CP v2

Tag: Senatas

  • Lenkijos mokesčių pokyčiai kelia aistras: verslui grėstų kaltinimai ir po 20 metų

    Lenkijos Senate svarstomos Mokesčių ordino ir Fiskalinio baudžiamojo kodekso pataisos sukėlė aštrią diskusiją: valdžia žada griežtesnę kovą su PVM sukčiavimu, o teisininkai perspėja apie riziką įprastam verslui. Esminė kritika – valstybė galėtų grįžti prie kai kurių mokestinių bylų ir po to, kai mokestis formaliai jau būtų pasenęs.

    Finansų ministerija aiškina, kad priemonės taikiniu turėtų tapti didžiausi pažeidimai ir organizuotos schemos. Vis dėlto ekspertai atkreipia dėmesį, kad ginčai dėl PVM, sąnaudų pripažinimo ar kitų apskaitos klausimų gali dažniau būti nukreipiami į baudžiamosios atsakomybės kelią.

    Kur brėžiama riba?

    Valdžios argumentas – nauja tvarka turėtų būti siejama su reikšmingomis sumomis, o ne smulkiais nesutarimais. Kaip akcentuota diskusijose Senate, riba siejama su 1 000 000 Lenkijos zlotų, tai yra maždaug 235 000 eurų, dydžiu.

    Teisininkai pabrėžia, kad tokia suma ne visada reiškia stambaus masto nusikalstamą veiką. Didesnėms įmonėms arba tikrinant kelių metų laikotarpį, ginčo suma gali susidaryti ir dėl interpretacijų, kai sandoriai realūs, bet skirtingai vertinamas jų mokestinis traktavimas.

    Pasenimas ir baudžiamoji trajektorija

    Didžiausias nerimas kyla dėl to, kad mokestinis pasenimas praktiškai prarastų savo apsauginę funkciją. Kritikai teigia, kad vietoje įprastų administracinių procedūrų valstybė galėtų dažniau rinktis baudžiamąją liniją, kurioje senaties terminai ilgesni, o spaudimas mokesčių mokėtojui – didesnis.

    „Mokestinis pasenimas nustoja būti pasenimu ir virsta tik egzekvavimo būdo pakeitimu“, – sakė teisininkas Robertas Nogackis.

    Anot jo, finansinė pasekmė verslui gali būti panaši kaip ir priėmus mokestinį sprendimą, tačiau procedūrinės garantijos gali skirtis. Kritikai taip pat įžvelgia sisteminę paskatą ginčą perkelti į baudžiamosios teisės lauką, kai administracinis kelias reikštų ilgesnį bylinėjimąsi ir didesnę tikimybę pralaimėti ginčą teisme.

    20 metų be dokumentų

    Dar viena problema – praktinė gynyba po daugelio metų. Mokesčių dokumentų saugojimo pareiga paprastai siejama su kelerių metų laikotarpiu, tačiau ilgesnė baudžiamosios atsakomybės „uodega“ reiškia, kad kaltinimai teoriškai gali atsirasti tuomet, kai dokumentai jau teisėtai sunaikinti, o darbuotojai, rengę sandorius, seniai nedirba.

    „Atkurti įmonės padėtį ar konkrečių sandorių detales po keliolikos metų gali būti tiesiog neįmanoma – tai realiai riboja teisę gintis“, – sakė advokatas Patrykas Skalskis.

    Ekspertai pabrėžia, kad tokia situacija verslui didina neapibrėžtumą ir skatina investuoti į ilgalaikį apskaitos bei sandorių pagrindimo „archyvavimą“. Kitaip tariant, net ir sąžiningai veikusios įmonės gali būti priverstos ilgiau saugoti įrodymus, kad po daugelio metų galėtų pagrįsti sprendimų logiką ir vadinamąjį deramo atidumo principą.

    Kol kas pataisos tebėra svarstymo stadijoje, tačiau diskusija rodo aiškią kryptį: mokesčių administravime vis stipriau susikerta du tikslai – efektyviai persekioti stambius sukčiavimo atvejus ir nepaversti baudžiamosios teisės įrankiu įprastiems mokestiniams ginčams spręsti.

