Tag: Sotieji riebalai

  • Kas nutinka cholesterolio lygiui, jei pieną geriate kasdien: ką rodo tyrimai

    Pienas daugeliui – kasdienis produktas, tačiau neretai kyla klausimas, ar jis „nekels cholesterolio“. Naujesni tyrimai rodo, kad pieno poveikis kraujo riebalams gali būti sudėtingesnis, nei vien jo sočiųjų riebalų kiekis.

    Kaip rašo „EatingWell“, stiklinėje pieno yra nemažai vertingų maistinių medžiagų: maždaug 8 gramai baltymų, taip pat kalcio, fosforo, kalio, vitamino B12 ir riboflavino. Šie elementai svarbūs kaulams, raumenims ir bendrai organizmo veiklai.

    Didžiausia baimė dėl pieno dažniausiai siejama su sočiaisiais riebalais – žinoma, kad jų perteklius mityboje, pakeičiantis nesočiuosius riebalus, gali didinti LDL („blogojo“) cholesterolio kiekį.

    Vis dėlto specialistai pabrėžia vadinamąją „pieno produktų matricą“ – tai natūrali pieno sudėtis, kai įvairūs mikroelementai, riebalų rūšys ir bioaktyvios medžiagos gali keisti bendrą poveikį širdies ir kraujagyslių sveikatai.

    Kaip pienas siejamas su cholesteroliu

    Vertinant konkrečiai cholesterolį, apžvalgos ir tyrimai rodo, kad pieno vartojimas dažniausiai turi neutralų arba net šiek tiek palankų poveikį. Kai kuriuose darbuose nenustatyta reikšmingo bendro cholesterolio ar LDL didėjimo, o mažesniuose tyrimuose fiksuotas ir nedidelis HDL („gerojo“) cholesterolio padidėjimas.

    Įdomu tai, kad pieno riebumas ne visada lemia skirtumus. Viename nedideliame, trijų savaičių trukmės kryžminio dizaino tyrime, kuriame lygintos dvi stiklinės nenugriebto pieno per dieną su liesu pienu, reikšmingų LDL ar bendro cholesterolio pokyčių tarp grupių nenustatyta.

    Tačiau patys autoriai ir dietologai atkreipia dėmesį į ribojimus: tyrimas buvo trumpas, mažos imties ir jame nedalyvavo žmonės, turintys padidėjusį cholesterolį. Todėl tokių rezultatų nereikėtų laikyti universalia taisykle visiems.

    Ką rinktis, jei LDL padidėjęs

    Nors pienas nebūtinai automatiškai blogina rodiklius, sočiųjų riebalų kiekis racione vis tiek svarbus. JAV mitybos gairėse siūloma sočiuosius riebalus riboti iki mažiau nei 10 proc. paros kalorijų, o Amerikos širdies asociacija rekomenduoja neviršyti 6 proc.

    Dietologai pažymi, kad žmonėms, kurių LDL cholesterolio lygis jau padidėjęs, dažniau rekomenduojama rinktis liesą arba 1 proc. riebumo pieną. Jei mėgstate nenugriebtą ar 2 proc. pieną, svarbu įvertinti porcijas ir kitas sočiųjų riebalų „vietas“ dienos meniu.

    Kaip pieną įtraukti į mitybą

    Pienas gali būti paprastas būdas papildyti racioną baltymais ir kalciu – pavyzdžiui, verdant avižinę košę ne vandenyje, o piene, ruošiant naktines avižas ar čija pudingą.

    Jis taip pat naudojamas padažams ir sriuboms sutirštinti, kokteiliams subalansuoti (baltymai ir riebalai gali „sulyginti“ vaisių angliavandenių kiekį) arba tiesiog išgerti stiklinę kaip užkandį.

    Specialistų mintis paprasta: vertinant širdies sveikatą, svarbiausias yra bendras mitybos modelis. Pienas gali būti jo dalis, jei kasdienėje mityboje netrūksta daržovių, vaisių, pilno grūdo produktų, ankštinių, riešutų ir liesesnių baltymų šaltinių.

  • Kiaušiniai ar varškė: dietologai paaiškina, kas palankiau širdžiai ir į ką žiūrėti etiketėje

    Virtas kiaušinis ir varškė dažnai laikomi patogiais, baltymų gausiais užkandžiais, tačiau renkantis juos verta pagalvoti ir apie širdies sveikatą. Abu produktai gali tikti subalansuotai mitybai, bet jų maistiniai „niuansai“ skiriasi.

    Portalas „EatingWell“ apžvelgia dietologų įžvalgas, kuo šie du pasirinkimai panašūs, kuo skiriasi ir kada vienas gali būti patogesnis už kitą. Esminė mintis paprasta: svarbu ne tik pats produktas, bet ir tai, su kuo jį valgote.

    Kiaušiniai ilgą laiką buvo vertinami atsargiai dėl cholesterolio, tačiau specialistai pabrėžia, kad su maistu gaunamas cholesterolis ir cholesterolio kiekis kraujyje – ne tas pats. Didesnę įtaką vadinamajam LDL („blogajam“) cholesteroliui dažnai daro sotieji riebalai.

    Tuo metu varškė (cottage cheese) neretai „paslysta“ ne dėl baltymų, o dėl druskos ir riebalų kiekio. Todėl renkantis šį produktą ypač svarbu skaityti etiketes ir lyginti skirtingas rūšis.

