CP v2

Tag: Sausra

  • Dniestro upė ties Zališčikais pasiekė rekordines seklumas: hidrologai įspėja dėl sausros padarinių

    Ukrainoje, ties Ternopilio srityje esančiais Zališčikais, Dniestro upė šią vasarą nuseko iki itin žemo lygio. Vietose, kur dar neseniai buvo vanduo, dabar matyti akmenuotos seklumos ir gerokai prasiplėtusios atviros vagos atkarpos.

    Dniestro kanjono nacionalinis gamtos parkas skelbia, kad tokie vaizdai tapo įprasti ne tik prie Zališčikų, bet ir kitose gyvenvietėse palei upę. Hidrologai pabrėžia, jog tai ne vien trumpalaikis svyravimas, o platesnės sausros požymis.

    Kas lėmė tokį nusekimą?

    Specialistų vertinimu, 2026 metų vasarą Dniestro baseino upių vandeningumas siekė tik apie 10–40 proc. daugiametės normos. Atkarpoje nuo ištakų iki Zališčikų kai kur fiksuota vos 8–19 proc. įprasto vandens kiekio.

    Pagrindinės priežastys siejamos su ilgalaikiu kritulių deficitu nuo pavasario, silpnu pavasariniu potvyniu po mažai sniego turėjusios žiemos ir aukštomis temperatūromis. Karščiai didina garavimą tiek nuo vandens paviršiaus, tiek iš dirvožemio, todėl baseinas greičiau praranda sukauptas atsargas.

    Hidrologai atkreipia dėmesį ir į klimato kaitos tendencijas, kai ilgėja sausringi periodai, o ekstremalūs orai kartojasi dažniau. Tokiais metais upės tampa jautresnės net ir kelioms savaitėms be reikšmingesnio lietaus.

    Kokios pasekmės gresia?

    Žemas vandens lygis paprastai reiškia mažiau ištirpusio deguonies, todėl kyla rizika žuvų ir kitų vandens organizmų būklei. Šiltesniame ir lėčiau tekančiame vandenyje greičiau dauginasi dumbliai bei bakterijos, o tai gali bloginti ir bendrą vandens kokybę.

    Be ekologinių padarinių, nusekusi upė gali paveikti rekreaciją ir kraštovaizdį: keičiasi pakrančių vaizdas, sudėtingėja vandens turizmas, mažėja estetinis vietovių patrauklumas. Kai kuriose Dniestro baseino vietovėse jau anksčiau fiksuota ir praktinių problemų dėl vandens tiekimo.

    „Deja, jei artimiausiu metu nebus ilgalaikių lietų, situacija gali dar labiau pablogėti. Specialistai įspėja, kad vandens lygis gali kristi toliau, ir ragina taupiau naudoti vandens išteklius“, – sakė Dniestro kanjono nacionalinio gamtos parko atstovai.

    Rekordiniai matavimai ties Zališčikais

    Sudėtingą situaciją patvirtino ir regionų meteorologijos specialistai, atlikę papildomus matavimus Dniestro ruože prie Zališčikų. Naudojant srovės greičio matavimo įrangą užfiksuota, kad upė šioje vietoje praleidžia apie 23,7 kubinio metro vandens per sekundę.

    Hidrometeorologų vertinimu, tai mažiausias atviroje upės vagoje užfiksuotas debitas šiame ruože per visą stebėjimų laikotarpį. Artimiausių savaičių situacija daugiausia priklausys nuo kritulių kiekio ir jų pasiskirstymo visame Dniestro baseine.

  • Černobylio rezervate patrulis sustojo kelyje: žibintų šviesoje sustingo naktinis paukštis

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate vakarinio patruliavimo metu automobilio ekipažui kelią netikėtai užtvėrė naktinis miško paukštis – slanka. Paukštis buvo pastebėtas tiesiog ant kelio, stovintis baloje ir, anot rezervato darbuotojų, neskubėjo pasitraukti net priartėjus automobiliui.

    Specialistai pasakoja, kad slanka kurį laiką ramiai ilsėjosi ir į žibintų šviesą reagavo minimaliai: tik pasuko galvą, tačiau liko vietoje. Tik po trumpos „fotosesijos“ paukštis galiausiai pasitraukė į kelkraštį ir nuskrido ieškoti kitos drėgnos vietos.

    Ornitologų teigimu, slankos reakcija į ryškią, kryptinę šviesą tamsoje yra gerai žinomas reiškinys. Staiga apšviestas paukštis trumpam gali prarasti orientaciją ir sustingti, todėl iš šalies atrodo, kad jis sąmoningai „blokuoja“ kelią.

    Ši savybė žinoma ir mokslininkams: naktinių paukščių gaudymo bei žiedavimo metu būtent trumpalaikis dezorientacijos momentas kartais tampa proga paukštį saugiai suimti, įvertinti būklę ir paleisti. Rezervato darbuotojai pabrėžia, kad tokiose situacijose svarbiausia neartėti per greitai ir nedaryti staigių manevrų.

