CP v2

Tag: Romos imperija

  • Iš kiemo po krūmais ištraukė akmenį: paaiškėjo, kad tai dingęs 2 000 metų romėnų antkapis

    Iš kiemo po krūmais ištraukė akmenį: paaiškėjo, kad tai dingęs 2 000 metų romėnų antkapis

    Tvarkydami užžėlusį kiemą Naujajame Orleane (JAV) sutuoktiniai aptiko marmuro plokštę su lotynišku įrašu. Iš pradžių ji atrodė kaip dekoracija, tačiau antropologei Daniellai Santoro užkliuvo frazė Dis Manibus, dažna romėnų antkapiniuose įrašuose.

    Radus akmenį, porai trumpam kilo baimė, kad tai gali būti susiję su palaidojimu, todėl jie nusprendė kreiptis į specialistus. Įrašą įvertino keli mokslininkai, tarp jų Tulane universiteto archeologė Susann Lusnia ir Naujojo Orleano universiteto antropologas D. Ryan Gray, o informacija buvo pasidalinta su kitais kolegomis.

    Įrašas atskleidė romėnų kario istoriją

    Iššifravus tekstą paaiškėjo, kad plokštė skirta romėnų kariui Sextus Congenius Verus, kilusiam iš Trakijos. Antkapyje nurodoma, kad jis mirė būdamas 42 metų, o kariuomenėje tarnavo 22 metus, o paminklą užsakė jo įpėdiniai Atilius Carus ir Vettius Longinus.

    Tokie epigrafiniai paminklai istorikams ir archeologams vertingi tuo, kad pateikia tikslius asmens duomenis, socialinį kontekstą ir kariuomenės tarnybos detales. Romėnų imperijoje laidotuvių įrašai buvo plačiai paplitę, o Dis Manibus dedikacija laikoma vienu atpažįstamiausių antkapių formulių elementų.

    Paaiškėjo, kad artefaktas jau buvo registruotas

    Tyrėjai nustatė, kad plokštė nėra nežinomas radinys: XX amžiaus pradžioje ji buvo dokumentuota Civitavecchia nacionalinio archeologijos muziejaus (Italija) rinkiniuose. Antrojo pasaulinio karo metais muziejus smarkiai nukentėjo nuo bombardavimų 1943–1944 metais, o dalis eksponatų dingo arba buvo išblaškyti.

    Vėliau antkapis buvo įtrauktas į dingusių vertybių sąrašus, o jo išmatavimai ir aprašymai sutapo su Naujajame Orleane rastu akmeniu. Tokios situacijos nėra išskirtinės: karai ir okupacijos Europoje paliko ilgalaikį paveldo praradimų pėdsaką, o dingusių kultūros vertybių paieškos dažnai tęsiasi dešimtmečiais.

    Kelionė iš karo nuniokotos Italijos į JAV

    Nustatyti, kaip artefaktas atsidūrė JAV, padėjo ankstesnių namo savininkų pasakojimai. Pagal surinktą informaciją plokštė anksčiau priklausė kariškiui Charles Paddock Jr., kuris Antrojo pasaulinio karo metu buvo dislokuotas Italijoje, o vėliau akmuo šeimoje buvo perduodamas kaip dekoratyvinis objektas.

    „Kai pamačiau lotynišką tekstą, supratau, kad tai nėra eilinis daiktas“, – sakė Daniella Santoro.

    Istorija baigiasi tuo, kad radinys grįžta į Italiją: JAV institucijos, įskaitant FTB Meno nusikaltimų komandą, koordinuoja artefakto repatriaciją Civitavecchia nacionalinio archeologijos muziejui. Tokie grąžinimai pastaraisiais metais tampa vis dažnesni, nes muziejai ir teisėsauga aktyviau tikrina kilmę, o visuomenė jautriau vertina neteisėtą kultūros vertybių judėjimą.

  • Turkijoje atkasė 10 metrų kapą: sarkofagas išdavė, kam priklausė ši įspūdinga vieta

    Turkijoje atkasė 10 metrų kapą: sarkofagas išdavė, kam priklausė ši įspūdinga vieta

    Netikėtas radinys Olympe

    Olympos, senovinis miestas pietų Turkijoje, archeologams pateikė įspūdingą staigmeną: buvusio uosto teritorijoje aptiktas apie 10 metrų aukščio monumentalus kapas. Pastatas dengtas skliautais, išsiskiria masyvia architektūra ir, kaip teigiama, buvo skirtas ne eiliniam žmogui.

