CP v2

Tag: Sausra

  • Mikoryza sodinant vaismedžius: kaip padeda greičiau įsišaknyti ir sustiprinti būsimą derlių

    Mikoryza – tai natūrali grybų ir augalų šaknų simbiozė, plačiai paplitusi miškuose ir sveikuose dirvožemiuose. Grybienos siūlai apgaubia šaknis ir padidina jų „darbinį“ paviršių, todėl augalas efektyviau pasisavina vandenį bei mineralines medžiagas. Mainais augalas grybams atiduoda dalį fotosintezės metu pagamintų organinių medžiagų.

    Sodinant vaismedžius mikoryza dažniausiai minima dėl vienos priežasties: persodintas jaunas medis patiria stresą ir kurį laiką silpniau aprūpina save vandeniu. Mikoryzinė grybiena gali padėti šį etapą sutrumpinti, nes „pratęsia“ šaknų sistemą į smulkesnes dirvos poras. Dėl to medelis dažniau prigyja sklandžiau ir greičiau pradeda augti.

    Kaip mikoryza veikia vaismedžius

    Praktikoje mikoryza siejama su geresniu vandens pasisavinimu, ypač kai viršutinis dirvos sluoksnis greitai perdžiūsta. Grybienos tinklas gali pasiekti vietas, kurių jaunos šaknys dar nepasiekia, todėl augalas lengviau ištveria trumpalaikes sausras. Tai aktualu ir Lietuvoje, kur pastaraisiais metais dažnėja karščio bangos bei netolygūs krituliai.

    Kita nauda – efektyvesnis mineralinių medžiagų, ypač fosforo ir mikroelementų, įsisavinimas. Kai maisto medžiagos dirvoje yra „užrakintos“ sunkiau augalams prieinamose formose, mikoryziniai grybai gali padėti jas mobilizuoti. Dėl to kai kuriais atvejais galima mažinti intensyvų tręšimą ir palaikyti stabilesnę dirvožemio biologinę pusiausvyrą.

    Mikoryza taip pat siejama su didesniu atsparumu nepalankioms sąlygoms, nes geriau maitinamas augalas paprastai būna atsparesnis stresui. Vis dėlto svarbu suprasti, kad tai nėra greitas „trąšų pakaitalas“ ar priemonė, kuri išsprendžia visas problemas, jei dirva nualinta, per šlapia ar netinkamo rūgštingumo. Geriausi rezultatai pasiekiami tada, kai mikoryza derinama su tinkamu laistymu ir dirvos priežiūra.

    Ar tinka visiems vaismedžiams?

    Mikoryziniai ryšiai būdingi daugeliui sodo augalų, todėl tokia pagalba dažnai taikoma obelims, kriaušėms, slyvoms, vyšnioms ir trešnėms, taip pat uogakrūmiams. Tačiau skirtingos augalų grupės ir net veislės gali sudaryti skirtingo tipo mikorizę, todėl svarbu rinktis konkrečiai vaismedžiams ar uogakrūmiams pritaikytus preparatus. Jei parenkama netinkama grybų sudėtis, poveikis gali būti menkas.

    Didžiausia tikimybė pajusti naudą – sodinant jaunus medelius, kai šaknų sistema dar maža ir jautri persodinimo stresui. Vyresniems augalams, kurių šaknys jau išplėstos, mikoryzos įvedimas gali būti sudėtingesnis ir ne visada duoda pastebimą rezultatą. Svarbi ir bendra dirvos būklė: gyvybingame, organinėmis medžiagomis turtingame dirvožemyje mikorizė dažnai formuojasi natūraliai.

    Kaip teisingai panaudoti sodinant

    Esminė taisyklė – grybiena turi turėti tiesioginį kontaktą su šaknimis. Todėl mikoryza dažniausiai įterpiama į sodinimo duobę taip, kad preparatas paliestų šaknų zoną, o po pasodinimo augalas būtų gerai palaistytas. Jei preparatas lieka atskirtas nuo šaknų sausu dirvos sluoksniu, simbiozė gali nesusiformuoti.

    Taip pat svarbu neperdozuoti mineralinių trąšų, ypač fosforo, jei tai nurodo preparato gamintojas, nes itin didelės maisto medžiagų koncentracijos gali mažinti mikorizės formavimosi naudą. Geriau orientuotis į nuosaikią priežiūrą: mulčiavimą, stabilų drėgmės režimą ir dirvos struktūros gerinimą. Mikoryza dažniausiai vertingiausia kaip ilgalaikė investicija į šaknų sistemą, o ne kaip momentinis augimo „greitintuvas“.

    Apibendrinant, mikoryza sodinant vaismedžius gali padėti greičiau įsišaknyti, geriau naudoti dirvos išteklius ir lengviau ištverti sausringus periodus. Tačiau rezultatai priklauso nuo dirvožemio, pasirinkto preparato ir priežiūros po pasodinimo. Tinkamai pritaikyta, tai natūrali priemonė, papildanti gerą sodinimo praktiką ir prisidedanti prie stabilesnio būsimo derliaus.

