Tag: Science Advances

  • Senovinis virusas galėjo pakeisti evoliuciją: dėl šio DNR įrašo šimpanzės netapo panašios į mus

    Senovinis virusas galėjo pakeisti evoliuciją: dėl šio DNR įrašo šimpanzės netapo panašios į mus

    Žmones ir šimpanzes skiria stebėtinai nedaug genetinių skirtumų, tačiau smegenų raida ir gebėjimai – akivaizdžiai nevienodi. Naujas tyrimas rodo, kad vienas prieš milijonus metų į šimpanzių genomą įsiterpęs retrovirusas galėjo prisidėti prie šio atotrūkio.

    Mokslininkai primena, kad žmonių ir šimpanzių protėviai išsiskyrė maždaug prieš 5–6 mln. metų, o DNR skirtumas siekia apie 1,2 proc. Vis dėlto smegenų vystymąsi lemia ne tik baltymus koduojantys genai, bet ir reguliacinės sekos, įskaitant senų virusų palikimą.

    Viruso pėdsakas šimpanzių DNR

    Tyrime nagrinėtas endogeninis retrovirusas PTERV1, aptinkamas šimpanzių ir kitų Afrikos didžiųjų beždžionių genome, bet nerandamas žmonėse. Manoma, kad jis užkrėtė šių rūšių protėvius maždaug prieš 4 mln. metų ir paliko aktyvių DNR įterpų.

    Tyrėjai daugiausia dėmesio skyrė žmogaus smegenų vystymuisi svarbiam genetiniam elementui LINC00662. Šis ilgosios nekoduojančios RNR regionas ankstyvoje raidoje siejamas su nervinių ląstelių brendimu ir jų ataugų formavimusi.

    Organoidai parodė galimą efektą

    Eksperimentuodami su žmogaus smegenų organoidais, mokslininkai išjungė LINC00662 aktyvumą ir pastebėjo, kad neuronai brendo prasčiau, o jų ataugos augo ne taip intensyviai. Tai leidžia įtarti, kad šis reguliacinis mechanizmas gali būti svarbus ankstyviems smegenų „laidams“ susiformuoti.

    Šimpanzėse situacija kitokia: PTERV1 įsiterpimas, anot tyrimo, slopina LINC00662 aktyvumą. Tai nereiškia, kad vienas pokytis sukuria visą skirtumą tarp rūšių, bet jis gali būti vienas iš veiksnių, keičiančių smegenų raidos trajektoriją.

    Ką tai reiškia evoliucijai?

    Autoriai pabrėžia, kad iš šių rezultatų negalima daryti išvados, jog pašalinus viruso įterpą šimpanzių smegenys „taptų žmogiškos“. Smegenų skirtumus lemia daugybė genų, aplinkos ir vystymosi procesų, o pokyčiai embrioninėje raidoje vėliau paprastai nebeatkuriami.

    Vis dėlto darbas sustiprina seniai žinomą idėją: retrovirusų įterpos gali veikti kaip genetiniai jungikliai, pakeičiantys šalia esančių genų aktyvumą. Tokie pokyčiai, per ilgą laiką atrenkami evoliucijos, gali daryti didelę įtaką rūšių skirtumams, net jei pati DNR seka skiriasi nedaug.

    Tyrėjai taip pat mini, kad lieka atviras klausimas, kodėl žmonių protėviai, panašu, išvengė PTERV1. Tarp galimų paaiškinimų minimi skirtingi protėvių gyvenamieji arealai tuo metu ir skirtingas atsparumas virusams, susijęs su įgimto imuniteto baltymais.

    Rezultatai publikuoti mokslo žurnale Science Advances, o tolesni tyrimai turėtų padėti tiksliau suprasti, kaip senos virusų įterpos formavo žmogaus ir kitų primatų smegenų raidos „programas“.

  • Mokslininkai atskleidė milžiniško Kikai ugnikalnio išsiveržimo poveikį Japonijai: nustebino detalės

    Mokslininkai atskleidė milžiniško Kikai ugnikalnio išsiveržimo poveikį Japonijai: nustebino detalės

    Mokslininkai iš naujo įvertino vieną galingiausių holoceno išsiveržimų – Kikai-Akahoya ugnikalnio katastrofą pietuose nuo dabartinės Kiūšiū salos. Nauja analizė rodo, kad jos poveikis žmonėms buvo nevienodas: vienur bendruomenės smuko, kitur – augo net po kataklizmo.

    Išsiveržimas įvyko ugnikalnyje, kurio kaldera yra po jūros paviršiumi, todėl katastrofą lydėjo ne tik pelenų krituliai, bet ir ypač pavojingi antriniai reiškiniai. Tyrėjai mini stiprius sukrėtimus, dideles tsunami bangas ir storus vulkaninių nuogulų sluoksnius, kai kur galėjusius siekti kelis metrus.

    Katastrofa, kuri ne visus sunaikino

    Tyrimą atlikusi tarptautinė komanda, vadovaujama Lundo universiteto mokslininkų, demografinius pokyčius vertino remdamasi archeologiniais duomenimis ir statistiniais modeliais. Rezultatai publikuoti mokslo žurnale „Science Advances“.