    Rezervato specialistai aiškina, kad slanką galėjo privilioti baloje susikaupęs vanduo ir drėgnas dumblas. Po karščio ir sausrų laikotarpių tradicinės šios rūšies buveinės išdžiūsta, todėl net mažos, po lietaus atsiradusios balos tampa svarbiomis maitinimosi ir poilsio vietomis.

    Slanka maistą dažniausiai susiranda drėgnoje dirvoje, kur ilgu, plonu snapu ieško bestuburių. Dėl to po lietaus susidariusios šlapios „salelės“ gali tapti laikinais traukos taškais net ir netipinėse vietose, įskaitant pakeles.

    Ornitologai taip pat atkreipia dėmesį į slankos anatomiją: paukščio akys yra aukščiau ir šiek tiek pastumtos atgal, todėl regos laukas itin platus. Tai leidžia stebėti aplinką ne tik priekyje, bet ir šonuose bei iš dalies už nugaros, o tokia adaptacija padeda laiku pastebėti plėšrūnus.

    Nors slankos dažniausiai aktyvios prieblandoje ir naktį, jos neretai palieka miško priedangą ir skrenda į atviresnes vietas, pavyzdžiui, pievas ar laukus. Dėl to susidūrimas su automobiliu naktį nėra visiškai neįmanomas, ypač kai aplinkoje trūksta drėgnų plotų.

    Rezervato darbuotojai primena, kad laukinių gyvūnų trikdyti nereikėtų: geriausia sumažinti greitį, neakinti ilgosios šviesos srautu ir palikti paukščiui laiko pasitraukti. Tokie epizodai, pasak jų, primena, kaip greitai aplinkos sąlygos gali paveikti net įprastų rūšių elgesį.

  • Nematomos karščių sąskaitos: kaip Europos vasaros tuština biudžetus ir kelia kainas

    Nematomos karščių sąskaitos: kaip Europos vasaros tuština biudžetus ir kelia kainas

    Rekordinės kaitros, sausros ir miškų gaisrų kaina Europoje dažnai išryškėja tik praėjus keliems mėnesiams, kai valstybės pradeda mokėti kompensacijas ir taisyti žalą. Kol vandens lygis upėse atsistato, finansų ministerijoms tenka dengti ūkininkų nuostolius, infrastruktūros remontą ir papildomas sveikatos sistemos išlaidas.

    Tokie sukrėtimai smogia ne tik per tiesiogines išlaidas, bet ir per negautas pajamas: sulėtėjus ekonomikai surenkama mažiau mokesčių, o dalis planuotų investicijų atidedama. Ekspertai pabrėžia, kad ekstremalūs vasaros reiškiniai vis dažniau tampa ne išimtimi, o nauja norma, kurią tenka įskaičiuoti į biudžetų planavimą.

    Žala auga, draudimas nespėja

    Europos aplinkos agentūros vertinimu, ekstremalūs orai Europos Sąjungai per 1980–2024 metų laikotarpį sukėlė apie 822 mlrd. eurų tiesioginių nuostolių, o reikšminga jų dalis susitelkė pastaraisiais metais. Agentūra akcentuoja, kad ilgalaikė tendencija rodo nuostolių didėjimą, o metiniai svyravimai tampa vis aštresni.

    Problema ta, kad apdrausta tik palyginti nedidelė nuostolių dalis, o su karščio bangomis, sausromis ir gaisrais susijusi apsauga dažnai dar menkesnė. Dalis žalos yra netiesioginė: mažesnis derlius, prarastos darbo valandos, sveikatos sutrikimai, ekosistemų degradacija, todėl draudikams ją įkainoti sudėtingiau, o našta persikelia valstybėms.

    Dėl to viešasis sektorius daugelyje šalių tampa faktiniu paskutinės instancijos draudiku. Ne visos valstybės turi atskirus nelaimių fondus, tad išlaidos dažnai dengiamos perskirstant biudžetą, o pagalba gyventojus ir verslą pasiekia lėčiau.

    Kodėl tikroji sąskaita paaiškėja vėliau?

    Net ir tada, kai gaisrai užgesinti, išlaidos tęsiasi: tenka atkurti sudegusius miškus, tvarkyti kelių ir geležinkelių pažeidimus, kompensuoti žemės ūkiui bei finansuoti civilinę saugą. Prie to prisideda sveikatos sektoriaus spaudimas per karščio bangas, kai išauga hospitalizacijų ir greitosios pagalbos iškvietimų skaičiai.

    Šalys susiduria ir su duomenų problema: ne visur vienodai apskaitomos gaisrų gesinimo, evakuacijos, žalos infrastruktūrai ir ilgalaikio atkūrimo sąnaudos. Kai informacija išsklaidyta tarp skirtingų institucijų, tampa sunku greitai ir tiksliai įvertinti, kiek iš tiesų kainavo konkretus įvykis.

