Tag: Senovės Egiptas

  • Sakaroje aptiktas 4 400 metų kapas: reljefai ir spalvos išliko kaip Senosios karalystės laikais

    Sakaroje aptiktas 4 400 metų kapas: reljefai ir spalvos išliko kaip Senosios karalystės laikais

    Ispanijos ir Egipto archeologų misija Sakaroje, į pietvakarius nuo Kairo, aptiko išskirtinę vėlyvosios Penktosios dinastijos laikotarpio kapavietę, kurios reljefai ir piešiniai išlaikė ryškias originalias spalvas. Radinys datuojamas maždaug 4 400 metų senumu ir priskiriamas Senosios karalystės epochai.

    Kasdienybės scenas ir aukojimo procesijas vaizduojantis kapas rastas šios vasaros kasinėjimų metu, kuriuos vykdė Barselonos autonominis universitetas kartu su Egipto Senienų aukščiausiąja taryba. Egipto turizmo ir senienų institucijos patvirtino, kad kapas yra vadinamojoje Mariette nekropolio dalyje, šiaurinėje Sakros zonoje.

    Pasak tyrėjų, tai mastaba tipo kapas su dviem laidojimo koplyčiomis, priklausiusiomis aukštesnio rango pareigūnui Junmenui ir jo tėvui Ičiui. Nurodoma, kad Junmenas tarnavo faraono Džedkarės Isesio valdymo laikotarpiu, o tėvas užėmė kuklesnes pareigas, tačiau abu buvo palaidoti viename komplekse.

    Ypatingas dėmesys skiriamas išlikusioms sienų dekoracijoms: reljefuose matomos žemės ūkio veiklos, gyvulių vaizdiniai, taip pat aukų nešimo procesijos. Egipto institucijų vertinimu, dalis scenų išsaugojo autentišką spalvinį sluoksnį, o tai Senosios karalystės paminkluose pasitaiko retai dėl laiko, drėgmės ir ankstesnių kasinėjimų poveikio.

    Komanda taip pat mini kokybiškai iškaltą architravą ir laidotuvių tekstus, pritaikytus kapo savininko pareigoms bei titulams, kas leidžia tiksliau rekonstruoti administracinį to meto gyvenimą. Tokie įrašai archeologams svarbūs ne tik dėl religinių formulių, bet ir dėl vardų, titulų bei socialinių ryšių, kurie padeda tikslinti Senosios karalystės valdžios struktūrą.

    Tyrėjų teigimu, dviguba kapavietė gali atspindėti Junmeno socialinį kilimą ir siekį savo laidotuvių likimą susieti su tėvu. Ši interpretacija dera su platesne Senosios karalystės tradicija pabrėžti šeimos tęstinumą ir statusą per monumentalią kapų architektūrą, ypač didžiųjų nekropolių, tokių kaip Sakara, aplinkoje.

    Sakara nuo XIX amžiaus buvo ne kartą tyrinėta, tačiau konkreti teritorija, kurioje aptiktas kapas, iki šiol nebuvo nuosekliai dokumentuota. Dabartiniai darbai siekia atkurti nekropolio topografiją ir suprasti jį kaip gyvą erdvę, kurioje vyko ritualai, buvo nešamos aukos ir nuolat vykdytos statybos bei priežiūros veiklos.

    Analizuodami žemėlapius ir reljefo duomenis archeologai aptiko ne tik šią mastabą, bet ir požymių, kad netoliese gali būti dar bent dvi neatrastos kapavietės. Komanda tikisi jas patikrinti būsimuose sezonuose, o naujas radinys jau dabar laikomas svarbiu papildymu žinioms apie Penktosios dinastijos pabaigos architektūrą, meną ir administracinę kasdienybę.

  • Senovės Egipto dažų paslaptis nustebino mokslininkus: rado ne tik pigmentus, bet ir baltymus

    Senovės Egipto dažų paslaptis nustebino mokslininkus: rado ne tik pigmentus, bet ir baltymus

    Mokslininkai, ištyrę senovės Egipto tapybos sluoksnius molekuliniu lygmeniu, nustatė netikėtą dalyką: dažai buvo kur kas sudėtingesni, nei manyta. Be mineralinių pigmentų, juose aptikta gyvūninės kilmės klijų, augalinių baltymų ir riebalų pėdsakų.

