigimu, įmonės veiklos plėtra Danijoje bus vystoma etapais, reaguojant į paklausą ir patvirtinimus. Bendrovė taip pat mini savivaldybės palaikymą ir pažangą bendradarbiaujant su vietiniais partneriais.

    Ką darys pritraukus lėšų

    Įmonė skelbia jau dirbanti su Danijos partneriais ir matanti bendradarbiavimo galimybių gynybos, saugumo bei technologijų srityse. Taip pat planuojama su Danijos suinteresuotomis pusėmis svarstyti, kaip dvejopo naudojimo sistemos galėtų prisidėti stebint kritinę jūrinę energetikos infrastruktūrą.

    EIFO vadovas Peder Lundquist teigia, kad ši investicija turėtų paremti TEKEVER augimą ir priartinti vieną iš pirmaujančių Europos gynybos bendrovių prie Danijos. Jo vertinimu, tai gali atverti kelią didesniam bendradarbiavimui, technologijų plėtrai ir didesniam Danijos pramonės dalyvavimui Europos gynybos sektoriuje.

    TEKEVER nurodo, kad Danijos padalinys taps platesnio Europos tinklo dalimi: jis apima Portugaliją, Jungtinę Karalystę, Prancūziją, Vokietiją ir Estiją. Bendrovė taip pat primena neseniai Miunchene atidarytą Vokietijos centrą, o pritrauktas finansavimas bus skirtas tolesnei tarptautinei plėtrai, pramoninių ir technologinių pajėgumų stiprinimui bei strateginiams įsigijimams.

  • Aštuonkojai pralenda pro itin mažas skyles: mokslininkai aiškinasi, kaip tai daro

    Aštuonkojai pralenda pro itin mažas skyles: mokslininkai aiškinasi, kaip tai daro

    Aštuonkojai gali prasmukti pro stebėtinai mažas angas – kartais atrodančias per ankštas tokiam gyvūnui. Mokslininkus ir robotikos inžinierius ypač domina, kaip jiems pavyksta taip stipriai deformuoti kūną neprarandant kontrolės.

    Kaip rašoma žurnale „Journal of Experimental Biology“ publikuotame darbe, pagrindinė fizinė riba aštuonkojui pralįsti pro „butelio kaklelį“ yra jo kietas snapas. Visa kita priklauso nuo to, kaip vikriai gyvūnas sugeba koordinuoti minkštą kūną, čiuptuvus ir mantiją.

    Tyrėjų komanda – galvakojų moliuskų specialistai iš Italijos ir Austrijos bei Singapūro nacionalinio universiteto Pažangiosios robotikos centro inžinieriai – siekė suprasti, kokias konkrečias judesių strategijas aštuonkojai pasitelkia skirtingo dydžio angose.

    Praktinė šio darbo reikšmė – ne vien biologijos žinios. Aštuonkojų gebėjimas judėti ankštose erdvėse gali padėti kurti minkštuosius robotus, kurie ateityje būtų naudingesni, pavyzdžiui, paieškos ir gelbėjimo operacijose.

    Kaip buvo tiriamas pralindimas

    Komanda detaliai stebėjo tris jaunus paprastuosius aštuonkojus (Octopus vulgaris), kai šie lindo pro skirtingo dydžio skyles. Elgesys buvo filmuojamas, o įrašai analizuojami ieškant pasikartojančių judesių „blokų“.

    Tyrime vartojama sąvoka „motoriniai primityvai“ reiškia bazinius judesio elementus, kuriuos nervų sistema gali jungti į sudėtingesnius veiksmus. Ši idėja kilo neuro moksle, bet vėliau prigijo ir robotikoje.

    Mokslininkai pastebėjo, kad pasirinkta pralindimo strategija keičiasi priklausomai nuo to, kiek anga yra didelė lyginant su paties aštuonkojo kūnu.

    Trijų ir keturių žingsnių strategijos

    Kai anga būdavo santykinai didesnė, aštuonkojai dažniausiai laikydavosi trijų žingsnių sekos: pirmiausia „žvalgyba“, tada čiuptuvų perstatymas ir galiausiai pralindimas. Tyrėjai šį elgesį apibūdina kaip gana nuoseklų ir pasikartojantį.

    Iš pradžių aštuonkojis čiuptuvais apčiupinėdavo angą ir pradėdavo lįsti, dažnai pirmas prakišdamas vieną čiuptuvą (dažniausiai iš priekinių, kairėje), o po to – iki penkių kitų.

    Vėliau, remdamasis dviem jau prakištais čiuptuvais ir jų siurbtukais „prisikibdamas“ prie pertvaros aplink angą, gyvūnas atsispirdavo ir atsargiai vienu metu prastumdavo mantiją bei likusius čiuptuvus.

    Kai anga būdavo mažesnė, paskutinis etapas išsiskaidydavo į du atskirus veiksmus: pirmiausia perstatomi likę čiuptuvai, o tik tuomet atskirai prakišama mantija. Taip susidarydavo keturių žingsnių strategija.