  • Kazachstanas pradėjo dirbtinio lietaus programą: žada proveržį, skeptikai įspėja

    Kazachstanas pradėjo dirbtinio lietaus programą: žada proveržį, skeptikai įspėja

    Kazachstanas pietuose pradėjo praktinį dirbtinio lietaus programos etapą, kurį valdžia pristato kaip pirmą tokio masto iniciatyvą Centrinėje Azijoje. Projektas startavo Turkestano srityje, o technologijos taikymas pilnu pajėgumu pradėtas kitą dieną po inauguracijos.

    Valdžios teigimu, pagrindinis tikslas yra didinti vandens telkinių užpildymą ir užtikrinti vandenį žemės ūkiui, kuris regione vis dažniau nukenčia nuo sausrų. Skelbiama, kad vanduo turėtų pasiekti daugiau kaip 900 000 hektarų dirbamų plotų, o ekonominė nauda galėtų siekti apie 240 milijonų eurų per metus.

    Programa įgyvendinama kartu su Jungtinių Arabų Emyratų Nacionaliniu meteorologijos centru, kuris nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigos vysto orų modifikavimo sprendimus. Kazachstanas atvirai remiasi Emyratų patirtimi, ypač debesų sėjimo technologijomis, kurios taikomos siekiant padidinti kritulių tikimybę.

    Praktikoje metodas paremtas reagentų, dažniausiai druskų pagrindu, sklaida debesyse, kad būtų paskatinta vandens garų kondensacija ir lašų formavimasis. Kazachstano institucijos pabrėžia, jog poveikis turėtų būti lokalus, maždaug iki 5 kilometrų spinduliu, ir esą neturėtų sukelti didelio masto meteorologinių reiškinių.

    Inauguracijoje dalyvavo ir šalies vadovybės atstovai, ir Pasaulinės meteorologijos organizacijos vadovas, o tai suteikė projektui papildomo tarptautinio matomumo. Pastaraisiais metais panašios technologijos įvairiomis formomis taikomos ir kitose valstybėse, įskaitant Kiniją, Jungtines Valstijas bei Saudo Arabiją.

    Vis dėlto dirbtinio lietaus idėja turi ir kritikų. Mokslininkai bei regiono apžvalgininkai atkreipia dėmesį, kad tokios priemonės gali ne tiek sukurti naują drėgmę, kiek perskirstyti jau esamą, padidinant kritulius vienoje teritorijoje kitų sąskaita.

    „Tarptautiniuose baseinuose tai gali tapti politiniu klausimu, jei kaimyninės šalys nuspręstų, kad iš jų atimami krituliai“, – teigiama skeptiškai vertinančiuose komentaruose.

    Pasaulinė meteorologijos organizacija ne kartą yra pabrėžusi, kad orų modifikavimo efektyvumui įvertinti reikalingi ilgalaikiai tyrimai, aiški metodika ir nepriklausomas monitoringas. Organizacija taip pat akcentuoja, kad poveikis vietiniams hidrologiniams ciklams ir šalutinės pasekmės iki galo nėra ištirtos, todėl skaidrumas ir duomenų prieinamumas tampa esminėmis sąlygomis.

    Kazachstanui, kaip ir daugeliui sausrų riziką patiriančių regionų, tokios technologijos tampa dar vienu įrankiu greta vandens taupymo, infrastruktūros modernizavimo ir efektyvesnio drėkinimo. Ar dirbtinis lietus taps realia išeitimi, paaiškės tik sukaupus pakankamai duomenų ir palyginus rezultatus per kelis sezonus.

  • Mokslininkai perspėja: liūtys gali tik paspartinti sausras – lemiamas ne kiekis, o ritmas

    Mokslininkai perspėja: liūtys gali tik paspartinti sausras – lemiamas ne kiekis, o ritmas

    Pasaulyje vis dažniau fiksuojamas paradoksas: kai kur kritulių nemažėja, tačiau sausros stiprėja. Priežastis slypi ne vien bendrame metiniame lietaus kiekyje, o tame, kaip jis pasiskirsto laike: vis daugiau kritulių iškrenta trumpomis, labai intensyviomis liūtimis.

    Naujausi moksliniai tyrimai rodo, kad tokia kritulių koncentracija gali mažinti vandens atsargas sausumoje net ir tuomet, kai metinė kritulių suma išlieka panaši. Kai lietus krenta retai, bet smarkiai, dirvožemis ir kraštovaizdis nespėja vandens sugerti, todėl didesnė jo dalis nuteka paviršiumi.

    Liūtys ne visada padeda

    Iš pirmo žvilgsnio intensyvus lietus turėtų papildyti vandens atsargas, tačiau praktikoje dažnai nutinka priešingai. Išdžiūvęs ir sukietėjęs dirvožemis prastai įgeria vandenį, o liūties metu vanduo greitai nubėga į upes ir galiausiai pasiekia jūras arba išgaruoja.

