CP v2

Tag: Romos imperija

  • Vokietijoje aptiktas didžiausias romėnų denarų lobis: 934 monetos kelia klausimą, kodėl liko žemėje

    Vokietijoje aptiktas didžiausias romėnų denarų lobis: 934 monetos kelia klausimą, kodėl liko žemėje

    Radęs monetą, sustoti nebegalėjo

    Vokietijos Reino krašte gyvenantis metalo ieškiklio entuziastas 2025 metų rudenį netoli Veselingo, į pietus nuo Kelno, trumpam užsuko patikrinti lauko. Prietaisui suveikus, jis iškasė vieną romėnų sidabrinę monetą, o netrukus jų pasipylė daugiau.

    Vyras vėliau pasakojo supratęs, kad tai ne atsitiktinis radinys, kai signalas kartojosi vėl ir vėl. Apie radinį buvo informuoti archeologai, o vietą perėmė profesionalūs tyrėjai.

    934 denarai ir 3,1 kilogramo sidabro

    Archeologai iš viso iškėlė 934 romėnų sidabrinius denarus, kurių bendras svoris siekia 3,1 kilogramo. Reino krašto regioninė institucija LVR nurodė, kad tai didžiausias šiuo metu Vokietijos teritorijoje žinomas lobis iš imperatoriaus Adriano valdymo laikotarpio.

    Skelbiama, kad pasauliniu mastu iš to paties laikotarpio žinomi tik keli didesni panašūs lobiai. Radinys aptiktas regione, kuris Romos imperijos laikais buvo strategiškai svarbus Reino pasienio ruožas.

    Monetos sukauptos per šimtmečius

    Ypatinga lobyje esančių monetų chronologija: seniausia moneta datuojama 148 metais prieš mūsų erą, Romos Respublikos laikais. Naujausia nukaldinta 124 arba 125 metais mūsų eroje, tad laikotarpį skiria daugiau nei 270 metų.

    Tai rodo, kad net labai senos monetos Romos pinigų sistemoje galėjo išlikti apyvartoje ir būti priimamos kaip atsiskaitymo priemonė. Tyrėjai spėja, kad lobis galėjo būti kaupiamas ilgą laiką, galbūt net perduodamas per kelias kartas.

    Kodėl lobis taip ir nebuvo paimtas?

    Acheologų vertinimu, monetos greičiausiai buvo sąmoningai užkastos saugiai paslėpti. Viena svarbiausių versijų ta, kad jas paslėpęs žmogus mirė arba dėl kitų priežasčių nebegalėjo atskleisti slėptuvės vietos.

    Radinio tyrimai suteikė papildomų užuominų: dalis monetų į LVR-Landesmuseum Bono restauravimo dirbtuves atgabentos kaip vientisas žemės luitas. Rentgeno nuotraukose užfiksuoti keraminio indo fragmentai ir šiaudų liekanos, leidžiančios manyti, kad monetos buvo laikytos inde, paminkštintame šiaudais.

    Įvertinti lobio vertę šiandienos pinigais sudėtinga, tačiau kontekstą suteikia Romos kariuomenės atlyginimai. Istoriniai skaičiavimai rodo, kad eilinis legionierius anuomet per metus gaudavo apie 300 denarų, o dalis sumos būdavo išskaičiuojama maistui ir ekipuotei.

    Sidabrinės monetos dabar priklauso Šiaurės Reino-Vestfalijos žemei, o radėjui žadamas atlygis. Dalis radinio jau pristatyta visuomenei Bonoje, o nuo 2027 metų kovo lobį planuojama eksponuoti nuolatinėje LVR-Landesmuseum archeologinėje ekspozicijoje.

  • Šveicarijoje aptiko dingusią romėnų gyvenvietę: paslaptingas gaisras kelia klausimų

    Šveicarijoje aptiko dingusią romėnų gyvenvietę: paslaptingas gaisras kelia klausimų

    Šveicarijoje, Ligornetto gyvenvietėje Ticino kantone, archeologai kasinėjimų metu aptiko iki šiol nežinotą romėnų laikotarpio kompleksą. Tyrimai pradėti birželio mėnesį prieš planuojamas naujo gyvenamojo pastato statybas, o kasinėjimų plotas siekė apie 500 kvadratinių metrų.

    Darbus vykdo Ticino kultūros paveldo tarnybos Archeologijos skyrius. Kasinėjama teritorija yra tarp Via Mastri gatvės ir nedidelio vandens telkinio, einančio palei dabartinę Via Passeggiata.

    Ankstyviausi žmonių veiklos pėdsakai šioje vietoje datuojami laikotarpiu dar prieš Kristaus gimimą, tačiau ryškiausi pokyčiai fiksuojami II amžiuje. Tuomet teritorija buvo sulyginta ir joje iškilo didelis mūro pastatas iš akmens ir plytų.