    Tyrimas apėmė 28 mikromėginius iš 14 objektų, datuojamų nuo maždaug 1425 metų prieš mūsų erą iki 400 metų mūsų eros. Analizuoti fragmentai buvo paimti nuo medinių karstų, polichrominių dekoracijų, laidojimo konteksto artefaktų ir kitų vertingų kūrinių, todėl mėginių kiekis buvo griežtai ribotas.

    Kuo rišo pigmentą prie paviršiaus?

    Vienas aiškiausių radinių buvo kolagenas, rodantis gyvūninės kilmės klijų naudojimą kaip rišiklį. Tokie klijai padėdavo pigmentui tvirtai laikytis ant pagrindo ir formuodavo vientisą dažų plėvelę.

    Pagal aptiktus baltymų pėdsakus labiausiai tikėtinas šaltinis buvo galvijai, tačiau kai kurie signalai leidžia svarstyti ir kitų gyvūnų kilmę, pavyzdžiui, avių ar ožkų. Tyrėjai taip pat pažymi, kad kolagenas greičiausiai gautas ne vien iš kaulų, bet ir iš odų bei jungiamųjų audinių.

    Netikėtas ingredientas: augaliniai baltymai

    Dar didesnė staigmena buvo augalinės kilmės baltymai, siejami su sezamu ir moringa. Tokie komponentai senovės Egipto dažų receptūrose anksčiau nebuvo taip aiškiai identifikuoti, todėl tai papildo žinias apie tuometines technologijas.

    Chemijos duomenys leidžia manyti, kad menininkai ne visada tiesiog maišė pigmentą su grynu aliejumi. Aptiktas baltymų ir riebalų derinys labiau primena išspaudas, tai yra baltymų turtingas likutis, liekantis po aliejaus spaudimo iš sėklų.

    Kodėl moringa gali būti svarbi?

    Moringa senovės Egipte buvo vertinama ne tik praktiškai, bet ir kultūriškai, todėl mokslininkai svarsto, ar jos naudojimas dažams turėjo vien technologinę funkciją. Kol kas duomenų nepakanka tvirtai pasakyti, ar tai galėjo turėti simbolinę ar ritualinę prasmę.

    Tyrimas taip pat parodo, kiek daug informacijos galima išgauti iš mikroskopinių organinių likučių, išsilaikiusių tūkstančius metų. Proteomikos metodai leidžia atsekti baltymų kilmę ir taip atkurti senovės dirbtuvių praktiką, kuri plika akimi iš kūrinio paviršiaus neįžvelgiama.

    Šios žinios svarbios ir šiuolaikinei konservacijai: supratus, iš ko sudaryti originalūs dažai, lengviau prognozuoti jų senėjimą, parinkti suderinamas apsaugos priemones ir atskirti vėlesnius restauravimo sluoksnius. Be to, tokios analizės ateityje gali padėti patikimiau aptikti klastotes ar netikslias intervencijas.

  • Sakaroje aptiko 4 000 metų senumo kapą: viduje – paslaptingos „durys“, stebinančios archeologus

    Sakaroje, vienoje svarbiausių senovės Egipto nekropolių į pietus nuo Kairo, egiptiečių archeologai pranešė aptikę Senojoje karalystėje datuojamą, maždaug 4 000 metų senumo kapą. Ši vietovė tūkstantmečius buvo naudojama Egipto elitui laidoti, todėl nauji radiniai dažnai siejami su aukšto rango pareigūnais ar šventyklų administracija.

    Didžiausią dėmesį šįkart patraukė kape esantis elementas, viešojoje erdvėje įvardijamas kaip „paslėptos durys“. Iš tiesų tai vadinamosios netikros durys – ne praėjimas į kitą patalpą, o ritualinė, simbolinė konstrukcija, plačiai paplitusi elitiniuose kapuose.

    Senovės egiptiečių tikėjime netikros durys žymėjo ribą tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Buvo manoma, kad per šią simbolinę „angą“ mirusiojo dvasia gali priimti aukas, o gyvieji palaikyti ryšį su protėviu per atliekamus ritualus.

    Tokie objektai archeologams vertingi ne tik dėl religinių prasmių. Netikrų durų paviršiuje dažnai iškalamos inskripcijos, titulai, mirusiojo vardas, pareigos ir ikonografiniai siužetai, kurie leidžia tiksliau rekonstruoti to meto socialinę hierarchiją ir valstybės administracijos veikimą.