    Tyrėjai kapavietėje rado gausiai dekoruotą sarkofagą, kuris, nors ir smarkiai apgadintas, išlaikė daug ikonografinių detalių. Archeologų vertinimu, kapas greičiausiai priklausė romėnų laikų aristokratinei moteriai iš vienos turtingiausių ir įtakingiausių Olympos šeimų.

    Uosto apylinkės – vietinių elitų nekropolis

    Kasimus prižiūrinti archeologė Gökçen Kurtuluş Öztaşkın nurodė, kad iki šiol šioje miesto dalyje buvo žinomi tik du tokio masto statiniai. Naujasis radinys tapo trečiu monumentalios laidojimo architektūros objektu, aptiktu toje pačioje teritorijoje.

    Toks koncentravimasis vienoje vietoje, specialistų teigimu, stiprina prielaidą, jog senasis uostas ir jo prieigos buvo prestižinė laidojimo zona. Romėnų epochoje socialinė padėtis dažnai buvo demonstruojama ne tik gyvenamuosiuose pastatuose, bet ir kapuose, todėl brangi kapavietė veikė kaip viešas statuso ženklas.

    Sarkofago dekoras išdavė statusą

    Sarkofago puošyboje užfiksuotos medžioklės scenos, kurios romėnų mene paprastai siejamos su valdžia, prestižu ir turtu. Greta jų matomi deivės Nikės ir Eroso vaizdiniai bei motyvai, siejami su nemirtingumo idėja ir pomirtinio gyvenimo simbolika.

    Archeologai pabrėžia, kad tokia ikonografija buvo būdinga imperijos elitui ir atliko aiškią funkciją: net mirtis turėjo kalbėti apie velionės rangą. Dėl to dekoras vertinamas ne kaip atsitiktinė puošmena, o kaip sąmoningai parinkta žinutė bendruomenei.

    „Šio tipo simboliai ir kompozicijos aiškiai rodo, kad velionė priklausė aukščiausiam vietos sluoksniui“, – sakė kasinėjimų komandai vadovaujanti archeologė Gökçen Kurtuluş Öztaşkın.

    Marmuras iš garsios karjerų vietovės

    Dar vienas reikšmingas statuso įrodymas – medžiaga. Tyrėjų duomenimis, sarkofagas pagamintas iš aukštos kokybės marmuro, išgauto İscehisar apylinkėse Afyonkarahisar provincijoje, kurios karjerai nuo Antikos laikų garsėjo išskirtine produkcija.

    Toks marmuras Anatolijoje dažniausiai būdavo naudojamas prestižiniams užsakymams, todėl jo pasirinkimas laidojimui rodo dideles finansines galimybes ir stiprų norą įamžinti šeimos vardą. Specialistai tai sieja ir su tuo, kad romėnų laikais prabangios laidojimo formos buvo svarbi konkurencijos dėl įtakos dalis.

    Nors dalis sarkofago neišliko, archeologams pavyko surinkti apie 50 fragmentų ir pradėti rekonstrukciją. Tai ilgas darbas, kuriam prireikia tiek konservavimo, tiek ikonografijos žinių, nes kiekviena detalė padeda tiksliau atkurti bendrą pasakojimą apie velionę ir jos aplinką.

    Olympos istorija apima helenistinį, romėnų ir bizantinį laikotarpius, o vietovė nuolat pateikia naujų radinių: nuo įrašų ir mozaikų iki monumentalių statinių. Todėl šis kapas laikomas ne vien sensacija, bet ir dar vienu įrodymu, kad pietų Turkijos pakrantės miestai buvo svarbūs regioniniai centrai, kuriuose elito kultūra paliko ryškius pėdsakus.

  • Šiaurės Anglijoje atvėrė romėnų kapą: rasta purpura, kuri anuomet buvo brangesnė už auksą

    Šiaurės Anglijoje atvėrė romėnų kapą: rasta purpura, kuri anuomet buvo brangesnė už auksą

    Šiaurės Anglijoje, dabartinio Jorko apylinkėse, mokslininkai iš naujo ištyrė dar XIX amžiuje aptiktus vėlyvojo Romos imperijos laikotarpio kapus ir aptiko netikėtą detalę. Ant išlikusių audinių pėdsakų nustatyti Tyro purpuros, vieno prabangiausių antikos dažų, pėdsakai.