    Smūgis ekonomikai ir kainoms

    Išlaidos yra tik viena pusė, kita – prarastas augimas. Ekonomistų skaičiavimai rodo, kad po karščio bangų ir sausrų bendrasis vidaus produktas gali išlikti mažesnis ir praėjus keleriems metams, o tai reiškia mažesnes biudžeto įplaukas bei didesnį skolos aptarnavimo spaudimą.

    Ypač lėtai, bet apčiuopiamai pasekmės ateina per maisto kainas: nuo žaliavų iki perdirbimo ir mažmeninės prekybos kainodaros pokyčiai persiduoda per kelis mėnesius. Europos Komisijos prognozės signalizuoja, kad kai kurių kultūrų derliai gali mažėti, o tai didina riziką, kad kitais metais maisto infliacija euro zonoje bus didesnė.

    Tuo pat metu vis garsiau kalbama apie vadinamąjį klimato rizikos užburtą ratą: stichinės nelaimės mažina augimą ir mokesčių surinkimą, didina deficitą ir skolinimosi kainą, o dėl to lieka mažiau lėšų prevencijai. Europos Centrinio Banko analizė pabrėžia, kad didelės sausros scenarijai gali kelti reikšmingą riziką ekonomikos apimčiai, ypač regionuose, priklausomuose nuo žemės ūkio ir vandens kelių.

    Tarptautiniai vertinimai rodo, kad prisitaikymo priemonės – nuo vandens ūkio modernizavimo iki atsparios infrastruktūros ir gaisrų prevencijos – ilgainiui gali atsipirkti, nes mažina būsimus nuostolius. Vis dėlto praktikoje valstybės dažnai yra priverstos rinktis tarp skubaus reagavimo išlaidų ir ilgalaikių investicijų, o rekordinės vasaros šį pasirinkimą tik aštrina.

  • Prie to teks priprasti: dėl karščių daržovės ir vaisiai smulkėja, prastėja išvaizda ir brangsta

    Europą šią vasarą užklupus karščio bangoms ir užsitęsus sausroms, pokyčiai vis aiškiau matomi ir parduotuvių lentynose. Prancūzijos didžiųjų mažmeninės prekybos tinklų atstovai įspėja, kad pirkėjams teks priprasti prie naujos realybės: daržovės ir vaisiai dažniau bus mažesni, ne tokie dailūs, bet kainuos daugiau.

    Pasak Prancūzijos mažmeninės prekybos kooperatyvo „Coopérative U“ vadovo Dominique’o Schelcherio, vasarą vaisių ir daržovių kainos vidutiniškai didėjo apie 13 proc., nors pačių produktų kalibras akivaizdžiai mažėjo. Tai siejama su vandens trūkumu ir karščiu, kurie lėtina augalų vystymąsi ir trumpina laiką, per kurį vaisiai bei daržovės spėja užaugti iki įprasto dydžio.

    Ilgesni karščio periodai ir mažesnis kritulių kiekis reiškia ne tik mažesnį derlių, bet ir daugiau rizikos dėl kokybės. Augalams patiriant stresą, dalis derliaus sunoksta anksčiau, o dalis tiesiog nepasiekia įprastų matmenų, todėl tiekėjai vis dažniau atveža mažesnio kalibro produkciją.

    Brangimą lemia keli veiksniai: mažesnis kiekis rinkoje, didesnės ūkininkų sąnaudos laistant laukus ir didesni nuostoliai dėl prastesnio derliaus. Tai ypač jautru sezoninėms prekėms, kurių pasiūla priklauso nuo konkretaus laikotarpio ir meteorologinių sąlygų.

    „Coopérative U“ vadovas teigia, kad reaguodami į situaciją prekybininkai peržiūri kokybės standartus. Praktikoje tai reiškia, kad į parduotuves dažniau pateks ir mažesni ar mažiau estetiški vaisiai bei daržovės, kurie anksčiau galėjo būti atrenkami griežčiau.

    „Prašau supratimo ir solidarumo. Galbūt šie produktai ne tokie gražūs kaip anksčiau, bet pirkite juos, nes taip remiate Prancūzijos ūkininkus“, – sakė Dominique’as Schelcheris.

    Tokį poslinkį skatina ir maisto švaistymo mažinimo tikslai: kai derlius mažesnis, didesnę vertę įgauna kiekviena užauginta tona, todėl rinkos dalyviai linkę panaudoti didesnę produkcijos dalį, net jei ji neatitinka ankstesnių „tobulos išvaizdos“ kriterijų.

    Prekybos atstovai atskirai išskiria bulves, kurios jautriai reaguoja į drėgmės trūkumą. Skelbiama, kad kai kurių Prancūzijos augintojų vertinimais bulvių derlius gali būti reikšmingai mažesnis, o tai didintų spaudimą kainoms ir perdirbimo sektoriui.

    Mažesnė gamyba prognozuojama ne tik bulvėms: sausra ir karščiai veikia ir kitas kultūras, įskaitant cukrinius runkelius. Žemės ūkyje tai reiškia didesnį derliaus nepastovumą, o vartotojams – dažnesnius kainų svyravimus ir sezono metu kintančią produktų kokybę.