    Egipto institucijos nurodo, kad šio kapo architektūra ir dekoras padės geriau suprasti, kaip Senojoje karalystėje buvo planuojami elito laidojimo kompleksai ir kokiomis priemonėmis žmonės ruošėsi pomirtiniam gyvenimui. Paprastai tokie kapai atskleidžia ir praktines detales: patalpų paskirtį, aukojimo vietas, užrašų formules, taip pat dailės ir rašto raidos ypatumus.

    Sakara pastaraisiais metais išlieka vienu aktyviausių archeologinių tyrimų taškų Egipte. Čia esantis platus kompleksas, apimantis skirtingų laikotarpių kapavietes, šventyklas ir statinius, nuolat papildo žinias apie laidojimo papročius, religines praktikas ir elitų kasdienybę.

    Specialistai pabrėžia, kad panašiuose atradimuose svarbus ne vien pats objektas, bet ir jo kontekstas: kur tiksliai jis įrengtas, kaip susijęs su kitais kapo elementais ir kokią informaciją suteikia užrašai. Tolesni tyrimai turėtų patikslinti datavimą, išsamiau interpretuoti inskripcijas ir galbūt atskleisti daugiau duomenų apie kape palaidotą asmenį.

  • Vienas kapas, 300 metų ir šokiruojanti detalė: egiptologai Luksore rado tai, ko nesitikėjo

    Vienas kapas, 300 metų ir šokiruojanti detalė: egiptologai Luksore rado tai, ko nesitikėjo

    Egiptologai, tyrinėję kapavietę Tėbų nekropolyje netoli Luksoro, atskleidė neįprastą laidojimo istoriją: viena nedidelė šoninė kamera buvo naudojama mažiausiai tris šimtmečius. Komoroje, pažymėtoje kaip Side Chamber 3, mokslininkai aptiko mažiausiai 20 žmonių palaikų ir dar vieną netikėtą radinį.

    Tyrimai atlikti kape TT 209, o jų rezultatai publikuoti moksliniame žurnale Frontiers in Environmental Archaeology. Komanda iš La Lagunos universiteto analizavo, kaip buvo išdėliotos mumijos, kokia buvo jų orientacija, galūnių padėtis ir kokie daiktai lydėjo mirusiuosius.

    Kaip kapas keitėsi per kartas

    Archeologai daro išvadą, kad kapavietė pradėta naudoti XXV dinastijos laikotarpiu, siejamu su Kušo valdovais. Vėlesniais šimtmečiais erdvė nebuvo palikta ramybėje: ji buvo nuolat grįžtama ir pritaikoma naujiems palaidojimams.

    Iš viso identifikuoti devyni atskiri palaidojimų „rinkiniai“, kuriuose būta ir pavienių asmenų, ir grupinių laidojimų. Kartu su mirusiaisiais rasta asmeninių daiktų bei religinių artefaktų, rodančių tikėjimą pomirtiniu gyvenimu ir ritualų svarbą.

    Tvarka, kuri paneigė mitą

    Ilgą laiką manyta, kad daug kartų naudoti senovės Egipto kapai ilgainiui virsdavo chaotiškomis kaulų ir įkapių sankaupomis. Šiuo atveju matomas priešingas vaizdas: vėlesni palaidojimai buvo derinami prie ankstesnių, tarsi laikantis nerašytų taisyklių.

    Kai komoroje ėmė trūkti vietos, mirusieji vis dažniau buvo dedami vienas virš kito. Beveik du trečdaliai tirtų asmenų palaidoti vertikaliai, tačiau net ir taip išliko kruopščios mumifikacijos bei ritualinės laikysenos požymių, pavyzdžiui, rankų padėtis ant krūtinės.

    Netikėčiausias radinys: šuo

    Didžiausią nuostabą tyrėjams sukėlė momentas, kai ant anksčiau palaidoto vyro ir moters kojų buvo padėtas mumifikuotas šuo. Tiksli tokio sprendimo prasmė kol kas neaiški, tačiau mokslininkai neatmeta, kad gyvūnas galėjo būti susijęs su tais asmenimis ar atlikti ritualinį vaidmenį.

