CP v2

Tag: Ruoniai

  • El Ninjo gali paspartinti pasiutligės plitimą tarp ruonių: kodėl tai svarbu ir žmonėms

    Tarptautinės gyvūnų sveikatos organizacijos ragina pakrančių šalis atidžiau stebėti ruonių elgesį, nes El Ninjo sąlygos gali sudaryti prielaidas pasiutligės plitimui jūrų žinduolių populiacijose. Pastaraisiais metais nerimą kelia atvejai pietinėje Afrikos pakrantėje, kur ruoniai elgėsi neįprastai agresyviai ir yra fiksuota užpuolimų prieš žmones.

    Pietų Afrikoje ir Namibijoje per kelerius metus patvirtinta daugiau nei 100 pasiutligės atvejų tarp ruonių, daugiausia – vienoje rūšyje, vadinamuose Kapo kailiniuose ruoniuose. Ekspertai šį protrūkį įvardija kaip precedento neturintį jūrų žinduolių susirgimų mastą, nes pasiutligė tradiciškai siejama su sausumos gyvūnais.

    Manoma, kad pirminis viruso patekimas į ruonių populiaciją galėjo įvykti per kontaktą su sausumoje gyvenančiais plėšrūnais, pavyzdžiui, šakalais, kurie regione yra žinomi pasiutligės platintojai. Vėliau virusas galėjo pradėti plisti jau pačių ruonių kolonijose, kur gyvūnai nuolat artimai kontaktuoja.

    El Ninjo – natūralus klimato svyravimas, susijęs su neįprastai šiltu paviršinių vandenų periodu Ramiajame vandenyne, galintis paveikti orus ir vandenynų ekosistemas visame pasaulyje. Šiltėjant vandeniui ir kintant maisto išteklių pasiskirstymui, ruonių populiacijos dažniau migruoja ieškodamos žuvų, todėl skirtingų regionų kolonijos gali susitikti ir perduoti infekcijas.

    Specialistai pabrėžia, kad migracijos grandinė teoriškai gali veikti taip: ruoniai pasislenka į naujas maitinimosi zonas, susiduria su užkratu, o vėliau grįžta į įprastas veisimosi vietas ir virusą perneša toliau. Tai svarbu ir dėl to, kad pietų pusrutulyje gyvena kelios giminingos ruonių rūšys, todėl infekcija gali „peršokti“ tarp populiacijų.

    Pasiutligė yra mirtina liga, jei po užsikrėtimo laiku nepradedama profilaktika, todėl bet koks įtarimas dėl galimo kontakto su užkrėstu gyvūnu vertinamas itin rimtai. Vis dėlto veterinarijos ir visuomenės sveikatos ekspertai atkreipia dėmesį, kad iki šiol fiksuoti žmonių kontaktai su įtartinais ruoniais nevirto patvirtintais pasiutligės atvejais.

    Žmonėms, lankantiems pietinės Afrikos paplūdimius, rekomenduojama laikytis atstumo nuo ruonių ir nebandyti jų šerti ar liesti. Rizikos signalai – ne tik agresija, bet ir dezorientacija, neįprastas artėjimas prie žmonių, bandymai kandžioti daiktus ar „kandžioti orą“, taip pat akivaizdi baimės stoka.

    Pasaulyje pasiutligė kasmet nusineša apie 60 000 žmonių gyvybių, daugiausia Azijoje ir Afrikoje, o didžioji dalis užsikrėtimų siejama su šunų įkandimais. Liga išlieka išvengiama, jei taikoma prevencinė vakcinacija rizikos grupėms arba skubi profilaktika po įkandimo.

    Dėl to sveikatos specialistai pabrėžia, kad net jei ruonių protrūkiai kol kas laikomi labiau gyvūnų sveikatos ir biologinės įvairovės problema, situacija pakrantėse reikalauja budrumo. Kintantis klimatas vis dažniau susieja anksčiau atskirtas ekosistemas, o tai didina netikėtų infekcijų plitimo riziką.

