Tag: Saugomos teritorijos

  • Tiranoje tęsiasi „Rožinio flamingo“ protestai: minios reikalauja sustabdyti kurortą saugomoje zonoje

    Tiranoje tęsiasi „Rožinio flamingo“ protestai: minios reikalauja sustabdyti kurortą saugomoje zonoje

    Tūkstančiai žmonių šeštadienį vėl susirinko Albanijos sostinėje Tiranoje į didžiausią pastarųjų savaičių mitingą, kuris tapo jau 35-ąja iš eilės protestų diena. Iš pradžių kaip aplinkosauginė akcija prasidėjęs judėjimas šiandien vis dažniau skamba kaip platus nepasitenkinimas valdžios sprendimais ir skaidrumu.

    Protestai kilo dėl planų pietvakarių Albanijoje, saugomoje teritorijoje prie Adriatikos, statyti prabangų turizmo kompleksą. Vietos aktyvistai teigia, kad projektas kelia grėsmę jautriai pakrančių ekosistemai ir migruojantiems paukščiams, o procedūros esą buvo stumiamos į priekį per greitai.

    Šis judėjimas viešojoje erdvėje pramintas „Rožinio flamingo“ revoliucija, nes flamingai ir kiti migruojantys paukščiai yra siejami su teritorija, kurioje planuojama plėtra. Šeštadienį daugelis demonstrantų į gatves atsinešė didžiules rožinių flamingų figūras ir plakatus su užrašais, kad Albanija nėra parduodama.

    Protestuotojai kaltina premjero Edi Ramos vyriausybę korupcija ir reikalauja atsakomybės už sprendimus, atvėrusius kelią projektui. Dalis jų tvirtina, kad pakeitimai, susiję su saugomų teritorijų reguliavimu, leido pagreitinti turizmo projektų derinimą, o tai, jų nuomone, silpnina apsaugos mechanizmus.

    „Tai, kas prasidėjo kaip rožinio flamingo judėjimas, virto plačiu visuomenės nepasitenkinimu. Skaidrumo stoka ir arogancija – gana, premjeras turi pasitraukti“, – sakė protestuotoja Alketa Ademi.

    Vakarop dalis minios patraukė prie policijos nuovados, kur, kaip skelbiama, buvo laikomi per ankstesnius susirėmimus sulaikyti protestuotojai. Pranešta apie langų daužymą, o saugumo pajėgos miniai išsklaidyti panaudojo ašarines dujas ir vandens patrankas.

    Žmogaus teisių stebėtojai savo ruožtu ragino užtikrinti proporcingą jėgos naudojimą ir skaidrų situacijos vertinimą. Jie pabrėžė, kad pavieniai smurto atvejai neturėtų tapti pretekstu perteklinėms priemonėms, ir paragino atlikti greitą bei nepriklausomą tyrimą dėl policijos veiksmų.

    Projekto apimtis viešai siejama su maždaug 4 020 000 000 eurų investicija, o plėtra planuojama teritorijose, kurios vietos bendruomenėms turi ir gamtinę, ir simbolinę reikšmę. Investuotojai siekia paversti anksčiau izoliuotą, su karine infrastruktūra sietą salą aukštos klasės turizmo kryptimi, tačiau oponentai sako, kad kaina gali būti pernelyg didelė – prarastas unikalus gamtos paveldas.

    Naujausia protestų banga, pasak aktyvistų, suaktyvėjo tada, kai pakrantėje pasirodė tvora su spygliuota viela ir technika, signalizuojanti, kad darbai gali prasidėti nepaisant visuomenės nepritarimo. Kol kas valdžia viešai laikosi pozicijos, kad projektas atneštų ekonominės naudos, tačiau gatvėse auganti įtampa rodo, kad kompromiso paieškos tik sunkėja.

  • Šis ženklas miške turėtų sukelti nerimą grybautojams: už tai gresia bauda iki 1 150 eurų

    Šis ženklas miške turėtų sukelti nerimą grybautojams: už tai gresia bauda iki 1 150 eurų

    Vaikštant miške, ypač grybaujant, ant medžių neretai galima pastebėti spalvotas juostas ar dažais nupieštus ženklus. Dalis jų tėra orientaciniai arba informaciniai, tačiau kai kurie signalizuoja apie konkrečius draudimus ir galimas baudas.

