Tag: Sausra

  • Volynės kaimuose masiškai džiūsta šuliniai: vandens stygius matomas ir upėse, ir tvenkiniuose

    Šiaurinėje Volynės dalyje, kuri dažnai vadinama ežerų, upių ir pelkių kraštu, gyventojai vis dažniau susiduria su vandens stygiumi. Vietos bendruomenėse fiksuojama, kad seklėja upės ir tvenkiniai, o dalis šulinių per kelias savaites ar mėnesius beveik išdžiūvo.

    Vietos žmonės pasakoja, kad šulinių būklė tapo vienu ryškiausių šių metų sausros ženklų. Kai kur vandens telikę kibiro aukščiui, kitur šuliniai jau tušti, todėl geriamąjį vandenį tenka vežtis iš gretimų gyvenviečių arba remtis gręžinių vandeniu.

    „Vanduo jau du mėnesius paprasčiausiai nebeatsistato. Yra kibiro aukščio ir viskas, daugiau nebepriteka“, – sakė vieno kaimo gyventoja Marija Buščiuk.

    Pasak gyventojų, net bandant įsirengti gręžinį laistymui, didesnio gylio vandens rasti ne visada pavyksta. Kai kur vandens mažai ir 26 metrų gylyje, todėl ūkiams sunkiau planuoti laistymą bei užsitikrinti stabilų tiekimą sausuoju laikotarpiu.

    Skirtingose bendruomenės vietovėse situacija panaši: šuliniuose lieka tik drėgnas smėlis, o kai kurie šuliniai, kurie veikė dešimtmečius, šiemet pirmą kartą visiškai išdžiūvo. Gyventojai pabrėžia, kad ypač problemiška aukštesnėse vietose, kur gruntinio vandens lygis tradiciškai būna žemesnis.

    Kas, pasak specialistų, vyksta?

    Vandens lygio kritimą patvirtina ir vietos hidromelioracijos specialistai. Jų vertinimu, labiausiai išdžiūvę šuliniai fiksuojami keliuose kaimuose, o situacija nėra vien lokali: sausros požymiai matomi ir paviršiniuose vandens telkiniuose.

    Specialistai aiškina, kad šių metų problemą stiprina ne tik vasaros karščiai, bet ir neįprastai menki rudens krituliai bei mažesnis rūkas, kuris įprastai prisideda prie drėgmės atsargų papildymo. Dėl to gruntinio vandens lygis neatsistato įprastu tempu, o šuliniai reaguoja greičiausiai.

    Problema matoma ir upėse: kai kuriuose ruožuose įprasta vaga vietomis virsta siaurais protakais, o vanduo laikosi tik atskiruose gilesniuose taškuose. Tai didina rizikas tiek buičiai, tiek žemės ūkiui, ypač jei sausesni periodai kartojasi kelis sezonus iš eilės.

    Kodėl tai tampa tendencija regione?

    Hidrologai ir klimato stebėtojai Europoje pastaraisiais metais vis dažniau fiksuoja ilgėjančius sausrų epizodus, o krituliai pasiskirsto netolygiau: daugiau trumpų, intensyvių liūčių ir mažiau ilgesnių, gruntinius vandenis papildančių lietų. Tokiu atveju dalis vandens tiesiog nubėga paviršiumi, o ne įsigeria į gilesnius sluoksnius.

    Volynės atvejis įsirašo į platesnį kontekstą, kai žemi upių lygiai ir išsekę šuliniai tampa nebe išimtimi, o pasikartojančiu reiškiniu. Vietos gyventojams tai reiškia didesnį priklausomumą nuo gręžinių, vandens atvežimo ir būtinybę peržiūrėti ūkio vandens naudojimo įpročius.

    Ekspertai pabrėžia, kad trumpuoju laikotarpiu svarbiausia stebėti vandens kokybę, ypač kai šuliniuose lieka mažai vandens, o jo sudėtis gali greičiau keistis. Ilgesnėje perspektyvoje didžiausias iššūkis bus prisitaikymas prie dažnesnių sausrų: nuo vandens taupymo iki infrastruktūros atnaujinimo ir vietinių vandens išteklių valdymo.

  • Ukrainos upės seklėja iki rekordų: hidrologas paaiškino, kodėl vandens gali būti dar mažiau

    Ukrainoje šią vasarą fiksuojamas neįprastai žemas kai kurių upių vandens lygis, o vietomis pasiekti istoriniai minimumai. Specialistai sako, kad tai nėra vien trumpalaikės karščio bangos pasekmė – bendros tendencijos gali lemti, jog artimiausiais dešimtmečiais vandens upėse bus vis mažiau.