    Kapai datuojami III ir IV amžių sandūra, kai Romos imperija išgyveno didelius politinius ir ekonominius pokyčius, tačiau prabangos prekės elito sluoksniuose išliko svarbia statuso dalimi. Tyrimai atlikti analizuojant palaidojimus, kurie buvo rasti Jorke, viename reikšmingiausių romėnų centrų Britanijoje.

    Ypatingą šių palaidojimų išskirtinumą lėmė neįprastas ritualas: kūnai buvo užlieti skystu gipsu. Medžiagai sukietėjus susiformavo savotiška apsauginė kapsulė, kuri per maždaug 1 700 metų išsaugojo audinių atspaudus, pluoštų fragmentus ir net dažiklių pėdsakus.

    Tesėsi prabanga ir po mirties

    Pasak tyrėjų, Tyro purpura antikoje buvo laikoma išskirtiniu turtų simboliu, o kai kuriais laikotarpiais jos naudojimas buvo griežtai ribojamas. Šis dažiklis buvo išgaunamas iš jūrinių sraigių sekretų, o norint gauti nedidelį kiekį spalvos, reikėdavo apdoroti milžinišką kiekį moliuskų, todėl kaina būdavo milžiniška.

    Analizė rodo, kad bent du kūdikiai buvo apgaubti prabangiu audiniu, dekoruotu auksinėmis gijomis. Vienas kūdikis palaidotas akmeniniame sarkofage kartu su dviem suaugusiaisiais, o kitas rastas atskirai švininiame karste, kas taip pat laikoma elito laidojimo požymiu.

    Archeologai daro išvadą, kad šių palaidojimų šeimos greičiausiai priklausė aukščiausiems romėniško Jorko sluoksniams ir turėjo prieigą prie tolimų prekybos tinklų. Tyro purpuros kilmė siejama su rytine Viduržemio jūros dalimi, todėl toks radinys Britanijoje signalizuoja apie plačius ryšius ir didelį perkamąjį pajėgumą.

    Keičia požiūrį į kūdikių mirtį

    Radinių reikšmė nėra vien materialinė. Ilgą laiką istoriografijoje vyravo nuomonė, kad dėl didelio kūdikių mirtingumo romėnų visuomenėje jų netektis esą būdavo išgyvenama santūriau nei suaugusiųjų mirtis.

    Prabangūs kūdikių palaidojimai šią schemą verčia permąstyti, nes rodo, kad šeimos buvo pasirengusios investuoti labai daug į ceremonijas net ir tada, kai vaikas gyveno vos kelis mėnesius. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie sprendimai paprastai atspindi gilų emocinį ryšį ir socialinį siekį tinkamai įamžinti netektį.

    Šiuolaikiniai metodai, leidžiantys nustatyti dažiklių ir pluoštų pėdsakus iš seniai suirusių audinių, vis dažniau praplečia archeologijos ribas. Tokie tyrimai padeda tiksliau rekonstruoti ne tik elito prabangą, bet ir kasdienes bei ritualines praktikas, kurios anksčiau likdavo nematomos.

  • Romėnų kario suvenyras iš Hadriano sienos netikėtai rastas Ispanijoje: kuo jis unikalus

    Romėnų kario suvenyras iš Hadriano sienos netikėtai rastas Ispanijoje: kuo jis unikalus

    Radęs suvenyrą, paliko užuominą

    Beveik prieš 2 000 metų Romos kariuomenėje tarnavęs keltiberų kilmės karys, baigęs tarnybą Britanijos provincijoje, išsiruošė į ilgą kelionę namo. Kartu su asmeniniais daiktais jis vežėsi ir išskirtinį suvenyrą iš tolimiausio imperijos pakraščio.

    Šis suvenyras po daugelio amžių atsitiktinai rastas Berlanga del Duero apylinkėse Sorijos provincijoje Ispanijoje. Dabar jis pristatomas kaip vadinamoji Berlanga taurė, kurios naują analizę paskelbė mokslininkų grupė, dirbusi kartu su Ispanijos Nacionaliniu archeologijos muziejumi ir CSIC tyrėjais.

