CP v2

Tag: Stresas

  • Ne tabletės, o prieskoniai: dietologai įvardijo, kas gali mažinti stresą kasdien

    Vietoj raminamųjų iš vaistinės vis daugiau žmonių ieško kasdienių būdų sumažinti įtampą, o mokslininkai ir mitybos specialistai vis dažniau vertina prieskonių bei aromatinių žolelių poveikį nervų sistemai. Tarp dažniausiai minimų pasirinkimų išsiskiria raudonėlis ir cinamonas, siejami su antioksidaciniu ir priešuždegiminiu poveikiu.

    Svarbu pabrėžti, kad tai nėra stebuklinga priemonė, galinti pakeisti gydymą ar psichologo pagalbą. Prieskoniai gali būti tik papildoma atrama, ypač kai stresas tampa kasdieniu palydovu ir vargina miegą, dėmesį ar emocinį foną.

    Raudonėlis: daugiau nei prieskonis

    Raudonėlis daugeliui pažįstamas kaip itališkų patiekalų priedas, tačiau jo sudėtyje yra biologiškai aktyvių junginių, ypač karvakrolio ir kitų polifenolių. Tyrimuose raudonėlio ekstraktai siejami su antioksidaciniu poveikiu ir galimu nerimo simptomų mažėjimu, nors rezultatai dažniausiai vertinami kaip papildantys, o ne pakeičiantys įprastą pagalbą.

    Ilgalaikis stresas siejamas su padidėjusiais uždegiminiais procesais organizme, todėl mitybos kontekste dažnai akcentuojama antioksidantų svarba. Raudonėlis priskiriamas prie prieskonių, kurie gali prisidėti prie bendros antioksidantų „atsargos“ mityboje, ypač jei vartojamas reguliariai ir įvairiuose patiekaluose.

    Cinamonas: saldus įprotis, bet su ribomis

    Cinamonas dažniausiai siejamas su kepiniais ir karštais gėrimais, tačiau jis turi polifenolių, o jo vartojimas neretai aptariamas dėl galimos įtakos gliukozės kontrolei. Staigūs cukraus svyravimai kai kuriems žmonėms gali sustiprinti dirglumą ar nerimo pojūtį, todėl stabilesnė mityba ir prieskonių naudojimas kartais įvardijami kaip pagalbinė priemonė.

    Praktikoje reikšmingas ne tik pats prieskonis, bet ir bendras režimas: pakankamas miegas, reguliarus valgymas, mažesnis kofeino kiekis, fizinis aktyvumas. Cinamonas gali būti viena iš smulkių detalių, padedančių formuoti ramesnę dienotvarkę, tačiau jis neišsprendžia perdegimo priežasčių.

    Kaip vartoti kasdien?

    Raudonėlį patogu berti į daržovių patiekalus, sriubas, padažus ar salotas, o cinamonas dažniausiai tinka košėms, natūraliam jogurtui, vaisiams, kavai ar arbatai. Jei norisi išlaikyti ryškesnį aromatą, prieskonius verta dėti gaminimo pabaigoje, nes ilgai kaitinant dalis kvapiųjų medžiagų susilpnėja.

    Vis dėlto svarbiausia saikas ir individualus toleravimas. Cinamoną atsargiau turėtų vartoti žmonės, turintys kepenų sutrikimų, nes kai kuriose cinamono rūšyse gali būti daugiau kumarino, o raudonėlis gali netikti paūmėjus virškinamojo trakto problemoms.

    Jei stresas trunka ilgai, atsiranda panikos epizodų, nemiga ar ryškus nuovargis, saugiausia kreiptis į gydytoją ar psichikos sveikatos specialistą. Prieskoniai gali papildyti sveikesnę mitybą, tačiau stipraus nerimo ir perdegimo atvejais svarbiausi lieka profesionali pagalba ir gyvenimo būdo korekcijos.

  • Karšta šokolada vietoj melisos? Mokslas aiškina, kaip šis gėrimas mažina įtampą

    Karšta šokolada dažniausiai siejama su jaukumu ir desertu, tačiau tyrimai rodo, kad kakavos gėrimai gali turėti ir apčiuopiamos naudos savijautai. Kakavoje gausu flavanolių ir kitų antioksidantų, kurie siejami su geresne kraujagyslių funkcija ir mažesniu oksidaciniu stresu.