    Kodėl mantija – sunkiausia dalis

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad galvos ir mantijos pralindimas atrodo ypač jautrus momentas, nes ten yra gyvybiškai svarbūs organai. Tarp jų – trys širdys, virškinimo sistema ir centrinės nervų sistemos dalis, apjuosianti stemplę.

    Dar viena reikšminga detalė – centrinę nervų sistemą dengia standesnis kremzlinis „apvalkalas“. Jo dydį mokslininkai vertino netiesiogiai, matuodami atstumą tarp aštuonkojų akių, ir naudojo kaip orientyrą, kokio dydžio anga teoriškai turėtų būti „įveikiama“.

    Vis dėlto stebėta, kad, pasitelkę keturių žingsnių strategiją, paprastieji aštuonkojai gebėjo pralįsti ir pro angas, kurios buvo šiek tiek mažesnės už atstumą tarp jų akių. Vaizdo įrašuose matyti, kaip jie raumenimis itin tiksliai deformuoja mantiją, kad ši praeitų pro, atrodytų, neįmanomai ankštą vietą.

    Autoriai mano, kad geriau supratus tokias judėjimo strategijas, atsiranda naujų principų minkštųjų robotų dizainui. Skirtingai nei dažnai „gyvatiškos“ formos sprendimai, aštuonkojo įkvėptas modelis teoriškai leistų sutalpinti daugiau jutiklių ir manipuliatorių, neprarandant gebėjimo judėti labai ankštose erdvėse.

  • Kinijoje turistai kopdami į kalnus nuomojasi robotinius egzoskeletus – mada sparčiai plinta

    Kinijoje turistai, kopdami į vieną garsiausių šalies kalnų Taišaną, vis dažniau nuomojasi robotinius egzoskeletus – dėvimus įrenginius, kurie padeda žengti į kalną lengviau. Tokia paslauga, pradėjusi kaip naujovė, per trumpą laiką tapo plačiai naudojama.

    Taišanas kasmet pritraukia milijonus lankytojų, tačiau užkopti nėra paprasta: į viršų veda daugiau nei 7 000 akmeninių laiptelių. Nors takai sutvarkyti ir laikomi saugiais, kopimas išlieka varginantis net fiziškai pasirengusiems keliautojams.

    Kaip rašo „ZME Science“, egzoskeletai sukurti tam, kad suteiktų sinchronizuotą pagalbą kojoms ir leistų daugiau žmonių patirti patį žygį nepersitempiant. Paslauga nėra labai brangi – vienas užkopimas su įrenginiu kainuoja apie 11 JAV dolerių.

    Ši technologija ypač patraukli vyresnio amžiaus keliautojams ar tiems, kuriems ilgas kopimas laiptais kelia sunkumų. Taip kalnas tampa prieinamesnis – ypač tiems, kurie nenori rinktis lynų kelio vien dėl nuovargio.

    Auga nuomos mastas ir geografija

    2025 metų pradžioje Taišane turistams buvo pasiūlyta vos 10 tokių įrenginių. Jau iki gegužės, kaip pranešama, jų skaičius išaugo iki 500, o panašios nuomos paslaugos pradėjo rastis ir kitose Kinijos turistų traukos vietose.

    Iki 2026 metų rugsėjo egzoskeletų nuoma buvo įdiegta dešimtyse objektų, tarp jų – Huashano kalne, Uji kalnų regione ir Enši didžiajame kanjone. Tai rodo, kad sprendimas prigijo ne vien viename kalne, o tapo platesne turizmo paslaugų kryptimi.

    2026 metų lapkritį Taišane surengtos net varžybos, skirtos robotams ir varomiems egzoskeletams – senoviniai akmeniniai laiptai tapo savotišku dėvimosios robotikos bandymų poligonu.

    IDC duomenimis, 2025 metais Kinijoje buvo išsiųsta apie 26 000 egzoskeletų robotų, iš kurių beveik 19 000 sudarė vartotojams skirti pagalbiniai įrenginiai. Vis dėlto didžiausia pajamų dalis, kaip pažymima, tebebuvo susijusi su medicinine reabilitacija – tokios sistemos paprastai gerokai brangesnės.

    Kaip veikia ir ką sako naudotojai

    Viena iš dažniausiai minimų įrenginių ypatybių – lengvumas: jie sveria apie 1,8 kilogramo, tvirtinami ties liemeniu ir šlaunimis. Skelbiama, kad ankstesnė versija galėjo veikti maždaug penkias valandas naudodama bateriją, o pagalba žingsniuojant derinama su vartotojo judesiais.

    Kinijos naujienų agentūrai „Xinhua“ 2025 metų pradžioje Taišane egzoskeletą išbandęs 68 metų turistas Li Chengde pasakojo, kad įrenginys jam realiai palengvino kopimą: užsidėjus kojos nebeskaudėjo, o pojūtis priminė tarsi kažkas trauktų į viršų.