    Šis radinys sustiprino bendrą išvadą, kad vėlesni kapo naudotojai ne elgėsi atsitiktinai, o sąmoningai įkomponuodavo naujus palaidojimus į jau esamą erdvę. Tyrėjai tokį reiškinį apibūdina kaip tam tikrą kapo atmintį, kai ankstesni mirusieji ir jų vieta tapdavo orientyru naujiems laidojimams.

  • Lemiamas proveržis Egipte: nauji radiniai gali atskleisti, kur slypi prarastasis Mesen miestas

    Lemiamas proveržis Egipte: nauji radiniai gali atskleisti, kur slypi prarastasis Mesen miestas

    Egipto archeologai Tel Abu Seify vietovėje pateikė naujų argumentų, galinčių priartinti prie vienos senovės Egipto paslapčių sprendimo – prarasto Mesen miesto lokalizacijos. Nors tiksli vieta dar nenustatyta, tyrimai vykdyti strategiškai itin svarbiame regione, siejamame su senąja Horo karine trasa.

    Šis kelias jungė Egiptą su Sinajumi ir rytine Viduržemio jūros baseino dalimi, todėl šimtmečius turėjo karinę, prekybinę ir administracinę reikšmę. Dėl tokios padėties Tel Abu Seify ilgą laiką buvo laikoma potencialiu tašku, kuriame galėjo veikti įtvirtintas religinis ir valstybinis centras.

    Kasdami archeologai atidengė statinių liekanas, kelių fragmentus, įtvirtinimų elementus ir radinius iš skirtingų Egipto istorijos laikotarpių. Ypatingas dėmesys skirtas masyviai iš džiovintų plytų sumūrytai sienai ir vartų kompleksui, kurio paskirtis buvo įvertinta iš naujo.

    Anksčiau dalis konstrukcijų buvo laikoma šventyklos dalimi, tačiau nauji duomenys leidžia manyti, kad tai galėjo būti išorinė siena, apjuosusi visą šventyklos kompleksą. Tokia interpretacija padeda tiksliau atkurti pradinį vietovės planą ir suprasti, kaip objektas plėtėsi skirtingais laikotarpiais.

    Tyrėjai taip pat aptiko dvi akmenimis grįstas kryptis, vedusias iš įtvirtintos zonos link šventyklos. Vienas kelias siejamas su romėniškuoju laikotarpiu ir yra siauresnis, o kitas, sprendžiant iš struktūros, gali būti senesnis ir labiau susijęs su ankstesne šventvietės raida.

    Komplekse rasta ir ūkinių bei sandėliavimo patalpų pėdsakų, taip pat erdvių, vedusių link šventovės branduolio. Tokia struktūra būdinga didesniems religinės administracijos centrams, kur šventvietės veikla buvo glaudžiai susieta su logistika, atsargomis ir darbuotojų aptarnavimu.

    Didžiausiu užuominos šaltiniu tapo įrašai. Tarp radinių buvo didelis smiltainio architektūrinis elementas, suskilęs į dvi dalis, o trijose jo pusėse išliko tekstai su faraono Ramzio II karališkais titulais.

    Dar svarbesnė, tyrėjų vertinimu, yra kita užuomina, kurioje minimi restauravimo darbai, susiję su dievo Horo statula. Tekste Horas apibūdinamas kaip Mesen miesto valdovas, o tai sustiprina prielaidą, kad Tel Abu Seify galėtų būti susijusi su šio miesto teritorija.

    Mesen vardas žinomas iš senųjų užrašų ir istorinių šaltinių, tačiau jo tiksli vieta ilgą laiką išliko neaiški. Jei tolimesni tyrimai patvirtins Tel Abu Seify ryšį su Mesen, tai galėtų pakeisti supratimą apie rytinės Egipto pasienio zonos organizavimą, jos šventyklų tinklą ir gynybinę infrastruktūrą.

    Kasimuose aptikta ir skulptūrų fragmentų: be galvos ir kojų likusi statula, karališkosios skulptūros torsas iš bazalto, taip pat radinių iš bazalto ir jaspio. Dalis jų datuojama Vėlyvuoju laikotarpiu, įskaitant XXVI dinastijos epochą, kas rodo ilgą ir nevienalytį vietovės naudojimą.

