Tag: Romos imperija

  • Kruvinos intrigos pėdsakai romėnų viloje Britanijoje: 1 700 metų senumo kaulai kelia klausimų

    Kruvinos intrigos pėdsakai romėnų viloje Britanijoje: 1 700 metų senumo kaulai kelia klausimų

    Archeologai, iš naujo įvertinę radinius iš prabangios romėnų vilos Bradinge, Britanijoje, pastebėjo detalių, kurios verčia kalbėti apie galimą masinį smurtą vėlyvuoju Romos laikotarpiu. Kelių žmonių kaulai aptikti išsibarstę ir neįprastose vietose, o dalis jų turi pažeidimų, galėjusių atsirasti prieš mirtį arba netrukus po jos.

    Toks radinių vaizdas prastai dera su įprastais romėnų laidojimo papročiais, kai mirusieji būdavo palaidojami pagal aiškias ritualines normas. Tyrėjų vertinimu, tai gali reikšti staigų, chaotišką įvykį, po kurio kūnai nebuvo sutvarkyti ir palaidoti, kaip tikėtasi iš aukšto statuso šeimininkų aplinkos.

    Vila, kuri turėjo klestėti

    Bradingo vila laikoma viena iš išskirtinių romėnų rezidencijų: kompleksas buvo gyvenamas maždaug nuo II iki IV amžiaus ir garsėjo dekoratyviomis mozaikomis, rodančiomis šeimininkų turtą bei ryšius. Ilgą laiką manyta, kad šios vietos reikšmė sumenko palaipsniui, silpnėjant Romos įtakai Britanijoje.

    Tačiau naujesnė interpretacija siūlo dramatiškesnį scenarijų: vilos gyvavimo pabaiga galėjo būti staigi ir smurtinė. Tokiai minčiai pagrindo suteikia ne tik kaulų išsidėstymas, bet ir tai, kad dalis liekanų atrodo atsidūrusios ten, kur jų neturėtų būti, jei būtų vykęs įprastas laidojimas.

    Politinės represijos ar vietinis konfliktas?

    Viena hipotezių sieja šiuos požymius su IV amžiaus vidurio politiniais neramumais. Tuo laikotarpiu imperatorius Konstancijus II, istorikų duomenimis, vykdė represijas prieš uzurpatoriaus Magnencijaus rėmėjus, o įtampos atgarsiai galėjo pasiekti ir tolimas provincijas.

    Archeologai taip pat atkreipia dėmesį į numanomą radinių chronologijos spragą, siejamą su tam tikro laikotarpio monetų trūkumu. Tai gali reikšti, kad vilos veikla nutrūko netikėtai, nors pats monetų nebuvimas savaime dar nėra tiesioginis masinio smurto įrodymas.

    Kartu pabrėžiama, kad masakros versija kol kas nėra oficialiai patvirtinta. Neatmetama ir žemiškesnė priežastis: vietinis konfliktas, užpuolimas ar smurto protrūkis, susijęs su didėjančiu nestabilumu Romos Britanijos saulėlydyje, kai silpnėjo administracinė kontrolė ir augo vidaus bei išorės grėsmės.

    Ką gali atskleisti DNR ir datavimas

    Tolesni tyrimai turėtų padėti tiksliau nustatyti aukų amžių, kilmę ir mirties aplinkybes. Planuojamos antropologinės analizės ir laboratoriniai tyrimai, įskaitant pažangesnius datavimo metodus.

    Ypatingų vilčių dedama į DNR analizę, kuri gali atsakyti, ar žuvusieji buvo tarpusavyje susiję, priklausė vienai šeimai ar bendruomenei, ar atvyko iš kitų imperijos regionų. Tokie duomenys leistų patikimiau įvertinti, ar Bradingo vilos istorija baigėsi brutalia intriga, ar tai buvo dar viena neramaus laikotarpio tragedija.

  • Mažas sidabrinis amuletas Vokietijoje atskleidė stulbinančią žinią apie krikščionybės pradžią

    Mažas sidabrinis amuletas Vokietijoje atskleidė stulbinančią žinią apie krikščionybės pradžią

    Archeologai, tyrinėję senovės romėnų miesto Nidos teritoriją dabartinio Frankfurto apylinkėse, aptiko radinį, kuris gali pakeisti supratimą apie ankstyvąją krikščionybę į šiaurę nuo Alpių. Senoviniame kapinyne rastas vyro kapas, datuojamas maždaug 230–270 metais, o palaidotajam po smakru gulėjo nedidelis sidabrinis amuletas.

    Manoma, kad amuletas buvo nešiojamas ant kaklo dar žmogui esant gyvam, o vėliau įdėtas į kapą kaip asmeninis, simbolinę apsaugą turėjęs daiktas. Iš pradžių tai atrodė kaip eilinis romėniškos epochos papuošalas, tačiau detalesni tyrimai parodė, kad jo viduje slypi kur kas daugiau.