    Vis dėlto mažmenininkai pabrėžia, kad kainų dinamika ne visur vienoda: kai kuriuose ne maisto segmentuose, pavyzdžiui, buities ir higienos prekių rinkoje, kainos gali stabilizuotis ar net mažėti. Tačiau šviežių vaisių ir daržovių kategorijoje dėl klimato sąlygų įtaka, tikėtina, išliks viena svarbiausių artimiausių sezonų temų.

  • Po karščio bangų veja gelsta? 5 žingsniai, kurie padės ją atgaivinti dar šį sezoną

    Po karščio bangų veja gelsta? 5 žingsniai, kurie padės ją atgaivinti dar šį sezoną

    Po karščio bangų gelstanti ir išdžiūvusi veja nebūtinai reiškia, kad ją teks keisti. Dažnai žolė patiria laikiną stresą, o atsigavimą lemia tai, ar išliko gyvos šaknys ir ar dirva dar geba sugerti vandenį.

    Pirmiausia verta įvertinti vejos būklę paprastu testu. Suimkite kuokštą žolės ir švelniai timptelėkite: jei jaučiamas pasipriešinimas, o šaknys šviesios, tikėtina, kad žolė atsigaus. Jei kuokštas lengvai išsitraukia, o šaknys tamsios ir trapios, tose vietose prireiks atsėjimo.

    Kaip suprasti, ar veja dar gyva?

    Patikras naudinga atlikti keliose vietose, nes saulėkaitoje, pavėsyje ir prie trinkelių ar sienų dirva džiūsta skirtingai. Gyvos vejos požymis yra žalias atspalvis ties stiebo pagrindu, kuris gali pasirodyti per kelias dienas po tolygaus drėkinimo.

    Dar vienas svarbus signalas yra vandens įsigėrimas. Jei po laistymo vanduo ilgai telkšo paviršiuje, o žemė lieka kieta, tikėtina, kad dirva suslėgta ir ima atstumti vandenį. Tokiu atveju vien laistymas problemos neišspręs.

    Dirvos aeracija ir vandens sugėrimas

    Suslėgtai dirvai būtina aeracija, nes karštis ir sausra sutankina viršutinį sluoksnį, o šaknys gauna mažiau oro. Mažame kieme pakanka sodo šakių: durkite kas keliolika centimetrų maždaug 10 centimetrų gyliu, kad atsivertų kanalai drėgmei ir orui.

    Didesniame plote patogiau naudoti mechaninį aeratorių, kuris išpjauna smulkius dirvos „kamščius“. Į susidariusias skylutes verta įšluoti ploną smėlio sluoksnį, kad efektas laikytųsi ilgiau ir dirva greičiau vėl neprarastų pralaidumo.

    Teisingas laistymas ir tręšimas

    Veją dažnai silpnina kasdienis, bet paviršinis laistymas, kai sudrėkinamas tik viršus, o šaknys nepriverčiamos leistis gilyn. Regeneracijai efektyvesnis retesnis, bet gausesnis laistymas, kad drėgmė pasiektų maždaug 10–15 centimetrų gylį.

    Laistyti geriausia anksti ryte, kad vanduo spėtų įsigerti, o žolė iki vakaro nudžiūtų. Jei net po aeracijos vanduo iš pradžių nubėga paviršiumi, laistymą suskaidykite į kelis trumpus ciklus su pertraukomis, kad dirva pradėtų priimti drėgmę.

    Ant visiškai išdžiūvusios vejos trąšų berti nereikėtų, nes galima nudeginti šaknis. Pirmiausia atkurkite drėgmę, o vėliau rinkitės sezonui tinkamas trąšas: vasaros pabaigoje dažniau rekomenduojamas mažesnis azoto ir didesnis kalio kiekis, nes kalis padeda didinti atsparumą ir paruošti veją vėsesniam laikotarpiui.

    Jei norisi švelnesnio sprendimo, galima paskleisti ploną per sietą pertrinto komposto sluoksnį. Jis veikia lėčiau nei mineralinės trąšos, tačiau sumažina riziką pertręšti ir gali padėti pagerinti dirvos struktūrą.

    Kosimas po sausros: svarbiausia taisyklė

    Pirmas kosimas po sausros turi būti atsargus. Vienu pjovimu nereikėtų nupjauti daugiau nei trečdalio žolės aukščio, o pirmą kartą pravartu nustatyti aukštesnį pjovimą, apie 6–8 centimetrus, kad veja nebūtų papildomai nusilpninta.

    Prieš kosimą verta pagaląsti peilį: bukas peilis plėšo stiebus, ilgina gijimą ir didina ligų riziką. Taip pat rekomenduojama pjauti ryte arba vėlyvą popietę, kai kaitra mažesnė, o žolė ne šlapia nuo rasos.

    Po kosimo smulkias, sausas nuopjovas galima palikti kaip lengvą mulčią, tačiau storesnį sluoksnį geriau sugrėbti. Per didelis poklotas blokuoja oro patekimą ir lėtina atsigavimą, ypač kai veja jau nusilpusi.