  • Netoli stoties Akademikas Vernadskis užsnūdęs jūrų dramblys priminė: jų miegas vandenyje yra neįprastas

    Prie Ukrainos poliarininkų Antarktidoje, netoli Galindezo saloje veikiančios stoties Akademikas Vernadskis, krantą pasiekė jaunas jūrų dramblys ir ramiai užsnūdo visai šalia žmonių. Nacionalinis Antarkties mokslo centras pasidalijo vaizdo įrašu, kuriame gyvūnas miega užsimerkęs, kartkartėmis trumpam pramerkdamas akis.

    Tyrėjų teigimu, sausumoje jūrų drambliai paprastai renkasi pakrantę ir gali miegoti maždaug 10 valandų. Tačiau vandenyje jų poilsis būna gerokai trumpesnis ir turi išskirtinį bruožą, susijusį su saugumu bei energijos taupymu.

    Stebėjimai ir ankstesni moksliniai tyrimai rodo, kad užmigę jūroje šie žinduoliai kurį laiką išsilaiko paviršiuje, o tada apsiverčia galva žemyn ir pradeda leistis gilyn. Dažnai jie grimzta spirale, tarsi įsuktų kūną į lėtą „sraigtą“, o vėliau vėl pakyla į paviršių įkvėpti oro.

    Manoma, kad toks miego būdas gali padėti sumažinti riziką susidurti su plėšrūnais, ypač su orkomis, kurios dažniau medžioja arčiau paviršiaus. Tyrėjai yra fiksavę, kad tokiais „spiraliniais“ intervalais per parą gyvūnai gali sukaupti apie 2 valandas miego, nors tikslūs skaičiai priklauso nuo rūšies, amžiaus ir sąlygų.

    Antarktidoje aptinkami pietiniai jūrų drambliai yra didesni už šiaurinius giminaičius ir laikomi didžiausiais ruoniais pasaulyje. Suaugę patinai gali užaugti iki maždaug 6 metrų ilgio ir sverti iki 5 tonų, o šiauriniai paprastai būna mažesni.

    Mokslo centro atstovai pabrėžia, kad įrašytame vaizdo įraše, tikėtina, matomas jaunas gyvūnas, kuriam dar teks gerokai paaugti. Būtent tokie „paaugliai“ prie stoties pakrantės pasirodo dažniau, kartais trumpam atsigula pailsėti prieš grįždami į vandenį.

    Pastaruoju metu Antarktidos regione mokslininkai taip pat vis dažniau kalba apie klimato kaitos ženklus, galinčius keisti gyvūnų elgseną ir sezoninius ritmus. Pavyzdžiui, šiltesni orai žiemą gali paveikti kai kurių paukščių migraciją ir maitinimosi sąlygas, o ilgainiui keisti ir visos ekosistemos pusiausvyrą.

  • Šiaurės jūros vėjo parkai tapo dirbtiniais rifais: kaip ruoniai čia rado naujas medžioklės vietas

    Šiaurės jūros vėjo parkai tapo dirbtiniais rifais: kaip ruoniai čia rado naujas medžioklės vietas

    Atrodytų, kad didžiulės vėjo jėgainių konstrukcijos atviroje jūroje turėtų išgąsdinti gyvūnus ir ištuštinti aplinką. Tačiau stebėjimai Šiaurės jūroje parodė priešingą kryptį: po statybų sujudimo gyvybė grįžo, o vėjo parkai tapo traukos tašku visai maisto grandinei.

    Pirmieji ant povandeninių konstrukcijų įsikūrė bestuburiai, ypač midijos ir jūrinės gilės, vėliau atsirado daugiau smulkių organizmų, kuriuos pradėjo naudoti žuvys. Ant platformų virš vandens ilgainiui ėmė telktis paukščiai, o galiausiai į šias vietas aktyviai pradėjo užsukti ruoniai.

    Kaip konstrukcijos virsta rifais

    Atvira jūra daugeliui rūšių yra nepalanki dėl nuolatinių srovių, bangavimo ir menko prieglobsčio. Į jūrą įleidus tvirtus pamatus, atsiranda retas kietas paviršius, ant kurio lengvai prisitvirtina lervos ir formuojasi tankios apaugimo kolonijos.

    Tokios kolonijos keičia vietos ekologiją: jos filtruoja vandenį, kaupia biomasę ir sukuria „maisto sieną“ smulkioms žuvims bei kitiems plėšrūnams. Dėl to vėjo jėgainių pamatai veikia panašiai kaip dirbtiniai rifai, sutelkdami grobį nedidelėje teritorijoje.