    Paaiškėjo, kad amulete yra itin plona sidabrinė plokštelė, suvyniota į ritinėlį ir padengta tekstu. Problema buvo ta, kad po beveik dviejų tūkstančių metų metalas tapo trapus, todėl bet koks bandymas ritinėlį išvynioti fiziškai būtų galėjęs jį visiškai sunaikinti.

    Lūžis įvyko pritaikius labai didelės raiškos kompiuterinę tomografiją ir trimatį skenavimą, leidusį perskaityti tekstą jo neatveriant. Mokslininkai sukūrė 3D modelį ir ilgus mėnesius dėliojo užrašą tarsi sudėtingą dėlionę, kol pavyko atkurti aštuoniolika lotyniško teksto eilučių.

    Tyrėjus ypač sudomino tai, kad užrašas buvo lotynų kalba, nes panašiuose to laikotarpio amuletuose dažniau aptinkami graikiški ar hebrajiški įrašai. Inskripcijoje aiškiai minimas Jėzus Kristus kaip Dievo Sūnus, taip pat pateikiamos maldos ir apsauginės formulės, būdingos asmeniniam pamaldumui.

    Didelio dėmesio sulaukė ir frazė Šventas, Šventas, Šventas, kuri, istorikų vertinimu, plačiau įsitvirtino vėlesniais amžiais. Be to, tekste minimas šventasis Titas, apaštalo Pauliaus mokinys, o tai laikoma vienu ankstyviausių žinomų šios figūros paminėjimų tokio tipo asmeniniuose religiniuose tekstuose.

    Dar vienas išskirtinis bruožas tas, kad užrašas yra visiškai krikščioniškas. III amžiaus amuletuose neretai susipindavo kelių religinių tradicijų elementai, tačiau šiuo atveju nepastebėta nuorodų į kitus kultus, o tai leidžia kalbėti apie aiškią ir nuoseklią savininko tapatybę.

    Kontekstas taip pat svarbus: III amžiuje krikščionybė Romos imperijoje dar nebuvo oficialiai pripažinta, o tikintieji kai kuriais laikotarpiais patirdavo spaudimą ir persekiojimus. Todėl amuleto nešiojimas su tokia tiesmuka žinute galėjo būti ne tik tikėjimo, bet ir asmeninės drąsos ženklas.

    Mokslininkai pabrėžia, kad iki šiol patikimiausi krikščionių buvimo į šiaurę nuo Alpių įrodymai dažniau buvo siejami su IV amžiumi. Šis radinys leidžia datą pastumti bent keliais dešimtmečiais atgal, o kai kurių tyrėjų vertinimu, galbūt net priartėti prie šimtmečio ribos.

    Tokie atradimai vis dažniau susiję su naujomis technologijomis: pažangus skenavimas ir skaitmeninė rekonstrukcija leidžia „perskaityti“ trapius artefaktus jų nepažeidžiant. Archeologijoje tai tampa viena svarbiausių tendencijų, nes suteikia galimybę analizuoti unikalius radinius, kurių anksčiau tiesiog nebūtų buvę įmanoma saugiai ištirti.

    Šiuo atveju nedidelis sidabrinis amuletas iš Romos laikų kapo virto reikšmingu dokumentu, papildančiu ankstyvosios krikščionybės istoriją Europoje. Tolimesni tyrimai turėtų padėti tiksliau įvertinti, kokio masto galėjo būti krikščionių bendruomenės šiauriniuose imperijos regionuose ir kaip sparčiai tikėjimas plito už tradicinių centrų ribų.

  • Kas slypėjo po būsimo daugiabučio pamatais: Šveicarijoje atidengė seniausias romėnų tvirtoves

    Kas slypėjo po būsimo daugiabučio pamatais: Šveicarijoje atidengė seniausias romėnų tvirtoves

    Šveicarijoje, Vindonisos archeologinėje teritorijoje, gelbėjamuosiuose kasinėjimuose aptiktos, kaip manoma, seniausios šalyje romėnų kariuomenės įtvirtinimų liekanos. Tyrimai vyko maždaug 4 000 kvadratinių metrų plote, kuris buvo numatytas būsimai gyvenamajai statybai, todėl darbai leido užfiksuoti objektus, kurie kitu atveju būtų sunaikinti.

    Didžiausiu atradimu įvardijamas pirmą kartą aiškiai patvirtintas medžio ir žemių tipo pylimo fragmentas, priklausęs ankstyviausiam kariniam stovyklavietės etapui. Nustatyta, kad pylimo linija driekiasi apie 70 metrų į pietus nuo vėlesnių akmeninių legioninės tvirtovės sienų, o tai padeda tiksliau atkurti pradinį stovyklos planą.

    Archeologai teigia, kad įtvirtinimai galėjo būti įrengti imperatoriaus Tiberijaus valdymo laikais, o užpilto griovio sluoksniuose aptikti augalijos pėdsakai leidžia svarstyti, jog tam tikrą laiką šie įtvirtinimai galėjo būti nenaudojami. Vėliau jie, tikėtina, buvo perplanuoti ir pritaikyti augant kariniam kompleksui.