    Ką širdžiai reiškia virti kiaušiniai

    Viename kiaušinyje yra apie 6 gramai baltymų. Dietologai atkreipia dėmesį, kad kiaušiniai yra palyginti mažai sočiųjų riebalų turintis produktas – maždaug 1,5 gramo dideliame kiaušinyje.

    Specialistai pataria daugiau dėmesio skirti ne pačiam kiaušiniui, o tam, kas atsiduria lėkštėje šalia jo. Pavyzdžiui, šoninė ar riebios dešrelės gali gerokai padidinti sočiųjų riebalų kiekį, o tai širdžiai palankus pasirinkimas būna rečiau.

    Saikingas kiaušinių vartojimas daugeliui sveikų žmonių gali būti suderinamas su širdžiai palankia mityba – dietologų minimame pavyzdyje kalbama apie maždaug vieną kiaušinį per dieną. Vis dėlto jei žmogus jau serga širdies liga arba turi padidėjusį cholesterolį, rekomenduojama individualiai pasitarti su gydytoju – kai kuriais atvejais gali būti patariama dažniau rinktis kiaušinių baltymus.

    Varškė: daug baltymų, bet saugokitės druskos

    Varškė taip pat laikoma maistingų medžiagų turinčiu, baltymų gausiu produktu, tačiau čia svarbiausi du rodikliai – natris (druska) ir riebalų kiekis. Būtent jie gali lemti, ar užkandis bus palankesnis širdžiai.

    Dietologai atkreipia dėmesį, kad 1/2 puodelio varškės porcija gali turėti iki 459 miligramų natrio – tai sudaro apie 20 proc. rekomenduojamos paros normos. Todėl patariama ieškoti varškės, pažymėtos kaip turinčios mažiau natrio, o kai kurios rūšys gali būti be pridėtinės druskos – su vos 15 miligramų natrio 1/2 puodelio.

    Kitas svarbus aspektas – riebalai. Pilno riebumo varškės 1/2 puodelio porcija gali turėti beveik 3 gramus sočiųjų riebalų. Jei tikslas – mažinti sočiųjų riebalų kiekį racione, praktiškesnis pasirinkimas gali būti liesa, mažo riebumo ar sumažinto riebumo varškė.

    Kuris pasirinkimas geresnis: kiaušinis ar varškė?

    Dietologų verdiktas – abu produktai gali būti įtraukiami į širdžiai palankų mitybos planą. Skirtumas dažniausiai atsiranda detalėse: varškė vienoje porcijoje gali suteikti daugiau baltymų, tačiau dažniau „atsineša“ daugiau natrio.

    Pavyzdžiui, 1/2 puodelio 1 proc. riebumo varškės turi apie 14 gramų baltymų – daugiau nei dvigubai, palyginti su vienu virtu kiaušiniu. Tačiau renkantis varškę rekomenduojama pirmiausia pasižiūrėti, kiek joje druskos ir kokia riebalų sudėtis.

    Ne mažiau svarbu ir tai, su kuo valgote šiuos produktus. Dietologai pataria kiaušinius ar varškę derinti su skaidulų gausiu maistu – vaisiais, daržovėmis ar pilno grūdo produktais, nes tokie deriniai siejami su palankesniais rodikliais širdies sveikatai, įskaitant cholesterolio kontrolę.

    Praktiniai patarimai renkantis širdžiai palankesnį užkandį

    Jei renkatės varškę, vienas paprasčiausių žingsnių – lyginti etiketes ir teikti pirmenybę mažiau natrio turinčioms versijoms. Taip pat gali padėti mažo riebumo arba neriebi varškė, jei siekiate mažinti bendrą riebalų kiekį racione.

    Renkantis kiaušinius, svarbiausias patarimas – saikas ir protingi priedai. Vietoje riebių mėsos gaminių verta pagalvoti apie daržoves ar pilno grūdo duoną, o jei aktualu – pasitarti su gydytoju dėl individualiai tinkamo kiaušinių kiekio.

    Galiausiai dietologai siūlo mąstyti ne vien apie ribojimus, bet ir apie tai, ką galite pridėti į lėkštę. Skaidulos, nesočiosios riebalų rūgštys (pavyzdžiui, iš alyvuogių aliejaus, avokadų, riešutų) ir daugiau augalinio maisto dažnai tampa tais „mažais“ pokyčiais, kurie ilgainiui duoda didžiausią naudą.

  • Mitybos specialistai pataria „Dunkin’“ vengti „Coffee Chillers“: daug cukraus ir sočiųjų riebalų

    Jei užsukate į „Dunkin’“ greito kavos ir užkandžių, mitybos specialistai pataria atsargiai rinktis vieną meniu poziciją – šaldytus kavos gėrimus „Coffee Chillers“.

    Kaip rašo „EatingWell“, apklausti dietologai sutaria, kad būtent šie gėrimai dažnai turi labai daug pridėtinio cukraus ir sočiųjų riebalų, o naudingų medžiagų – mažai.

    Specialistų teigimu, problema ne vien tai, kad gėrimas saldus: didelis cukraus kiekis vienu metu gali greitai pakelti gliukozės lygį, o netrukus sukelti energijos „duobę“ ir alkį.

