CP v2

Tag: Romos imperija

  • Romos imperijos Google Maps atitikmuo: „OmnesViae“ parodo, kiek dienų truktų kelionė

    Romos imperijos Google Maps atitikmuo: „OmnesViae“ parodo, kiek dienų truktų kelionė

    Olandų inžinieriaus sukurtas internetinis įrankis „OmnesViae“ leidžia pažvelgti į Romos imperijos kelių tinklą ir apskaičiuoti, kiek laiko prieš maždaug 2 000 metų būtų trukusi kelionė tarp miestų. Sistema veikia naršyklėje, todėl maršrutus galima planuoti ir telefonu.

    Projektas remiasi istorine kartografija ir akademiniais šaltiniais, o jo pagrindas yra Tabula Peutingeriana – viduramžiais perrašytas romėniško kelio žemėlapio variantas. Šiame dokumente buvo vaizduojamas cursus publicus, oficialus imperijos susisiekimo tinklas, naudojamas ir pašto, ir administraciniams poreikiams.

    Kadangi vakarinė Tabula Peutingeriana dalis neišliko, trūkstami duomenys atkuriami pasitelkiant Antonino itinerarijų – kitą romėnų laikų kelionių ir atstumų sąvadą. Projekto autorius René Voorburg taip pat rėmėsi istorikų tyrimais bei antikinių vietovių lokalizacijomis, kurios padeda senovinius pavadinimus susieti su šiandienos geografija.

    Kaip veikia maršrutų skaičiavimas

    Naudotojui tereikia įvesti pradinį tašką ir kelionės tikslą, o sistema parenka greičiausią kelią pagal antikiniuose šaltiniuose fiksuotus atstumus. Maršrutas parodomas šiuolaikiniame žemėlapyje, o papildomai pateikiama informacija apie tarpines stoteles ir sustojimo vietas.

    Toks detalumas ypač praverčia, nes romėnų keliai dažnai ėjo palei upes arba jungė gyvenvietes, kurios egzistuoja iki šiol, tik vadinasi kitaip. „OmnesViae“ pateikia senovinius vietovardžius ir leidžia suprasti, kaip keitėsi geografijos vardynas, bet išliko susisiekimo logika.

    Kiek truktų kelionė iš Madrido į Milaną

    Vienas iš pavyzdžių – maršrutas tarp Madrido ir Milano: įrankis šiuos miestus atpažįsta kaip Miaccum ir Mediolanum bei pažymi svarbiausias tarpines stoteles. Tarp jų nurodomos ir šiandien atpažįstamos vietos, pavyzdžiui, Conplutum, siejama su dabartine Alcalá de Henares.

    Skaičiuojama, kad tokia kelionė romėnų laikais būtų trukusi apie 43 dienas ir sudarytų maždaug 1 500 romėniškų mylių. Tai leidžia ne tik įsivaizduoti kelionių tempą, bet ir geriau suprasti, kodėl Romos infrastruktūra laikoma vienu svarbiausių imperijos stabilumo veiksnių.

    Projektas pabrėžia ir platesnę tendenciją: pastaraisiais metais vis daugiau istorijos rekonstrukcijų persikelia į skaitmenines platformas, kuriose sujungiami šaltiniai, duomenų bazės ir interaktyvūs žemėlapiai. Pats René Voorburg teigia nuolat atnaujinantis sistemą, o naujesnė versija perkurta iš esmės, įskaitant DI pagalbą vertimams ir iliustracijoms.

    Nors „OmnesViae“ nėra vienintelis tokio pobūdžio sprendimas, jis išsiskiria paprastu naudojimu ir aiškiai pateikiamu rezultatu, leidžiančiu greitai palyginti antikines keliones su dabarties atstumais. Tokie įrankiai tampa patrauklūs ne tik istorikams ar mokytojams, bet ir keliautojams, norintiems pažinti Europos kelių istoriją per praktinį klausimą – kiek laiko užtruktų pasiekti tikslą.

  • Senovės Romos kelių „Google Maps“ jau veikia: „OmnesViae“ rodo maršrutus ir kelionės trukmę

    Senovės Romos kelių „Google Maps“ jau veikia: „OmnesViae“ rodo maršrutus ir kelionės trukmę

    Nyderlandų inžinierius René Voorburg pristatė „OmnesViae“ – naršyklėje veikiančią priemonę, leidžiančią tyrinėti Romos imperijos kelių tinklą ir planuoti maršrutus tarp senovinių miestų. Sistema pateikia ne tik kelią žemėlapyje, bet ir apytikslę kelionės trukmę pėsčiomis ar jojant, remdamasi istoriniais atstumais.

    Projekto pagrindas – Tabula Peutingeriana, viduramžių laikų Romos kelio žemėlapio kopija, vaizdavusi cursus publicus, oficialų imperijos susisiekimo tinklą. Kadangi dalis originalo neišliko, trūkstami duomenys atkuriami pasitelkiant Antonino kelionių aprašą ir kitus akademiniuose šaltiniuose minimus atstumus bei vietovardžius.