    Archeologai jame jau atpažino mažiausiai šešias patalpas, o statinio matmenys siekė apie 8 metrus pločio ir bent 11 metrų ilgio. Pietinėje dalyje buvo apie 3 metrų pločio portikas, o gale fiksuotos dvi didesnės patalpos, kurių plotas sudarė maždaug 16 ir 20 kvadratinių metrų.

    Pastatas priminė dirbtuves

    Tyrėjai pabrėžia, kad statinys, panašu, nebuvo gyvenamasis. Jame nerasta židinių ar kitų buičiai būdingų elementų, todėl labiau tikėtina, kad tai buvo ūkinės ar amatininkų veiklos vieta.

    Šią versiją sustiprina radiniai aplinkinėse kultūrinėse sluoksniuose, datuojamuose II–III amžiais. Čia aptikta daug geležies šlako ir bronzos apdirbimo atliekų, o jų kiekis leidžia įtarti, kad netoliese vyko gana intensyvi metalo apdirbimo veikla.

    Už pastato taip pat rasta erdvė, kuri galėjo būti skirta žemdirbystei ir įvairiems darbams lauke. Stulpavietės rodo, kad čia galėjo stovėti lengvos konstrukcijos ar laikinos pastogės, o aptiktas nedidelis takas iš pakartotinai panaudotų plytų galėjo žymėti sklypo ribą ir tarnauti kaip praėjimas.

    Didžiausia mįslė – gaisras

    Didžiausią klausimą šiuo metu kelia gaisras, kuris, kaip manoma, užbaigė komplekso veiklą III amžiuje. Kasinėjimuose fiksuotos plačios medžio anglies sankaupos, o per ugnį, sprendžiant iš radinių, sugriuvo ir plytinis pastato stogas.

    Archeologiniai duomenys leidžia gana tiksliai atsekti sunaikinimo mastą, tačiau gaisro priežastis kol kas neaiški. Tyrėjai neatmeta nei nelaimingo atsitikimo, nei tyčinio padegimo, tačiau pabrėžia, kad įrodymų vienai ar kitai versijai dar trūksta.

    Ką tai keičia regione?

    Ligornetto ir Mendrisiotto apylinkės buvo gyvenamos šimtmečius, o romėnų laikais ši teritorija pateko į svarbių miestų, tokių kaip Como ir Milanas, įtakos zoną. Netoliese žinomi ir kiti romėniški objektai, tarp jų romėnų vila San Pietro di Stabio, esanti mažiau nei už 1 kilometro.

    Mokslininkai tikisi, kad nauji duomenys leis geriau suprasti, kaip atrodė gyvenimas už didžiųjų romėnų miestų ribų. Ypač svarbu gali būti išsiaiškinti, kokį vaidmenį vietos ekonomikoje turėjo amatai ir metalo apdirbimas bei kaip buvo susijusios mažesnės gyvenvietės su regiono centrais.

  • Pompėjoje vyks Europos paveldo dienos: gladiatorių rekonstrukcijos ir vėlyvi apsilankymai už 1 eurą

    Pompėjoje vyks Europos paveldo dienos: gladiatorių rekonstrukcijos ir vėlyvi apsilankymai už 1 eurą

    Istorija, kurią galima patirti

    Italijoje esantis Pompėjos archeologinis parkas Europos paveldo dienų proga 2026 metų rugsėjo 26 ir 27 dienomis kviečia į renginius, kurie žada gyvą susitikimą su I amžiaus Romos tradicijomis. Programoje numatytos istorinės rekonstrukcijos, edukacijos ir pasirodymai skirtingose komplekso vietose.

    Europos paveldo dienos yra visoje Europoje vykstanti iniciatyva, kurią remia Europos Taryba ir Europos Komisija, o Italijoje koordinuoja Kultūros ministerija. Šių metų tema akcentuoja paveldo saugojimą ir gebėjimą jį atnaujinti, išsaugoti bei iš naujo interpretuoti.

    Gladiatoriai: nuo mokyklos iki arenos

    Šeštadienis Pompėjoje skiriamas gladiatorių temai renginyje Dies in Arena, kurį rengia istorinių rekonstrukcijų organizatoriai kartu su keliais Italijos ir Prancūzijos klubais. Organizatoriai žada ne vien šou, bet ir paaiškinimus, kuo gladiatorių kovos buvo reikšmingos Romos visuomenėje, politikoje ir kasdienybėje.

    Rytinė dalis prasidės bazilikoje, kur pristatomas gladiatorių kovų reiškinys kaip I amžiaus kultūrinis ir socialinis fenomenas. Vėliau Quadriportico dei Teatri erdvėje numatytas pasakojimas apie ludus, gladiatorių mokyklą, skirtingas kovotojų kategorijas, šarvuotę, hierarchiją ir ritualus.