    Tuo pat metu ilgesnės sausos pertraukos tarp kritulių didina garavimą ir augalų patiriamą stresą, mažėja dirvožemio drėgmė, krenta gruntinio vandens lygis. Dėl to net po gausių liūčių kraštovaizdis gali išlikti hidrologiškai nuskurdęs.

    Kas keičiasi klimato sistemoje

    Klimatui šylant, atmosfera gali išlaikyti daugiau vandens garų, todėl didėja prielaidos staigioms, intensyvioms liūtims. Kartu dažnėja ir ilgesni laikotarpiai be kritulių, nes krituliai vis dažniau „susitelkia“ į kelis epizodus, o tarp jų įsivyrauja sausesnės sąlygos.

    Mokslininkai kritulių pasiskirstymo netolygumui vertinti taiko ir ekonomikoje žinomus metodus, pavyzdžiui, Gini koeficientą, pritaikytą kritulių „nelygybei“ per metus apskaičiuoti. Išvados rodo, kad didesnė kritulių koncentracija siejama su mažesniu sausumos vandens kaupimu įvairiuose klimato regionuose.

    Pasekmės miestams, žemės ūkiui ir energetikai

    Tokie pokyčiai kelia rizikų ne tik žemės ūkiui. Miestuose intensyvios liūtys didina staigių poplūdžių tikimybę ir apkrauna lietaus nuotekų sistemas, tačiau po kelių savaičių gali tekti susidurti su vandens trūkumu ir ribojimais.

    Sausros daro poveikį ir energetikai: mažėjant upių debitui ir vandens lygiui, sunkėja hidroenergijos gamyba, kai kur ribojamas elektrinių aušinimas. Papildomai nukenčia vidaus vandenų transportas, didėja gaisrų rizika, o vandens ištekliai tampa labiau pažeidžiami konfliktams ir kainų svyravimams.

    Ekspertai pabrėžia, kad prisitaikymas turi apimti ne tik vandens taupymą, bet ir geresnį jo sulaikymą ten, kur jis iškrenta. Tam vis svarbesnės tampa gamta paremtos priemonės, dirvožemio gerinimas, mažesnis paviršių sandarinimas miestuose ir lankstesnis vandens išteklių valdymas.

    Šiandien vis aiškiau, kad vien metinių kritulių sumų nebeužtenka realiai sausros rizikai įvertinti. Lemiamu veiksniu tampa kritulių ritmas, o dažnėjančios liūtys gali būti ne problemos pabaiga, o signalas, kad hidrologinis nestabilumas tik stiprėja.

  • Lenkai masiškai semia vandenį iš gręžinių: baudos pribloškia – rekordinė siekia 178 000 eurų

    Lenkai masiškai semia vandenį iš gręžinių: baudos pribloškia – rekordinė siekia 178 000 eurų

    Lenkijoje daugėjant sausrų fiksuojamas ryškus pogrindinio vandens naudojimo šuolis, o kartu – ir vis daugiau atvejų, kai vanduo imamas nelegaliai arba viršijant leidimuose numatytas ribas. Tai ypač siejama su žemės ūkio sausra ir ilgėjančiais karščio periodais, kai ūkiams ir verslui prireikia papildomų vandens šaltinių.

    Valstybinio geologijos instituto ekspertai, vykdantys lauko tyrimus, nurodo, kad dalis gręžinių veikia be privalomų vandens naudojimo leidimų. Dėl hidrologinės sausros krenta upių ir telkinių lygis, todėl vis dažniau atsigręžiama į gilesnius vandeninguosius horizontus, kurie atsistato gerokai lėčiau.

    Lenkijos vandens institucija „Wody Polskie“ praneša, kad pernai už pogrindinio vandens paėmimą be leidimo buvo priimti 4 722 administraciniai sprendimai dėl sankcijų, o šiemet jų jau 1 798. Iš viso paskaičiuota daugiau kaip 3 300 000 eurų baudų, o didžiausia vienkartinė sankcija siekė apie 178 000 eurų.

    Ekohidrologai pabrėžia, kad teisės aktai aiškiai apibrėžia, kada leidimo nereikia, tačiau ribos dažnai peržengiamos būtent sausros metu. Pasak specialistų, be papildomų formalumų galima naudotis tik vadinamuoju įprastiniu vandens naudojimu, o viršijus nustatytą paros kiekį ar gręžinio parametrus privalomos registracijos ir leidimai.

    Kontrolės institucijos akcentuoja, kad tikrinama ne tik gręžinių legalumas, bet ir realiai paimamas vandens kiekis bei dokumentacija. Nustačius pažeidimus gali būti skiriamos didelės administracinės baudos, o patikrinimai gali vykti ir be išankstinio perspėjimo.