    Apie situaciją viešai kalbėjęs hidrologas, geografijos mokslų daktaras Viktoras Višnevskis pabrėžia, kad upių seklėjimą stiprina ne tik sausra, bet ir ilgalaikis klimato atšilimas. Kylant temperatūrai didėja išgaravimas, todėl net ir panašus kritulių kiekis ne visada reiškia, kad upės pasipildys vandeniu.

    „Didėjant temperatūrai, didėja ir išgaravimas. O kritulių kiekis per pastaruosius 100 metų beveik nepakito, tad upių vandeningumas mažėja ir to reikėtų tikėtis artimiausiais dešimtmečiais“, – sakė Viktoras Višnevskis.

    Eksperto teigimu, kai kuriose vietovėse vandens lygis nukrito žemiau daugiau nei šimtmetį stebėtų reikšmių. Tarp minimų pavyzdžių – Černivciai, kur vanduo buvo nusileidęs daugiau kaip 20 centimetrų žemiau ilgalaikių normų, taip pat Dniestro ruožas ties Zališčykais, kur stebėjimai vykdomi daugiau nei 140 metų.

    Pasak hidrologo, problema nėra vien Ukrainos masto: seklėjimas matomas ir kitose Europos dalyse. Sausrų epizodai bei karščio periodai apsunkina vandens situaciją didžiosiose upėse, tokiose kaip Dunojus, Reinas ar Po, o tai turi įtakos ir laivybai, ir energetikai, ir žemės ūkiui.

    Nors lietūs ir ciklonai gali laikinai sumažinti gaisrų riziką, jie ne visada greitai atstato upių lygį. Tam reikia ilgiau trunkančio kritulių laikotarpio, o dalis vandens dėl įkaitusios aplinkos ir dirvožemio deficito pirmiausia „sugeriama“ sausros paveiktų teritorijų.

    Hidrologas skeptiškai vertina idėją, kad problema būtų išsprendžiama vien statant naujas užtvankas ar tvenkinius. Ukraina jau dabar yra smarkiai „sureguliuota“ – šalyje skaičiuojama per 1 000 vandens saugyklų ir apie 40 000 tvenkinių, tačiau dalis jų, pasak eksperto, realios naudos nebeduoda.

    „Daugeliu atvejų, ypač kalbant apie tvenkinius, jie dešimtmečiais nenaudojami, apžėlę nendrėmis ir iš esmės veikia kaip vandens garintuvai“, – sakė Viktoras Višnevskis.

    Jo teigimu, kai kur jau pradedama šalinti nereikalingas užtvankas, kad būtų atkurtas natūralesnis upių tekėjimas ir sumažintas vandens „užsistovėjimas“. Vis dėlto pabrėžiama, kad viena valstybė negali viena pati sustabdyti pasaulinių klimato procesų, o šiltėjimo scenarijai didina riziką, jog tokie metai kartosis dažniau.

    Tuo pat metu aplinkosaugos organizacijos ir tyrėjai įspėja, kad pietuose ir pietryčiuose didėja upių išsekimo rizika. Vertinimuose akcentuojama, jog be sisteminių priemonių – nuo vandens naudojimo efektyvinimo iki upių buveinių atkūrimo – dalis mažesnių vandentakių per kelis dešimtmečius gali ženkliai nunykti.

  • Botanikai nustebo: patyrusios stresą gėlės renkasi grožį, net jei rizikuoja neišgyventi

    Atradimas keičia požiūrį

    Ilgalaikis Mičigano universiteto mokslininkų tyrimas parodė, kad kai kurie augalai, patirdami aplinkos stresą, energiją nukreipia ne į šaknis ar „taupymą“, o į ryškesnius žiedus. Toks elgesys prieštarauja ilgai vyravusiai prielaidai, kad blogėjant sąlygoms augalai pirmiausia investuoja į išlikimą.

    Tyrėjų dėmesys buvo sutelktas į tai, kaip augalai paskirsto ribotus išteklius tarp vegetatyvinio augimo ir dauginimosi. Paaiškėjo, kad kritiniais momentais kai kurios rūšys padidina investicijas į žiedus ir nektaro gamybą, kad pritrauktų apdulkintojus.

    Kodėl gėlės svarbesnės už šaknis

    Esant sausrai ar maisto medžiagų trūkumui, logiška tikėtis, kad augalas mažins žydėjimą ir stiprins šaknų sistemą. Tačiau dalis augalų renkasi priešingą strategiją: stengiasi žydėti įspūdingiau, kad padidintų apdulkinimo tikimybę.

    Tokiu atveju „skaičiavimas“ paprastas: mažas, nepastebimas žiedas sutaupytų energijos, bet gali nepritraukti bičių ar kamanių. Jei apdulkinimas neįvyksta, visas sezono augimas tampa biologine aklaviete, todėl trumpalaikė rizika dėl ryškaus žydėjimo gali atsipirkti sėklomis.

