Tag: Senovės Egiptas

  • Senovės Egipto kačių garbinimas turėjo tamsią pusę: kaukolės atskleidė smurtą ir ligas

    Senovės Egipte katės buvo laikomos šventomis, siejamos su galingomis dievybėmis, ypač deive Bastete. Tačiau naujas kačių mumijų tyrimas rodo, kad dalies jų gyvenimas galėjo būti gerokai žiauresnis, nei įprasta įsivaizduoti.

    Tyrėjai išnagrinėjo 131 gerai išsilaikiusią kačių kaukolę, kilusią iš Beni Hasano – senovinio religinio laidojimo komplekso Egipto viduryje. Kaulai buvo išimti iš mumijų dar XIX amžiuje ir išsaugoti moksliniams tyrimams, o dabar pateikė netikėtų užuominų apie gyvūnų patirtas traumas ir ligas.

    Kaukolėse aptikti sugiję ir nesugiję sužalojimai, dantų bei kaulų pakitimai, infekcijų pėdsakai. Tyrėjai teigia, kad tai dera su aplinka, kurioje buvo ankšta, daug gyvūnų, o konfliktai ir ligos galėjo plisti lengviau.

    Svarbu ir tai, kad šie gyvūnai ne visada buvo mylimi naminiai augintiniai: jų palaikai siejami su praktika gyvūnus mumifikuoti kaip šventas aukas. Tokia paklausa, sprendžiant iš istorinių liudijimų ir radinių, galėjo sukurti ištisą „aukojimui“ skirtų kačių auginimo pramonę.

    Milžiniška mumifikuotų kačių paklausa

    Senovės Egipto požiūris į kates buvo nevienareikšmis. Vienos galėjo būti laikomos namuose ir globojamos, tačiau kitos – renkamos ar auginamos būtent tam, kad būtų paverstos religinėmis aukomis.

    Beni Hasane archeologai aptiko didžiules mumifikuotų kačių sankaupas. Ankstyvieji aprašymai mini duobes su tankiai sukrautais gyvūnų sluoksniais, kai kur – net dešimtimis vienas ant kito.

    XIX amžiaus pabaigoje dalis šių radinių patyrė dar vieną likimo posūkį: tyrime primenama, kad vien 1890-aisiais maždaug 180 000 mumifikuotų kačių buvo išsiųstos į Liverpulį ir parduotos aukcione kaip žemės ūkio trąšos.

    Vis dėlto išliko ir kolekcijų, kurios pateko į muziejus bei buvo išsaugotos mokslui. Būtent tokia, ilgą laiką mažai tyrinėta kolekcija Vienos Gamtos istorijos muziejuje tapo šio darbo pagrindu.

    Ką parodė 131 kaukolės analizė

    Tyrėjų komanda, vadovaujama zooarcheologo Wimo Van Neerio iš Belgijos karališkojo gamtos mokslų instituto, vertino gyvūnų amžių, rūšis, ligų bei traumų požymius. Taip pat buvo taikyta radioaktyviosios anglies analizė ir kaulų cheminiai tyrimai, padėję geriau suprasti, kada ir kokiomis sąlygomis šios katės gyveno.

    Iš 131 kaukolės 81 – tai yra beveik 62 proc. – turėjo bent vieną patologinį pakitimą. Tarp jų – periodontito požymiai (uždegiminė liga, pažeidžianti dantį laikančius audinius) bei trūkstami dantys, nors dalis jų galėjo būti įgimta ypatybė.

    Be to, dalyje kaukolių fiksuoti kaulo paviršiaus pakitimai: duobėtumas, smulkios perforacijos akiduobių srityje. Tokie požymiai gali sietis su infekcijomis ar medžiagų apykaitos sutrikimais, taip pat – su mitybos stoka, tačiau vien pagal kaukoles tikslios diagnozės ne visada įmanomos.

    Tyrėjai pabrėžė ir ribotumą: išlikus tik kaukolėms, neįmanoma įvertinti, kiek ligų ar traumų požymių buvo likusioje kūno dalyje.

    Traumos, kurios gali rodyti ir žmogaus smurtą

    Ryškiausią įspūdį paliko sužalojimai. Iš 131 kaukolės 14 turėjo trauminių pažeidimų – lūžių, įdubimų ar pradūrimų, kurie, sprendžiant pagal formą, galėjo atsirasti tiek per gyvūnų konfliktus, tiek dėl žmogaus veiksmų.

    Dalis sužeidimų buvo sugiję – tai reiškia, kad katės po patirtų traumų dar kurį laiką išgyveno. Kiti pažeidimai gijimo požymių neturėjo, todėl galėjo įvykti prieš pat mirtį, tapti mirties priežastimi arba atsirasti jau po jos.

    Kai kurie pradūrimai panašėjo į įkandimus. Vienu atveju sugijusios žymės mažesnės katės kaukolėje buvo lyginamos su džiungline kate (Felis chaus) – didesniu laukiniu katinu – ir atitiko jo ilčių padėtį.