    Ekspertai perspėja, kad problema gali gilėti: mažėjant kritulių kiekiui ir dažnėjant karščio bangoms, auga spaudimas požeminiams vandens ištekliams. Kai kuriose vietovėse neapskaityto vandens paėmimo mastas, vertinama, gali sudaryti reikšmingą dalį nuo legaliai registruojamo suvartojimo, o tai apsunkina išteklių planavimą ir apsaugą.

    Lenkijos institucijos teigia, kad tikslas nėra vien bausti, bet ir apsaugoti strateginius vandens išteklius, kurie tampa vis svarbesni prisitaikant prie klimato kaitos. Kartu vis garsiau kalbama ir apie poreikį supaprastinti smulkių, nedidelės rizikos vandens paėmimo atvejų įteisinimą, kad žmonės ir ūkiai neskatintų šešėlinio naudojimo.

    Artimiausiais mėnesiais, jei išliks karšti ir sausi orai, nelegalių gręžinių bei neteisėto vandens paėmimo tema Lenkijoje gali skambėti vis dažniau. Specialistai pabrėžia, kad požeminio vandens atsargos nėra neišsemiamos, o jų atstatymas gali užtrukti metus ar net ilgiau, todėl prevencija ir aiški apskaita tampa kritiškai svarbios.

  • „Nestlé“ programa stebina: studentų idėjos, kaip sutaupyti vandens, jau virsta realiais sprendimais

    „Nestlé“ programa stebina: studentų idėjos, kaip sutaupyti vandens, jau virsta realiais sprendimais

    Vandens ištekliai Europoje tampa vis jautresne tema: sausros ir karščio bangos dažnėja, o spaudimas žemės ūkiui ir maisto gamybai auga. Dėl to vis daugiau dėmesio skiriama ne tik infrastruktūrai ar reguliavimui, bet ir praktinėms inovacijoms, kurios leistų mažinti vandens suvartojimą kasdienybėje.

    Su tuo siejamas ir programos „Nestlé“ iniciatyvų ciklas, kuriame studentai ir doktorantai kuria sprendimus namų ūkiams, žemės ūkiui bei maisto pramonei. Antrosios programos laidos pagrindinė tema buvo vandens ištekliai regeneratyvioje maisto sistemoje, akcentuojant, kad vandens stygius pirmiausia pasireiškia ne dramatiškais vaizdais, o lėtesniu derliumi ir didesnėmis sąnaudomis.

    Ekspertai pabrėžia, kad vandens krizė dažnai prasideda nepastebimai: mažėja dirvožemio drėgmė, ilgėja laikotarpiai be kritulių, o ūkininkai priversti dažniau naudoti laistymą. Tai didina maisto savikainą ir riziką tiekimo grandinėms, todėl sprendimų reikia ne vien laboratorijose, bet ir realioje rinkoje.

    48 valandos idėjoms patikrinti

    Viena ryškiausių antrosios laidos veiklų buvo ideatonas, surengtas Lodzės universitete. Per dvi dienas kelių dešimčių studentų komandos ieškojo būdų, kaip vartotojai galėtų atsakingiau naudoti vandenį, o siūlomi sprendimai būtų pritaikomi praktiškai.

    Laureatų komanda pasiūlė idėją, susijusią su vadinamojo pilkojo vandens panaudojimu namuose, pavyzdžiui, po indų plovimo ar kitų buitinių procesų. Koncepcijos esmė – fotokatalizės principu veikiančios medžiagos, kurios šviesoje padėtų skaidyti teršalus iki saugesnių junginių ir taip palengvintų vandens pakartotinį panaudojimą.

    Programos mentoriai akcentuoja, kad tokie sprendimai vartotojams būtų patrauklūs tada, kai taupymas tampa įdiegtas į pačią infrastruktūrą. Kitaip tariant, kai mažesnis vandens suvartojimas pasiekiamas ne vien pastangomis ar disciplina, o technologiniu patogumu.

    Grantai tyrimams ir prototipams

    Programa apsiriboja ne vien idėjų pristatymais: daliai komandų skiriami grantai, kad sprendimai būtų išvystyti iki tyrimų ar prototipo stadijos. Šioje laidoje finansavimas skirtas dviem projektams, kurių kiekvienas gavo maždaug 9 000 eurų, konvertavus nuo viešai skelbtų sumų zlotais.

    Viena komanda plėtoja biostimuliatoriaus idėją, kuri padėtų augalams lengviau ištverti sausros stresą. Sprendimas siejamas ir su žiedinės ekonomikos logika, nes kaip sudedamoji dalis numatomas panaudoti žemės ūkio perdirbimo likutis, taip suteikiant žaliavai antrą gyvenimą.

    Kitas projektas orientuojasi į maisto technologijas ir ieško būdo, kaip mažinti vandens pėdsaką gaminant augalinius riebalus, išlaikant skonį bei tekstūrą. Tokia kryptis atliepia plačią tendenciją: maisto sektoriuje vis dažniau vertinamas ne tik anglies dioksido pėdsakas, bet ir vandens naudojimas per visą produkto gyvavimo ciklą.