    „Augalo tikslas nėra išgyventi bet kokia kaina, o perduoti genus kitai kartai, net jei tam tenka paaukoti dalį savo išteklių“, – tokia išvada apibendrinama tyrimo interpretacijoje.

    Ką tai reiškia sodininkams

    Praktiškai tai reiškia, kad gausus ir gražus žydėjimas ne visada yra geros būklės ženklas. Kartais tai gali būti streso signalas ir bandymas „paskutinį kartą“ sėkmingai subrandinti sėklas, kol sąlygos dar leidžia.

    Dėl to verta atidžiau vertinti aplinkybes: jei ilgai nėra lietaus arba dirva skurdi, įspūdingai žydintį augalą gali reikėti ne grožėtis, o gelbėti. Laiku suteiktas vanduo ir tinkamas tręšimas gali padėti augalui ne tik užmegzti sėklas, bet ir išlaikyti gyvybingumą.

    Šis atradimas įsirašo į platesnę tendenciją biologijoje, kai vis daugiau dėmesio skiriama kompromisams tarp augimo, apsaugos ir dauginimosi. Augalai, kaip ir kitos gyvosios sistemos, sprendžia ne vieną uždavinį vienu metu, o jų „sprendimai“ gali būti netikėti žmogaus akiai.

  • Eukaliptų bumas Etiopijoje nuo 1894 metų: greita nauda virto vandens ir dirvožemio krize

    Etiopijoje daugiau kaip prieš 130 metų pradėta masiškai sodinti eukaliptus atrodė greitas sprendimas augančiam sostinės regionui, kuriam trūko malkų ir statybinės medienos. Tačiau mokslininkai vis dažniau pabrėžia, kad ilgalaikė tokios politikos kaina tapo itin didelė: kai kuriose vietovėse pastebimai seko šaltiniai, mažėjo upelių debitas, o dirvožemis sausėjo.

    Istorinis lūžis siejamas su 1894–1895 metais, kai valdant imperatoriui Menelikui II eukaliptai buvo pasirinkti dėl vienos priežasties: jie greitai auga ir leidžia per trumpą laiką gauti medienos. Per dešimtmečius plantacijos išsiplėtė iki maždaug 506 000 hektarų, o eukaliptas tapo viena reikšmingiausių medienos tiekimo grandžių Rytų Afrikoje.

    Tyrėjai aiškina, kad eukaliptų šaknų sistema veikia tarsi intensyvus „siurblys“, galintis greitai pasisavinti drėgmę iš dirvožemio ir požeminių vandens sluoksnių. Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, jog vienas suaugęs medis per parą gali išgarinti apie 20–40 litrų vandens, o sausros metu kai kurios rūšys vandens sunaudoja dar daugiau.

    Centriniuose Etiopijos aukštikalnių regionuose fiksuota, kad šalia eukaliptų plantacijų šaltinių debitas gali mažėti beveik perpus, o kai kuriuose baseinuose požeminio vandens lygis svyruoja centimetrų tikslumu net per trumpus laikotarpius. Tuo pat metu dirvožemis praranda dalį maistinių medžiagų, ypač kai mediena intensyviai kertama ir iš teritorijos išvežama be atkuriamųjų priemonių.

    Nepaisant problemų, ekspertai dažniausiai nesiūlo eukaliptų „išnaikinti“, nes jie išlieka svarbūs vietos ekonomikai: medienos ruošos ir prekybos grandinė maitina tūkstančius šeimų. Be to, dalis specialistų pabrėžia, kad eukaliptų mediena mažina spaudimą likusiems natūraliems miškams, kurie kitu atveju galėtų būti kertami dar intensyviau.

    Vis dėlto mokslininkų rekomendacijos krypsta į balansą: riboti eukaliptų sodinimą prie vandens telkinių, upių ir šaltinių, o plantacijas planuoti taip, kad jos nesikirstų su jautriausiomis vandens kaupimo zonomis. Taip pat siūloma dažniau taikyti mišrius želdinimo principus, eukaliptus kaitaliojant su vietinėmis rūšimis, kurios geriau prisitaikiusios prie regiono vandens režimo.

    Etiopija pastaraisiais metais garsėjo ir ambicingomis medžių sodinimo kampanijomis, įskaitant iniciatyvas, kuriomis siekta per vieną dieną pasodinti šimtus milijonų sodinukų. Tačiau nepriklausomi vertinimai rodė, kad dalyje regionų sodinukų išgyvenamumas buvo apie 40 proc., todėl vien skaičius, kiek pasodinta, dar negarantuoja realaus ekosistemų atkūrimo.