    Vis dėlto keli radiniai labiau siejami su žmogaus smurtu: vienoje kaukolėje aptikti lygiagrečiai įrėžimai, atitinkantys smūgius aštriu metaliniu įrankiu, o kitur – bukos jėgos sukelti lūžiai ir įdubimai. Tyrėjų vertinimu, dalis kačių galėjo būti tyčia užmuštos ruošiant jas mumifikacijai, nors sugijusios traumos verčia svarstyti ir apie bausmes ar bandymus nutraukti gyvūnų peštynes.

    Tyrimo išvada atsargi: kaukolės gana aiškiai rodo, kas įvyko, tačiau ne visada leidžia tiksliai atsakyti, kodėl. Vis dėlto bendra ligų, įkandimų ir žmogaus sukeltų traumų visuma piešia ne idealizuotą šventų gyvūnų globos, o rizikingos ir kartais žiaurios kasdienybės paveikslą.

    Tyrimas publikuotas „Journal of Archaeological Science“.

  • Čekų archeologai Sakkaroje iš naujo atrado seniai smėlyje dingusius egiptiečių didikų kapus

    Čekų archeologai Sakkaroje iš naujo atrado seniai smėlyje dingusius egiptiečių didikų kapus

    Egipto Sakkaros nekropolyje čekų archeologai iš naujo lokalizavo ir ištyrė kapavietes, kurias XIX amžiuje egiptologai buvo aptikę tik iš dalies, o vėliau jas vėl paslėpė dykumos smėlis. Tyrimų metu mokslininkams pavyko rasti ir kapo koplyčią bei sarkofagą su išlikusiais mumijos palaikais.

    Kaip skelbia Čekijos Egiptologijos institutas, dirbantis prie Prahos Karolio universiteto, darbai Sakkaroje yra ilgalaikio projekto dalis. Jo tikslas – iš naujo atrasti, tiksliai dokumentuoti ir ištirti objektus, kurie buvo pradėti kasinėti dar XIX amžiuje, bet nebuvo iki galo ištirti ar laikui bėgant tiesiog „pradingo“ po smėliu.

    Šį kartą tyrėjai iš naujo nustatė ir analizavo dviejų susijusių asmenų kapavietes – Sabu ir jo sūnaus Ptahšepeso. Pasak mokslininkų, tai leidžia papildyti žinias apie senovės Egipto elitų gyvenimą daugiau nei prieš 4 000 metų.

    Išskirtinumas slypi ne vien pačiuose statiniuose: dalis patalpų ir architektūrinių elementų anksčiau liko nepastebėti, nes ankstyvieji kasinėjimai neapėmė visų komplekso dalių. Dėl to net ir žinomi kapai gali pateikti naujų duomenų, kai į juos grįžtama su šiuolaikiniais metodais.

    Kas žinoma apie Sabu kapą

    Vienas svarbiausių iš naujo tirtų objektų – Sabu kapas. Jis buvo aukšto rango pareigūnas, susijęs su dievo Ptaho kultu Memfyje, o pats statinys yra įspūdingų matmenų: apie 54 metrų ilgio ir 28 metrų pločio.

    Tyrėjai nurodo, kad išorinės sienos dekoruotos motyvais, imituojančiais karališkųjų rūmų fasadus. Viduje užfiksuoti gerai išlikę reljefai, kuriuose vaizduojami Sabu ir Ptahšepesas, stebintys procesijas su aukomis.

    Kapavietės komplekse dokumentuota ir Sabu žmonos Ikhetneferet kapo koplyčia. Joje aptiktos vadinamosios „netikros durys“, dekoruotos Ikhetneferet atvaizdais su vyru ir dviem sūnumis – Ptahšepesu bei Raneferu.

    Ptahšepeso kapas ir sarkofagas

    Dar daugiau dėmesio sulaukė Ptahšepeso kapas, kurio vietą čekų ekspedicija sugebėjo tiksliai atkurti pasitelkusi palydovines nuotraukas ir lauko tyrimus. Šis kompleksas užima daugiau nei 900 kvadratinių metrų plotą.

    Kape yra aukų patalpa, o įėjimą puošia scenos su dovanų procesijomis ir ritualinėmis gyvūnų aukomis. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie vaizdiniai padeda suprasti, kokios apeigos ir socialinės hierarchijos buvo svarbios to meto elitui.

    Svarbiausias radinys aptiktas požeminėje laidojimo kameroje, į kurią veda iš rytinės pastato pusės besileidžiantis koridorius. Ten archeologai rado kalkakmenio sarkofagą su Ptahšepeso palaikais.

    Nors kapas buvo apiplėštas dar senovėje, išlikę palaikai leido atlikti antropologinius tyrimus. Analizė parodė, kad Ptahšepesas mirė būdamas vyresnis nei 60 metų – senovės Egiptui tai buvo gana solidus amžius.

    Ptahšepesas laikomas itin įtakingu savo laikmečio žmogumi: jis ėjo aukštas administracines ir religines pareigas, valdant keturiems V dinastijos faraonams – Sahurei, Neferirkarei, Raneferefui ir Niuserrei. Be to, šaltiniai mini, kad jis buvo pirmasis žinomas ne karališkosios šeimos pareigūnas, vedęs Egipto princesę Chamaat, V dinastijos pradininko Userkafo dukterį.

