CP v2

Tag: Saugomos teritorijos

  • Tatrų viršūnė uždaryta dėl reto auksinio erelio: draudimas galioja 40 metų, bet ar jis dar peri?

    Vakarų Tatrų kalnuose esanti Kamenyarsky Vrch viršūnė, kylanti iki 1 829 metrų, jau kelis dešimtmečius išlieka uždaryta turistams. Draudimo priežastis nėra susijusi su maršruto sudėtingumu ar saugumo rizikomis – jis įvestas siekiant apsaugoti retą plėšrų paukštį, auksinį erelį.

    Pasak Lenkijos Tatrų nacionalinio parko taikomos praktikos, pagrindinis tikslas tokiais ribojimais yra sumažinti žmogaus trikdymą perėjimo teritorijose. Nurodoma, kad takai į viršūnę buvo uždaryti 1988 metais, o vėliau ribojimai tik griežtėjo.

    Dar XX amžiuje Kamenyarsky Vrch buvo populiari kryptis, į kurią vedė pažymėti maršrutai. Vienas ankstyviausių takų, kaip minima regiono turistinėje istorijoje, buvo įrengtas dar 1892 metais, o laikui bėgant atsirado ir daugiau kelių, kuriais reguliariai naudodavosi keliautojai.

    Situacija pasikeitė, kai gamtosaugininkai pradėjo fiksuoti, kad žmonių srautai šalia lizdaviečių daro poveikį plėšriesiems paukščiams. Auksiniai ereliai, ypač perėjimo metu, jautriai reaguoja į trikdymą ir gali palikti lizdus, o tai didina riziką jaunikliams neišgyventi.

    Nuo 2000 metų į viršūnę, kaip skelbiama, nebeleidžiami net speleologai ir mokslininkai. Toks sprendimas rodo, kad teritorija vertinama kaip ypač jautri, o prioritetu laikomas maksimalus ramybės režimas, net jei tai riboja mokslinius stebėjimus.

    Auksinis erelis yra vienas didžiausių Europos plėšriųjų paukščių, o jo sparnų mostas gali viršyti 2 metrus. Ši rūšis aptinkama kalnuotose vietovėse, įskaitant Karpatų regioną ir Tatrus, kur jai svarbios plačios medžioklės teritorijos bei mažai trikdomos perėjimo vietos.

    Kalnuose ereliai dažnai renkasi uolų atbrailas ir sienas, o medžioja atvirose pievose ir šlaituose. Specialistai pabrėžia, kad net trumpalaikis žmonių pasirodymas arti lizdo gali pakeisti paukščių elgseną, ypač pavasarį ir vasaros pradžioje.

    Vis dėlto iki šiol nėra aiškiai patvirtinta, ar auksinis erelis šiuo metu peri būtent Kamenyarsky Vrch viršūnės apylinkėse, ar yra pasitraukęs į kitas Vakarų Tatrų vietas. Tokia nežinomybė neretai lydį griežtas apsaugos zonas, kai tikslūs lizdaviečių duomenys neviešinami siekiant išvengti papildomo žmonių dėmesio.

  • Grįžtate iš miško tuščiu krepšiu? 6 vietos, kur dažniausiai slepiasi grybai ir daugelis praeina

    Grįžtate iš miško tuščiu krepšiu? 6 vietos, kur dažniausiai slepiasi grybai ir daugelis praeina

    Rudens pradžioje miškuose dažnai pasitaiko situacija, kai net patyrę grybautojai namo grįžta su menku laimikiu. Tai ne visada reiškia, kad grybų nėra: jų augimą stipriai lemia drėgmė, temperatūrų svyravimai ir tai, ar vieta išlaiko pavėsį. Dėl to derlingiausi plotai neretai būna ne ten, kur einama įprastai.

    Grybai paprastai gausiau dygsta drėgnesnėse, nuo vėjo ir tiesioginės saulės labiau apsaugotose vietose, kur ilgiau laikosi rasa ir neišdžiūsta miško paklotė. Svarbu neskubėti, nes daugelis valgomų rūšių „pasislepia“ samanose, spygliuose ar reljefo įdubose. Lėtas ėjimas ir kryptingas apžiūrėjimas dažnai duoda daugiau nei ilgi kilometrai pagrindiniais takais.

    Kur miške dažniausiai slepiasi grybai

    Viena iš nepelnytai nuvertinamų vietų yra miško keliukų ir rečiau mindomų takų pakraščiai. Žolėtuose grioveliuose bei kelkraščiuose dažnai susilaiko drėgmė, todėl ten galima aptikti ir baravykų, ir lepšių, ir kitų rūšių, ypač po lietaus.