    Archeologiniai sluoksniai liudija, kad šventykla buvo perstatoma ne kartą, o ryškesnė architektūrinė plėtra, tikėtina, vyko Ptolemėjų laikotarpiu. III amžiuje dalis komplekso, kaip rodo tyrėjų išvados, buvo pritaikyta romėnų karinei stovyklai.

    Vėlyvuoju romėniškuoju laikotarpiu teritorijos funkcija vėl pakito: ji naudota kaip akmenų šaltinis ir vieta kalkių gamybai. Rastos degimo ir kalkakmenio apdorojimo liekanos leidžia manyti, kad senesnių statinių medžiagos buvo perdirbamos, todėl dalis pirminės architektūros galėjo būti sunaikinta ar išardyta.

    Mokslininkai planuoja tęsti kasinėjimus ir ieškoti papildomų įrašų bei architektūrinių elementų, kurie leistų galutinai patvirtinti senovinį vietovės pavadinimą ir jos funkciją skirtingais laikotarpiais. Būtent epigrafikos duomenys šiuo atveju gali tapti lemiamu įrodymu, kuris nuo hipotezių perkeltų tyrimą į aiškesnių faktų lygmenį.

  • Sakaroje rasti 3 000 metų senumo kapai: užuominos apie Egipto ryšius su Artimaisiais Rytais

    Sakaroje rasti 3 000 metų senumo kapai: užuominos apie Egipto ryšius su Artimaisiais Rytais

    Egipto archeologai Sakaroje aptiko tris uoloje iškaltus Naujosios karalystės laikotarpio kapus, datuojamus maždaug prieš 3 000 metų. Radiniai išsiskiria gerai išlikusiomis sienų dekoracijomis ir hieroglifiniais įrašais, kurie leidžia tiksliau atkurti to meto administracinio elito gyvenimą ir socialinius ryšius.

    Kapavietės rastos Bubastejono nekropolio rytinėje dalyje, priklausančioje plačiam Sakaro archeologiniam kompleksui. Ši vieta tūkstantmečius buvo viena svarbiausių Egipto laidojimo erdvių, o Naujosios karalystės epochoje ji veikė kaip Memfio aukštų pareigūnų nekropolis.

    Ką pasakoja užrašai ir vardai

    Vienas kapas siejamas su aukšto rango pareigūnu Amun-em-Ipetu, kuris, sprendžiant iš įrašų, buvo susijęs su dievo Amono šventyklos ar valdų priežiūra. Ant sienų išliko šeimos narių atvaizdai ir tekstai, nurodantys pareigas, giminystės ryšius bei titulų hierarchiją.

    Didelio dėmesio sulaukė ir kitas kapas, priskiriamas pareigūnui Baki, ėjusiam grūdų sandėlių prievaizdo pareigas. Įrašai leidžia manyti, kad jo sutuoktinės vardas buvo semitinės kilmės, o tai stiprina prielaidą apie glaudžius ryšius su Levanto regionu ir mišrias santuokas Egipto elito aplinkoje.

    Trečiasis kapas, kaip rodo ikonografija ir titulų užuominos, priklausė asmeniui, atsakingam už karališkąją dokumentaciją ir administracinius reikalus. Reljefuose vaizduojamos aukojimo scenos, laidotuvių procesijos bei tradiciniai pomirtinio pasaulio simboliai, būdingi Naujosios karalystės laidojimo menui.

    Kodėl tai svarbu istorijai

    Tyrėjų vertinimu, tokie radiniai padeda geriau suprasti vėlyvojo bronzos amžiaus Rytų Viduržemio jūros regiono politinę ir kultūrinę sąveiką. Naujoji karalystė palaikė intensyvius kontaktus su kaimyninėmis teritorijomis, o administraciniame sluoksnyje atsispindintys vardai ir šeimų ryšiai gali būti papildomas šios dinamikos įrodymas.

    Sakara ir anksčiau pateikė sensacingų atradimų, keitusių mokslininkų žinias apie senovės Egipto visuomenę, religiją ir valdžios mechanizmus. Naujausi kapai dar kartą parodo, kad gerai išlikę užrašai ir dekoracijos yra vienas tiesiausių kelių į konkrečių žmonių biografijas, jų karjeras ir tarpkultūrinius ryšius.

