CP v2

Tag: Saugomos teritorijos

  • Zelenskio dekretas: Kirovohrado srityje kuriamas nacionalinis parkas Juodasis miškas, įtrauks 13 700 ha

    Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pasirašė dekretą, kuriuo Kirovohrado srityje steigiama nacionalinio parko statusą turinti saugoma teritorija Juodasis miškas. Dekrete nurodoma, kad parko tikslas – išsaugoti, atkurti ir darniai naudoti Vidurinio Dnipro regiono gamtinius kompleksus bei objektus.

    Dokumente pabrėžiama, kad teritorija vertinga ne tik gamtosaugos, bet ir sveikatinimo, istorijos, kultūros, mokslo, švietimo bei estetikos požiūriu. Tokia formuluotė reiškia, kad parkas turės užtikrinti tiek biologinės įvairovės apsaugą, tiek kontroliuojamą rekreaciją.

    Į kuriamo nacionalinio parko teritoriją įtraukiama daugiau nei 13 700 hektarų valstybės ir savivaldybių žemės. Didžiausią dalį sudaro 12 844,5 hektaro valstybinės miškų ūkio paskirties žemės Kropivnyckio rajone.

    Ši valstybinė teritorija bus paimama iš dabartinio naudotojo ir perduodama parkui nuolatiniam naudojimui. Taip pat numatoma įtraukti 865,7441 hektaro savivaldybių žemės, kuri bus įjungiama į parko ribas nepaimant jos iš esamų žemės naudotojų.

    Dekretu Ukrainos Vyriausybei pavesta per šešis mėnesius patvirtinti nacionalinio parko nuostatus. Be to, numatyta, kad 2027–2029 metais turi būti galutinai išspręsti žemės perdavimo parkui klausimai ir suformuota valdymo tvarka.

    Vyriausybei taip pat nurodyta planuojant 2027 metų ir vėlesnius biudžetus numatyti finansavimą, reikalingą parko veiklai. Praktikoje tai apima administracijos sukūrimą, infrastruktūrą lankymui, gamtosaugos priemones, mokslinius stebėjimus ir kontrolę.

    Ukrainos institucijos pažymi, kad Kirovohrado sritis iki šiol išsiskyrė tuo, jog joje nebuvo nė vieno nacionalinio gamtos parko, o saugomų teritorijų dalis siekė kiek daugiau nei 4 proc. Todėl naujo parko steigimas laikomas svarbiu žingsniu stiprinant visos šalies saugomų teritorijų tinklą.

    Regionui svarbūs Juodmiškio ir Čutivkos miškų masyvai įvardijami kaip vieni didžiausių plačialapių miškų masyvų pietinėje jų paplitimo riboje Rytų Europoje. Tokie masyvai paprastai laikomi itin jautriais fragmentacijai, sausrų poveikiui ir invazinių rūšių plitimui, todėl nacionalinio parko statusas leidžia taikyti griežtesnę apsaugą.

    Institucijų vertinimu, parkas turėtų prisidėti prie retų, nykstančių, reliktinių ir endeminių rūšių apsaugos, vertingų ekosistemų ir geologinių objektų išsaugojimo bei klimato kaitos švelninimo priemonių. Taip pat numatoma stiprinti kontrolę prieš svetimžemių rūšių plitimą.

    Kartu akcentuojama ir socialinė bei ekonominė nauda bendruomenėms: naujos darbo vietos, rekreacijos ir ekologinio turizmo plėtra, galimybės pritraukti valstybės biudžeto lėšas, tarptautinę techninę paramą ir įgyvendinti vietos projektus. Mokslininkai poreikį saugoti šiuos miškų masyvus buvo iškėlę dar 1926 metais, o dabar ši idėja įgauna praktinį pavidalą.

  • Ar galima skinti vaisius nuo miesto medžių? Viena detalė gali kainuoti iki 230 eurų

    Ar galima skinti vaisius nuo miesto medžių? Viena detalė gali kainuoti iki 230 eurų

    Vieno universalaus draudimo ar leidimo skinti vaisius nuo visų miesto medžių nėra. Teisiškai svarbiausia, kam priklauso žemė ir kas ją administruoja, nes net viešose erdvėse augantys medžiai dažniausiai yra savivaldybės ar kito valdytojo turtas.

