Tag: Romos imperija

  • Istorikai perrašo Romos įsiveržimo į Britaniją istoriją: ištremtas valdovas Verika galėjo būti moteris

    43 mūsų eros metais Romos imperatorius Klaudijus pasiuntė legionus per Lamanšą ir pradėjo invaziją, kuri visam laikui pakeitė Britanijos istoriją. Ilgą laiką dalis šios kampanijos sėkmės buvo siejama su ištremtu geležies amžiaus valdovu Verika, esą Romai suteikusiu svarbios informacijos ir paprašiusiu karinės pagalbos.

    Tačiau nauja analizė kelia klausimą, ar per pastaruosius du šimtmečius istorikai apskritai teisingai suprato, kas buvo Verika. Bornmuto universiteto archeologas Milesas Russellas leidinyje „Current Archaeology“ teigia, kad šis Atrebatų genties valdovas (dabartinių Hampšyro ir Vakarų Sasekso teritorijose) galėjo būti moteris.

    Pasak tyrėjo, Verika laikyta vyru iš dalies dėl 19 amžiaus istorikams būdingo patriarchalinio požiūrio. Jei ši prielaida teisinga, viename svarbiausių Antikos geopolitinių lūžių centre atsidurtų dar viena įtakinga britų valdovė – šalia geriau žinomų Boudikos ar Kartimandujos.

    Kodėl vietos valdovė būtų kvietusi užsienio imperiją į savo žemes? Aiškinime pabrėžiama klientinių karalysčių logika: mainais į duoklę ir išteklius Roma teikdavo paramą bei apsaugą, o kaimynams spaudžiant ir teritorijoms traukiantis toks žingsnis galėjo tapti bandymu išlikti.

    Argumentai iš monetų ir kalbos

    Kadangi geležies amžiaus britai beveik nepaliko rašytinių šaltinių, Verikos biografija rekonstruojama iš archeologinių radinių ir romėnų tekstų. Russellas akcentuoja, jog ankstesni vertinimai galėjo būti paveikti interpretacinių klaidų ir šališkumo.

    Vienas iš argumentų – vardų daryba: teigiama, kad tuo laikotarpiu vyrų vardai dažniau baigdavosi „-us“ ar „-os“, o moterų – „-a“. Be to, romėnų istorikas Kasijus Dionas, rašęs praėjus maždaug dviem šimtmečiams po invazijos, mini ištremtą britų lyderį „Berikos“ – galbūt tai buvusi suvyriškinta ir iškraipyta keltų vardo forma.

    Antrasis tyrėjo atramos taškas – monetose esantys lotyniški užrašai. Verikos auksinėse ir sidabrinėse monetose aptinkamas titulas rex ir santrumpa COM F: tradiciškai ji aiškinta kaip „Commios filius“ (Komijaus sūnus), tačiau Russellas pabrėžia, kad tie patys inicialai gali reikšti ir „Commios filia“ (Komijaus dukra).

    Dar vienas elementas – vaizdiniai motyvai. Russellas išskiria monetas, kuriose matoma liauna, nuoga krūtine raitelė su ietimi, ir tai interpretuoja kaip sąmoningą moteriškos valdžios simboliką. Jis taip pat teigia, kad rex nebūtinai buvo vien tik vyrams taikytas titulas.

    Ne visi sutinka: įrodymai laikomi nepakankamais

    Vis dėlto tokia interpretacija vertinama nevienareikšmiškai. Oksfordo universiteto archeologas Rogeris Tomlinas britų laikraščiui „The Guardian“ sakė, kad įrodymai toli gražu nėra galutiniai: nors vardas gali būti moteriškas, dalis lotyniškų vyrų vardų taip pat baigdavosi „-a“.

    Jis taip pat kvestionuoja, ar romėnai iš tiesų titulą rex praktiškai taikė moterims, net jei moterų valdovių egzistavimą imperija pripažino. Be to, geležies amžiaus monetų specialistė Daphne Nash Briggs atkreipė dėmesį, kad ne visose monetose su Verikos vardu vaizduojamos moteriškos figūros – pasitaiko ir aiškiai vyriškų raitelių ar vyriškais drabužiais vilkinčių asmenų.

    Russellas atsako, kad kai kurie „vyriški“ atvaizdai galėjo reikšti ne pačią Veriką, o, pavyzdžiui, Romos imperatorių. Archeologijoje tai įprasta problema: monetose neretai vaizduojami dievai, mitiniai herojai ar simboliai, o ne valdovo portretas, todėl tapatinti figūras gali būti itin sunku.

    Kontekstas: moterų vaidmuo ir Romos politika

    Analizėje taip pat keliama platesnė prielaida apie moterų statusą senovės Britanijoje. Russellas remiasi ir bioarcheologiniais tyrimais: 2025 metais „Nature“ publikuotame darbe pristatyta Dorsetėje esančių Winterborne Kingston kapinyno genetinė analizė, kurią atliko Bornmuto universitetas ir Dublino Trinity koledžas.

    Tyrime, kuriame analizuota 50 skeletų DNR, dalis giminingų asmenų dalijosi reta mitochondrine linija, perduodama motinos linija, o Y chromosomos buvo gerokai įvairesnės. Autorių teigimu, tai rodo matrilokalumą – praktiką, kai vyrai persikelia į žmonų bendruomenes, o turtas ir žemė galėjo būti paveldimi per moterų liniją.

    Grįžtant prie Verikos istorijos, aptariami ir Romos vidaus politikos motyvai. Romėnų autoriai, tokie kaip Svetonijus ar Kasijus Dionas, Klaudijų neretai vaizdavo kaip silpną valdovą, kurį esą valdo aplinkiniai – toks fonas galėjo paskatinti pasakojimus, kad invazija pradėta „dėl moters įtakos“.