  • Europiečiai kadaise gėrė mumijų miltelius: mokslininkai ištyrė jų sudėtį ir poveikį

    Šiandien tai skamba kaip makabriška legenda, tačiau šimtmečius Europoje vaistinėse buvo pardavinėjami milteliai, pagaminti iš senovės Egipto mumijų palaikų. Gydytojai tokią „mumia“ rekomenduodavo įvairiems negalavimams – nuo žaizdų iki lūžių.

    Poreikis esą buvo toks didelis, kad prekybininkai kartais kaip „tikras“ mumijas pateikdavo visai nesenus, išdžiovintus kūnus. Ant indelių pasitaikydavo užrašas „Mumia vera aegyptiaca“, turėjęs patvirtinti autentiškumą.

    Vokietijos mokslininkai dabar pabandė suprasti, kas iš tiesų buvo tokiuose preparatuose, ir nustatė netikėtą detalę: kai kuriuose mėginiuose aptikti alavijams būdingi junginiai. Be to, vieno istorinio preparato ekstraktas laboratorijoje šiek tiek apsaugojo ląsteles nuo gripo virusų sukeliamo pažeidimo.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog mumijų milteliai galėtų gydyti gripą ar kad tokie mišiniai būtų saugūs. Rezultatai veikiau rodo, jog šių senųjų „vaistų“ cheminė sudėtis buvo sudėtingesnė, nei manyta.

    Kaip „mumia“ tapo vaistu

    Tyrėjų teigimu, istorija prasidėjo nuo painiavos, kas iš tikrųjų buvo vadinama „mumia“. Viduramžiais vertintas bitumas – natūrali, dervą primenanti medžiaga, kuriai priskirtos gydomosios savybės.

    Ilgainiui terminas vis labiau imtas sieti su Egipto mumijomis: tamsiomis, dervomis padengtomis palaikų liekanomis, kurios atrodė panašios į bitumą. Renesanso laikotarpiu mumijų malimas ir prekyba jų „vaistiniais“ milteliais tapo įprasta praktika.

    Ne visi tuo tikėjo: XVI amžiuje prancūzų chirurgas Ambroise’as Paré perspėjo neskirti tokių preparatų. O 2025 metais paskelbta istorinė analizė teigė, kad kai kurie tokie mišiniai galėjo būti ne tik neveiksmingi, bet ir kenksmingi.

    Ką parodė cheminė analizė

    Naujajame tyrime Marburgo universiteto mokslininkai peržiūrėjo 41 istorinį tekstą ir chemiškai išanalizavo 24 muziejuose bei universitetų kolekcijose saugomus objektus. Tarp jų buvo vaistinių preparatų, balzamavimo likučių, tvarsčių ir mumifikuotų kūno dalių.

    Mėginiai smarkiai skyrėsi, tačiau daugelyje aptikti cheminių pėdsakų, būdingų sendintoms spygliuočių dervoms. Netikėčiausia tyrėjams pasirodė tai, kad dalyje mėginių rasta alavijams priskiriamų junginių, įskaitant medžiagą, vadinamą aloeresinu A.

    Maždaug 2 700 metų senumo mumifikuotoje kaukolėje ir XVIII amžiaus vaistinės preparate aptikti alavijams būdingi junginiai, pasak mokslininkų, yra pirmasis molekulinis įrodymas, siejantis alaviją su senovės Egipto balzamavimo medžiagomis.

    Kartu pažymima svarbi išlyga: dviejų objektų nepakanka teigti, kad alavijas buvo plačiai naudojamas balzamavimui. Jo vaidmuo galimoms savybėms taip pat lieka atviras klausimas.

    Bandymas su gripo virusais: ką jis reiškia

    Komanda taip pat atliko laboratorinį eksperimentą su ekstraktu iš „Mumia vera“ preparato, saugomo Marburgo istorinėje vaistų kolekcijoje. Šis mėginys buvo atskiras nuo tų, kuriuose alavijo pėdsakai buvo ryškiausi.

    Eksperimente ekstraktas šiek tiek apsaugojo MDCK ląsteles (šunų inkstų ląstelių liniją, dažnai naudojamą gripo tyrimuose) nuo gripo virusų sukeliamo pažeidimo. Tačiau tai dar neįrodo, kad medžiaga stabdo viruso dauginimąsi, veikia žmogaus organizme ar yra saugi.

    Mokslininkai nurodo, kad nežinoma, kas tiksliai lėmė tokį kuklų efektą – galbūt mažais kiekiais esančios medžiagos arba kelių ingredientų sąveika. Tyrimas tik parodo, kad istoriniuose preparatuose galėjo būti įvairių augalinių dervų ir kitų junginių, kurių chemija tik dabar pradedama geriau suprasti.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“.