    Tolesni tyrimai Sakaroje

    Specialistai tikisi, kad išskirtinai geras dekoro ir tekstų išlikimas leis atlikti detalesnes epigrafines bei menotyrines analizes. Tokie tyrimai paprastai apima hieroglifų perrašymą, titulų palyginimą su kitais šaltiniais ir ikonografijos kontekstualizavimą platesniame laikotarpio laidojimo tradicijų lauke.

    Egipto institucijos pastaraisiais metais aktyviai skelbia apie naujus atradimus, o Sakara išlieka viena produktyviausių vietų, kur nuoseklūs kasinėjimai atveria vis naujus sluoksnius. Kuo daugiau duomenų pavyksta surinkti iš tokių kapų, tuo tiksliau galima rekonstruoti, kaip veikė valstybės administracija ir kaip Egiptas buvo susijęs su aplinkiniais Artimųjų Rytų regionais.

  • Egipto princesės ne tik pozuodavo su ginklais: griaučių analizė verčia perrašyti istoriją

    Egipto princesės ne tik pozuodavo su ginklais: griaučių analizė verčia perrašyti istoriją

    Nauji radiniai iš Dahšuro

    Vidurinės karalystės laikotarpio Egipto karališkųjų moterų įvaizdis gali keistis iš esmės. Nauja kaulų analizė leidžia manyti, kad dalis princesių ne tik buvo laidojamos su ginklais, bet ir galėjo jais naudotis gyvenime.

    Iki šiol egiptologijoje dažnai vyravo aiškinimas, kad lankai, buožės, durklai ar strėlės moterų kapuose buvo simboliniai. Tokie daiktai buvo siejami su statusu, religiniu ritualu ar pomirtinio pasaulio įkapių tradicija.

    Kaulai rodo pasikartojusį krūvį

    Tyrėjai iš naujo ištyrė šešių asmenų palaikus iš karališkosios nekropolio Dahšure: penkių princesių ir karaliaus Horo. Šie kaulai buvo rasti dar XIX amžiaus pabaigoje, tačiau ilgą laiką praktiškai nebuvo nuosekliai analizuojami šiuolaikiniais metodais.

    Didžiausias dėmesys sutelktas į raumenų prisitvirtinimo vietas rankų, pečių ir dilbių kauluose. Kelių moterų skeletuose fiksuoti pakitimai, kurie, tyrėjų vertinimu, atitinka ilgalaikį, intensyvų ir pasikartojantį fizinį krūvį.

    Pasak autorių, toks pakitimų derinys galėtų sietis su lanko įtempimu, stipriu suėmimu ir veiksmu, būdingu artimos kovos ginklams. Ryškiausi požymiai aptikti princesės Ity palaikuose, kurios kape buvo rastas prabangiai dekoruotas durklas.

    Ar tai reiškia, kad jos kariavo?

    Tyrėjai pabrėžia, kad net ir palankiausiu atveju tai nebūtinai įrodo dalyvavimą mūšiuose. Tačiau tokie duomenys labiau dera su prielaida, kad karališkosios moterys galėjo treniruotis, medžioti ar dalyvauti kitose fiziškai reikliose veiklose, o ne vien atlikti rūmų ir religines pareigas.

    „Ginklai kapuose gali būti ne vien statuso ženklas, bet ir užuomina į realius įgūdžius bei gyvenimo praktiką“, – teigiama tyrimo aptarimuose.

    Vis dėlto mokslinėje bendruomenėje išlieka atsargumas. Bioarcheologai primena, kad raumenų prisitvirtinimo vietų pakitimus gali lemti amžius, genetika ar kasdienė veikla, o imtis yra maža ir trūksta platesnio palyginimo su nekarališkos kilmės moterų palaikais.

    Nepaisant to, pats faktas, kad daugiau nei šimtmetį saugoti radiniai vėl prabyla naujais duomenimis, rodo, kaip greitai archeologijoje kinta interpretacijos. Kuo daugiau senųjų kolekcijų bus peržiūrėta moderniais metodais, tuo dažniau gali tekti koreguoti nusistovėjusius pasakojimus apie praeitį.

  • Sensacija prie Luksoro: aptiktas 3 000 metų kapas atskleidė, kas buvo palaidotas viduje

    Sensacija prie Luksoro: aptiktas 3 000 metų kapas atskleidė, kas buvo palaidotas viduje

    Egipte, vienoje svarbiausių senovės Tėbų nekropolio dalių Šeich Abd el Kurnoje, archeologai aptiko maždaug 3 000 metų senumo kapavietės kompleksą. Ši vietovė netoli Luksoro šimtmečius buvo skirta aukšto rango valdininkų, žynių ir su karališkuoju dvaru susijusių asmenų laidojimui.