    Jei medis auga savivaldybės valdomoje teritorijoje ir vietos taisyklės nenumato draudimo, nedidelio kiekio vaisių rinkimas asmeniniam naudojimui paprastai nelaikomas pažeidimu. Vis dėlto praktikoje lemiama tampa ne pats vaisių skynimas, o tai, kaip jis atliekamas ir ar nepažeidžiamas želdinys.

    Didžiausia rizika atsiranda, kai bandant pasiekti vaisius laužomos šakos, pažeidžiama žievė, lipama į medį ar sugadinamas aptvėrimas. Tokiais atvejais tai gali būti vertinama kaip viešojo turto sugadinimas, o bauda gali siekti maždaug iki 230 eurų, priklausomai nuo žalos aplinkybių.

    Dar griežtesnės taisyklės dažnai galioja saugomose teritorijose ir specialiuose objektuose, pavyzdžiui, nacionaliniuose parkuose, draustiniuose ar botanikos soduose. Ten vaisių, augalų dalių ar kitų gamtos išteklių rinkimas gali būti ribojamas atskirais reikalavimais, todėl pirmiausia verta pasitikrinti konkrečios vietos tvarką.

    Atskira situacija yra tada, kai vaisiai kabo virš šaligatvio, bet pats medis auga privačiame sklype. Tokiu atveju vaisiai laikomi savininko turtu, todėl jų skynimas ar net rinkimas gali būti vertinamas kaip svetimo turto pasisavinimas.

    Gyventojai neretai baiminasi, kad mieste augantys vaisiai yra užteršti. Naujesni tyrimai rodo, kad didžioji dalis taršos rizikos priklauso nuo konkrečios vietos: šalia intensyvaus eismo gatvių, pramonės zonų ar didelių stovėjimo aikštelių vaisiai gali labiau kaupti teršalus, todėl saugiau rinktis parkus ir didesnes žaliąsias zonas.

    Praktinė taisyklė paprasta: prieš skynimą verta įsitikinti, kas administruoja teritoriją, ir ar nėra aiškiai nurodyto draudimo. Bet kuriuo atveju vaisius reikėtų kruopščiai nuplauti, o jei kyla abejonių dėl vietos ar leidimo, saugiausia rinktis kitą medį arba kreiptis į teritorijos valdytoją.

  • Škotijos Loch Creran ežere aptiktas itin retas serpulidų rifas: plotas didesnis nei Vatikanas

    Rifą kuria serpulidų rūšies vamzdiniai kirminai Serpula vermicularis, kurie iš kalcio karbonato formuoja tvirtas baltas struktūras. Jos tampa pagrindu ištisoms kolonijoms, o vandenyje susidaro sudėtinga buveinė šimtams kitų organizmų.

    Vertinant teritoriją, rifas užima apie 108 hektarus, tai yra maždaug 1,08 kvadratinio kilometro. Palyginimui, tai daugiau nei dvigubai viršija Vatikano plotą, o pats rifas aptinkamas maždaug 6–10 metrų gylyje.

    Serpulidai maitinasi filtruodami vandenį: išskleidę ryškias plunksniškas žiaunas jie surenka planktoną, dumblius ir kitas smulkias daleles. Toks „gyvas filtras“ prisideda prie vietinės ekosistemos pusiausvyros ir sukuria sąlygas įsikurti kempinėms, jūrų žvaigždėms, ežiams, krabams ir kitiems bestuburiams.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad nors pavieniai šios grupės kirminai aptinkami daugelyje pasaulio jūrų, rifus jie suformuoja itin retai. Loch Creran atvejis išsiskiria tuo, kad kolonijos čia susitelkusios dideliu mastu ir suformavo stambią, krūmišką struktūrą, vietomis siekiančią apie 75 centimetrus aukščio.

    Tokie rifai yra trapūs ir lengvai pažeidžiami žvejybos įrankių, laivų inkarų ar net neatsargių narų judesių. Dėl to Loch Creran teritorijai suteiktas saugomas statusas, o veiklos ribojimai siejami su rifų apsauga ir jų ilgalaikiu išlikimu.