    Paaiškėjo, kad pietinėje Kiūšiū dalyje matomas ryškus gyventojų skaičiaus kritimas, tačiau jis prasidėjo dar iki išsiveržimo. Tuo metu regione, kaip teigiama, gyveno palyginti mažos ir judrios medžiotojų-rinkėjų grupės, todėl išsiveržimas smogė jau kintančiai socialinei struktūrai.

    Tuo pat metu šiaurinėje Kiūšiū dalyje fiksuota priešinga kryptis: gyventojų daugėjo dar prieš katastrofą, o augimas tęsėsi ir po jos. Vienas tikėtinų paaiškinimų – į šį regioną galėjo persikelti pabėgėliai iš labiausiai nuniokotų teritorijų.

    Jūra galėjo tapti išsigelbėjimu

    Tyrėjų vertinimu, dalis išgyvenusiųjų galėjo pasitraukti iš žemyninių plotų į šiaurines pakrantes. Ten jūrinės ekosistemos galėjo atsigauti greičiau, o jūros ištekliai suteikė patikimesnį maisto šaltinį, leidusį bendruomenėms stabilizuotis.

    Tokie judėjimai, pasak mokslininkų, greičiausiai reiškė ne vien vietos pakeitimą, bet ir naujus socialinius ryšius bei prisitaikymą prie pakitusių sąlygų. Kitaip tariant, daliai žmonių katastrofa tapo lūžio tašku, po kurio keitėsi pragyvenimo strategijos.

    Poveikis jautėsi ir toli nuo ugnikalnio

    Įdomu tai, kad išsiveržimo pėdsakai, sprendžiant iš demografinių indikatorių, galėjo pasireikšti ir gerokai nuo ugnikalnio nutolusiuose Japonijos regionuose. Kai kur anksčiau stebėtas augimas sulėtėjo, o vietomis galėjo fiksuotis ir mažėjimas, nors tikslios priežastys dar nėra iki galo aiškios.

    Tarp galimų paaiškinimų minimi trumpalaikiai klimato svyravimai ir pelenų poveikis aplinkai, galėjęs paveikti maisto grandines. Taip pat svarstoma, kad mažėjo medžiojamų gyvūnų prieinamumas, o tai ypač svarbu Džiomono laikotarpio bendruomenėms, kurios rėmėsi medžiokle, rinkimu ir jūros ištekliais.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį ir į netiesioginį poveikį: pelenais užteršta augalija galėjo paveikti žolėdžius, o šie – medžioklės sėkmę. Pavyzdžiui, minima, kad elniai ir šernai, maitindamiesi pelenais padengtais augalais, galėjo patirti dantų dilimą, o tai ilgainiui apsunkintų jų išgyvenimą.

    Šis tyrimas sustiprina bendrą tendenciją šiuolaikinėje archeologijoje: vietoj vienos katastrofos pasekmių schemos vis dažniau matomas sudėtingas, regioniškai nevienodas vaizdas. Net itin galingi gamtos įvykiai ne visada reiškia vien tik staigų visuotinio žlugimo scenarijų.

  • Mokslininkai rado būdą gelbėti balinančius koralus: užtenka savaitės kontakto

    Mokslininkai rado būdą gelbėti balinančius koralus: užtenka savaitės kontakto

    Koralų rifai vis dažniau patiria balinimą, kai dėl karščio bangų, taršos ar per stiprios saulės spinduliuotės koralai praranda viduje gyvenančius simbiontinius dumblius. Be jų koralai negauna pakankamai energijos, todėl pabąla ir per palyginti trumpą laiką gali žūti.

    Stanfordo universiteto mokslininkai aprašė netikėtą reiškinį: sveikas koralo fragmentas, tiesiogiai prisilietęs prie išbalusio, gali perduoti jam simbiontinius dumblius ir maistines medžiagas. Laboratorijoje toks kontaktas tapo tarsi greita pagalba koralui, kuris po balinimo dar nėra miręs.

    Kaip veikia „savaitės kontaktas“

    Tyrėjai stebėjo tos pačios kolonijos koralus, kai du fragmentai atsidūrė vienas ant kito: vienas buvo sveikas, kitas išbalęs. Ties sąlyčio vieta išbalęs koralas pradėjo atgauti spalvą, o tai rodė, kad į jo audinius sugrįžta simbiontai.

    Eksperimentai parodė, kad lemiama yra tiesioginė sąveika: net keli milimetrai atstumo perdavimą sustabdė. Mokslininkų teigimu, koralai sąlyčio vietoje tarsi suauga audiniais ir suformuoja maistinių medžiagų bei simbiontų perdavimo tiltą.

    Vienos savaitės kontakto pakako, kad atsigavimo procesas būtų užvestas, o visiškas atsistatymas laboratorijoje užtruko iki 7 savaičių. Svarbu tai, kad palikus koralus kartu visą laiką ar atskyrus po savaitės, atsigavimo tempas buvo panašus, vadinasi, vėliau simbiontai jau dauginosi pačiame atsigaunančiame korale.