    Kodėl tai aktualu dabar

    Europos aplinkosaugos institucijos pastaraisiais metais nuosekliai įspėja, kad vandens trūkumas vis dažniau tampa struktūriniu iššūkiu, o ne trumpalaike anomalija. Tai reiškia, kad sprendimai turės apimti ir vartojimo įpročius, ir pramonės efektyvumą, ir ūkininkavimo praktikas.

    Regeneratyvus žemės ūkis, dirvožemio organinės medžiagos didinimas, tikslesnis laistymas ir vandens pakartotinis panaudojimas pramonėje – kryptys, kurios sparčiai stiprėja visoje Europoje. Akademiniai projektai šioje grandinėje svarbūs tuo, kad jie siūlo konkrečius mechanizmus, kaip sumažinti vandens sąnaudas ten, kur jos dažnai lieka nepastebimos.

    Programos organizatoriai skelbia, kad planuojama ir trečioji iniciatyvos laida 2026–2027 akademiniais metais. Tai signalas, kad vandens ir maisto sistemos tema ne trumpalaikė, o ilgalaikė darbotvarkė, kuriai reikės mokslininkų, verslo ir visuomenės bendradarbiavimo.

    „Geriausios idėjos įgyja vertę tada, kai jos išeina iš auditorijų ir laboratorijų į realų pritaikymą“, – teigia programos mentoriai, pabrėždami, kad tikrinimas praktikoje yra būtina inovacijų kelio dalis.

    Tokie projektai rodo, kad vandens taupymas gali būti pasiektas ne vien raginimais, o technologijomis, naujomis medžiagomis ir efektyvesniais gamybos procesais. Kuo anksčiau sprendimai pradedami testuoti, tuo didesnė tikimybė, kad jie taps apčiuopiama pagalba namams, ūkiams ir maisto gamintojams.

  • 2026-ieji žada katastrofą: nuo Afrikos iki Amazonės liepsnoja rekordai, blogiausia dar priešaky

    2026-ieji žada katastrofą: nuo Afrikos iki Amazonės liepsnoja rekordai, blogiausia dar priešaky

    2026 metų pradžia pasaulyje jau pažymėta rekordiniais gaisrais: per pirmuosius keturis mėnesius ugnis nuniokojo daugiau kaip 150 mln. hektarų teritorijų. Tai yra apie 20 proc. daugiau nei tuo pačiu laikotarpiu ankstesniais rekordiniais metais, o artėjant vasarai Šiaurės pusrutulyje prognozuojamas tolesnis situacijos blogėjimas.

    Mokslininkai įspėja, kad 2026 metais gali kartotis temperatūros rekordai, o tai didina sausrų ir didelio masto gaisrų tikimybę. Viena svarbiausių rizikų šiais metais siejama su itin stipriu El Ninjo reiškiniu, kuris gali sustiprinti karščio bangas ir išsausinti augmeniją dideliuose regionuose.

    Afrikoje šiemet jau išdegė apie 85 mln. hektarų sausumos, tai yra maždaug 23 proc. daugiau nei per pirmuosius keturis mėnesius ankstesniais rekordiniais metais. Ekspertai pabrėžia, kad dalyje regionų ugnies plitimą paspartina užsitęsusios sausros ir aukšta oro temperatūra, o pasekmės jaučiamos ir vietos ūkiui, ir sveikatai.

    Azijoje per tą patį laikotarpį išdegė apie 44 mln. hektarų, tai yra apie 40 proc. daugiau nei ankstesniais rekordiniais metais. Labiausiai nukentėjo Mianmaras, Tailandas, Laosas ir dalis Kinijos teritorijų, kur gaisrų riziką didina karšti, sausi orai ir sezoninis žemės ūkio deginimas.

    Ekspertai prognozuoja, kad El Ninjo poveikis artimiausiais mėnesiais gali paskatinti ekstremalius karščius ir naujas gaisrų bangas Australijoje, Kanadoje, Jungtinėse Valstijose bei Amazonės baseine. Pastaruoju atveju nerimą kelia tai, kad sausros ir miškų kirtimas mažina ekosistemos atsparumą, o dideli gaisrai reikštų dar didesnes šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad gaisrų sezonai daugelyje šalių ilgėja, o ekstremalūs reiškiniai tampa dažnesni, todėl vien tik reagavimo priemonių nepakanka. Vis svarbesnės tampa prevencijos strategijos: ankstyvas rizikų nustatymas, miškų ir pievų tvarkymas, urbanistinis planavimas gaisrų zonose bei gyventojų pasirengimas karščio ir dūmų epizodams.

  • Daržininkai ją ravėjo kaip piktžolę, o dabar ji keičia salotas: portulaka grįžta į virtuves

    Daržininkai ją ravėjo kaip piktžolę, o dabar ji keičia salotas: portulaka grįžta į virtuves

    Portulaka daržinė (Portulaca oleracea) ilgą laiką daugelyje daržų buvo laikoma piktžole, tačiau pastaraisiais metais ji vis dažniau prisimenama kaip valgomas, greitai augantis ir karščiui atsparus augalas. Dėl traškių, sultingų lapelių ir švelniai rūgštoko skonio portulaka neretai lyginama su salotomis ar rukola.