    Tyrėjai skelbia, kad kapas priklausė Paserui, aukšto statuso pareigūnui, gyvenusiam Ramessidų dinastijos laikotarpiu Naujosios karalystės epochoje. Tai buvo Egipto galybės metas, kai valdė Ramzio giminės faraonai, o valstybės administracija rėmėsi plačiu raštininkų ir valdininkų aparatu.

    Kapavietės savininko tapatybę leido nustatyti išlikę užrašai ir dekoratyviniai elementai. Tokios inskripcijos archeologams yra vienas patikimiausių šaltinių, nes jos padeda atkurti ne tik konkretaus asmens biografines detales, bet ir to meto valdymo bei titulų sistemą.

    Radinys atskleidė ir laidotuvių architektūros ypatumus: aptikta iš džiovintų plytų mūryto kiemo liekanų, konstrukcinių kapo dalių, taip pat erdvių, skirtų mirusiojo kulto ceremonijoms. Pasak specialistų, toks komplekso planas rodo, kad Paseris priklausė elito sluoksniui ir galėjo turėti reikšmingų pareigų.

    Senovės Egipto kapai buvo ne vien palaidojimo vietos, bet ir simbolinė erdvė, skirta užtikrinti mirusiajam tęstinį egzistavimą pomirtiniame pasaulyje. Dėl to sienos dažnai būdavo puošiamos kasdienio gyvenimo scenomis, religiniais ritualais ir tekstais, kurie, tikėta, padeda sielai kelionėje į anapus.

    Egipto valdžios institucijos ne kartą pabrėžė, kad tokie atradimai svarbūs ne tik mokslo pažangai, bet ir kultūros paveldo apsaugai bei turizmui. Luksoro regionas, seniau vadintas Tėbais, išlieka vienu reikšmingiausių pasaulio archeologinių centrų, o nauji kasinėjimai nuolat primena, kiek daug paslapčių dar slypi po dykumos smėliu.

  • Egipte atvėrė 2 000 metų kapus: archeologai rado 24 auksinius liežuvius ir sarkofagą

    Egipte atvėrė 2 000 metų kapus: archeologai rado 24 auksinius liežuvius ir sarkofagą

    Nekropolis atskleidė senovinį uostą

    Egipto Viduržemio jūros pakrantėje, Marina El Alamein archeologai pranešė aptikę naują nekropolį, kuriame rasta 18 kapaviečių ir gausybė radinių. Dalis požeminių kamerų buvo išlikusios beveik nepaliestos, o įėjimai vis dar uždaryti originaliomis akmens plokštėmis.

    Šis atradimas padidino bendrą žinomų kapų skaičių vietovėje iki 44 ir sustiprino prielaidą, kad Marina El Alamein buvo vienas svarbiausių senovinių gyvenviečių ir laidojimo centrų Egipto šiaurinėje pakrantėje. Tyrėjai pabrėžia, kad tai buvo reikšmingas uostas, jungęs Egiptą su kitais Viduržemio regionais.

    Auksiniai liežuviai ir Oko Horuso simbolis

    Didžiausio dėmesio sulaukė nedidelės auksinės plokštelės, rastos kai kurių palaikų burnoje. Iš viso identifikuoti 24 tokie dirbiniai, vadinami auksiniais liežuviais, siejami su Ptolemėjų ir romėnų laikotarpių tikėjimu pomirtiniu teismu.

    Manoma, kad tokie įdėklai turėjo simboliškai padėti mirusiajam kalbėti anapusiniame pasaulyje, kai sprendžiamas sielos likimas. Viena iš plokštelių yra Oko Horuso formos, tai vienas svarbiausių Senovės Egipto apsaugos ir globos simbolių.

    Tyrėjai pažymi, kad radiniai rodo kultūrų persipynimą: net stiprėjant helenistinei ir romėniškai įtakai, vietos gyventojai išlaikė ir vietines religines tradicijas. Tokie laidojimo papročiai padeda tiksliau suprasti to meto tapatybės ir tikėjimo kaitą pakrantės miestuose.