    Specialistai pabrėžia, kad poveikį lemia ne pats saldus gėrimas, o kakavos kiekis ir jos apdorojimas. Kuo daugiau kakavos ir kuo mažiau pridėtinio cukraus, tuo didesnė tikimybė gauti daugiau biologiškai aktyvių medžiagų, dėl kurių kakava vertinama mitybos moksle.

    Kakavos flavanoliai dažniausiai minimi kalbant apie širdies ir kraujagyslių sistemą, nes gali prisidėti prie normalios kraujotakos palaikymo. Tačiau karšta šokolada neretai aptariama ir emocinės savijautos kontekste, nes kakavoje yra metilksantinų, o pats šiltas, aromatingas gėrimas veikia kaip raminantis ritualas.

    Vis dėlto svarbu nepamiršti, kad parduotuviniai mišiniai kartais turi daug cukraus ir sočiųjų riebalų, todėl kasdieniam vartojimui verta rinktis paprastesnį receptą. Geriausia bazė yra natūrali kakava arba didesnio kakavos kiekio šokoladas, o saldumą galima reguliuoti nedideliu kiekiu medaus ar kitu natūralesniu saldikliu.

    Norint paruošti maistingesnį variantą, rekomenduojama kaitinti pieną arba augalinį gėrimą ir įmaišyti kakavą, nuolat maišant, kad neprisviltų. Skonį ir aromatą sustiprina cinamonas ar vanilė, o jei norisi deserto efekto, galima įdėti nedaug plaktos grietinėlės, tačiau tai jau didina bendrą kaloringumą.

    Dietologai primena, kad karšta šokolada nėra vaistas nuo nerimo ar miego sutrikimų, tačiau gali būti viena iš švelnių kasdienių priemonių, padedančių atsipalaiduoti. Esant lėtiniam stresui, širdies ligoms ar cukrinio diabeto rizikai, svarbu įvertinti bendrą mitybos racioną ir cukraus kiekį.

  • Įpilkite į vonią šios žolelės: mažina stresą, o oda ir plaukai atsidėkos jau po pirmo karto

    Įpilkite į vonią šios žolelės: mažina stresą, o oda ir plaukai atsidėkos jau po pirmo karto

    Žolelių vonios – vienas paprasčiausių būdų namuose derinti atsipalaidavimą ir švelnią odos priežiūrą. Tinkamai parinkti augalai gali padėti sumažinti sudirgimą, palaikyti odos barjerą ir nuraminti kūną po įtemptos dienos. Vis dėlto svarbu žinoti, ką rinktis ir kaip naudoti, kad poveikis būtų saugus.

    Dažniausiai tokiose voniose pasirenkamos žolelės, turinčios raminamųjų ir priešuždegiminių savybių, o jų aromatas veikia kaip papildomas atsipalaidavimo veiksnys. Šiluma pati savaime plečia kraujagysles, atpalaiduoja raumenis ir gali palengvinti įtampą, o žolelių nuoviras tampa maloniu ritualu prieš miegą.

    Ramunėlės: jautriai odai ir nurimimui

    Ramunėlės laikomos vienu universaliausių pasirinkimų, kai vargina odos sausumas, tempimas ar paraudimas. Šios žolelės nuoviras vonioje gali švelninti niežulį ir diskomfortą, ypač jei oda linkusi į sudirgimus po saulės ar sausinančių prausiklių.

    Šilta vonia su ramunėlėmis neretai vertinama ir dėl raminamojo poveikio po stresinės dienos. Lengvas žolelių aromatas kai kuriems žmonėms padeda greičiau „išjungti“ mintis ir pasiruošti miegui, ypač jei laikomasi pastovaus vakaro režimo.

    Levanda: aromatas, padedantis atsipalaiduoti

    Levanda dažnai siejama su aromaterapija, nes jos kvapas daugeliui asocijuojasi su ramybe ir poilsiu. Į vonią ji paprastai dedama dėl nervinės įtampos mažinimo ir vakarinio atsipalaidavimo, kai sunku „atsijungti“ po darbų.

    Reguliarios levandų vonios gali būti naudingos ir odai, nes eteriniai junginiai siejami su raminamuoju poveikiu, o pats ritualas skatina skirti daugiau dėmesio drėkinimui po maudynių. Praktinis patarimas paprastas: rinkitės ne per karštą vandenį ir apsiribokite maždaug 15–20 minučių, kad oda neperdžiūtų.