    Dienai įsibėgėjus numatyta eisena per pagrindines Pompėjos gatves iki amfiteatro. Finalinis veiksmas vyks arenoje, kur planuojamos kovų demonstracijos, aiškinant taisykles ir kontekstą, o žiūrovai bus įtraukiami vertinant dvikovas.

    Antrosios dienos programa ir kitos vietovės

    Sekmadienį Pompėjoje vyks trečiasis Ludi Pompeiani leidimas, kuriame numatytos scenos su istoriniais šokiais, gladiatorių ir legionierių žaidimais bei romėniškais ritualais. Taip pat planuojamos dirbtuvės ir edukacinės erdvės, kurios lankytojus pasitiks nuo ryto šalia amfiteatro įrengtoje stovykloje.

    Renginiai persikels ir į kitas parko valdomas vietas. Boskorealėje, Antiquarium prieigose, abi dienas numatytos edukacijos apie audimą, kosmetiką, kvepalus, farmakologiją, chirurgiją, žaidimus ir numizmatiką, įskaitant galimybę nukaldinti monetą.

    Stabijoje, Villa San Marco, rugsėjo 26 dieną planuojamas spektaklis Rectina! Diena, kai dangus užgriuvo Pompėją, kuris bus rodomas kelis kartus per dieną. Tarp pasirodymų numatytos pažintinės sesijos ir pokalbiai lankytojams.

    Oplontyje, Popėjos viloje, suplanuotos edukacijos ir rekonstrukcijos, apimančios senovės teatro, muzikos ir kaukių temas, taip pat vakarinės programos apie pirtis ir sportą. Sekmadienį čia numatytas pasirodymas apie Popėją ir Kleopatrą, o vėliau dėmesys bus skiriamas senovės laivybai ir vyno prekybai.

    Europos paveldo dienų savaitgalį Italijoje numatomi ir specialūs muziejų darbo laikai, o dalis valstybinių muziejų rengia vėlyvus atidarymus už simbolinę 1 euro kainą. Organizatoriai pabrėžia, kad tokie renginiai skirti ne tik pramogai, bet ir paveldo pažinimui, padedančiam suprasti, kaip senovės pasaulis formavo šiuolaikinę Europą.

  • Vokietijoje mėgėjas aptiko 934 romėnų sidabro monetas: toks radinys kelia klausimų

    Vokietijoje mėgėjas aptiko 934 romėnų sidabro monetas: toks radinys kelia klausimų

    Vakarų Vokietijoje, netoli Wesselingo miesto, metalo ieškikliu besinaudojęs mėgėjas aptiko vieną įspūdingiausių pastarojo meto romėniškų piniginių radinių regione. Iš pradžių jis rado vos kelias monetas, tačiau signalai rodė, kad po žeme jų gali būti gerokai daugiau, todėl apie radinį pranešė paveldosaugininkams.

    Į vietą atvykus archeologams, iškasta iš viso 934 sidabriniai denarai, kurių bendras svoris siekia apie 3,1 kilogramo. Specialistų vertinimu, lobis buvo paslėptas maždaug II amžiuje, Romos imperijai valdant imperatoriui Hadrianui, o monetos greičiausiai užkastos sąmoningai, siekiant apsaugoti santaupas.

    Kodėl lobiai atsidurdavo po žeme?

    Acheologai pažymi, kad tuo laikotarpiu nebuvo bankų sistemos, kuri leistų žmonėms saugiai laikyti sukauptas lėšas taip, kaip įprasta šiandien. Dėl to santaupų slėpimas žemėje buvo praktiška, nors ir rizikinga išeitis, ypač neramiais laikotarpiais.

    Didžiausia mįslė lieka ta pati: kodėl savininkas niekada negrįžo lobio pasiimti. Viena tikėtinų versijų yra savininko mirtis ar priverstinis išvykimas, kai informacija apie slėptuvę tiesiog neperduota kitiems.

    Kokia tai buvo suma Romos laikais?

    Tyrėjai pabrėžia, kad 934 denarai buvo didelė suma kasdienio žmogaus mastu. Palyginimui, istoriniai šaltiniai rodo, kad eilinio legionieriaus metinis atlygis galėjo siekti apie 300 denarų, o dalis jo būdavo skiriama maistui ir ekipuotei.

    Vis dėlto archeologai neskuba daryti išvados, kad monetos priklausė kariui: lobis galėjo būti pirklio, amatininko ar vietos elito atstovo santaupos. Monetų rinkinys gali suteikti vertingų įžvalgų apie pinigų apyvartą, regiono ekonominius ryšius ir gyventojų turtingumą prie Reino.

    Kur galima pamatyti šį radinį?