    Specialistai pabrėžia, kad tvarus miškų atkūrimas remiasi ne tik masiniu sodinimu, bet ir rūšių parinkimu, vandens išteklių apsauga, dirvožemio atkūrimu bei ilgalaike priežiūra. Eukaliptų istorija Etiopijoje vis dažniau pateikiama kaip pavyzdys, kaip greiti sprendimai gali tapti ilgalaikiu iššūkiu, jei neįvertinamas poveikis vandeniui, dirvožemiui ir vietinėms ekosistemoms.

  • Dunojus pasiekė istorinį minimumą: Rumunijoje laivybą stabdo seklumos ir veši augalai

    Dunojaus vandens lygis dėl užsitęsusios sausros pasiekė istorinį minimumą, o kai kuriuose ruožuose laivyba faktiškai paralyžiuota. Rumunijoje baržos stringa seklumose, dalis uostų laikinai uždaromi, o atslūgus vandeniui upės dugne vietomis sužėlė iki 2 metrų aukščio augalai.

    Rumunijos hidrologiniai duomenys rodo, kad į šalį įtekančio Dunojaus debitas sumažėjo maždaug iki 1 250 kubinių metrų per sekundę. Tai yra žemiausias rodiklis per visą stebėjimų laikotarpį, o kritinis vandens trūkumas jau daro įtaką tiek transportui, tiek infrastruktūrai palei upę.

    Ypač ryškiai situacija matoma prie Korabijos miesto Olto apskrityje, kur turistinis uostas šiuo metu neveikia. Vanduo atsitraukė taip toli, kad dalis prieplaukų, pontonų ir nedidelių laivų liko ant sausumos arba įklimpo dumble.

    „Tai įėjimas į turistinį uostą. Prieš 5 mėnesius čia buvo apie 2 metrų gylio vanduo, o dabar toje vietoje auga iki 2 metrų aukščio augalai“, – sakė Rumunijos televizijos žurnalistas.

    Laivybos problemos apima ne tik pavienius uostus: vietomis atsidengė smėlio ir dumblo seklumos, kurios driekiasi beveik iki upės vidurio. Dėl to dalis krovinių konvojų priversti mažinti grimzlę, riboti apkrovas arba visai sustoti, nes saugūs farvaterio gyliai tampa neprognozuojami.

    Žemas vandens lygis tapo iššūkiu ir energetikai, nes Dunojus naudojamas Černavodos atominės elektrinės reaktoriams aušinti. Siekiant išvengti rizikų, elektrinės prieigose vykdomi dugno gilinimo darbai, ardant smėlio sankaupas, kurios trukdo vandens pratekėjimui.

    Skelbiama, kad realiuoju laiku fiksuotas srautas siekė apie 1 300 kubinių metrų per sekundę, nors saugesniam reaktorių aušinimui reikia bent 1 400 kubinių metrų per sekundę. Energetikos pareigūnai pripažįsta, kad priemonės gali laikinai padėti, tačiau nekompensuoja natūralaus vandens pritekėjimo, kuris priklauso nuo kritulių baseine.

    Sausra ypač smarkiai smogė laivybai nuo Baziašo iki Breilos: dalis baržų sėdo ant seklumų, o jų sugrąžinimas į gilesnį vandenį gali užtrukti mėnesius. Vienas Bulgarijoje registruotas konvojus, kaip pranešama, daugiau nei pusantro mėnesio negali tęsti kelionės.

    Nuostoliai kaupiasi ir verslui, nes sustoję kroviniai reiškia prastovas, papildomas degalų sąnaudas bei logistikos grandinės trikdžius. Vienos laivybos bendrovės vadovas nurodė, kad per pirmuosius du mėnesius įmonės nuostoliai siekė apie 2,7 milijono eurų.

    Artimiausiomis dienomis situacija gali šiek tiek pagerėti, jei Vidurio Europoje gausiau palis, tačiau hidrologai perspėja, kad net ir trumpalaikis debito šuolis nebūtinai greitai grąžins Dunojų į įprastas ribas. Dėl šiltesnių vasarų ir dažnėjančių sausrų vandens kelių svyravimai Europoje tampa vis didesniu išbandymu transportui, energetikai ir pakrančių ekosistemoms.

  • Vasaros pabaigoje braškėms to reikia labiausiai: 3 klaidos dabar kainuos kitų metų derlių

    Vasaros pabaigoje braškėms to reikia labiausiai: 3 klaidos dabar kainuos kitų metų derlių

    Pasibaigus braškių derliui lysvės dažnai lieka pamirštos, tačiau būtent vasaros antroje pusėje augalai pradeda ruoštis kitam sezonui. Šiuo metu formuojasi kitų metų žiediniai pumpurai, todėl priežiūros klaidos vėliau atsispindi mažesniu ir prastesnės kokybės derliumi.