    Kodėl ruoniai renkasi vėjo parkus

    Tyrėjai, sekę uostinių ir pilkųjų ruonių judėjimą GPS siųstuvais, nustatė, kad dalis gyvūnų pakeičia įprastus maršrutus ir sąmoningai užsuka į konkrečius vėjo parkus. Duomenys leido atskirti elgseną, susijusią su keliavimu, poilsiu ir maitinimusi, o vėjo parkų zonose dažniau fiksuotas būtent grobio paieškos aktyvumas.

    Vienas iš paaiškinimų paprastas: jei konstrukcijos sutelkia smulkesnes žuvis, ruoniams tai tampa prognozuojama ir energetiškai patogi medžioklės vieta. Be to, teritorijose aplink vėjo parkus neretai taikomi veiklos ribojimai, todėl sumažėja kai kurių trikdžių, pavyzdžiui, intensyvesnės žvejybos ar laivybos.

    „Vėjo jėgainių pamatai atviroje jūroje sukuria trūkstamą kietą substratą, o tai greitai pritraukia visą maisto grandinę, kuria pasinaudoja ir plėšrūnai“, – sakė tyrimo komandos atstovė.

    Nauda ir atviri klausimai

    Mokslininkai pabrėžia, kad lieka svarbi diskusija: ar tokie objektai realiai didina žuvų ir kitų rūšių populiacijas, ar tik „sukoncentruoja“ jau esamą gyvybę į vieną vietą. Jei vyksta tik koncentracija, plėšrūnams gali būti lengviau medžioti, bet tai nereiškia, kad bendras ekosistemos produktyvumas išaugo.

    Kita vertus, atsinaujinančios energetikos plėtra jūroje neišvengiamai plečia dirbtinių struktūrų tinklą, todėl ilgainiui gali keistis migracijos keliai, mitybos įpročiai ir net rūšių tarpusavio konkurencija. Dėl to vis dažniau keliami klausimai, kaip planuoti vėjo parkus taip, kad klimato tikslai derėtų su biologinės įvairovės apsauga ir ilgalaike jūrų ekosistemų pusiausvyra.

  • Šiaurės jūros vėjo parkas tapo menkių prieglobsčiu, bet vėliau jame įsisuko netikėti plėšrūnai

    Šiaurės jūros vėjo parkas tapo menkių prieglobsčiu, bet vėliau jame įsisuko netikėti plėšrūnai

    Nyderlandų Šiaurės jūroje esantis Borssele I ir II jūrinio vėjo parkas parodė, kad energetikos infrastruktūra gali pakeisti ekosistemas greičiau, nei tikėtasi. Aplink turbinų pamatus įrengtos akmenų ir vamzdžių konstrukcijos suformavo naujas buveines ten, kur anksčiau dominavo plokščias smėlingas dugnas.

    Tokios dirbtinės struktūros veikia kaip rifai: suteikia slėptuvių, keičia srovių dinamiką ir pritraukia smulkesnius organizmus, kuriais minta žuvys. Dėl to vėjo parko teritorijoje pastebėtas ryškus vietinis biologinės įvairovės suaktyvėjimas, o menkės čia rado palankias sąlygas maitintis ir slėptis.

    Mokslininkai, stebėję Atlanto menkes akustiniais siųstuvais ir imtuvų tinklu, fiksavo stiprų prisirišimą prie vietos. Dalis žuvų mėnesių mėnesius laikėsi vėjo parko ribose, o dienos ir nakties elgsena skyrėsi: dieną jos laikėsi arčiau konstrukcijų, o aktyvesnis judėjimas dažniau fiksuotas tamsiuoju paros metu.

    Duomenys rodė, kad dirbtinės rifų tipo buveinės gali veikti kaip laikinas prieglobstis ir sustiprinti vietinę menkių gausą. Kai kuriais vertinimais, per kelerius metus populiacijos rodikliai šioje teritorijoje išaugo keliasdešimt kartų, o tai paskatino diskusijas, ar jūriniai vėjo parkai gali prisidėti prie žuvų išteklių atkūrimo.