    Skelbiama, kad denarai perduoti muziejinei priežiūrai ir eksponuojami LVR-LandesMuseum Bonn. Specialistai akcentuoja, kad tokio dydžio II amžiaus monetų lobiai yra svarbūs ne tik dėl įspūdingo skaičiaus, bet ir dėl potencialo patikslinti žinias apie Romos laikų gyvenimą dabartinės Vokietijos teritorijoje.

  • Po senovės namais rado per 40 000 romėniškų monetų: archeologus pribloškė viena detalė

    Po senovės namais rado per 40 000 romėniškų monetų: archeologus pribloškė viena detalė

    Prancūzijoje archeologai aptiko išskirtinį radinį: trijuose keraminiuose induose, užkastuose senovinio gyvenamojo kvartalo namuose, slėpėsi daugiau kaip 40 000 romėniškų monetų. Du indai buvo pilni, o trečiasis, kaip manoma, dar Antikoje buvo ištuštintas, jame liko tik kelios monetos.

    Didžiausias netikėtumas tyrėjams buvo ne vien kiekis, o tai, kad lobis, panašu, nebuvo slėptas skubant. Indai buvo įleisti į specialiai paruoštas duobes, uždengti akmenimis ir laikyti labai negiliai, maždaug tuometinio grindų lygio aukštyje.

    Tokia padėtis leidžia manyti, kad savininkai prie indų galėjo grįžti ir monetas pildyti. Kai kuriose vietose monetos rastos ir palei išorinę indų sienelę, todėl archeologai kelia versiją, jog tai galėjo būti namų santaupų saugyklos, o ne desperatiškai paslėptas turtas artėjant pavojui.

    Monetos iš permainų laikotarpio

    Radinių datavimas rodo, kad didžioji dalis monetų kaldinta maždaug 280–310 metais. Tai buvo nerami Romos imperijos epocha, kai vyko politinės kovos, regioniniai valdžios centrai ir ryškūs ekonomikos pokyčiai, o pinigų sistema patyrė spaudimą.

    Tarp monetų identifikuoti ir valdovų, siejamų su vadinamąja Galijos imperija, atvaizdai, įskaitant Viktorino, Tetriko I ir Tetriko II emisijas. Tyrėjai taip pat aptiko padirbtų monetų ir propagandinio pobūdžio kaldinių, kurie leidžia geriau suprasti, kaip tuo metu veikė pinigų apyvarta ir politinė komunikacija.

    Dar viena detalė, sudominusi specialistus, yra monetos su imperatoriaus Klaudijaus II atvaizdu, kurios, sprendžiant iš analizės, galėjo būti kaldintos jau po jo mirties. Tokie atvejai rodo, kad kai kurios emisijos galėjo būti naudojamos vėliau, siekiant palaikyti valdžios tęstinumo įspūdį arba tiesiog dėl praktinių apyvartos poreikių.

    Ką pasako vieta ir namai

    Indai rasti skirtinguose tos pačios miesto dalies pastatuose, netoli viešųjų erdvių, kurios, kaip manoma, buvo susijusios su šventyklomis ir teatru. Pats kvartalas nebuvo skurdus: kasinėjimai atskleidė sudėtingesnių namų elementus, įskaitant šildomas patalpas su hipokausto sistema, rūsius ir kiemus.

    Tokie radiniai leidžia daryti prielaidą, kad čia galėjo gyventi pasiturintys amatininkai ar pirkliai, o monetų sankaupos atspindi ne vien atsitiktinę sėkmę, bet ir sąmoningą turto kaupimą. Archeologai pabrėžia, kad panašūs lobiai svarbūs ne tik dėl materialinės vertės, bet ir dėl informacijos apie to meto kasdienę ekonomiką.

    Kodėl monetų niekas neatsiėmė?

    Tyrėjai sieja radinį ir su miesto istorija: po romėniškais sluoksniais aptikti dar senesnės galų gyvenvietės pėdsakai, o vėliau vietovė virto romėnišku miestu su reguliariu užstatymu. Vis dėlto kvartalo istorija baigėsi po kelių gaisrų, vienas jų, kaip manoma, įvyko IV amžiaus pradžioje, o kitas galėjo lemti galutinį teritorijos apleidimą.

    Tokie sukrėtimai yra viena realiausių priežasčių, kodėl savininkai galėjo nebegrįžti atsiimti santaupų. Kol archeologai tęsia monetų tyrimus, šis radinys jau dabar laikomas vienu įdomesnių pavyzdžių, kaip namų ūkiai Romos imperijoje galėjo tvarkyti pinigus ir kaupti rezervą neramiais laikais.