    Apyniai: atsipalaidavimui ir galvos odai

    Nors apyniai dažniausiai prisimenami dėl alaus gamybos, liaudies tradicijose jie naudojami ir raminamuosiuose mišiniuose. Apynių spurgų nuoviras, supiltas į vonią, gali padėti atsipalaiduoti, o kai kuriems žmonėms palengvina užmigimą, ypač kai kūnas „įsitempęs“ po ilgos dienos.

    Apyniai minimi ir plaukų priežiūroje: iš jų ruošiami nuovirai ar skalavimo priemonės, kurias žmonės naudoja galvos odai prižiūrėti. Vis dėlto, jei vargina stiprus pleiskanojimas, slinkimas ar nuolatinis niežėjimas, vien naminių priemonių gali nepakakti ir verta pasitarti su vaistininku ar gydytoju.

    Prieš žolelių vonią pravartu įsitikinti, kad neturite alergijos pasirinktam augalui, o pirmą kartą geriau naudoti silpnesnį nuovirą. Jei oda pažeista, yra atvirų žaizdų, stiprus dermatitas ar būklė blogėja, saugiausia rinktis gydytojo rekomenduotas priemones, o ne eksperimentuoti.

  • Kaip sulaukti 100 metų: ekspertai pataria dėl judėjimo, mokymosi visą gyvenimą ir streso valdymo

    Ilgaamžiškumas vis rečiau siejamas vien su sėkme ar genetika. Gydytojai ir ilgaamžiškumo tyrėjai pabrėžia, kad didžiausią įtaką daro kasdieniai įpročiai: fizinis aktyvumas, mityba, miegas, streso kontrolė ir prasmingi socialiniai ryšiai.

    Pastaraisiais dešimtmečiais tikėtina gyvenimo trukmė daugelyje šalių augo dėl geresnės sveikatos priežiūros ir lėtinių ligų kontrolės. Tačiau specialistai akcentuoja, kad svarbu ne tik kiek metų gyvename, bet ir kiek jų praleidžiame funkcionaliai, išlaikydami jėgą, judrumą ir aiškų mąstymą.

    Ilgaamžiškumo ekspertai dažniausiai kartoja vieną pagrindinę mintį: judėjimas yra tarsi natūralus vaistas, kurį galima „vartoti“ kasdien. Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijos suaugusiesiems paprastai siejamos su bent 150 minučių vidutinio intensyvumo aerobine veikla per savaitę, papildant ją jėgos pratimais kelis kartus per savaitę.

    Toks derinys padeda palaikyti širdies ir kraujagyslių sistemą, raumenų masę bei kaulų tvirtumą, o tai ypač svarbu vyresniame amžiuje. Specialistai pabrėžia, kad reali nauda atsiranda tuomet, kai aktyvumas tampa rutinos dalimi, o ne epizodiniu užsidegimu.

    Kita kryptis, kuri vis dažniau minima ilgaamžiškumo diskusijose, yra mokymasis visą gyvenimą. Pažintinė veikla, nauji įgūdžiai ir nuolatinis smalsumas siejami su geresniu smegenų rezervu, o tai gali padėti ilgiau išlaikyti atmintį ir dėmesį.

    Tuo pat metu sveikatos priežiūra sparčiai juda į individualizuotus sprendimus, kai gydymas ir prevencija labiau pritaikomi konkrečiam žmogui. Įvertinus biologinius rodiklius, gyvenimo būdą ir rizikos veiksnius, lengviau tiksliai parinkti rekomendacijas: nuo fizinio krūvio iki mitybos ir lėtinių ligų stebėsenos.

    Miegas ir streso valdymas laikomi kertiniais sveiko senėjimo elementais, nes ilgalaikis stresas siejamas su didesne širdies ligų, metabolinių sutrikimų ir nuotaikos problemų rizika. Ekspertai rekomenduoja neapsiriboti vien „mažiau nervintis“ patarimu, o turėti konkrečius kasdienius įrankius.