    Rasta kareivinių ir dirbtuvių pėdsakų

    Stovyklos viduje, po vėliau įrengtu romėnų keliu, aptikti maždaug 9 metrų pločio ir daugiau kaip 30 metrų ilgio pastato likučiai. Reguliarus patalpų ir prieangių išdėstymas atitinka iš kitų romėnų karinių objektų žinomas legionierių kareivines, todėl radinys laikomas svarbiu ankstyvojo garnizono kasdienybės liudijimu.

    Prie vidinės pylimo pusės identifikuotos konstrukcijos, siejamos su duonos krosnimi, o greta rasta kruopščiai įrengta lauko kalvė su išlikusiu židiniu. Tokie objektai rodo, kad ankstyvasis punktas nebuvo vien laikina stovyklavietė, o turėjo gamybinę infrastruktūrą, reikalingą nuolatiniam dalinio aprūpinimui.

    Retas auksinis radinys ir karo medicina

    Tarp šimtų judriųjų radinių išskiriamas auksinis aureusas, nukaldintas Tiberijaus laikais. Tokios monetos Romos imperijoje buvo itin didelės vertės, o archeologiniuose kontekstuose jos aptinkamos retai, todėl radinys laikomas išskirtiniu.

    Taip pat rastas nedidelis karnelio akmuo su išraižytu pergalės deivės Viktorijos atvaizdu, laikančios vainiką ir skeptrą. Be to, aptikta kasdienę karių buitį menančių daiktų, tarp jų kalvystės įrankių, odos apdirbimo elementų ir rankinio malūnėlio akmens.

    Ypač daug dėmesio sulaukė du smulkūs dirbiniai, interpretuojami kaip puošnūs romėnų chirurginių skalpelių rankenėlių elementai. Jie gali rodyti karinės medicinos specialistų buvimą stovykloje ir primena, kad romėnų kariuomenėje sužeistųjų priežiūra buvo laikoma praktiniu karo mašinos poreikiu.

    Kodėl Vindonisa tokia svarbi?

    Vindonisa laikoma vienintele nuolatine legionų stovykla dabartinės Šveicarijos teritorijoje, o jos vieta parinkta strategiškai, svarbių upių santakoje, prie kelių, vedusių per Alpes. Romėnų buvimas šiame regione siejamas su Augusto laikų kampanijomis apie 15 metus prieš mūsų erą, o vėliau nedidelis postas išaugo į reikšmingą karinę bazę.

    Pasitraukus kariuomenei, gyvenvietė, kaip nurodo tyrėjai, kurį laiką išliko svarbiu civiliniu centru, todėl vietovė turi kelis istorinius sluoksnius. Naujausi kasinėjimų rezultatai leidžia tiksliau suprasti, kaip romėnai organizavo garnizonus naujai kontroliuojamose teritorijose ir kaip atrodė kasdienis legionierių gyvenimas imperijos pakraščiuose.

  • Ispanijoje aptiko seniausią biblioteką Iberijoje: romėnų vila slėpėsi po mitraizmo šventykla

    Ispanijoje aptiko seniausią biblioteką Iberijoje: romėnų vila slėpėsi po mitraizmo šventykla

    Pietų Ispanijoje, Puente Genil miestelyje esančio Fuente Álamo archeologinio komplekso tyrėjai skelbia radę patalpą, kuri, jų vertinimu, galėjo veikti kaip seniausia iki šiol žinoma biblioteka Iberijos pusiasalyje. Tokia išvada pateikta moksliniame straipsnyje, publikuotame Journal of Mediterranean Archaeology, kurį parengė Kordobos ir Granados universitetų mokslininkai.

    Iki šiol manyta, kad vadinamoji dešimtoji patalpa buvo mitraizmui skirtas šventovės tipo kambarys, siejamas su dievu Mitra. Tačiau nauja analizė rodo, kad vėlyvuoju Romos laikotarpiu patalpa galėjo būti perplanuota ir pritaikyta knygų ar ritinių saugojimui bei darbui su tekstais.

    Kas rasta Fuente Álamo komplekse

    Fuente Álamo kompleksas iš pradžių, dar apie I amžių prieš Kristų, veikė kaip pirtys, o vėliau buvo apleistas ir, kaip nurodo tyrėjai, apie III amžių po Kristaus pertvarkytas į gyvenamąją vilą. Manoma, kad didžiausią klestėjimą valda pasiekė per kelis vėlesnius šimtmečius, o VI amžiuje vėl buvo reikšmingai perstatyta.

    Bibliotekos funkcijai priskiriama patalpa išsiskiria architektūriniais sprendimais, kurie labiau primena romėnų bibliotekų, o ne kulto šventovių struktūrą. Tyrėjai pabrėžia, kad vien tik radinių interpretavimas nėra pakankamas, todėl buvo taikoma metodika, leidžianti sistemiškai įvertinti erdvės planavimo logiką.