  • Ne visos Romos keliai vedė į Romą: mokslininkai žemėlapyje aptiko tikruosius imperijos mazgus

    Ne visos Romos keliai vedė į Romą: mokslininkai žemėlapyje aptiko tikruosius imperijos mazgus

    Mokslininkai, išnagrinėję didžiulę skaitmeninę Romos imperijos kelių duomenų bazę, pateikė netikėtą išvadą: sausumos susisiekimo tinkle Roma ne visada buvo svarbiausias centras. Analizė rodo, kad kai kurie kiti miestai buvo patogiau sujungti ir turėjo didesnę įtaką žmonių bei prekių judėjimui.

    Tyrimas paremtas skaitmeniniu projektu Itiner-e, kuriame sužymėtas apie 300 000 kilometrų romėnų kelių tinklas Europoje, Šiaurės Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose. Taikydami tinklų analizės metodus, tyrėjai vertino ne tik kelių kryptis, bet ir tai, kurie maršrutai bei atkarpos buvo kritiškai svarbūs visai sistemai.

    Imperijos centrų žemėlapis pasikeitė

    Rezultatai kvestionuoja populiarią nuostatą, kad visas romėnų kelių tinklas buvo sukonstruotas taip, jog viskas suktųsi vien apie Romą. Nors Roma išliko itin reikšminga, kai kurie miestai sausumos komunikacijai buvo dar geriau išsidėstę ir veikė kaip regioniniai mazgai.

    Tarp ypač gerai sujungtų vietovių tyrėjai išskyrė Antiochiją, Ankyrą, Korintą ir Byzantioną, vėliau tapusį Konstantinopoliu. Tokie centrai galėjo efektyviau nukreipti srautus tarp skirtingų regionų ir stiprinti prekybos ryšius net tada, kai politinė trauka buvo Romoje.

    Įdomi detalė išryškėjo ir Apeninų pusiasalyje: Roma, būdama geografiškai svarbi, ne visada buvo pagrindinis taškas intensyviausiems sausumos maršrutams. Pasak tyrėjų, didžiausią reikšmę judėjimui pusiasalio mastu turėjo kelias Adrijos pusėje, aplenkęs Romą.

    Mitas apie idealiai tiesias romėnų trasas

    Kita plačiai paplitusi idėja, jog romėnai esą tiesė beveik vien idealiai tiesius kelius, taip pat pasirodė per daug supaprastinta. Tiesios atkarpos išties buvo mėgstamos, kai tam netrukdė reljefas ir gamtinės kliūtys.

    Vis dėlto kalnai, upės, slėniai ir jau egzistavusios gyvenvietės vertė inžinierius rinktis lankstesnius sprendimus. Tyrime pabrėžiama, kad romėnai naudojo tiltus, terasas, atramines sienas ir net uolų kirtimus, kad pritaikytų maršrutus sudėtingam kraštovaizdžiui.

    Senovės keliai ir šių dienų infrastruktūra

    Analizė atskleidė ir ryšį tarp senovinių bei šiuolaikinių transporto koridorių. Daugelyje regionų teritorijos, kuriose romėnų kelių tinklas buvo tankus, ir šiandien išlieka svarbios susisiekimui, tačiau šis ryšys nėra vienodas visur.

    Tyrėjai pabrėžia, kad ne kiekvienas šiuolaikinis kelias tiesiog atkartoja romėnų maršrutą, nes per du tūkstančius metų keitėsi miestai, sienos, ekonomikos centrai ir regionų svarba. Be to, ši analizė daugiausia skirta sausumos susisiekimui, nors romėnų laikais didelį vaidmenį atliko ir upių bei jūrų keliai.

    Pagrindinė išvada aiški: romėnų keliai nebuvo paprasta linijų sistema, išsišakojanti iš vienos sostinės. Tai buvo sudėtingas tinklas, kurio logiką formavo geografija, inžineriniai sprendimai ir regioninių centrų reikšmė visai imperijai.

  • Mįslinga romėnų milžiniška budova Budapešte glumina archeologus: kas tai buvo iš tiesų?

    Mįslinga romėnų milžiniška budova Budapešte glumina archeologus: kas tai buvo iš tiesų?

    Radijo Aquincum šešėlyje

    Budapešto šiaurinėje dalyje, Óbuda rajone, buvusios distilerijos teritorijoje archeologai aptiko neįprastai gerai išlikusią romėnų laikų konstrukciją. Ši vieta patenka į senovinio Aquincum ribas, vieną svarbiausių Romos centrų prie Dunojaus dabartinės Vengrijos teritorijoje.

    Radinius išprovokavo planuojama naujo gyvenamojo kvartalo statyba, todėl prieš darbus atlikti žvalgomieji kasinėjimai. Aquincum muziejaus specialistai skelbia, kad išliko apie 40 proc. pirminės konstrukcijos, o tai šio regiono romėniškiems objektams yra retas atvejis.