    Kaip veikia „OmnesViae“?

    Naudojimas paprastas: įvedamas pradžios taškas ir kelionės tikslas, o sistema parenka greičiausią maršrutą pagal antikiniuose šaltiniuose pateikiamus atstumus. Maršrutas pažymimas šiuolaikiniame žemėlapyje, todėl lengva suprasti, kaip senoviniai keliai dera su dabartine geografija.

    Įrankis taip pat išskleidžia tarpines stoteles ir jų istorinius pavadinimus, o tai padeda susiorientuoti, nes dalis vietovių iki šiol egzistuoja, tik vadinamos kitaip. Praktikoje tai leidžia matyti, kaip keliai dažnai sekė upių slėnius, jungė administracinius centrus ir prekybos mazgus.

    Ką rodo kelionės laikas?

    „OmnesViae“ kelionės trukmę skaičiuoja apytiksliai, priskirdama laiką maršrutui pagal kelionės būdą. Pavyzdžiui, parinkus maršrutą tarp Madrido ir Milano, miestuose atpažįstami istoriniai atitikmenys, o pakeliui pateikiami tarpiniai sustojimai, siejami su šiandieninėmis vietovėmis.

    Tokio tipo skaičiavimai leidžia palyginti senovės ir dabarties mobilumą, tačiau svarbu suprasti ribotumus: realų greitį lemdavo reljefas, sezonas, saugumas, kelionės tikslas, logistika ir poilsio poreikis. Todėl pateikiamas laikas yra orientacinis, skirtas istoriniam kontekstui, o ne tiksliam „tvarkaraščiui“.

    Skaitmeninė archeologija įgauna pagreitį

    „OmnesViae“ įsilieja į platesnę tendenciją, kai istoriniai duomenys jungiami su skaitmeniniais žemėlapiais ir atviromis duomenų bazėmis, kad praeities infrastruktūra būtų pasiekiama plačiajai auditorijai. Pastaraisiais metais daugėja iniciatyvų, kurios ne tik žymi kelių trasas, bet ir bando modeliuoti kelionės kaštus, trukmę ar sezoninius pokyčius.

    Pats projekto autorius teigia nuolat atnaujinantis įrankį, o naujesnė versija perrašyta iš esmės, kad veiktų greičiau ir patogiau. Vertimams ir iliustracijoms, pasak kūrėjo, pasitelkiamas ir dirbtinis intelektas, tačiau maršrutų logika remiasi istoriniais atstumais bei tyrėjų sudarytais duomenimis.

    Tokie projektai tampa naudingi ne tik istorijos entuziastams: jie praverčia mokytojams, studentams, keliautojams ir tyrėjams, norintiems suprasti, kaip Romos kelių sistema formavo administravimą, prekybą ir kariuomenės judėjimą. Kartu tai primena, kad senovės pasaulio „navigacija“ gali būti rekonstruojama šiandienos įrankiais, neprarandant akademinio pagrindo.

  • Stulbinantis radinys Britanijoje: jauna romėnė palaidota švininiame karste – ką tai atskleidė?

    Stulbinantis radinys Britanijoje: jauna romėnė palaidota švininiame karste – ką tai atskleidė?

    Britanijoje archeologai aptiko išskirtinai retą radinį – puošnų švininį karstą su maždaug prieš 1 700 metų mirusios jaunos moters palaikais. Tyrėjų teigimu, tokio tipo laidojimas Romos pasaulyje buvo itin brangus, todėl dažniausiai skirtas aukščiausio statuso žmonėms.

    Vien švino karstas buvo prabangos ženklas, o šiuo atveju jis dar buvo įdėtas į medinę dėžę, kuri iki mūsų dienų neišliko – rasta tik jos pėdsakų grunte ir geležinių vinių. Karsto dangtis ir korpusas dekoruoti geometriniais raštais bei ornamentais, būdingais vėlyvosios Romos laikotarpio laidojimo menui.

    Prabanga ir simbolika po žeme

    Specialistai pabrėžia, kad ornamentai atliko ne tik estetinę funkciją. Vėlyvosios Romos imperijos laidotuvių tradicijose tokie motyvai siejami su simboline apsauga ir tikėjimu pomirtiniu gyvenimu, o paties karsto gamyba buvo patikima specializuotiems meistrams.

    Kape rasti ir kiti aukštą socialinę padėtį patvirtinantys daiktai: puošnios plaukų segės iš gagato, taip pat subtilūs stikliniai indeliai, galėję būti skirti kvapiosioms medžiagoms. Laboratoriniai tyrimai atskleidė importuotų sakų, įskaitant smilkalus, pėdsakus.

    Kas žinoma apie moterį?

    Archeologų vertinimu, moteriai mirties metu galėjo būti apie 20–30 metų. Kai kurie izotopiniai duomenys leidžia svarstyti, kad ji galėjo būti kilusi iš Kolčesterio apylinkių, nors panašūs laidojimai žinomi ir žmonėms, į Britaniją atvykusiems iš kitų Romos imperijos regionų.