    Specialistai pabrėžia, kad po skynimo braškės nėra poilsio būsenoje: jos augina lapus, atnaujina šaknų sistemą ir kaupia maisto medžiagas. Jei vasaros pabaigoje vyrauja sausra, karštis ar dideli temperatūrų svyravimai, augalai patiria stresą, o jo pasekmės dažnai išryškėja tik kitais metais.

    Laistymas po derliaus

    Dažna klaida yra sumažinti laistymą vien todėl, kad uogos jau nuskintos. Dirva turi išlikti tolygiai drėgna, ypač ilgiau nelijus, nes paviršinis dirvos sluoksnis greitai išdžiūsta, o braškių šaknys dažniausiai yra negiliai.

    Vien pagal lapų išvaizdą ne visada matyti drėgmės trūkumas, todėl verta patikrinti žemę kelių centimetrų gylyje. Ilgesnis perdžiūvimas rugpjūtį ir rugsėjį gali sutrikdyti pumpurų formavimąsi ir susilpninti augalų pasirengimą žiemai.

    Dirvos apsauga ir šaknys

    Braškių šaknys jautrios tiek įkaitusiai, tiek staigiai atvėstančiai dirvai, o neapsaugotas paviršius greitai praranda drėgmę. Dėl to vasaros pabaigoje verta pasirūpinti, kad lysvė nebūtų palikta plika, ypač jei vieta saulėta ir vėjuota.

    Praktikoje tai reiškia, kad dirvos paviršiaus stabilumas yra ne mažiau svarbus nei pats laistymas: mažiau svyruoja temperatūra, ilgiau išsilaiko drėgmė, o rudenį sumažėja rizika, kad šaknys nukentės nuo pirmųjų šalnų.

    Ūsai ir nauji daigai

    Vasaros pabaiga yra patogus metas pasidauginti braškių iš ūsų, jei norite atnaujinti ar praplėsti lysvę. Ant ūsų susiformavusias jaunas rozetes galima prismeigti prie žemės, kad jos įsišaknytų, tačiau svarbu rinktis tik sveikus, tvirtus motininius kerus.

    Dažniausiai įsišaknijimui prireikia apie 4–6 savaičių, todėl skubėti atskirti daigo nereikėtų. Kai jaunas augalas jau tvirtai laikosi dirvoje ir turi savo šaknis, jį galima atskirti nuo motininio kero ir persodinti į naują vietą ar auginti vazone.

    Jei planuojate braškyną atnaujinti, verta prisiminti dar vieną taisyklę: senesnės, daug metų toje pačioje vietoje augančios braškės linkusios silpti, o derlius mažėja. Todėl naujų, sveikų daigų paruošimas vasaros pabaigoje dažnai tampa paprasčiausiu būdu išlaikyti stabilų derlių kitą sezoną.

  • Hidrologė: Ukraina netaps pusdykume, tačiau manyti, kad vandens visada pakaks, yra klaida

    Ukrainos upės šią vasarą susiduria su neįprastai mažu vandeningumu: dalyje baseinų vandens lygis artėja prie istorinių minimumų. Hidrologė Oksana Konovalenko pabrėžia, kad tai jau ne vien gamtos reiškinys, o veiksnys, turintis tiesioginių pasekmių vandens tiekimui, žemės ūkiui, energetikai, laivybai ir ekosistemoms.

    Pasak specialistės, Europoje sausra apėmė ne vieną regioną, todėl rekordinius žemumus fiksuoja ir didieji žemyno vandens keliai. Tokia situacija rodo sisteminę tendenciją: ilgėjant laikotarpiams be kritulių, hidrologinė sausra pasireiškia ne tik tradiciškai sausesniuose pietuose ar rytuose, bet ir teritorijose, kurios anksčiau laikytos mažiau pažeidžiamomis.

    Kodėl vandens mažėja?

    Hidrologė aiškina, kad vasaros mažvandeniškumas upėse yra normalus reiškinys, tačiau šiuo metu jis pasiekia kritines ribas dėl užsitęsusio kritulių trūkumo ir karščio. Kai nėra lietaus, sumažėja upių nuotėkis, o išaugęs garavimas dar labiau spartina vandens praradimą tiek upėse, tiek vandens telkiniuose.

    Ypač jautri, anot jos, padėtis Dniestro ir Dunojaus baseinuose. Dniestro atveju tai turi ir tarptautinį matmenį, nes upė svarbi tiek Ukrainos miestų vandens paėmimui, tiek vandens tiekimui Moldovoje, todėl sprendimai dėl srautų ir vandens naudojimo tampa tarpvalstybinio koordinavimo klausimu.