    Jei atskiros vejos vietos neatsigauna, praktiškiausias sprendimas yra atsėjimas. Tam tinka ankstyvas ruduo, kai dirva dar šilta, bet sumažėja kaitra ir garavimas, todėl sėklos dygsta patikimiau.

  • Į Teksasą 4-ajame dešimtmetyje atvežti fazanai: kaip per kelis dešimtmečius jie užkariavo regioną

    Dar 1930-aisiais Teksaso žemvaldžiai mėgino įkurdinti žieduotuosius fazanus prie Meksikos įlankos pakrantės. Pagrindinis tikslas buvo paprastas ir pragmatiškas: sukurti medžioklei tinkamą paukščių populiaciją, kuri ilgainiui pati išsilaikytų.

    Vis dėlto pirmasis bandymas buvo nesėkmingas. Skelbiama, kad 1933–1934 metais Aransas nacionaliniame laukinės gamtos prieglobstyje į laisvę paleista apie 400 paukščių, tačiau pakrantėje populiacija neįsitvirtino, o paskutiniai stebėjimai fiksuoti 1939 metais.

    Ši istorija svarbi ir platesniame kontekste: žieduotieji fazanai nėra kilę nei iš Teksaso, nei apskritai iš Šiaurės Amerikos. Jų natūrali kilmė siejama su Azija, o sėkmingos introdukcijos Jungtinėse Valstijose pradėtos dar XIX amžiaus pabaigoje, kai paukščiai buvo įkurdinti Oregonui priklausančiame Vilameto slėnyje.

    Lūžis Teksase įvyko ne dėl vieno didelio paleidimo, o dėl kelių veiksnių kombinacijos. Specialistai pabrėžia, kad reikšmingą vaidmenį suvaidino natūrali migracija iš kaimyninių valstijų ir pavieniai žmonių atlikti papildomi paleidimai, kurie sustiprino atsirandančius būrius.

    Manoma, kad laukiniai fazanai į Teksaso Panhandle regioną pradėjo skverbtis apie 1939–1940 metais, atkeliaudami iš vakarų Oklahomos. Tokiu būdu jie pateko į teritorijas, kuriose aplinkos sąlygos pasirodė palankesnės nei pakrantėje, o migracija tapo tvaresniu populiacijos kūrimosi mechanizmu.

    Teksaso perinčių paukščių atlasuose pažymima, kad iki 1950-ųjų fazanai jau buvo aptikti iki 18 apskričių. Dažniausiai jie telkėsi palei upes ir drėgnesnius koridorius, kurie suteikė ir prieglobstį, ir maisto šaltinių, ypač žiemos laikotarpiu.

    Tačiau net ir tada prireikė dešimtmečių, kol populiacija tapo iš tiesų savarankiška. Laukinės gamtos biologai paprastai sutaria, kad stabilus, patikimai besidauginantis fazanų skaičius regione susiformavo tik maždaug 1970-aisiais.

    Medžioklės reguliavimas atspindėjo tuometinį atsargumą. Pirmasis legalus fazanų medžioklės sezonas Dalamo apskrityje atidarytas 1958 metais, o limitas buvo griežtas: per dieną leista sumedžioti ne daugiau kaip du patinus, siekiant nepažeisti dar trapių populiacijos pagrindų.

    Vėliau fazanai Panhandle regione tapo beveik tradicija, o medžioklės apimtys išaugo iki įspūdingų skaičių. Teksaso parkų ir laukinės gamtos institucijos duomenimis, 1987–1988 ir 1988–1989 sezonais metinis sumedžiojimas pasiekė piką – apie 122 000 paukščių.

    Vis dėlto šiandien situacija kitokia: ilgalaikė sausra, prasidėjusi apie 2009 metus, sumažino žolynų dangą, nuo kurios fazanams svarbios perėjimo vietos. Dėl to pastaraisiais sezonais sumedžiojamų paukščių skaičius, kaip skelbiama, krito iki maždaug 5 000.

    Ši fazanų istorija parodo, kaip introdukuotos rūšys gali įsitvirtinti net ir po ankstyvų nesėkmių, jei susiklosto palankios migracijos ir buveinių sąlygos. Kartu ji primena, kad klimato pokyčiai, ypač užsitęsusios sausros, gali greitai pakeisti net dešimtmečiais susiformavusią pusiausvyrą.

  • Vakarų Ukrainoje fiksuojamas rekordinis upių nusekimas: hidrometeorologai įspėja dėl vandens stygiaus

    Vakarų Ukrainoje šią vasarą fiksuojamas ypač ryškus upių nusekimas, kurį specialistai vadina precedento neturinčiu per visą stebėjimų laikotarpį. Ukrainos hidrometeorologijos centro atstovas Ilja Perevozčikovas teigia, kad kai kuriose Dniestro baseino atkarpose vandens lygis pasiekė ribas, kurios, pagal istorinius duomenis, kai kuriais atvejais žemesnės nei XX amžiaus pirmoje pusėje.