    Tyrėjai taip pat nustatė, kad kūnas greičiausiai buvo padengtas gipsu. Tokia praktika galėjo sulėtinti irimo procesą, padėti išlaikyti išvaizdą per atsisveikinimo ceremonijas ir turėti ritualinę prasmę, simboliškai paruošiant mirusiąją kelionei į anapus.

    Raktas į vėlyvosios Romos Britaniją

    Kapavietės orientacija ir įkapių pobūdis leidžia manyti, kad tai galėjo būti pagoniškas laidojimas, tačiau vėlyvuoju laikotarpiu švininiai karstai buvo naudojami ir skirtingų tikėjimų bendruomenėse. Dėl to radinys svarbus ne tik kaip turto įrodymas, bet ir kaip užuomina apie tuometinę religinę bei kultūrinę įvairovę.

    Mokslininkų teigimu, šio radinio vertė slypi dviejuose dalykuose: neįprastai gerai išlikusiame karste ir galimybėje detaliai atkurti visą laidojimo ritualą. Įkapių prabanga, egzotinių medžiagų pėdsakai ir šiuolaikiniai tyrimų metodai padeda tiksliau suprasti, kaip gyveno ir kaip mirtį suvokė vėlyvosios Romos Britanijos žmonės.

  • Darbas nuo aušros ir „greitas maistas“: kaip iš tiesų atrodė eilinio senovės Romos gyventojo diena

    Darbas nuo aušros ir „greitas maistas“: kaip iš tiesų atrodė eilinio senovės Romos gyventojo diena

    Senovės Roma beveik neturėjo tokio dirbtinio apšvietimo, prie kokio esame įpratę šiandien. Alyvos lempos skleidė menką šviesą, o pati alyva buvo brangi, todėl dauguma žmonių guldavosi netrukus po sutemų ir keldavosi kartu su saule.

    Vasarą tai dažnai reiškė kėlimąsi apie penktą ryto, o žiemą kiek vėliau. Vos prašvitus miestas atgydavo: į gatves išeidavo prekeiviai, kepėjai atidarydavo dirbtuves, amatininkai ruošdavosi darbui.

    Daliai miestiečių rytas prasidėdavo vizitu pas patroną, turtingą globėją, galintį padėti pinigais ar ryšiais. Tokia klientų ir patronų sistema buvo viena svarbiausių Romos visuomenės atramų, formavusi tiek kasdienę tvarką, tiek socialines galimybes.

    Rytas ir pietūs: paprasta

    Rytinis valgis, romėnų vadintas ientaculum, dažniausiai būdavo kuklus. Dažnam užtekdavo duonos, kartais pamirkytos vyne ar alyvuogių aliejuje, šalia atsirasdavo sūrio, alyvuogių, džiovintų vaisių, rečiau kiaušinių.

    Pasiturintys gyventojai galėjo rinktis medų ar šviežius vaisius, tačiau daugumai pagrindas išlikdavo grūdai ir duona. Apie vidurdienį būdavo valgomas prandium, greitas ir paprastas patiekalas, labiau panašus į šiandienį pietų užkandį.

    Dažnai tai būdavo vakarykščio maisto likučiai, daržovės, sūriai, žuvis ar kiek mėsos, jei šeimos biudžetas tai leisdavo. Tokia mitybos logika atspindėjo Romos realybę: miestas buvo milžiniškas, o daugumai svarbiausia buvo sotumas ir kaina.

    Vakarienė ir garsusis garum

    Vakare ateidavo cenas, vakarienės, metas. Turtingų romėnų namuose ji kartais trukdavo valandas ir virsdavo kelių patiekalų puota, tačiau dauguma miestiečių valgė gerokai kukliau.

    Ant stalo dažniausiai atsidurdavo kruopos, lęšiai, pupos, daržovės, duona, alyvuogių aliejus ir žuvis. Kiauliena buvo viena populiariausių mėsų, bet nemažai šeimų ją laikė labiau šventiniu priedu nei kasdienybe.

    Romėnų virtuvės neįmanoma aptarti nepaminėjus garum, fermentuoto žuvų padažo iš žuvų vidurių ir druskos. Skamba atgrasiai, bet anuomet tai buvo universalus skonio stipriklis, kurį dėdavo į mėsą, daržoves, žuvį, o kartais net į saldesnius patiekalus.

    Ar Roma turėjo fast food?

    Taip, ir labai aiškiai atpažįstamą. Mieste veikė daugybė mažų užeigų, vadintų thermopolia, kuriose buvo galima nusipirkti paruošto karšto maisto, sriubų ar troškinių, duonos ir praskiesto vyno.

    Daugeliui tai buvo ne pramoga, o būtinybė. Nemaža dalis romėnų gyveno insulae, daugiaaukščiuose nuomojamuose namuose, kurių pigiausiuose būstuose dažnai nebuvo virtuvės ar net vietos maistui gaminti.