    Kodėl tai laikoma biblioteka

    Mokslininkai naudojo vadinamąją formos gramatikos metodiką, kuri padeda analizuoti, kaip tarpusavyje dera architektūriniai elementai ir kokias funkcijas jie tikėtinai atliko. Fuente Álamo atveju nurodoma apsidė, stačiakampės nišos, kurios galėjo būti skirtos lentynoms, pusapvalės nišos, pakyla ir gretimos patalpos, galėjusios tarnauti kaip darbo ar saugyklos erdvės.

    Tyrėjų vertinimu, būtent šių požymių kombinacija leidžia argumentuoti ne vien hipotetinę paskirtį, o tikėtiną specializuotos bibliotekos tipo patalpos egzistavimą. Jei interpretacija pasitvirtintų, tai būtų ne tik seniausia tokio pobūdžio erdvė Iberijos pusiasalyje, bet ir vienas toliausiai į Vakarus pasislinkusių Romos imperijos bibliotekinių objektų.

    Ką toks radinys reiškia šiandien

    Romėnų bibliotekos dažniausiai siejamos su didžiaisiais miestais ir viešosiomis institucijomis, tačiau archeologija vis dažniau rodo, kad knygų ir raštijos infrastruktūra galėjo egzistuoti ir privačiose vilose. Tokie atradimai padeda tikslinti, kaip Romos elitai organizavo mokymąsi, administravimą ir kultūrinį gyvenimą provincijose.

    Pastaraisiais metais archeologiniuose tyrimuose vis labiau įsitvirtina skaitmeninės analizės, 3D dokumentavimas ir pažangūs erdviniai modeliai, leidžiantys naujai interpretuoti seniai žinomus objektus. Fuente Álamo atvejis rodo, kad net ir anksčiau kitaip aiškintos patalpos, pritaikius naujus metodus, gali atskleisti netikėtą funkciją ir išplėsti supratimą apie Romos laikų kasdienybę.

  • Olimpijoje rasta plyta su Homero Odisėjos eilėmis: mokslininkai kalba apie unikalią mįslę

    Olimpijoje rasta plyta su Homero Odisėjos eilėmis: mokslininkai kalba apie unikalią mįslę

    Radinių vieta nustebino tyrėjus

    Archeologų dėmesį patraukė iš pažiūros paprasta plyta, rasta kasinėjant netoli Dzeuso šventyklos šventovės Olimpijoje. Ši vieta buvo vienas svarbiausių antikinio pasaulio religinių centrų ir senųjų olimpinių žaidynių lopšys.

    Mokslininkai pabrėžia, kad Romos imperijos laikotarpiu Olimpija išliko reikšmingu kultūriniu tašku, į kurį atvykdavo piligrimai ir išsilavinę keliautojai. Būtent šiame kontekste aptiktas artefaktas gali padėti geriau suprasti, kaip klasikinė literatūra cirkuliavo kasdienėje aplinkoje.

    Ant plytos išliko Odisėjos eilutės

    Ant plytos paviršiaus išliko keli kruopščiai išraižyti Homero Odisėjos posmai. Odisėja, pasakojanti apie Odisėjo kelionę į Itakę, daugiau nei 2 500 metų laikoma vienu svarbiausių Europos kultūros tekstų.

    Nors Homero epai buvo nuolat perrašinėjami ir naudojami mokymuisi graikų bei romėnų pasaulyje, materialių jų sklaidos pėdsakų išliko nedaug. Įprastai tekstai būdavo rašomi ant papiruso ar pergamento, kurie ypač lengvai suyra, todėl tokie radiniai archeologams yra itin vertingi.

    Kodėl tekstas atsidūrė ant statybinės medžiagos?

    Išskirtinumas slypi ne tik pačiame tekste, bet ir neįprastoje laikmenoje: plytos pirmiausia buvo statybinė medžiaga, o ne rašymo paviršius. Dėl to literatūros fragmentas ant tokio daikto laikomas labai reta ir netikėta užuomina apie raštingumą ir mokymąsi.

    Pasak tyrėjų, plyta nebuvo aptikta monumentaliame pastate ar iškilmingame paminkle, o greičiau įprastos romėniško laikotarpio gyvenvietės aplinkoje. Tai leidžia spėti, kad įrašas galėjo būti ne oficialus, o asmeninis.

    „Tokie užrašai gali parodyti, kaip garsūs tekstai veikė kasdienę žmonių kultūrą ir kaip buvo mokomasi literatūros“, – teigia tyrėjai, aiškindami radinio reikšmę.

    Viena hipotezė sieja įrašą su edukacija: galbūt mokinys treniravosi rašyseną ar atmintinai kartojo žinomus posmus. Kita versija numato, kad tai galėjo būti išsilavinusio žmogaus asmeninis įrašas, rodantis jo tapatybę ir ryšį su klasikine tradicija.

    Taip pat neatmetama ir simbolinė funkcija, nes citatos iš Homero kūrinių graikų ir romėnų pasaulyje buvo plačiai atpažįstamos ir dažnai naudotos erudicijai pabrėžti. Vis dėlto kol kas nėra pakankamai duomenų, kad būtų galima patikimai patvirtinti vieną interpretaciją.