    Tačiau vėliau tyrėjai susidūrė su staigiu lūžiu: dalies pažymėtų menkių signalai netikėtai dingo, o kai kurių siųstuvų judėjimas ėmė rodyti netipiškus modelius. Tai reiškė, kad žuvys ne šiaip išplaukė į kitą teritoriją, o greičiausiai pateko į plėšrūnų grandinę.

    Analizuojant laiką ir aplinkybes, ryškiausias sutapimas siejosi su rudens sezonu, kai į teritoriją dažniau užklysta jūriniai žinduoliai. Tyrėjai išskyrė ruonius ir jūrines kiaules kaip tikėtinus plėšrūnus, kurie galėjo „atrasti“ patogią medžioklės vietą ten, kur menkės buvo susitelkusios aplink konstrukcijas.

    Ši istorija išryškina svarbią dilemą: tai, kas vienai rūšiai tampa saugia buveine, kitai gali būti patogi medžioklės aikštelė. Ekologijoje toks reiškinys siejamas su vadinamaisiais ekologiniais spąstais, kai patraukli aplinka netikėtai padidina žūties riziką.

    Jūrinių vėjo parkų plėtra Europoje spartėja, todėl vis dažniau keliami klausimai, kaip projektuoti pamatus ir apsaugines konstrukcijas, kad jos ne tik kauptų biomasę, bet ir nemažintų išlikimo tikimybės. Specialistai pabrėžia ilgalaikių stebėsenos programų svarbą, nes poveikis gali pasikeisti, kai į naujai susiformavusią ekosistemą įsitraukia aukštesnio lygmens plėšrūnai.

    Borssele atvejis rodo, kad jūrinė energetika ir gamtosauga gali turėti bendrų tikslų, bet rezultatai ne visada būna tiesūs. Norint išvengti netikėtų pasekmių, vien dirbtinių rifų sukūrimo neužtenka: būtina vertinti visą mitybos tinklą, sezoninę migraciją ir plėšrūnų elgseną.

  • Šiaurės jūros vėjo parkai tapo ruonių medžioklės žemėlapiu: GPS parodė netikėtą jų taktiką

    Šiaurės jūros vėjo parkai tapo ruonių medžioklės žemėlapiu: GPS parodė netikėtą jų taktiką

    Šiaurės jūroje stebimi pilkieji ir paprastieji ruoniai, sekami GPS siųstuvais, nustebino mokslininkus neįprastu elgesiu vėjo jėgainių parkuose. Vietoje įprastų, padrikų paieškos maršrutų dalis gyvūnų ėmė judėti tiesiomis atkarpomis ir tarsi sudaryti tvarkingą „tinklą“ tarp jėgainių pamatų.

    Toks judėjimas primena sąmoningą navigaciją po žmogaus sukurtą infrastruktūrą, o ne atsitiktinę medžioklę atviroje jūroje. Tyrėjai tai sieja su tuo, kad jūriniai vėjo parkai ir povandeniniai vamzdynai keičia jūros dugno „geografiją“ ir sukuria naujas maitinimosi vietas.

    Kas ruonius traukia prie turbinų?

    Vėjo jėgainių pamatų konstrukcijos veikia kaip dirbtiniai rifai: ant jų greitai įsikuria moliuskai, balanos ir kiti organizmai, o tai pritraukia smulkesnes žuvis. Ilgainiui aplink tokias vietas susitelkia daugiau grobio, todėl ruoniams lengviau medžioti ir trumpėja paieškos laikas.

    Mokslininkų teigimu, po statybų sukelto triukšmo ir trikdžių laikotarpio kai kurie vėjo parkai gali tapti patraukliomis šėryklomis plėšrūnams. Dėl to ruoniai vis dažniau grįžta į tas pačias vietas ir, sprendžiant iš trasų, kryptingai tikrina atskirus turbinų taškus.

    „Tinklelio“ maršrutai ir energijos taupymas

    GPS duomenys parodė, kad dalis ruonių juda beveik idealiai tiesiomis linijomis nuo vieno objekto prie kito, o tai leidžia įtarti, jog gyvūnai „išmoko“ naudotis pramoniniu kraštovaizdžiu kaip orientyrais. Toks elgesys gali padėti taupyti energiją ir mažinti laiką, praleidžiamą ieškant grobio.