    Ilga, siaura ir su keistu „bokštu“

    Tyrėjų vertinimu, statinys galėjo būti pastatytas III amžiaus pabaigoje arba IV amžiuje, vėlyvuoju Romos imperijos laikotarpiu. Pagrindinė dalis – ilgas, siauras objektas, kuris, sprendžiant iš atidengtų atkarpų, galėjo tęstis šimtais metrų.

    Konstrukcija orientuota maždaug lygiagrečiai Dunojui, o šiauriniame gale baigiasi neįprasta daugiakampio plano dalimi, primenančia bokštą. Kiek toli statinys driekėsi į pietus, kol kas neaišku, nes dalis jo, tikėtina, tebėra po žeme.

    Kodėl mokslininkai sutrikę

    Didžiausią nuostabą kelia mūrų būklė: kai kurios sienų atkarpos išlikusios beveik žmogaus ūgio. Vengrijoje dauguma romėniškų liekanų dažniausiai tėra iki kelių, todėl toks išsilaikymo lygis verčia kelti klausimą, kodėl būtent šis objektas nebuvo suardytas vėlesniais amžiais.

    Aquincum muziejaus vyriausiasis archeologas Gergely Kostyál teigia, kad tai vargu ar buvęs privatus namas – greičiau viešos paskirties statinys. Ekspertai taip pat mano, kad statyboje galėjo dalyvauti romėnų kariuomenė, nes vėlyvuoju imperijos laikotarpiu didelių projektų dažnai imdavosi kariniai inžineriniai daliniai.

    Vis dėlto archeologai atmeta tvirtovės versiją: apie 65 centimetrų storio sienos, jų vertinimu, būtų buvusios per plonos rimtai gynybinei paskirčiai net ir vėlyvojo laikotarpio standartuose. Tai palieka platų interpretacijų lauką – nuo administracinio ar logistikos objekto iki su kariniu gyvenimu susijusios, bet ne gynybinės infrastruktūros.

    „Turime statinį, kurio mastas ir išlikimas rodo viešą reikšmę, tačiau jo funkcijos kol kas negalime pagrįstai įvardyti“, – sakė Gergely Kostyál.

    Trūksta užuominų istoriniuose planuose

    Paslaptį didina tai, kad tokio masto konstrukcija neaptikta išlikusiuose romėnų planuose ir žinomuose to laikotarpio kariniuose žemėlapiuose. Tyrėjai nurodo tikrinę kelis žinomus karinius žemėlapius, tačiau juose nėra akivaizdžių nuorodų į šį objektą, nors Aquincum, kaip civilinis ir karinis centras, paprastai laikomas gana gerai dokumentuotu.

    Archeologai pabrėžia, kad atsakymus gali duoti tolesni kasinėjimų etapai ir po žeme likusių konstrukcijos dalių analizė. Šiuo metu atidengtos atkarpos buvo užpiltos žemėmis, siekiant jas apsaugoti nuo irimo, o miesto valdžia teritorijai jau pritaikė archeologinės apsaugos režimą.

    Tokie atradimai, ypač sparčiai plečiantis miestams, tampa vis dažnesni ir Europoje: prieš didelius statybų projektus atliekami tyrimai neretai atveria iki tol nežinotus istorijos sluoksnius. Budapešto atvejis išsiskiria tuo, kad radinys ne tik masyvus, bet ir netikėtai gerai išlikęs, todėl jo „biografiją“ gali tekti perrašyti remiantis naujais duomenimis.

  • 4 metus slėpė radinį: Liuksemburge aptiktas romėnų aukso lobis veda į senovės Anatoliją

    4 metus slėpė radinį: Liuksemburge aptiktas romėnų aukso lobis veda į senovės Anatoliją

    Liuksemburge archeologai atskleidė išskirtinį vėlyvosios Romos laikotarpio radinį – vienoje vietovėje aptiktas 141 iš gryno aukso kaldintas solidas. Nors iš pradžių rasta tik 38 monetos, vėlesni, platesni tyrimai parodė, kad lobis gerokai didesnis.

    Monetos aptiktos vietovėje, vadinamoje Um Rank, kur kartu užfiksuoti ir vėlyvosios Romos gynybinio statinio pėdsakai. Tyrėjai nurodo, kad tai buvo burgus tipo įtvirtinimas, priklausęs vėlyvojoje imperijos fazėje veikusiai gynybinių objektų sistemai.

    Kasimą apsunkino ne archeologija, o XX amžiaus paveldas: teritorija Antrojo pasaulinio karo metais buvo aktyvi kovų zona, todėl žemėje liko nesprogusios amunicijos. Dėl to archeologai dirbo kartu su Liuksemburgo kariuomene ir išminavimo specialistais, o darbai vyko itin atsargiai.