  • Mumijų paslaptis nustebino mokslininkus: senovės Egipto balzamavimas galėjo saugoti nuo gripo

    Mumijų paslaptis nustebino mokslininkus: senovės Egipto balzamavimas galėjo saugoti nuo gripo

    Senovės Egipto mumifikavimo tradicijos ir vėliau Europoje paplitę vaistai iš mumijų šiandien vėl atsidūrė mokslininkų akiratyje. Nauji laboratoriniai tyrimai rodo, kad istoriniuose preparatuose aptinkamos medžiagos galėjo turėti savybių, kurios ląstelių kultūrose sumažino gripo viruso daromą žalą.

    Kalbama apie vadinamąjį pulver mumiae, istorinį „vaistą“, kuris nuo vėlyvųjų viduramžių iki naujųjų laikų buvo naudojamas arabų ir Europos medicinoje. Tuo metu tikėta, kad su mumifikuotais palaikais susijusios medžiagos gali padėti nuo įvairių negalavimų, todėl formavosi net atskira prekyba, o vėliau ir klastojimo praktikos.

    Ką ištyrė tyrėjai?

    Tyrėjų komanda išanalizavo 24 objektus iš muziejų ir universitetų rinkinių. Tarp jų buvo ir istorinių medicininių preparatų, ir mumifikuotų audinių fragmentų, ir balzamavimo medžiagų likučių, taip pat tvarsčių, naudotų mumifikacijos procese.

    Cheminė sudėtis nustatyta taikant šiuolaikinius molekulinius metodus, įskaitant skysčių chromatografiją kartu su masių spektrometrija. Tokie metodai leidžia identifikuoti net labai mažus junginių kiekius ir atskleisti komponentus, kurie anksčiau likdavo nepastebėti.

    Aptiktas alavijas ir galimas ryšys su balzamavimu

    Vienas ryškesnių rezultatų buvo junginiai, būdingi alavijui. Jų pėdsakų rasta dviejuose tirtuose objektuose, įskaitant mėginį, siejamą su senovės Egipto balzamavimo procesu.

    Tai laikoma svarbiu molekuliniu patvirtinimu, nes istoriniai tekstai yra užsiminę apie augalinių medžiagų naudojimą, tačiau iki šiol dažnai trūko tiesioginių cheminių įrodymų. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad vien tik alavijo aptikimas dar neatsako, kurios medžiagos ir kokiais mechanizmais galėjo veikti.

    Bandymas su gripo virusu: ką parodė laboratorija?

    Didžiausio dėmesio sulaukė bandymai, kuriuose panaudotas istorinio preparato ekstraktas. Jis buvo taikytas laboratorinėse šunų inkstų ląstelių kultūrose, užkrėstose skirtingais gripo viruso tipais, ir stebėta, kad apdorotos ląstelės išgyveno ilgiau nei kontrolinės.

    Efektas buvo fiksuotas ir su H1N1, ir su H3N2 gripo viruso tipais. Tačiau mokslininkai pabrėžia, kad tai nėra įrodymas apie veiksmingą gydymą žmonėms, nes eksperimentai vyko ląstelių kultūrose, o ne klinikinėmis sąlygomis.

    Tyrėjai taip pat nurodo, kad kol kas neaišku, kuri konkreti medžiaga lėmė apsauginį poveikį. Buvo svarstomas vienas junginys, aptinkamas spygliuočių sakų kilmės medžiagose, tačiau atskirai testuojant jis nesukėlė tokio paties rezultato, todėl tikėtina, kad veikia kelių komponentų derinys.

    Mokslininkų vertinimu, tokie radiniai labiau padeda suprasti istorinių preparatų sudėtį ir senųjų balzamavimo praktikų chemiją, o ne pateikia greitą kelią naujam vaistui. Visgi tyrimas papildo augantį susidomėjimą natūralių mišinių kompleksiniu poveikiu ir parodo, kaip modernūs analizės metodai gali perrašyti kai kurias medicinos istorijos interpretacijas.

  • Egipto ūkininkas kasdamas šiltnamį rado milžinų pėdsakus: iškilo Ramzio II galva

    Egipto ūkininkas kasdamas šiltnamį rado milžinų pėdsakus: iškilo Ramzio II galva

    Egipto Nilo deltoje, Behbeit el-Hagar apylinkėse, vietos ūkininkas dirbdamas šiltnamyje aptiko akmens fragmentą su senoviniais ženklais. Apie radinį jis pranešė vietos institucijoms, o į vietą atvykę archeologai pradėjo detalesnius tyrimus.

    Kasėjams pavyko atidengti dviejų didžiulių karališkų statulų liekanas. Didžiausią dėmesį patraukė maždaug 1,6 metro aukščio akmeninė galva, vaizduojanti faraoną su dviguba karūna, simbolizuojančia Aukštutinį ir Žemutinį Egiptą.

    Remdamiesi išlikusios dalies proporcijomis, specialistai vertina, kad visa statula su postamentu galėjo siekti apie 8,5 metro aukštį. Greta rasta ir nugarinę atramą primenanti dalis su hieroglifais, kuriuose įrašytas vienas iš valdovo titulų, siejamas su karališkąja vardų sistema.

    Antrasis radinys yra dar vienos karališkos skulptūros fragmentas, kurio ilgis siekia apie 2,4 metro. Nors kojų ir pagrindo neišliko, veido bruožai ir galvos apdangalas nemes leidžia manyti, kad skulptūra taip pat gali būti siejama su Ramziu II, tačiau galutinei identifikacijai reikės papildomų tyrimų.