    Be to, tokie gėrimai, nors gali būti kaloringi, paprastai turi mažai baltymų ir visai neturi skaidulų, todėl sotumo jausmas ilgai neužsilaiko.

    Kodėl siūlo riboti „Coffee Chillers“

    Dietologai atkreipia dėmesį, kad „Dunkin’“ šaldytuose kavos gėrimuose pridėtinio cukraus kiekis gali viršyti rekomenduojamas paros ribas. Pavyzdžiui, net mažas klasikinis „Coffee Chiller“ gali turėti 35 gramus pridėtinio cukraus.

    Vidutinio dydžio klasikinis „Coffee Chiller“, remiantis pateikta maistine informacija, turi 52 gramus pridėtinio cukraus. Kai kurie didesni arba aromatizuoti variantai gali turėti gerokai daugiau – kai kuriais atvejais minima, kad dideli gėrimai gali viršyti 100 gramų.

    Kita rizika – sotieji riebalai. Pasak specialistų, dalis šių gėrimų ruošiami su grietinėle ir dar papildomai puošiami plakta grietinėle, o tai didina sočiųjų riebalų kiekį.

    Dietologai primena, kad per didelis sočiųjų riebalų vartojimas siejamas su didesniu LDL („blogojo“) cholesterolio lygiu, o tai laikoma vienu iš širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnių.

    Ką rodo pateikta maistinė sudėtis

    Straipsnyje pateikiami skaičiai apie vidutinio dydžio klasikinį „Coffee Chiller“: 540 kalorijų, 26 gramai riebalų, iš jų 14 gramų – sotieji, 71 gramas angliavandenių, 0 gramų skaidulų, 52 gramai pridėtinio cukraus ir 5 gramai baltymų.

    Pažymima, kad klasikinė versija yra tarp mažiau cukraus turinčių pasirinkimų, tačiau net ir ji vis tiek gali viršyti rekomenduojamą pridėtinio cukraus kiekį visai dienai.

    Kaip subalansuoti užsakymą „Dunkin’“

    Dietologai pabrėžia, kad vienas gėrimas savaime sveikatos nenulemia, tačiau problema atsiranda, kai tai tampa kasdieniu įpročiu. Todėl jie siūlo „Coffee Chillers“ vertinti labiau kaip desertą ar retą skanėstą.

    Norint sumažinti poveikį, patariama rinktis mažesnį dydį – taip cukraus kiekis sumažėja, o energijos svyravimai gali būti švelnesni.

    Dar viena rekomendacija – gėrimą derinti su baltymų turinčiu maistu. Straipsnyje minimi pasirinkimai iš „Dunkin’“ meniu, tokie kaip „Wake-Up Wrap“ ar „Omelet Bites“, o taip pat ir alternatyvos namuose – pavyzdžiui, graikiškas jogurtas ar riešutai.

    Taip pat siūloma koreguoti užsakymą: mažinti saldiklių ar saldžių sirupų („swirl“) kiekį, rinktis nesaldintus skonius, o jei svarbus sočiųjų riebalų kiekis – apsvarstyti liesesnį pieną vietoje grietinėlės.

  • Vištiena ar krevetės: kas palankiau cholesterolio kiekiui ir kodėl svarbiausia – paruošimas

    Renkantis, ką gaminti vakarienei, vištiena ir krevetės dažnai atsiduria pirkinių krepšelyje dėl patogumo ir baltymų kiekio. Tačiau žmonėms, stebintiems cholesterolį, kyla klausimas: kuri iš šių dviejų alternatyvų yra geresnė širdžiai?

    Kaip rašo „EatingWell“, mitybos specialistai pabrėžia, kad vieno „nugalėtojo“ čia nėra – daug ką lemia ne tik produktas, bet ir tai, kuo jis pakeičia kitus patiekalus, kaip yra ruošiamas ir su kuo patiekiamas.

    Svarbi detalė: daugeliui žmonių kraujo LDL („blogąjį“) cholesterolį labiau veikia ne maiste esantis cholesterolis, o sočiųjų riebalų kiekis racione. Dėl to tas pats produktas, paruoštas skirtingai, gali turėti visai kitą poveikį bendrai mitybos kokybei.

    Todėl vertinant vištieną ir krevetes verta žiūrėti plačiau – ne tik į skaičius etiketėje, bet ir į porcijos sudėtį, pasirinktą kepimo būdą bei naudojamus padažus.

    Kaip vištiena siejasi su cholesteroliu

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad pati vištiena nėra „cholesterolį mažinantis“ produktas. Galimas privalumas dažniausiai atsiranda tada, kai liesa vištiena pakeičia riebesnę mėsą ar perdirbtus mėsos gaminius, kuriuose būna daugiau sočiųjų riebalų.

    Taip pat svarbu, kokią vištienos dalį renkatės. Vištienos krūtinėlė be odos paprastai turi mažiau sočiųjų riebalų, o šlaunelės su oda – daugiau, tad skirtumas gali būti reikšmingas tiems, kurie siekia mažinti sočiųjų riebalų kiekį.

    Ne mažiau lemia ir gaminimo būdas: kepimas aliejuje, apvoliojimas džiūvėsėliuose, odelės palikimas ar sviesto ir grietinėlės padažai gali smarkiai padidinti sočiųjų riebalų kiekį. Dažniausiai palankesni pasirinkimai – kepti orkaitėje, grilyje, troškinti ar ruošti karšto oro gruzdintuvėje.