    Tokiu atveju nusipirkti šilto patiekalo gatvėje būdavo paprasčiau ir kartais pigiau nei gaminti namuose. Dėl šios priežasties thermopolia neretai vadinamos ankstyviausia greitojo maisto kultūros forma.

    Darbo diena, atlygis ir poilsis

    Tipinis romėnas dažnai dirbdavo šešias dienas per savaitę, nuo ankstyvo ryto iki vėlyvos popietės. Karščiausiais mėnesiais galėjo būti daroma ilgesnė pertrauka dienos viduryje, kai dirbti tapdavo fiziškai per sunku.

    Roma buvo didžiulė metropolija, todėl čia reikėjo beveik visų profesijų: kalvių, puodžių, kepėjų, dailidžių, mūrininkų, audėjų, krovikų, vežikų, sandėlių darbininkų. Administracijoje dirbo raštininkai ir įvairūs tarnautojai, o turtinguose namuose svarbų vaidmenį atliko vergai, tarp jų ir išsilavinę mokytojai ar gydytojai.

    Nors visuomenė buvo patriarchalinė, moterys taip pat dirbo, ypač žemesniuose sluoksniuose. Jos prekiavo, audė, dirbo smulkiose užeigose ar skalbyklose, o turtingesnės galėjo prižiūrėti šeimos turtą ir verslus, nors politinių teisių neturėjo.

    Tiksliai pasakyti, kiek uždirbdavo eilinis romėnas, sudėtinga, nes atlyginimai kito per šimtmečius ir skyrėsi pagal regionus. Vis dėlto istoriniai vertinimai rodo, kad nekvalifikuotas darbininkas dažnai gaudavo maždaug vieną denarą už dieną, o kvalifikuoti amatininkai galėjo uždirbti daugiau.

    Senatvės pensijų sistemos šiuolaikine prasme nebuvo, todėl žmonės dirbdavo tiek, kiek leisdavo sveikata. Jei jėgos baigdavosi, išgyventi padėdavo šeima, o kariuomenėje išimtimi tapdavo ilgamečiams kariams skiriamos išmokos ar žemės sklypai.

    Poilsis romėnams irgi buvo svarbus: didelio populiarumo sulaukdavo viešosios pirtys, kur susitikdavo draugai, sportuodavo, aptardavo reikalus ir politiką. Pramogų pasaulyje dominavo teatrai, amfiteatrai ir vežimų lenktynės, į kurias suplaukdavo minios.

    Kasdienybė dažniausiai buvo ne apie didžiąją politiką ar karus, o apie darbą, pirkinius, maistą ir bandymą sutaupyti iki rytojaus. Ir būtent tai daro senovės Romą netikėtai atpažįstamą: skubėjimas, kainos, greitas maistas ir ilgas darbas daugeliui skambėtų pažįstamai net ir šiandien.

  • Po kasinėjimų Nyderlanduose – romėnų prakeiksmų lentelė: graikų tekstas ir Egipto magija

    Po kasinėjimų Nyderlanduose – romėnų prakeiksmų lentelė: graikų tekstas ir Egipto magija

    Radinyje – netikėtas kultūrų mišinys

    Nyderlandų Heerlen mieste archeologai aptiko romėnišką prakeiksmų lentelę – nedidelę švino plokštelę, kuri beveik 2 000 metų gulėjo po dabartine miesto aikšte. Radinys siejamas su romėnų laikų gyvenviete ir kariniu centru Coriovallum, buvusiu Žemutinės Germanijos provincijoje.

    Plokštelė yra maždaug 9,3 centimetro ilgio ir 4,8 centimetro pločio, tačiau jos reikšmė gerokai didesnė už matmenis. Tyrėjai pabrėžia, kad šiaurės Europoje randamos prakeiksmų lentelės dažniausiai būna su lotyniškomis įrašų formuluotėmis.

    Šis atvejis išskirtinis tuo, kad tekstas užrašytas graikų kalba ir rodo aiškius Egipto maginės tradicijos bruožus. Toks graikiško rašto ir egiptietiškų elementų derinys tolimame Romos imperijos pakraštyje laikomas itin retu.

    Kaip pavyko perskaityti įrašą

    Įrašą atkurti padėjo šiuolaikinė vaizdinimo technologija RTI, kai objektas fotografuojamas skirtingu apšvietimu, o vaizdai sujungiami į vieną skaitmeninį modelį. Taip galima įžiūrėti net silpnai įrėžtas metalo paviršiaus žymes.

    Pasitelkę šį metodą Heidelbergo universiteto mokslininkai identifikavo simbolius ir interpretavo tekstą. Tokios technikos archeologijoje vis dažniau naudojamos, nes leidžia neardant ir nevalant agresyviomis priemonėmis išgauti maksimaliai daug informacijos.

    Ką reiškia prakeiksmų lentelės

    Radinys priskiriamas vadinamosioms defixiones, tai yra prakeiksmų lentelėms, kurios Romos pasaulyje buvo gaminamos iš plonų švino lakštų. Jose žmonės įrašydavo formuluotes, skirtas pakenkti konkrečiam asmeniui, o vėliau lenteles sulankstydavo ar susukdavo.