    Kartu tai kelia klausimų dėl ilgalaikio poveikio ekosistemoms. Jei grobis koncentruojasi mažesnėse zonose, jis gali tapti lengviau pasiekiamas plėšrūnams, o tai teoriškai didina spaudimą vietinėms žuvų populiacijoms ir gali keisti mitybos grandinę.

    Kodėl tai svarbu vėjo energetikai?

    Jūrinė vėjo energetika Šiaurės jūroje plečiasi, todėl panašių sąveikų tarp gyvūnijos ir infrastruktūros ateityje tik daugės. Tyrėjai pabrėžia, kad poveikis gali būti nevienareikšmis: konstrukcijos sukuria naujas buveines, tačiau kartu keičia rūšių pasiskirstymą, migracijos įpročius ir maitinimosi strategijas.

    Ekspertai ragina tokias vietas stebėti nuosekliai ir ilgą laiką, nes trumpalaikiai „laimėjimai“ nebūtinai reiškia teigiamas pasekmes per kelias kartas. Atsakymas, ar vėjo parkai padeda formuoti atsparesnes jūrų ekosistemas, ar sukuria naujų rizikų, priklausys nuo to, kaip greitai prisitaikys ir grobis, ir plėšrūnai.

  • Šiaurės jūros vėjo parkai keičia ekosistemą: ruoniai plaukia kvadratais, o žuvims didėja spaudimas

    Šiaurės jūros vėjo parkai keičia ekosistemą: ruoniai plaukia kvadratais, o žuvims didėja spaudimas

    Kas vyksta prie turbinų?

    Jūriniai vėjo parkai Šiaurės jūroje keičia ne tik energijos gamybos žemėlapį, bet ir vietos ekosistemas. Mokslininkai fiksuoja, kad turbinų pamatai virsta savotiškais dirbtiniais rifais, o tai pritraukia visą mitybos grandinę.

    Plieninės konstrukcijos suteikia kietą pagrindą midijoms, kempinėms, jūriniams giliams ir kitiems organizmams, kurie anksčiau smėlingame dugne turėjo mažiau atramos. Dėl to aplink pamatus daugėja smulkių žuvų, o paskui jas atplaukia ir plėšrūnai.

    Ruonių maršrutai nustebino tyrėjus

    Gyvūnų stebėsena parodė netikėtą elgseną: ruoniai prie vėjo parkų dažnai juda tarsi pagal geometrinį tinklelį, sudarydami beveik taisyklingus kvadratus. Toks „stačiakampis“ plaukimas siejamas su tuo, kad turbinos paprastai išdėstomos reguliariais intervalais, sudarant aiškią erdvinę struktūrą.

    Tyrimuose, kuriuose naudoti GPS siųstuvai, ruoniai kartoja panašius maršrutus tarp turbinų eilių, tarsi patruliuodami numatytą medžioklės trasą. Specialistai tai aiškina kaip energiją taupančią mitybos strategiją, kai plėšrūnas lankosi žinomose „maisto stotelėse“ reguliariu ratu.

    Dirbtiniai rifai turi ir kainą

    Nors prie turbinų dažnai fiksuojamas didesnis biomasės kiekis, mokslininkai pabrėžia, kad tai nebūtinai reiškia, jog jūroje atsirado daugiau žuvų apskritai. Dalis efektų gali būti susiję su persiskirstymu, kai organizmai susitelkia prie naujų struktūrų, o aplinkinėse teritorijose jų sumažėja.

    Didėjanti žuvų koncentracija gali stiprinti plėšrūnų spaudimą vietinėms populiacijoms, ypač jei ruoniai išmoksta efektyviai išnaudoti turbinų tinklą kaip medžioklės koridorių. Tokia situacija kartais apibūdinama kaip ekologiniai spąstai, kai nauja buveinė pritraukia grobį, bet kartu padidina jo pažeidžiamumą.

    Ekspertai pabrėžia, kad jūrinių vėjo parkų poveikis gamtai nėra vienareikšmis: vienoms rūšims jis gali sukurti naujas buveines, kitoms pakeisti migracijos ir maitinimosi įpročius. Dėl to vis dažniau akcentuojama ilgalaikė stebėsena ir projektavimo sprendimai, kurie mažintų neigiamą poveikį biologinei įvairovei.