    Gera kryptis – miško pakraščiai, kur medynas ribojasi su pieva ar lauku. Tokiose zonose vienu metu būna ir daugiau šviesos, ir pakankamai drėgmės, todėl grybai neretai sudygsta ištisomis juostomis. Kartais užtenka lėtai paeiti palei medžių liniją, o ne skubėti į tankmę.

    Reljefo nelygumai – šlaitai, įdubos, grioviai – taip pat gali būti tikras atradimas. Įdubose ir prie samanotų šlaitų drėgmė išsilaiko ilgiau, o grybų kepurėlės dažnai lieka mažiau pastebimos. Tokiose vietose verta dairytis ypač atidžiai, nes radiniai gali slėptis tiesiog po samanų „kilimu“.

    Mišriuose miškuose verta ieškoti beržynėlių ir beržų grupių. Su beržais simbiozėje gyvenančios rūšys, pavyzdžiui, lepšiai ir raudonviršiai, dažniau pasirodo ten, kur paklotė nėra perdžiūvusi. Jei kelias dienas laikėsi šiluma ir drėgmė, tokie plotai dažnai atneša stabiliausią laimikį.

    Po eglių, pušų ar maumedžių lajomis grybautojai dažnai randa voveraičių, kazlėkų, ūmėdžių, o palankiais sezonais ir baravykų. Spygliuočių pavėsis ilgiau saugo drėgmę, tačiau grybai čia būna gerai užmaskuoti spygliais. Verta apžiūrėti vietas po žemai kabančiomis šakomis, kur mažiau kas užsuka.

    Dar viena vieta, kurią žmonės dažnai apeina, yra nuvirtę medžiai ir pūvantys kelmai. Ant jų ar šalia jų gali augti ištisos kuokštinės kolonijos, ypač kelmučiai, o kartais grybai slepiasi ir po pačiu nuvirtusiu kamienu. Svarbu elgtis atsargiai ir neardyti paklotės be reikalo, kad nebūtų pažeista grybiena.

    Saugumas grybaujant – svarbiausia taisyklė

    Grybavime galioja paprastas principas: rinkti reikia tik tuos grybus, kuriuos atpažįstate be abejonių. Jei kyla neaiškumų, geriau grybą palikti miške, nes pavojingų panašių rūšių pasitaiko net ir patyrusiems. Pradedantiesiems pravartu grybauti su labiau patyrusiu žmogumi ir naudotis patikimais atpažinimo šaltiniais.

    Taip pat svarbu prisiminti, kad grybauti galima ne visur. Saugomose teritorijose ar vietose, kur galioja lankymosi ribojimai, grybavimas gali būti draudžiamas, o dalis rūšių yra saugomos, todėl jų negalima nei rinkti, nei naikinti. Prieš vykstant į naują vietą verta pasitikrinti konkrečios teritorijos taisykles ir saugomų rūšių statusą.

    „Jei nesate visiškai tikri, kad grybas valgomas, jo neimkite“, – primena grybų pažinimo specialistai.

  • Nemokamas žygis Paneriuose: atveria retas vietas ir kviečia stebėti paukščių palydas

    Šeštadienį vilniečiai ir miesto svečiai kviečiami į nemokamą pėsčiųjų žygį Panerių erozinio kalvyno kraštovaizdžio draustinyje. Organizatoriai ragina ne tik pajudėti, bet ir prisidėti prie rudeninės paukščių stebėsenos, kai tūkstančiai sparnuočių traukia migracijos keliais.

    Panerių erozinio kalvyno kraštovaizdžio draustinis laikomas viena didžiausių sostinės saugomų teritorijų. Jis driekiasi kairiajame Neries slėnio šlaite, tarp Žemųjų Panerių, Aukštųjų Panerių, Užusienio ir Kirtimų, o jo reljefą formavo vandens erozija ir slėnio šlaitų procesai.

    Ši vietovė išsiskiria stačiais šlaitais, daubomis ir gūbriais, todėl maršrute gali pasitaikyti statesnių įkalnių ir nuokalnių. Dėl to dalyviams patariama įvertinti savo fizinį pasirengimą ir pasirinkti patogią, reljefui pritaikytą avalynę.