    Tekste taip pat minimas tyrimų kontekstas: kai kuriais duomenimis, paukštienos vartojimas nėra nuosekliai siejamas su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika, o raudonos ar perdirbtos mėsos keitimas paukštiena gali būti palankesnis pasirinkimas.

    Krevetės: daug cholesterolio maiste, bet mažai sočiųjų riebalų

    Krevetės neretai vertinamos atsargiai, nes jose yra nemažai su maistu gaunamo cholesterolio. Vis dėlto specialistai pabrėžia: daugeliui žmonių didesnę įtaką LDL rodikliams turi ne šis cholesterolis, o sočiųjų riebalų perteklius.

    Straipsnyje pateikiamas konkretus pavyzdys: apie 85 gramų (3 uncijų) krevečių porcija turi maždaug 161 miligramą su maistu gaunamo cholesterolio, bet beveik neturi sočiųjų riebalų. Dėl to krevetės, paruoštos paprastai, gali tilpti širdžiai palankioje mityboje.

    Tačiau pabrėžiama ir kita pusė: žmonės į su maistu gaunamą cholesterolį reaguoja nevienodai. Kai kuriems jis gali labiau pakelti kraujo cholesterolio rodiklius, todėl individuali reakcija – svarbi.

    Atskirai išskiriami žmonės, turintys šeiminę hipercholesterolemiją (paveldimą būklę, susijusią su aukštu LDL). Tokiais atvejais mitybos planą rekomenduojama derinti su gydytoju ar kitu sveikatos priežiūros specialistu.

    Lemiamas veiksnys – kaip gaminate ir kuo pakeičiate

    Mitybos specialistai sutaria, kad tiek vištiena, tiek krevetės gali būti tinkamos pasirinktos širdžiai palankioje mityboje. Praktikoje didžiausi „spąstai“ dažniausiai slypi ne pačiame produkte, o paniruotėje, gruzdinime, svieste ar riebiuose, kreminiuose padažuose.

    Jei tikslas – kuo mažiau su maistu gaunamo cholesterolio, pranašumas dažniau atitenka vištienos krūtinėlei be odos. Jei prioritetas – kuo mažiau sočiųjų riebalų, paprastai paruoštos krevetės gali būti labai gera alternatyva.

    Galiausiai, svarbus principas paprastas: didesnę reikšmę turi bendra lėkštė. Baltymus verta derinti su skaidulų turinčiais produktais – daržovėmis, ankštinėmis kultūromis ir viso grūdo produktais, kurie dažnai minimi kaip palankūs cholesterolio kontrolei.

  • Mažai angliavandenių, daugiau LDL? Mokslininkai įvardijo, kam rizika didžiausia

    Mažai angliavandenių, daugiau LDL? Mokslininkai įvardijo, kam rizika didžiausia

    Kas iš tiesų vyksta laikantis dietos

    Mažai angliavandenių turinčios dietos esmė – sumažinti angliavandenių dalį ir didinti baltymų bei riebalų kiekį. Griežtesnė kryptis yra ketogeninė mityba, kai angliavandenių lieka itin mažai, o organizmas daugiau energijos ima gaminti iš riebalų.

    Toks režimas daliai žmonių padeda mažinti kūno svorį ir gerinti cukraus apykaitos rodiklius, tačiau poveikis cholesterolio profiliui nėra vienodas. Kai kuriems stebimas ryškesnis MTL cholesterolio, dar vadinamo LDL, augimas, o tai siejama su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika.

    Stanfordo analizė: svarbus genetinis fonas

    Stanford University School of Medicine mokslininkai, remdamiesi ankstesnio DIETFITS tyrimo dalyvių duomenimis, analizavo daugiau nei 600 žmonių rezultatus. Palygintos dvi strategijos: „sveika“ mažai angliavandenių turinti mityba ir „sveika“ mažai riebalų turinti mityba.

    Svorio pokyčių prasme aiškios vienos dietos persvaros nebuvo, tačiau išryškėjo individualūs skirtumai lipidų rodikliuose. Tyrėjai vertino, ar genetiniai veiksniai gali paaiškinti, kodėl daliai žmonių, ribojant angliavandenius, MTL cholesterolis kyla labiau.

    Analizė parodė, kad asmenys, turintys genetinių polinkių į aukštesnį MTL cholesterolį, gali būti jautresni mažai angliavandenių turinčiai mitybai. Didžiausia problema siejama ne su pačiu angliavandenių mažinimu, o su tuo, kokiais riebalais jie pakeičiami.

    „Skirtingos žmonių reakcijos į tą patį mitybos modelį gali paaiškinti, kodėl ankstesni tyrimai pateikia nevienareikšmius rezultatus“, – sakė Stanford University School of Medicine mokslininkė Alexa Barad.

    Ne visi riebalai vienodi: kur slypi pagrindinis pavojus

    Jei angliavandeniai pakeičiami dideliu kiekiu sočiųjų riebalų, pavyzdžiui, sviestu, riebiomis mėsomis ar perdirbtais mėsos gaminiais, MTL cholesterolio kilimo tikimybė didėja. Būtent sotieji riebalai dažniausiai siejami su nepalankiais lipidų profilio pokyčiais.