    Russellas primena ir Fishbourne apylinkių (netoli Čičesterio) kasinėjimų duomenis: ten rasta romėniško tipo granarijų, gynybinių griovių, Coolus tipo šalmas ir importuota keramika, datuojama 10–30 mūsų eros metais – dar iki 43 metų invazijos. Tai gali reikšti, kad Roma regione turėjo atramos tašką gerokai anksčiau, o Verikos prašymas (jei jis buvo) tapo patogia dingstimi platesniems planams.

    Galiausiai teigiama, kad apie 40 mūsų eros metus, Verikai pasitraukus į Romą, Klaudijus – neseniai atėjęs į valdžią ir siekęs karinės šlovės – galėjo pasinaudoti proga įsiveržti. Ar Verika po to buvo sugrąžinta į sostą, šaltiniai aiškiai neatsako, tačiau naujas tyrimas bent jau išjudino iš vietos iki šiol gana tvirtą istorinę versiją.

    Russello tyrimai taip pat pristatomi ir jo naujoje knygoje „Caratacus: Great King of Britain“, kurią sausį išleido „Bloomsbury“.

  • Archeologas kelia versiją: britų valdovė Verika galėjo būti moteris, pakvietusi romėnus

    Romėnų invazija į Britaniją 43 metais po Kristaus ilgą laiką buvo siejama su ištremtu geležies amžiaus valdovu Verika, kuris esą pabėgo į Romą ir paprašė imperatoriaus Klaudijaus karinės pagalbos. Tačiau nauja analizė siūlo netikėtą posūkį: Verika galėjo būti ne vyras, o moteris.

    Tokią versiją naujame straipsnyje žurnale „Current Archaeology“ pateikia Bornmuto universiteto archeologas Milesas Russellas. Jo teigimu, XIX amžiaus istorikai, remdamiesi to meto mąstymu ir ribotais šaltiniais, valdovės lytį galėjo neteisingai priskirti.

    Verika valdė atrebatų gentį dabartinėse Hampšyro ir Vakarų Sasekso teritorijose. Pasak M. Russello, būtent jos politinis žingsnis – pagalbos iš Romos paieškos, kai teritoriją spaudė agresyvūs kaimynai, – galėjo tapti vienu svarbių veiksnių, atvėrusių kelią romėnų įsiveržimui.

    Jei ši interpretacija pasitvirtintų, Britanijos istorijoje atsirastų dar viena įtakinga valdovė greta Boudikos ar Kartimanduos, tačiau šįkart – siejama ne su sukilimu prieš Romą, o su aljansu, nulėmusiu ilgalaikius pokyčius saloje.

    Užuominos monetose ir varduose

    Kadangi geležies amžiaus britai beveik nepaliko rašytinių šaltinių, Verikos biografija rekonstruojama iš archeologinių radinių ir romėnų tekstų, kurie dažnai būna šališki ar netikslūs. M. Russellas kaip vieną svarbiausių argumentų nurodo vardą: jo teigimu, moterų vardai dažnai baigdavosi „-a“, kai vyriški – „-us“ arba „-os“.

    Kitas svarbus elementas – lotyniški užrašai ant Verikos monetų. Jose aptinkamas titulas rex (karalius) ir santrumpa COM F, kuri tradiciškai aiškinta kaip „Commios filius“ (Komijaus sūnus). Vis dėlto tie patys raidžių junginiai gali reikšti ir „Commios filia“ – Komijaus dukra.

    M. Russellas taip pat teigia, kad pats titulas rex nebūtinai buvo griežtai vyriškas. Kaip pavyzdys minimas faktas, jog Roma pripažino ir moteris valdoves, nors diskusija, ar romėnai šį konkretų titulą taikė moterims, išlieka atvira.

    Dar vienu argumentu laikomi monetų vaizdiniai: dalyje jų matoma grakštesnė, nuoga krūtine pavaizduota raitelė su ietimi. M. Russellas tai interpretuoja kaip sąmoningą moteriškos valdžios simboliką, nors pripažįsta, kad senovės monetų ikonografija neretai būdavo ir alegorinė.

    Kodėl išvada laikoma ginčytina

    Ne visi mokslininkai su tokia interpretacija sutinka. Oksfordo universiteto archeologas Rogeris Tomlinas, besispecializuojantis lotyniškuose užrašuose, „The Guardian“ komentavo, kad vien vardo galūnė dar nėra lemiamas įrodymas, nes kai kurie lotyniški vyrų vardai taip pat baigiasi „-a“.

    Be to, abejojama ir tuo, ar romėnai moterims iš tiesų taikė titulą rex. Kritikai pažymi, kad vien prielaidos apie romėnų požiūrį į moteris valdoves nepakanka – reikėtų tvirtesnių įrodymų, jog terminas šiuo atveju tikrai buvo vartojamas be lyties skirties.

    Ironiška, bet didžiausia problema gali būti pačios monetos: geležies amžiaus monetų specialistė Daphne Nash Briggs atkreipė dėmesį, kad ne visose monetose su Verikos vardu figūros atrodo moteriškos. Kai kur vaizduojami akivaizdžiai vyriški raiteliai ar net personažai, primenantys vyrišką žynį.

    Į tai M. Russellas atsako, kad kai kurie portretai galėjo vaizduoti ne pačią Veriką, o, pavyzdžiui, Romos imperatorių ar mitologines figūras. Vis dėlto net kritikai pripažįsta: kas tiksliai pavaizduota senovinėse monetose, neretai lieka sunkiai išsprendžiama mįslė.