  • Lenkijoje bręsta didžiausia mokesčių reforma per 60 metų: kritikai įspėja dėl silpstančios teisės gintis

    Lenkijoje tęsiamos diskusijos dėl plataus pakeitimų paketo Mokesčių ordino ir Baudžiamojo fiskalinio kodekso nuostatose. Įstatymų projektas jau priimtas Seime ir dabar svarstomas Senate, o valdžia jį vadina viena didžiausių reformų nuo XX amžiaus septintojo dešimtmečio.

    Finansų ministerija aiškina, kad pakeitimai skirti efektyviau kovoti su organizuotomis mokesčių sukčiavimo schemomis ir vadinamosiomis PVM karuselėmis. Tačiau kritikai perspėja, kad dalis siūlomų nuostatų gali didinti piliečių teisinį neapibrėžtumą ir plėsti fiskuso galias net ir praėjus daug metų po to, kai mokestinės prievolės įprastai būtų laikomos pasibaigusiomis.

    Kas keistųsi dėl senaties?

    Didžiausią įtampą kelia siūlymai, susiję su mokestinių prievolių senaties taikymu ir baudžiamųjų fiskalinių procesų poveikiu šiam terminui. Finansų viceministras Jarosławas Nenemanas viešai pripažino, kad pastaraisiais metais pasitaikė praktika, kai baudžiamieji fiskaliniai tyrimai būdavo pradedami vien tam, kad būtų sustabdytas senaties terminas.

    Valdžia siekia, kad bendra taisyklė išliktų aiški: mokesčiai, kaip įprasta, pasentų po penkerių metų. Kartu norima atskirti mokestinę senatį nuo galimybės patraukti baudžiamojon atsakomybėn už rimtus fiskalinius nusikaltimus, kai, institucijų teigimu, kalbama apie didelės vertės žalą valstybei.

    „Būdavo pradedami procesai vien tam, kad mokestis nepasentų“, – sakė Jarosławas Nenemanas.

    Ministerija argumentuoja, kad vien senaties suėjimas neturėtų tapti skydas tiems, kurie, kaip teigiama, sąmoningai organizuoja sudėtingas sukčiavimo schemas. Valdžios pozicija paprasta: net jei po penkerių metų nebegalima nustatyti mokesčio dydžio įprastu administraciniu keliu, nusikalstamos veikos tyrimas tam tikrais atvejais turėtų išlikti įmanomas.

    Senato teisininkai: rizika Konstitucijai

    Senato Teisėkūros biuras projektą įvertino kritiškai ir įspėjo, kad kai kurios nuostatos gali konfliktuoti su konstituciniais teisinės valstybės principais. Pasak teisininkų, valstybė negali savo institucinių silpnybių kompensuoti taip, kad mokesčių mokėtojai ilgus metus būtų laikomi nežinioje dėl galimų pasekmių.

    Ypatingas dėmesys skiriamas situacijoms, kai po ilgo laiko žmonėms gali tekti gintis neturint dokumentų ar įrodymų, nes pagal įprastą praktiką ir taisykles dokumentai saugomi ribotą laiką. Kritikai pabrėžia, kad tokiu atveju teisė į veiksmingą gynybą tampa labiau teorinė nei reali.

    „Valstybės institucinė silpnybė negali pateisinti perteklinio senaties terminų ilginimo“, – sakė Senato teisininkas.

    Verslui svarbus ir liudytojų klausimas

    Diskusijose taip pat keliamas klausimas, ar mokesčių administravimo procedūrose pakankamai apsaugomos liudytojų teisės. Viešojoje erdvėje aptarti atvejai, kai liudytojui apklausos metu faktiškai nesudaromos sąlygos dalyvauti kartu su profesionaliu atstovu, nors tokie parodymai vėliau gali turėti reikšmės ir baudžiamajame procese.