    Archeologai taip pat aptiko apie 1,3 metro ilgio granito bloką su hieroglifiniais titulais, tradiciškai vartotais Egipto valdovų įrašuose. Tokie užrašai padeda tikslinti radinių datavimą ir kontekstą, o kartu leidžia atkurti, kokio masto paminklai kadaise stovėjo šioje vietovėje.

    Ramzis II, valdęs 1279–1213 metais prieš mūsų erą, laikomas vienu įtakingiausių XIX dinastijos faraonų. Jo valdymo laikotarpiu statyta daug monumentalių objektų, o skulptūros ir užrašai dažnai buvo naudojami politinei galiai ir dieviškam legitimumui pabrėžti.

    Viešojoje erdvėje Ramzis II kartais siejamas su bibliniu pasakojimu apie Mozę, tačiau istorikai pabrėžia, kad vienareikšmiškų įrodymų tam nėra. Faraono tapatybė Išėjimo knygos siužete išlieka diskusijų objektu, o archeologiniai radiniai dažniau leidžia kalbėti apie konkrečių vietų ir laikotarpių materialinę kultūrą, o ne patvirtinti religinius pasakojimus.

    Behbeit el-Hagar apylinkės archeologams svarbios ir dėl čia buvusios šventyklos, siejamos su deive Izide, liekanų. Pastaraisiais metais Egipte daugėja radinių, aptinkamų ne tik planuotų ekspedicijų metu, bet ir vykdant žemės ūkio ar infrastruktūros darbus, todėl institucijos ragina gyventojus apie įtartinus artefaktus pranešti nedelsiant.

  • Sakaroje atvertas aukšto pareigūno kapas: rado mįslingas figūrėles ir keistus bronzos įrankius

    Sakaroje atvertas aukšto pareigūno kapas: rado mįslingas figūrėles ir keistus bronzos įrankius

    Egipto Sakaroje archeologai atvėrė senovės kapavietę, priklausiusią, kaip rodo įrašai, aukštas pareigas ėjusiam pareigūnui. Tyrėjų dėmesį patraukė ne tik mastabos tipo statinys, bet ir radiniai, kurių paskirtis kol kas kelia daugiau klausimų nei atsakymų.

    Tarp aptiktų objektų minimos dvi medinės figūrėlės, rastos netipiškoje vietoje, todėl mokslininkai svarsto, ar patalpa galėjo turėti specialią ceremoninę funkciją. Kol kas Egipto institucijos nėra paviešinusios originalių radinių nuotraukų, tad tikslesnės interpretacijos laukiama iš tolesnių tyrimų.

    Kas buvo kapo savininkas?

    Kapavietėje išlikusios inskripcijos leido identifikuoti jos savininką, vardu Weni. Įrašai rodo, kad jis buvo susijęs ir su administracija, ir su religine sistema: minimi tokie titulai kaip miesto valdytojas, karališkųjų ekspedicijų prižiūrėtojas bei Žemutinio Egipto iždininkas.

    Toks pareigų rinkinys paprastai būdingas elitui, kurio laidojimo vietos Senosios karalystės laikotarpiu buvo koncentruotos būtent Sakaroje. Ši nekropolija šimtmečius buvo vienas svarbiausių regionų, kur laidoti su karališkąja valdžia susiję pareigūnai.

    Bronziniai radiniai ir medicinos versija

    Ne mažiau intrigos kelia bronziniai daiktai, kurių paskirtis nėra aiški. Egipto tarnybos pateikė pirminę prielaidą, kad jie galėjo būti naudojami medicininiais tikslais, tačiau archeologai pabrėžia, jog tai tėra ankstyva hipotezė.

    Inskripcijose nerasta užuominų, kad Weni būtų buvęs gydytojas, todėl aiškinamasi, ar įrankiai iš tiesų buvo skirti procedūroms, ar turėjo ritualinę, simbolinę ar kitą praktinę funkciją. Tokie radiniai gali papildyti žinias apie profesinę specializaciją ir tai, ką senovės egiptiečiai laikė svarbu palikti kape.

    Ką parodė pirmieji palaikų tyrimai?

    Preliminarūs palaikų vertinimai leidžia manyti, kad žmogus mirė sulaukęs daugiau nei 50 metų. Tyrėjai taip pat fiksavo pažengusias dantų problemas ir kaulų pakitimus, kurie gali būti siejami su ilgalaikiu fiziniu krūviu.

    Ar mįslingos figūrėlės buvo susijusios su laidojimo apeigomis, asmeninėmis mirusiojo pareigomis ar konkrečia kapo patalpos paskirtimi, paaiškėti turėtų tik atlikus platesnę radinių analizę. Mokslininkai tikisi, kad šis atradimas suteiks daugiau informacijos apie Senosios karalystės kasdienybę, tikėjimus ir laidotuvių praktiką.