    Platesnis kontekstas: Romos politika ir geležies amžiaus Britanija

    M. Russellas Verikos istoriją sieja ir su platesniu geležies amžiaus Britanijos visuomenės paveikslu. Jis primena, kad romėnų autoriai, tokie kaip Tacitas ar Julijus Cezaris, moterų dalyvavimą politikoje ir karo reikaluose dažnai laikė „keistu“ ar „barbarišku“, tačiau archeologiniai duomenys rodo, jog Britanijoje moterų statusas galėjo būti kitoks.

    Straipsnyje aptariami ir genetiniai tyrimai, atlikti analizuojant vėlyvojo geležies amžiaus kapinyną Dorsetėje (Winterborne Kingston). 2025 metais žurnale „Nature“ publikuotas darbas, paremtas 50 skeletų DNR analize, leido tyrėjams daryti išvadą apie matrilokalumo požymius – kai vyrai persikelia į žmonų bendruomenes, o giminystės ryšiai ir paveldėjimas gali būti labiau siejami su motinos linija.

    Šis fonas, M. Russello manymu, sustiprina idėją, kad tokia valdovė kaip Verika galėjo turėti realią institucinę galią. Kartu jis kelia mintį, kad moters vaidmuo istorijoje galėjo būti sumenkintas vėlesnių pasakojimų, formuotų per romėnų ir XIX amžiaus istorikų prizmę.

    Net jei Verikos lyties klausimas ir liks diskusijų objektu, ši hipotezė išryškina, kaip vienas iš naujo perskaitytas užrašas ant monetos ar kitas kalbinis niuansas gali pakeisti nusistovėjusį pasakojimą apie didelius istorijos lūžius.

  • Pompejuose rasta spintelė su 24 amuletais ir 38 monetomis: turinys išliko po 79 metų Vezuvijaus išsiveržimo

    Pompejuose rasta spintelė su 24 amuletais ir 38 monetomis: turinys išliko po 79 metų Vezuvijaus išsiveržimo

    Pompejuose archeologai aptiko radinį, kuris tarsi „išsaugojo“ kasdienį romėnų gyvenimą: po Vezuvijaus išsiveržimo išliko spintelės turinys – amuletai, kosmetikos reikmenys, indai ir monetos.

    Iš viso rasta mažiausiai 24 nedideli amuletai, įvairūs buities daiktai ir 38 bronzinės monetos. Kaip nurodoma, paradoksalu, tačiau šiuos daiktus išsaugojo būtent 79 metais įvykusi katastrofa.

    Atradimas padarytas pastate, vadinamame Kornelijaus Maksimo namu, esančiame Via dell’Abbondanza – vienoje svarbiausių senovinių Pompėjų gatvių. Tyrimus čia vykdo Pompėjų archeologinis parkas.

    Nors pati medinė spintelė iki mūsų dienų neišliko, išsilaikę jos pėdsakai ir archeologinė medžiaga leido atkurti pirminę konstrukciją bei nustatyti, kas buvo laikoma viduje.

    Amuletai iš romėnų vaikystės

    Daugiausia dėmesio tyrėjų akį patraukė mažiausiai 24 miniatiūrinių papuošalų rinkinys, kuris, tikėtina, kadaise sudarė vėrinį. Jie pagaminti iš skirtingų medžiagų – tarp jų minimas fajansas, kaulas, stiklo masė ir kalnų krištolas.

    Tarp pakabukų įžiūrimi įvairūs motyvai: dievybės, tokios kaip Besas ir Merkurijus, taip pat žmogaus rankos ir pėdos, kankorėžiai ar vynuogių kekės.

    Archeologai šiuos dirbinius priskiria vadinamiesiems crepundia – smulkioms puošmenoms, būdingoms romėnų vaikystei. Jos atliko ir puošybos funkciją, ir, kaip tikėta anuomet, galėjo saugoti vaikus nuo nelaimių.

    Manoma, kad skleidžiami garsai padėdavo suaugusiesiems suprasti, kur yra žaidžiantys vaikai. Įdomu tai, kad tokie amuletai nebūtinai būdavo atsisakomi sulaukus pilnametystės – jie galėjo būti saugomi kaip vaikystės prisiminimas.

    Spintelėje – nuo kosmetikos iki prekybos ženklų

    Spintelėje buvusių daiktų įvairovė rodo, kokie skirtingi reikmenys galėjo atsidurti romėnų namuose. Be amuletų, rasta pincetų, nedidelis įrankis kosmetiniams pigmentams maišyti, stiklinis indelis, galėjęs būti skirtas kvepalams ar tepalams, taip pat smilkytuvas.

    Tarp radinių minimi ir buitiniai daiktai: bronzinė lempa, keraminiai bei stikliniai indai, puodai ir virtuvės reikmenys. Aptikti ir švininiai svareliai, laikyti mažoje medinėje dėžutėje – jie galėjo būti susiję su prekybine veikla.

    Vienas iš iškalbingiausių radinių – 38 bronzinės monetos. Jos buvo sudėtos į nedidelį pintą augalinės kilmės indelį, kurio pėdsakai išliko taip gerai, kad archeologai galėjo įvertinti jo pagaminimo būdą.

    Patalpoje, kurioje stovėjo spintelė, aptikta kruopščiai atliktų sienų tapybos fragmentų, priskiriamų ketvirtajam pompejietiškam stiliui. Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad namų gyventojams, panašu, rūpėjo estetika, nors dalis pastato greičiausiai tuo metu buvo remontuojama ar perstatoma.

    Vis dėlto, kaip pabrėžiama, kol kas neaišku, kam priklausė rasti daiktai ir koks likimas ištiko jų savininkus per lemtingą Vezuvijaus išsiveržimą.