    Kiti naudotojai, įskaitant 2025 metais CNN cituotą 29 metų turinio kūrėją Jacky, taip pat gyrė sprendimą – jis teigė, kad nusiėmus įrenginį net pasijunti nerangiai. Vis dėlto buvo paminėta ir nepatogumų: kai kuriuos kasdienius veiksmus, pavyzdžiui, užsirišti batraiščius, su įranga atlikti sunkiau.

    Kodėl tai svarbu vyresniems žmonėms

    Egzoskeletų bumas turizme siejamas ir su platesnėmis demografinėmis tendencijomis: Kinija, kaip ir daug kitų šalių, susiduria su sparčiai senėjančia visuomene. Oficialiais šalies Nacionalinio statistikos biuro duomenimis, 2025 metų pabaigoje Kinijoje buvo 323,4 mln. 60 metų ir vyresnių gyventojų – tai sudarė 23 proc. populiacijos.

    2026 metų sausį aštuoni Kinijos centrinės valdžios departamentai paskelbė gaires, kuriose skatinama naudoti technologijas, įskaitant robotinius egzoskeletus, siekiant padėti vyresnio amžiaus žmonėms, kurių fizinės galimybės silpnėja. Tai įvardijama kaip dalis platesnių pastangų gerinti senjorų priežiūrą ir plėtoti šiai grupei skirtų produktų rinką.

    Vienas iš Taišano kultūrinio turizmo grupės atstovų Wang Houzhe, prisidėjęs prie roboto kūrimo, yra sakęs, kad dalis vyresnių turistų nori mėgautis vaizdais kopimo metu, tačiau lynų kelias riboja patirtį. Egzoskeletas, jo teigimu, leidžia patirti patį kopimo džiaugsmą.

    Ką rodo moksliniai tyrimai ir kas dar neaišku

    Entuziastingi turistų atsiliepimai dar nereiškia, kad bet koks egzoskeletas visada ir visiems bus vienodai naudingas. Vis dėlto 2026 metais publikuoti keli nedideli tyrimai, nagrinėję minkštųjų robotinių kostiumų poveikį vyresnių žmonių judėjimui, pateikia pirmuosius teigiamus signalus.

    2026 metų birželį paskelbtame tyrime buvo bandytas minkštas klubų egzoskeletas su 20 sveikų vyresnio amžiaus suaugusiųjų, jiems einant į įkalnę ant bėgimo takelio. Įjungus įrenginį dalyviai pranešė apie kiek mažesnį fizinį krūvį, o kai kurie širdies ir kraujagyslių pastangų rodikliai šiek tiek pagerėjo.

    Kitas 2026 metų liepą „Nature Communications“ publikuotas tyrimas, kuriame dalyvavo 10 vyresnio amžiaus asmenų, parodė, kad kitas minkštas robotinis kostiumas sumažino energijos sąnaudas vaikštant vidutiniškai 13,6 proc. ir padėjo geriau atlikti atsistojimo nuo kėdės pratimo kartojimus.

    Vis dėlto patys straipsnio autoriai pabrėžia, kad tyrimai buvo maži, o juose naudoti įrenginiai skyrėsi nuo turistams siūlomų modelių. Todėl dar lieka atviras klausimas, ar tokie sprendimai plačiai ir saugiai pasiteisins ne tik turistiniuose maršrutuose, bet ir namuose, ligoninėse ar reabilitacijoje.

    Taišane naudoti įrenginiai siejami su bendrove „Kenqing Technology“, kuri, kaip teigiama, kuria ne tik turizmui skirtus, bet ir kasdieniam judėjimui pritaikytus modelius. Vienas atskirai minimas variantas, sukurtas senjorams, sveria apie 2,4 kilogramo ir, pasak pranešimų, Kinijoje galėjo kainuoti apie 2 334 JAV dolerius.

  • InnoWeek 2026 Taškente: robotai gaisrams, žemės ūkio dronai ir studentų žaliosios idėjos

    InnoWeek 2026 Taškente: robotai gaisrams, žemės ūkio dronai ir studentų žaliosios idėjos

    Uzbekistane vykusiame „InnoWeek 2026“ renginyje Taškente pristatyti sprendimai, kurių tikslas – realiai spręsti pramonės saugos, žemės ūkio ir energijos efektyvumo problemas: nuo nuotoliniu būdu valdomo gaisrų gesinimo roboto iki daugiafunkcių dronų ir studentų kuriamų elektrinių transporto bei atsinaujinančios energijos projektų.

    Kaip skelbia „Euronews“, vienas ryškiausių eksponatų – vikšrinis prototipas, galintis privažiuoti prie ugnies židinio ten, kur žmonėms būti pavojinga, ir nukreipti vandens patranką į liepsnas. Tokia technika, kūrėjų teigimu, galėtų padėti dirbant degalinėse ar kitose didelės rizikos vietose.

    Renginyje savo idėjas demonstravo ne tik įmonės ir tyrėjai, bet ir studentai. Parodoje akcentuota, kad inovacijos kuriamos ne vien laboratorijoms – ieškoma būdų, kaip prototipus paversti produktais, kuriuos būtų galima gaminti serijiniu būdu ir siūlyti rinkai.