    Spalvotos juostos ant medžių dažnai naudojamos kelioms paskirtims. Jos gali žymėti sklypų ribas, kai vykdomi geodeziniai matavimai, taip pat nurodyti laikinus renginių maršrutus, pavyzdžiui, bėgimo, orientavimosi ar dviračių varžybų trasas.

    Įspėjamosios, ryškios juostos, ypač balta ir raudona arba ryškiai oranžinė, gali reikšti, kad netoliese vyksta aktyvios veiklos, kuriose pašaliniams būti nesaugu. Tokiais atvejais patariama neiti už pažymėtos ribos, kad nekiltų rizika nei jums, nei organizatoriams.

    Kai kur juostos ar ant kamienų dažais pažymėti simboliai praneša apie planuojamus miško darbus. Ribas dažnai žymi ant medžių iš vidinės pusės užtepti balti brūkšniai, o taškai ar įstrižos žymos gali rodyti pavojingus medžius arba tuos, kuriuos numatyta pašalinti sanitariniais ar priežiūros tikslais.

    Ant kamienų kartais pastebimos ir baltos apjuostos juostos, kurios gali būti lipnios gaudyklės. Jos naudojamos stebėti tam tikrų miško kenkėjų plitimą ir laiku įvertinti riziką, kad prireikus būtų galima taikyti apsaugos priemones.

    Didžiausią dėmesį grybautojams turėtų kelti ant medžio kamieno apjuosta žalia juosta. Toks ženklinimas dažnai naudojamas pažymėti saugomas teritorijas, pavyzdžiui, gamtinius rezervatus, kuriuose gali galioti griežti lankymosi ir gamtos išteklių rinkimo apribojimai.

    Tokiose vietose grybų rinkimas gali būti visiškai draudžiamas, o už taisyklių nesilaikymą taikomos baudos. Pateikiamu atveju nurodoma, kad bauda gali siekti iki 5 000 zlotų, tai yra maždaug iki 1 150 eurų.

    Vasarą miškininkai taip pat ragina būti itin atsargius dėl padidėjusios miškų gaisrų rizikos. Miške galima pamatyti ir baltus ženklus su raudonais skaičiais bei rodyklėmis maždaug 2 metrų aukštyje ant medžių, kurie padeda ugniagesiams greičiau orientuotis ir pasiekti priešgaisrinius privažiavimus.

    Pastebėjus miške dūmus ar ugnį, būtina nedelsti ir pranešti pagalbos tarnyboms skubios pagalbos numeriu 112. Greita reakcija dažnai tampa lemiamu veiksniu, kad gaisras neišplistų.

  • Mažiau žinomi Europos pakrančių kampeliai: nuo Kuršių nerijos iki Ksamilio be turistų minių

    Europoje netrūksta populiarių kurortų, tačiau naujausi kelionių gidai vis dažniau siūlo žvilgsnį į mažiau žinomas pakrančių kryptis, kuriose dar išlikęs vietos autentiškumas. Tokios vietos vilioja ramesniu poilsiu, gamtos įvairove ir dažnai palankesnėmis kainomis nei žinomiausiuose Viduržemio jūros taškuose.

    Viename naujausių „Rough Guides“ leidinių apie labiausiai neįvertintas Europos vietas išskiriami regionai, kuriuose svarbų vaidmenį atlieka ne tik paplūdimiai, bet ir kultūra, gastronomija bei vietiniai vyno keliai. Keliautojų dėmesys kreipiamas į mažiau girdėtus kultūrinius centrus ir pakrantes, kurias masinis turizmas dar neperformavo.

    Pastaraisiais metais visoje Europoje ryškėja vadinamojo „lėtesnio keliavimo“ tendencija, kai prioritetu tampa ne kuo daugiau objektų per trumpą laiką, o kokybiškas buvimas vietoje. Prie to prisideda ir klimato realybė: karščio bangos vasarą dažnai skatina rinktis vėsesnes ar labiau vėdinamas pakrantes, salas ir miškų supamus regionus.

    Kartu auga ir „antrojo pasirinkimo“ krypčių populiarumas, kai keliautojai sąmoningai vengia garsiausių miestų ar kurortų, ieškodami mažesnio žmonių srauto. Tai ypač juntama pakrantėse, kur ankstyvas apgyvendinimo rezervavimas, parkavimo ribojimai ar paplūdimių prieigos mokesčiai tampa kasdienybe labiausiai apkrautose vietose.