    Kodėl tai svarbu rifų ateičiai

    Koralų balinimo epizodai pasaulyje dažnėja, nes vandenynai šyla, o jūrinės karščio bangos tampa ilgesnės ir intensyvesnės. Mokslinėje literatūroje pabrėžiama, kad po masinių balinimų natūralus simbiontų sugrįžimas gali užtrukti mėnesius, tačiau tiek laiko išbalę koralai dažnai neišgyvena.

    Toks „gelbėjimas kontaktu“ galėtų tapti tiksliniu įrankiu, kai siekiama išsaugoti vertingiausius rifų plotus, pavyzdžiui, atsparias kolonijas ar atkūrimo projektams svarbius motininius koralus. Vis dėlto patys autoriai akcentuoja, kad laboratorijoje taikytos sąlygos buvo palankios, o dar neaišku, ar metodas taip pat veiktų atvirame vandenyne, kur koralai patiria bangavimą, infekcijų riziką ir konkurenciją.

    Ribos ir kiti sprendimai

    Mokslininkai šį metodą vertina kaip skubią, bet riboto masto priemonę, kuri galėtų padėti atskiriems koralams kritiniu momentu. Jei balinimo įvykiai ir toliau bus dažni, ilgalaikė rifų perspektyva priklausys nuo platesnių sprendimų: klimato kaitos švelninimo, pakrančių taršos mažinimo ir atsakingesnio žvejybos bei turizmo valdymo.

    „Nors išbalę koralai gali būti mirštantys, jie dar nėra mirę. Mums rūpėjo suprasti, ką galime padaryti po balinimo“, – sakė Stanfordo jūrų biologas Danny Collins.

    „Naujos įžvalgos apie natūralų koralų atsistatymą suteikia vilties ir gali atverti kelią spartesniam rifų atkūrimui“, – teigė jūrų ekologė Fiorenza Micheli.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Science Advances“ ir papildo vis didėjantį darbų lauką, ieškant praktinių būdų sustiprinti rifų atsparumą. Artimiausias žingsnis – patikrinti, kaip šis procesas veikia su skirtingomis koralų rūšimis ir ar jis pritaikomas realiomis rifo sąlygomis.

  • Mokslininkai nustebo: valgant kartu su kitais, cukraus šuoliai po pietų gali būti mažesni

    Bendri pietūs ar vakarienė gali turėti netikėtą poveikį ne tik nuotaikai, bet ir organizmo reakcijoms. Naujas tyrimas rodo, kad suvalgius tą patį maistą, gliukozės koncentracija kraujyje po valgio gali kilti mažiau, kai valgoma drauge, o ne vienumoje.

    Tyrimą atliko Hebrajų universiteto ir Šibos medicinos centro mokslininkai. Dalyviams buvo pateiktas vienodas, standartizuotas maistas su angliavandeniais, o vėliau lyginta, kaip kito gliukozės rodikliai skirtingomis sąlygomis.

    Rezultatai parodė, kad valgant kitų žmonių akivaizdoje gliukozės šuoliai po valgio buvo mažesni, o rodiklis greičiau grįžo prie pradinio lygio. Tai reikštų, kad vien socialinis kontekstas gali būti susijęs su efektyvesniu organizmo atsaku į angliavandenių apkrovą.

    Kas yra socialinė fiziologija?

    Tyrimo autoriai šį reiškinį sieja su socialinės fiziologijos idėja. Ji teigia, kad žmogaus organizmas gali kitaip reguliuoti vidinius procesus, kai šalia yra socialinis partneris, net jeigu nėra aktyvaus bendravimo.

    Pasak mokslininkų, panašūs dėsningumai fiksuoti ir kituose eksperimentuose. Socialinis artumas sietas su geresniu kūno temperatūros reguliavimu šaltyje ir silpnesnėmis streso reakcijomis tiek suaugusiesiems, tiek kūdikiams.

    Ką tai reiškia kasdienybėje?

    Tyrimo išvados nereiškia, kad bendri pietūs yra gydymo priemonė ar kad jie gali pakeisti mitybos korekcijas, fizinį aktyvumą ar gydytojo priežiūrą, jei yra sutrikęs cukraus reguliavimas. Tačiau jos papildo supratimą, kad sveikatą gali veikti ne vien kalorijos ar maistinių medžiagų sudėtis, bet ir socialinė aplinka.

    Praktiniu požiūriu tai gali būti dar viena priežastis dažniau rasti laiko pavalgyti su artimaisiais ar kolegomis, ypač jei dienotvarkė linkusi stumti žmones į nuolatinį skubėjimą ir valgymą vienumoje. Vis dėlto norint daryti tvirtas išvadas apie ilgalaikę naudą, reikalingi didesni ir įvairesni tyrimai, vertinantys skirtingas mitybos schemas ir žmonių sveikatos būklę.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Science Advances.

  • Mokslininkai aptiko gyvūną, kuris DNR lūžius taiso per kartas: tokio reiškinio dar nebuvo

    Mokslininkai aptiko gyvūną, kuris DNR lūžius taiso per kartas: tokio reiškinio dar nebuvo

    Belgijos mokslininkų komanda, tirdama mikroskopinius organizmus, aptiko išskirtinį reiškinį: bdeloidinė rotiferė Adineta vaga gali perduoti palikuonims stipriai pažeistą genomą ir leisti DNR taisymui tęstis per kelias kartas. Tokia transgeneracinė sugadintų chromosomų „paveldėjimo ir remonto“ grandinė iki šiol nebuvo patikimai aprašyta kituose gyvuose organizmuose.

