Tag: Sentinel-1

  • Palydovai aptiko 2 600 metų senumo statinį Egipte: netikėtumas slypėjo po pamatais

    Palydovai aptiko 2 600 metų senumo statinį Egipte: netikėtumas slypėjo po pamatais

    Palydoviniai radarų duomenys Egipte padėjo aptikti iki tol nepastebėtą, maždaug 2 600 metų senumo statinį, o didžiausia staigmena archeologų laukė po jo pamatais. Po konstrukcija rasta specialiai supilta smėlio „pagalvė“, kuri, panašu, leido pastatui išlikti tūkstantmečius nestabiliame, drėgname grunte.

    Atradimas padarytas Buto vietovėje, šiaurės vakarų Nilo deltoje – senovėje čia buvo vienas svarbių religinių centrų. Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale „Acta Geophysica“.

    Šioje vietoje archeologai kasinėjo ir anksčiau, daugiausia aptikdami ptolemėjų bei romėnų laikotarpio pėdsakus. Tačiau pasiekti senesnius sluoksnius buvo itin sudėtinga dėl aukšto gruntinio vandens ir storų, vandeniu prisotintų molio bei upinių sąnašų sluoksnių.

    Proveržį atnešė nuotoliniai tyrimai: egiptologai išanalizavo „Sentinel-1“ palydovo radarinius duomenis ir, vertindami subtilius drėgmės bei reljefo skirtumus, po Kom C archeologine aikštele identifikavo ovalią anomaliją. Jos matmenys siekė apie 128 x 62 metrus.

    Kas paaiškėjo po žeme

    Vien palydovinių vaizdų nepakako suprasti, kas tiksliai slypi po paviršiumi, todėl pasitelkta elektrovaržinė tomografija. Šis metodas leidžia „peršviesti“ gruntą matuojant jo elektrinę varžą ir taip atkurti požeminių sluoksnių vaizdą be didelių kasinėjimų.

    Tyrėjai nustatė, kad 3–6 metrų gylyje yra didelė iš džiovintų plytų sumūryta konstrukcija, siejama su XXVI dinastija (dar vadinama saisine), kurios valdymas datuojamas 688–525 metais prieš mūsų erą.

    Vėliau atlikti nedideli kontroliniai kasinėjimai patvirtino geofizinių matavimų rezultatus: aptiktos storos plytinės sienos ir radiniai, rodantys religinę vietos paskirtį. Tarp jų – ušebti figūrėlės, akmeninis altorius su gyvūnų aukojimo pėdsakais ir reta fajansinė paviano figūrėlė, siejama su dievu Totu.

    Smėlio sluoksnis po pamatais – sąmoningas sprendimas

    Nors tiksli statinio funkcija dar neaiški – svarstoma, kad tai galėjo būti šventyklos kompleksas, kunigų rezidencija ar su laidojimu susijęs objektas – išskirtinis bruožas atsivėrė po plytiniais pamatais. Ten rastas storas švaraus smėlio sluoksnis, kurį, kaip manoma, senovės statytojai supylė sąmoningai.

    Toks smėlio „pamatas“ galėjo veikti kaip stabilizuojantis sluoksnis: tolygiau paskirstyti konstrukcijos svorį, padėti vandeniui nutekėti ir sumažinti drėgmės kilimą į mūro plytas. Nilo deltoje, kur gruntas gliningas, o gruntinio vandens lygis aukštas, tai būtų buvęs itin praktiškas inžinerinis sprendimas.

    Tyrėjų komanda planuoja išplėsti matavimus didesnėje teritorijoje, tikėdamasi pasiekti dar gilesnius Buto istorinius sluoksnius. Taip pat neatmetama, kad po žeme gali slėptis ir daugiau iki šiol neatrastų statinių.