  • Agurkų ūkis Egipto deltoje atvedė prie radinio: rasti milžiniškos Ramzio II statulos fragmentai

    Agurkų ūkis Egipto deltoje atvedė prie radinio: rasti milžiniškos Ramzio II statulos fragmentai

    Egipto Nilo deltoje, Gharbijos provincijoje esančiame Behbeit el Hagar kaime, agurkus auginantis ūkininkas netikėtai prisidėjo prie reikšmingo archeologinio atradimo. Savo sklype jis pastebėjo akmeninį bloką su senoviniais raižiniais ir apie radinį pranešė atsakingoms institucijoms.

    Apžiūrėję akmenį, Egipto pareigūnai į vietą išsiuntė Aukščiausiosios senienų tarybos archeologų komandą, kuri pradėjo gelbėjamuosius kasinėjimus. Egipto turizmo ir senienų ministerija nurodė, kad tyrimų metu aptikti dviejų kolosalių karališkų skulptūrų likučiai ir hieroglifiniai užrašai.

    Ką pavyko identifikuoti

    Ryškiausias radinys yra maždaug 1,6 metro aukščio galva, vaizduojanti faraoną Ramzį II su Dviejų žemių karūna, siejama su Aukštutiniu ir Žemutiniu Egiptu. Kartu rasta ir dalis nugaros stulpo su vienu iš faraono titulų, vadinamuoju Horo vardu, padėjusiu patvirtinti tapatybę.

    Aukščiausiosios senienų tarybos generalinis sekretorius Hišamas el Leitis teigė, kad pagal proporcijas visa statula, įskaitant pagrindą, galėjo siekti apie 8,5 metro aukštį. Tokie mastai būdingi Ramzio II epochos reprezentacinei skulptūrai, kuria valdovas pabrėždavo savo galią ir dievišką statusą.

    Antroji statula ir užrašai

    Kasinėjimų metu aptikta ir antros skulptūros išlikusi dalis, kurios aukštis siekia apie 2,4 metro. Nors trūksta kojų ir pagrindo, veidas išliko gana gerai, o ant galvos matomas karališkas nemeso galvos apdangalas, nors ir nepilnai išsilaikęs.

    Archeologai spėja, kad ir ši skulptūra gali vaizduoti Ramzį II, nes veido bruožai panašūs į rastos galvos, tačiau galutiniam patvirtinimui dar reikės papildomų tyrimų. Be to, rastas maždaug 1,3 metro ilgio rausvo granito blokas su hieroglifais, kuriuose minimi titulai Karalius Aukštutinio ir Žemutinio Egipto bei Ra sūnus.

    Kodėl vieta svarbi archeologams

    Ramzis II valdė daugiau nei šešis dešimtmečius, maždaug 1279–1213 metais prieš mūsų erą, ir laikomas vienu įtakingiausių Senovės Egipto valdovų. Jo valdymo laikotarpis paliko daugybę monumentalių statinių ir skulptūrų, todėl nauji radiniai padeda tikslinti, kaip buvo kuriama valdovo reprezentacija skirtinguose regionuose.

    Behbeit el Hagar apylinkės archeologams žinomos dėl čia esančių didelės šventyklos, skirtos deivei Izidei, liekanų. Tyrėjai tęsia darbus, kad nustatytų, kaip naujai aptikti fragmentai siejasi tarpusavyje ir su platesniu šios vietovės istoriniu kontekstu.

    Egipto turizmo ir senienų ministras Šerifas Fatihis apsilankė pas radinį pranešusį ūkininką ir padėkojo už pilietiškumą. Vietos žiniasklaida pranešė, kad šeimai įteikta kelionė atlikti Umrą, o pats ūkininkas vizito metu taip pat prašė prisidėti prie kaimui reikalingos greitosios pagalbos automobilio įsigijimo.

  • Ar „Oskaro“ statulėlę įkvėpė Egipto dievas Ptahas? 2 700 metų bronza atskleidžia užuominą

    Ar „Oskaro“ statulėlę įkvėpė Egipto dievas Ptahas? 2 700 metų bronza atskleidžia užuominą

    Ar vienas atpažįstamiausių Holivudo simbolių galėjo gimti įkvėptas senovės Egipto meno? Londone „Frieze Masters“ mugėje dėmesį patraukusi maždaug 2 700 metų senumo bronzinė dievo Ptaho statulėlė paskatino naujas diskusijas apie „Oskaro“ apdovanojimo dizaino kilmę.

    Ptahas senovės Egipto tradicijoje laikytas kūrėju ir amatininkų globėju, todėl jo atvaizdai dažnai siejami su meistryste, architektūra ir kūryba. Būtent šis motyvas, anot istoriją tyrusių meno rinkos atstovų, intriguojamai sutampa su „Oskaro“ statulėlės idėja ir vizualiniu siluetu.

    Ryšys su Hearstu ir Gibbonsu

    Antikvarinių vertybių prekiautojas Rupertas Wace’as, tyrinėjęs eksponato kilmę prieš mugę, nustatė, kad bronza kadaise priklausė JAV spaudos magnatui Williamui Randolphui Hearstui. Šis faktas svarbus dėl kito žmogaus pavardės: „Oskaro“ statulėlę 1928 metais sukūrusio meno vadovo Cedrico Gibbonso.