    Rotiferės, panašiai kaip geriau žinomi tardigradai, gali beveik visiškai išdžiūti ir vėl „atsigauti“ grįžus vandeniui. Tyrime jos buvo veikiamos protonų spinduliuote 100, 250 ir 500 grejų dozėmis, kurios, tyrėjų vertinimu, gali sukelti atitinkamai apie 88, 220 ir 440 dvigrandės DNR lūžių visame genome.

    Kas nustebino tyrėjus

    Eksperimento pradžia atrodė paprasta: apšvitintai A. vaga pateliai padėjus kiaušinį, iš jo buvo sukurta genetiškai identiška, kloninė populiacija. Logiška būtų tikėtis, kad visi klonai turės panašų, „užfiksuotą“ spinduliuotės paliktą DNR pažeidimų vaizdą.

    Tačiau sekoskaitos duomenys parodė keistą dalyką: dideli chromosomų „iškritimai“ skirtinguose individuose skyrėsi, o trūkstama genetinė informacija tarsi palaipsniui atsistatydavo. Tai leido įtarti, kad taisymas vyksta ne viename organizme ir ne vienu etapu, o išsitęsia per laiką ir kartas.

    „Išskirtiniausia tai, kad jos kažkaip stabilizuoja chromosomų galus, išlaiko DNR fragmentus ir gali juos perduoti kitai kartai, kur taisymas tęsiasi“, – sakė evoliucinė biologė Karine Van Doninck.

    Kaip įmanoma „paveldėti“ sudaužytas chromosomas

    Įprastai stipriai suskilus chromosomoms kyla problema: dalijantis ląstelei fragmentai be centromeros dažnai „nepatenka“ į dukterines ląsteles, todėl genetinė medžiaga prarandama. Tyrėjai daro išvadą, kad bdeloidinių rotiferių chromosomos greičiausiai turi holocentrinę sandarą, kai centromeros funkcijos elementai išsidėstę ne vienoje vietoje, o per platesnius chromosomos regionus.

    Tokiu atveju net ir suskilę chromosomų gabalai gali išlikti „funkcionalūs“ segregacijos prasme, todėl gali būti perduodami toliau. Tai paaiškintų, kodėl pažeisti fragmentai ne iškart dingsta, o išsilaiko tiek ląstelių dalijimuose, tiek palikuonių kartose.

    Remontas, kuris gali užtrukti kelias kartas

    Antroji istorijos dalis yra pats taisymas. A. vaga genomas yra diploidinis, todėl kiekviena chromosoma turi homologą, kuris gali veikti kaip šablonas atkurti trūkstamas sekas.

    Nors ši rotiferė dauginasi nelytiškai, ji, pasak autorių, yra išlaikiusi neįprastą mejozės formą, kurioje homologinės chromosomos susiporuoja. Tuomet pažeistas DNR galas gali „susirasti“ atitinkamą vietą sveikesnėje homologėje chromosomoje ir palaipsniui atkurti prarastą seką, mechanizmą tyrėjai vadina BIHER.

    „Mūsų rezultatai rodo, kad pakartotinis BIHER iš principo gali atkurti pirminę sulūžusios chromosomos struktūrą, o kai kurie ištrynimai po tam tikro kartų skaičiaus gali visiškai išnykti“, – sakė molekulinis biologas Bernard Hallet.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie gebėjimai greičiausiai neatsirado vien dėl atsparumo radiacijai. Rotiferės gyvena samanose ir kerpėse, kur drėgmės sąlygos smarkiai kinta, o išdžiūvimas gali sukelti DNR žalą, panašią į jonizuojančios spinduliuotės padarinius, įskaitant dvigrandžius lūžius.

    Mokslininkai tikisi, kad šis modelis padės geriau suprasti, kaip ląstelės tvarkosi su katastrofišku chromosomų suardymu, įskaitant procesus, siejamus su chromotripse ir sudėtingais genomo persitvarkymais. Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale Science Advances.

  • Į narvalus įdėjo jutiklius: po Grenlandijos ledynais aptiko tai, kas kelia nerimą mokslininkams

    Į narvalus įdėjo jutiklius: po Grenlandijos ledynais aptiko tai, kas kelia nerimą mokslininkams

    Grenlandijos rytuose mokslininkai pasitelkė netikėtus „padėjėjus“ – narvalus, kuriems pritvirtinti palydoviniai jutikliai leido surinkti duomenis iš vietų, kur įprasti laivų matavimai beveik neįmanomi. Tyrimas, publikuotas žurnale „Science Advances“, rodo ženklus, kad į fjordus vis giliau skverbiasi šiltesnis Atlanto vanduo, galintis spartinti ledynų tirpsmą.