  • Didžiausi pasaulio miestai grimzta į bedugnę: palydovai atskleidė, kur pavojus auga sparčiausiai

    Didžiausi pasaulio miestai grimzta į bedugnę: palydovai atskleidė, kur pavojus auga sparčiausiai

    Didmiesčių gruntas vis dažniau sėda ir tai tampa ne tik inžinerine, bet ir saugumo problema: pažeidžiami pastatai, keliai, vamzdynai, didėja potvynių rizika. Naujas tyrimas žurnale „Nature Cities“ suvienodintu metodu palygino reljefo pokyčius 465 miestuose, kuriuose gyvena daugiau nei po 1 milijoną žmonių.

    Mokslininkai analizavo 2014–2023 metų palydovinius duomenis, ieškodami net milimetrinio masto žemės paviršiaus poslinkių. Tyrimas išsiskiria tuo, kad apima didelę dalį pasaulio didmiesčių ir leidžia tiesiogiai palyginti skirtingų regionų situaciją.

    Kaip palydovai pamato grimzdimą

    Matuojant buvo taikoma radarų interferometrija InSAR, paremta Europos Žemės stebėjimo programos palydovų „Sentinel-1“ stebėjimais. Šis metodas lygina radarinius signalus, užfiksuotus virš tos pačios vietos skirtingu laiku, todėl galima aptikti itin mažus paviršiaus nusėdimus.

    Remiantis tokiais matavimais sudaromi detalūs žemės sėdimo žemėlapiai, kurie padeda identifikuoti ne tik viso miesto tendenciją, bet ir konkrečius rajonus. Tai svarbu planuojant infrastruktūros priežiūrą, požeminių tinklų atnaujinimą ir potvynių valdymo priemones.

    Kodėl miestas pradeda sėsti

    Viena dažniausių priežasčių yra intensyvus požeminio vandens išgavimas. Nukritus vandens lygiui vandeninguose sluoksniuose, moliai ir dumblai susispaudžia nuo viršuje esančių sluoksnių svorio, o procesas neretai būna negrįžtamas net sumažinus vandens siurbimą.

    Grimzdimą gali spartinti ir didelis užstatymo svoris, natūralus nuogulų tankėjimas upių slėniuose bei deltose, taip pat vietinės geologinės sąlygos. Kai kur prisideda tektoniniai procesai, todėl rizika skirtinguose miestuose gali būti labai nevienoda net tame pačiame regione.

    Pavojingiausia pakrantėse ir deltose

    Didžiausią nerimą kelia pakrančių ir deltų miestai: jei žemė leidžiasi tuo pat metu, kai kyla jūros lygis, didėja užliejimų per audras ir ekstremalių liūčių metu tikimybė. Reljefo pokyčiai taip pat gali sustiprinti upių potvynių poveikį, nes vanduo lengviau pasiekia žemiau nusėdusias teritorijas.

    Tyrimo autoriai nurodo, kad ryškesnės problemos dažnai fiksuojamos Pietryčių Azijoje, Vakarų ir Vidurio Azijoje bei Šiaurės Amerikoje, tačiau aiškūs signalai matomi ir regionuose, kur anksčiau duomenų trūko, pavyzdžiui, dalyje Pietų Amerikos ir Afrikos. Kartu pastebėta, kad kai kuriuose Rytų ir Pietryčių Azijos miestuose grimzdimas lėtėja, o tai siejama su griežtesniu požeminio vandens naudojimo reguliavimu ir alternatyviais vandens šaltiniais.

    Tokio priemonių efekto pavyzdžiu dažnai įvardijamas Tokijas, kur ribojant požeminio vandens gavybą pavyko pristabdyti ilgus metus trukusį reljefo žemėjimą. Mokslininkų teigimu, nuoseklus monitoringas palydovais ir vandens išteklių valdymas gali tapti vienu svarbiausių būdų sumažinti riziką milijonams miestų gyventojų.