    Sarkofagas, skulptūros ir kasdienybės daiktai

    Vienu įspūdingiausių radinių įvardytas apie 2,5 metro ilgio granitinis sarkofagas, kurio dangtis buvo nepažeistas. Viduje rasti žmogaus palaikai, kuriems planuojami antropologiniai ir genetiniai tyrimai, tikimasi nustatyti amžių, lytį, sveikatos būklę ir kilmę.

    Kapuose aptikta beveik pilnų keramikos indų, amforų, alyvinių lempų, kalkakmenio aukurų, akmeninių dubenų ir architektūrinių kapų elementų. Tarp įdomesnių artefaktų minimas nebaigtas marmurinis kūrinys, siejamas su Afrodite, reljefas su sėdinčiu vyru, laikančiu paukštį, bei gipso skulptūros fragmentai, galimai vaizduojantys sfinksą ar dievą Harpokratesą.

    Taip pat aptikta senovinė šulinio struktūra, vėliau pritaikyta laidojimui, tai rodo ilgalaikį vietos praktikų tęstinumą ir senesnių objektų pernaudojimą. Archeologai teigia, kad netoliese laidota įvairių socialinių sluoksnių žmonių, o tai suteikia papildomų duomenų apie senovinio miesto visuomenės sandarą.

    Marina El Alamein vietovė siejama su antikiniu Leukaspis, minimų graikų geografo Strabono darbuose, o gyvenvietė klestėjo nuo helenistinio laikotarpio iki Bizantijos laikų. Tyrėjų vertinimu, nauji radiniai tampa svarbiu šaltiniu rekonstruojant kasdienybę, prekybinius ryšius ir laidojimo kultūrą šiaurinėje Egipto pakrantėje.

  • Archeologai rado piramidžių pirmtakus: senoviniai kapai atskleidžia, kaip gimė Gizos milžinės

    Archeologai rado piramidžių pirmtakus: senoviniai kapai atskleidžia, kaip gimė Gizos milžinės

    Egipte aptikti ankstyvieji kapų statiniai, kuriuos archeologai vertina kaip pereinamąjį etapą tarp paprastų kapaviečių ir vėliau atsiradusių monumentalių piramidžių. Pasak tyrėjų, šie radiniai padeda tiksliau suprasti, kaip per kelis šimtmečius evoliucionavo laidojimo architektūra iki Gizos komplekso masto.

    Egipto turizmo ir senienų ministerija pranešė, kad aptiktos konstrukcijos datuojamos laikotarpiu, buvusiu iki didžiųjų Gizos piramidžių statybų. Nors patys statiniai nėra milžiniški, jų planas ir techniniai sprendimai primena vėliau karališkuosiuose kompleksuose išplėtotas idėjas, pavyzdžiui, sudėtingesnes laidojimo kameras ir kruopščiai apdirbtus akmens elementus.

    „Šie kapai rodo, kad piramidės neatsirado staiga, o buvo ilgo bandymų ir statybos patirties kaupimo rezultatas“, – sakė tyrimus apibendrinę Egipto institucijų atstovai.

    Kasinėjimų metu rasta ir įvairių artefaktų: keramikos indų, laidojimo inventoriaus fragmentų, dekoravimo elementų. Dalis palaidojimų, mokslininkų vertinimu, galėjo priklausyti aukšto rango pareigūnams ar elitui iš ankstyvosios faraonų epochos, kai valstybė dar tik stiprino administraciją ir religinius ritualus.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie radiniai sustiprina vis labiau įsitvirtinančią hipotezę: piramidžių technologija buvo ne vieno staigaus proveržio pasekmė, o nuoseklių eksperimentų ir darbo organizavimo pažangos rezultatas. Tai svarbu ir platesniame kontekste, nes padeda aiškiau sieti architektūrinius pokyčius su visuomenės hierarchijos, religijos bei valdžios reprezentacijos raida.

    Pastaraisiais metais archeologijoje vis plačiau taikomi neinvaziniai metodai, leidžiantys aptikti paslėptas ertmes ar nežinomas struktūras neardant paminklų. Dėl to tikimasi, kad artimiausiu metu bus identifikuota daugiau ankstyvųjų statybos etapų pėdsakų, kurie papildys piramidžių kilmės istoriją konkrečiais, patikrinamais duomenimis.