    Tyrėjams vis dar kyla klausimų, kodėl panašūs serpulidų rifai, kurie istoriškai buvo fiksuoti kitose Škotijos vietose, vėliau išnyko. Viena iš aptariamų versijų yra natūralūs ciklai, kai rifai auga, suyra ir vėl atsikuria, tačiau tam įtakos gali turėti ir žmogaus veikla bei aplinkos pokyčiai.

  • Sineviro nacionaliniame parke uždraustas džipingas: pažeidėjus fiksuos fotospąstais

    Parko administracija skelbia, kad džipai, keturračiai, kroso motociklai ir kitos visureigės transporto priemonės nuo šiol čia laikomos ne pramoga, o pažeidimu, už kurį bus taikoma atsakomybė.

    Pasak parko atstovų, nelegalūs važiavimai miško takais ir kalnų pievomis daro ilgalaikę žalą: ardomas dirvožemio sluoksnis, spartėja erozija, naikinami reti augalai.

    Triukšmas ir dideli žmonių srautai trikdo laukinius gyvūnus, ypač veisimosi ir jauniklių auginimo laikotarpiu, o degalų ir tepalų nuotekos gali pasiekti kalnų upelius.

    Administracija taip pat pabrėžia, kad dalis vairuotojų ignoruoja privačių valdų ribas ir įvažiuoja į vietos gyventojų žemės sklypus Tereblės slėnio apylinkėse.

    Dėl to parkas skelbia pereinantis nuo žodinių perspėjimų prie praktinių priemonių, kurios leistų greičiau nustatyti pažeidėjus.

    Siekdama identifikuoti nelegalius maršrutus ir jų dalyvius, parko komanda prie populiariausių įvažiavimų, miško takų ir privačių sklypų prieigų įrengė papildomą fotospąstų bei slaptos foto ir vaizdo fiksacijos priemonių tinklą.

    Nustačius pažeidimus, surinkta medžiaga bus perduodama teisėsaugai, o atsakomybė, priklausomai nuo padarytos žalos, gali būti ir administracinė, ir baudžiamoji.

    Parko administracija akcentuoja, kad lankytojai yra laukiami, jei renkasi gamtai draugiškas veiklas: pėsčiųjų žygius, ekotakus, dviračių turizmą.

    Tačiau, pasak jų, saugomos teritorijos ir vietos gyventojų sklypai nebus toleruojami kaip bekelės technikos bandymų poligonas, o taisyklės visiems taikomos vienodai.

  • Ukrainos Karpatų draustiniuose skelbia griežtesnę kovą su džipingu: žada reidus ir konfiskavimą

    Ukrainos Karpatų regionuose šį vasaros sezoną vėl paaštrėjo konfliktas dėl vadinamojo džipingo, kai visureigiai, keturračiai ir motociklai važinėja ne keliais, o per poloninas, miško takus ir upių vagas. Vietos gyventojai ir žygeiviai socialiniuose tinkluose dalijasi vaizdais, kaip transporto kolonos suplūkia dirvožemį, palieka provėžas ir kelia pavojų pėstiesiems.

    Nors Ukrainoje dar 2025 metais buvo įtvirtintas draudimas važiuoti transporto priemonėmis už pagrindinių kelių ribų saugomose teritorijose, realybėje kontrolė kalnuose išlieka sudėtinga. Turistiniuose miesteliuose ir kurortuose vis dar reklamuojamos išvykos į tariamai laukinius maršrutus, o paklausa skatina verslus rizikuoti.

    Kas daroma Zakarpattėje

    Zakarpattės srityje Rachivo rajono administracija koordinaciniame susitikime su saugomų teritorijų atstovais, policija, pasieniečiais, vietos valdžia ir verslo atstovais aptarė konkrečias priemones, kaip stabdyti nelegalius važiavimus. Akcentuota, kad tikslas nėra uždrausti įprastą susisiekimą miško keliais, o sustabdyti masinį išvažiavimą nuo kelių į pačias jautriausias vietas.

    Numatoma stiprinti ženklinimą ir įspėjamuosius ženklus įvažiavimuose, rengti reidus probleminėse zonose ir glaudžiau dirbti su bendruomenėmis. Taip pat svarstoma idėja įrengti oficialias, aiškiai apibrėžtas trasas, kad ekstremalaus vairavimo mėgėjai neturėtų preteksto važiuoti per draustinius.