  • Pragaro nasruose Nikaragvoje – mokslininkai fiksuoja, kad Masajos ugnikalnis vėl pildosi magma

    Pragaro nasruose Nikaragvoje – mokslininkai fiksuoja, kad Masajos ugnikalnis vėl pildosi magma

    Kas vyksta Masajos gelmėse

    Masajos ugnikalnis Nikaragvoje, turistams žinomas kaip Pragaro nasrai dėl aktyvaus lavos ežero Santjago krateryje, gali vėl kaupti magmą. Nauja analizė rodo, kad ugnikalnio gelmėse vienu metu veikia bent du magmos telkiniai, o tai leidžia tiksliau vertinti rizikas aplinkinėms bendruomenėms.

    Mokslininkai pabrėžia, kad pats lavos ežeras yra tik matoma daug didesnės sistemos dalis. Dėl to stebėjimai orientuojami ne vien į kraterį, bet ir į platesnį ugnikalnio kompleksą bei jo deformacijas.

    Palydoviniai duomenys atskleidė dvi sistemas

    Tyrėjų komanda iš Pensilvanijos valstijos universiteto išanalizavo „Sentinel-1“ palydovo radaro vaizdus, fiksuotus maždaug kas 12 dienų, apimdama 2018–2024 metų laikotarpį. Šie duomenys leidžia matyti milimetrų ir centimetrų masto žemės paviršiaus kilimą ar sėdimą.

    Nustatyta, kad 2018–2022 metų viduryje šiauriau Santjago kraterio esantis centrinis magmos telkinys, sprendžiant iš paviršiaus deformacijų, slopo: žemė nusėdo, tarsi magma būtų pasitraukusi. Nuo 2022 metų vidurio iki 2024 metų fiksuotas priešingas signalas, rodantis, kad telkinys vėl gali pildytis.

    Lygiagrečiai teritorija aplink patį Santjago kraterį visą stebėjimų laiką demonstravo sėdimą, nepriklausomai nuo pokyčių centriniame telkinyje. Tyrėjai tai aiškina galimai veikiančiu antru, sekliau esančiu magmos telkiniu, kuris gali būti maždaug 200 metrų gylyje.

    Ką tai reiškia gyventojams ir turistams

    Masaja laikomas pavojingu ne vien dėl galimų išsiveržimų, bet ir dėl nuolatinio dujų išsiskyrimo. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad ugnikalnis dažnai išmeta dideles sieros dioksido koncentracijas, kurios gali lemti rūgščius kritulius ir sukelti sveikatos problemų, ypač jautresnėms grupėms.

    Per pastaruosius kelis dešimtmečius Masajoje fiksuota ir sprogstamųjų epizodų, nors rimtų sužalojimų pavyko išvengti. Vis dėlto ugnikalnio artuma tankiai apgyvendintoms teritorijoms išlieka esminis veiksnys, todėl nuolatinė stebėsena laikoma kritiškai svarbia.

    Apie 2 000 000 žmonių gyvena palyginti netoli šio ugnikalnio, o Nikaragvos sostinė Managva nuo Masajos nutolusi maždaug 20 kilometrų. Tyrėjai pabrėžia, kad jų rezultatai nerodo neišvengiamos artėjančios krizės, tačiau atskleidžia sudėtingesnę ugnikalnio magmos tiekimo sistemą.

    Ekspertų teigimu, ilgalaikiai geodeziniai matavimai, modeliavimas ir palydovinė stebėsena yra vienas patikimiausių būdų laiku identifikuoti pokyčius, kurie gali signalizuoti didesnę riziką. Tokie metodai vis plačiau taikomi ir kituose bazaltiniuose ugnikalniuose su lavos ežerais, kur staigūs sistemos pokyčiai gali įvykti greitai.

    Žemės mokslų specialistai primena, kad net ir be didelio išsiveržimo dujų tarša gali tapti pagrindine problema, todėl svarbu nuosekliai vertinti vėjo kryptis, dujų srautus ir gyventojų perspėjimo sistemas. Masajos atvejis dar kartą parodo, kad pavojus dažnai slypi ne tik ugnyje, bet ir nematomuose procesuose po žeme.