  • Vengrijoje aptiktas romėnų lobis: archeologai iškasė mažiausiai 737 monetas ir keramikos radinius

    Vengrijoje aptiktas romėnų lobis: archeologai iškasė mažiausiai 737 monetas ir keramikos radinius

    Vengrijoje archeologai aptiko įspūdingą Romos imperijos laikų radinių rinkinį – trijose vietose rasta mažiausiai 737 romėniškos monetos, taip pat šimtai keramikos fragmentų ir drabužių segių.

    Apie atradimą pranešė Kapošvare įsikūręs Rippl-Rónai muziejus, kurio komanda pastarosiomis savaitėmis vykdė tyrimus Somođo (Somogy) apskrities šiaurinėje ir centrinėje dalyje. Darbai vyko bendruomeninės archeologijos forma, įtraukiant ir ne profesionalus.

    Dauguma monetų siejama su Konstantinų dinastijos valdymo laikotarpiu, tai yra IV amžiumi. Vis dėlto radinių spektras platesnis – tarp jų pasitaikė ir gerokai ankstesnių laikotarpių pinigų, leidžiančių sekti pinigų apyvartos istoriją šiame Europos regione.

    Kartu su monetomis identifikuota ir kitų kasdienybę atspindinčių objektų: keramikos šukių, metalinių segių, taip pat svarstyklių ar svorių liekanų. Tokie radiniai padeda archeologams tiksliau suprasti vietovių funkciją – nuo prekybos ir buitinių veiklų iki ryšių su platesniais Romos pasaulio tinklais.

    Monetos iš kelių imperatorių laikų

    Tyrėjai išskyrė ir konkrečius, skirtingus laikotarpius reprezentuojančius egzempliorius. Tarp jų – sidabrinė moneta, nukaldinta valdant imperatoriui Antoninui Pijui, kuris Romos imperijai vadovavo 138–161 metais.

    Rasta ir moneta iš Severo Aleksandro laikų (222–235), taip pat emisija, siejama su imperatoriumi Aurelianu (270–275). Pastarosios reversas vaizduoja imperatorių, spaudžiantį ranką deivei Concordiai – santarvės ir harmonijos personifikacijai, turėjusiai propagandinę reikšmę, pabrėžiant valstybės stabilumą.

    Radiniuose aptikta ir monetų, nukaldintų valdant imperatoriui Probusui (276–282). Jų reversuose pasitaiko tokie motyvai kaip Sol Invictus (Nenugalimoji Saulė) ir Pax Augusti – su imperatoriaus taika siejama personifikacija, atspindėjusi vėlyvosios imperijos valdžios ideologiją.

    Vienu neįprasčiausių atradimų įvardijama konsekracinė moneta, kuri galimai susijusi su imperatoriumi Klaudijumi II Gotu (268–270). Tokios emisijos paprastai būdavo leidžiamos po valdovo mirties, siekiant įamžinti oficialų jo sudievinimą.

    Ne tik pinigai: keramika ir segės

    Monetos – tik dalis bendro archeologinio vaizdo. Kasinėjimų metu rasta ir daug keramikos, įskaitant terra sigillata fragmentus – tai romėniški stalo indai, atpažįstami iš blizgaus raudono paviršiaus.

    Terra sigillata laikoma viena ryškiausių romėniškos kasdienės keramikos kategorijų. Tokie gaminiai keliaudavo po įvairias imperijos provincijas, todėl jų radimvietės archeologams tampa svarbiu įrankiu rekonstruojant prekybos maršrutus ir kontaktus tarp nutolusių regionų.

    Tarp aptiktų smulkiųjų radinių minimos ir fibulės – metalinės segės, skirtos susegti drabužius. Tokie daiktai dažnai padeda datuoti sluoksnius ir suprasti, kokio tipo gyventojai ar keliautojai galėjo lankytis konkrečiose vietose.

    Muziejaus archeologai pabrėžia, kad trijų skirtingų vietų radinių visuma dokumentuoja kelių šimtmečių Romos imperijos laikotarpį ir leidžia išsamiau pažvelgti į materialinę kultūrą regione.

  • Pompėjoje rastas moters garderobo lobynas: papuošalai, kosmetika ir 38 bronzinės monetos

    Pompėjoje rastas moters garderobo lobynas: papuošalai, kosmetika ir 38 bronzinės monetos

    Pompėjoje archeologai atvėrė retą kasdienybės „laiko kapsulę“ – spintos turinį namuose, žinomuose kaip Kornelijaus Maksimo namas miesto centre. Spintoje rasti papuošalai, kosmetikos priemonės ir buities daiktai leidžia detaliau pažvelgti į gyvenimą prieš 79 metais įvykusį Vezuvijaus išsiveržimą.

    Pasak Pompėjos archeologinio parko atstovų, radiniai aptikti pastate, žymimame IX 11, 7, kur dalis fasado buvo atkasta dar 1912 metais, tačiau kambariai už jo pradėti nuodugniau tyrinėti tik dabar. Nauji kasinėjimai vykdomi platesnio restauravimo ir pritaikymo lankytojams projekto kontekste greta esančiame kvartale.

    Ką slėpė spinta?

    Tarp aptiktų daiktų – priemonės, skirtos grožio procedūroms: pincetai, mentelė pigmentams maišyti, stiklinis balzamariumas, taip pat kvapų deginimo indas, kuriuo namai galėjo būti prisotinami aromatų. Rasta ir bronzinė lempa bei švino svarmenys, kurie, specialistų vertinimu, galėjo būti susiję su prekybine veikla.

    Be to, aptikta bronzinių, stiklinių ir keraminių indų, tarp jų – dekoruotas mažas ąsotėlis su pušies kankorėžio žvynus primenančiais motyvais. Tokie radiniai svarbūs ne tik kaip buitiniai objektai, bet ir kaip asmeniniai daiktai, iš kurių galima spręsti apie savininkų įpročius, estetiką ir socialinį statusą.