    Remiantis Wace’o surinkta informacija, C. Gibbonsas buvo dažnas Hearsto svečias ir bičiulis, lankęsis tiek jo rezidencijoje Kalifornijoje, tiek Niujorke, kur, kaip teigiama, buvo įrengtas atskiras Egipto kolekcijai skirtas kambarys. Tai reiškia, kad dizaineris galėjo matyti bronzinę Ptaho figūrą tuo metu, kai buvo kuriamas apdovanojimo atvaizdas.

    „Visa tai iš dalies yra spėjimas. Sudėjome du ir du ir gavome keturis arba penkis. To įrodyti negalime, tačiau panašumas stulbinantis, o aplinkybės rodo, kad tai gali būti daugiau nei sutapimas“, – sakė Rupertas Wace’as.

    Ką rodo panašumai ir kodėl tai svarbu

    C. Gibbonsas viešai nėra patvirtinęs, kas konkrečiai įkvėpė „Oskaro“ statulėlės dizainą, todėl tokios kilmės versijos ilgą laiką liko spėlionių lauke. Vis dėlto meno istorijoje ir dizaino tyrimuose panašūs proveniencijos siūlai dažnai laikomi vertingu kontekstu, ypač kai galima atsekti objektų kelią per kolekcininkus ir kūrėjų aplinką.

    Pati Ptaho statulėlė, anot organizatorių ir prekiautojų, reikšminga ir be galimo ryšio su Holivudu. Ji priskiriama vėlyvajam senovės Egipto laikotarpiui, kai bronzinė plastika išsiskyrė aukšta atlikimo kokybe, o tokie dirbiniai buvo vertinami tiek religinėje, tiek reprezentacinėje aplinkoje.

    Pardavimas ir „Frieze Masters“ kontekstas

    Ptaho bronzinė figūrėlė buvo parduota pirmąją „Frieze Masters“ mugės dieną, tačiau suma neatskleidžiama. Tokia praktika meno rinkoje įprasta, ypač kai kalbama apie retas antikvarines vertybes, kurių kaina priklauso ne tik nuo būklės, bet ir nuo kilmės istorijos.

    „Frieze Masters“ 2026 metais vyko spalio 14 dieną–spalio 18 dieną Londono Regent’s Parke ir, organizatorių skaičiavimu, sulaukė apie 60 000 lankytojų. Mugė laikoma viena svarbiausių platformų, kur senovės menas, klasika ir modernūs kūriniai pristatomi vienoje erdvėje, o proveniencijos tyrimai tampa svarbia pardavimo ir reputacijos dalimi.

  • Sakaroje aptiktas 4 400 metų kapas: dvi koplyčios ir reljefai, išlaikę ryškias spalvas

    Sakaroje aptiktas 4 400 metų kapas: dvi koplyčios ir reljefai, išlaikę ryškias spalvas

    Radiniui vadovavo ispanų ir egiptiečių misija

    Sakaroje, į pietvakarius nuo Kairo esančiame senoviniame nekropolyje, ispanų ir egiptiečių archeologų komanda aptiko išskirtinį V dinastijos pabaigos laikotarpio kapą. Tyrėjai pabrėžia ne tik radinio mastą, bet ir neįprastai gerą išlikimą, įskaitant reljefų spalvas.

    Kasinėjimus vykdė tarptautinė misija, kuriai vadovavo Egiptologas Josepas Cervelló, o darbai siejami su Barselonos autonominiu universitetu ir Egipto Senienų aukščiausiąja taryba. Egipto Turizmo ir senienų ministerija patvirtino, kad kapas datuojamas Senojo Egipto laikotarpiu.

    Kam priklausė kapas ir kuo jis išsiskiria

    Pranešama, kad tai mastaba su dviem laidojimo koplyčiomis, susieta su aukšto rango pareigūnu Yunmenu, tarnavusiu faraono Džedkarės Isesio valdymo metu. Šaltiniuose taip pat nurodoma, kad čia turėjo būti palaidotas ir jo tėvas Itis, laikomas žemesnio rango pareigūnu.

    Kapavietė aptikta vadinamojoje Marietto nekropolio dalyje, šiaurinėje Sakaroje. Egipto institucijos akcentuoja, kad dviejų koplyčių struktūra ir užrašai suteikia naujų duomenų apie administracinį elitą V dinastijos pabaigoje.

    Reljefai su kasdienybės scenomis ir spalvomis

    Tarp ryškiausių radinio elementų minimi kokybiškai iškalti architravo fragmentai ir laidojimo tekstai, pritaikyti konkrečiam asmeniui bei jo pareigoms. Archeologų teigimu, tokia detalė leidžia tiksliau atkurti tuometinių titulų ir pareigybių sistemą.

    Reljefuose vaizduojamos žemdirbystės veiklos, aukų nešimo procesijos, taip pat asilai ir kiti gyvūnai. Egipto ministerija pabrėžia, kad dalis scenų išsaugojo originalias spalvas, o tai tokiam senam laikotarpiui yra itin retas ir moksliškai vertingas atvejis.