    Nors pristatytos technologijos apima skirtingas sritis – aviaciją, robotiką, švariąją energiją – bendras vardiklis tas pats: siekis sumažinti riziką, didinti našumą ir energijos taupymą, o kartu atrasti eksporto galimybių artimiausiame regione.

    Nuotoliniu būdu valdomas gaisrų gesinimo robotas

    Gaisrų gesinimo robotas, sukurtas Uzbekistane, valdomas iš 500–800 metrų atstumo. Tai leistų ugniagesiams likti atokiau nuo karščio, dūmų ar galimų sprogimo rizikų, o pavojingiausias zonas patikėti technikai.

    Kūrėjai aiškina, kad roboto vikšrai suprojektuoti taip, kad atlaikytų bent 500 laipsnių temperatūrą, o metalinių vikšrų versija – iki 1 000 laipsnių. Taip pat dirbama ties dirbtinio intelekto integracija, įskaitant automatizuotą vandens patrankos valdymą.

    Projektas vystomas bendradarbiaujant su Uzbekistano Nepaprastųjų situacijų ministerija, tačiau kol kas tai – prototipas, kuriam pateikta patentinė paraiška. Prie projekto prisidedantis ekonomikos mokslų daktaras Qudratjon Yusupov sako, kad analogiški sprendimai egzistuoja, bet paprastai kainuoja brangiai.

    Pasak jo, Uzbekistane kuriamo prototipo kaina galėtų siekti apie 8 100 eurų, kai panašus modelis iš Kinijos – apie 15 300 eurų. Kūrėjai potencialiais pirkėjais įvardija degalines ir dujų pildymo stotis, taip pat svarsto eksportą į Kirgiziją ir Tadžikistaną.

    Dronai žemės ūkiui ir ekstremalioms situacijoms

    Parodoje pristatyti ir bepilotės aviacijos sprendimai. Gamintojas „Sahro Drone Industry“ teigia kuriantis dronus ne tik karinėms reikmėms, bet ir žemės ūkiui bei ekstremalių situacijų valdymui.

    „InnoWeek 2026“ metu įmonė demonstravo daugiafunkcį droną, galintį gabenti iki 50 kilogramų krovinį. Keičiant platformą ir talpą, tas pats aparatas gali būti pritaikomas purškimui laukuose arba gaisrų gesinimo užduotims.

    Žemės ūkyje tokie dronai gali paskirstyti trąšas ar kitas priemones virš jau užaugusių pasėlių – taip išvengiama traktorių, kurie, važiuodami per laukus, gali apgadinti augalus. Įmonės atstovas Shavkat Quchqorov nurodė, kad apie 90 proc. gamybos skirta kariniams tikslams, o likusi dalis – civilinėms sritims.

    Pasak jo, šiuo metu įmonė gamina 14 tipų karinių dronų, o apie 70 proc. komponentų yra lokalizuoti. Eksportą planuojama pradėti 2027 metais, o galimi gamybos mastai, priklausomai nuo paklausos, įvardijami nuo maždaug 100 didesnių dronų per metus iki 60 000 mažesnių modelių.

    Studentų projektai: nuo „energetinio medžio“ iki elektrinio bolido

    Universitetų komandos renginyje rodė ir atsinaujinančios energijos bei elektrinio transporto prototipus. Kimyo tarptautinio universiteto studentai sukūrė medžio formos instaliaciją, kuri sujungia saulės modulius ir vėjo turbinas – elektra būtų skirta lauko apšvietimui ir apsaugos kameroms, o dalis energijos kaupiama baterijose.

    Universitetas skaičiuoja, kad galutinis vienetas gamyboje galėtų kainuoti apie 2 000 JAV dolerių, o pardavimo kaina siektų 2 200–2 500 JAV dolerių. Prorektorius Ulugbek Vosikov aiškino, kad pagal pasirinktą modelį pirmasis studentų sukurtų sprendimų klientas gali būti pats universitetas.

    Idėja tokia: institucija atrenka perspektyviausius projektus, juos finansuoja, o vėliau gali nupirkti ir įdiegti universiteto teritorijoje. Pajamos grąžinamos į mokslinių tyrimų ir plėtros centrą, kad būtų finansuojamos kitos inovacijos.

    Tuo metu Turino politechnikos universiteto Taškente studentai pristatė 250 kilogramų elektrinę transporto priemonę, skirtą energijos efektyvumo varžyboms. „Cosmos Innovation“ komanda teigia pasiekusi 0,6 kilovatvalandės energijos sąnaudas 10 kilometrų ir tikisi dalyvauti 2027 metų „Shell Eco-marathon“ JAV.

    Didžiausias iššūkis – kelias nuo prototipo iki rinkos

    Nors parodoje netrūko praktinių sprendimų, jų kelias iki masinio pritaikymo nėra paprastas. Leibniz universiteto Hanoveryje profesorius Georg Guggenberger renginio kontekste pabrėžė, kad mokslininkams, inovatoriams ir verslui būtina glaudžiau bendradarbiauti, kad tyrimai virstų realiais produktais.