    Gamtos paminklai ir retas reljefas

    Žygio metu planuojama aplankyti ir teritorijas, kurios svarbios ne tik rekreacijai, bet ir gamtos pažinimui. Ties Gariūnais esantis Gariūnų sufozinis cirkas laikomas įspūdingu geologiniu objektu, susiformavusiu dėl grunto slinkimo ir ertmių atsivėrimo.

    Organizatoriai atkreipia dėmesį, kad saugomose teritorijose ypač svarbu laikytis pažymėtų takų. Tai padeda saugoti jautrias augavietes, mažinti dirvožemio eroziją ir netrikdyti laukinių gyvūnų buveinių.

    Kultūros ir istorijos ženklai Paneriuose

    Panerių apylinkėse gausu kultūros paveldo objektų, kurie primena skirtingus miesto ir šalies istorijos sluoksnius. Minimi Panerių piliakalniai, Gariūnų piliakalnis, Panerių geležinkelio tunelis, Senojo Vilniaus–Kauno kelio atkarpa bei kiti istoriniai taškai.

    Dalis šių vietų siejasi su tragiškais XX amžiaus įvykiais, todėl žygiuojant rekomenduojama išlaikyti pagarbą aplinkai ir atminimo vietoms. Tokie maršrutai dažnai tampa proga ne tik aktyviai praleisti laiką, bet ir geriau suprasti miesto istoriją.

    Paukščių stebėsena rudenį

    Žygio dalyviai taip pat kviečiami stebėti ir skaičiuoti paukščius, prisijungiant prie Lietuvos ornitologų draugijos iniciatyvos Paukščių palydos 2026. Rudenį Lietuva yra svarbioje migracijos zonoje, todėl net miesto pakraščiuose galima išvysti gausius migruojančių rūšių būrius.

    Norintiems prisidėti prie stebėsenos patariama pasiimti žiūronus ir užrašų priemonių, o pastebėtus paukščius fiksuoti atsakingai, jų nebaidant. Organizatoriai primena, kad paukščių skaičiavimai padeda geriau suprasti migracijos tendencijas ir aplinkos pokyčių poveikį.

    Planuojama, kad žygis truks apie 2,5–3 valandas, o maršruto ilgis sieks apie 8–9 kilometrus, priklausomai nuo oro sąlygų ir grupės tempo. Startas numatytas 11 valandą prie Metalo stotelės, o maršrutas bus žiedinis, tad finišas planuojamas toje pačioje vietoje.

    Į starto vietą galima atvykti viešuoju transportu, o dalyvių prašoma iš anksto užsiregistruoti. Kartu žygiuoti kviečiami įvairaus amžiaus žmonės, taip pat laukiami ir draugiški augintiniai, jei jie netrikdys kitų dalyvių ir gamtos.

  • Kur grybauti griežtai draudžiama: už šią klaidą gali tekti mokėti iki 1 180 eurų

    Kur grybauti griežtai draudžiama: už šią klaidą gali tekti mokėti iki 1 180 eurų

    Ruduo daugeliui reiškia grybavimo sezoną, tačiau ne kiekviename miške ar jo dalyje rinkti grybus yra leidžiama. Dalis teritorijų Lietuvoje ir kitose Europos šalyse yra saugomos, o jose galioja griežti ribojimai dėl gamtos apsaugos ir saugumo.

    Dažniausiai grybauti draudžiama saugomose teritorijose, pavyzdžiui, kai kuriuose rezervatuose, kur ribojamas bet koks gamtinių išteklių rinkimas. Praktikoje tai reiškia, kad net ir radus gausų grybų plotą, tokioje vietoje jų rinkimas gali būti laikomas pažeidimu.

    Kur dažniausiai kyla rizika

    Rizika gauti baudą didėja ir tada, kai miške galioja laikinas lankymosi draudimas, pavyzdžiui, dėl miško kirtimų, gaisrų pavojaus, stichinių pažeidimų ar kitų priežasčių. Tokios zonos paprastai pažymimos įspėjamaisiais ženklais, o informacija periodiškai atnaujinama atsakingų institucijų.

    Dar viena dažna situacija yra privati miško valda. Be savininko sutikimo rinkti grybus privačiame miške gali būti traktuojama kaip teisės pažeidimas, todėl prieš vykstant verta įsitikinti, ar teritorija nėra privati.

    Baudos gali būti labai skirtingos

    Už grybavimą draudžiamose vietose gali būti skiriama bauda arba įspėjimas, o suma priklauso nuo konkrečių aplinkybių. Jei papildomai padaroma žala miško paklotei ar grybienai, atsakomybė gali griežtėti ir baudos didėti.