    Vienas paprastesnių įpročių, apie kurį kalba sąmoningumo praktikos specialistai, yra lėtas, gilus kvėpavimas. Reguliari trumpa kvėpavimo praktika gali padėti sumažinti įtampą ir nerimą, o tai netiesiogiai palengvina miego kokybę ir savijautą.

    Ilgaamžiškumo idėja dažnai pateikiama kaip galimybė „antrai“ gyvenimo pusei: keičiant įpročius vidutiniame amžiuje galima reikšmingai pagerinti savijautą vėliau. Specialistai sutaria dėl vieno: geriausiai veikia ne stebuklingos metodikos, o nuoseklūs, pamatuojami ir ilgainiui išlaikomi sprendimai.

  • Miško maudynės ir stresas: prof. Emilia Janeczko sako, kad 15 minučių gali pakelti nuotaiką

    Vos 15–20 minučių miške daugeliui žmonių tampa pastebimu „perjungimu“: kvėpavimas rimsta, mažėja įtampa, o nuotaika tampa stabilesnė. Tai nėra vien subjektyvus pojūtis – vis daugiau tyrimų rodo, kad trumpas buvimas žalioje aplinkoje siejamas su geresne savijauta ir mažesniu streso lygiu.

    Specialistai pabrėžia, kad miškas veikia ne kaip dar vienas uždavinys, o kaip erdvė, kurioje nereikia tempo, rezultatų ar planų. Būtent taip apibrėžiama ir „miško maudynių“ praktika, Japonijoje žinoma kaip shinrin-yoku: lėtas, sąmoningas buvimas miške įtraukiant pojūčius.

    Kas yra miško maudynės?

    Miško maudynės nėra sportinė treniruotė ir ne „dar vienas žingsnių iššūkis“. Esmė – eiti lėčiau, sustoti, pastebėti šviesą tarp medžių, išgirsti lapų šnarėjimą, pajusti miško kvapus ir savo kvėpavimo ritmą.

    Ši praktika išpopuliarėjo Japonijoje kaip streso mažinimo priemonė, o vėliau paplito Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Pastaraisiais metais ji vis dažniau minima ir platesniame sveikatos prevencijos kontekste, kaip kasdienio perkrovimo mažinimo būdas.

    „Miško maudynės yra daugiau nei pasivaikščiojimas. Tai sąmoningas buvimas čia ir dabar, kai mišką patiriame pojūčiais, o tai gali palaikyti savijautą, nors nepakeičia gydymo“, – sakė prof. dr. hab. Emilia Janeczko.

    Kaip miškas veikia kūną?

    Tyrimuose dažniausiai akcentuojama, kad buvimas miško aplinkoje siejamas su ramesne autonominės nervų sistemos veikla. Paprasčiau tariant, organizmui lengviau pereiti iš „kovok arba bėk“ režimo į atsigavimo būseną.

    Praktikoje tai gali pasireikšti mažesniu nerimu, geresne nuotaika ir didesniu energingumu. Mokslinėje literatūroje taip pat aptariami fiziologiniai pokyčiai, pavyzdžiui, mažesnis pulsas ramybėje, žemesnis kraujospūdis ir mažesnė streso hormonų, tokių kaip kortizolis, koncentracija.

    „Kontaktas su mišku gali būti susijęs su geresne nuotaika, didesniu vitališkumu ir ramybės pojūčiu, taip pat su mažesniu kraujospūdžiu ir lėtesniu pulsu“, – sakė prof. dr. hab. Emilia Janeczko.

    Svarbus ir jutiminis fonas: žalia spalva, natūrali šviesa, miško kvapai, paukščių balsai ir ritmiški gamtos raštai. Skirtingai nei mieste, čia mažiau agresyvių dirgiklių, todėl protui paprasčiau „išsijungti“ nuo nuolatinio reagavimo.

    Kiek laiko reikia, kad pajustumėte efektą?

    Anot specialistų, teigiamas pokytis gali pasirodyti greičiau, nei tikimasi: kartais pakanka 15–20 minučių. Vis dėlto ilgalaikei naudai svarbiausia ne vienkartinis išėjimas, o reguliarumas.

    Dažnai cituojama rekomendacija sieja geresnę savijautą su maždaug 2 valandomis per savaitę, praleistomis gamtoje, o vienas išėjimas neturėtų būti labai trumpas. Tokį laiką lengviau „surinkti“ keliais ramesniais pasivaikščiojimais per savaitę, o ne viena ilga išvyka.