    Rachivo rajono Turizmo informacijos centras liepos 8 dieną papildomai priminė, kad draudžiama judėti ne keliais per miškus, poloninas, pievas, upelius, upes ir pakrantes, o už pažeidimus gresia atsakomybė. Pranešta, kad bus vykdomi nuolatiniai patikrinimai, o kraštutiniais atvejais gali būti sprendžiama ir dėl transporto priemonių konfiskavimo.

    Kodėl džipingas laikomas problema

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad didžiausia žala daroma ne vien dėl triukšmo ar šiukšlių, o dėl dirvožemio suslėgimo ir erozijos. Kalnuose susidariusios gilios provėžos tampa vandens latakais, stiprina nuoplovas, ardo šlaitus, o pažeistos pievos ir paklotė atsikuria lėtai.

    Dar vienas aspektas yra saugumas: pėsčiųjų takai kalnuose dažnai kertasi su miško keliukais, o staigūs posūkiai, dulkės ir ribotas matomumas didina nelaimių riziką. Vietos valdžiai tenka spręsti ir reputacijos klausimą, nes regionas gyvena iš turizmo, o vaizdai su draskoma gamta mažina pasitikėjimą tvariu poilsiu.

    Į diskusiją įsitraukė ir Zakarpattės srities administracijos vadovas Myroslavas Bileckis, viešai pavedęs identifikuoti asmenis, kurių važiavimas upės vaga buvo užfiksuotas vaizdo įraše. Jis pažadėjo griežtesnę kontrolę ir dažnesnį patruliavimą, kad atsakomybė už pažeidimus taptų neišvengiama.

    „Zakarpattė negali taikstytis su tuo, kad dėl kelių minučių adrenalino naikinama tai, ką gamta kūrė šimtmečius“, – sakė Myroslavas Bileckis.

    Ko tikėtis turistams

    Artimiausiu metu regione gali daugėti patikrinimų populiariausiuose įvažiavimuose ir vietose, kur fiksuojami dažniausi pažeidimai. Turistams, planuojantiems keliones į Karpatų draustinius, rekomenduojama rinktis pėsčiųjų maršrutus ir oficialias trasas, o komercines išvykas vertinti kritiškai, ypač jei siūloma važiuoti ne keliais.

    Ar deklaruojami pažadai virs sistemine kontrole ir realiomis nuobaudomis, priklausys nuo koordinuoto policijos, saugomų teritorijų administracijų ir vietos savivaldos darbo. Kol kas signalas aiškus: Zakarpattė siekia pereiti nuo draudimų popieriuje prie matomų veiksmų gamtoje.

  • Tiranoje tęsiasi „Rožinio flamingo“ protestai: minios reikalauja sustabdyti kurortą saugomoje zonoje

    Tiranoje tęsiasi „Rožinio flamingo“ protestai: minios reikalauja sustabdyti kurortą saugomoje zonoje

    Tūkstančiai žmonių šeštadienį vėl susirinko Albanijos sostinėje Tiranoje į didžiausią pastarųjų savaičių mitingą, kuris tapo jau 35-ąja iš eilės protestų diena. Iš pradžių kaip aplinkosauginė akcija prasidėjęs judėjimas šiandien vis dažniau skamba kaip platus nepasitenkinimas valdžios sprendimais ir skaidrumu.

    Protestai kilo dėl planų pietvakarių Albanijoje, saugomoje teritorijoje prie Adriatikos, statyti prabangų turizmo kompleksą. Vietos aktyvistai teigia, kad projektas kelia grėsmę jautriai pakrančių ekosistemai ir migruojantiems paukščiams, o procedūros esą buvo stumiamos į priekį per greitai.

    Šis judėjimas viešojoje erdvėje pramintas „Rožinio flamingo“ revoliucija, nes flamingai ir kiti migruojantys paukščiai yra siejami su teritorija, kurioje planuojama plėtra. Šeštadienį daugelis demonstrantų į gatves atsinešė didžiules rožinių flamingų figūras ir plakatus su užrašais, kad Albanija nėra parduodama.