    Dar griežtesnės sankcijos taikomos saugomų rūšių niokojimui ar rinkimui, kai pažeidžiami gamtos apsaugos reikalavimai. Tokiais atvejais atsakomybė gali apimti ne tik pinigines baudas, bet ir kitas teisines pasekmes, priklausomai nuo pažeidimo masto.

    Klaidų daro ir vairuotojai

    Į mišką vykstant automobiliu svarbu laikytis ir kelių eismo bei miško lankymo taisyklių. Transporto priemonės palikimas ne tam skirtose vietose, įvažiavimas į draudžiamas zonas ar kelių užstatymas gali užtraukti papildomas baudas.

    Ypač rimta situacija susidaro užblokavus priešgaisrinį kelią ar privažiavimą, nes toks automobilis gali būti nutemptas. Tuomet prie baudos prisideda nutempimo ir saugojimo išlaidos, kurios galutinei sumai gali suteikti nemaloniai didelį mastą.

  • Galapaguose išgelbėtas nykstantis krūmas: išliko 6, o per kelerius metus jų jau kelios dešimtys

    Galapaguose mokslininkams pavyko atkurti itin reto vietinio augalo, gėlveziijos (Galvezia) krūmo, populiaciją, kuri dar visai neseniai buvo priartėjusi prie visiško išnykimo ribos. Ilgus dešimtmečius šis augalas buvo laikomas beveik legendiniu, nes patikimų duomenų apie jį buvo labai mažai.

    Pagrindinis atskaitos taškas tyrėjams buvo 1962 metais Isabela saloje surinktas herbariumo pavyzdys. Ilgą laiką būtent jis buvo vienintelis aiškus įrodymas, kad tokia rūšis apskritai egzistuoja, todėl mokslininkai siekė patikrinti, ar laukinėje gamtoje dar liko gyvų augalų.

    Lauko tyrimai šiaurinėje Isabela salos dalyje prasidėjo 1998 metais, tačiau rezultatai paaiškėjo tik po daugelio metų. Tik 2007 metais ekspedicijoms pavyko aptikti vos 6 išlikusius krūmus, augusius siaurose plyšiuose tarp jaunų Darvino ugnikalnio lavos srautų.

    Mokslininkai nurodė, kad didžiąją dalį augalų sunaikino į salas įvežti gyvūnai, ypač sulaukėjusios ožkos, taip pat kitos introdukuotos rūšys. Situaciją dar labiau apsunkino sausros, kurioms šis krūmas pasirodė esantis ypač jautrus.

    Siekdami išsaugoti rūšį, specialistai pasirinko dauginimą medelynuose ir vėlesnį augalų perkėlimą atgal į natūralią aplinką. Toks metodas dažnai taikomas salų ekosistemose, kur rūšys yra itin pažeidžiamos dėl mažų populiacijų ir ribotų buveinių.

    2017–2024 metais Isabela salos lavos teritorijose buvo pasodinti 94 medelynuose užauginti krūmai. Didžiausiu praktiniu iššūkiu tapo vandens trūkumas, todėl jauniems augalams prigyti buvo taikomos drėgmę padedančios išlaikyti priemonės.

    Vienu svarbiausių etapų tapo 2024 metai, kai gėlveziija vėl buvo pasodinta Kaleta Tagus įlankoje. Būtent čia 1962 metais buvo rastas anksčiau vieninteliu laikytas herbariumo pavyzdys.

    Praėjus daugiau nei 60 metų, augalas šioje istorinėje vietoje vėl pražydo. Skelbiama, kad šiuo metu ten auga 8 egzemplioriai, o dviejose atkūrimo teritorijose iš viso užfiksuota 28 suaugę augalai.

  • Netoli Lucko saugomas 250 metų ąžuolas su penkiais kamienais: miške dar matyti karo pėdsakai

    Netoli Lucko, šiaurinėje Derno kaimo pašonėje, tarp geležinkelio ir kelio Luckas–Rivne, yra saugomas Papikų miško masyvas. Čia auga išskirtinis, maždaug 250 metų amžiaus ąžuolas, turintis net penkis kamienus ir tapęs vietos simboliu.

    Miško teritorija siekia apie 606 hektarus, o didžiąją dalį sudaro ąžuolynai, kurių amžius vietomis siekia iki 130 metų. Specialistai pabrėžia, kad Papikai vertingi ne tik dėl brandžių medynų, bet ir dėl biologinės įvairovės bei istorinių sluoksnių, susiklosčiusių per kelis šimtmečius.