    „Optimalu sveikatai skirti apie dvi valandas per savaitę kontaktui su gamta, o vienas išėjimas neturėtų būti trumpesnis nei 20 minučių“, – sakė prof. dr. hab. Emilia Janeczko.

    Svarbu ir tai, kaip leidžiamas laikas: lėtas ėjimas dažnai siejamas su platesniu naudos spektru nei, pavyzdžiui, intensyvus judėjimas ar skubus maršruto „įveikimas“. Esmė – sumažinti tempą ir grąžinti dėmesį į pojūčius, o ne į rezultatą.

    Miškas nepakeičia gydytojų ar psichologo pagalbos, jei ji reikalinga, tačiau gali tapti praktišku kasdieniu atramos tašku. Kartais būtent trumpas, tykus buvimas tarp medžių padeda atgauti aiškesnį mąstymą ir ramesnį dienos ritmą.

  • Penn State-linked study suggests perceived control can cut daily stress by driving faster problem-solving

    Penn State-linked study suggests perceived control can cut daily stress by driving faster problem-solving

    New research involving scientists affiliated with Penn State suggests that feeling more in control of everyday problems can make people more likely to resolve them, easing day-to-day stress. The findings add to evidence that small psychological shifts can influence how people respond to routine hassles.

    The study, published in Communications Psychology, analyzed daily reports from more than 1 700 adults participating in the National Study of Daily Experiences, a project linked to the broader MIDUS health survey. Participants logged stressors over eight consecutive days and noted whether each issue was resolved by day’s end.

    Control and stress resolution link

    Researchers found that on days when individuals reported greater perceived control over a stressor, they were substantially more likely to take action that led to resolution. Examples included addressing an interpersonal conflict, handling a home problem, or responding to work overload.

    The analysis indicated that perceived control varies from day to day rather than functioning as a fixed personality trait. That matters because it suggests control can potentially be strengthened through context, planning, or support, rather than being something people either have or lack.

    Why age may amplify effects

    The link between perceived control and resolving stressors appeared to strengthen with age across the two survey waves taken roughly a decade apart. Researchers reported that later in the study period, higher-than-usual perceived control was associated with an even greater likelihood of resolving the day’s stressor.

    Scientists cautioned that perceived control does not remove stressors, but it may help people respond in ways that prevent problems from lingering. The authors say the next step is to examine whether faster resolution could also reduce the health impact of chronic stress over longer periods.

  • A lasting brain switch in addiction and stress: Why ΔFosB is drawing new attention in mental health research

    A lasting brain switch in addiction and stress: Why ΔFosB is drawing new attention in mental health research

    Advances in molecular psychiatry are sharpening scientists’ view of how stress and drugs can leave long-lasting marks on the brain. A recent interview published by Genomic Press in the journal Brain Medicine highlights decades of work that helped connect fleeting experiences to persistent changes in behavior.

    In the discussion, neuroscientist Eric J. Nestler, dean of the Icahn School of Medicine at Mount Sinai, traces how early training in brain chemistry led him to focus on the biology behind addiction, depression and resilience. He describes a field that has moved from broad theories toward specific molecules, cell types and circuits that can be measured.

    ΔFosB and long-term brain change

    One of the best-known findings from this line of research centers on ΔFosB, a transcription factor that can build up in reward-related brain circuits after repeated drug exposure and prolonged stress. Unlike many proteins that degrade quickly, ΔFosB can persist for weeks, helping to explain how short periods of exposure may trigger longer-lasting shifts in gene activity.

    Researchers have linked this durability to changes in motivation and reward processing that can raise vulnerability to addiction. The idea is not that one factor explains complex disorders, but that stable molecular signals like ΔFosB can act as a biological bridge between experience and enduring neural adaptation.

    From epigenetics to single-cell tools

    Nestler also points to a major methodological shift in the field, from studying signaling pathways to mapping gene regulation through epigenetic mechanisms such as chromatin modifications. Those approaches have been accelerated by tools that can parse differences across brain regions and, increasingly, across individual neuron types.

    Single-cell methods are now enabling researchers to look for patterns that may be missed when tissue is analyzed in bulk. That trajectory is feeding interest in whether future treatments could be tailored more precisely to particular circuits or cell populations involved in mood and substance-use disorders.