    Amuletai, vaikystės atmintis ir monetų lobis

    Ypatingo dėmesio sulaukė vėrinys, sudarytas mažiausiai iš 24 miniatiūrinių pakabukų, pagamintų iš fajanso, kaulo, stiklo masės ir kalnų krištolo. Tarp jų atpažįstami dievybių atvaizdai, taip pat simbolinės formos, pavyzdžiui, rankos, pėdos, kankorėžiai ir vynuogių kekės.

    Ekspertai aiškina, kad tokie vėriniai Romos laikais dažnai buvo vadinami crepundia – amuletų rinkiniais, kuriuos vaikai nešiodavo apsaugai, o judant jie skambėdavo tarsi barškučiai. Šiuos daiktus neretai pasilikdavo ir suaugusieji, laikydami juos dėžutėse ar maišeliuose kaip vaikystės prisiminimą, ypač pasaulyje, kuriame žmonės dažnai kraustydavosi ir gyvendavo toli nuo giminių.

    Spintoje aptiktas ir nedidelis monetų lobis – 38 bronzinės monetos, saugotos pintame inde iš augalinės medžiagos. Archeologų vertinimu, toks radinys rodo, kad savininkai vertingų ar sentimentalių daiktų pasiimti nespėjo, o tai sustiprina Pompėjos tragedijos kasdieniškumo pojūtį – žmonių planus nutraukė akimirksniu pasikeitusios aplinkybės.

    Radiniai padeda atkurti kasdienybę

    „Pompėja yra ne tik didžių meno kūrinių vieta; čia net patys paprasčiausi daiktai sugrąžina praeities žmogiškąjį matmenį. Šio atradimo vertė yra galimybė kartu perskaityti skirtingus gyvenimo pėdsakus: asmeninius įpročius, darbą, prisiminimus“, – sakė Pompėjos archeologinio parko direktorius Gabrielis Zuchtriegelis.

    „Negalime užtikrintai atkurti, kas tiksliai gyveno šiame name, tačiau šie fragmentai priartina prie jų kasdienybės“, – pridūrė jis.

    Tyrimai suteikė ir daugiau konteksto apie patį pastatą. Kambaryje, kuriame rasta spinta, užfiksuotos vadinamojo Ketvirtojo stiliaus sienų tapybos detalės, rodančios tam tikrą gerovę, tačiau kartu matyti, kad išsiveržimo metu name galėjo vykti remonto ar statybos darbai, mažinę gyvenimo patogumą.

    Be radinių spintoje, tyrėjai aptiko ir dviejų pelių griaučių liekanas amforoje ant antresolės. Laboratorinių analizių duomenimis, jos priskirtinos miškinės pelės rūšiai, o toks atradimas papildo žinias apie graužikų paplitimą Vezuvijaus regiono miestuose ir primena, kad net klestinčios romėnų gyvenvietės susidurdavo su visai žemiškomis problemomis.

    Pompėja išlieka vienu svarbiausių archeologinių „langų“ į Romos imperijos kasdienybę, nes Vezuvijaus pelenai ir nuosėdos neįprastai gerai užkonservavo ne tik pastatus, bet ir mažus, asmeniškus daiktus. Būtent tokie radiniai kaip šis spintos turinys leidžia istoriją pasakoti ne per valdovų ar mūšių prizmę, o per vieno namų ūkio gyvenimo detales.

  • Velse rado romėnų fortą: dvi IV amžiaus monetos gali apversti vietos legendą

    Velse rado romėnų fortą: dvi IV amžiaus monetos gali apversti vietos legendą

    Netikėtas radinys vakarų Velse

    Vakarų Velse, Pembrokeshire grafystėje, archeologai identifikavo iki šiol nežinomą romėnų fortą netoli Frenni Fawr kalvos. Atradimas atgaivino seną vietos legendą apie romėnų karo žygį šiame regione ir paskatino naujas diskusijas tarp istorikų.

    Didžiausią dėmesį tyrėjams patraukė dvi IV amžiaus pabaiga datuojamos monetos, taip pat kasdieniai radiniai ir karinės infrastruktūros pėdsakai. Būtent monetų datavimas leidžia sieti vietovę su laikotarpiu, kai Romos valdžia Britanijoje silpo ir keitėsi kariuomenės vaidmuo provincijose.

    Forte galėjo būti apie 500 karių

    Vietovę pirmasis išskyrė Markas Merrony, kuris 2024 metais palydovinėse nuotraukose pastebėjo įtvirtinimus primenančius kontūrus dirbamame lauke. Vėliau apsilankęs vietoje jis aptiko romėnišką čerpę, o radinių seka paskatino pradėti nuoseklesnius archeologinius tyrimus.

    Pasak tyrėjų, aptiktas fortas yra maždaug 180 x 150 metrų dydžio, stačiakampio plano su užapvalintais kampais, būdingo daliai romėnų karinių stovyklų. Tokios apimties objekte galėjo būti dislokuota apie 500 pagalbinių pajėgų karių, o vieta šlaite suteikė pranašumą stebint apylinkes ir kontroliuojant judėjimą regione.

    Rasta keramikos šukių, daug stogo čerpių fragmentų, geležinis rašymo rėžtukas, suplūkto molio grindų likučiai ir vežimų paliktos vėžės. Geofiziniai tyrimai taip pat parodė didesnių pastatų kontūrus įtvirtinimų viduje, o jų išdėstymas gali rodyti administracinio pastato ir vado rezidencijos buvimą.

