Atrodytų, kad didžiulės vėjo jėgainių konstrukcijos atviroje jūroje turėtų išgąsdinti gyvūnus ir ištuštinti aplinką. Tačiau stebėjimai Šiaurės jūroje parodė priešingą kryptį: po statybų sujudimo gyvybė grįžo, o vėjo parkai tapo traukos tašku visai maisto grandinei.
Pirmieji ant povandeninių konstrukcijų įsikūrė bestuburiai, ypač midijos ir jūrinės gilės, vėliau atsirado daugiau smulkių organizmų, kuriuos pradėjo naudoti žuvys. Ant platformų virš vandens ilgainiui ėmė telktis paukščiai, o galiausiai į šias vietas aktyviai pradėjo užsukti ruoniai.
Kaip konstrukcijos virsta rifais
Atvira jūra daugeliui rūšių yra nepalanki dėl nuolatinių srovių, bangavimo ir menko prieglobsčio. Į jūrą įleidus tvirtus pamatus, atsiranda retas kietas paviršius, ant kurio lengvai prisitvirtina lervos ir formuojasi tankios apaugimo kolonijos.
Tokios kolonijos keičia vietos ekologiją: jos filtruoja vandenį, kaupia biomasę ir sukuria „maisto sieną“ smulkioms žuvims bei kitiems plėšrūnams. Dėl to vėjo jėgainių pamatai veikia panašiai kaip dirbtiniai rifai, sutelkdami grobį nedidelėje teritorijoje.
Kodėl ruoniai renkasi vėjo parkus
Tyrėjai, sekę uostinių ir pilkųjų ruonių judėjimą GPS siųstuvais, nustatė, kad dalis gyvūnų pakeičia įprastus maršrutus ir sąmoningai užsuka į konkrečius vėjo parkus. Duomenys leido atskirti elgseną, susijusią su keliavimu, poilsiu ir maitinimusi, o vėjo parkų zonose dažniau fiksuotas būtent grobio paieškos aktyvumas.
Vienas iš paaiškinimų paprastas: jei konstrukcijos sutelkia smulkesnes žuvis, ruoniams tai tampa prognozuojama ir energetiškai patogi medžioklės vieta. Be to, teritorijose aplink vėjo parkus neretai taikomi veiklos ribojimai, todėl sumažėja kai kurių trikdžių, pavyzdžiui, intensyvesnės žvejybos ar laivybos.
„Vėjo jėgainių pamatai atviroje jūroje sukuria trūkstamą kietą substratą, o tai greitai pritraukia visą maisto grandinę, kuria pasinaudoja ir plėšrūnai“, – sakė tyrimo komandos atstovė.
Nauda ir atviri klausimai
Mokslininkai pabrėžia, kad lieka svarbi diskusija: ar tokie objektai realiai didina žuvų ir kitų rūšių populiacijas, ar tik „sukoncentruoja“ jau esamą gyvybę į vieną vietą. Jei vyksta tik koncentracija, plėšrūnams gali būti lengviau medžioti, bet tai nereiškia, kad bendras ekosistemos produktyvumas išaugo.
Kita vertus, atsinaujinančios energetikos plėtra jūroje neišvengiamai plečia dirbtinių struktūrų tinklą, todėl ilgainiui gali keistis migracijos keliai, mitybos įpročiai ir net rūšių tarpusavio konkurencija. Dėl to vis dažniau keliami klausimai, kaip planuoti vėjo parkus taip, kad klimato tikslai derėtų su biologinės įvairovės apsauga ir ilgalaike jūrų ekosistemų pusiausvyra.
Leave a Reply