    Miško plėtra ypač suintensyvėjo XX amžiaus pradžioje, kai natūralią skroblynų ir ąžuolų augavietę ėmė papildyti dirbtinai sodinti medynai. Istoriniai šaltiniai ir vietos pasakojimai sieja tuos darbus su laikotarpiu, kai apylinkės priklausė Olykos dvarą valdžiusiems Radviloms.

    Papikuose aptinkama ir retų augalų: čia auga į Ukrainos Raudonąją knygą įrašyta baltažiedė snieguolė, taip pat plačialapis saulenis, turintis regioninį apsaugos statusą. Tokios rūšys rodo, kad miško paklotė ir drėgnesnės vietos išlaikė natūralioms buveinėms būdingas sąlygas.

    Gyvūnijos įvairovė taip pat juntama: vietovėje fiksuojama apie 70 paukščių rūšių, o tarp stambesnių žvėrių galima sutikti stirnų. Vietos gyventojai pasakoja, kad anksčiau į šiuos miškus esą užklysdavo ir stumbrai, nors šiandien tokie susitikimai būtų itin reti.

    Miškas, kuris prisimena frontą

    Didžiausią įspūdį lankytojams dažnai palieka ne tik penkiakamienis ąžuolas, bet ir miške išlikę karo pėdsakai. Pirmojo pasaulinio karo metais per šią teritoriją ėjo fronto linija, todėl vietovė buvo militarizuota ir smarkiai keitėsi.

    Nors nuo tų įvykių praėjo daugiau nei šimtmetis, tarp medžių vis dar galima rasti apkasų ir įtvirtinimų fragmentų. Gamta pamažu juos užkloja, tačiau reljefo nelygumai ir žemės darbų žymės daug kur tebėra aiškiai atpažįstamos.

    Pačiam ąžuolui priskiriamas maždaug 250 metų amžius reiškia, kad jis augo dar gerokai iki XX amžiaus sukrėtimų ir išgyveno du pasaulinius karus. Tokie seni medžiai dažnai vadinami gyvaisiais liudytojais, nes jų gyvavimo trukmė apima kelias žmonių kartas ir skirtingus istorijos tarpsnius.

    Kodėl tokios vietos svarbios šiandien?

    Saugomi miško masyvai, kuriuose dera senas medynas, retos rūšys ir istorinis kraštovaizdis, tampa vis reikšmingesni tiek gamtosaugai, tiek vietos turizmui. Europoje vis dažniau akcentuojama, kad biologinės įvairovės išsaugojimas priklauso ne vien nuo rezervatų ploto, bet ir nuo buveinių kokybės bei tęstinumo.

    Papikų atvejis parodo, kaip vienoje teritorijoje susikerta ekologinė ir kultūrinė vertė: nuo XX amžiaus pradžios sodintų medynų iki natūralių augaviečių ir karo palikimo. O penkiakamienis ąžuolas išlieka ryškiausiu šios vietos akcentu, primenančiu, kad istorija ir gamta dažnai gyvena viename kraštovaizdyje.

  • Nori nupjauti tujas kieme? Štai kada leidimo nereikia, o kada baudos gali siekti tūkstančius

    Tujos daug metų išlieka vienu populiariausių gyvatvorių augalų, tačiau senstant jos išretėja, džiūsta ir neretai užstoja šviesą ar užima per daug vietos. Prieš imantis pjūklo verta pasitikrinti, ar konkrečiu atveju neprireiks savivaldybės leidimo arba bent jau privalomo pranešimo. Nuo to priklauso, ar tvarkymasis kieme nesibaigs nemalonia administracine procedūra.

    Lietuvoje želdinių šalinimą reguliuoja Želdynų įstatymas ir su juo susiję poįstatyminiai aktai, o sprendimai dėl leidimų daugeliu atvejų priskiriami savivaldybėms. Svarbiausia taisyklė paprasta: privatus sklypas savaime nereiškia neribotos teisės šalinti medžius ir krūmus, ypač jei jie priskiriami saugotiniems. Tujos dažniausiai vertinamos kaip dekoratyviniai želdiniai, tačiau teisinis vertinimas priklauso nuo augalo dydžio, augimo vietos ir vietos režimo.

    Jei tujos auga teritorijoje, kuriai taikomi papildomi apribojimai, rizika smarkiai išauga. Daugiausia dėmesio reikia, kai sklypas patenka į kultūros paveldo teritoriją ar jos apsaugos zoną, saugomą teritoriją, taip pat kai želdiniai auga gatvės želdinių juostoje ar bendro naudojimo žemėje. Tokiais atvejais net ir, atrodytų, įprasta gyvatvorė gali būti vertinama kaip saugotinas želdinys.