    Kas yra Berlanga taurė?

    Taurė yra nedidelis emaliuotas bronzinis indas, kurio puošyba atkartoja Hadriano sieną, vieną garsiausių Romos laikų statinių. Hadriano siena Britanijoje buvo pastatyta 122–128 metais ir driekėsi apie 117 kilometrų, saugodama provincijos šiaurinę ribą.

    Mokslininkai primena, kad su šia siena siejama itin reta atminimo indų serija: emaliu dekoruotuose pusapvaliuose bronziniuose dubeniuose ar taurėse pavaizduojami bokšteliai, o viršuje išraižomi fortų pavadinimai. Iki šiol pasaulyje buvo žinomi penki tokie dirbiniai ir du fragmentai.

    Kuo ji išsiskiria iš kitų?

    Ispanijoje rasta taurė pakeitė ankstesnį vaizdą, nes jos įrašuose minimi rytinės Hadriano sienos dalies fortai. Pasak tyrėjų, tai vienintelė šios serijos taurė, kurioje įrašyti Cilurnum (dabartinis Chesters), Onno (Halton Chesters), Vindobala (Rudchester) ir Condercom (Benwell) pavadinimai.

    Kitose žinomose taurėse minėti tik vakarų ir centrinės sienos atkarpos fortai, todėl Berlanga radinys laikomas išskirtiniu indėliu aiškinantis, kaip buvo kuriami šie prestižiniai dirbiniai ir kaip romėnai „įamžindavo“ tarnybą pasienyje.

    Tyrėjai atkreipė dėmesį ir į užrašų išdėstymą: pavadinimai sudėti iš vakarų į rytus taip, tarsi žiūrima į sieną iš romėnų kontroliuotos pusės. Tokia orientacija, anot jų, padeda naujai interpretuoti, kaip šie indai buvo „skaitomi“ ir demonstruojami.

    Skaitmeninis atkūrimas ir gamybos laikas

    Rastas indas buvo suskilęs, deformuotas ir nevisiškas, tačiau išliko apie 80–90 proc. pradinio tūrio. Tai leido mokslininkams sukurti tikslų skaitmeninį modelį, sujungiant išlikusius fragmentus ir atkuriant pirminę formą.

    Skaitmeninė rekonstrukcija parodė, kad taurės skersmuo ties anga siekė 11,34 centimetro, ties pagrindu – 4,95 centimetro, o aukštis – 7,89 centimetro. Pagal šiuos duomenis Berlanga taurė laikoma didžiausia iš visos žinomos serijos.

    Gamybos vietai ir laikui nustatyti atlikta metalo sudėties analizė, taip pat švino izotopų tyrimai, kuriuos mokslininkai siejo su kasybos regionais. Išvadose teigiama, kad lydinys atitinka 2 amžiaus Britanijos romėniškų dirbinių bronzos sudėtį, o žaliava greičiausiai buvo gauta šiaurės Anglijoje arba Velse.

    Sujungus techninius duomenis ir istorines žinias apie taurėje minimus fortus, dirbinys datuojamas 124–150 metais. Tai laikotarpis, kai Hadriano siena jau veikė kaip pagrindinė Romos Britanijos gynybinė riba, o joje tarnavo įvairios iš skirtingų imperijos regionų suformuotos kohortos.

    Kaip taurė atsidūrė Ispanijoje?

    Pagrindinė tyrėjų hipotezė yra susijusi su Romos kariuomenės praktika į tarnybą įtraukti karius iš užkariautų teritorijų. Istoriniuose šaltiniuose minima keltiberų dalinio Cohors I Celtiberorum tarnyba Hadriano sienoje, todėl tikėtina, kad suvenyrą į gimtąsias žemes parsivežė būtent iš šių kraštų kilęs veteranų luomo karys.

    „Žinome, kad romėnai į kariuomenę įtraukdavo karius iš neseniai užkariautų teritorijų, o keltiberų dalinys tarnavo Hadriano sienoje“, – sakė Roberto de Pablo, vienas iš tyrimo autorių ir CAETRA instituto tyrėjas Berlanga de Duero.