    Uzbekistano Inovatyvios plėtros agentūra siekia stiprinti ryšius tarp mokslo ir pramonės, skatindama „spin-off“ tipo įmones ir bendrai finansuojamus tyrimus. Agentūros direktoriaus pavaduotojas Javlonbek Abdujalilov teigė, kad „InnoWeek 2026“ dalyvavo 20 tokių bendrovių.

    Anot jo, nauji finansavimo mechanizmai turėtų leisti verslui ir valdžios institucijoms dalytis mokslinių projektų kaštais. Tokiu būdu tikimasi paspartinti inovacijų perkėlimą iš prototipų stadijos į gamybą ir platesnį komercinį pritaikymą.

  • „Tesla“ atskleidė „Cybercab“ gamybos triuką: be dažymo ir su 25 stotimis – ką tai keičia

    „Tesla“ atskleidė „Cybercab“ gamybos triuką: be dažymo ir su 25 stotimis – ką tai keičia

    Gamyba apversta aukštyn kojomis

    „Tesla“ pristato naujas detales apie „Cybercab“ gamybą Teksaso gamykloje, kur įmonė bando praktiškai įgyvendinti vadinamąjį unboxed principą. Vietoje įprasto kelio, kai pirmiausia surenkamas kėbulas, jis dažomas, o tada pamažu „užpildomas“ laidais, agregatais ir salonu, „Cybercab“ konstruojamas iš atskirai paruoštų modulių.

    Šią schemą „Tesla“ aiškina kaip bandymą padidinti greitį ir efektyvumą: mažesnius mazgus lengviau pasiekti tiek žmonėms, tiek robotams, todėl mažėja „darbas giliai kėbulo viduje“. Pasak įmonės atstovų, linija yra apie 78 proc. automatizuota, o daug darbų, kurie tradiciškai vyksta galutinėje surinkimo stadijoje, perkeliami į ankstesnius etapus.

    Kaip sujungiami moduliai ir kodėl tai svarbu

    Pagal „Tesla“ pateikiamą logiką, priekinis modulis talpina maždaug pusę automobilio dalių ir turinio. Pavaros mazgas, pakaba ir šiluminės sistemos komponentai montuojami ant pozicionavimo platformos, o virš jų nuleidžiama priekinė struktūra, kurioje jau būna prietaisų skydelio elementai.

    Šoninės dalys surenkamos atskirai, dažnai plokščiai, patogiame aukštyje, o tai, „Tesla“ teigimu, leidžia greičiau montuoti virš galvos esančius komponentus. Sėdynės ir kiliminė danga tvirtinamos prie baterijos paketo, kurio viršutinis dangtis tuo pačiu tampa salono grindimis.

    Toliau šie iš anksto surinkti mazgai suvedami į automatinę sujungimo liniją jau su instaliuota dalimi laidų, žarnų ir kitų komponentų. Robotai pozicionuoja modulius ir juos sujungia, o po to automobilis keliauja į galutinę surinkimo atkarpą, kuri, „Tesla“ teigimu, sudaryta maždaug iš 25 stočių.

    25 stotys vietoje ilgos linijos

    Vienas labiausiai išskiriamų skaičių yra finalinės surinkimo dalies apimtis. „Tesla“ inžinerijos vadovas Larsas Moravy viešai lygino, kad „Model Y“ galutinėje surinkimo grandinėje stočių gali būti 5–10 kartų daugiau, todėl „Cybercab“ atveju tikimasi sutrumpinti laiką, mažinti užimamą plotą ir supaprastinti procesų seką.

    Įmonės pateikiamas pavyzdys – ratai montuojami priešpaskutinėje stotyje, o ant savo ratų automobilis pirmą kartą pilnai atsistoja beveik pačioje linijos pabaigoje. Tai atspindi idėją, kad didelė dalis tradicinės „pabaigos“ darbų atliekama dar modulių surinkimo fazėje.

    Be dažymo cecho: spalva įlieta gamyboje

    Dar vienas radikalus sprendimas – atsisakymas įprasto dažymo cecho. Vietoje to išoriniai plastikiniai kėbulo paneliai gaminami taip, kad spalva būtų „įlieta“ formavimo metu, o tai leidžia išvengti vieno brangiausių ir daugiausia vietos reikalaujančių automobilių gamybos etapų.

    „Tesla“ taip pat nurodo, kad priekiniai ir galiniai struktūriniai moduliai praleidžia elektrocheminio dengimo etapą, nors plieninės šoninės struktūros išlieka dengiamos. Įmonės atstovai tvirtina, kad įbrėžimai tokiame paviršiuje turi būti remontuojami panašiai kaip įprasto dažymo atveju, nors ilgaamžiškumo klausimas priklausys nuo realios eksploatacijos ir remonto praktikos.