    Ką dar tikimasi išsiaiškinti?

    Dabar planuojamos detalesnės plytos ir įrašo analizės: tyrėjai sieks tiksliau nustatyti artefakto amžių, įrėžimo techniką ir galimas jo atsiradimo aplinkybes. Papildomų užuominų gali suteikti rašmenų palyginimas su kitomis to laikotarpio inskripcijomis.

    Mokslininkų vertinimu, net keli posmai ant tokio netikėto objekto gali praplėsti žinias apie raštingumo mastą ir klasikinių tekstų vaidmenį Romos valdomoje Graikijoje. Tokie atradimai dažnai tampa pradžia platesnėms diskusijoms apie tai, kur baigiasi oficiali kultūra ir prasideda kasdienė žmogaus patirtis.

  • Sensacija Slovakijoje: prie Šuranų aptiktas romėnų karo stovyklos plotas ir karių palaikai

    Sensacija Slovakijoje: prie Šuranų aptiktas romėnų karo stovyklos plotas ir karių palaikai

    Radinių mastas nustebino archeologus

    Pietvakarių Slovakijoje, netoli Šuranų, archeologai identifikavo didelę romėnų karo stovyklą, kurios plotas siekia apie 7,4 hektaro. Kartu rasta gausybė karinės paskirties radinių, monetų, ginkluotės fragmentų ir žmonių palaikų.

    Atradimas siejamas su romėnų kariniais veiksmais į šiaurę nuo Dunojaus, kurie ilgą laiką buvo vertinami kaip epizodiniai. Nauji duomenys rodo gerokai didesnį romėnų operacijų mastą dabartinės Slovakijos teritorijoje.

    Stovykla neįprasta, bet romėniška

    Tyrėjai nurodo, kad stovyklos planas skiriasi nuo dažniausiai romėnams būdingo taisyklingo stačiakampio. Vis dėlto aiškiai atpažinti klasikiniai romėnų karinės architektūros elementai, leidžiantys tvirtai susieti vietą su romėnų kariuomene.

    Vietovėje fiksuoti gynybinių pylimų pėdsakai ir penkeri vartai, vedę į stovyklos vidų. Tokie bruožai leidžia manyti, kad tai galėjo būti laikina lauko stovykla, naudota aktyvių kampanijų metu, o ne ilgalaikė tvirtovė.

    Palaikai leidžia įtarti staigią tragediją

    Daugiausia klausimų kelia rasti žmonių palaikai: jų aptikta gynybiniuose grioviuose, sandėliavimo duobėse, galimose šachtose ar šuliniuose, taip pat negiliuose kapuose. Rasta ir ištisų skeletų, ir pavienių kaulų, priklausiusių daugiau nei vienam asmeniui.

    Radinių kontekstas leidžia manyti, kad tai nebuvo suplanuotos, rituališkai sutvarkytos laidotuvės. Archeologai kelia versiją, jog po susirėmimo žuvusieji galėjo būti laidojami skubotai arba palikti ten, kur krito, o stovykla netrukus po įvykių buvo apleista.

    Be palaikų, aptikta ir legionierių kasdienybę atspindinčių radinių: šarvų fragmentų, ginkluotės detalių, monetų bei pėdsakų, būdingų romėnų kariniams sandalus primenantiems apavams su metalinėmis vinimis paduose. Tokie objektai padeda atkurti ne tik kariuomenės buvimą, bet ir veiksmų pobūdį konkrečioje vietoje.

    Ryšys su Markomanų karais

    Preliminarus datavimas radinius nukelia į antrąją II amžiaus pusę, kai vyko vadinamieji Markomanų karai. Šie konfliktai laikomi vienu sudėtingiausių Romos imperijos laikotarpio išbandymų, su kuriais susidūrė imperatorius Markas Aurelijus.

    Istoriškai žinoma, kad tuo metu romėnų legiono daliniai peržengdavo Dunojų ir vykdė žygius prieš germanų gentis, siejamas su markomanais ir kvadais, gyvenusias dabartinės Slovakijos ir Čekijos teritorijose. Tačiau tokio masto stovyklos ir su ja siejamų žmonių palaikų kompleksas suteikia itin apčiuopiamų įrodymų apie šių operacijų intensyvumą.

    Tolesni tyrimai turėtų atsakyti, kam priklausė rasti palaikai ir kokiomis aplinkybėmis žmonės žuvo. Kaulų analizė gali padėti nustatyti patirtas traumas, o ginkluotės ir monetų tyrimai patikslins stovyklos naudojimo laiką bei leis geriau suprasti romėnų ir vietos bendruomenių santykius.

  • Budapešte atkurti senovės Romos gyventojų veidai: ką apie juos pasako kaukolės ir DNR tyrimai

    Budapešte atkurti senovės Romos gyventojų veidai: ką apie juos pasako kaukolės ir DNR tyrimai

    Romėnai, kuriuos galima sutikti akimis

    Budapešto Akvinkumo muziejuje pristatyta paroda, kurioje beveik 2 000 metų senumo Romos laikų gyventojai tarsi sugrįžta į dabartį. Iš senovės miesto Akvinkumo kapinynuose rastų kaukolių sukurti realistiški veidų rekonstrukcijų modeliai, eksponuojami greta originalių radinių.