    Didžiausia įtampa, pasak jo, matoma regionuose, kurie patenka į Dniestro ir Vakarų Bugo baseinus, įskaitant Lvivo, Ivano Frankivsko, Ternopilio, Chmelnyckio ir Voluinės sritis. Dėl menko prietakos dalyje mažųjų upių srautai silpsta iki tokio lygio, kad ima strigti vandens ūkio infrastruktūros darbas.

    Ekspertai situaciją sieja su kelių veiksnių sutapimu: per pastarąjį pusmetį kritulių kiekis kai kuriose teritorijose tesiekė apie 50–60 proc. įprastos normos, o užsitęsę karščiai spartino dirvožemio džiūvimą. Tai reiškia, kad lietaus vanduo prasčiau įsigeria ir mažiau papildo gruntinius vandenis, kurie vasarą palaiko upių debitą.

    Hidrologiniu požiūriu tai virsta ne tik meteorologine, bet ir dirvožemio bei hidrologine sausra. Kai išdžiūsta viršutinis dirvožemio sluoksnis ir sumažėja gruntinių vandenų atsargos, upės praranda natūralų „maitinimą“ ir vandens lygis krenta net ir be staigių temperatūros šuolių.

    Didžiausia rizika kyla miestams ir gyvenvietėms, kurios vandenį ima iš atvirų šaltinių, tokių kaip upės, tvenkiniai ar vandens telkiniai, susiję su upių prietaka. Sumažėjus vandens kiekiui, vandenvietės ne visada gali paimti tiek vandens, kiek reikia įprastam vartojimui, o tai gali lemti laikinas ribojimo priemones.

    Mažesnis vandens lygis paprastai apsunkina ir geriamojo vandens paruošimą, nes vandenyje gali didėti priemaišų koncentracija. Dėl to vandens tiekėjams gali tekti naudoti daugiau valymo reagentų, o ekstremaliais atvejais, jei į tinklą patenka mažiau nei būtina, prioritetu tampa kritinių paslaugų užtikrinimas.

    Žemės ūkiui tokios sąlygos ypač sudėtingos, nes sumažėja galimybės drėkinti pasėlius, o derliaus rizika auga net ir ten, kur tradiciškai vandens netrūkdavo. Be to, kai vandens telkiniuose krenta lygis, šiltesniu laikotarpiu vanduo greičiau įšyla, o tai mažina deguonies kiekį ir blogina sąlygas žuvims bei kitiems organizmams.

    Ekologams svarbus vadinamasis ekologinis debitas, tai yra minimalus vandens srautas, reikalingas upės ekosistemai funkcionuoti. Kai srautas nukrenta žemiau šios ribos, didėja dumblėjimo, augalijos nykimo ir žuvų dusimo rizika, o mažos upės kai kuriose vietose gali laikinai netekti tėkmės.

    Pasak I. Perevozčikovo, greito atsigavimo tikėtis sunku, nes reikalingi ne trumpi audriniai lietūs, o ilgesnės trukmės krituliai, kurie prisotintų dirvožemį. Tokie lietūs turi kaupti drėgmę ir papildyti gruntinius vandenis, o tik tuomet galima tikėtis stabilesnio upių vandeningumo augimo.

    Jo vertinimu, tam, kad Vakarų Ukrainos upėse vandens režimas pradėtų normalizuotis, reikėtų gausių ir tolygių kritulių mažiausiai apie mėnesį. Kartu specialistai atkreipia dėmesį, kad šiuo metu susiformavęs sausas dirvožemio „pagrindas“ gali turėti įtakos ir kitų metų hidrologinei situacijai, jei drėgmės atsargos nespės atsistatyti.

    Ukrainos hidrometeorologijos centras pastarosiomis dienomis taip pat skelbė perspėjimus dėl tolesnio vandens lygių kritimo Dniestro baseine ir kai kuriuose Vakarų Bugo baseino ruožuose. Kai kuriose mažose upėse prognozuojama, kad srautas gali priartėti prie ribų, kurios trikdo vandens ūkio sistemos darbą ir didina spaudimą vietos savivaldybių paslaugoms.

  • Chwastai darže išduoda dirvos bėdas: ką signalizuoja sausra ir kaip išgelbėti derlių

    Kodėl karštyje laimi piktžolės?

    Ilgalaikiai karščiai ir lietaus stoka daržininkams reiškia ne tik dažnesnį laistymą, bet ir staigų piktžolių suaktyvėjimą. Jos sugeba prisitaikyti prie vandens trūkumo geriau nei daugelis daržovių, todėl tampa tiesiogine konkurente dėl drėgmės.

    Dalis populiarių daržovių, ypač auginamų iš daigų ar turinčių seklesnę šaknų sistemą, karštyje greičiau patiria stresą. Tuo metu piktžolės dažnai turi gilesnes šaknis, geba „pasiekti“ drėgnesnius dirvos sluoksnius ir sparčiau atsinaujina net po ravėjimo.