    Tikrinimai etapais ir greitesnis gedimų susekimas

    Modulinė surinkimo logika taikoma ir testavimui. „Tesla“ teigia, kad tikrina atskirus komponentus prieš suformuodama didesnius mazgus, o vėliau tikrinimus kartoja aukštesniame surinkimo lygyje, taip sumažindama tikimybę, jog brokas bus aptiktas tik tuomet, kai detalė jau paslėpta giliai konstrukcijoje.

    Pasak gamintojo, priekinis modulis į sujungimo etapą atvyksta su prijungtais kompiuteriais ir jau patikrintomis sistemomis. Praktikoje tai gali reikšti mažiau „brangių netikėtumų“ vėlyvoje gamybos stadijoje, kai taisymai būna lėtesni ir brangesni.

    Gamybos pajėgumai ir realybė rinkoje

    „Tesla“ nurodo, kad esant pilnam tempu „Cybercab“ linija teoriškai galėtų pagaminti apie 125 000 automobilių per metus. Tuo pačiu įmonės atstovai užsimena, kad gamykla veikia ne kasdien, nes pagaminti automobilius šiuo metu galima greičiau, nei jie diegiami ir išplatinami realiame „Cybercab“ projekto įgyvendinime.

    Plačiau žiūrint, „Tesla“ tikslas didinti apimtis dera su viešai skelbtais bendrais planais iki 2030 metų reikšmingai kelti metinius pristatymus. Vis dėlto „Cybercab“ sėkmę nulems ne tik gamybos efektyvumas, bet ir reguliaciniai sprendimai, autonominio vairavimo brandumas, draudimo bei atsakomybės modeliai ir tai, kaip greitai paslauga bus plečiama už pilotinių teritorijų ribų.

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad automobilių pramonėje vis dažniau ieškoma būdų mažinti gamyklų sudėtingumą, trumpinti procesus ir perkelti daugiau darbų į modulių surinkimą. Panašias kryptis viešai yra aptarę ir kiti gamintojai, todėl „Tesla“ pasirinktas kelias gali tapti dar vienu ženklu, kad ateities gamyba bus labiau modulinė, labiau automatizuota ir mažiau priklausoma nuo klasikinių dažymo cechų.

  • NVŠ krepšelis Vilkaviškyje: dar 53 programos su vietomis – kaip užregistruoti vaiką per CPIS?

    Vilkaviškio rajono savivaldybė primena tėvams, kad neformaliojo vaikų švietimo (NVŠ) veikloms dar galima pasirinkti programą, finansuojamą NVŠ krepšelio lėšomis. Savivaldybės duomenimis, šiuo metu likę laisvų vietų 53 programose, todėl registraciją verta neatidėlioti.

    NVŠ krepšelis yra valstybės ir savivaldybių taikomas finansavimo mechanizmas, padedantis vaikams po pamokų lankyti būrelius ir užsiėmimus už mažesnę kainą arba nemokamai. Tokios veiklos dažniausiai apima sportą, meną, muziką, technologijas, pilietiškumą ir kitas kryptis, kurios stiprina vaiko socialines ir asmenines kompetencijas.

    Prašymai į NVŠ programas teikiami per Centralizuotą priėmimo į švietimo programas informacinę sistemą (CPIS), prisijungus per Elektroninius valdžios vartus. Savivaldybė atkreipia dėmesį, kad vienam mokiniui NVŠ krepšelis gali būti skiriamas tik vienai pasirinktai programai.

    Registracija vyksta visus mokslo metus, jei pasirinktoje programoje yra laisvų vietų. Tai ypač aktualu šeimoms, kurios būrelio dar neišsirinko arba nori keisti veiklą, kai keičiasi vaiko interesai, krūvis mokykloje ar gyvenimo ritmas.

    Kokias veiklas galima rinktis?

    Vilkaviškio rajone NVŠ pasiūla apima platų spektrą veiklų nuo sporto iki technologijų. Tarp siūlomų krypčių yra plaukimas, tinklinis, futbolas, krepšinis, imtynės, šachmatai ir kitos fizinį aktyvumą skatinančios programos.

    Meninei saviraiškai skirtose programose vaikai gali rinktis šokį, dailę, orkestro studijas ar dainavimą. Taip pat siūlomos technologinės ir skaitmeninių įgūdžių veiklos, įskaitant robotiką, programavimo pradmenis, kūrybines technologijas bei įvairius STEAM principus taikančius užsiėmimus.

    Dalis programų orientuotos į pilietiškumą ir lyderystę, pavyzdžiui, skautų bei Lietuvos šaulių sąjungos jaunųjų šaulių ugdymo veiklos. Savivaldybė pabrėžia, kad tokie užsiėmimai dažnai padeda stiprinti atsakomybę, komandinius įgūdžius ir praktinį pasirengimą.

    Kiek kainuoja ir ką padengia krepšelis?