    Legenda gavo realų atspirties tašką

    Vietos tradicijoje šimtmečius gyvavo pasakojimas, kad per karo žygius netoli Frenni Fawr kalvos esą buvo įrengta romėnų stovykla, tačiau iki šiol tam trūko materialių įrodymų. Naujas fortas yra maždaug 3,5 kilometro į pietvakarius nuo kalvos viršūnės ir kol kas laikomas vienintele romėnų karine vietove, aptikta tiesioginėje legendos minima aplinka.

    Tokia sutaptis verčia iš naujo vertinti romėnų buvimą vakarų Velse: ar jis buvo tik epizodinis, ar regionas galėjo turėti didesnę strateginę reikšmę, nei manyta anksčiau. Kartu tyrėjai pabrėžia, kad vien forto ir dviejų monetų nepakanka įrodyti, jog su legenda siejamas valdovas tikrai lankėsi šioje vietoje.

    Istorikai neatmeta ir kitos galimybės: viduramžiais užrašyta istorija galėjo sujungti tikrus atminties fragmentus su literatūrine vaizduote. Vis dėlto pats faktas, kad pasakojimo geografinėje zonoje aptiktas romėnų karinis objektas, stiprina pagrindą tolimesniems tyrimams ir gali pakeisti nusistovėjusį požiūrį į šio Britanijos pakraščio romanizaciją.

  • Romėnų laikų pranašysčių sistema stebina: Turkijoje rastas akmuo atskleidė 56 atsakymus

    Romėnų laikų pranašysčių sistema stebina: Turkijoje rastas akmuo atskleidė 56 atsakymus

    Archeologiniai radiniai primena, kad žmonės ateities ženklų ieškojo ne tik šiais laikais. Pietvakarių Turkijoje, senovės Kibyros teritorijoje, mokslininkai iš naujo perskaitė užrašus ant kalkakmenio stulpo, kurie leido atkurti romėnų laikų būrimo sistemą.

    Stulpas buvo tarsi viešai prieinama instrukcija, kaip iš kauliukų metimo gauti dievų patarimą. Ant keturių jo pusių iškalti 56 atsakymai, priskirti skirtingoms metimo kombinacijoms, o pati schema rodo, kad tai buvo standartizuotas, aiškiai suprantamas ritualas.

    Kaip veikė šis būrimas?

    Sistema rėmėsi astragalais, tai yra avių ar ožkų čiurnos kaulais, naudotais vietoje kauliukų. Dėl netaisyklingos formos jie galėjo sustoti keturiomis padėtimis, o kiekvienai jų buvo priskirtos reikšmės 1, 3, 4 ir 6.

    Buvo metami penki tokie kaulai iš karto arba vienas kaulas penkis kartus, svarbiausia buvo galutinis derinys. Iš viso gaunamos 56 skirtingos kombinacijos, o žmogus, ieškantis patarimo, pagal rezultatą surasdavo atitinkamą tekstą ant stulpo.

    Tyrėjai šią praktiką datuoja maždaug 120–210 metų laikotarpiu, kai regione vyravo Romos imperija. Atsitiktinis metimo rezultatas čia buvo suvokiamas kaip dieviška žinutė, kurią tereikėjo teisingai perskaityti.

    Ko klausdavo ir ką žadėjo atsakymai?

    Užrašai neapsiribojo viena tema ir primena universalių patarimų rinkinį. Vieni tekstai perspėdavo nesiimti skubotų veiksmų, kiti ragino ištverti, žadėjo sėkmę ar patarė vengti blogio ir priešiškumo.

    Kai kurie atsakymai skamba stebėtinai šiuolaikiškai, tačiau dalis jų reikalauja to meto religinių simbolių ir tikėjimų konteksto. Inskripcijose minimi keli dievai, tarp jų Dzeusas, Afroditė, Kronas ir Poseidonas.

    Ypatingas vaidmuo siejamas su Hermiu, kuriam, kaip manoma, buvo skirta visa instaliacija. Šis dievas antikoje buvo siejamas su keliautojais, prekyba ir tarpininkavimu, todėl jo kultas natūraliai derėjo su vieša vieta, kur žmonės ieškojo ženklų ir krypties.

    Kodėl radinys toks svarbus?

    Maždaug 1,2 metro aukščio stulpas, spėjama, iš pradžių buvo didesnio paminklo dalis, kurį vainikavo Hermio skulptūra. Archeologai jį aptiko pakartotinai panaudotą mūre, o mokslininkai mano, kad anksčiau jis galėjo stovėti agoroje, pagrindinėje miesto aikštėje.

    Toks išdėstymas reiškė, kad pranašysčių sistema buvo pasiekiama ne tik vietiniams, bet ir atvykstantiems pirkliams ar keliautojams. Tyrėjai taip pat kelia versiją, kad monumentą finansavo pasiturintis rėmėjas, kurio vardas iki mūsų dienų neišliko įskaitomas.

    Šiandien toks radinys leidžia tiksliau suprasti, kaip Romos imperijos provincijose veikė kasdienis religingumas ir kaip ritualai persikeldavo į viešą miesto erdvę. Tai ir reta proga pamatyti ne abstrakčias užuominas apie būrimą, o praktiškai veikusią, užrašuose užfiksuotą instrukciją.

  • Mįslė, kodėl romėnų miestas tuštėjo: akveduktas atskleidė stulbinančią priežastį

    Mįslė, kodėl romėnų miestas tuštėjo: akveduktas atskleidė stulbinančią priežastį

    Kas nutiko vandeniui į Nîmes?

    Mokslininkai, tyrę romėnų akveduką, vedusį vandenį į Nemausus, šiandieninį Nîmes, priėjo prie išvados, kad apie 270 metus vandens tiekimas miestui nutrūko. Tai svarbi užuomina aiškinantis, kodėl miestas III amžiuje galėjo sparčiai netekti gyventojų ir reikšmės.