    Rizika, apie kurią kalba kritikai, ta, kad žmogus, pakviestas kaip liudytojas, gali pateikti informaciją, kuri vėliau bus panaudota prieš jį patį, o tuo metu jis neturės pakankamų procesinių garantijų. Finansų ministerija yra užsiminusi, kad problemą mato ir svarsto, ar ateityje reikėtų aiškesnio reguliavimo dėl liudytojo atstovavimo.

    Kodėl reforma vadinama lūžiu?

    Šalininkai pabrėžia, kad valstybė turi turėti veiksmingus įrankius kovai su didelio masto sukčiavimu, ypač kai bylos sudėtingos ir trunka ilgai. Kritikai atsako, kad net ir geras tikslas neturi sukurti sistemos, kurioje mokestinė senatis formaliai egzistuoja, bet reali rizika žmogui ar įmonei išlieka gerokai ilgiau.

    Senate projektas toliau nagrinėjamas, o komitetai paprašė papildomos informacijos apie tai, kiek realiai yra bylų, kuriose rimtų fiskalinių nusikaltimų tyrimai neišsitenka į penkerių metų senaties logiką. Nuo šių atsakymų gali priklausyti, ar nuostatos bus koreguojamos prieš galutinį sprendimą.

  • Niujorke nuteisti girti vairuotojai metų metus apeina alkoblokus: įstatymo pataisa užvertų spragą

    Niujorke nuteisti girti vairuotojai metų metus apeina alkoblokus: įstatymo pataisa užvertų spragą

    Niujorko valstijoje vairavimas išgėrus 2024 metais nusinešė 300 gyvybių – tai sudarė kiek daugiau nei ketvirtadalį visų mirtinų eismo įvykių. Nors įstatymai numato, kad už vairavimą apsvaigus nuteisti asmenys turi naudoti užvedimo blokavimo įrenginius, praktikoje dalis jų šio reikalavimo išvengia.

    Valstijos Senate svarstomas projektas siekia uždaryti spragą, kuri leidžia alkoblokų neįsidiegti net ir kelerius metus. Problema išryškino, kad vien teisinės nuostatos ne visada virsta veiksminga kontrole, jei jos susietos su netinkamu vykdymo mechanizmu.

    Kaip veikia spraga

    Dabartinė tvarka alkoblokų reikalavimą dažnai sieja ne su vairuotojo pažymėjimu, o su probacijos ar lygtinio atleidimo sąlygomis. Tai reiškia, kad pasibaigus probacijai, praktinė prievolė gali „išnykti“, jei teismas ar atsakingos institucijos realiai nepatikrino, ar įrenginys buvo įdiegtas ir naudotas.

    Kita schema remiasi vadinamąja pagrįsta išimtimi, kai nuteistas asmuo tvirtina neturintis automobilio. Kai kuriais atvejais transporto priemonė iki nuosprendžio perleidžiama kitam asmeniui, o vėliau teigiama, kad nėra ką aprūpinti alkobloku, nors realus naudojimasis automobiliu gali tęstis.

    Ką keistų naujas siūlymas

    Siūloma pataisa numatytų aiškesnį principą: alkobloko naudojimas taptų sąlyga vairuotojo pažymėjimui susigrąžinti, o ne tik probacijai „užsidaryti“. Tokiu atveju vien laiko „išlaukimas“ nepadėtų, nes vairavimo teisė būtų grąžinama tik įvykdžius reikalavimą.

    Įstatymo pakeitimu taip pat siekiama sugriežtinti išimtis, kad transporto priemonės perrašymas ar formalus nuosavybės atsisakymas negalėtų būti naudojamas kaip patogus kelias išvengti prievolės. Praktinis tikslas – kad nuteisto asmens valdomos ar naudojamos transporto priemonės realiai būtų aprūpintos įrenginiu.

    Kodėl alkoblokai laikomi veiksminga priemone

    Užvedimo blokavimo įrenginiai sukurti tam, kad fiziškai neleistų užvesti automobilio, jei nustatomas alkoholis iškvepiamame ore. Kelių saugos organizacijos ir dalis tyrimų juos vertina kaip priemonę, mažinančią pakartotinių pažeidimų riziką, ypač pirmaisiais mėnesiais po nuosprendžio.