    Tokie objektai būdavo slepiami žemėje, šuliniuose, šventyklose ar kapuose, tikint, kad taip antgamtinės jėgos bus paskatintos veikti prieš priešininką. Ši praktika rodo, kad kasdienis konfliktas, teisiniai ginčai ar asmeninės nuoskaudos neretai persikeldavo į ritualinę sritį.

    Heerlen radinyje ypatingą tyrėjų dėmesį patraukė trys paslaptingi ženklai, vadinami characteres. Antikinėje magijoje jie veikė kaip specialūs simboliai, turėję perduoti žinią dievybėms ar dvasioms ne vien per tekstą, bet ir per vizualinį kodą.

    Mokslininkų vertinimu, tai leidžia manyti, kad autorius rėmėsi ne vien standartine prakeiksmo formule, o sudėtingesniu ritualu. Tokie ženklai taip pat padeda atsekti, iš kokių regionų ir tradicijų galėjo būti perimtos maginės praktikos.

    Ką pasakoja apie Romos imperiją

    Šis radinys sustiprina vaizdą apie Romos imperiją kaip plačiai susietą erdvę, kurioje idėjos ir tikėjimai keliavo kartu su kariuomene, prekyba ir migracija. Net provincijose, toli nuo Viduržemio jūros centrų, galėjo susidurti graikų kalba, romėnų administracinė aplinka ir egiptietiški religiniai motyvai.

    Heerlen, buvęs svarbus karinis ir susisiekimo taškas, galėjo pritraukti žmonių iš skirtingų imperijos kraštų, todėl tokios kultūrinės sankirtos tampa labiau suprantamos. Tyrėjai tikisi, kad tolesnė konteksto analizė padės tiksliau nustatyti, kam lentelė buvo skirta ir kokiomis aplinkybėmis ji atsidūrė po miesto aikšte.

  • Ne tik Biblija: romėnų ir žydų istorikų įrašai apie Jėzų kelia klausimų net skeptikams

    Ne tik Biblija: romėnų ir žydų istorikų įrašai apie Jėzų kelia klausimų net skeptikams

    Kas laikoma svarbiausiais liudijimais?

    Diskusijose apie Jėzaus istoriškumą dažnai pabrėžiama, kad svarbūs ne vien krikščioniški tekstai. Istorikams reikšmingi ir romėnų bei žydų autorių rašytiniai šaltiniai, sukurti I–II amžiuje, nes jie atsirado už ankstyvosios Bažnyčios tradicijos ribų.

    Šie tekstai nepateikia išsamios Jėzaus biografijos ir nepatvirtina antgamtinių įvykių. Tačiau jie padeda tikrinti bazinius faktus, susijusius su ankstyvosios krikščionybės ištakomis, Jėzaus pasekėjų judėjimu ir Romos valdžios reakcija į jį.

    Tacitas ir Juozapas Flavijus

    Dažniausiai cituojamas romėnų istorikas Tacitas. Savo veikale apie Romos istoriją jis aprašė krikščionių persekiojimus, kilusius po didžiojo Romos gaisro, ir paminėjo Kristų, nuo kurio esą kildinamas krikščionių pavadinimas.

    Tacitas rašė, kad Kristus buvo nubaustas mirtimi valdant imperatoriui Tiberijui, o sprendimą įvykdė Judėjos valdytojas Poncijus Pilotas. Istorikai šį liudijimą vertina kaip reikšmingą todėl, kad Tacitas nebuvo krikščionis ir į naują judėjimą žvelgė priešiškai, tad jo tekstas nelaikomas tikėjimo propaganda.

    Kitas dažnai aptariamas autorius yra I amžiuje gyvenęs žydų istorikas Juozapas Flavijus. Jo veikale apie žydų istoriją yra fragmentai, kuriuose minimas Jėzus ir atskirai paminimas Jokūbas, apibūdinamas kaip Jėzaus, vadinamo Kristumi, brolis.

    Dalis tyrėjų ginčijasi, ar vienas iš pastraipų variantų nebuvo vėliau redaguotas perrašinėtojų. Vis dėlto daugelis mokslininkų sutaria, kad bent pagrindinis šių nuorodų branduolys greičiausiai yra autentiškas ir atspindi paties autoriaus žinias.

    Ką dar mini romėnų autoriai?

    Prie nekrikščioniškų liudijimų apie ankstyvąją krikščionybę dažnai priskiriamas ir Plinijus Jaunesnysis. Laiškuose imperatoriui Trajanui jis aprašė krikščionių susirinkimus, jų moralines priesaikas ir tai, kad jie garbino Kristų kaip dievišką figūrą.

    Minimas ir istorikas Svetonijus, rašęs apie neramumus tarp žydų, siejamus su asmeniu, vadinamu Chrestus. Kai kurie tyrėjai tai laiko netiesiogine užuomina į Kristų ar ankstyvą judėjimą, nors dėl tikslios interpretacijos vieningos nuomonės nėra.