    Šis augalas natūraliai prisitaikęs prie sausesnių sąlygų, todėl aktualus ir Lietuvoje, kai vasaros vis dažniau pasitaiko su karščio bangomis ir ilgesniais sausrų periodais. Portulaka kaupia drėgmę mėsingose stiebo dalyse ir lapuose, tad trumpalaikį vandens trūkumą pakelia lengviau nei dauguma lapinių daržovių.

    Kaip sėti ir auginti?

    Portulaka geriausiai auga šiltoje, saulėtoje vietoje, lengvesnėje dirvoje. Sėklas patogiausia berti tiesiai į dirvą pavasario pabaigoje ar vasaros pradžioje, kai žemė jau sušilusi, nes vėsa ir užmirkimas jauniems daigams gali pakenkti.

    Sėkloms dygti reikalinga šviesa, todėl jas verta įterpti labai sekliai. Augalas greitai išsikeroja, todėl tarp eilučių naudinga palikti maždaug 20–25 centimetrų tarpą, kad vėliau būtų patogu skinti jaunus ūglius ir lapus.

    Kodėl vandens perteklius kenkia?

    Portulakai didesnė rizika yra ne sausra, o nuolat šlapia dirva. Laistyti dažniausiai reikia tik po sėjos, kol susiformuoja šaknys, ir per užsitęsusią sausrą, o įprastomis sąlygomis ji apsieina su minimalia priežiūra.

    Tręšimas taip pat neturėtų būti intensyvus: per daug derlingoje dirvoje portulaka gali auginti vandeningesnius, mažiau ryškaus skonio lapus. Pradžioje svarbu nureguliuoti piktžoles aplink daigus, tačiau vėliau pati portulaka dažnai sudaro tankų kilimą ir slopina konkurentus.

    Skonis ir panaudojimas virtuvėje

    Jauni portulakos lapeliai yra traškūs, šiek tiek rūgštoki, neretai apibūdinami kaip gaivūs. Dėl to ji tinka šaltoms salotoms, ypač derinant su pomidorais, agurkais, sūriu, alyvuogių aliejumi ar sėklomis.

    Portulaka tinka ir šiltiems patiekalams: ją galima trumpai apkepinti su česnaku, dėti į kiaušinių patiekalus, sriubas ar daržovių troškinius. Skynimas paprastai skatina atžėlimą, todėl tą pačią lysvę galima naudoti pakartotinai visą sezoną, pjaunant jaunus ūglius.

    Susidomėjimas portulaka siejamas ir su platesne tendencija rinktis atsparesnius, mažiau priežiūros reikalaujančius augalus. Kai dalis tradicinių lapinių daržovių karštyje greitai sužydi ir sukietėja, portulaka daugeliu atvejų išlieka stabili ir tinkama skinti, todėl ją vis dažniau atranda pradedantieji daržininkai.

  • Vengrijoje sausra smogia rekordiškai: Didžioji lyguma dulkėja, upės ir ežerai traukiasi

    Vengrijoje sausra smogia rekordiškai: Didžioji lyguma dulkėja, upės ir ežerai traukiasi

    Vengrijoje sausra sparčiai gilėja, o labiausiai nukenčia šalies pietryčiuose esanti Didžioji lyguma. Vietos agrometeorologų vertinimu, dirvožemyje trūksta drėgmės, o kritulių kiekis pastaraisiais mėnesiais buvo gerokai mažesnis už daugiametį vidurkį.

    HungaroMet skelbia, kad per pastarąsias 90 dienų kritulių kai kuriose teritorijose pritrūko nuo 20 iki 70 milimetrų. Viršutinis 20–30 centimetrų dirvos sluoksnis visoje šalyje yra kritiškai išdžiūvęs, o 30–60 centimetrų gylyje situacija taip pat blogėja.

    Sausra grasina derliui

    Ilgiau nei mėnesį kai kuriose vietovėse nefiksuojamas lietus kelia tiesioginę riziką pasėliams ir gyvulininkystei, nes mažėja pašarų bazė ir didėja laistymo poreikis. Toks fonas reiškia ne tik žemės ūkio nuostolius, bet ir platesnę vandens krizę, kai trūksta resursų tiek gamtai, tiek ekonomikai.

    Praėjusiais metais, vietos vertinimu, nuo sausros nukentėjo apie 550 000 hektarų, o draudikų išmokėtos kompensacijos siekė beveik 100 mln. eurų. Šiemet rizika dar didesnė, nes didelė dalis teritorijos jau laikoma pažeidžiama dėl ilgalaikio kritulių deficito.