    Apklausų duomenys Jungtinėse Valstijose rodo didelį palaikymą reikalavimui taikyti alkoblokus nuteistiems vairuotojams, o dalis pažeidėjų pripažįsta, kad įrenginiai realiai sustabdo nuo sprendimo sėsti prie vairo išgėrus. Tačiau ekspertai pabrėžia, kad efektyvumas priklauso nuo kontrolės: svarbu ne tik įdiegti, bet ir užtikrinti naudojimą, priežiūrą bei sankcijas už apeidinėjimą.

    Kas laukia toliau

    Projektas svarstomas Senato Transporto komitete, o jo perspektyvos priklausys nuo politinio sutarimo, ar spraga laikoma technine klaida, ar platesnės politikos problema. Jei pataisa bus priimta, didžiausias pokytis būtų perėjimas nuo formalaus reikalavimo prie realios sąlygos, susietos su vairavimo teisės atkūrimu.

    Stebėtojai atkreipia dėmesį, kad vien įstatymo tekstas ne visada garantuoja rezultatą, jei nėra aiškaus vykdymo ir duomenų apsikeitimo tarp teismų, probacijos tarnybų ir transporto institucijų. Todėl pagrindinis klausimas – ar uždarius spragą popieriuje bus sukurta ir praktinė sistema, kuri neleis jos atverti iš naujo.

  • Bankai spaudžia senatorius dėl stabilkoinų: siekia sugriežtinti „palūkanas primenančių“ atlygių ribas

    Bankai spaudžia senatorius dėl stabilkoinų: siekia sugriežtinti „palūkanas primenančių“ atlygių ribas

    JAV bankų sektorius paskutinėmis valandomis prieš svarbų balsavimą Senate aktyvina spaudimą dėl stabilkoinų reguliavimo. Amerikos bankininkų asociacijos vadovas Robas Nicholsas laišku paragino bankų vadovus kreiptis į savo senatorius ir siekti griežtesnių apribojimų vadinamosioms atlygio programoms, kurios, bankų vertinimu, gali veikti kaip palūkanos.

    Diskusijos vyksta prieš Senato bankininkystės komiteto posėdį, kuriame planuojama svarstyti ir koreguoti plataus masto kriptoturto teisės aktų paketą. Jei jis būtų priimtas, tai būtų vienas pirmųjų bandymų sukurti aiškesnę federalinę sistemą, apibrėžiančią, kaip prižiūrimi stabilkoinai ir kurios institucijos už ką atsakingos.

    Bankų atstovai argumentuoja, kad dabartinės formuluotės nepakankamai užkerta kelią kriptoverslams siūlyti „palūkanas primenančius“ atlygius už stabilkoinų laikymą. Pasak jų, tokios paskatos gali skatinti indėlių „nutekėjimą“ iš tradicinių bankų į mokėjimams skirtus stabilkoinus, o tai ilgainiui esą galėtų turėti pasekmių tiek kreditavimui, tiek finansiniam stabilumui.

    Kas ginčijama dėl atlygių?

    Pagrindinė trintis sukasi apie tai, kaip apibrėžti, kas laikytina draudžiamomis palūkanomis, o kas galėtų būti leidžiami su veikla susieti skatinimai. Bankų grupės teigia, kad per plačiai suformuluotos išimtys leistų apeiti draudimus, pavyzdžiui, mokant periodinį atlygį už vien tik stabilkoinų turėjimą, kuris didėtų kartu su sąskaitos likučiu.

    Kriptoverslo pusė savo ruožtu akcentuoja, kad per griežti ribojimai gali slopinti inovacijas ir konkurenciją, ypač mokėjimų srityje. Ši įtampa nėra nauja: stabilkoinai vis dažniau pristatomi kaip alternatyva greitesniems pervedimams ir atsiskaitymams, o bankai tokią kryptį vertina kaip konkurencinį spaudimą tradiciniams indėliams.