    Parodos idėja paprasta, bet paveiki: archeologiniai kaulai dažnai lieka tik inventoriaus numeriais saugyklose, o čia jie paverčiami atpažįstamais žmonėmis. Lankytojams rodoma, kaip galėjo atrodyti valstietė, karys, vaikas ar vergas Romos imperijos pasienyje.

    „Kasinėjimuose randame kaukoles, skeletus, juos dokumentuojame, apytikriai nustatome lytį, ir tuo viskas baigiasi. Kūnai neturi svorio, neturi gyvenimo, neturi sielos“, – sakė archeologas ir parodos bendraautoris Lorántas Vassas.

    „Rengdami šią parodą svarstėme, kas nutiktų, jei šiuos žmones priartintume prie lankytojų, pasitelkę radinius, įrašų informaciją, antropologijos ir archeogenetikos rezultatus“, – sakė Lorántas Vassas.

    Kaip kuriamas veidas iš kaukolės

    Veidų atkūrimo procesas prasideda nuo tikslaus kaukolės formos ir struktūros įvertinimo. Antropologai pagal kaulų ypatybes gali nustatyti amžių, lytį, apytikslį ūgį, kai kuriais atvejais ir patirtas traumas ar ligas, kurios paliko pėdsakus kaule.

    Rekonstrukcijose taikomi ir genetiniai duomenys, kai įmanoma išgauti DNR. Tokie tyrimai gali padėti tikslinti biologinę kilmę ir kai kuriuos išvaizdos bruožus, pavyzdžiui, tikėtiną akių, plaukų ar odos pigmentaciją, nors tai dažniausiai pateikiama kaip tikimybinis, o ne absoliučiai tikslus rezultatas.

    Parodoje pristatomi modeliai sukurti naudojant 3D spausdintuvu pagamintas kaukolių kopijas. Veidų rekonstrukcijų autorė Emese Gábor pirmiausia studijuoja kaulų anatomiją, o vėliau sluoksnis po sluoksnio atkuria minkštuosius audinius, raumenis ir individualius veido bruožus.

    Kiek čia mokslo, o kiek vaizduotės

    Nors veidai paremti moksline metodika, prie jų pateikiamos biografijos nėra istorinė tiesa. Parodos kuratoriai pasirinko suteikti atkurtiesiems personažams vardus, profesijas ir galimas gyvenimo istorijas, remdamiesi tuo, ką istorikai ir archeologai žino apie kasdienybę Akvinkume.

    Akvinkumas buvo romėniškas miestas ir karinis centras dabartinio Budapešto teritorijoje, tuometinėje Panonijos provincijoje. Toks pasienio miestas buvo daugiakulturis: čia maišėsi kariai, amatininkai, atvykėliai, vietiniai gyventojai, o socialinė hierarchija nuo elito iki vergų atsispindėdavo ir laidojimo papročiuose.

    „Tai yra fikcija. Deja, tikrųjų šių žmonių vardų nežinome. Į jų įsivaizduojamas istorijas bandėme sudėti viską, ką pasiūlė antropologija ir genetikos tyrimai. Bet kad ir kaip būtų, tai vis tiek fikcija“, – sakė archeologas ir parodos bendraautoris Péteras Vámosas.

    Tokiu sprendimu siekiama ne apgauti, o padėti lankytojui susieti mokslinius duomenis su žmogišku pasakojimu. Kuratoriai pabrėžia, kad pateikiamos istorijos yra tikėtini scenarijai, sudėlioti iš radinių, epigrafinių užuominų, regiono istorijos ir Romos laikų vardų suteikimo tradicijų.

    Parodoje greta veidų rekonstrukcijų galima pamatyti ir atkurtą laidojimo vietos fragmentą bei Romos laikų mumiją. Paroda Akvinkumo muziejuje Budapešte veiks iki 2027 metų spalio 31 dienos.

  • Egipte rasta 18 Ptolemėjų ir Romos laikų kapaviečių: tyrėjus sudomino auksinio liežuvio ritualas

    Egipte rasta 18 Ptolemėjų ir Romos laikų kapaviečių: tyrėjus sudomino auksinio liežuvio ritualas

    Egipto šiaurės vakarų pakrantėje, maždaug už 300 kilometrų nuo Kairo, archeologai aptiko 18 senovinių kapaviečių, datuojamų Ptolemėjų ir Romos laikotarpiais. Apie radinius pranešė Egipto Turizmo ir senienų ministerija, pabrėžusi, kad tai reikšmingas papildymas šalies Viduržemio jūros regiono istorijai.

    Kapavietės rastos Marina El Alamein vietovėje, kur kadaise stovėjo klestėjęs Leukaspio miestas. Pasak ministerijos, nuo 1986 metais identifikuotos archeologinės teritorijos atrastų kapų skaičius šioje vietoje išaugo iki 44.