    Vandens planai ir raginimai

    Politiniame lauke sausros tema taip pat tapo prioritetu. Tisza partija viešai kalba apie būtinybę skubiai stiprinti vandens sulaikymo priemones, labiau įtraukti gyventojus ir ūkininkus, o infrastruktūrą pritaikyti lankstesniam vandens paskirstymui.

    Vietos vandens ūkio atstovai pabrėžia, kad per pastaruosius penkerius metus susidarė beveik vienerių metų kritulių deficitas. Dėl to vis dažniau akcentuojami sprendimai, susiję su vandens sulaikymu kraštovaizdyje, kanalų priežiūra ir vietinių bendruomenių įsitraukimu.

    Ežerai ir upės traukiasi

    Sausros padariniai matomi ne tik laukuose, bet ir vandens telkiniuose: žemėja upių, ežerų ir požeminio vandens lygis. Ryškus pavyzdys yra Velencės ežeras, kur kai kuriose pakrantės atkarpose sausuma į priekį pasistūmėjo keliasdešimt metrų, o seklumose galima bristi ten, kur anksčiau buvo vanduo.

    Vietos valdžia perspėja, kad turizmo regionui ežeras yra gyvybiškai svarbus, tačiau vandens lygis išlieka gerokai per žemas. Savivaldybės atstovų teigimu, laikini sprendimai galėtų tik trumpam palengvinti situaciją, o ilgalaikiam stabilumui reikėtų naujų vandens tiekimo ir valdymo sprendimų.

    Ekspertai pabrėžia, kad tokie epizodai regione tampa vis dažnesni, todėl vis daugiau dėmesio skiriama ne tik momentinėms priemonėms, bet ir prisitaikymo politikai. Praktikoje tai reiškia investicijas į vandens taupymą, dirvožemio drėgmės išsaugojimą ir atsparumo sausroms didinimą žemės ūkyje.

  • Irako istorinės pelkės vėl prisipildo vandens: po sausros atgyja UNESCO saugoma teritorija

    Pietų Irake po kelerius metus trukusios sausros į istorinę pelkių sistemą grįžta vanduo, o kartu atsinaujina ir vietos bendruomenių gyvenimas. Agentūra „Reuters“ pranešė, kad dalis vandens kelių ir ganyklų šiais metais vėl tapo tinkami gyvuliams auginti ir žvejybai.

    Vietos gyventojai pasakoja, kad per sausrą neteko bandų, dalis šeimų buvo priverstos išvykti ieškoti pragyvenimo kitur. Dabar, kai vandens lygis pakilo, kai kurie ūkiai vėl plečiasi, o į anksčiau apleistas vietoves grįžta piemenys ir žvejai.

    Pokyčius lėmė gausesni žiemos krituliai Tigro ir Eufrato baseinuose, padidinę vandens atsargas rezervuaruose. Dėl to Irako Vandens išteklių ministerija galėjo nukreipti daugiau vandens į pelkes, o vietos bendruomenės tikisi, kad vandens nuleidimas bus tęsiamas ir karštais vasaros mėnesiais.

    Vandens grįžimas skaičiais

    Pastaraisiais mėnesiais drėgnesni orai paspartino Išan-Chalabo regiono atsigavimą. Skelbiama, kad užlietų pelkių dalis išaugo iki maždaug 32–36 proc., kai pastaruosius penkerius metus ji tesiekė iki 8 proc.

    Ministerija taip pat nurodė, kad šių metų strateginės vandens atsargos padidėjo maždaug 6 milijardais kubinių metrų. Tai suteikia daugiau lankstumo valdant išteklius, tačiau situacija išlieka priklausoma nuo kritulių ir vandens paskirstymo sprendimų visame baseine.

    Kodėl pelkės buvo išdžiūvusios?

    Ekspertai pabrėžia, kad dabartinis atsigavimas vyksta po itin sudėtingo laikotarpio, kai 2021–2025 metais dalis pelkių vietomis buvo visiškai išdžiūvusios. Ši teritorija neretai siejama su senaisiais Mesopotamijos kraštovaizdžiais ir yra svarbi ne tik gamtiniu, bet ir kultūriniu požiūriu.

    Irako pelkės XX amžiaus pabaigoje buvo smarkiai nusausintos vykdant infrastruktūrinius ir politinius sprendimus, o tai paveikė biologinę įvairovę ir tradicinį gyvenimo būdą. Pastaraisiais dešimtmečiais atkūrimas tapo vienu iš siekių, tačiau rezultatus dažnai stabdė sausros, karščio bangos ir riboti vandens srautai.

    Šiandien didesnis vandens kiekis prisideda prie laipsniško biologinės įvairovės sugrįžimo: atsigauna žuvų ištekliai, atželia augmenija ir nendrės, kurios vietos gyventojams svarbios statant tradicinius būstus. Vis dėlto specialistai įspėja, kad ilgalaikis stabilumas priklausys nuo klimato tendencijų ir atsakingo vandens valdymo regione.