    Kompromisinė formuluotė ir naujas pasipriešinimas

    Po kelių mėnesių derybų tarp įstatymų leidėjų, Baltųjų rūmų atstovų, kriptosektoriaus vadovų ir bankų asociacijų buvo pasiūlytas kompromisas. Pasiūlytoje redakcijoje numatoma riboti bet kokį atlygį, kuris būtų „ekonomiškai ar funkciškai lygiavertis“ palūkanoms už indėlį, jei jis mokamas vien už stabilkoinų laikymą.

    Tuo pat metu paliekama erdvės „su veikla ar sandoriais susietiems“ skatinimams, jei jie siejami su realiomis naudotojo veiklomis. Būtent ši išimtis ir kelia daugiausia klausimų bankų interesų grupėms, kurios prašo techninių patikslinimų, kad neliktų dviprasmybių dėl skirtingų atlygio modelių.

    Baltieji rūmai atkirto bankams

    Situaciją kaitina ir vieši pareiškimai iš vykdomosios valdžios pusės. Baltųjų rūmų kriptoturto politikos klausimus kuruojantis patarėjas Patrickas Wittas teigė, kad bankų lyderiai buvo kviesti į susitikimus, skirtus ginčui suvaldyti, tačiau, jo žodžiais, kvietimų atsisakė.

    „Jie atsisakė“, – sakė Patrickas Wittas.

    Toks apsikeitimas kaltinimais rodo, kad stabilkoinų reguliavimas JAV išlieka ne tik technologinis ar finansinis, bet ir politinis klausimas. Artimiausi sprendimai Senate gali nulemti, kaip bus apibrėžtos ribos tarp tradicinės bankininkystės produktų ir kriptoverslo siūlomų alternatyvų, ypač ten, kur atlygio mechanizmai ima panašėti į indėlių palūkanas.

  • Kas perims institucijas po D. Trumpo komandos permainų: mažai žinomi pavaduotojai, kylantys į viršų

    JAV administracijoje per pastaruosius mėnesius matyti ryškesnė kadrų kaita, kuri atkreipė dėmesį į pareigūnus, paprastai liekančius šešėlyje. Kalbama apie viceministrus, agentūrų pavaduotojus ir laikinus vadovus, kurie kasdien valdo didžiules institucijas, kol politiniai vadovai dalyvauja klausymuose, kelionėse ar viešuose pasisakymuose.

    Politologai pabrėžia, kad tokiais laikotarpiais reali valdžia dažnai pereina „antrajai grandžiai“, nes sprendimus reikia priimti nedelsiant, o kandidatų tvirtinimas Senate gali užtrukti. Be to, artėjant rinkiminiam ciklui ir augant įtampai Kongrese, kiekvienas naujas paskyrimas tampa ir politinės kovos objektu.

    Laikini paskyrimai ir Senato matematika

    Po kelių netikėtų pasitraukimų dalį pozicijų laikinai užėmė jau sistemoje dirbantys pareigūnai. Tai patogu Baltiesiems rūmams, nes institucija išlieka valdoma, tačiau ilgalaikiam stabilumui dažnai reikia Senato pritarimo.

    Respublikonams Senato balsų persvara reiškia, kad dalį kandidatų galima patvirtinti, bet kiekvienas ginčytinas paskyrimas kainuoja politinį laiką. Kuo daugiau permainų vienu metu, tuo sunkiau suderinti personalo sprendimus su darbotvarke, ypač kai įstatymų leidėjai daugiau dėmesio skiria kampanijai.

    Kas tie pavaduotojai, kurie gali tapti vadovais

    Teisingumo srityje į pirmą planą iškilo Toddas Blanche’as, tapęs laikinuoju generaliniu prokuroru po Pam Bondi pasitraukimo. Jo pozicija vertinama kaip tvirta dėl darbo administracijoje ir ryšių su Donaldu Trumpu, tačiau dalis prezidento rėmėjų jam priekaištauja dėl nepakankamo „kovingumo“.