    Mažai angliavandenių turinti mityba gali būti sudėliojama kitaip, daugiau dėmesio skiriant nesočiosioms riebalų rūgštims. Dažniausiai rekomenduojami pasirinkimai yra alyvuogių aliejus, avokadai, riešutai, sėklos, taip pat riebios žuvys, kurios siejamos su palankesniu poveikiu širdies ir kraujagyslių sistemai.

    Pagal plačiai taikomas mitybos rekomendacijas sotieji riebalai turėtų sudaryti mažiau nei 10 proc. paros energijos. Praktikoje tai reiškia, kad vertinant mažai angliavandenių dietą svarbu skaičiuoti ne tik angliavandenių gramus, bet ir stebėti, iš kokių produktų gaunami riebalai.

    Ką verta pasitikrinti prieš ir po pokyčių

    Keičiant mitybą, ypač pereinant prie riebesnio raciono, pravartu pasidaryti lipidogramą ir po kelių mėnesių ją pakartoti. Tai aktualu tiems, kurie jau anksčiau turėjo padidėjusį MTL cholesterolį, serga cukriniu diabetu, turi padidėjusį kraujospūdį ar šeimoje buvo ankstyvų širdies ligų atvejų.

    Mokslininkų išvados nereiškia, kad prieš dietą būtina atlikti genetinius tyrimus, tačiau jos pabrėžia individualumo principą. Jei MTL cholesterolis pradeda kilti, paprastai pirmiausia koreguojami riebalų šaltiniai, didinamos skaidulos ir aptariama situacija su gydytoju ar dietologu.

    Ekspertai akcentuoja, kad mažai angliavandenių mityba nėra savaime bloga ar gera širdžiai – rezultatą dažniausiai lemia raciono kokybė, perdirbtų produktų dalis, riebalų tipai ir ilgalaikis laikymasis, o ne trumpalaikis „griežtas“ periodas.

  • Madingas jautienos lajus ar alyvuogių aliejus? Nauja apžvalga paaiškina, kas sveikiau

    Madingas jautienos lajus ar alyvuogių aliejus? Nauja apžvalga paaiškina, kas sveikiau

    Kas iš tiesų slepiasi už mados

    Pastaruoju metu socialiniuose tinkluose vėl išpopuliarėjo jautienos lajus: jis giriamas dėl atsparumo kaitrai ir ryškaus skonio, todėl pristatomas kaip natūralesnė alternatyva augaliniams aliejams. Tačiau natūrali kilmė savaime nereiškia, kad produktas palankesnis širdžiai ar medžiagų apykaitai.

    Mokslinių tyrimų apžvalgos rodo, kad lajuje gausu sočiųjų riebalų rūgščių, o jų perteklius siejamas su didesne mažo tankio lipoproteinų, vadinamųjų LDL, koncentracija kraujyje. Padidėjęs LDL laikomas vienu svarbiausių aterosklerozės rizikos veiksnių, didinančių infarkto ir insulto tikimybę.

    Ką rodo palyginamieji tyrimai

    Tyrimuose, kuriuose jautienos lajus lygintas su alyvuogių aliejumi ar sėklų aliejais, dažniau fiksuojami mažiau palankūs lipidų profilio pokyčiai pasirinkus gyvūninės kilmės riebalus. Kitaip tariant, lajus statistiškai rečiau siejamas su tokiais rezultatais, kurių siekiama mažinant širdies ir kraujagyslių ligų riziką.

    Kai kuriose publikacijose minimi ir papildomi neigiami signalai, susiję su jautrumu insulinui, riebalų kaupimusi kepenyse bei kraujagyslių funkcija. Tuo pačiu pabrėžiama, kad nėra įtikinamų duomenų, jog augalinių aliejų pakeitimas lajum sistemingai gerintų širdies sveikatą.

    Augaliniai aliejai: nauda, bet svarbus kontekstas

    Rapsų, saulėgrąžų, sojų ar kukurūzų aliejai daugiausia suteikia mono- ir polinesočiųjų riebalų rūgščių. Tokiais riebalais pakeitus sočiuosius riebalus, daugelyje tyrimų siejama su mažesniu LDL ir palankesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika.

    Kritika šiems aliejams dažnai nukreipiama į omega-6 riebalų rūgštis, kurioms priskiriamas tariamai uždegimą skatinantis poveikis. Visgi apžvalgos pabrėžia, kad įprastas omega-6 vartojimas subalansuotoje mityboje savaime neįrodo didesnės širdies ligų rizikos.

    Kita svarbi detalė ta, kad augalinis aliejus nepadaro produkto automatiškai sveiko. Jei aliejai yra traškučiuose, saldumynuose ar greitajame maiste, pagrindinė problema dažnai būna visas produktas: daug druskos, cukraus, didelis kaloringumas ir stiprus perdirbimas.

    Alyvuogių ir rapsų aliejus dažniausiai minimi kaip geriausi pasirinkimai

    Vienas plačiausiai ištirtų riebalų yra alyvuogių aliejus, ypač pirmojo spaudimo. Jis siejamas su Viduržemio jūros mitybos modeliu ir vertinamas dėl mononesočiųjų riebalų rūgščių bei antioksidantų, o stebėjimo tyrimai rodo, kad tokiais riebalais pakeitus sviestą ar kitus kietuosius riebalus rezultatai gali būti palankesni širdžiai.