    Why resilience is becoming central

    A notable theme in the interview is a push to study resilience, not only pathology. Experiments in animals have identified molecular and circuit signatures associated with maintaining normal behavior despite stress, raising the possibility of therapies designed to strengthen protective mechanisms.

    Some resilience-oriented strategies are already being tested clinically for depression, reflecting a broader shift toward interventions that aim to improve adaptive capacity as well as relieve symptoms. The interview argues that focusing on what helps certain individuals recover could open complementary pathways for drug development.

    Nestler also underscores the importance of linking animal findings with human evidence, including results from postmortem brain studies in people affected by addiction and stress-related conditions. He warns that politicizing science could slow progress, stressing that medical research should remain independent and broadly beneficial.

  • University of Illinois study suggests joint savoring can strengthen relationships, especially under stress

    University of Illinois study suggests joint savoring can strengthen relationships, especially under stress

    Couples who deliberately pause to appreciate enjoyable moments together tend to report stronger, more stable relationships, according to new research from the University of Illinois Urbana-Champaign. The findings suggest that this shared habit, known as joint savoring, is linked to higher satisfaction and fewer conflicts.

    Savoring is commonly described by psychologists as slowing down to notice positive experiences and letting them register, whether in the present or through remembering the past and anticipating the future. While earlier work has tied savoring to individual well-being, the Illinois team examined what changes when partners do it together.

    How joint savoring was measured

    The study analyzed survey responses from 589 adults across the United States who were in committed relationships, most of them married. Participants were asked how often they and their partners intentionally focused on positive shared experiences, using a relationship-focused measure adapted from established savoring research.

    Respondents also reported on relationship quality, including satisfaction, communication conflict, and confidence that the relationship would last. They answered separate questions about stress and well-being, capturing whether they felt on top of responsibilities or overwhelmed in the prior month.

    A buffer when stress increases

    Researchers found that people who reported more joint savoring also reported less conflict, greater relationship satisfaction, and stronger belief in their shared future. The same group also showed signs of better personal well-being, indicating potential spillover benefits beyond the relationship itself.

    The pattern was most pronounced among people experiencing higher stress, where joint savoring appeared to function as a protective factor. In other words, when pressures rose, couples who routinely focused on positive shared moments were more likely to maintain confidence in their relationship and protect mental health.

    Why small rituals may matter

    The authors argue that joint savoring is practical because it does not require major life changes, only intentional attention. They suggest couples can build it into normal routines, such as talking through a good memory, lingering over a meal, or planning something enjoyable together.

    The research also underscores a limitation common to survey-based studies: the data reflects self-reports rather than observations of both partners in real time. Still, the findings add to a growing body of evidence that simple, repeatable relationship habits can help couples stay resilient, particularly during stressful periods.

  • Rutgers study suggests internalized stress could speed memory decline in older Chinese Americans

    Rutgers study suggests internalized stress could speed memory decline in older Chinese Americans

    Stress that people keep to themselves may be quietly linked to faster memory decline in older Chinese Americans, according to new research from Rutgers Health. The findings add detail to how emotional strain can shape brain aging in a population often underrepresented in dementia studies.

    The study, published in The Journal of Prevention of Alzheimer’s Disease, analyzed how social and behavioral factors relate to changes in memory over time. Researchers focused on Chinese adults aged 60 and older, noting that more tailored evidence is needed as the older Asian American population grows.

    What internalized stress looks like

    In the research, internalized stress referred to turning distress inward, including feelings such as hopelessness and absorbing stressful experiences rather than expressing or resolving them. The team reported that this pattern showed the clearest association with worsening memory across multiple assessments.

    The authors also pointed to cultural and life circumstances that can intensify hidden strain, including pressure to appear resilient and the practical stressors many older immigrants face. Language barriers, social isolation and adapting to different norms can compound stress over time.

    Evidence drawn from a major cohort

    To examine long-term patterns, the researchers used data from the Population Study of ChINese Elderly, a large community-based cohort in the Chicago area. The dataset followed more than 1 500 participants through interviews conducted from 2011 to 2017.

    Alongside internalized stress, the team evaluated neighborhood cohesion and external stress relief factors. Those measures did not show the same clear relationship with memory changes as internalized stress did, underscoring the potential importance of how stress is processed emotionally.