    Protestuotojai kaltina premjero Edi Ramos vyriausybę korupcija ir reikalauja atsakomybės už sprendimus, atvėrusius kelią projektui. Dalis jų tvirtina, kad pakeitimai, susiję su saugomų teritorijų reguliavimu, leido pagreitinti turizmo projektų derinimą, o tai, jų nuomone, silpnina apsaugos mechanizmus.

    „Tai, kas prasidėjo kaip rožinio flamingo judėjimas, virto plačiu visuomenės nepasitenkinimu. Skaidrumo stoka ir arogancija – gana, premjeras turi pasitraukti“, – sakė protestuotoja Alketa Ademi.

    Vakarop dalis minios patraukė prie policijos nuovados, kur, kaip skelbiama, buvo laikomi per ankstesnius susirėmimus sulaikyti protestuotojai. Pranešta apie langų daužymą, o saugumo pajėgos miniai išsklaidyti panaudojo ašarines dujas ir vandens patrankas.

    Žmogaus teisių stebėtojai savo ruožtu ragino užtikrinti proporcingą jėgos naudojimą ir skaidrų situacijos vertinimą. Jie pabrėžė, kad pavieniai smurto atvejai neturėtų tapti pretekstu perteklinėms priemonėms, ir paragino atlikti greitą bei nepriklausomą tyrimą dėl policijos veiksmų.

    Projekto apimtis viešai siejama su maždaug 4 020 000 000 eurų investicija, o plėtra planuojama teritorijose, kurios vietos bendruomenėms turi ir gamtinę, ir simbolinę reikšmę. Investuotojai siekia paversti anksčiau izoliuotą, su karine infrastruktūra sietą salą aukštos klasės turizmo kryptimi, tačiau oponentai sako, kad kaina gali būti pernelyg didelė – prarastas unikalus gamtos paveldas.

    Naujausia protestų banga, pasak aktyvistų, suaktyvėjo tada, kai pakrantėje pasirodė tvora su spygliuota viela ir technika, signalizuojanti, kad darbai gali prasidėti nepaisant visuomenės nepritarimo. Kol kas valdžia viešai laikosi pozicijos, kad projektas atneštų ekonominės naudos, tačiau gatvėse auganti įtampa rodo, kad kompromiso paieškos tik sunkėja.

  • Šis ženklas miške turėtų sukelti nerimą grybautojams: už tai gresia bauda iki 1 150 eurų

    Šis ženklas miške turėtų sukelti nerimą grybautojams: už tai gresia bauda iki 1 150 eurų

    Vaikštant miške, ypač grybaujant, ant medžių neretai galima pastebėti spalvotas juostas ar dažais nupieštus ženklus. Dalis jų tėra orientaciniai arba informaciniai, tačiau kai kurie signalizuoja apie konkrečius draudimus ir galimas baudas.

    Spalvotos juostos ant medžių dažnai naudojamos kelioms paskirtims. Jos gali žymėti sklypų ribas, kai vykdomi geodeziniai matavimai, taip pat nurodyti laikinus renginių maršrutus, pavyzdžiui, bėgimo, orientavimosi ar dviračių varžybų trasas.

    Įspėjamosios, ryškios juostos, ypač balta ir raudona arba ryškiai oranžinė, gali reikšti, kad netoliese vyksta aktyvios veiklos, kuriose pašaliniams būti nesaugu. Tokiais atvejais patariama neiti už pažymėtos ribos, kad nekiltų rizika nei jums, nei organizatoriams.

    Kai kur juostos ar ant kamienų dažais pažymėti simboliai praneša apie planuojamus miško darbus. Ribas dažnai žymi ant medžių iš vidinės pusės užtepti balti brūkšniai, o taškai ar įstrižos žymos gali rodyti pavojingus medžius arba tuos, kuriuos numatyta pašalinti sanitariniais ar priežiūros tikslais.

    Ant kamienų kartais pastebimos ir baltos apjuostos juostos, kurios gali būti lipnios gaudyklės. Jos naudojamos stebėti tam tikrų miško kenkėjų plitimą ir laiku įvertinti riziką, kad prireikus būtų galima taikyti apsaugos priemones.