    Narvalai didelę gyvenimo dalį praleidžia po jūros ledu ir šalia ledynų, įskaitant atokų Scoresby Sound fjordų kompleksą – didžiausią fjordų sistemą pasaulyje. Žmonėms tai viena sudėtingiausių akvatorijų: tankus jūros ledas, dreifuojantys ledkalniai ir greitai kintančios sąlygos riboja ekspedicijas ir ilgalaikius stebėjimus.

    Per 2017–2020 metais vykdytą projektą tyrėjai šešiems narvalams pritvirtino palydovu duomenis perduodančius jutiklius, fiksavusius nardymo gylį, vandens temperatūrą ir elektrinį laidumą, pagal kurį vertinamas druskingumas. Įranga buvo suprogramuota registruoti per du giliausius nardymus per dieną, todėl kiekvienam gyvūnui pavyko sukaupti nuo 85 iki 332 dienų duomenų.

    Ką parodė narvalų duomenys

    Tyrėjai aiškina, kad paviršiuje fjorduose paprastai laikosi šaltesnis ir mažiau sūrus poliarinis vanduo, susidaręs tirpstant jūros ledui ir ledynams. Dėl mažesnio druskingumo jis „plūduriuoja“ viršutiniuose sluoksniuose, o giliau gali slinkti šiltesnis ir sūresnis vanduo iš Šiaurės Atlanto.

    Esminis atradimas – aptikti Atlanto vandens pėdsakai giliai fjorduose, maždaug 300 kilometrų nuo pakrantės, kur anksčiau matavimų beveik nebuvo. Tai svarbu, nes šiltesnis vanduo, pasiekęs ledynų frontus, gali didinti povandeninį ledo ardymą ir spartinti ledynų traukimąsi.

    „Narvalai lankėsi fjordų vietose, kur anksčiau buvo atlikta labai mažai matavimų, ir ten, toli nuo pakrantės, aptikome Atlanto vandens požymių“, – sakė Grenlandijos gamtos išteklių instituto jūrų biologas Madsas Peteris Heide-Jørgensenas.

    „Tai visiškai nauja, kad galime tai parodyti“, – pridūrė jis.

    Kodėl tai svarbu klimato prognozėms

    Šiltesnio vandens patekimas į fjordus dažnai priklauso nuo povandeninių slenksčių ties fjordų žiotimis – natūralių „barjerų“, kurie gali riboti gilesnių srovių įsiveržimą. Tačiau kai slenksčiai yra gilesni, o Atlanto vandens daugiau, šiltesnis vanduo gali „persilieti“ per šį barjerą ir priartėti prie ledynų.

    Mokslininkai narvalų surinktus duomenis sugretino su istorinių laivų matavimų archyvais ir statistiškai apjungė į modelį, siejantį temperatūrą, druskingumą ir gylį. Išvada – Atlanto vandens sluoksnis regione tapo storesnis, o viršutinis poliarinio vandens sluoksnis – plonesnis, o tai rodo besikeičiantį pusiausvyros tašką tarp Arkties ir Atlanto įtakos.

    „Dideliuose klimato modeliuose, kuriais prognozuojama klimato kaita, ledynų tirpsmas vaidina labai svarbų vaidmenį, todėl būtina geriau suprasti šiuos procesus, ypač turint omenyje, kiek daug ledo yra Grenlandijoje“, – sakė Kopenhagos universiteto mokslininkė Susanne Ditlevsen.

    Tokie duomenys laikomi itin vertingais, nes užpildo spragas vietovėse, kur iki šiol dominavo pavienės, nereguliarios ekspedicijos. Kuo tiksliau aprašomi šiltesnio vandens keliai į fjordus, tuo patikimiau galima vertinti, kaip greitai ledynai reaguos į šiltėjantį vandenyną ir kokią įtaką tai turės ateities jūros lygio kilimui.

    „Dabar staiga turime matavimų iš vietų, kurias galime naudoti savo modeliuose, ir tai suteikia daug išsamesnį vandenyno vaizdą. Naudoti gyvūnus tokiu būdu yra išties įspūdinga“, – sakė S. Ditlevsen.

  • „Sniego rijikai“ sugrįžta vis anksčiau: karščio bangos beveik padvigubina sniego tirpsmą

    „Sniego rijikai“ sugrįžta vis anksčiau: karščio bangos beveik padvigubina sniego tirpsmą

    Vakarų JAV mokslininkai vis dažniau fiksuoja vadinamuosius sniego rijikus – specifines karščio bangas, kurios pavasarį ir vasaros pradžioje staigiai paspartina kalnų sniego tirpsmą. Tyrimų duomenys rodo, kad tokių epizodų metu tirpsmo tempas gali būti beveik dvigubai didesnis nei įprastai.

    Šis reiškinys kelia nerimą regionams, kurių upės, ežerai ir vandens saugyklos priklauso nuo lėto, nuoseklaus vandens išsiskyrimo iš kalnuose sukaupto sniego. Kalnų sniego danga veikia kaip natūralus vandens rezervuaras: žiemą sukaupia kritulius, o šiltuoju metų laiku juos palaipsniui atiduoda.

    Kas išskiria šias karščio bangas?