    Tarp išskiriamų krypčių minimos Alandų salos Suomijoje, kur archipelagas apima apie 6 700 salų, o atmosfera labiau primena lėtą gamtos poilsį nei tipinį kurortą. Čia populiarios dviračių išvykos, vandens pramogos, žygiai, o žiemą – ir ilgesni čiuožimo maršrutai.

    Ispanijoje dėmesio sulaukia Cabo de Gata-Níjar gamtos parkas Almerijoje – saugoma teritorija su vulkaniniais peizažais, paslėptomis įlankomis ir laukine pakrante, kuri skiriasi nuo labiau užstatytų pietų Ispanijos kurortų. Portugalijoje išskiriama Komporta, kurią supa pušynai, kopos ir ryžių laukai, o griežtesnė statybų kontrolė padėjo išlaikyti ramesnį regiono charakterį.

    Į sąrašą patenka ir Kuršių nerija Lietuvoje – siaura sausumos juosta tarp Baltijos jūros ir Kuršių marių, garsėjanti didžiulėmis kopomis, miškais ir išskirtiniu kraštovaizdžiu. Keliautojai čia dažnai renkasi Parnidžio kopą, pasivaikščiojimus pajūriu, gintaro paieškas bei Nidą, kur gamtos patirtys dera su vietos kultūra ir žvejiška tradicija.

    Vokietijoje minimas Fischland-Darß-Zingst pusiasalis Baltijos jūroje, žinomas plačiais paplūdimiais, pelkėtomis teritorijomis ir paukščių stebėjimu. Rudenį ir pavasarį čia fiksuojami įspūdingi migruojančių gervių būriai, o kai kurios gyvenvietės iki šiol saugo menininkų kolonijų palikimą.

    Ieškantiems Viduržemio jūros vaizdų siūlomas Ksamilis Albanijoje, kuris pastaruoju metu vis dažniau vadinamas viena įdomiausių ramesnio poilsio alternatyvų. Netoliese esantis Butrinto nacionalinis parkas ir UNESCO pasaulio paveldo vietovė Butrintas suteikia galimybę vienoje kelionėje derinti paplūdimius, žygius ir istorinius objektus.

    Prancūzijoje išskiriamas Lège-Cap-Ferret Atlanto pakrantėje, kuriame dera žvejų kaimeliai, pušynai ir ilgi smėlio paplūdimiai, populiarūs tiek tarp banglentininkų, tiek tarp ramesnio poilsio ieškančių keliautojų. Kroatijoje rekomenduojama Lošinio sala, o Graikijoje – Peliono pusiasalis, kur masinio turizmo mažiau dėl kalnuoto reljefo ir sudėtingesnio susisiekimo, tačiau atsiveria autentiškos gyvenvietės ir senieji pėsčiųjų takai.

    Renkantis mažiau žinomas vietas verta įvertinti sezoniškumą: kai kuriose salose ar atokesniuose regionuose paslaugų pasirinkimas stipriai priklauso nuo metų laiko. Taip pat svarbu pasitikrinti saugomų teritorijų taisykles, automobilių eismo ribojimus ir parkavimo sąlygas, nes dalyje pakrančių vis dažniau taikomos priemonės gamtai ir infrastruktūrai apsaugoti.

    Vis dėlto būtent tokios kryptys daugeliui tampa atradimu: mažiau triukšmo, daugiau vietos paplūdimiuose ir didesnė tikimybė pamatyti tikrą regiono ritmą. Kelionių leidėjai ir turizmo analitikai sutaria, kad „neįvertintos“ vietos sparčiai tampa nauju standartu tiems, kurie Europoje ieško ne atviruko, o patirties.

  • Černobylio rezervate užfiksuotas machaonas: viena įspūdingiausių dieninių drugių rūšių regione

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate pastebėtas machaonas, vienas didžiausių ir lengviausiai atpažįstamų dieninių drugių Europoje. Apie radinį pranešė rezervato atstovai, pasidaliję nuotraukomis ir trumpu paaiškinimu, kuo ši rūšis išsiskiria.

    Machaonas, moksliškai vadinamas Papilio machaon, garsėja ryškiu geltonai juodu sparnų raštu ir būdingomis „uodegėlėmis“ ant galinių sparnų. Dėl kontrastingos išvaizdos jis dažnai laikomas savotišku „vizitiniu“ pievų ir atvirų buveinių drugiu, kurį sunku supainioti su kita rūšimi.

    Šis drugys paplitęs plačiai: nuo vidutinio klimato Eurazijos iki Šiaurės Amerikos, o kai kur aptinkamas ir subtropikuose. Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad machaonui ypač svarbios atviros, saulėtos teritorijos, kuriose gausu nektaringų augalų ir tinkamų žolinių augalų vikšrams.