    Mokslininkai tokias taures vertina kaip prestižinius, tikėtina, pagal užsakymą pagamintus dirbinius, skirtus dovanoms ar karinį statusą pabrėžiančiai aplinkai. Emalis, spalvinė puošyba ir kruopšti lotyniška inskripcija rodo, kad tai ne buitinė tara, o simbolinę reikšmę turėjęs artefaktas.

    „Šių taurių meistrystė ir medžiagos rodo, kad tai buvo prestižiniai daiktai, greičiausiai skirti dovanoms ar tarnybą pasienyje ėjusiai karinei elitinei aplinkai“, – sakė Méridos archeologijos instituto tyrėjas Jesús García Sánchez.

    Atradimas atvėrė ir naują vietovės istoriją

    Taurės radimvietė paskatino papildomus tyrimus netoli Berlanga del Duero esančioje La Cerrada del Arroyo teritorijoje. Archeologai derino paviršinius žvalgymus, georadarą ir istorinių aeronuotraukų analizę.

    Tyrimų metu aptikti romėniškos vilos komplekso pėdsakai: identifikuotas bent vienas stačiakampis pastatas, apie 17 metrų ilgio ir 14 metrų pločio, su keliomis patalpomis. Greta fiksuota ir apsidės formos patalpa su nedideliu priestatu, o kompleksas, kaip manoma, veikė nuo 1 iki 4 amžiaus.

    Šiuo metu Berlanga taurė, inventorizuota kodu 2025/3, saugoma Sorijos Numantijos muziejuje, kur jai atliekami restauravimo darbai. Mokslininkai pabrėžia, kad tai antras toks radinys Pirėnų pusiasalyje, tačiau vienintelis šios serijos dirbinys, kuris liks eksponuojamas Ispanijoje.

  • Archeologai liko be žado: Šveicarijoje rado romėnų duoną, išsilaikiusią 2 000 metų

    Archeologai liko be žado: Šveicarijoje rado romėnų duoną, išsilaikiusią 2 000 metų

    Šveicarijoje, Vindonišos archeologinėje vietovėje Vindiše, mokslininkai aptiko itin retą radinį – apanglėjusį romėniškos duonos kepalėlį, kuriam gali būti apie 2 000 metų. Tokie organiniai produktai archeologijoje išlieka ypač retai, todėl atradimas iškart sulaukė didelio dėmesio.

    Radinius archeologai aptiko tirdami kelių tūkstančių kvadratinių metrų teritoriją, kurioje I amžiuje veikė viena svarbiausių Romos karinių bazių šiaurinėje imperijos dalyje. Kasinėjimai atskleidė ankstesnės, laikinos stovyklos pėdsakus, egzistavusius dar iki vėlesnių mūrinių įtvirtinimų atsiradimo.

    Apie ankstyviausią stovyklą liudija lygiagrečiai išsidėstę grioviai, medinių kuolų paliktos žymės bei būdingas V formos gynybinis griovys. Remdamiesi šiomis struktūromis tyrėjai pirmą kartą galėjo patikimiau įvertinti pirmosios stovyklos mastą – ji galėjo driektis iki maždaug 400 metrų.

    Stovyklos teritorijoje taip pat identifikuotas pastatas, kurio planas leidžia manyti, kad čia buvo ir gyvenamosios, ir dirbtuvių erdvės. Rasti įrankiai, metalo apdirbimo atliekos bei ginkluotės fragmentai rodo, kad karių kasdienybė greta buities apėmė ir amato darbus, reikalingus kariuomenei aprūpinti.

    Didžiausia staigmena laukė prie didelės molinės krosnies, kuri, tikėtina, buvo naudojama maistui ruošti didesniais kiekiais. Visai šalia jos aptiktas nedidelis tamsus objektas po atsargaus iškėlimo ir laboratorinių tyrimų buvo atpažintas kaip apanglėjęs duonos kepalėlis, maždaug 10 centimetrų skersmens ir apie 3 centimetrų storio, panašus į plokščią paplotį.

    Mokslininkai pabrėžia, kad radinio išskirtinumas slypi ne tik jo amžiuje, bet ir išlikimo aplinkybėse. Duona ir kiti organiniai maisto produktai paprastai suyra, o išsilaikyti gali tik esant specifinėms sąlygoms, dažniausiai apanglėjimo atveju, kai sustabdomi irimo procesai.

