CP v2

Tag: Senovės Egiptas

  • Mokslininkai atskleidė Didžiosios piramidės paslaptį: štai kodėl ji atlaiko žemės drebėjimus

    Mokslininkai atskleidė Didžiosios piramidės paslaptį: štai kodėl ji atlaiko žemės drebėjimus

    Naujausi tyrimai rodo, kad Didžioji piramidė Gizoje išskirtinai gerai atlaiko žemės drebėjimų poveikį, o jos ilgaamžiškumas greičiausiai nėra vien sėkmės rezultatas. Egipto ir Japonijos mokslininkai, tirdami konstrukcijos vibracijas, priėjo prie išvados, kad piramidė energiją sklaido taip, kaip tai daroma šiuolaikinėje inžinerijoje.

    Tyrėjai piramidės viduje ir aplink ją įrengė seismometrus 37 taškuose. Prietaisai fiksavo vadinamąsias fonines vibracijas, kurias sukelia natūralūs žemės virpesiai, vėjas ar žmogaus veikla, ir leido įvertinti, kaip milžiniškas statinys reaguoja į virpesius skirtingose vietose.

    Rezultatai parodė, kad konstrukcija elgiasi stabiliai ir gana vienodai, nepaisant sudėtingos vidinės sandaros ir didžiulių matmenų. Tai svarbu, nes nelygus virpesių pasiskirstymas paprastai didina riziką, kad tam tikrose vietose susikaups įtempiai ir atsiras pažeidimų.

    Piramidės forma padeda išlikti

    Mokslininkų vertinimu, vienas pagrindinių atsparumo veiksnių yra piramidės geometrija. Plati bazė ir santykinai žemas svorio centras mažina tikimybę, kad per stipresnius sukrėtimus konstrukcija bus destabilizuota.

    Ne mažiau svarbi ir simetrija, nes ji padeda apkrovas ir energiją paskirstyti tolygiau. Vietoj to, kad virpesiai kauptųsi viename silpnesniame taške, jie labiau išsisklaido per visą masyvą.

    Vidinės kameros gali veikti kaip amortizatorius

    Tyrime akcentuojama ir vidinių kamerų bei koridorių reikšmė. Ypač išskiriamos vadinamosios iškrovos kameros virš Karaliaus kameros, kurios, kaip manoma, gali padėti mažinti įtempius ir efektyviau sklaidyti vibracijų energiją.

    Toks sprendimas teoriškai mažina plyšių atsiradimo riziką ir saugo masyvius akmens blokus nuo pažeidimų. Tai atitinka bendrą inžinerinę logiką, kai ertmės ir sluoksniai gali keisti vibracijų sklidimą konstrukcijoje.

    Stabilus pagrindas ir istoriniai drebėjimai

    Papildomu privalumu laikoma tai, kad piramidė pastatyta ant stabilaus kalkakmenio uolienos pagrindo. Tvirta geologinė „platforma“ gali sumažinti dalį nepalankių efektų, kurie pasireiškia pastatams, stovintiems ant minkštesnių ar nevienalyčių gruntų.

    Mokslininkai primena, kad statinys išliko po stiprių regiono žemės drebėjimų, įskaitant 1847 ir 1992 metais fiksuotus sukrėtimus, kai dalis jaunesnių pastatų apylinkėse patyrė rimtų pažeidimų. Toks istorinis kontekstas padeda geriau įvertinti, kad piramidės atsparumas nėra tik teorinis.

    Ar senovės egiptiečiai sąmoningai projektavo piramidę kaip atsparią žemės drebėjimams, lieka atviras klausimas. Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad galutinis rezultatas rodo labai aukštą praktinį supratimą apie masės paskirstymą, stabilumą ir apkrovų valdymą.

    Didžioji piramidė, laikoma faraono Cheopso kapaviete, pastatyta apie 2600 metus prieš mūsų erą. Skaičiuojama, kad jai panaudota apie 2,3 milijono akmens blokų, o pirminis aukštis siekė maždaug 146 metrus, todėl ji ilgus šimtmečius buvo aukščiausias žmogaus sukurtas statinys.

  • Cheopso piramidės paslaptis: mokslininkai aptiko keistą ypatybę, padėjusią išgyventi

    Cheopso piramidės paslaptis: mokslininkai aptiko keistą ypatybę, padėjusią išgyventi

    Kas padėjo piramidei atlaikyti laiką

    Cheopso, arba Chufu, piramidė Gizoje stovi jau apie 4 600 metų ir išlieka ryškiausiu Senovės Egipto inžinerijos simboliu. Nors per šimtmečius ji neteko didelės dalies baltų apdailos akmenų, pagrindinė konstrukcija iš kalkakmenio ir granito išliko stulbinamai stabili.

