Rusija tęsia karą prieš Ukrainą ir signalizuoja, kad rudenį bei žiemą vėl didins atakas prieš energetikos infrastruktūrą. Toks spaudimas skirtas ne tik silpninti Ukrainos gynybą, bet ir sukelti socialinę įtampą, sutrikdyti elektros tiekimą bei šildymo sezoną. Kartu Maskva bando peržengti eskalacijos ribas taip, kad patikrintų NATO reakcijos greitį ir vienybę.
Lenkijos saugumo institucijos bei politikai vis dažniau kalba apie hibridinių incidentų riziką regione. Pastaraisiais mėnesiais viešojoje erdvėje minimi atvejai, kai prie sienų fiksuojami oro erdvės pažeidimai ar aptinkami bepiločiai, gali tapti spaudimo priemone – bandymu „pratinti“ visuomenę prie nuolatinių provokacijų.
Hibridinės grėsmės ir kritinė infrastruktūra
Ekspertai pabrėžia, kad didelio masto konvencinis puolimas prieš NATO šalis artimiausiu metu laikomas mažai tikėtinu, tačiau tai nereiškia mažesnės rizikos kasdienybei. Hibridinio karo logika remiasi diversijomis, sabotažu, kibernetinėmis atakomis ir bandymais trikdyti logistiką – ypač tuos maršrutus, kuriais į Ukrainą juda Vakarų parama.
Tokio tipo veiksmai dažnai nutaikomi į kritinę infrastruktūrą: energetikos tinklus, ryšius, vandens tiekimą, transporto mazgus ar finansines paslaugas. Praktinis tikslas – sukurti sutrikimų grandinę, kuri brangiai kainuotų, pareikalautų daug žmogiškųjų resursų ir mažintų visuomenės pasitikėjimą valstybės gebėjimu užtikrinti saugumą.
„Mes nesame karo su Rusija būsenoje, tačiau esame hibridinio karo realybėje, ir provokacijomis Maskva gali siekti išprovokuoti simetrišką atsaką“, – sakė buvęs žvalgybos tarnybos vadovas Andrzejus Derlatka.
Oro gynybos stiprinimas ir spragos prieš dronus
Lenkija pastaraisiais metais sparčiai modernizuoja ginkluotąsias pajėgas ir stiprina daugiasluoksnę oro gynybą, integruotą į NATO sistemas. Viešai pabrėžiama sąjungininkų parama ir priešlėktuvinių pajėgumų didinimas, tačiau net ir augant pajėgumams, išlieka laikini „pereinamieji“ etapai: dalis naujos technikos dar nepasiekė pilnos parengties, o kai kurios platformos vis dar laukia modernizacijos.
Didžiausias praktinis galvosūkis – masiškai naudojami pigūs ir maži dronai. Jų perėmimas brangiais raketiniais kompleksais yra ekonomiškai nepalankus, todėl vis daugiau dėmesio skiriama pigesnėms neutralizavimo priemonėms, elektroninei kovai, sensorikai ir automatizuotoms sprendimų grandinėms.
Lenkijoje vystomi ir diegiami antidroniniai sprendimai, tačiau kritika dažnai nukreipta į tai, kad taikos meto viešieji pirkimai, sertifikavimas ir procedūros užtrunka. Ukrainos patirtis parodė, kad karo sąlygomis naujų priemonių diegimo ciklas gali sutrumpėti iki savaičių, o taikos meto modelis dažnai matuojamas metais.
Greitesni sprendimai ore ir preautorizacija
Viena svarbiausių pamokų – sprendimų priėmimo greitis. Kai oro erdvę kerta raketa ar dronas, kelios minutės gali lemti, ar objektas bus numuštas dar pasienyje, ar pasieks giliau esančias teritorijas. Dėl to daugelyje NATO šalių stiprinamos išankstinio veikimo procedūros, leidžiančios greičiau paleisti perėmimo priemones.
Lenkijos gynybos vadovybė taip pat skelbia planuojanti supaprastinti taisykles, kad naikintuvų pilotai turėtų aiškesnį ir greitesnį sprendimų kelią, kai nustatomas oro erdvės pažeidimas. Be to, aptariama galimybė laikinai uždaryti oro erdvę atskirose zonose, kai rizika išauga.
Šioje logikoje itin svarbi tampa ir vadinamoji preautorizacija kai kurioms oro gynybos sistemoms. Tai reiškia, kad esant aiškiai apibrėžtam grėsmės scenarijui, perėmimas gali vykti pusiau automatiniu režimu net ir sutrikus tiesioginiam ryšiui su operaciniu vadovavimu, tačiau tokiam modeliui būtinos patikimos atpažinimo ir kontrolės grandys.
Artėjant žiemai rizikos regione išlieka kompleksinės: nuo energetikos smūgių Ukrainoje iki galimų provokacijų NATO rytiniame flange. Todėl pagrindinis klausimas tampa ne tik ginkluotės kiekis, bet ir gebėjimas greitai priimti sprendimus, apsaugoti kritinę infrastruktūrą ir turėti ekonomiškai tvarias priemones prieš masiškai naudojamus dronus.