    Panašūs radiniai dažniau siejami su Pompėja, kur duonos kepiniai išliko po Vezuvijaus išsiveržimo 79 metais. Todėl Vindonišos atvejis vertinamas kaip ypač svarbus, o tyrėjai jį įvardija kaip pirmą patvirtintą romėniškos duonos atradimą Šveicarijos teritorijoje.

    Duona jau buvo tirta Bazelio universitete, o papildomi tyrimai planuojami specializuotoje laboratorijoje Vienoje. Tikimasi tiksliau nustatyti sudėtį ir kepimo technologiją, kas galėtų suteikti naujų įžvalgų apie romėnų legionierių mitybą, maisto tiekimą karinėse bazėse ir vietines kepimo tradicijas imperijos pakraščiuose.

  • Biblijoje minėtoje Laodikėjoje aptiko 2 metrų Atėnės statulą: kodėl radinys svarbus mokslui

    Turkijoje, senoviniame romėnų mieste Laodikėjoje, archeologai aptiko įspūdingo dydžio marmurinę deivės Atėnės statulą, datuojamą maždaug prieš 2 000 metų. Rastas kūrinys siejamas su miestu, kuris minimas Biblijoje, todėl atradimas sulaukė išskirtinio dėmesio ne tik Turkijoje, bet ir tarptautinėje archeologų bendruomenėje.

    Apie radinį viešai pranešė Turkijos kultūros ir turizmo ministras Nuri Ersoy, pabrėžęs statulos meninę vertę ir išskirtinį stilių. Archeologų teigimu, statula aptikta Laodikėjos teatro teritorijoje, netoli scenos konstrukcijų, gulėjusi veidu žemyn.

    Remiantis stilistine analize, skulptūra priskiriama Augusto valdymo laikotarpiui, kuris tęsėsi nuo 27 metų prieš mūsų erą iki 14 metų mūsų eros. Tai reiškia, kad radinys greičiausiai sukurtas ankstyvojoje Romos imperijos epochoje, kai klasikinės graikų meno formos buvo aktyviai perimamos ir pritaikomos romėnų viešosioms erdvėms.

    Statula vaizduoja Atėnę su apsiaustu ir šarvais, o krūtinės srityje matoma egidė su Medūzos galvos motyvu ir detaliai iškaltomis gyvatėmis. Nors skulptūrai trūksta galvos, jos korpusas išlikęs itin gerai, todėl galima tiksliai vertinti meistrystę, audinio klosčių modeliavimą ir ikonografinius elementus.

    Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį į praktinį skulptoriaus sprendimą: galinė statulos dalis palikta mažiau užbaigta. Tokia technika būdinga kūriniams, kurie buvo skirti stovėti nišose ar tarp kolonų, kai žiūrovas daugiausia matydavo priekinę dalį.

    Laodikėja senovėje buvo turtingas ir strategiškai svarbus miestas, garsėjęs amatais ir prekyba. Archeologinėje medžiagoje bei epigrafiniuose šaltiniuose šiame regione aptinkama nuorodų, kad Atėnė čia buvo suvokiama ne tik kaip karo ir išminties deivė, bet ir kaip audimo globėja.

    Toks kontekstas ypač reikšmingas, nes leidžia statulą vertinti ne vien kaip dekoratyvinį teatro ansamblio elementą. Ji tampa užuomina į miesto ekonominį identitetą, amatų tradicijas ir viešųjų erdvių ideologinę programą, kuri romėnų laikais dažnai būdavo kuriama per dievybių atvaizdus.

    Laodikėjos teatras laikomas vienu svarbiausių komplekso objektų, o jo scenos pastatas siejamas su helenistinio ir romėniško laikotarpių sandūra. Archeologai pabrėžia, kad tokiose erdvėse statulos dažnai sudarydavo ištisą dievų galeriją, kuri buvo integruota į architektūrą ir kartu atliko reprezentacinę funkciją.

    Šio tipo radiniai padeda tiksliau rekonstruoti, kaip atrodė viešosios miesto erdvės, kokios ikonografinės programos buvo pasirenkamos ir kaip jos keitėsi plečiantis Romos imperijos kultūriniam laukui. Dėl to Atėnės statula vertinama ne tik kaip įspūdingas eksponatas, bet ir kaip svarbus šaltinis datavimui, stiliaus raidai bei regioniniams religiniams kultams tirti.