    Mokslininkams seniai kyla klausimas, kodėl būtent ši piramidė atlaikė laiką geriau nei dalis kitų Egipto piramidžių, kurių išoriniai sluoksniai buvo suirę ar net griuvo. Naujas tyrimas siūlo dar vieną paaiškinimo dalį, susijusią su tuo, kaip statinys reaguoja į virpesius.

    Jutikliai parodė netikėtą virpesių skirtumą

    Egipto tyrėjų komanda piramidėje ir aplink ją išdėstė kelias dešimtis vibraciją fiksuojančių jutiklių, kad išmatuotų natūralius aplinkos virpesius. Tokius signalus nuolat sukuria vėjas, tolimas transportas, jūros bangų energija ir menki Žemės plutos drebėjimai.

    Duomenys parodė, kad gruntas šalia piramidės dažniausiai virpėjo apie 0,6 herco dažniu, o piramidės viduje fiksuotas dažnis buvo didesnis, maždaug 2,0–2,6 herco. Toks nesutapimas gali reikšti, kad seisminė energija iš grunto į statinį perduodama ne taip efektyviai, todėl sumažėja pavojingos rezonanso stiprinimo rizikos.

    Keista ertmių funkcija virš laidojimo kameros

    Tyrime išskirtos ir vadinamosios iškrovos, arba slėgį mažinančios, kameros virš Karaliaus kameros. Jos tradiciškai aiškinamos kaip konstrukcinis sprendimas, padedantis paskirstyti milžinišką piramidės masę ir apsaugoti vidines patalpas nuo spaudimo.

    Tačiau matavimai parodė, kad būtent šiose ertmėse virpesių sustiprėjimas staigiai sumažėja. Tai leidžia manyti, kad jos gali veikti ir kaip savotiškas virpesių pertraukiklis, perskirstantis įtampas ir mažinantis vibracijų plitimą piramidės viduje.

    „Gauti rezultatai suteikia kiekybinių įrodymų, kad konstrukcijoje yra savybių, galinčių prisidėti prie ilgaamžiškumo net esant seisminiams pavojams“, – teigiama tyrimo išvadose.

    Egiptas nėra vienas seismiškiausių regionų, tačiau istoriniai duomenys rodo, kad netoli Gizos fiksuoti ir stipresni drebėjimai. Tyrėjai pabrėžia, jog dar anksti tvirtinti, kad piramidė sąmoningai suprojektuota kaip atspari žemės drebėjimams, bet nauji matavimai rodo, kad kai kurie konstrukciniai sprendimai galėjo turėti tokį šalutinį efektą.

    Tolesni darbai paprastai orientuojami į pakartotinius matavimus ir išsamesnį modeliavimą, kad būtų patikrinta, kaip skirtingos piramidės dalys elgiasi įvairių tipų virpesių metu. Tokie tyrimai svarbūs ne tik aiškinantis senovės inžinerijos mįsles, bet ir planuojant kultūros paveldo apsaugą bei restauravimo sprendimus.

  • 1 600 metų mumija pribloškė archeologus: ant pilvo rado tai, ko Egipte dar nebuvo

    1 600 metų mumija pribloškė archeologus: ant pilvo rado tai, ko Egipte dar nebuvo

    Egipte archeologai aptiko apie 1 600 metų senumo mumiją, kuri iškart sukėlė tyrėjų susidomėjimą ne dėl paties palaidojimo, o dėl neįprasto radinio ant kūno. Ant mumijos pilvo buvo pritvirtintas papiruso fragmentas su Homero Iliados ištrauka, o tokio pobūdžio literatūrinis tekstas laidojimo kontekste iki šiol nebuvo fiksuotas.

    Palaikai rasti Al Bahnasoje, centrinėje Egipto dalyje, vietovėje, kuri antikoje buvo žinoma Oksirincho vardu. Šis regionas pasaulyje garsėja papirusų lobynu: nuo XIX amžiaus pabaigos čia aptikta daugybė graikiškų tekstų, tarp jų ir itin svarbių literatūros kūrinių fragmentų.

    Kas tiksliai rasta ant mumijos?

    Tyrėjai nustatė, kad papirusas, nors ir prastos būklės, greičiausiai priklauso antrajai Iliados giesmei. Tai vieta, kur pateikiamas vadinamasis laivų katalogas, vardijantis kariuomenės dalinius ir jų kilmę, todėl tekstas atpažįstamas pagal būdingas formuluotes.

    Iki šiol Egipto mumifikacijos tradicijoje graikiški papirusai buvo randami, tačiau daugiausia su maginiais ar apsauginiais užrašais, susijusiais su ritualais. Literatūrinio kūrinio fragmentas, pritvirtintas kaip balzamavimo proceso dalis, yra išskirtinė ir retai paaiškinama praktika.