    Kaip suprasti, ar reikalingos procedūros?

    Praktikoje pirmas žingsnis yra tiksliai nustatyti, kas šalinama: pavieniai medžiai, krūmai ar tanki gyvatvorė, ir ar želdiniai auga privačioje, ar bendro naudojimo teritorijoje. Jei tujos suformuotos kaip pavieniai medžiai, svarbus tampa kamieno storis, o jei tai gyvatvorė, savivaldybės dažnai taiko atskirą vertinimą. Dėl skirtingos praktikos patikimiausia iš anksto pasitikslinti savivaldybėje, ypač jei planuojamas didesnis kirtimas.

    Įprastai savivaldybės prašo pateikti informaciją apie vietą, želdinių būklę ir šalinimo priežastį, o kartais ir nuotraukas. Kai kuriais atvejais vietoje atliekama apžiūra, o sprendimas priimamas per nustatytą terminą. Tai dažnai būna paprastesnė ir pigesnė procedūra nei vėlesnis aiškinimasis, jei gaunamas skundas ar fiksuojamas pažeidimas.

    Kada galima sulaukti baudos?

    Baudos dažniausiai gresia tada, kai saugotini želdiniai pašalinami be privalomo leidimo arba nesilaikant nustatytų sąlygų. Administracinė atsakomybė gali būti taikoma ir už tai, kad želdiniai nupjauti skubotai, neįvertinus, ar teritorijai netaikomi specialūs režimai. Finansinės pasekmės gali būti reikšmingos, ypač jei vertinama padaryta žala ir skaičiuojama atkuriamoji vertė.

    Taip pat svarbu prisiminti, kad pavasarį ir vasarą didėja rizika pažeisti laukinės faunos apsaugos reikalavimus, jei želdiniuose peri paukščiai. Net jei leidimo želdiniams nereikia, atsakomybė gali kilti už sunaikintus lizdus ar jauniklius. Dėl to prieš darbus verta apžiūrėti tujas ir, kilus įtarimų, darbus atidėti arba pasikonsultuoti su specialistais.

    Saugiausias kelias prieš pjaunant

    Jei kyla bent menkiausia abejonė, saugiausia yra kreiptis į savo savivaldybę ir paprašyti išaiškinimo, ar konkrečiu atveju reikalingas leidimas, pranešimas arba kitos procedūros. Tai ypač aktualu, kai tujos didelės, auga šalia gatvės, ribojasi su kaimyniniu sklypu ar yra teritorijoje, turinčioje apsaugos statusą. Išankstinis pasitikslinimas paprastai užtrunka mažiau nei ginčai dėl jau atliktos iškirtimo.

    Jei leidimas reikalingas, geriausia jo nelaužyti ir neskubėti, nes vėliau gali tekti ne tik mokėti baudą, bet ir atkurti želdinius. Tvarkant sklypą verta planuoti darbus taip, kad želdiniai būtų šalinami etapais, paliekant dalį žalumos arba numatant atsodinimą. Tai padeda išvengti konfliktų su kaimynais ir sumažina riziką sulaukti institucijų dėmesio.

  • Po Kachovkos tvenkinio sunaikinimo atsiveria 215 000 ha laukinės gamtos: mokslininkas mato milžiniško rezervato galimybę

    Ukrainoje, buvusio Kachovkos vandens telkinio vietoje, formuojasi itin didelė natūrali teritorija, kuri ateityje galėtų įgyti saugomos teritorijos statusą. Pasak Ukrainos mokslininko, kalbama apie maždaug 215 000 hektarų plotą, kuris dėl savo masto ir vientisumo būtų išskirtinis visos šalies mastu.

    Šis plotas neretai buvo vadinamas Kachovkos jūra, o po vandens nuleidimo atsidengęs dugnas tapo sparčių gamtinių procesų erdve. Specialistų vertinimu, čia svarbiausia aplinkybė yra ta, kad teritorijoje beveik nėra gyvenviečių ir intensyviai dirbamų laukų, kurie paprastai trukdo steigti didelius rezervatus.

    Chersono valstybinio universiteto botanikos katedros vedėjas, profesorius Ivanas Moisijenka teigia, kad buvusio tvenkinio dugnas gali tapti didžiausiu gamtos rezervatu Ukrainoje. Jo teigimu, tokio dydžio ištisinis plotas, kuriame dominuotų natūrali raida, yra reta galimybė ne tik šaliai, bet ir platesniam Europos regionui.