    Didžiausią dėmesį grybautojams turėtų kelti ant medžio kamieno apjuosta žalia juosta. Toks ženklinimas dažnai naudojamas pažymėti saugomas teritorijas, pavyzdžiui, gamtinius rezervatus, kuriuose gali galioti griežti lankymosi ir gamtos išteklių rinkimo apribojimai.

    Tokiose vietose grybų rinkimas gali būti visiškai draudžiamas, o už taisyklių nesilaikymą taikomos baudos. Pateikiamu atveju nurodoma, kad bauda gali siekti iki 5 000 zlotų, tai yra maždaug iki 1 150 eurų.

    Vasarą miškininkai taip pat ragina būti itin atsargius dėl padidėjusios miškų gaisrų rizikos. Miške galima pamatyti ir baltus ženklus su raudonais skaičiais bei rodyklėmis maždaug 2 metrų aukštyje ant medžių, kurie padeda ugniagesiams greičiau orientuotis ir pasiekti priešgaisrinius privažiavimus.

    Pastebėjus miške dūmus ar ugnį, būtina nedelsti ir pranešti pagalbos tarnyboms skubios pagalbos numeriu 112. Greita reakcija dažnai tampa lemiamu veiksniu, kad gaisras neišplistų.

  • Mažiau žinomi Europos pakrančių kampeliai: nuo Kuršių nerijos iki Ksamilio be turistų minių

    Europoje netrūksta populiarių kurortų, tačiau naujausi kelionių gidai vis dažniau siūlo žvilgsnį į mažiau žinomas pakrančių kryptis, kuriose dar išlikęs vietos autentiškumas. Tokios vietos vilioja ramesniu poilsiu, gamtos įvairove ir dažnai palankesnėmis kainomis nei žinomiausiuose Viduržemio jūros taškuose.

    Viename naujausių „Rough Guides“ leidinių apie labiausiai neįvertintas Europos vietas išskiriami regionai, kuriuose svarbų vaidmenį atlieka ne tik paplūdimiai, bet ir kultūra, gastronomija bei vietiniai vyno keliai. Keliautojų dėmesys kreipiamas į mažiau girdėtus kultūrinius centrus ir pakrantes, kurias masinis turizmas dar neperformavo.

    Pastaraisiais metais visoje Europoje ryškėja vadinamojo „lėtesnio keliavimo“ tendencija, kai prioritetu tampa ne kuo daugiau objektų per trumpą laiką, o kokybiškas buvimas vietoje. Prie to prisideda ir klimato realybė: karščio bangos vasarą dažnai skatina rinktis vėsesnes ar labiau vėdinamas pakrantes, salas ir miškų supamus regionus.

    Kartu auga ir „antrojo pasirinkimo“ krypčių populiarumas, kai keliautojai sąmoningai vengia garsiausių miestų ar kurortų, ieškodami mažesnio žmonių srauto. Tai ypač juntama pakrantėse, kur ankstyvas apgyvendinimo rezervavimas, parkavimo ribojimai ar paplūdimių prieigos mokesčiai tampa kasdienybe labiausiai apkrautose vietose.

    Tarp išskiriamų krypčių minimos Alandų salos Suomijoje, kur archipelagas apima apie 6 700 salų, o atmosfera labiau primena lėtą gamtos poilsį nei tipinį kurortą. Čia populiarios dviračių išvykos, vandens pramogos, žygiai, o žiemą – ir ilgesni čiuožimo maršrutai.

    Ispanijoje dėmesio sulaukia Cabo de Gata-Níjar gamtos parkas Almerijoje – saugoma teritorija su vulkaniniais peizažais, paslėptomis įlankomis ir laukine pakrante, kuri skiriasi nuo labiau užstatytų pietų Ispanijos kurortų. Portugalijoje išskiriama Komporta, kurią supa pušynai, kopos ir ryžių laukai, o griežtesnė statybų kontrolė padėjo išlaikyti ramesnį regiono charakterį.

    Į sąrašą patenka ir Kuršių nerija Lietuvoje – siaura sausumos juosta tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių, garsėjanti didžiulėmis kopomis, miškais ir išskirtiniu kraštovaizdžiu. Keliautojai čia dažnai renkasi Parnidžio kopą, pasivaikščiojimus pajūriu, gintaro paieškas bei Nidą, kur gamtos patirtys dera su vietos kultūra ir žvejiška tradicija.