    Suaugėlių sparnų plotis paprastai siekia kelis centimetrus ir gali priartėti prie 9–10 centimetrų ribos, todėl tai vienas stambiausių dieninių drugių daugelyje regionų. Specialistai atkreipia dėmesį, kad machaonų gausą dažnai lemia buveinių būklė: intensyvus žemės ūkis, pievų suarimas ar pernelyg dažnas šienavimas mažina maisto augalų įvairovę.

    Rezervato pranešime primenama, kad rūšies pavadinimą įtvirtino gamtininkas Karlas Linėjus, o „machaonas“ siejamas su senovės graikų mitologijos personažu Machaonu, Trojos karo dalyviu, laikytu gydytoju ir kariu. Dėl to šis drugys dažnai minimas ne tik gamtos, bet ir kultūros kontekste.

    Ukrainoje machaonas įvairiais laikotarpiais buvo vertinamas kaip saugotinas, o jo statusas kito priklausomai nuo populiacijos tendencijų ir apskaitų. Gamtininkai pabrėžia, kad tokios rūšys kaip machaonas yra jautrios aplinkos pokyčiams, todėl stebėjimai saugomose teritorijose leidžia geriau suprasti, kaip kinta biologinė įvairovė.

    Černobylio zona pastaraisiais metais dažnai minima kaip teritorija, kur dėl ribotos žmogaus ūkinės veiklos kai kurios laukinės gyvūnų ir augalų rūšys randa palankesnes sąlygas. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog radiacinė tarša „padeda“ gamtai: ekosistemų atsigavimą labiau sieja su mažesniu trikdymu ir didesniais natūralių buveinių plotais.

    Tokie pranešimai apie retkarčiais užfiksuojamus įspūdingus vabzdžius svarbūs ir visuomenės švietimui, ir moksliniams stebėjimams. Rezervato darbuotojų bei biologų fiksuojami radiniai prisideda prie duomenų apie rūšių paplitimą, sezoninę dinamiką ir buveinių būklę.

  • Biržų regioninio parko ribos ir tvarkymas bus peržiūrėti: gyventojai kviečiami teikti pasiūlymus

    Biržų regioninio parko ribos ir tvarkymas bus peržiūrėti: gyventojai kviečiami teikti pasiūlymus

    Pradedamas rengti Biržų regioninio parko planavimo dokumentas, kuriuo bus tikslinamos parko ribos ir nustatomi tvarkymo sprendiniai. Planavimo eiga ir visa su dokumentu susijusi informacija viešinama Teritorijų planavimo dokumentų informacinėje sistemoje, kur gyventojai gali sekti procesą ir teikti pastabas.

    Planavimo kortelė sistemoje sukurta 2026 metais gegužės 14 dieną, jai suteiktas TPD numeris S-RJ-00-26-829. Viešumo principas reiškia, kad planavimo procese gali dalyvauti visi suinteresuoti asmenys, nepriklausomai nuo to, ar jie gyvena parko teritorijoje, ar jo kaimynystėje.

    Pasiūlymai priimami visą dokumento rengimo laikotarpį naudojantis funkcija Pateikti pasiūlymą konkretaus dokumento kortelėje. Tokiu būdu gyventojai gali atkreipti dėmesį į jiems aktualius klausimus, susijusius su gamtos vertybių apsauga, rekreacijos galimybėmis, infrastruktūra ar ūkinės veiklos ribojimais.

    Kas organizuoja planavimą

    Planavimo organizatorius yra Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos. Ši institucija koordinuoja saugomų teritorijų planavimo dokumentus, kad jų sprendiniai atitiktų gamtosaugos tikslus ir būtų suderinti su visuomenės interesais bei teisės aktų reikalavimais.

    Planavimo pagrindas yra Vyriausybės 2026 metais balandžio 29 dieną priimtas nutarimas Nr. 303 dėl Biržų ir Gražutės regioninių parkų planavimo schemų rengimo pradžios ir planavimo tikslų. Dokumento rengimas paprastai apima derinimus su institucijomis, viešinimo procedūras ir sprendinių tikslinimą pagal gautas pastabas.