    Pagal skelbiamą programų aprašų informaciją, dalies užsiėmimų kaina vaikui per mėnesį gali siekti keliasdešimt eurų, tačiau pritaikius NVŠ tikslines lėšas mokestis gali sumažėti arba kai kuriais atvejais tapti lygus nuliui. Konkreti galutinė suma priklauso nuo programos kainos ir savivaldybės skiriamos NVŠ krepšelio dalies.

    Programų aprašuose taip pat nurodoma, kad specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams krepšelis gali būti taikomas palankesnėmis sąlygomis, kai finansavimas didinamas. Dėl individualių atvejų savivaldybė rekomenduoja tikslintis pasirinktoje programoje ir CPIS sistemoje.

    Kas svarbu pildant prašymą?

    Teikiant prašymą CPIS sistemoje verta iš anksto nuspręsti, kuri veikla geriausiai atitinka vaiko amžių, pomėgius ir savaitės grafiką. Praktikoje dažniausiai pasiteisina sprendimai, kai vaikas turi vieną aiškią, reguliariai lankomą veiklą, o ne kelias konkuruojančias tarpusavyje dėl laiko.

    Jei kyla klausimų dėl vietų, užsiėmimų vietos ar tvarkaraščio, tėvams rekomenduojama susisiekti su programos teikėju. Už NVŠ programų įgyvendinimą Vilkaviškio rajono savivaldybėje atsakingas savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyrius.

    Savivaldybė akcentuoja, kad NVŠ veiklos vaikams yra ne tik turiningas laisvalaikis, bet ir praktinė pagalba ugdant savarankiškumą, bendravimą bei mokėjimą mokytis. Pasirinkus tinkamą programą, nauda dažnai jaučiama ir mokykloje, ir kasdieniuose įpročiuose.

  • Masters & Robots konferencijoje Varšuvoje – DI bumas, suverenitetas ir klausimas, kur brėžti automatizacijos ribas

    Jubiliejinė konferencija Varšuvoje

    Varšuvoje įvyko jubiliejinė, dešimtoji konferencijos Masters & Robots edicija, kurią organizavo Digital University. Dvi dienas renginyje susitiko tarptautiniai ekspertai, mokslininkai, verslo lyderiai ir viešojo sektoriaus atstovai.

    Diskusijų centre atsidūrė DI raida, technologinis suverenitetas, kibernetinis saugumas ir darbo rinkos pokyčiai. Pagrindinė mintis kartota nuosekliai: spartėjant automatizacijai, sprendimų atsakomybė negali būti „perduota“ vien technologijai.

    DI ribos ir žmogaus atsakomybė

    Digital University vadovė Jowita Michalska pabrėžė, kad per dešimtmetį pasikeitė pati DI samprata: tai, kas anksčiau atrodė kaip mokslinė fantastika, šiandien yra kasdieniai įrankiai. Tačiau, pasak jos, riba atsiranda ten, kur sprendimai tiesiogiai paliečia žmonių gyvenimus.

    Konferencijoje akcentuota, kad organizacijos, diegdamos DI, dažnai susitelkia į efektyvumą, bet per mažai investuoja į valdymo taisykles, rizikų vertinimą ir atsakomybės pasidalijimą. Būtent dėl to klausimas „ką galima automatizuoti“ vis dažniau keičiamas į „ko automatizuoti negalima“.

    „Technologija turi padėti žmonėms ir greitinti procesus, tačiau ji negali pakeisti žmogaus sprendimo, jautrumo ir atsakomybės ten, kur sprendžiama dėl kito žmogaus“, – sakė Jowita Michalska.

    Skaitmeniniai įgūdžiai ir saugumo kultūra

    Renginyje kalbėta, kad visuomenės atsparumas skaitmeninėje erdvėje tampa nebe nišine tema, o bazine kompetencija. Skaitmeniniai įgūdžiai pristatyti kaip praktinis „saugos diržas“, kuris reikalingas ne tik IT specialistams, bet ir darbuotojams beveik kiekviename sektoriuje.

    Pranešimuose pabrėžta, jog kibernetinės grėsmės vystosi greičiau nei įprasti reguliavimo ciklai, todėl vien formalūs reikalavimai problemos neišsprendžia. Organizacijoms būtina stiprinti mokymus, incidentų valdymą ir kasdienę saugumo higieną, nes didelė dalis atakų prasideda nuo žmogiškų klaidų.

    „Skaitmeninių kompetencijų stiprinimas yra esminis dalykas: kaip išmokome segtis saugos diržus automobilyje, taip turime išmokti pagrindinių saugumo taisyklių skaitmeniniame pasaulyje“, – sakė Krzysztofas Gawkowskis.

    Liderystė triukšmo ir rizikų laikais

    Konferencijoje aptarta, kad DI eroje vadovų užduotis yra ne tik pasirinkti technologiją, bet ir sukurti kultūrą, kurioje darbuotojai drįsta užduoti nepatogius klausimus. Pranešėjai atkreipė dėmesį į polinkį ieškoti greitų sprendimų, kurie trumpuoju laikotarpiu atrodo pigesni, bet vėliau brangiai kainuoja.