    Monetų amžius ir reta galimybė

    Radinį sudaro solidai, naudoti vėlyvojoje Romos imperijoje kaip viena svarbiausių aukso pinigų formų. Monetos datuojamos 364–408 metais ir kaldintos valdant devyniems imperatoriams, o jų būklė – neįprastai gera.

    Numizmatams itin svarbu tai, kad lobis buvo ištirtas archeologiniame kontekste, o ne pateko į rinką be kilmės duomenų. Tokie radiniai leidžia tiksliau vertinti, kada ir kokiomis aplinkybėmis lobiai buvo slepiami, bei kaip juda pinigai ir turtas karo ar politinių krizių laikotarpiu.

    Kelias iš Nikomedijos į Vakarus

    Didžiausią susidomėjimą sukėlė monetų kilmės analizė: 17 jų kaldintos Nikomedijoje – svarbiame Romos monetų kalyklos centre senovės Anatolijoje, prie Marmuro jūros. Šios monetos datuojamos 364–367 metais, o jų kelias iki dabartinio Liuksemburgo rodo, kokiais atstumais galėjo cirkuliuoti aukso pinigai.

    Tyrėjai neatmeta, kad dalis aukso į Vakarus galėjo keliauti su kariuomene ar imperine administracija, ypač keičiantis valdovams ir judant kariniams vienetams. Vis dėlto pabrėžiama, kad vienareikšmiškai susieti lobį su konkrečia karo kampanija nėra pagrindo, todėl daromos atsargios išvados.

    Kada lobis paslėptas ir kiek išmokėta

    Monetų chronologija leidžia spėti, kad lobis galėjo būti paslėptas apie 395 metus arba netrukus po to. Tarp radinių aptiktos ir itin retos uzurpatoriaus Eugenijaus emisijos, kaldintos jo trumpu valdymo laikotarpiu 392–394 metais, o tokių egzempliorių retumas paprastai reikšmingai didina viso rinkinio vertę.

    Liuksemburgo institucijos pirminiams radėjams išmokėjo 308 600 eurų. Suma nustatyta pagal nepriklausomą numizmatinę ekspertizę, vertinusią monetų išsilaikymą ir retų kaldinių dalį.

  • Po šiuo kalnu slėpėsi dingęs miestas: archeologai atkasa 2 000 metų istorijos

    Po šiuo kalnu slėpėsi dingęs miestas: archeologai atkasa 2 000 metų istorijos

    Prancūzijoje, ant Montbellant kalvos netoli Tonnerre, archeologai aptiko tankiai užstatytos senovinės gyvenvietės pėdsakų, atskleidžiančių apie 1 500 metų trunkantį apgyvendinimo laikotarpį. Tyrimus vykdantys specialistai fiksuoja radinius nuo vėlyvojo geležies amžiaus iki viduramžių, o tai leidžia atkurti, kaip keitėsi vietovės funkcijos ir gyventojų kasdienybė.

    Naujausi kasinėjimai apėmė maždaug 740 kvadratinių metrų plotą, tačiau net ir tokioje ribotoje teritorijoje rasta pastatų pamatų, rūsių ir dirbtuvių. Pasak tyrėjų, statiniai buvo išdėstyti taip, kad maksimaliai išnaudotų statų šlaitą, todėl kalva, panašu, buvo sąmoningai pasirinkta gynybai ir gyvenimui pritaikyta vieta.

    Galių oppidum ir romėnų pėdsakai

    Seniausi radiniai siejami su galais: maždaug I amžiuje prieš mūsų erą čia veikė oppidum, tai yra įtvirtintas vėlyvojo geležies amžiaus centras. Keramikos šukės ir monetos rodo, kad bendruomenė buvo organizuota ir vykdė mainus dar prieš Romos įtakos įsitvirtinimą regione.

    Po Galijos užkariavimo vieta, sprendžiant iš aptiktų konstrukcijų, nebuvo apleista. Romėnų laikotarpiu užstatymas tankėjo, o senesni statiniai buvo perplanuojami, pritaikomi naujoms reikmėms ir papildomi naujais pastatais.

    Kasinėjimuose identifikuotas romėniškas rūsys, kiemo struktūros ir amatininkų veiklos pėdsakai. Aptiktas metalurginis šlakas leidžia manyti, kad kalvoje veikė metalo apdirbimo dirbtuvės, o kai kurių mūrų fragmentai išliko taip gerai, kad sienos vietomis tebestovi.

    Viduramžių miestas ir jo žlugimas

    Tyrėjai pabrėžia, kad kalvos istorija tęsėsi ir po Romos laikų. Ankstesni darbai atskleidė XI–XII amžiais statytus mūrinius pastatus, rūsius ir sanitarines struktūras, o vėlesniais amžiais teritorija buvo perplanuojama, papildoma šuliniais ir įrenginiais, siejamais su maisto laikymu.