    Ką verta įvertinti teikiant pastabas

    Praktikoje tokie planavimo dokumentai daro įtaką tam, kaip saugomoje teritorijoje suderinami apsaugos ir naudojimo interesai, todėl gyventojams verta įsigilinti į numatomus ribų ir tvarkymo sprendinius. Pasiūlymai būna naudingiausi, kai jie konkretūs, susieti su vieta ir aiškiai pagrįsti, pavyzdžiui, nurodant, kokią problemą sprendinys sukeltų ar išspręstų.

    Kviečiama stebėti planavimo eigą ir aktyviai dalyvauti, nes viešas įsitraukimas dažnai padeda tiksliau identifikuoti realias situacijas vietoje. Galutiniai sprendiniai paprastai formuojami įvertinus tiek specialistų išvadas, tiek visuomenės pateiktus argumentus.

  • Saulės elektrinė ant stogo ar fasado: kada privalomas statybos leidimas ir projektas saugomose teritorijose?

    Saulės elektrinė ant stogo ar fasado: kada privalomas statybos leidimas ir projektas saugomose teritorijose?

    Planuojant montuoti saulės elektrinę ant pastato fasado ar stogo, statybą leidžiančio dokumento poreikis priklauso ne tik nuo pačio įrenginio dydžio, bet ir nuo to, ar darbai laikomi esminiu statinio išvaizdos keitimu. Ypač svarbu įsivertinti, ar pastatas yra kultūros paveldo ar saugomoje teritorijoje, kur taikomi griežtesni reikalavimai.

    Statybos techninis reglamentas STR 1.04.04:2017 numato, kad tam tikrais atvejais įranga, tvirtinama ant fasado ar šlaitinio stogo, gali būti prilyginama esminiam išvaizdos keitimui. Tai aktualu vykdant ypatingojo ar neypatingojo statinio remonto darbus konservacinės apsaugos prioriteto ar kompleksinėje saugomoje teritorijoje, taip pat kultūros paveldo objekto teritorijoje ar kultūros paveldo vietovėje.

    Kokie parametrai laikomi reikšmingais?

    Reglamente nurodyta, kad esminiu statinio išvaizdos keitimu laikomas didesnės nei 0,01 kubinio metro tūrio įvairios įrangos, inžinerinių sistemų ar konstrukcijų tvirtinimas ant pastato fasado ar šlaitinio stogo. Praktikoje tai reiškia, kad dalis įprastų saulės elektrinės sprendinių, priklausomai nuo konstrukcijų ir tvirtinimo būdo, gali patekti į šį apibrėžimą.

    Taip pat svarbus kriterijus taikomas plokštiems stogams: jei įranga, inžinerinės sistemos ar konstrukcijos iškyla daugiau kaip 1 metrą virš pastato plokščiojo stogo parapeto ir yra tvirtinamos ant stogo, toks sprendinys saugomose teritorijose gali būti vertinamas kaip esminis išvaizdos keitimas.

    Kada projektas ir leidimas tampa privalomi?

    Jei pastatas yra konservacinės apsaugos prioriteto ar kompleksinėje saugomoje teritorijoje, kultūros paveldo objekto teritorijoje arba kultūros paveldo vietovėje, o planuojama saulės elektrinė viršija reglamente nurodytus parametrus, projektinė dokumentacija ir statybą leidžiantis dokumentas tampa privalomi. Tokiose vietovėse vertinama ne tik techninė pusė, bet ir vizualinis poveikis aplinkai bei paveldo vertingosioms savybėms.

    Todėl prieš pasirašant rangos sutartį ar užsakant įrangą, verta pasitikrinti teritorijos statusą ir planuojamo sprendinio parametrus. Kilus abejonių, saugiausia kryptis yra iš anksto suderinti sprendinius su atsakingomis institucijomis ir projektuotojais, kad vėliau netektų stabdyti darbų ar koreguoti jau įrengtos sistemos.

  • Už kelias saujas pušų ūglių gali grėsti bauda iki 230 eurų: miškininkai primena taisykles

    Už kelias saujas pušų ūglių gali grėsti bauda iki 230 eurų: miškininkai primena taisykles

    Pavasarį miškuose prasideda trumpas metas, kai pušys išaugina švelnius, sultingus ūglius, dažnai renkamus naminiams sirupams. Tačiau specialistai primena, kad neatsargus rinkimas gali pažeisti medelius ir užtraukti administracinę atsakomybę.

    Miškininkų teigimu, geriausias ūglių rinkimo laikas paprastai būna nuo balandžio pabaigos iki birželio pradžios, bet jis kinta pagal orus ir regioną. Vertingiausi būna šviesiai žali, minkšti maždaug 5–12 centimetrų ilgio ūgliai, o sezonas dažnai trunka tik kelias savaites.