    Darbo politikos lauke svarbia figūra tapo Keithas Sonderlingas, prižiūrintis kryptį, kuri tradiciškai siejama su reguliavimo mažinimu ir darbdaviams palankesne linija. Jo pranašumas yra patirtis ir gebėjimas gauti patvirtinimą Senate, tačiau lieka klausimas, ar jis atitinka prezidento pageidaujamą viešą politinį stilių.

    Žvalgybos sistemoje galimos permainos siejamos su Nacionalinės žvalgybos direktorės Tulsi Gabbard ateitimi. Jei vadovybėje atsivertų vakuumas, laikinai vairą galėtų perimti jos pavaduotojas Aaronas Lukas, karjeros žvalgybininkas, turėjęs pareigų tiek CŽV, tiek Nacionalinio saugumo taryboje.

    Energetikos srityje, didėjant diskusijoms dėl kainų ir energijos politikos krypties, dėmesio sulaukė viceministras Jamesas Danly. Jo reputacija siejama su kruopščiu reguliavimo darbu ir ankstesne patirtimi Federalinėje energetikos reguliavimo komisijoje, o pastaruoju metu vis dažniau akcentuojamas ir išaugęs duomenų centrų elektros poreikis, kurį skatina DI plėtra.

    Prekybos politikoje, šalia sekretoriaus Howardo Lutnicko, kasdienį institucijos darbą prižiūri Paulas Dabbaras, anksčiau dirbęs Energetikos departamente ir privataus sektoriaus technologijų srityje. Jo patirtis dažnai minima diskutuojant apie puslaidininkių tiekimo grandines ir federalinių tyrimų finansavimo kryptis.

    Aplinkosaugoje svarbiu „antro numerio“ kandidatu laikomas David Fotouhi, dirbantis Aplinkos apsaugos agentūroje. JAV aplinkos reguliavimas išlieka viena labiausiai politizuotų sričių, todėl kiekviena rokiruotė agentūroje paprastai reiškia ir didesnius ginčus dėl šiltnamio efektą sukeliančių dujų, pramonės reikalavimų bei teisinių procedūrų.

    Vidaus reikalų departamente galimas scenarijus, kad atsivėrus vadovo vietai į priekį žengtų Kate MacGregor. Tokiose institucijose svarbus institucinis „žinojimas, kaip veikia sistema“, o ankstesnė praktika rodo, kad prezidentai neretai kelia pavaduotojus į aukščiausias pareigas, kai nori tęstinumo be ilgo įėjimo laikotarpio.

    Švietimo politikoje minima Nicholas Kento pavardė, jei iš posto pasitrauktų sekretorė Linda McMahon. Kentas siejamas su aukštojo mokslo politikos pertvarkomis, didesne federalinių lėšų priežiūra ir griežtesniais reikalavimais institucijoms, kurios gauna finansavimą per studentų paramos programas.

    Kodėl tai svarbu ne tik Vašingtonui

    Pavaduotojų vaidmens sustiprėjimas dažnai reiškia, kad sprendimai priimami technokratiškiau, bet kartu mažiau viešai. Verslui ir nevyriausybinėms organizacijoms tai signalas, kad reali įtaka persikelia į kabinetus, kuriuose formuojamos taisyklės, gairės ir įgyvendinimo praktika.

    Kuo daugiau institucijų vadovybė dirba laikinai arba laukia patvirtinimų, tuo didesnė rizika, kad politinės kryptys svyruos, o prioritetai keisis greičiau nei įprasta. Tai ypač aktualu srityse, kur JAV sprendimai turi tarptautinį poveikį, nuo prekybos ir energetikos iki klimato ir saugumo politikos.

    „Prezidentas Trumpas turi talentingiausią JAV istorijoje kabinetą, kuris dirba visą parą įgyvendindamas prezidento darbotvarkę amerikiečių labui“, – sakė Baltųjų rūmų atstovė Taylor Rogers.