    Praktiškesnis ir dažnai pigesnis pasirinkimas yra rapsų aliejus: jame palyginti mažai sočiųjų riebalų, o sudėtyje yra ir omega-6, ir omega-3 riebalų rūgščių. Jis tinka tiek šaltiems patiekalams, tiek kepimui orkaitėje ar trumpam kepimui keptuvėje.

    Tarptautinės mitybos gairės paprastai sutaria dėl krypties: sviestą, taukus, lajų, riebią mėsą, taip pat palmių ir kokosų riebalus verta riboti, o dažniau rinktis alyvuogių ar rapsų aliejų, riešutus, sėklas, avokadus. Dažnai akcentuojama ir riba, kad sočiųjų riebalų dalis neturėtų viršyti 10 proc. paros energijos.

    Kaip vartoti, kad nauda nedingtų

    Net ir palankesni aliejai turėtų būti vartojami saikingai, nes visi riebalai yra labai kaloringi. Be to, aliejaus nereikėtų daug kartų kaitinti ar leisti jam pasiekti dūmijimo ribą, nes tuomet susidaro nepageidaujamų skilimo produktų.

    Pagrindinė praktiška taisyklė paprasta: neverta ieškoti vieno stebuklingo riebalo. Daugumą riebalų racione geriausia gauti iš augalinių šaltinių, o gyvūninės kilmės riebalus palikti retesnėms progoms, nepaverčiant jų kasdieniu pagrindu.

  • 73 ar 82 proc. riebalų sviestas: kuris tikrai geresnis skoniui, kepiniams ir sveikatai?

    Renkantis sviestą dažniausiai akys užkliūva už skaičių ant pakuotės: 73 proc. ar 82 proc. riebalų. Nors skirtumas gali pasirodyti nedidelis, jis keičia produkto sudėtį, elgseną kepant ir net tai, kaip lengvai sviestas tepasi ant duonos.

    Pagal Europos Sąjungos praktikoje taikomus pieno produktų apibrėžimus, tradicinis sviestas paprastai turi 80–90 proc. pieno riebalų. Todėl 82 proc. riebalų sviestas dažnai laikomas artimiausiu klasikiniam, o mažesnio riebumo gaminiuose paprastai būna daugiau vandens fazės.

    Ką reiškia 73 ir 82 proc.?

    Riebalų procentas nurodo, kiek svieste yra pieno riebalų, o likusi dalis daugiausia sudaryta iš vandens ir nedidelio kiekio pieno sausųjų medžiagų. Kuo mažesnis riebumas, tuo daugiau drėgmės, todėl sviestas gali labiau čirškėti keptuvėje ir greičiau išskirti skystį.

    73 proc. riebalų sviestas dėl didesnio vandens kiekio dažnai lengviau tepasi iškart iš šaldytuvo, o jo energinė vertė paprastai mažesnė nei 82 proc. alternatyvos. Vis dėlto skonis ir aromatas gali būti švelnesni, nes riebalų dalis labiau susijusi su sodresniu pojūčiu burnoje.

    Kepiniams ir kremams dažniau renkasi 82 proc.

    Konditerijoje ir kepiniuose drėgmė yra kritinis veiksnys: kuo jos daugiau, tuo sunkiau kontroliuoti tešlos struktūrą. Dėl to 82 proc. riebalų sviestas dažniau pasirenkamas sluoksniuotos tešlos gaminiams, trapiai tešlai ir kremams, kuriems reikia stabilumo ir prognozuojamo rezultato.

    Mažesnio riebumo sviestas kepant taip pat tinka, tačiau gali keisti tekstūrą: tešla gali gauti daugiau garų ir drėgmės, o tai ne visada pageidaujama. Jei receptas reikalauja tikslaus rezultato, paprastai saugiau rinktis sviestą, kurio riebumas artimas klasikiniam.

    Ar riebesnis sviestas visada sveikesnis?

    Sviestas yra sočiųjų riebalų šaltinis, taip pat jame natūraliai yra riebaluose tirpių vitaminų, pavyzdžiui, vitamino A. Riebesniame svieste šių medžiagų proporciškai gali būti daugiau, tačiau kartu auga ir kalorijų kiekis, todėl svarbiausias veiksnys išlieka porcija.

    Mitybos gairės dažniausiai pabrėžia bendrą sočiųjų riebalų ribojimą ir raginimą rinktis įvairius riebalų šaltinius. Praktikoje tai reiškia, kad 82 proc. sviestas nėra blogas pasirinkimas, jei jis vartojamas saikingai, o kasdienėje mityboje netrūksta nesočiųjų riebalų iš žuvies, riešutų ar augalinių aliejų.

    Jei svarbiausia yra tepti ant sumuštinių ir norisi lengvesnio pojūčio, 73 proc. variantas gali būti patogus. Jei prioritetas yra kepiniai, padažai ir ryškesnis skonis, dažniau laimi 82 proc. sviestas, nes jis paprastai elgiasi stabiliau ir suteikia sodresnį rezultatą.

  • Šį riebalą daugelis kasdien pila į kiaušinienę: specialistai įspėja apie pasekmes

    Kiaušiniai patys savaime yra maistingi: jie suteikia visaverčių baltymų, riebaluose tirpių vitaminų ir mineralų. Tačiau galutinis pusryčių poveikis sveikatai dažnai priklauso ne nuo kiaušinių, o nuo to, kokius riebalus ir kokią kaitrą pasirenkame kepdami.