    Mokslininkai pabrėžia, kad ne kiekvienas pavasario atšilimas tampa sniego rijiku. Pagrindinis kriterijus yra bent trijų dienų laikotarpis, kai temperatūra laikosi mažiausiai 6 laipsniais Celsijaus aukščiau daugiametės normos, o naktimis temperatūra nenukrenta žemiau nulio.

    Būtent šiltos naktys yra kritinis veiksnys, nes įprastai naktinis atvėsimas leidžia sniego paviršiui dalinai vėl sušalti ir pristabdo vandens skverbimąsi į gilesnius sluoksnius. Kai naktimis išlieka šilta, sniego danga netenka galimybės atsinaujinti, todėl tirpsmas pereina į spartesnę, sunkiau kontroliuojamą fazę.

    Beveik dvigubai spartesnis tirpsmas

    Publikacijoje, paskelbtoje mokslo žurnale „Science Advances“, pateikiama išvada, kad įprastomis sąlygomis tirpsmo sezono metu sniegas netenka maždaug 9 milimetrų vandens ekvivalento per dieną. Sniego rijikų epizodais šis rodiklis išauga iki maždaug 17 milimetrų per dieną.

    Praktiškai tai reiškia, kad tas pats vandens kiekis, kuris įprastai į upes patektų per ilgesnį laiką, per karščio bangą išsilaisvina gerokai greičiau. Vandens ūkio sistemoms tai sudėtinga, nes infrastruktūra dažnai projektuojama prielaidai, kad tirpsmas bus tolygus ir užsitęsęs.

    Rizika: potvyniai ir sausros vienu metu

    Staigus tirpsmas per trumpą laiką gali padidinti potvynių riziką, ypač jei rezervuaruose nėra pakankamai laisvos talpos priimti netikėtą srautų šuolį. Toks scenarijus tampa dar pavojingesnis, kai sutampa su intensyviomis liūtimis ar jau įmirkusiu dirvožemiu.

    Kita medalio pusė yra sausra: karščio banga nesukuria papildomo vandens, ji tik paankstina jo patekimą į upes. Dėl to vėlyvą vasarą, kai vandens poreikis dažnai didžiausias, jo gali pritrūkti, nes natūralus sniego rezervuaras ištuštėja anksčiau.

    Tyrėjai atkreipia dėmesį, kad ryškiausi staigaus tirpsmo epizodai buvo fiksuojami ir per dideles sausras, įskaitant Kalifornijoje 2013–2015 metais. Tai rodo, kad ekstremalūs karščio epizodai gali dar labiau aštrinti vandens stygiaus pasekmes.

    Reiškinys dažnėja ir ankstėja

    Analizuojant ilgalaikius stebėjimus Vakarų JAV nustatyta, kad sniego rijikų paplitimas keičiasi šylant klimatui. Nuo XIX amžiaus vidurio šių epizodų arealas plečiasi, o patys reiškiniai pasireiškia anksčiau nei prieš kelis dešimtmečius.

    Kalnų vakaruose, vadinamajame Mountain West regione, nuo XX amžiaus šeštojo dešimtmečio per metus paprastai būdavo fiksuojami keli tokie epizodai. Mokslininkai pabrėžia, kad ankstyvesnė šių karščio bangų pradžia apsunkina planavimą, nes vandens ūkio sprendimai dažnai paremti istorine sezoniškumo logika.

    Tyrimo autoriai akcentuoja ir dar vieną problemą: dalis klimatinių ir hidrologinių modelių ne visada tiksliai atkuria trumpalaikius, bet labai staigius tirpsmo šuolius. Todėl geresnis sniego rijikų atpažinimas gali padėti tiksliau prognozuoti srautus ir iš anksto paruošti vandens saugyklų valdymo scenarijus.

  • Mokslininkai atskleidė bičių magnetinį kompasą: kaip jos randa kelią į avilį ir kodėl tai svarbu

    Bitės orientuojasi ne vien pagal Saulę, kvapus ar regą – nauji tyrimai rodo, kad jos gali reaguoti ir į Žemės magnetinį lauką. Tai vadinama magnetorecepcija – gebėjimu užfiksuoti nematomą magnetinę kryptį ir ją panaudoti navigacijai.

    Šią savybę tyrėjai sieja su itin smulkiomis magnetinėmis dalelėmis, kurios gali veikti kaip biologinis jutiklis. Panašus principas aptinkamas ir kituose gyvūnuose, pavyzdžiui, migruojančiuose paukščiuose ar jūrų vėžliuose, tačiau vabzdžių atveju jis ilgai kėlė ginčų.

    Ilgalaikio eksperimento metu buvo lyginama, kaip skirtingų rūšių bitės ir kai kurios vapsvos reaguoja į kontroliuojamus magnetinio lauko pokyčius. Paaiškėjo, kad reakcija pastebima ne tik labai socialių rūšių kolonijose, kur informacija perduodama per bičių šokį, bet ir vienišą gyvenimo būdą turinčiuose vabzdžiuose.

    „Mūsų duomenys rodo, kad magnetinis laukas gali būti svarbus trumpų atstumų navigacijai, ypač kai kiti signalai tampa nepatikimi“, – teigė tyrime dalyvavę mokslininkai.