    Kol vyksta politinės rokiruotės, institucijų kasdienybę toliau užtikrina žmonės, kurių pavardės rečiau skamba antraštėse, bet kurių parašai ir sprendimai lemia, kaip realiai veikia valstybės aparatas. Būtent dėl to „B komandos“ pavaduotojai tampa vienu svarbiausių šių metų Vašingtono galios žaidimo elementų.

  • Lenkijos prezidentas siūlo referendumą dėl ES klimato politikos: balsavimą planuoja 2026 metais

    Lenkijos prezidentas siūlo referendumą dėl ES klimato politikos: balsavimą planuoja 2026 metais

    Lenkijos prezidentas Karolis Nawrockis kreipėsi į Senatą, prašydamas pritarti visuotinio referendumo rengimui dėl Europos Sąjungos klimato politikos ir jos pasekmių gyventojams. Pasak jo, visuomenė turi turėti galimybę tiesiogiai pasisakyti, kaip vertina vadinamojo Žaliojo kurso poveikį kasdieniam gyvenimui.

    Prezidento siūlomas referendumo klausimas suformuluotas taip, kad akcentuoja klimato politikos ryšį su pragyvenimo išlaidų augimu, energijos kainomis ir sąnaudomis verslui, ūkiams bei žemės ūkiui. Idėja grindžiama argumentu, jog aplinkos apsauga neturi būti įgyvendinama atsietai nuo ekonominių realijų ir valstybės saugumo.

    Data ir politinė procedūra

    Pagal pateiktą sumanymą referendumas būtų rengiamas 2026 metų rugsėjo 27 dieną. Kad balsavimas įvyktų, prezidento iniciatyvai turi pritarti Senatas absoliučia balsų dauguma, dalyvaujant bent pusei senatoriams.

    Kad referendumo rezultatas Lenkijoje būtų teisiškai įpareigojantis, jame turi dalyvauti daugiau nei pusė balsavimo teisę turinčių piliečių. Tai svarbus slenkstis, nes ankstesniais atvejais ne visada pavykdavo pasiekti pakankamą aktyvumą, kad rezultatai būtų laikomi privalomais.

    Kokius ES sprendimus nori akcentuoti

    Referendumo kortelėje siūloma pateikti ir pavyzdžius ES priemonių, kurios priskiriamos klimato politikai. Tarp minimų krypčių yra anglies dioksido emisijų apmokestinimo plėtra pastatų šildymui iškastiniu kuru ir kelių transporto degalams, taip pat planuojamas vidaus degimo varikliais varomų naujų automobilių pardavimo ribojimas nuo 2035 metų.

    Be to, diskusijoje minimos ir papildomos prievolės žemės ūkiui, kurios, kritikų teigimu, gali didinti gamybos kaštus ir paveikti maisto kainas. Tuo pat metu ES institucijos pabrėžia, kad spartesnė dekarbonizacija siejama su energetinio saugumo stiprinimu, mažesne priklausomybe nuo importuojamo iškastinio kuro ir ilgalaikiu kainų stabilumu.

    Reakcijos ir kontekstas

    Prezidento iniciatyva sulaukė kritikos dalyje politinio spektro. Viena iš Senato vadovybės atstovių viešai pareiškė, kad ši iniciatyva esą neturėtų sulaukti pritarimo aukštuosiuose parlamento rūmuose.

    Lenkijoje referendumo tema pastaraisiais metais jautri ir dėl praktinių priežasčių. 2023 metais kartu su parlamento rinkimais vykęs visuotinis referendumas nebuvo laikomas įpareigojančiu, nes jame dalyvavo per mažai rinkėjų, todėl dabartinės iniciatyvos sėkmė taip pat priklausys nuo politinės mobilizacijos ir visuomenės aktyvumo.

    Ši diskusija vyksta platesniame ES kontekste: bendrija siekia mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas ir sparčiau pertvarkyti energetiką bei transportą. Tačiau nacionaliniu lygmeniu vis dažniau keliami klausimai, kaip paskirstyti pereinamojo laikotarpio kaštus ir kaip apsaugoti mažesnes pajamas gaunančius namų ūkius bei energijai imlius sektorius.