    Kepant svarbiausia yra riebalų stabilumas karštyje ir jų sudėtis. Kai keptuvė smarkiai įkaitinama, o kepimas trunka ilgiau, riebalai gali pradėti irti, o patiekalas tampa ne tik sunkesnis, bet ir mažiau palankus širdžiai.

    Dažniausia klaida – kepti kiaušinienę svieste ant didelės ugnies. Svieste yra ne vien riebalai, bet ir vanduo bei pieno baltymai, kurie greitai paruduoja ir prisvyla, todėl atsiranda kartokas skonis, keptuvė patamsėja, o kiaušinienė lengviau perdžiūsta.

    Jei norisi sviesto aromato, saugesnė praktika yra įdėti mažą gabalėlį pačioje pabaigoje, kai kiaušiniai jau beveik sutraukę. Taip išgaunamas skonis, bet sumažinama prisvilimo ir nereikalingai aukštos temperatūros rizika.

    Dar vienas dažnas pasirinkimas – kiaulienos taukai ar kokosų aliejus. Abu šie riebalai paprastai turi daug sočiųjų riebalų rūgščių, todėl kasdieniam naudojimui jie laikomi prastesniu sprendimu žmonėms, kurie siekia palankesnių cholesterolio rodiklių ir nori labiau tausoti širdies ir kraujagyslių sistemą.

    Mitybos gairėse dažniausiai rekomenduojama sočiuosius riebalus riboti ir dažniau rinktis nesočiuosius. Praktikoje tai reiškia, kad kasdieniams patiekalams, įskaitant greitą kiaušinienę, paprastai palankesni augaliniai aliejai, ypač tie, kuriuose daugiau mononesočiųjų ir polinesočiųjų riebalų.

    Kasdieniams pusryčiams dažnai siūloma rinktis rapsų aliejų arba alyvuogių aliejų ir kepti ant vidutinės kaitros. Rapsų aliejus yra neutralaus skonio ir tinka trumpam kepimui, o alyvuogių aliejus dera su daržovėmis ir žolelėmis, tik svarbu neperkaisti keptuvės ir nenaudoti perteklinio kiekio.

    Ne mažiau svarbi ir technika: trumpesnis kepimo laikas, vidutinė temperatūra ir nedidelis riebalų kiekis. Kiaušinienė neturėtų plaukti riebaluose – užtenka plonos plėvelės, kad masė nepriliptų ir galėtų lėtai, tolygiai sutraukti.

    Galiausiai, verta atsižvelgti ir į keptuvės būklę. Kokybiška, nepažeista danga leidžia kepti su mažiau riebalų, o tai padeda kontroliuoti bendrą patiekalo kaloringumą ir išlaikyti švelnią tekstūrą.

  • Šį riebalą daugelis deda į kiaušinienę kasdien – dietologai perspėja apie pasekmes

    Kiaušiniai patys savaime yra maistingas produktas: juose gausu visaverčių baltymų, vitaminų ir mineralų. Tačiau pusryčių poveikį sveikatai dažnai nulemia ne kiaušinienė, o tai, kokiuose riebaluose ji kepama ir kokia temperatūra pasirenkama.

    Mitybos specialistai primena, kad kepant svarbiausia yra riebalų stabilumas kaitinant ir jų sudėtis. Per aukšta temperatūra skatina riebalų ir maisto baltymų irimą, didina pridegimo riziką, o patiekalas tampa sunkesnis ir kaloringesnis.

    Dažnas pasirinkimas yra sviestas, nes jis suteikia ryškų skonį. Vis dėlto svieste yra ne tik riebalų, bet ir vandens bei pieno baltymų, kurie ant karštos keptuvės greitai paruduoja ir ima degti, ypač jei kepama ant didelės ugnies.

    Tokiu atveju kiaušinienė įgauna kartoką poskonį, o keptuvėje susidaro tamsios nuosėdos. Specialistai pataria, jei norisi sviesto aromato, mažą gabalėlį įmaišyti pačioje pabaigoje, kai masė jau beveik iškepusi ir kaitra sumažinta.

    Dar viena rizikinga kasdienė alternatyva yra taukai ar kokosų aliejus. Abu šie riebalai turi daug sočiųjų riebalų rūgščių, o jų perteklius siejamas su didesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika, ypač jei bendras sočiųjų riebalų kiekis mityboje yra aukštas.

    Pasaulio sveikatos institucijos ir kardiologų rekomendacijos akcentuoja, kad sočiuosius riebalus verta riboti ir dažniau rinktis nesočiuosius. Todėl kasdieniams pusryčiams dažniausiai palankesni yra riebalai, kuriuose daugiau mononesočiųjų ir polinesočiųjų riebalų rūgščių.

    Ką rinktis kasdienei kiaušinienei?

    Praktišku pasirinkimu laikomas rapsų aliejus, nes jo skonis neutralus, o sudėtis dažnai palankesnė širdžiai. Jis tinka trumpam kepimui, kai kiaušinienė gaminama ant vidutinės kaitros ir neperlaikoma keptuvėje.

    Alyvuogių aliejus taip pat gali būti geras sprendimas, ypač jei kepama švelniai. Jis dera su daržovėmis ir žalumynais, tačiau svarbu nepersistengti su kiekiu: dažniausiai pakanka plono sluoksnio, kad masė nepriliptų.