    „Tai ne viena iš didžiausių teritorijų, o didžiausia. Čia yra apie 215 000 hektarų grynos gamtinės erdvės: nėra laukų, nėra kaimų, nėra miestų“, – sakė Ivanas Moisijenka.

    Kachovkos hidroelektrinės užtvanka buvo susprogdinta 2023 metais birželio 6 dieną, o po to staigiai pasikeitė viso Dnipro žemupio hidrologija. Ukrainos institucijos ir tarptautinės organizacijos šį veiksmą vertino kaip sunkų tarptautinės teisės pažeidimą, sukėlusį didelę humanitarinę ir aplinkosauginę žalą.

    Per kelerius metus dalis atsidengusių plotų apaugo jaunu, tankiu gluosnių ir tuopų sąžalynu. Ekologai pabrėžia, kad tokios pionierinės augalijos plėtra dažnai sukuria buveines vabzdžiams, paukščiams ir smulkiesiems žinduoliams, o tai ilgainiui didina biologinę įvairovę.

    Pasak mokslininkų, gluosnių ir tuopų sąžalynai ypač svarbūs kaip pereinamoji ekosistema tarp vandens ir sausumos. Tokie plotai dažnai veikia kaip natūralūs filtrai, stabilizuoja dirvožemį, mažina dulkių ir erozijos poveikį bei sudaro sąlygas grįžti šlapžemėms būdingoms rūšims.

    Ivanas Moisijenka siūlo didžiąją buvusio Kachovkos tvenkinio dalį palikti laukinei gamtai ir panaudoti teritoriją Didžiojo Lanko gamtinių kompleksų atkūrimui. Toks požiūris remiasi principu, kad dalis teritorijų, patyrusių didelį žmogaus poveikį, gali būti atkuriamos leidžiant vykti natūraliems procesams, o žmogaus įsikišimą apribojant iki būtino monitoringo ir apsaugos priemonių.

    Kartu svarstoma, kad mažesnėje dalyje ploto ateityje galėtų būti kuriami keli nedideli vandens telkiniai, jei to prireiktų vietos vandens ūkiui ar ekosistemų valdymui. Tačiau bet koks sprendimas dėl teritorijos statuso, ribų ir naudojimo scenarijų priklausytų nuo saugumo situacijos, ilgalaikių aplinkosaugos vertinimų ir valstybės politikos.

    Ekspertai pabrėžia, kad tokio masto teritorijos apsauga galėtų tapti svarbia atkūrimo politikos dalimi, tačiau kartu reikėtų aiškiai spręsti rizikas: galimą taršą, dirvožemio užterštumą, invazinių rūšių plitimą ir suderinamumą su vandens išteklių poreikiais žemupyje.

  • Moteris 1944 metais atsisakė kailinių ir nusipirko fermą: po 20 metų jos sprendimas nustebino visus

    1944 metais Vermonto valstijos gyventoja Kristin Hairs pinigus, kuriuos taupė brangiems kailiniams, nusprendė išleisti visai kitaip. Pirmą kartą atvykusi atostogų į Vermontą ji taip pamilo vietos kraštovaizdį, kad ryžosi įsigyti žemės.

    Pasak Audubono draugijos nurodomų faktų, moteris nusipirko pienininkystės fermą, kurios plotas siekė apie 61 hektarą. Iš pradžių tai buvo tarsi užmiesčio prieglobstis, kur ji leisdavo laiką, tačiau ilgainiui požiūris į šią teritoriją ėmė keistis.

    Po beveik 20 metų, 1964 metais, Hairs priėmė sprendimą, kuris vėliau tapo pavyzdžiu gamtosaugos bendruomenėms. Ji perdavė savo valdą organizacijai Green Mountain Audubon, kad žemė būtų išsaugota, o ne parduota plėtrai ar užstatymui.

    Per laiką pradinė teritorija išaugo iki maždaug 103 hektarų, o vieta tapo atvira visuomenei. Šiandien čia įrengta apie 8 kilometrus pėsčiųjų takų, kur lankytojai gali stebėti gamtą ir susipažinti su vietos ekosistemomis.

    Teritorijoje minima ir paukščiams palanki klevų giria, kur ūkinė veikla derinama su gamtosaugos tikslais. Tokios praktikos JAV laikomos vienu iš būdų suderinti kraštovaizdžio priežiūrą, biologinės įvairovės apsaugą ir visuomenės švietimą.