    Šių šaltinių vertė daugiausia siejama su jų nepriklausomumu nuo krikščioniškos tradicijos. Net jei jie nerašo apie konkrečius evangelijų epizodus, jie liudija, kad I–II amžiuje Romos imperijoje jau buvo aiškiai atpažįstama bendruomenė, savo tapatybę siejusi su Kristumi.

    Istorikai taip pat pabrėžia ribotumus: nė vienas iš minėtų autorių nebuvo tiesioginis Jėzaus veiklos liudytojas, o dauguma tekstų parašyti praėjus keliems dešimtmečiams po jo mirties. Dėl to vertinant atskiras formuluotes taikoma šaltinių kritika, o dalis vietų analizuojamos itin atsargiai.

    Vis dėlto akademinėje istoriografijoje vyrauja pozicija, kad Jėzus buvo istorinė asmenybė, o ginčai dažniau sukasi apie jo gyvenimo detales, mokymo turinį ir interpretacijas. Romėnų ir žydų tekstai čia tampa ne sensacija, o viena iš svarbių dėlionės dalių, padedančių suprasti ankstyvosios krikščionybės aplinką.

  • Po Notre-Dame slypi 1 700 metų Paryžiaus istorijos: archeologai iškasė tikrą laiko kapsulę

    Po Notre-Dame slypi 1 700 metų Paryžiaus istorijos: archeologai iškasė tikrą laiko kapsulę

    Po Paryžiaus Notre-Dame katedra vykstant archeologiniams tyrimams atsiveria net 1 700 metų miesto istorijos sluoksniai. Tyrėjai, kasdami kelis metrus po žeme, fiksuoja radinius nuo romėnų laikų iki viduramžių, leidžiančius tiksliau atkurti, kaip keitėsi Île de la Cité ir ankstyvasis miestas.

    Kasinių gylis jau siekia apie 4 metrus, o kiekviena nauja žemės juosta atveria skirtingą epochą. Tarp vertingiausių radinių minimos IV amžiaus monetos iš vėlyvosios Romos imperijos laikotarpio, taip pat pastatų, sandėlių ir kitų ūkinių konstrukcijų pėdsakai, siejami su romėniškąja Lutecija.

    Radiniai nuo latrinų iki sandėlių

    Vienas netikėčiausių atradimų susijęs su viduramžių keramika, rasta buvusiose latrinose. Dalis šukių išliko neįprastai gerai, o ant jų matyti paslaptingi raudoni ženklai, kurių prasmės kol kas niekas nepaaiškino.

    Archeologai svarsto, kad tai galėjo būti dirbtuvių žymėjimas, religiniai simboliai arba ankstyva gamybos kontrolės sistema, tačiau išvadas leis daryti tik detalesnė analizė. Tokie smulkūs buities pėdsakai, anot tyrėjų, neretai geriausiai parodo kasdienį miesto gyvenimą, kurio neatskleidžia didieji istorijos pasakojimai.

    Slūgsniai senesni už katedrą

    Žemiau romėniško laikotarpio aptinkami ir vėlesni, bet su katedros statyba dar nesusiję pėdsakai, siejami su merovingų bei karolingų epocha. Tarp jų išskiriamos grūdų laikymo duobės, rodančios intensyvų teritorijos naudojimą gerokai iki XII amžiaus, kai pradėta statyti Notre-Dame.

    Tyrėjams svarbus ne tik pats radinių gausumas, bet ir galimybė tiksliai datuoti sluoksnius, kad būtų atkurtas nuoseklus seniausios Paryžiaus dalies raidos vaizdas. Tokie tyrimai dažnai tampa pagrindu sprendžiant, kaip mieste derinti infrastruktūros pertvarką ir paveldo apsaugą.

    Po gaisro prasidėję atradimai tęsiasi

    Pastaraisiais metais kasinėjimų apimtis išaugo ir dėl to, kad po 2019 metais įvykusio gaisro vykdyti atstatymo bei aplinkos tvarkymo darbai atvėrė galimybę detaliau ištirti teritoriją. Anksčiau, vykstant darbams katedros viduje, po grindimis jau buvo rasta, be kita ko, švininių sarkofagų ir viduramžių skulptūrų fragmentų.

    Katedra visuomenei vėl atverta 2024 metų pabaigoje, o Paryžiaus valdžia planuoja pertvarkyti ir jos aplinką, didinant želdynų plotus bei kuriant daugiau pavėsio. Prieš pradedant tokius darbus, archeologams tenka užduotis dokumentuoti viską, ką per šimtmečius sukaupė viena jautriausių ir svarbiausių sostinės vietų.

  • Kroatijoje aptikta Mitros šventvietė verčia suabejoti šimtmetį vyravusia teorija

    Kroatijoje aptikta Mitros šventvietė verčia suabejoti šimtmetį vyravusia teorija

    Pietų Adrijos pakrantėje, Močići vietovėje Kroatijoje, archeologai iš naujo įvertino seniai žinomą Mitros kulto šventvietę ir priėjo prie netikėtos išvados. Pasirodo, apeigos galėjo vykti ne uždaroje, tamsioje šventykloje, kaip manyta dešimtmečius, o atviroje, su kraštovaizdžiu glaudžiai susietoje erdvėje.