    Tyrėjai skelbia, kad aptikta 11 požeminių kompleksų, iškaltų uolienoje, ir dar 7 antžeminės konstrukcijos iš kalkakmenio blokų. Dalis jų, kaip nurodoma pranešime, išliko beveik nepažeistos ir buvo apsaugotos pirminiais denginiais.

    Radinių spektras ir sarkofagas

    Kasinėjimų metu rasta įvairių buities ir laidojimo inventoriaus objektų, leidžiančių tiksliau rekonstruoti vietos gyventojų kasdienybę ir ritualus. Tarp jų minimos alyvos lempos, amforos, gerai išsilaikę keraminiai indai, baseinai ir nedideli akmeniniai altorėliai.

    Vienu įspūdingiausių radinių įvardijamas maždaug 2,5 metro ilgio granito sarkofagas. Pranešama, kad jo viduje išliko žmogaus palaikų, todėl tikimasi gauti daugiau duomenų apie laidojimo praktiką, amžių ir galimą kilmę.

    Auksinio liežuvio ritualo pėdsakai

    Daugiausia diskusijų tarp archeologų sukėlė kapuose aptiktos 24 plonos aukso plokštelės, kurios, kaip teigiama, buvo dedamos mirusiesiems į burną. Tokia praktika siejama su vadinamuoju auksinio liežuvio ritualu, paplitusiu helenistiniu ir Romos laikais.

    Šis paprotys aiškinamas kaip magiškai religinis siekis užtikrinti, kad mirusysis galėtų kalbėti su požemio pasaulio dievybėmis. Tradicinių Egipto tikėjimų tęstinumą, anot pranešimo, rodo ir auksinis amuletas su Horo akies simboliu.

    Egipto turizmo ir senienų ministras Sherifas Fathy pažymėjo, kad atradimas dar kartą patvirtina Leukaspio istorinę reikšmę, kurią mini ir geografas Strabonas. Ministerijos vertinimu, ši vietovė buvo svarbus prekybos ir kultūrinių mainų taškas tarp Egipto ir platesnio Viduržemio jūros regiono.

    Marina El Alamein apylinkės yra maždaug už 100 kilometrų nuo Aleksandrijos, todėl jos geografinė padėtis laikoma strategiška tiek senovėje, tiek šiuolaikiniams tyrimams. Tyrėjai tikisi, kad nauji radiniai paskatins tolesnes ekspedicijas ir padės tiksliau įvertinti šio pakrantės miesto vaidmenį Ptolemėjų ir Romos epochoje.

  • Archeologų sensacija Bulgarijoje: rastas itin retas romėnų chirurgų įrankis iš III amžiaus

    Archeologų sensacija Bulgarijoje: rastas itin retas romėnų chirurgų įrankis iš III amžiaus

    Bulgarijoje, kasinėjant senovinį Heraklėjos Sintikos miestą, archeologai aptiko nepaprastai retą medicinos instrumentą, datuojamą III amžiumi. Manoma, kad juo romėnų laikų chirurgai atlikdavo sudėtingas akmenų šalinimo iš šlapimo pūslės operacijas, laikytas vienomis rizikingiausių antikoje.

    Mokslininkų teigimu, tai tik antras tokio tipo instrumentas, žinomas pasaulyje: vienintelis artimas analogas anksčiau buvo rastas Italijoje. Tokie radiniai itin reti, nes daugumoje archeologinių kolekcijų dominuoja paprastesni įrankiai, tokie kaip skalpeliai, adatos ar kiretes.

    Kaip atrodė radinys?

    Rastas vadinamasis litulkas, specializuotas įrankis, siejamas su litotomija, procedūra, kurios metu buvo šalinami šlapimo pūslės akmenys. Iki mūsų dienų išliko dekoruota bronzinė rankena su būdingais iškiliais žiedais, tačiau darbinė dalis, lenktos dvigubo kablio formos galūnės, neišliko.

    Nors instrumentas nėra pilnas, išlikę elementai leido archeologams pakankamai tiksliai nustatyti jo paskirtį. Toks identifikavimas svarbus, nes rodo ne tik įrankio formą, bet ir konkrečias medicinos praktikas, kurios buvo taikomos Romos imperijos provincijose.

    Šventykla ir medicina vienoje vietoje?

    Įrankis aptiktas patalpoje greta Herkulio šventyklos, todėl tyrėjai kelia prielaidą, kad kompleksas galėjo turėti ne vien religinę paskirtį. Tikėtina, kad piligrimai, ieškoję dieviško išgijimo, kartu galėjo gauti ir praktinę gydytojų pagalbą.

    Kasinėjimų vadovas Ludmilas Vagalinskis pabrėžia, kad tokio lygio instrumentas reiškia aukštą vietos medikų kvalifikaciją. Tai netiesiogiai leidžia manyti, kad Heraklėjoje Sintikoje buvo dirbama pagal pažangius to meto standartus, įskaitant ir sudėtingas chirurgines intervencijas.

    Ką sako istorija apie litotomiją?