    Nors istorija prasidėjo prieš daugiau nei 80 metų, ji atliepia šiandienos diskusijas apie žemės naudojimą ir biologinės įvairovės nykimą. JAV ir Europoje vis dažniau pabrėžiama, kad privačios iniciatyvos, kai žemė perduodama gamtosaugai, gali turėti ilgalaikį poveikį vietos buveinėms.

    Toks kelias ypač reikšmingas regionuose, kur spaudimas plėtrai didėja, o natūralios teritorijos fragmentuojamos. Hairs pasirinkimas rodo, kaip vienas asmeninis sprendimas gali tapti viešąja vertybe, kai žemė panaudojama ne trumpalaikei naudai, o bendram interesui.

  • Zelenskio dekretas: Kirovohrado srityje kuriamas nacionalinis parkas Juodasis miškas, įtrauks 13 700 ha

    Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis pasirašė dekretą, kuriuo Kirovohrado srityje steigiama nacionalinio parko statusą turinti saugoma teritorija Juodasis miškas. Dekrete nurodoma, kad parko tikslas – išsaugoti, atkurti ir darniai naudoti Vidurinio Dnipro regiono gamtinius kompleksus bei objektus.

    Dokumente pabrėžiama, kad teritorija vertinga ne tik gamtosaugos, bet ir sveikatinimo, istorijos, kultūros, mokslo, švietimo bei estetikos požiūriu. Tokia formuluotė reiškia, kad parkas turės užtikrinti tiek biologinės įvairovės apsaugą, tiek kontroliuojamą rekreaciją.

    Į kuriamo nacionalinio parko teritoriją įtraukiama daugiau nei 13 700 hektarų valstybės ir savivaldybių žemės. Didžiausią dalį sudaro 12 844,5 hektaro valstybinės miškų ūkio paskirties žemės Kropivnyckio rajone.

    Ši valstybinė teritorija bus paimama iš dabartinio naudotojo ir perduodama parkui nuolatiniam naudojimui. Taip pat numatoma įtraukti 865,7441 hektaro savivaldybių žemės, kuri bus įjungiama į parko ribas nepaimant jos iš esamų žemės naudotojų.

    Dekretu Ukrainos Vyriausybei pavesta per šešis mėnesius patvirtinti nacionalinio parko nuostatus. Be to, numatyta, kad 2027–2029 metais turi būti galutinai išspręsti žemės perdavimo parkui klausimai ir suformuota valdymo tvarka.

    Vyriausybei taip pat nurodyta planuojant 2027 metų ir vėlesnius biudžetus numatyti finansavimą, reikalingą parko veiklai. Praktikoje tai apima administracijos sukūrimą, infrastruktūrą lankymui, gamtosaugos priemones, mokslinius stebėjimus ir kontrolę.

    Ukrainos institucijos pažymi, kad Kirovohrado sritis iki šiol išsiskyrė tuo, jog joje nebuvo nė vieno nacionalinio gamtos parko, o saugomų teritorijų dalis siekė kiek daugiau nei 4 proc. Todėl naujo parko steigimas laikomas svarbiu žingsniu stiprinant visos šalies saugomų teritorijų tinklą.

    Regionui svarbūs Juodmiškio ir Čutivkos miškų masyvai įvardijami kaip vieni didžiausių plačialapių miškų masyvų pietinėje jų paplitimo riboje Rytų Europoje. Tokie masyvai paprastai laikomi itin jautriais fragmentacijai, sausrų poveikiui ir invazinių rūšių plitimui, todėl nacionalinio parko statusas leidžia taikyti griežtesnę apsaugą.

    Institucijų vertinimu, parkas turėtų prisidėti prie retų, nykstančių, reliktinių ir endeminių rūšių apsaugos, vertingų ekosistemų ir geologinių objektų išsaugojimo bei klimato kaitos švelninimo priemonių. Taip pat numatoma stiprinti kontrolę prieš svetimžemių rūšių plitimą.

    Kartu akcentuojama ir socialinė bei ekonominė nauda bendruomenėms: naujos darbo vietos, rekreacijos ir ekologinio turizmo plėtra, galimybės pritraukti valstybės biudžeto lėšas, tarptautinę techninę paramą ir įgyvendinti vietos projektus. Mokslininkai poreikį saugoti šiuos miškų masyvus buvo iškėlę dar 1926 metais, o dabar ši idėja įgauna praktinį pavidalą.