    Mitros kultas buvo viena ryškiausių vėlyvosios Romos imperijos misterinių religijų. Ilgą laiką dominavo požiūris, kad jo išpažinėjai rinkdavosi mitrėjuose, specialiai įrengtose patalpose, primenančiose olą, nes mitologijoje Mitra siejamas su gimimu iš uolos ir požemio simbolika.

    Tačiau Močići atvejis išsiskiria. Tyrėjai teigia, kad pagrindiniai šventvietės elementai buvo natūralūs: uolienų formacijos, karstinis reljefas ir šaltinis, todėl vieta veikiau primena atvirą kulto kraštovaizdį, o ne klasikinę pastato viduje įrengtą šventyklą.

    „Ši šventvietė rodo, kad Mitros kulto praktikos galėjo būti kur kas lankstesnės ir labiau priklausomos nuo vietos aplinkos, nei ilgai buvo manoma“, – teigė tyrėjai, apibendrindami naują interpretaciją.

    Vanduo šioje istorijoje – ne detalė, o viena iš galimų ritualinės logikos ašių. Kituose mitraizmo objektuose aptinkami baseinai, kanalai ar kiti vandens įrenginiai, o Močići šaltinis, būdamas natūralus, galėjo stiprinti vietos sakralumą ir sietis su mituose pasikartojančiu vandens išgavimu iš uolos.

    Mokslininkai pabrėžia, kad toks pavyzdys keičia įsivaizdavimą apie mitraizmo vienodumą visoje imperijoje. Vietoj vieno griežto modelio ryškėja regioninės variacijos: bendras religinis pasakojimas galėjo būti pritaikomas prie konkrečios geografijos, tradicijų ir vietos bendruomenių poreikių.

    Nauja analizė papildo platesnę šiuolaikinės archeologijos kryptį, kai daugiau dėmesio skiriama ne vien radiniams ar pastatų planams, bet ir pačiam kraštovaizdžiui kaip ritualo dalyviui. Tai leidžia tiksliau suprasti, kaip senovės žmonės patirdavo sakralias vietas ir kodėl kai kurios jų pasirinktos ne atsitiktinai, o dėl išskirtinių gamtinių savybių.

  • Po Notre-Dame aikšte – romėnų Paryžius: kas rasta 4 metrų gylyje ir ką tai keičia projekte?

    Po Notre-Dame aikšte – romėnų Paryžius: kas rasta 4 metrų gylyje ir ką tai keičia projekte?

    Kas slypi po aikšte

    Kol turistai rikiuojasi prie Paryžiaus Notre-Dame katedros, vos už kelių metrų nuo jų kojų archeologai atidengia istorijos sluoksnius. Tyrimai vyksta aikštėje priešais katedrą, kur planuojama tvarkyti viešąją erdvę.

    Kasinėjimai vykdomi maždaug 4 metrų gylyje, o radiniai apima beveik 2 000 metų laikotarpį. Po viduramžių Paryžiumi ryškėja romėnų laikų Lutecijos kvartalo pėdsakai.

    Dabartiniai darbai pradėti dėl miesto sprendimo pertvarkyti aikštę priešais katedrą, kuri po 2019 metais įvykusio gaisro vėl atverta lankytojams 2024 metų pabaigoje. Prieš pradedant statybos ir aplinkos tvarkymo darbus, tokio amžiaus mieste privaloma ištirti, kas yra po žeme, ir užtikrinti radinių apsaugą.

    Dalį aikštės pavertus atvira kasinėjimų zona, archeologai sako, kad pirmieji pėdsakai pasirodo jau maždaug 50 centimetrų gylyje. Kai kuriomis dienomis komandos surenka iki 15 dėžių įvairių artefaktų.

    „Tai reta proga dirbti su projektu, kuris apčiuopiamai prisidės prie Paryžiaus istorijos“, – sakė Paryžiaus archeologijos padalinio konservatorė Lucie Altenburg.

    Radiniai: nuo keramikos iki Konstantino monetos

    Gilyn einant, aiškėja skirtingi laikotarpiai: viršuje – viduramžių liekanos, po jomis – merovingų ir karolingų laikų struktūros. Dar žemiau atsiveria tankiai užstatytas romėnų kvartalas.

    Tarp šimtų rastų objektų minimi ąsočiai, puodeliai ir keramikos dirbiniai, dalis jų išlikę neįprastai gerai. Archeologų teigimu, vientisos keramikos radiniai tokiose vietose nėra dažni, o šiuo atveju išsaugojimui galėjo padėti minkštesnės, organinėmis atliekomis prisotintos nuogulos.

    „Retai randame visiškai išlikusios keramikos, bet čia kai kuriuos dirbinius neįtikėtinai gerai išsaugojo gruntas“, – sakė archeologė Valentine Breloux.