    Šlapimo pūslės akmenys antikos autorių buvo aprašomi kaip viena skausmingiausių būklių, galėjusi sukelti rimtas komplikacijas. Nors procedūra buvo pavojinga ir dažnai baigdavosi infekcijomis ar kraujavimu, kai kuriems pacientams tai galėjo būti vienintelė reali galimybė atsikratyti nepakeliamo skausmo.

    Istoriniuose šaltiniuose litotomijos tradicija siejama su helenistinio pasaulio medicina, o jos metodai vėliau plito Romos imperijoje. Heraklėjos Sintikos radinys stiprina prielaidą, kad sudėtingos operacijos buvo atliekamos ne tik didžiuosiuose imperijos centruose, bet ir provincijų miestuose.

    Heraklėja Sintika buvo svarbus Romos Trakijos provincijos centras, didžiausią klestėjimą pasiekęs pirmaisiais trimis imperijos amžiais. Kasinėjimai vietovėje tęsiami, o archeologai tikisi, kad nauji radiniai padės tiksliau suprasti šventyklos komplekso funkcijas ir medicinos praktikų mastą regione.

  • Romos imperijos Google Maps atitikmuo: „OmnesViae“ parodo, kiek dienų truktų kelionė

    Romos imperijos Google Maps atitikmuo: „OmnesViae“ parodo, kiek dienų truktų kelionė

    Olandų inžinieriaus sukurtas internetinis įrankis „OmnesViae“ leidžia pažvelgti į Romos imperijos kelių tinklą ir apskaičiuoti, kiek laiko prieš maždaug 2 000 metų būtų trukusi kelionė tarp miestų. Sistema veikia naršyklėje, todėl maršrutus galima planuoti ir telefonu.

    Projektas remiasi istorine kartografija ir akademiniais šaltiniais, o jo pagrindas yra Tabula Peutingeriana – viduramžiais perrašytas romėniško kelio žemėlapio variantas. Šiame dokumente buvo vaizduojamas cursus publicus, oficialus imperijos susisiekimo tinklas, naudojamas ir pašto, ir administraciniams poreikiams.

    Kadangi vakarinė Tabula Peutingeriana dalis neišliko, trūkstami duomenys atkuriami pasitelkiant Antonino itinerarijų – kitą romėnų laikų kelionių ir atstumų sąvadą. Projekto autorius René Voorburg taip pat rėmėsi istorikų tyrimais bei antikinių vietovių lokalizacijomis, kurios padeda senovinius pavadinimus susieti su šiandienos geografija.

    Kaip veikia maršrutų skaičiavimas

    Naudotojui tereikia įvesti pradinį tašką ir kelionės tikslą, o sistema parenka greičiausią kelią pagal antikiniuose šaltiniuose fiksuotus atstumus. Maršrutas parodomas šiuolaikiniame žemėlapyje, o papildomai pateikiama informacija apie tarpines stoteles ir sustojimo vietas.

    Toks detalumas ypač praverčia, nes romėnų keliai dažnai ėjo palei upes arba jungė gyvenvietes, kurios egzistuoja iki šiol, tik vadinasi kitaip. „OmnesViae“ pateikia senovinius vietovardžius ir leidžia suprasti, kaip keitėsi geografijos vardynas, bet išliko susisiekimo logika.

    Kiek truktų kelionė iš Madrido į Milaną

    Vienas iš pavyzdžių – maršrutas tarp Madrido ir Milano: įrankis šiuos miestus atpažįsta kaip Miaccum ir Mediolanum bei pažymi svarbiausias tarpines stoteles. Tarp jų nurodomos ir šiandien atpažįstamos vietos, pavyzdžiui, Conplutum, siejama su dabartine Alcalá de Henares.

    Skaičiuojama, kad tokia kelionė romėnų laikais būtų trukusi apie 43 dienas ir sudarytų maždaug 1 500 romėniškų mylių. Tai leidžia ne tik įsivaizduoti kelionių tempą, bet ir geriau suprasti, kodėl Romos infrastruktūra laikoma vienu svarbiausių imperijos stabilumo veiksnių.

    Projektas pabrėžia ir platesnę tendenciją: pastaraisiais metais vis daugiau istorijos rekonstrukcijų persikelia į skaitmenines platformas, kuriose sujungiami šaltiniai, duomenų bazės ir interaktyvūs žemėlapiai. Pats René Voorburg teigia nuolat atnaujinantis sistemą, o naujesnė versija perkurta iš esmės, įskaitant DI pagalbą vertimams ir iliustracijoms.

    Nors „OmnesViae“ nėra vienintelis tokio pobūdžio sprendimas, jis išsiskiria paprastu naudojimu ir aiškiai pateikiamu rezultatu, leidžiančiu greitai palyginti antikines keliones su dabarties atstumais. Tokie įrankiai tampa patrauklūs ne tik istorikams ar mokytojams, bet ir keliautojams, norintiems pažinti Europos kelių istoriją per praktinį klausimą – kiek laiko užtruktų pasiekti tikslą.