    Vokietijoje minimas Fischland-Darß-Zingst pusiasalis Baltijos jūroje, žinomas plačiais paplūdimiais, pelkėtomis teritorijomis ir paukščių stebėjimu. Rudenį ir pavasarį čia fiksuojami įspūdingi migruojančių gervių būriai, o kai kurios gyvenvietės iki šiol saugo menininkų kolonijų palikimą.

    Ieškantiems Viduržemio jūros vaizdų siūlomas Ksamilis Albanijoje, kuris pastaruoju metu vis dažniau vadinamas viena įdomiausių ramesnio poilsio alternatyvų. Netoliese esantis Butrinto nacionalinis parkas ir UNESCO pasaulio paveldo vietovė Butrintas suteikia galimybę vienoje kelionėje derinti paplūdimius, žygius ir istorinius objektus.

    Prancūzijoje išskiriamas Lège-Cap-Ferret Atlanto pakrantėje, kuriame dera žvejų kaimeliai, pušynai ir ilgi smėlio paplūdimiai, populiarūs tiek tarp banglentininkų, tiek tarp ramesnio poilsio ieškančių keliautojų. Kroatijoje rekomenduojama Lošinio sala, o Graikijoje – Peliono pusiasalis, kur masinio turizmo mažiau dėl kalnuoto reljefo ir sudėtingesnio susisiekimo, tačiau atsiveria autentiškos gyvenvietės ir senieji pėsčiųjų takai.

    Renkantis mažiau žinomas vietas verta įvertinti sezoniškumą: kai kuriose salose ar atokesniuose regionuose paslaugų pasirinkimas stipriai priklauso nuo metų laiko. Taip pat svarbu pasitikrinti saugomų teritorijų taisykles, automobilių eismo ribojimus ir parkavimo sąlygas, nes dalyje pakrančių vis dažniau taikomos priemonės gamtai ir infrastruktūrai apsaugoti.

    Vis dėlto būtent tokios kryptys daugeliui tampa atradimu: mažiau triukšmo, daugiau vietos paplūdimiuose ir didesnė tikimybė pamatyti tikrą regiono ritmą. Kelionių leidėjai ir turizmo analitikai sutaria, kad „neįvertintos“ vietos sparčiai tampa nauju standartu tiems, kurie Europoje ieško ne atviruko, o patirties.

  • Černobylio rezervate užfiksuotas machaonas: viena įspūdingiausių dieninių drugių rūšių regione

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate pastebėtas machaonas, vienas didžiausių ir lengviausiai atpažįstamų dieninių drugių Europoje. Apie radinį pranešė rezervato atstovai, pasidaliję nuotraukomis ir trumpu paaiškinimu, kuo ši rūšis išsiskiria.

    Machaonas, moksliškai vadinamas Papilio machaon, garsėja ryškiu geltonai juodu sparnų raštu ir būdingomis „uodegėlėmis“ ant galinių sparnų. Dėl kontrastingos išvaizdos jis dažnai laikomas savotišku „vizitiniu“ pievų ir atvirų buveinių drugiu, kurį sunku supainioti su kita rūšimi.

    Šis drugys paplitęs plačiai: nuo vidutinio klimato Eurazijos iki Šiaurės Amerikos, o kai kur aptinkamas ir subtropikuose. Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad machaonui ypač svarbios atviros, saulėtos teritorijos, kuriose gausu nektaringų augalų ir tinkamų žolinių augalų vikšrams.

    Suaugėlių sparnų plotis paprastai siekia kelis centimetrus ir gali priartėti prie 9–10 centimetrų ribos, todėl tai vienas stambiausių dieninių drugių daugelyje regionų. Specialistai atkreipia dėmesį, kad machaonų gausą dažnai lemia buveinių būklė: intensyvus žemės ūkis, pievų suarimas ar pernelyg dažnas šienavimas mažina maisto augalų įvairovę.

    Rezervato pranešime primenama, kad rūšies pavadinimą įtvirtino gamtininkas Karlas Linėjus, o „machaonas“ siejamas su senovės graikų mitologijos personažu Machaonu, Trojos karo dalyviu, laikytu gydytoju ir kariu. Dėl to šis drugys dažnai minimas ne tik gamtos, bet ir kultūros kontekste.