    Kita išryškėjusi kryptis – pasitikėjimo ir santykių svarba, ypač kai rinkoje daug neapibrėžtumo. Nuskambėjo mintis, kad duomenys ir skaičiavimai būtini, tačiau kritiniais momentais sprendimų kokybę dažnai lemia lyderystė, komandos brandumas ir gebėjimas valdyti riziką.

    „Kibernetiniame saugume klausimas vis dažniau keičiasi iš ‘kas turi prieigą prie ko?’ į ‘kas turi prieigą prie ko per įrenginius?’, ir tai reikalauja ne vien transformacijos, o radikalesnių sprendimų“, – sakė Ramses Gallego.

    Darbo rinka, motyvacija ir žmogaus pranašumas

    Dalis pranešimų buvo skirta klausimui, kaip DI keis profesijas ir organizacijų struktūras. Pabrėžta, kad algoritmai ypač stiprūs pasikartojančiose užduotyse, tačiau jiems sunkiau atkurti giluminę žmogaus motyvaciją, socialinį kontekstą ir emocinį sprendimų sluoksnį.

    Ekspertai išskyrė ir kitą aspektą: technologiniai šuoliai verčia sparčiau persikvalifikuoti, o darbuotojams svarbiausia tampa gebėjimas mokytis. Diskusijose akcentuota, kad ilgalaikį pranašumą turės tie, kurie sugeba derinti technologinį raštingumą su kritiniu mąstymu, kūrybiškumu ir atsakomybe.

    Robotika kaip simbolis ir praktika

    Vienu ryškiausių renginio akcentų tapo Europoje pristatytas humanoidinių robotų ir robotų šunų pasirodymas, kuriame technologijos buvo sujungtos su dizainu ir kūrybinėmis industrijomis. Idėja buvo ne tik pramoginė, bet ir simbolinė – parodyti, kad žmonių ir mašinų santykis vis dažniau persikelia į viešąją erdvę.

    Konferencijos pabaigoje pakartota, kad skaitmeninė transformacija nėra vien infrastruktūra ar serverių pajėgumai. Sėkmę labiausiai lemia tai, ar organizacijos geba atsakingai valdyti DI, investuoti į žmonių kompetencijas ir susitarti dėl aiškių taisyklių.

    „Transformacijos pagrindas yra ne technologijų sparta, o žmonių brandumas ir pasirengimas prisiimti atsakomybę už sprendimus“, – sakė renginio organizatoriai.

  • Londono robotikos startuolis „Machenta“ pritraukė 37 mln. eurų: žada robotus apmokyti po vieno parodymo

    Londono robotikos startuolis „Machenta“ pritraukė 37 mln. eurų: žada robotus apmokyti po vieno parodymo

    Londone įsikūręs robotikos startuolis „Machenta“ paskelbė pritraukęs apie 37 mln. eurų pradinę investiciją. Bendrovė teigia kurianti dirbtinio intelekto modelį, kuris robotams leistų gerokai greičiau išmokti fizines užduotis ir sumažintų brangius mokymo procesus.

    Įmonė taip pat išėjo iš vadinamojo „stealth“ režimo, kai produktas ir komanda kuriam laikui sąmoningai laikomi nuošalyje nuo viešumos. Pasak „Machenta“, tai didžiausias robotikos bendrovės pradinės stadijos finansavimo raundas Jungtinėje Karalystėje.

    „Machenta“ įkūrė Imperial College London robotų mokymosi profesorius Edwardas Johnsas ir jo doktorantas Vitalis Vosylius. Jų idėja remiasi prielaida, kad svarbiausia yra ne tai, ką robotas jau moka, o kaip greitai jis gali išmokti naują veiksmų seką realiame pasaulyje.

    Bendrovė aiškina, kad tradiciniai robotų mokymo metodai dažnai reikalauja daug demonstracijų, kruopštaus duomenų rinkimo ir ilgo derinimo. „Machenta“ siūlomas kelias turėtų leisti robotui perprasti užduotį gerokai greičiau, teoriškai net po vieno parodymo, o tai ypač aktualu sandėliavimo, pakavimo ar surinkimo darbuose.

    „Intelektas yra ne tai, ką jau moki daryti, o tai, kaip greitai išmoksti kažką naujo“, – sakė Edwardas Johnsas.

    „Machenta“ teigimu, modelis buvo apmokytas simuliacijose, naudojant kompiuteriu generuojamas aplinkas, o ne realaus pasaulio vaizdus ar kitus duomenis. Toks požiūris pastaraisiais metais populiarėja robotikoje, nes leidžia pigiau ir saugiau sukurti daugybę treniravimo situacijų bei spartinti bandymus.

    Gavus finansavimą, bendrovė planuoja plėsti komandą ir spartinti technologijos vystymą Londone, kur šiuo metu dirba apie keliolika žmonių. Rinkoje didėjant automatizavimo paklausai, investuotojai vis dažniau ieško sprendimų, kurie robotams leistų greičiau prisitaikyti prie kintančių užduočių ir sumažinti diegimo kaštus.