    Praktiškai tai gali būti ypač svarbu apsiniaukusiomis dienomis ar sudėtingoje aplinkoje, kai Saulės padėtis sunkiai nustatoma, o kvapų taką išsklaido vėjas. Tokiu atveju magnetinis pojūtis galėtų veikti kaip atsarginė sistema, padedanti bitei tiksliau grįžti į avilį arba rasti naujus žydinčius plotus.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad magnetorecepcija greičiausiai nėra pagrindinis orientacijos būdas – bitės vis tiek plačiai naudoja regą, atmintį ir kvapus, o kolonijose didelę reikšmę turi šokiu perduodama informacija. Vis dėlto atradimas stiprina mintį, kad bičių navigacija yra daugiasluoksnė ir paremta kelių signalų deriniu.

    Rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Science Advances“. Mokslininkai tikisi, kad tolesni darbai padės tiksliau nustatyti, kuriose bičių kūno vietose veikia magnetinis jutiklis ir kaip magnetinė informacija integruojama su kitais pojūčiais.

    Platesniame kontekste tokie tyrimai svarbūs ir dėl sparčiai kintančios aplinkos. Navigacijai gali turėti įtakos šviesos tarša, intensyvesnė žemdirbystė, buveinių fragmentacija, taip pat ir žmogaus kuriami elektromagnetiniai triukdžiai, nors jų poveikis bičių orientacijai dar nėra iki galo aiškus.

    Bičių elgsenos tyrimai pastaraisiais metais sparčiai plečiasi: mokslininkai analizuoja jų mokymąsi, atmintį, sprendimų priėmimą ir socialinius signalus. Magnetorecepcijos patvirtinimas vabzdžiuose gali atverti naują kryptį, aiškinantis, kaip apdulkintojai prisitaiko prie besikeičiančių sąlygų ir kaip geriau apsaugoti jų populiacijas.

  • Mįslė pagaliau įminta: kas sukėlė bronzos amžiaus žlugimą ir didžiąsias sausras Viduržemio jūroje

    Mįslė pagaliau įminta: kas sukėlė bronzos amžiaus žlugimą ir didžiąsias sausras Viduržemio jūroje

    Dvi sistemos, viena katastrofa

    Tarptautinė mokslininkų komanda, remdamasi paleoklimato duomenimis ir pažangiu klimato modeliavimu, atkūrė sąlygas rytinėje Viduržemio jūros dalyje maždaug prieš 3 200 metų. Tyrėjai teigia, kad tuometinė ilgalaikė sausra nebuvo vieno reiškinio pasekmė.

    Jų išvada tokia: sutapo du nepriklausomi atmosferos ir vandenynų cirkuliacijos mechanizmai, kurie paprastai veikia atskirai. Tačiau retu atveju, kai abu vienu metu pereina į sausrai palankią fazę, kritulių kiekis regione gali smukti ilgiems metams.

    Kodėl tai kirto civilizacijoms

    Simuliacijos rodo, kad būtent toks sutapimas įvyko vėlyvajame bronzos amžiuje. Ilgalaikis kritulių sumažėjimas lėmė ne tik menkesnį derlių, bet ir grandininį poveikį: maisto trūkumą, kainų šuolius, įtampas tarp bendruomenių ir augantį politinį nestabilumą.

    Istoriškai dauguma tuometinių valstybių ir miestų centrų buvo ypač priklausomi nuo žemdirbystės bei reguliarių sezoninių liūčių. Net keli iš eilės sausi metai galėjo sutrikdyti sandėliavimą, kariuomenės aprūpinimą ir mokesčių surinkimą, o tai silpnino valdžios gebėjimą valdyti krizę.

    „Ekstremalus sausros epizodas galėjo tapti ne vienintele, bet lemiama kibirkštimi, kuri pradėjo arba smarkiai paspartino sisteminį žlugimą“, – sakė tyrimo autoriai, apibendrindami modelių ir proxy duomenų sutapimą.

    Klimatas ne vienintelis kaltininkas

    Mokslininkai pabrėžia, kad civilizacijų nuosmukį greičiausiai lėmė keli vienu metu veikę veiksniai. Archeologijoje seniai minimi karai, migracija, politinės krizės, taip pat tarptautinės prekybos ir tiekimo grandinių byrėjimas.

    Naujasis darbas svarbus tuo, kad klimatinį spaudimą pateikia kaip realistišką foną, galėjusį paaštrinti visus kitus procesus. Kai ištekliai mažėja, o gyventojų judėjimas didėja, konfliktų ir valdžios krizės rizika šokteli net ir santykinai stipriose valstybėse.

    Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį į kultūrinį kontekstą: laikotarpis po Mikėnų civilizacijos smukimo siejamas su ankstyvųjų graikų pasaulio transformacija. Tai padeda tiksliau suprasti istorinę aplinką, kuri vėliau atsispindėjo antikinėje literatūroje.

    Ką tai sako apie šiandieną

    Nors prieš daugiau nei tris tūkstančius metų sausras sukėlė natūralūs klimato svyravimai, tyrimas parodo svarbią riziką: keli reiškiniai, užsikloję vienu metu, gali sukelti daug stipresnes pasekmes nei kiekvienas atskirai. Tokie sutapimai apsunkina prognozes ir didina ekstremalių įvykių tikimybę.