    Poveikis žmonėms, ūkiui ir gamtai

    Mažėjant vandens lygiui, prastėja ir vandens paėmimo techninės galimybės: infrastruktūra dažnai projektuota pagal ankstesnes hidrologines sąlygas, todėl ekstremalūs žemumai gali lemti laikinus ribojimus ar tiekimo režimo keitimus. Tai ypač aktualu miestams, kurių vandenvietės priklauso nuo upių ar vandens telkinių, kuriuose lygis krenta greičiau nei spėja atsikurti.

    Ekosistemoms mažvandeniškumas reiškia šylančią vandenį, mažesnį ištirpusio deguonies kiekį ir prastėjančias sąlygas žuvų nerštui bei jauniklių išlikimui. Hidrologė primena ekologinio debito principą: net ir trūkstant vandens, upėje turi išlikti minimalus srautas, kad būtų palaikomas gyvybingas natūralus režimas.

    „Mums reikia planuoti vandens naudojimą taip, tarsi vandens trūkumas gali kartotis, o ne remtis prielaida, kad jo visada bus pakankamai“, – sakė O. Konovalenko.

    Kas laukia ateityje?

    Specialistė atmeta scenarijų, kad Ukraina artimiausiais dešimtmečiais „virs pusdykume“, tačiau įspėja dėl didėjančios aridizacijos rizikos kai kuriuose regionuose, ypač pietuose ir rytuose. Tai reikštų dažnesnes ir ilgesnes sausras, ilgesnius mažvandeniškumo laikotarpius bei daugiau mažų upių, kurios periodiškai nusektų ar išdžiūtų.

    Pasak hidrologės, prisitaikymas pirmiausia reiškia geresnį baseinų valdymą ir pasirengimą deficitui: vandens paėmimo sistemų modernizavimą, nuostolių mažinimą, aiškių prioritetų nustatymą kritiniais laikotarpiais ir gamtinių sprendimų taikymą. Prie jų priskiriamas šlapynių atkūrimas, natūralesnio upių režimo atstatymas ir priemonės, padedančios sulaikyti vandenį kraštovaizdyje.

    Ji taip pat pabrėžia, kad upės nėra izoliuotos atkarpos, todėl sprendimai turi būti priimami viso baseino mastu, o tarpvalstybinių upių atveju būtina koordinacija su kaimyninėmis šalimis. Kritulių sugrįžimas galėtų palaipsniui atkurti vandeningumą, tačiau klimato kaitos sąlygomis vien tik „grįš lietus“ logika, pasak jos, jau nebeužtikrina saugumo.

  • Klimatologas perspėja: Europoje karštis ir sausros gali kartotis beveik kasmet

    Vakarų Europoje 2026 metų vasara pažymėta rekordinių karščio bangų ir ilgų laikotarpių be lietaus virtine. Kai kur fiksuoti transporto sutrikimai, išaugęs gaisrų pavojus ir kritusi žemės ūkio produkcija, o ūkininkai vis dažniau kalba apie rizikas kitų metų derliui.

    Tokius epizodus mokslininkai sieja su klimato kaita, tačiau dalis ekspertų pabrėžia, kad vien „šiltesnių vasarų“ paaiškinimo gali nepakakti. Klimatologas Timas Palmeris atkreipia dėmesį, jog priežastys gali slypėti ne tik didėjančioje temperatūroje, bet ir galimuose atmosferos cirkuliacijos pokyčiuose.

    Kas keičiasi: ne tik temperatūra

    Vienas aiškinimas remiasi termodinamikos logika: šylanti atmosfera gali sukaupti daugiau vandens garų, todėl kritulių režimas darosi ekstremalesnis, o karščio epizodai ilgėja. Tuo pat metu kai kuriuose regionuose didėja išgaravimas, dirvožemis greičiau išdžiūsta, o sausros poveikis stiprėja.

    Vis dėlto 2026 metais didelę dalį vasaros orų nulėmė itin stabilus anticiklonas, kuris ilgai laikėsi virš Vakarų Europos ir nukreipė lietų atnešančias sistemas į šoną. Tokia „užstrigusi“ situacija paprastai reiškia daugiau saulėtų dienų, mažiau kritulių ir nuosekliai kylančią dirvos bei augalijos sausros riziką.

    „Jeigu atmosferos dinamika priartėtų prie lūžio taško, stabilūs anticiklonai galėtų formuotis beveik kiekvieną vasarą, ir tuomet prisitaikymui nebeturėtume vieno ar dviejų dešimtmečių“, – sakė Timas Palmeris.