    Tyrimą atliko Mainco Johanno Gutenbergo universiteto mokslininkai, dėmesį sutelkę į mineralines nuosėdas, per šimtmečius susidariusias akveduko viduje. Būtent jos leido atkurti, kaip keitėsi vandens tėkmė, priežiūra ir infrastruktūros paskirtis.

    Nuosėdos veikė kaip metraštis

    Akvedukas buvo pastatytas apie 50 metus ir maždaug 50 kilometrų atstumu tiekė vandenį į miestą, įskaitant įspūdingą Pont du Gard atkarpą. Kanalais tekantis vanduo palikdavo kalcio karbonato sluoksnius, panašius į medžio rieves, iš kurių galima spręsti apie pokyčius bėgant laikui.

    Mokslininkai paėmė mėginius iš dešimties skirtingų vietų ir tyrė jų cheminę sudėtį, įskaitant anglies, deguonies ir stroncio izotopus bei mikroelementus. Tokia analizė padeda įvertinti, ar tėkmė buvo stabili, ar vandenyje daugėjo priemaišų, ir ar konstrukcija buvo tinkamai prižiūrima.

    Sausra, vanduo laukams ir galiausiai staigus lūžis

    Tyrimų duomenys rodo, kad problemų atsirado anksti: maždaug po 11 metų teko prijungti papildomą vandens šaltinį. Tai siejama su sausrų laikotarpiu, minimu ir istoriniuose šaltiniuose, o pati sistema buvo modifikuota, kad praleistų didesnį vandens kiekį.

    Apie 150 metus į miestą patenkančio vandens kiekis vėl pradėjo mažėti, tačiau šįkart ne dėl avarijos. Tyrėjų vertinimu, reikšminga dalis vandens buvo nukreipta žemės ūkiui, o į laukus galėjo keliauti net apie pusė ankstesnio srauto.

    Lemiamas pokytis fiksuojamas III amžiuje: po 230 metų nuosėdos rodo prastėjančią akveduko būklę, didesnį porėtumą, daugiau molio ir smėlio, o tai siejama su silpnesne priežiūra. Apie 270 metus vanduo miesto nepasiekė visiškai, nors viršutinės akveduko dalys, įskaitant teritorijas prie Pont du Gard, dar bent apie 140 metų buvo naudojamos, tikėtina, daugiausia laukams.

    Kodėl akveduko tiesiog neatstatė?

    Tyrėjams ypač reikšminga tai, kad nerasta požymių, jog vandens tiekimas nutrūko dėl didelės konstrukcinės katastrofos ar priešo sukelto sugriovimo. Jei taip būtų nutikę, tikėtina, būtų aptikta ryškių pažeidimų, tačiau jų neužfiksuota.

    „Akvaduktą greičiausiai buvo galima sutaisyti, bet miestui vandens paprasčiausiai nebereikėjo tiek, kiek anksčiau“, – teigė tyrėjai, apibendrindami išvadas.

    Šį sumažėjusį poreikį mokslininkai sieja su vadinamąja Kiprijono maro epidemija, datuojama maždaug 250–270 metais. Epidemija istoriniuose šaltiniuose gerai paliudyta, tačiau jos poveikis vakarinėms Romos imperijos provincijoms vertinamas prasčiau, todėl Nîmes atvejis laikomas svarbia netiesiogine užuomina.

    Nors tiesioginių įrodymų, kad Nîmes patyrė epidemiologinę katastrofą, nėra, chronologinis sutapimas, staigus miesto vandens poreikio kritimas ir platesnis III amžiaus imperijos politinis bei ekonominis nuosmukis sudaro logišką paaiškinimą. Tokie tarpdisciplininiai tyrimai, derinant geoarcheologiją ir istorinius kontekstus, vis dažniau padeda tiksliau suprasti, kaip klimatas, ūkis ir ligos keitė senovės miestų likimus.

  • Vokietijoje aptiktas didžiausias romėnų denarų lobis: 934 monetos kelia klausimą, kodėl liko žemėje

    Vokietijoje aptiktas didžiausias romėnų denarų lobis: 934 monetos kelia klausimą, kodėl liko žemėje

    Radęs monetą, sustoti nebegalėjo

    Vokietijos Reino krašte gyvenantis metalo ieškiklio entuziastas 2025 metų rudenį netoli Veselingo, į pietus nuo Kelno, trumpam užsuko patikrinti lauko. Prietaisui suveikus, jis iškasė vieną romėnų sidabrinę monetą, o netrukus jų pasipylė daugiau.

    Vyras vėliau pasakojo supratęs, kad tai ne atsitiktinis radinys, kai signalas kartojosi vėl ir vėl. Apie radinį buvo informuoti archeologai, o vietą perėmė profesionalūs tyrėjai.

    934 denarai ir 3,1 kilogramo sidabro

    Archeologai iš viso iškėlė 934 romėnų sidabrinius denarus, kurių bendras svoris siekia 3,1 kilogramo. Reino krašto regioninė institucija LVR nurodė, kad tai didžiausias šiuo metu Vokietijos teritorijoje žinomas lobis iš imperatoriaus Adriano valdymo laikotarpio.

    Skelbiama, kad pasauliniu mastu iš to paties laikotarpio žinomi tik keli didesni panašūs lobiai. Radinys aptiktas regione, kuris Romos imperijos laikais buvo strategiškai svarbus Reino pasienio ruožas.

    Monetos sukauptos per šimtmečius

    Ypatinga lobyje esančių monetų chronologija: seniausia moneta datuojama 148 metais prieš mūsų erą, Romos Respublikos laikais. Naujausia nukaldinta 124 arba 125 metais mūsų eroje, tad laikotarpį skiria daugiau nei 270 metų.