    Piktžolės kaip dirvos indikatorius

    Piktžolių gausa darže dažnai yra ne vien priežiūros klaida, o signalas apie dirvos būklę. Kai viršutinis sluoksnis smarkiai išdžiūsta, kai kurios rūšys ima dominuoti, nes joms pakanka minimalios drėgmės ir jos greitai užbaigia vegetaciją subrandindamos sėklas.

    Jeigu tam tikrose lysvėse piktžolės kartojasi kasmet, verta atkreipti dėmesį į dirvos struktūrą ir vandens režimą. Lengvesnė, greitai praleidžianti vandenį dirva greičiau perdžiūsta, o sunkesnė, suslėgta dirva gali kaupti drėgmę paviršiuje, tačiau prastai ją perduoti augalų šaknims.

    Tokie „ženklai“ praktiškai padeda nuspręsti, ar pirmiausia reikia mulčiuoti, ar gerinti dirvą organinėmis medžiagomis, ar mažinti suslėgimą. Tai ypač aktualu pastaraisiais metais, kai vis dažniau pasitaiko karščio bangos ir nevienodas kritulių pasiskirstymas.

    Kaip apsaugoti lysves per sausrą?

    Efektyviausias būdas sumažinti piktžolių pranašumą per sausrą yra dirvos uždengimas. Mulčias sulaiko drėgmę, mažina garavimą ir atima šviesą dygstančioms piktžolėms, todėl jos silpsta dar nepradėjusios konkuruoti su daržovėmis.

    Laistymas taip pat turi būti tikslus: geriau rečiau, bet gausiau ir nukreipiant vandenį į šaknų zoną, kad drėgmė pasiektų gilesnius sluoksnius. Dažnas paviršinis laistymas skatina paviršinių šaknų formavimąsi ir sudaro palankias sąlygas dygti naujoms piktžolėms.

    Ravėjant svarbiausia nepraleisti momento, kai piktžolės dar mažos. Jauni daigai pašalinami lengvai ir nespėja „išpumpuoti“ drėgmės, o įsisenėjusios piktžolės su gilesnėmis šaknimis atima vandenį greitai ir ilgai, ypač karščiausiomis dienomis.

    Ilgalaikėje perspektyvoje padeda dirvos gyvybingumo stiprinimas: kompostas, perpuvęs mėšlas, žalioji trąša ir tinkamas mulčiavimas gerina struktūrą ir didina vandens sulaikymą. Tokia dirva lėčiau perdžiūsta, o daržovės tampa atsparesnės net ir nepastoviems orams.

  • ES ragina pasaulį imtis veiksmų dėl sausros ir dykumėjimo: ką siūlo prieš UNCCD COP17

    ES ragina pasaulį imtis veiksmų dėl sausros ir dykumėjimo: ką siūlo prieš UNCCD COP17

    ES žinutė prieš COP17

    Europos Sąjunga prieš 17-ąją Jungtinių Tautų konvencijos dėl kovos su dykumėjimu šalių konferenciją (UNCCD COP17) paragino skubiai stiprinti tarptautinius veiksmus, atkuriant nualintas žemes ir apsaugant vandens išteklius. Konferencija vyksta rugpjūčio 17–28 dienomis Ulan Batore, Mongolijoje, ir suburia vyriausybes, mokslininkus, verslą bei pilietinę visuomenę.

    ES akcentuoja, kad sausra ir vandens stygius tampa ne vien atskirų regionų problema, o vis dažniau pereina į sisteminę riziką, veikiančią ekonomiką, sveikatą ir ekosistemas. Dėl to Briuselis ragina neapsiriboti vien reagavimu į krizes, o pereiti prie nuoseklaus pasirengimo ir rizikos mažinimo.

    Nuo krizės valdymo prie rizikos mažinimo

    Pastarųjų metų karščio bangos ir užsitęsusios sausros Europoje didina spaudimą žemės ūkiui, energijos gamybai, vidaus vandenų laivybai ir viešajam vandens tiekimui. ES pabrėžia, kad tokios grandininės pasekmės rodo poreikį iš anksto planuoti vandens naudojimą, didinti atsparumą ir gerinti ankstyvojo perspėjimo sistemas.

    Briuselis siekia skatinti proaktyvų sausrų rizikos valdymą: investicijas į stebėseną, prevenciją, dirvožemio ir vandens apsaugą bei tvarų ūkininkavimą. Logika paprasta: kuo vėliau imamasi priemonių, tuo brangiau kainuoja padariniai tiek valstybėms, tiek gyventojams.

    Ryšys su klimatu, biologine įvairove ir vandeniu

    ES taip pat kelia tikslą geriau suderinti tarptautinius įsipareigojimus klimato kaitos, biologinės įvairovės ir vandens apsaugos srityse. Anot ES, sausros ir žemės degradacija nėra atskiras klausimas, nes susilpnėjusios ekosistemos prasčiau sulaiko vandenį, blogėja dirvožemio būklė, didėja gaisrų ir derliaus praradimo rizika.