    Mokslininkų teigimu, dabartinė klimato kaita turi kitą pagrindinę priežastį, nes ją daugiausia skatina žmogaus veikla. Vis dėlto istorinių megasausrų mechanizmų supratimas gali pagerinti rizikų vertinimą regionams, kuriuose vandens stygius tampa vis aktualesnis.

    Išsamūs rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Science Advances“.

  • Fizikai apsiriko dėl kvantinės medžiagos: atrado visiškai naują, ne kvantinę medžiagos būseną

    Fizikai apsiriko dėl kvantinės medžiagos: atrado visiškai naują, ne kvantinę medžiagos būseną

    Kas buvo laikyta kvantine medžiaga

    Fizikai dešimtmečius ieško vadinamųjų kvantinių sukinio skysčių – medžiagų būsenų, kuriose magnetiniai momentai nesusirikiuoja į įprastą tvarką net labai žemoje temperatūroje. Tokios sistemos laikomos perspektyviomis tiek fundamentaliems magnetizmo tyrimams, tiek ilguoju laikotarpiu galint prisidėti prie stabilesnių kvantinių technologijų.

    Naujas tarptautinės tyrėjų grupės darbas parodė, kad viena iš anksčiau daug žadėjusių kandidačių iš tikrųjų nėra kvantinis sukinio skystis. Vietoj to mokslininkai teigia aptikę iki šiol neaprašytą, ne kvantinę medžiagos būseną, kuri gali pakeisti tai, kaip vertinami tokie kandidatai.

    Medžiaga, kuri suklaidino tyrėjus

    Tyrime analizuotas kristalas cerio magnio heksaaliuminatas CeMgAl11O19 anksčiau buvo priskirtas kvantinio sukinio skysčio kandidatams dėl dviejų požymių. Pirma, matuota sužadinimų kontinuumo struktūra, antra, nebuvo aptikta įprastinė magnetinė tvarka.

    „Ši medžiaga buvo priskirta kvantiniam sukinio skysčiui pagal du požymius: kontinuumo stebėjimą ir magnetinės tvarkos nebuvimą“, – sakė Rice universiteto fizikas Bin Gao.

    Pasak autorių, išsamesni matavimai parodė, kad šie požymiai nebūtinai reiškia kvantinę kilmę. Kitaip tariant, kriterijai, kuriais iki šiol dažnai remtasi ieškant kvantinių sukinio skysčių, gali būti mažiau patikimi, nei manyta.

    Ką parodė išsamūs matavimai

    Tyrėjai taikė kelis eksperimentinius metodus, įskaitant rentgeno ir neutronų sklaidą, temperatūros mažinimą ir išorinio magnetinio lauko poveikį. Tokie matavimai leidžia atskleisti, kaip elgiasi sukiniai ir kokia yra sužadinimų, pavyzdžiui, sukinio bangų, sandara kristale.

    „Atidesnis stebėjimas parodė, kad šių reiškinių priežastis nebuvo kvantinio sukinio skysčio fazė“, – sakė Bin Gao.

    Autorių teigimu, QSL primenančius signalus sukūrė konkuruojančios magnetinės sąveikos ir neįprasta atomų sandara, o ne kvantinė sukinio skysčio būsena. Dėl to CeMgAl11O19 atmetamas kaip QSL pavyzdys, tačiau pats atrastas režimas laikomas nauju ir svarbiu reiškiniu.

    „Tai nebuvo kvantinis sukinio skystis, tačiau matėme elgseną, kurią buvome linkę sieti su kvantiniu sukinio skysčiu“, – sakė Rice universiteto fizikas Tong Chen.

    Kodėl tai svarbu kvantinėms technologijoms

    Kvantinių sukinio skysčių idėja siejama su galimomis praktiškomis kryptimis, nes tokiose sistemose gali atsirasti neįprasti kvazinariai ir topologiniai efektai. Teoriškai tai galėtų būti naudinga kuriant atsparesnius informacijos nešėjus, o kvantinių skaičiavimų kontekste tai siejama su siekiu mažinti klaidų tikimybę ir jautrumą trikdžiams.

    Tačiau naujasis rezultatas pabrėžia, kad vien tik kontinuumo požymis ir magnetinės tvarkos nebuvimas nėra pakankamas pagrindas tvirtai teigti, jog aptikta būtent kvantinio sukinio skysčio būsena. Mokslininkams tai reiškia griežtesnį kandidatų patikrinimą ir didesnį dėmesį alternatyvioms, ne kvantinėms interpretacijoms.

    „Tai nauja medžiagos būsena, kurią, kiek žinome, pirmieji aprašėme mes“, – sakė Rice universiteto fizikas Pengcheng Dai.

    Tyrėjai pabrėžia, kad šis darbas padės tikslinti eksperimentinius kriterijus ir geriau atskirti, kur iš tiesų pasireiškia kvantinis sukinio skystis, o kur panašius signalus sukuria sudėtinga, bet klasikinė magnetinė dinamika. Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Science Advances.