    Modeliai ne viską pagauna

    Palmeris pripažįsta, kad dalis dabartinių klimato modelių tokio scenarijaus aiškiai nerodo. Tačiau jis pabrėžia ir kitą problemą: tie patys modeliai ne visuomet tiksliai atkuria itin patvarius anticiklonus, nes tam gali trūkti erdvinės ir laikinės raiškos, reikalingos sudėtingoms atmosferos sąveikoms aprašyti.

    Dėl to, pasak mokslininko, svarbu stiprinti stebėseną ir investuoti į didesnės raiškos skaičiavimus, kurie geriau atspindėtų srovių, anticiklonų ir turbulencijos sąveiką. Tokios investicijos reikalingos ne vien prognozių tikslumui, bet ir praktiniam planavimui, pavyzdžiui, vandens išteklių ar energetikos sistemų valdymui.

    Ką reiškia El Ninjo ir vandens trūkumas

    Papildomą neapibrėžtumą kelia El Ninjo reiškinys, galintis paveikti sezoniškumą, ypač žiemos laikotarpiu. Nors Europoje jo poveikis dažniau aptariamas per žiemos kritulių ir temperatūros nukrypimus, vandens balansas gali būti svarbus ir tam, kaip regionas pasiruoš kitai vasarai.

    Jeigu žiemą kritulių būtų mažiau nei įprasta, vandens saugyklos ir gruntiniai ištekliai gali neatsistatyti iki šiltojo sezono. Tai didintų tikimybę, kad vasaros sausra smogs anksčiau, o jos pasekmės bus gilesnės: nuo ribojimų vandeniui iki didesnio spaudimo maisto gamybos grandinėms.

    Ekspertai pabrėžia, kad prisitaikymo priemonės turi apimti ir „kietąją“ infrastruktūrą, ir kasdienę praktiką, pradedant efektyvesniu vandens vartojimu, baigiant sprendimais dėl papildomų vandens šaltinių. Kai kuriose valstybėse jau svarstomos ir brangios alternatyvos, tokios kaip jūros vandens gėlinimas, tačiau tai paprastai reikalauja daug energijos ir ilgalaikio planavimo.

    Karščio bangos, sausros ir miškų gaisrai pastaraisiais metais vis dažniau tampa vienu metu vykstančių krizių dalimi, kuri veikia sveikatą, infrastruktūrą ir ekonomiką. Todėl mokslininkų raginimai gerinti prognozes ir spartinti prisitaikymą tampa nebe teorija, o praktiniu pasirengimu scenarijui, kuriame ekstremalūs vasaros orai gali tapti beveik kasmetine norma.

  • Dniestro upė ties Zališčikais pasiekė rekordines seklumas: hidrologai įspėja dėl sausros padarinių

    Ukrainoje, ties Ternopilio srityje esančiais Zališčikais, Dniestro upė šią vasarą nuseko iki itin žemo lygio. Vietose, kur dar neseniai buvo vanduo, dabar matyti akmenuotos seklumos ir gerokai prasiplėtusios atviros vagos atkarpos.

    Dniestro kanjono nacionalinis gamtos parkas skelbia, kad tokie vaizdai tapo įprasti ne tik prie Zališčikų, bet ir kitose gyvenvietėse palei upę. Hidrologai pabrėžia, jog tai ne vien trumpalaikis svyravimas, o platesnės sausros požymis.

    Kas lėmė tokį nusekimą?

    Specialistų vertinimu, 2026 metų vasarą Dniestro baseino upių vandeningumas siekė tik apie 10–40 proc. daugiametės normos. Atkarpoje nuo ištakų iki Zališčikų kai kur fiksuota vos 8–19 proc. įprasto vandens kiekio.

    Pagrindinės priežastys siejamos su ilgalaikiu kritulių deficitu nuo pavasario, silpnu pavasariniu potvyniu po mažai sniego turėjusios žiemos ir aukštomis temperatūromis. Karščiai didina garavimą tiek nuo vandens paviršiaus, tiek iš dirvožemio, todėl baseinas greičiau praranda sukauptas atsargas.

    Hidrologai atkreipia dėmesį ir į klimato kaitos tendencijas, kai ilgėja sausringi periodai, o ekstremalūs orai kartojasi dažniau. Tokiais metais upės tampa jautresnės net ir kelioms savaitėms be reikšmingesnio lietaus.

    Kokios pasekmės gresia?

    Žemas vandens lygis paprastai reiškia mažiau ištirpusio deguonies, todėl kyla rizika žuvų ir kitų vandens organizmų būklei. Šiltesniame ir lėčiau tekančiame vandenyje greičiau dauginasi dumbliai bei bakterijos, o tai gali bloginti ir bendrą vandens kokybę.