    Tarp praktinių priemonių ES išskiria žemės atkūrimo iniciatyvas ir vandens išteklių atsparumo didinimą. Per programą „Global Gateway“ ES remia žemės atkūrimo projektus įvairiuose regionuose, įskaitant Afrikos Didžiosios žaliosios sienos iniciatyvą Sahelio zonoje, o globalias sausrų sąlygas sekti padeda „Copernicus“ teikiami palydoviniai duomenys.

    „Ši vasara dar kartą primena, kad sausra ir vandens stygius nėra tolima grėsmė. Jie jau dabar kelia grėsmę gyvybėms, sveikatai, ekonomikai ir ekosistemoms ES ir už jos ribų“, – sakė už aplinką, vandens atsparumą ir konkurencingą žiedinę ekonomiką atsakinga Europos Komisijos narė Jessika Roswall.

    Komisarė pabrėžė, kad prioritetas turėtų būti ne tik ekstremalių situacijų gesinimas, bet ir ilgalaikis atsparumo kūrimas dar prieš krizėms smogiant. ES teigimu, esminėmis priemonėmis laikomi žemės atkūrimas, ekosistemų apsauga ir tvarus vandens valdymas, o COP17 metu bus siekiama, kad ambicijos virstų konkrečiais sprendimais.

  • Dunojus senka rekordiškai: išlindo mamuto kaulai, 60 mln. metų fosilijos ir karo laivai

    Dunojus senka rekordiškai: išlindo mamuto kaulai, 60 mln. metų fosilijos ir karo laivai

    Europą apėmusi karščio banga ir užsitęsusi sausra nuleido Dunojaus vandens lygį iki rekordinių žemumų, o kai kuriose atkarpose atidengė tai, kas dešimtmečiais buvo paslėpta po vandeniu. Vietos bendruomenės ir specialistai skuba fiksuoti radinius, tačiau kartu primena apie išaugusias saugumo rizikas.

    Šiaurės Bulgarijoje, prie Rusės, išdžiūvusiuose krantuose po neseniai aptiktų mamuto žandikaulio ir ilties fragmentų prasidėjo intensyvios paieškos. Naujausiose žvalgymuose rasta suakmenėjusių austrių, kurios, specialistų vertinimu, gali būti maždaug 60–65 milijonų metų senumo ir liudyti senovines jūras dabartinės upės baseine.

    Radinių banga į paieškas pritraukė daug savanorių, tačiau jiems primenama elgtis atsargiai. Dunojaus dugne ir pakrantėse gali pasitaikyti metalinių objektų, susijusių su karo veiksmais, todėl įtartinų radinių nerekomenduojama liesti ir apie juos raginama pranešti atsakingoms tarnyboms.

    Tuo pat metu aukščiau upe, netoli Gigeno kaimo, archeologai pasinaudojo sumažėjusiu vandens lygiu ir galėjo detaliau ištirti seno tilto pamatų liekanas. Manoma, kad šis statinys buvo pastatytas imperatoriaus Konstantino I valdymo laikais 328 metais ir yra svarbus romėnų infrastruktūros pėdsakas regione.

    Karo pėdsakai upės dugne

    Rugpjūtį, vandeniui traukiantis, Austrijoje atidengtos dviejų Antrojo pasaulinio karo laikų Vokietijos karo laivų nuolaužos. Vietos žiniasklaida skelbia, kad laivai 1945 metais buvo apgadinti mūšiuose, o vėliau nuskandinti jų pačių įgulų.

    Dar daugiau anksčiau apsemtų nacių laivų rasta prie Serbijos Prahovo, kur Dunojaus tėkmė išryškino istorinių kovų pėdsakus. Vengrijoje, Budapešto ruože, aptiktas karo laikų motociklas ir dviejų vokiečių karių palaikai, apie kuriuos pranešė Vokietijos karo kapų komisija.

    Kas vyksta su Europos upėmis?

    Europos klimato stebėjimo programa Copernicus skelbė, kad didžiausios žemyno upės liepą buvo nukritusios iki lygių, kurie kai kuriose vietose anksčiau nebuvo užfiksuoti. Dunojaus atvejis laikomas platesnio reiškinio dalimi, kai karščio bangos ir kritulių stoka smarkiai sumažina vandens atsargas.

    Ekspertai pabrėžia, kad žmogaus sukelta klimato kaita didina sausrų tikimybę ir intensyvumą, o pasekmės jaučiamos ne tik gamtai ar archeologijai. Nusekę upių keliai apsunkina krovinių gabenimą vidaus vandenų transportu, o kai kurioms elektrinėms kyla iššūkių dėl aušinimui naudojamo vandens trūkumo ir per šilto vandens grąžinimo į upes ribojimų.

    Specialistai primena, kad tokie radiniai, nors ir itin įdomūs mokslui, neretai yra laikini: pasikeitus orams ir pakilus vandens lygiui jie vėl gali būti užnešti sąnašomis. Dėl to raginama radinius dokumentuoti atsakingai ir laikytis saugumo taisyklių, ypač teritorijose, kuriose galimi sprogmenys ar kita karo palikimo tarša.