    Kodėl Iliada atsidūrė laidojime?

    Vienas aiškinimų, kurį svarsto tyrėjai, kad Iliados fragmentas galėjo būti tarsi balzamuotojo atpažinimo ženklas, savotiškas darbo parašas. Kita versija, kad tekstas galėjo turėti simbolinę apsaugos ar prestižo funkciją, nors literatūros kūrinio pritaikymas ritualams kelia daugiau klausimų nei atsakymų.

    „Tai nėra pirmas kartas, kai randame graikiškų papirusų, įtrauktų į mumifikacijos procesą, tačiau iki šiol jų turinys daugiausia buvo maginis. Literatūrinis papirusas laidojimo kontekste yra tikroji naujovė“, – sakė Barselonos universiteto klasikinės filologijos specialistas Ignasi-Xavieras Adiego.

    Ko dar tikimasi iš tyrimų?

    Pasak tyrėjų, dabartiniai skaitymo rezultatai riboti, nes papirusas labai trapus, o bet koks mechaninis ardymas gali jį sunaikinti. Dėl to planuojama taikyti neardomuosius metodus, kurie vis dažniau naudojami archeologijoje, kai siekiama perskaityti pažeistus senovinius tekstus.

    Oksirincho nekropolis ir toliau teikia naujų duomenų apie romėniškojo laikotarpio Egiptą, kai graikų kalba buvo plačiai vartojama administracijoje ir kultūroje. Ši aplinkybė paaiškina, kodėl Homero tekstas galėjo būti pasiekiamas vietos bendruomenėms, tačiau nepaaiškina, kodėl jis atsidūrė ant mumijos kaip ritualo dalis.

    Tyrėjai pabrėžia, kad pats mumifikavimo faktas dažniausiai rodo tam tikrą palaidotojo socialinį statusą, o regione anksčiau rasta ir prabangesnių laidojimo elementų. Jei pavyks tiksliau perskaityti papirusą, radinys gali suteikti naujų įžvalgų apie to meto religinių praktikų ir graikų literatūros santykį Egipte.

  • Sakaroje 15 metrų šachtoje aptikta užantspauduota kapavietė: auksu dengta 4 300 metų mumija

    Egipto archeologai Sakaro nekropolyje, netoli Kairo, pranešė radę retą atradimą: užantspauduotą kapavietę su auksu dengta mumija, kuri, kaip teigiama, išliko nepaliesta daugiau kaip 4 300 metų. Sakara laikoma vienu svarbiausių senovės Egipto laidojimo kompleksų, kuriame šimtmečiais buvo laidojami aukšto rango pareigūnai ir įtakingi visuomenės nariai.

    Radavietėje tyrėjai nusileido į maždaug 15 metrų gylio šachtą ir aptiko kalkakmenio sarkofagą, dar užsandarintą senoviniu skiediniu. Pagal kapavietės užrašus identifikuotas palaidotas asmuo vardu Heka-šepesas, o pati mumija, archeologų teigimu, išsiskiria tuo, kad jos veidas ir dalis apvijų padengtos aukso sluoksniais.

    „Pažvelgiau į vidų, kad pamatyčiau, kas yra sarkofage: graži mumija, visiškai padengta aukso sluoksniais“, – sakė archeologas Zahi Hawassas.

    Specialistai pabrėžia, kad Sakaroje tokio nepaliesto laidojimo atvejai yra reti, nes didelė dalis kapų buvo apiplėšti dar prieš šimtmečius. Būtent todėl aukso detalės, kurios įprastai būdavo pirmasis grobikų taikinys, šį kartą vertinamos kaip itin reikšmingas išlikimo ir konteksto išsaugojimo ženklas.

    Senovės Egipto religijoje auksas nebuvo vien puošmena. Jis sietas su dieviškumu ir amžinybe, todėl laidotuvių praktikoje aukso lakštai ar danga galėjo simbolizuoti perėjimą į pomirtinį gyvenimą ir mirusiojo statusą, o tokio tipo laidojimas buvo prieinamas tik siauram elitui.

    Greta aptikta ir daugiau radinių, padedančių geriau suprasti to meto visuomenę: skulptūros iš kalkakmenio ir medžio, taip pat smulkesni objektai, tokie kaip amuletai, keramika ir akmeniniai indai. Archeologų vertinimu, būtent šis kontekstas leidžia ne tik išryškinti vienos mumijos išskirtinumą, bet ir tiksliau atkurti, kaip buvo organizuojamos laidojimo apeigos, kuo tikėjo žmonės ir kaip buvo kuriamas ryšys su valdžios aplinka Senosios karalystės laikotarpiu.