    Why the findings matter now

    The researchers emphasized that internalized stress is potentially modifiable, which may open doors for prevention-focused support. They argued that culturally sensitive approaches could help identify distress that is easy to miss and may influence cognitive health.

    While the study does not prove that stress causes dementia, it strengthens the case that emotional well-being and brain health are closely connected. The authors said the results could inform community programs and clinical screening that better fit the experiences of aging Chinese American adults.

  • Mokslininkai įvardijo emociją, kuri gali reikšmingai keisti psichikos sveikatą: ją patiriame dažniau nei manome

    Mokslininkai įvardijo emociją, kuri gali reikšmingai keisti psichikos sveikatą: ją patiriame dažniau nei manome

    Psichologai ir neuromokslininkai vis daugiau dėmesio skiria sudėtingai emocijai, kurią lietuviškai dažnai apibūdiname kaip nuostabą ir susižavėjimą ar net pagarbų „didingumo“ jausmą. Ji kyla tada, kai patiriamas vaizdas, mintis ar įvykis atrodo per didelis, kad tilptų į įprastą supratimą, ir trumpam pakeičia tai, kaip vertiname save bei aplinkinį pasaulį.

    Tokią būseną žmonės sieja su gamta, menu, muzika ar bendruomeniniais įvykiais, o astronautai ją aprašo žvelgdami į Žemę iš kosmoso. Tyrimai rodo, kad teigiama šios emocijos forma gali būti susijusi su geresne savijauta, mažesniu stresu ir didesniu gyvenimo prasmingumo jausmu, nors efektas nėra vienodas visiems.

    Ta pati emocija gali ir raminti, ir gąsdinti

    Specialistai pabrėžia, kad ši emocija turi dvi puses. Teigiama patirtis dažniau siejama su grožiu, harmonija ir saugumu, kai žmogus jaučia malonų susižavėjimą ir vidinę ramybę, pavyzdžiui, kalnuose ar stebėdamas įspūdingą saulėlydį.

    Tačiau panašus didingumo jausmas gali atsirasti ir grėsmės situacijose, kai kartu kyla baimė ir kontrolės praradimo pojūtis, pavyzdžiui, per stichines nelaimes. Kūno reakcijos abiem atvejais gali būti panašios, tačiau emocinę „etiketę“ dažnai nulemia kontekstas ir tai, ar žmogus jaučiasi saugus.

    Kas vyksta smegenyse

    Neuromoksliniai darbai sieja šią patirtį su dėmesio persitvarkymu: sumažėja aktyvumas smegenų tinkluose, kurie dažnai dalyvauja savirefleksijoje ir nuolatiniame galvojime apie save. Dėl to žmogus gali jausti, kad jo rūpesčiai trumpam „susitraukia“, o dėmesys persikelia į išorinį pasaulį.

    Skirtingos šios emocijos formos, kaip rodo tyrimai, gali skirtis ir fiziologiškai. Teigiama patirtis dažniau siejama su organizmo „nuraminimo“ mechanizmais, o neigiama gali labiau suaktyvinti kovok arba bėk reakciją, ypač jei situacija vertinama kaip pavojinga.

    Kodėl tai gali būti naudinga psichikos sveikatai

    Psichologijos literatūroje ši emocija siejama su keliais galimais mechanizmais: mažesniu savęs sureikšminimu, didesniu ryšio su kitais žmonėmis jausmu ir didesne prasme. Kai kuriuose tyrimuose pastebėta, kad žmonės po tokios patirties būna labiau linkę padėti kitiems ir lengviau atsitraukia nuo įkyrių minčių.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia ribas: ne visi patyrimai automatiškai virsta ilgalaike nauda, o neigiama šios emocijos forma gali sustiprinti nerimą. Todėl svarbus saugumo faktorius ir individualūs skirtumai, pavyzdžiui, polinkis į nerimą ar jautrumas stipriems dirgikliams.

    Praktikoje daug dėmesio sulaukia vadinamieji sąmoningi pasivaikščiojimai, kai einama su tikslu pastebėti grožį, mastą ir netikėtumą. Specialistai taip pat mini meną, muziką, mokymąsi ir bendras patirtis kaip paprastesnius būdus sukelti teigiamą nuostabos ir susižavėjimo būseną kasdienybėje.