    Tai rodo, kad net labai senos monetos Romos pinigų sistemoje galėjo išlikti apyvartoje ir būti priimamos kaip atsiskaitymo priemonė. Tyrėjai spėja, kad lobis galėjo būti kaupiamas ilgą laiką, galbūt net perduodamas per kelias kartas.

    Kodėl lobis taip ir nebuvo paimtas?

    Acheologų vertinimu, monetos greičiausiai buvo sąmoningai užkastos saugiai paslėpti. Viena svarbiausių versijų ta, kad jas paslėpęs žmogus mirė arba dėl kitų priežasčių nebegalėjo atskleisti slėptuvės vietos.

    Radinio tyrimai suteikė papildomų užuominų: dalis monetų į LVR-Landesmuseum Bono restauravimo dirbtuves atgabentos kaip vientisas žemės luitas. Rentgeno nuotraukose užfiksuoti keraminio indo fragmentai ir šiaudų liekanos, leidžiančios manyti, kad monetos buvo laikytos inde, paminkštintame šiaudais.

    Įvertinti lobio vertę šiandienos pinigais sudėtinga, tačiau kontekstą suteikia Romos kariuomenės atlyginimai. Istoriniai skaičiavimai rodo, kad eilinis legionierius anuomet per metus gaudavo apie 300 denarų, o dalis sumos būdavo išskaičiuojama maistui ir ekipuotei.

    Sidabrinės monetos dabar priklauso Šiaurės Reino-Vestfalijos žemei, o radėjui žadamas atlygis. Dalis radinio jau pristatyta visuomenei Bonoje, o nuo 2027 metų kovo lobį planuojama eksponuoti nuolatinėje LVR-Landesmuseum archeologinėje ekspozicijoje.

  • Šveicarijoje aptiko dingusią romėnų gyvenvietę: paslaptingas gaisras kelia klausimų

    Šveicarijoje aptiko dingusią romėnų gyvenvietę: paslaptingas gaisras kelia klausimų

    Šveicarijoje, Ligornetto gyvenvietėje Ticino kantone, archeologai kasinėjimų metu aptiko iki šiol nežinotą romėnų laikotarpio kompleksą. Tyrimai pradėti birželio mėnesį prieš planuojamas naujo gyvenamojo pastato statybas, o kasinėjimų plotas siekė apie 500 kvadratinių metrų.

    Darbus vykdo Ticino kultūros paveldo tarnybos Archeologijos skyrius. Kasinėjama teritorija yra tarp Via Mastri gatvės ir nedidelio vandens telkinio, einančio palei dabartinę Via Passeggiata.

    Ankstyviausi žmonių veiklos pėdsakai šioje vietoje datuojami laikotarpiu dar prieš Kristaus gimimą, tačiau ryškiausi pokyčiai fiksuojami II amžiuje. Tuomet teritorija buvo sulyginta ir joje iškilo didelis mūro pastatas iš akmens ir plytų.

    Archeologai jame jau atpažino mažiausiai šešias patalpas, o statinio matmenys siekė apie 8 metrus pločio ir bent 11 metrų ilgio. Pietinėje dalyje buvo apie 3 metrų pločio portikas, o gale fiksuotos dvi didesnės patalpos, kurių plotas sudarė maždaug 16 ir 20 kvadratinių metrų.

    Pastatas priminė dirbtuves

    Tyrėjai pabrėžia, kad statinys, panašu, nebuvo gyvenamasis. Jame nerasta židinių ar kitų buičiai būdingų elementų, todėl labiau tikėtina, kad tai buvo ūkinės ar amatininkų veiklos vieta.

    Šią versiją sustiprina radiniai aplinkinėse kultūrinėse sluoksniuose, datuojamuose II–III amžiais. Čia aptikta daug geležies šlako ir bronzos apdirbimo atliekų, o jų kiekis leidžia įtarti, kad netoliese vyko gana intensyvi metalo apdirbimo veikla.

    Už pastato taip pat rasta erdvė, kuri galėjo būti skirta žemdirbystei ir įvairiems darbams lauke. Stulpavietės rodo, kad čia galėjo stovėti lengvos konstrukcijos ar laikinos pastogės, o aptiktas nedidelis takas iš pakartotinai panaudotų plytų galėjo žymėti sklypo ribą ir tarnauti kaip praėjimas.

    Didžiausia mįslė – gaisras

    Didžiausią klausimą šiuo metu kelia gaisras, kuris, kaip manoma, užbaigė komplekso veiklą III amžiuje. Kasinėjimuose fiksuotos plačios medžio anglies sankaupos, o per ugnį, sprendžiant iš radinių, sugriuvo ir plytinis pastato stogas.

    Archeologiniai duomenys leidžia gana tiksliai atsekti sunaikinimo mastą, tačiau gaisro priežastis kol kas neaiški. Tyrėjai neatmeta nei nelaimingo atsitikimo, nei tyčinio padegimo, tačiau pabrėžia, kad įrodymų vienai ar kitai versijai dar trūksta.

    Ką tai keičia regione?

    Ligornetto ir Mendrisiotto apylinkės buvo gyvenamos šimtmečius, o romėnų laikais ši teritorija pateko į svarbių miestų, tokių kaip Como ir Milanas, įtakos zoną. Netoliese žinomi ir kiti romėniški objektai, tarp jų romėnų vila San Pietro di Stabio, esanti mažiau nei už 1 kilometro.

    Mokslininkai tikisi, kad nauji duomenys leis geriau suprasti, kaip atrodė gyvenimas už didžiųjų romėnų miestų ribų. Ypač svarbu gali būti išsiaiškinti, kokį vaidmenį vietos ekonomikoje turėjo amatai ir metalo apdirbimas bei kaip buvo susijusios mažesnės gyvenvietės su regiono centrais.