    Tarp reikšmingesnių radinių įvardijama ketvirtojo amžiaus moneta su Romos imperatoriaus Konstantino atvaizdu. Tokie radiniai archeologams svarbūs datuojant sluoksnius ir tikslinant, kada konkreti teritorija buvo naudojama ar perstatoma.

    Taip pat aptikta keramikos šukių su blankiais rausvais žymėjimais vidinėje pusėje, tačiau jų reikšmė kol kas neišaiškinta. Tokie ženklai gali būti susiję su dirbtuvių praktika, prekybos žymėjimu ar naudojimo paskirtimi, bet interpretacijai prireiks papildomų tyrimų.

    Kaip kasinėjimai susiję su miesto planais

    Kasinėjimai vyksta tuo pat metu, kai Paryžius siekia aikštę priešais Notre-Dame pritaikyti prie karščio bangų ir augančių temperatūrų. Projektu numatyta daugiau žalumos ir pavėsio, planuojama pasodinti apie 160 medžių.

    Tokie sprendimai Europos miestuose vis dažniau siejami su klimato kaitos poveikiu, ypač tankiai užstatytose istorinėse erdvėse, kur vasarą stiprėja šilumos salos efektas. Vis dėlto Paryžiaus centre bet kokie gilesni darbai praktiškai visada reiškia archeologinius tyrimus, nes po gatvėmis ir aikštėmis slypi kelių epochų infrastruktūra.

    Projektą planuojama didžiąja dalimi užbaigti iki 2028 metų. Archeologai tikisi, kad iki tol pavyks nusileisti dar giliau nei romėnų sluoksniai ir patikrinti, ar išliko ankstyviausių vietovės gyventojų, galų, pėdsakų.

    „Atrodo, kad Notre-Dame vėl atgyja. Atvyksti pamatyti katedros ir supranti, kad po tavo kojomis yra dar vienas miestas“, – sakė turistė Emily Carter.

  • Galilėjos Korazime mokinys kasinėjimuose rado retą agato brangakmenį: ką atskleidžia radinys

    Izraelio šiaurėje, Aukštutinės Galilėjos Korazimo nacionaliniame parke, per viešus archeologinius kasinėjimus netikėtas radinys atiteko šeštokui. Vaikas, talkindamas kasinėjimų komandai, iš žemės iškėlė nedidelį melsvą akmenį, kuris, specialistų vertinimu, yra retas dekoratyvinis agato variantas.

    Radiniui siejamas pavadinimas Nikolo, o jo amžius gali siekti maždaug 1 500 metų ar daugiau. Archeologai spėja, kad akmuo buvo įstatytas į papuošalą ar antspaudą, naudotą romėnų arba Bizantijos laikotarpiu.

    Korazimas yra senovinė žydų gyvenvietė netoli Galilėjos ežero, minima Naujojo Testamento pasakojimuose. Istoriniai šaltiniai rodo, kad šioje vietovėje gyvenvietė egzistavo ilgą laiką, apimdama laikotarpį nuo vėlyvojo Antrojo Šventyklos periodo iki viduramžių.

    Šiandien teritorija yra saugoma ir tyrinėjama, o kasinėjimai neretai vykdomi kaip edukacinės iniciatyvos, įtraukiant moksleivius ir savanorius. Tokie projektai padeda tvarkyti sluoksnius prižiūrint profesionalams, o atsitiktiniai radiniai tampa svarbiu papildomu duomenų šaltiniu.

    Archeologų teigimu, Nikolo tipo agatas romėnų laikais buvo vertinamas dėl išvaizdos ir tinkamumo smulkiems raižiniams. Tokie akmenys dažnai sieti su socialiniu statusu, nes buvo naudojami kaip papuošalų intarpai ar asmeniniai antspaudai, žymėję savininko tapatybę ir padėtį.

    Korazimo radinys leidžia tiksliau kalbėti apie vietos gyventojų kasdienybę ir jų ryšius su regiono prekyba. Jei akmuo iš tiesų buvo papuošalo dalis, tai gali reikšti, kad bent dalis bendruomenės turėjo galimybę įsigyti prabangos prekių ir sekė to meto madą.

    Tokie radiniai paprastai dokumentuojami, įvertinamas jų kontekstas ir, jei įmanoma, nustatoma tikslesnė datacija pagal sluoksnį, šalia rastus objektus ir medžiagos ypatybes. Papildomai gali būti atliekami mineraloginiai tyrimai, padedantys patvirtinti akmens kilmę ir apdirbimo požymius.

    Korazimo atvejis primena, kad net maži artefaktai gali atverti platesnį istorijos vaizdą. Vienas akmuo kartais pasako daugiau apie žmonių statusą, skonį ir ryšius nei didesni, bet prasčiau išsilaikę radiniai.

    „Kasdamas pamačiau kažką melsvo, apvalaus ir iš karto supratau, kad tai ypatinga“, – sakė radinį aptikęs moksleivis.