    Ukrainoje machaonas įvairiais laikotarpiais buvo vertinamas kaip saugotinas, o jo statusas kito priklausomai nuo populiacijos tendencijų ir apskaitų. Gamtininkai pabrėžia, kad tokios rūšys kaip machaonas yra jautrios aplinkos pokyčiams, todėl stebėjimai saugomose teritorijose leidžia geriau suprasti, kaip kinta biologinė įvairovė.

    Černobylio zona pastaraisiais metais dažnai minima kaip teritorija, kur dėl ribotos žmogaus ūkinės veiklos kai kurios laukinės gyvūnų ir augalų rūšys randa palankesnes sąlygas. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog radiacinė tarša „padeda“ gamtai: ekosistemų atsigavimą labiau sieja su mažesniu trikdymu ir didesniais natūralių buveinių plotais.

    Tokie pranešimai apie retkarčiais užfiksuojamus įspūdingus vabzdžius svarbūs ir visuomenės švietimui, ir moksliniams stebėjimams. Rezervato darbuotojų bei biologų fiksuojami radiniai prisideda prie duomenų apie rūšių paplitimą, sezoninę dinamiką ir buveinių būklę.

  • Biržų regioninio parko ribos ir tvarkymas bus peržiūrėti: gyventojai kviečiami teikti pasiūlymus

    Biržų regioninio parko ribos ir tvarkymas bus peržiūrėti: gyventojai kviečiami teikti pasiūlymus

    Pradedamas rengti Biržų regioninio parko planavimo dokumentas, kuriuo bus tikslinamos parko ribos ir nustatomi tvarkymo sprendiniai. Planavimo eiga ir visa su dokumentu susijusi informacija viešinama Teritorijų planavimo dokumentų informacinėje sistemoje, kur gyventojai gali sekti procesą ir teikti pastabas.

    Planavimo kortelė sistemoje sukurta 2026 metais gegužės 14 dieną, jai suteiktas TPD numeris S-RJ-00-26-829. Viešumo principas reiškia, kad planavimo procese gali dalyvauti visi suinteresuoti asmenys, nepriklausomai nuo to, ar jie gyvena parko teritorijoje, ar jo kaimynystėje.

    Pasiūlymai priimami visą dokumento rengimo laikotarpį naudojantis funkcija Pateikti pasiūlymą konkretaus dokumento kortelėje. Tokiu būdu gyventojai gali atkreipti dėmesį į jiems aktualius klausimus, susijusius su gamtos vertybių apsauga, rekreacijos galimybėmis, infrastruktūra ar ūkinės veiklos ribojimais.

    Kas organizuoja planavimą

    Planavimo organizatorius yra Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos. Ši institucija koordinuoja saugomų teritorijų planavimo dokumentus, kad jų sprendiniai atitiktų gamtosaugos tikslus ir būtų suderinti su visuomenės interesais bei teisės aktų reikalavimais.

    Planavimo pagrindas yra Vyriausybės 2026 metais balandžio 29 dieną priimtas nutarimas Nr. 303 dėl Biržų ir Gražutės regioninių parkų planavimo schemų rengimo pradžios ir planavimo tikslų. Dokumento rengimas paprastai apima derinimus su institucijomis, viešinimo procedūras ir sprendinių tikslinimą pagal gautas pastabas.

    Ką verta įvertinti teikiant pastabas

    Praktikoje tokie planavimo dokumentai daro įtaką tam, kaip saugomoje teritorijoje suderinami apsaugos ir naudojimo interesai, todėl gyventojams verta įsigilinti į numatomus ribų ir tvarkymo sprendinius. Pasiūlymai būna naudingiausi, kai jie konkretūs, susieti su vieta ir aiškiai pagrįsti, pavyzdžiui, nurodant, kokią problemą sprendinys sukeltų ar išspręstų.

    Kviečiama stebėti planavimo eigą ir aktyviai dalyvauti, nes viešas įsitraukimas dažnai padeda tiksliau identifikuoti realias situacijas vietoje. Galutiniai sprendiniai paprastai formuojami įvertinus tiek specialistų išvadas, tiek visuomenės pateiktus argumentus.