    Viršutinės miesto dalies lūžis siejamas su XV amžiumi. Istoriniai šaltiniai nurodo, kad 1414 metais Tonnerre buvo užpultas Burgundijos pajėgų, o Montbellant kalvoje buvusi užstatyta zona kartu su įtvirtinimais patyrė didelę žalą, po kurios gyvenimas palaipsniui persikėlė į žemiau esančią slėnio dalį.

    Kodėl tokie radiniai svarbūs?

    Tokios daugiasluoksnės vietovės archeologams ypač vertingos, nes vienoje erdvėje leidžia palyginti skirtingų laikotarpių urbanistiką, amatų raidą ir gynybos sprendimus. Kalvų gyvenvietės Europoje neretai būdavo pasirenkamos dėl strateginės padėties, o vėliau, keičiantis ekonomikai ir saugumo situacijai, centrai persikeldavo arčiau vandens kelių ir patogesnių prekybos maršrutų.

    Tyrėjai planuoja tęsti kasinėjimus ir patikslinti, kokias funkcijas turėjo atskiros aptiktos konstrukcijos. Tikimasi, kad tolimesni darbai suteiks daugiau duomenų apie Tonnerre viršutinės dalies raidą ir priežastis, dėl kurių istorinė miesto šerdis galiausiai persitvarkė į šiandien žinomą vietą.

  • Turkijoje atidengė 10 senovinių kapų: įtariama, kad čia palaidoti Aleksandro Didžiojo kariai

    Turkijoje atidengė 10 senovinių kapų: įtariama, kad čia palaidoti Aleksandro Didžiojo kariai

    Turkijos pietuose, Yumurtalık apylinkėse, archeologai didelėje nekropolijoje aptiko 10 senovinių kapų. Tyrinėtojai skaičiuoja, kad daugiau kaip 3 hektarų plote kapaviečių gali būti apie 30, todėl didelė dalis radinių dar slepiasi po žeme.

    Atidengti kapai skiriasi savo konstrukcija. Dalis jų iškirsti uoloje, su koridoriais ir laiptais, vedančiais į laidojimo kamerą, kur įrengtos akmeninės platformos palaikams. Kiti kapai yra stačiakampės vadinamosios dėžinės kapavietės, kai kur su kalkiniu skiediniu ir išlikusiais rozetės motyvais.

    Kartu rasta ir laidojimo įkapių, leidžiančių datuoti vietą bei suprasti to meto papročius. Tarp radinių minimi keramikos fragmentai, nedideli indai, terakotos sarkofagai ir unguentarijai, senovėje naudoti kvapioms medžiagoms ar tepalams laikyti, ypač helenistiniu ir romėnišku laikotarpiais.

    Nuo uosto iki gydymo kulto

    Nekropolio reikšmę sustiprina Aigeai miesto istorija. Miestas susiformavo helenistiniu laikotarpiu ir ilgainiui tapo svarbiu Kilikijos regiono centru, o pakrantės padėtis padėjo jam vystytis kaip uostui ir jūrų bazei.

    Romos epochoje Aigeai išgarsėjo kaip Asklepijo, gydymo dievo, kulto vieta. Tokios šventyklos ir gydymo centrai pritraukdavo piligrimus, todėl miestas galėjo būti svarbus ne tik prekybai, bet ir religiniams bei medicininiams to meto praktikų tinklams.

    Ar tai Aleksandro Didžiojo karių kapai?

    Didžiausią intrigą kelia versija apie galimą ryšį su Makedonija ir Aleksandru Didžiuoju. Vietos tyrėjai neatmeta, kad Aigeai galėjo būti siejamas su makedoniečių kariais, o dalis helenistinio laikotarpio kapų galbūt priklausė kariams, veikusiems regione po Aleksandro žygių.

    Šią prielaidą stiprina istorinė aplinka: 333 metais prieš mūsų erą netoliese įvyko Iso mūšis, kuriame Aleksandro kariuomenė įveikė Persijos karaliaus Darijaus III pajėgas. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad galutines išvadas galima daryti tik po išsamių datavimo, antropologinių ir archeologinių tyrimų.

    Kas laukia toliau

    Tyrėjai jau pradėjo kapaviečių konservavimo ir apsaugos darbus, nes dalis struktūrų patyrė niokojimą nuo viduramžių iki šių dienų. Aptikti artefaktai tvarkomi ir ruošiami būsimai ekspozicijai Adanos muziejuje.

    Archeologai taip pat svarsto nekropolio dalies restauravimą ir pritaikymą lankytojams. Dabartinio sezono darbai turėtų tęstis iki ankstyvo rudens, o tolimesni kasinėjimai priklausys nuo to, ką parodys ekspertizės ir nauji radiniai.