    Ką šis atradimas gali pakeisti Sakaroje

    Tyrėjai šį dvigubą kapą sieja ir su socialinės padėties kaita, kai provincijos pareigūno sūnus galėjo pakilti karališkosios administracijos hierarchijoje. Manoma, kad noras dalytis laidojimo erdve su tėvu gali atspindėti tiek šeimos statusą, tiek to meto religines bei socialines nuostatas.

    Ta pati Sakaroje esanti teritorija žinoma nuo XIX amžiaus archeologinių darbų, tačiau, kaip nurodo misija, iki šiol nebuvo nuosekliai dokumentuota. Dabartiniai tyrimai siekia atkurti nekropolio topografiją ir suprasti jį kaip aktyviai veikusią erdvę, kurioje vyko kulto ritualai ir nuolatinės statybos.

    Komanda praneša, kad analizuojant žemėlapius ir atstatant vietovės planą pavyko identifikuoti iki šiol nežinotą mastabą, o šalia aptikta užuominų apie dar dvi galimas kapavietes. Archeologai tikisi prie jų grįžti per būsimus kasinėjimų sezonus.

  • Valdė Egiptą dar iki Kleopatros? Nauja hieroglifų analizė pateikė stulbinamų įrodymų

    Valdė Egiptą dar iki Kleopatros? Nauja hieroglifų analizė pateikė stulbinamų įrodymų

    Dar gerokai prieš Kleopatros laikus Egipte galėjo valdyti moteris, kurios statusas mokslininkams ilgai kėlė ginčų. Kalbama apie Meret-Neitę, gyvenusią I dinastijos laikotarpiu, maždaug apie 3 000 metus prieš mūsų erą, kai formavosi ankstyvoji Egipto valstybė.

    Meret-Neitės vardas ir jos vieta rūmuose žinomi seniai, tačiau klausimas, ar ji buvo tik įtakinga karaliaus šeimos narė, ar tikra valdovė, išliko atviras. Jos kapas Abidose išsiskiria mastu ir įranga, kuri dažnai siejama su valdovų laidojimo tradicijomis, o tai leido įtarti ypatingą politinį vaidmenį.

    Nedidelis radinys pakeitė diskusiją

    Diskusijai naują impulsą suteikė mažas molinis antspaudas, rastas Sakaroje XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje. Ant jo užfiksuoti keturi serechai, tai ankstyvieji rėmeliai su ženklais, kuriais buvo rašomi Egipto valdovų vardai.

    Ankstesnė antspaudo interpretacija ilgai rėmėsi prastos kokybės vienintele nuotrauka, todėl dalis ženklų buvo neįskaitomi. Dėl to nebuvo tvirtai sutariama, ar du ginčijami serechai tikrai susiję su Meret-Neite, ar tai vėlesnių tyrėjų prielaida.

    Skaitmeninis apdorojimas išryškino ženklus

    Naujausiame tyrime mokslininkės iš naujo įvertino tą pačią istorinę nuotrauką, pasitelkusios skaitmeninį vaizdo apdorojimą. Buvo izoliuoti hieroglifai, keistos spalvos, stiprintas kontrastas, o ženklai perkelti į vektorinius kontūrus, kad būtų aiškiau matoma jų forma.

    Tyrėjos teigia, kad ginčijamuose serechuose matyti ženklai, atitinkantys pagrindinį hieroglifą, naudotą Meret-Neitės vardui. Jei šis perskaitymas teisingas, tai reikštų, kad antspaude jos vardas pateiktas valdovams būdingu formatu, o tai būtų svarbus argumentas, jog ji galėjo valdyti pati.

    Kapas ir administraciniai pėdsakai

    Papildomą kontekstą suteikia Abidose esantis Meret-Neitės laidojimo kompleksas karališkojoje nekropolijoje. Jis pasižymi ne tik dydžiu, bet ir struktūra, greta pagrindinio kapo aptinkami lydintys palaidojimai bei patalpos, būdingos ankstyviesiems elitiniams laidojimams.

    Jos vardas randamas ir su valstybės administravimu siejamuose kontekstuose, todėl keliami scenarijai, kad skirtingais gyvenimo etapais ji galėjo atlikti bendravaldės, regentės ar karaliaus motinos vaidmenį. Naujausio tyrimo autorės svarsto, jog politinė karjera galėjo tęstis iki 30 metų.

    „Jei antspaudo ženklų interpretacijai pritars platesnė egiptologų bendruomenė, Meret-Neitė gali tapti vienu ankstyviausių žinomų pavyzdžių, kai Egipte aukščiausią valdžią turėjo moteris“, – teigiama tyrėjų apibendrinime.

    Mokslininkai pabrėžia, kad vienas radinys dar neužbaigia ilgalaikės diskusijos, tačiau papildo įrodymų visumą ir skatina iš naujo vertinti I dinastijos laikotarpio valdžios struktūrą. Ankstyvojo Egipto istorijoje rašytinių šaltinių mažai, todėl net ir senos fotografijos peržiūra, pasitelkus šiuolaikines technologijas, gali lemti reikšmingas išvadas.