    Be ekologinių padarinių, nusekusi upė gali paveikti rekreaciją ir kraštovaizdį: keičiasi pakrančių vaizdas, sudėtingėja vandens turizmas, mažėja estetinis vietovių patrauklumas. Kai kuriose Dniestro baseino vietovėse jau anksčiau fiksuota ir praktinių problemų dėl vandens tiekimo.

    „Deja, jei artimiausiu metu nebus ilgalaikių lietų, situacija gali dar labiau pablogėti. Specialistai įspėja, kad vandens lygis gali kristi toliau, ir ragina taupiau naudoti vandens išteklius“, – sakė Dniestro kanjono nacionalinio gamtos parko atstovai.

    Rekordiniai matavimai ties Zališčikais

    Sudėtingą situaciją patvirtino ir regionų meteorologijos specialistai, atlikę papildomus matavimus Dniestro ruože prie Zališčikų. Naudojant srovės greičio matavimo įrangą užfiksuota, kad upė šioje vietoje praleidžia apie 23,7 kubinio metro vandens per sekundę.

    Hidrometeorologų vertinimu, tai mažiausias atviroje upės vagoje užfiksuotas debitas šiame ruože per visą stebėjimų laikotarpį. Artimiausių savaičių situacija daugiausia priklausys nuo kritulių kiekio ir jų pasiskirstymo visame Dniestro baseine.

  • Černobylio rezervate patrulis sustojo kelyje: žibintų šviesoje sustingo naktinis paukštis

    Černobylio radiaciniame ir ekologiniame biosferos rezervate vakarinio patruliavimo metu automobilio ekipažui kelią netikėtai užtvėrė naktinis miško paukštis – slanka. Paukštis buvo pastebėtas tiesiog ant kelio, stovintis baloje ir, anot rezervato darbuotojų, neskubėjo pasitraukti net priartėjus automobiliui.

    Specialistai pasakoja, kad slanka kurį laiką ramiai ilsėjosi ir į žibintų šviesą reagavo minimaliai: tik pasuko galvą, tačiau liko vietoje. Tik po trumpos „fotosesijos“ paukštis galiausiai pasitraukė į kelkraštį ir nuskrido ieškoti kitos drėgnos vietos.

    Ornitologų teigimu, slankos reakcija į ryškią, kryptinę šviesą tamsoje yra gerai žinomas reiškinys. Staiga apšviestas paukštis trumpam gali prarasti orientaciją ir sustingti, todėl iš šalies atrodo, kad jis sąmoningai „blokuoja“ kelią.

    Ši savybė žinoma ir mokslininkams: naktinių paukščių gaudymo bei žiedavimo metu būtent trumpalaikis dezorientacijos momentas kartais tampa proga paukštį saugiai suimti, įvertinti būklę ir paleisti. Rezervato darbuotojai pabrėžia, kad tokiose situacijose svarbiausia neartėti per greitai ir nedaryti staigių manevrų.

    Rezervato specialistai aiškina, kad slanką galėjo privilioti baloje susikaupęs vanduo ir drėgnas dumblas. Po karščio ir sausrų laikotarpių tradicinės šios rūšies buveinės išdžiūsta, todėl net mažos, po lietaus atsiradusios balos tampa svarbiomis maitinimosi ir poilsio vietomis.

    Slanka maistą dažniausiai susiranda drėgnoje dirvoje, kur ilgu, plonu snapu ieško bestuburių. Dėl to po lietaus susidariusios šlapios „salelės“ gali tapti laikinais traukos taškais net ir netipinėse vietose, įskaitant pakeles.

    Ornitologai taip pat atkreipia dėmesį į slankos anatomiją: paukščio akys yra aukščiau ir šiek tiek pastumtos atgal, todėl regos laukas itin platus. Tai leidžia stebėti aplinką ne tik priekyje, bet ir šonuose bei iš dalies už nugaros, o tokia adaptacija padeda laiku pastebėti plėšrūnus.

    Nors slankos dažniausiai aktyvios prieblandoje ir naktį, jos neretai palieka miško priedangą ir skrenda į atviresnes vietas, pavyzdžiui, pievas ar laukus. Dėl to susidūrimas su automobiliu naktį nėra visiškai neįmanomas, ypač kai aplinkoje trūksta drėgnų plotų.

    Rezervato darbuotojai primena, kad laukinių gyvūnų trikdyti nereikėtų: geriausia sumažinti greitį, neakinti ilgosios šviesos srautu ir palikti paukščiui laiko pasitraukti. Tokie epizodai, pasak jų, primena, kaip greitai aplinkos sąlygos gali paveikti net įprastų rūšių elgesį.