    Klimato rizikos išlieka

    Irakas laikomas viena labiausiai klimato kaitai pažeidžiamų valstybių: šalyje kartojasi ekstremalus karštis, vandens stygius ir dulkių audros. Tokie reiškiniai ne tik blogina gyvenimo sąlygas, bet ir didina spaudimą vandens sistemoms, nuo kurių priklauso tiek žemės ūkis, tiek gamtinės ekosistemos.

    Dėl to pelkių atsigavimas vertinamas kaip reikšmingas signalas, tačiau kartu ir priminimas, kad vanduo šiame regione yra strateginis išteklius. Vietos bendruomenėms tai galimybė atkurti pragyvenimo šaltinius, o valstybės institucijoms – išbandymas, kaip suderinti gamtos apsaugą ir kasdienius ekonominius poreikius.

  • Neskubkite nupjautos žolės: mulčiavimas gali sutaupyti trąšoms ir apsaugoti veją nuo sausros

    Neskubkite nupjautos žolės: mulčiavimas gali sutaupyti trąšoms ir apsaugoti veją nuo sausros

    Nupjautos žolės išvežimas daugeliui atrodo tvarkingiausias sprendimas, tačiau vis dažniau pasirenkama kita praktika – mulčiavimas. Tai vejos pjovimas taip, kad žolė būtų susmulkinama į labai smulkias daleles ir paliekama vejoje, kur greitai suyra.

    Suirimo procesas svarbus todėl, kad žolės liekanos grąžina dalį maisto medžiagų atgal į dirvą. Pirmiausia tai azotas ir kalis, kurių veja intensyviai naudoja augimo metu, todėl ilgainiui galima mažinti mineralinių trąšų poreikį.

    Mulčias veikia ir kaip plonas apsauginis sluoksnis, padedantis dirvai lėčiau įkaisti ir mažinantis vandens garavimą. Karštomis, sausomis vasaromis tai gali būti vienas paprasčiausių būdų stabilizuoti vejos drėgmės režimą ir sumažinti pageltimo riziką.

    Kas yra vejos mulčiavimas?

    Mulčiavimas – tai ne palikta krūva nupjautos žolės, o beveik nematomas smulkių dalelių sluoksnis tarp stiebelių. Šiuolaikinės vejapjovės ar jų priedai sukurti taip, kad žolė būtų pjaunama kelis kartus, kol tampa smulki ir greitai susimaišo su velėna.

    Tinkamai mulčiuojant veja dažnai atrodo tankesnė, nes reguliarus pjovimas skatina krūmijimąsi. Kartu stabiliau išlaikomos šaknų sąlygos, nes dirva mažiau svyruoja nuo staigaus perdžiūvimo po kaitros.

    Mulčiavimas nėra stebuklingas sprendimas apleistai vejai, kurioje daug piktžolių, samanų ar sutankėjusi dirva. Tai veikiau kasdienės priežiūros dalis, kuri veikia geriausiai, kai veja pjaunama dažnai ir tolygiai.

    Kaip mulčiuoti teisingai?

    Pagrindinė taisyklė – pjauti reguliariai ir nešalinti per daug aukščio vienu metu. Praktikoje dažniausiai taikomas principas, kad per vieną pjovimą nereikėtų nukirpti daugiau nei maždaug trečdalio žolės aukščio, nes tuomet liekanos būna smulkios ir greitai suyra.

    Mulčiuoti geriausia, kai veja sausa. Pjaunant šlapią žolę, masė linkusi sulipti į gumulus, prilipti prie velėnos ir uždengti žolės stiebelius, todėl vietoj tolygaus maitinimo galima gauti prastą aeraciją ir didesnę ligų riziką.

    Svarbi ir technika: atšipę peiliai žolę ne pjauna, o plėšo, todėl ji greičiau išdžiūsta, o pjūvis tampa netolygus. Jei po pjovimo matote aiškias žolės juostas ar gumulus, tai ženklas, kad pjauta per retai, per daug vienu kartu arba smulkinimas nepakankamas.

    Dažniausios klaidos

    Didžiausia klaida – palikti per storą nupjautos žolės sluoksnį tikintis, kad taip veja bus labiau patręšta. Perteklinė organinė masė sulaiko drėgmę prie dirvos paviršiaus, blogina oro patekimą ir gali sudaryti palankias sąlygas pelėsiui bei grybinėms ligoms.

    Kita dažna klaida – bandyti mulčiuoti labai aukštą, peraugusią veją. Tokiu atveju žolė suyra lėčiau, ją sunku paskleisti tolygiai, todėl saugiau pirmiausia nupjauti įprastai ir perteklių surinkti, o prie mulčiavimo grįžti per kitą pjovimą.

    Galiausiai, mulčiavimas nepakeičia visų kitų darbų. Net gerai prižiūrimai vejai kartais prireikia velėnos atnaujinimo, pavyzdžiui, oro įleidimo į dirvą ir susikaupusio veltinio pašalinimo, kad šaknys gautų daugiau deguonies.