    Ne mažiau svarbi ir technika: kiaušinienė neturėtų „virti“ riebaluose, o keptuvė turėtų būti geros būklės, kad nereikėtų didinti aliejaus kiekio. Švelnesnė kaitra ir trumpesnis kepimo laikas padeda išvengti pridegimo ir išlaikyti kremišką tekstūrą.

    Dažniausios klaidos, kurios pakenkia skoniui

    Didžiausia problema paprastai yra riebalų perteklius, per karšta keptuvė ir per ilgas kepimas. Tuomet net paprasti pusryčiai tampa riebesni, sunkiau virškinami, o skonis prastėja dėl kartumo ir išsausėjimo.

    Jei kiaušinienė valgoma kelis kartus per savaitę, verta pasirinkti stabilesnį riebalą, kepti ant vidutinės kaitros ir sviestą pasilikti tik skoniui, įmaišant jį gaminimo pabaigoje. Tokie įpročiai leidžia turėti ir gerą skonį, ir palankesnę kasdienę mitybos rutiną.

  • Maslas ilgai buvo „uždraustas“: mokslininkai keičia toną, bet perspėja dėl vieno

    Maslas ilgai buvo „uždraustas“: mokslininkai keičia toną, bet perspėja dėl vieno

    Maslas daugelį metų buvo laikomas produktu, kurio geriau vengti dėl sočiųjų riebalų ir galimo poveikio širdies bei kraujagyslių ligų rizikai. Tačiau naujesni tyrimai ir mitybos mokslo raida rodo, kad ryšys nėra toks paprastas, o svarbiausia tampa bendras mitybos modelis ir suvartojami kiekiai.

    Didžioji dalis ankstesnių rekomendacijų rėmėsi idėja, kad sotieji riebalai didina mažo tankio lipoproteinų (MTL) cholesterolį, o tai siejama su aterosklerozės rizika. Dėl to kai kurios organizacijos ir šiandien ragina riboti sočiuosius riebalus ir teikia konkrečius orientyrus, kiek jų turėtų būti dienos racione.

    Kas pasikeitė mitybos moksle?

    Pastaraisiais metais daugėja duomenų, kad vieno produkto demonizavimas dažnai klaidina. Tyrėjai pabrėžia, jog sveikatai didesnę įtaką daro tai, kuo sotieji riebalai pakeičiami: jei vietoje jų atsiranda rafinuoti angliavandeniai ir itin perdirbtas maistas, naudos gali ir nebūti.

    Be to, skirtingi sotieji riebalai ir jų šaltiniai organizmą gali veikti nevienodai, o pieno produktų matrica skiriasi nuo, pavyzdžiui, perdirbtos mėsos gaminių. Dėl to vis dažniau akcentuojama ne vien riebalų „etiketė“, o visuma: mitybos kokybė, skaidulų kiekis, daržovių ir nesočiųjų riebalų dalis.

    „Vienas produktas retai nulemia sveikatą, svarbiausia yra tai, kaip atrodo visas kasdienis racionas“, – sako mitybos specialistai, vertindami naujesnes mokslines įžvalgas.

    Maslas: kas jame yra ir ką svarbu žinoti

    Maslas pirmiausia yra pieno riebalų šaltinis, todėl jis turi daug energijos ir jo lengva suvartoti per daug. Nors jame yra riebaluose tirpių vitaminų, tokių kaip vitaminas A ir vitaminas D, šie kiekiai dažniausiai nėra tokie, kad pateisintų didelį vartojimą, jei bendra mityba nėra subalansuota.

    Kai kuriuose ilgalaikiuose stebėjimo tyrimuose nerasta aiškaus ryšio tarp didesnio riebių pieno produktų vartojimo ir didesnės mirties nuo širdies ligų rizikos, o kai kuriose analizėse fiksuotos net ir priešingos tendencijos. Vis dėlto tokie tyrimai dažniausiai rodo sąsajas, o ne tiesioginę priežastį, todėl jų išvadas reikia vertinti atsargiai.

    Praktinė išvada dažniausiai sutampa: saikingas maslo kiekis daugeliui žmonių gali būti suderintas su sveika mityba, jei pagrindą sudaro daržovės, vaisiai, ankštiniai, pilno grūdo produktai, žuvis ir nesočiųjų riebalų šaltiniai. Didžiausia rizika kyla tada, kai maslas tampa kasdieniu raciono „stuburu“ arba pakeičia kokybiškesnius riebalus, pavyzdžiui, alyvuogių ar rapsų aliejų.

    Kada verta pasitarti su gydytoju?

    Žmonėms, kurių MTL cholesterolis padidėjęs, kurie serga širdies ir kraujagyslių ligomis, diabetu ar turi kitų rizikos veiksnių, riebalų pasirinkimas gali turėti didesnę reikšmę. Tokiais atvejais saugiausia dėl konkrečių kiekių tartis su šeimos gydytoju ar dietologu, o ne remtis bendromis taisyklėmis.

    Galiausiai mokslo žinutė paprasta: maslas nėra nei stebuklingas sveikatos produktas, nei vienareikšmis priešas. Lemia saikas, bendras kalorijų balansas, fizinis aktyvumas ir tai, ar kasdienėje lėkštėje dominuoja neperdirbtas, maistingas maistas.