    Kaip rinkti nekenkiant pušims

    Renkant svarbiausia nepažeisti augančio medžio, nes netinkamai nulaužti ūgliai lėtina augimą ir deformuoja lają. Miškininkai pataria nerinkti visų ūglių nuo vieno medelio ir nesikoncentruoti į vieną vietą, kad neatsirastų masiškai suniokotų jaunuolynų.

    Ypač pabrėžiama taisyklė niekada neliesti viršūninio, pagrindinio ūglio, nuo kurio priklauso tolesnis medžio augimas. Jei ūgliai pasiekiami tik laužant šakas ar lipant į medį, geriau rinktis kitą, patogiau pasiekiamą medelį.

    „Rinkime taip, kad neokaluotume medelio, o dėl vietos, kur tai galima daryti, verta pasitarti su miškininku“, – teigiama miškininkų komunikatuose apie miško augalijos tausojimą.

    Kada tai draudžiama ir kokios baudos gresia

    Teisinė taisyklė paprasta: be savininko sutikimo negalima rinkti augalų ar jų dalių svetimame miške, nes tai laikoma miško išteklių paėmimu ir galima žala medžiams. Pušų ūgliai priskiriami jaunoms medžio dalims, todėl jų skynimas gali būti vertinamas kaip augalijos niokojimas.

    Už tokį pažeidimą gali grėsti administracinė bauda, kuri tam tikrais atvejais siekia apie 230 eurų. Dar griežtesnė tvarka galioja saugomose teritorijose, pavyzdžiui, rezervatuose ir nacionaliniuose parkuose, kur bet koks augalijos rinkimas dažnai ribojamas arba leidžiamas tik su atskirais leidimais.

    Specialistai ragina prieš renkant įsitikinti, ar teritorija nėra saugoma, ir ar miškas nėra privatus. Saugiausia praktika yra rinkti saikingai, iš skirtingų medelių, ir tik ten, kur tai aiškiai leidžiama, kad pavasarinis sirupo sezonas nevirstų žala miškui ir bauda.

  • Alytaus mokiniai iškeitė klasę į Žuvintą: gamtos pamokos, kurias prisimena ilgiau

    Alytaus miesto mokiniai šį pavasarį dalyvauja edukaciniuose užsiėmimuose ir išvykose į Žuvinto biosferos rezervatą. Čia jie ne tik susipažįsta su paukščiais ir šlapžemių ekosistemomis, bet ir praktiškai mokosi, kaip veikia saugomos teritorijos bei kodėl jos svarbios biologinei įvairovei.

    Į vieną iš pažintinių kelionių šią savaitę vyko Alytaus Likiškėlių progimnazijos mokiniai. Ekskursijos metu vaikai stebėjo po žiemos sugrįžusius paukščius, klausėsi pasakojimų apie Žuvinto gamtos vertybes ir rezervato raidą, o taip pat grožėjosi ežero panorama nuo apžvalgos vietų.

    Išvykos planuojamos visą balandžio mėnesį ir tęsiasi pirmosiomis gegužės dienomis, todėl galimybę apsilankyti Žuvinte turės daugiau mokinių grupių. Tokia nuosekli programa padeda mokytojams pamokų turinį perkelti į realią aplinką, kur lengviau susieti teoriją su tuo, ką mokiniai mato ir patiria patys.

    Programą koordinuoja Alytaus miesto savivaldybės administracijos Aplinkos apsaugos skyrius, kviesdamas miesto mokyklas į aplinkosauginio švietimo veiklas. Ekskursijas Žuvinto biosferos rezervato lankytojų centre rengia Dzūkijos-Suvalkijos saugomų teritorijų direkcija, o dalyvauti pakviesti šešiolikos Alytaus švietimo įstaigų mokiniai ir juos lydintys mokytojai.

    Žuvinto biosferos rezervatas laikomas viena svarbiausių Lietuvos paukščių ir šlapžemių buveinių, todėl edukacijos čia ypač aktualios pavasarį, migracijos ir perėjimo laikotarpiu. Specialistai pabrėžia, kad gyvas kontaktas su gamta stiprina mokinių aplinkosauginį raštingumą, skatina atsakingą elgesį ir padeda suprasti, kodėl gamtosaugos taisyklės reikalingos ne „dėl tvarkos“, o dėl ilgalaikio poveikio ekosistemoms.