CP v2

Tag: Stresas

  • Sapnavote gyvatę? Psichologai įspėja: reikšmė gali būti visai ne tokia, kaip manėte

    Sapnavote gyvatę? Psichologai įspėja: reikšmė gali būti visai ne tokia, kaip manėte

    Sapnuose pasirodanti gyvatė daugeliui sukelia stiprią emocinę reakciją, tačiau jos reikšmė nebūtinai yra vien neigiama. Liaudies tradicijoje gyvatė dažnai siejama su klasta, pavojumi ar paslėptais priešais, bet šiuolaikinėje psichologijoje ji neretai aiškinama kaip vidinių pokyčių ir transformacijos simbolis.

    Sapnų tyrėjai pabrėžia, kad svarbiausia yra kontekstas: kokius jausmus sapne patyrėte ir ką gyvatė darė. Nerimas, baimė ar pasišlykštėjimas gali rodyti įtampą santykiuose, nepasitikėjimą ar situacijas, kuriose jaučiatės pažeidžiami. Ramus stebėjimas dažniau siejamas su branda ir gebėjimu priimti pokyčius.

    Ką reiškia sapno siužetas?

    Jei sapne gyvatė artėja, vingiuoja šalia ar tarsi tyko, tai dažnai aiškinama kaip įspėjimas apie konfliktą ar neaiškią aplinką, kurioje trūksta atvirumo. Toks sapnas gali pasirodyti tada, kai realybėje nuolat vertinate rizikas, bijote suklysti ar jaučiate spaudimą darbe ir asmeniniame gyvenime.

    Jei sapne gyvatę nužudote, tai paprastai siejama su bandymu perimti kontrolę ir ryžtu gintis. Psichologiškai tai gali reikšti, kad artėjate prie sprendimo, kurio seniai vengėte, arba pagaliau pripažįstate problemą ir imamės veiksmų. Vis dėlto toks siužetas gali atspindėti ir per didelį griežtumą sau ar kitiems.

    Jei sapne tenka eiti pro daug gyvačių arba nuolat nuo jų trauktis, tai neretai rodo ilgalaikį nerimą ir užsitęsusią įtampą. Tokie sapnai dažniau kartojasi, kai žmogus patiria nuovargį, miego trūkumą ar nuolatinį stresą, o kūnas naktį bando apdoroti susikaupusias emocijas.

    Įkandimas: kodėl jis taip veikia?

    Gyvatės įkandimas sapne paprastai suvokiamas kaip staigus smūgis, išdavystė arba konfliktas, kuris palieka pėdsaką. Praktikoje žmonės tokį sapną neretai sieja su baime prarasti reputaciją, patirti apkalbas ar būti nepelnytai apkaltintiems. Kartais tai gali atspindėti ir vidinį kaltės jausmą, kai patys bijome ką nors įskaudinti.

    Jeigu sapne gyvatė įkanda kitam žmogui, tai gali reikšti įtampą santykiuose arba nuojautą, kad jūsų žodžiai ar veiksmai gali būti per aštrūs. Toks siužetas neretai pasitaiko po ginčų, neišsakytų nuoskaudų ar tada, kai santykiuose atsiranda daugiau konkurencijos nei pasitikėjimo.

    Kaip tai vertinti realiame gyvenime?

    Specialistai akcentuoja, kad sapnai nėra tikslus ateities pranašavimas, o greičiau mūsų minčių, patirčių ir emocijų atspindys. Gyvatės motyvas gali būti susijęs su instinktais, ribomis, pasitikėjimu ir gebėjimu prisitaikyti, todėl vienas ir tas pats simbolis skirtingiems žmonėms reikš skirtingus dalykus.

    Jei tokie sapnai kartojasi ir ima trikdyti miegą, verta atkreipti dėmesį į dienos stresorius, miego režimą ir emocinę savijautą. Kartais padeda paprastas įprotis užsirašyti sapno detales ir šalia pasižymėti, kas tuo metu kelia įtampą, nes pasikartojantys motyvai dažnai išryškina tikrąsias problemas.

  • Mokslininkai atskleidė, kas iš tiesų sukelia vaiduoklių jausmą senuose pastatuose: kalta ne mistika

    Mokslininkai atskleidė, kas iš tiesų sukelia vaiduoklių jausmą senuose pastatuose: kalta ne mistika

    Senuose rūsiuose ar laiptinėse daugelis yra patyrę keistą nerimą, dirglumą ar pojūtį, kad kažkas ne taip. Naujas tyrimas rodo, kad tokius išgyvenimus gali sukelti ne mistika, o infragarsas – ypač žemo dažnio vibracijos, kurių žmogus sąmoningai negirdi.

    Infragarso bangos paprastai apibrėžiamos kaip žemesnės nei maždaug 20 hercų. Nors ausys jų nefiksuoja kaip garso, kūnas jas gali jausti kaip vibracijas, o jos lengvai sklinda per sienas ir konstrukcijas, todėl jų poveikis patalpose gali būti netikėtai ryškus.

    Kas tiksliai buvo ištirta?

    Tyrėjai į eksperimentą įtraukė 36 studentus, kurie vieni sėdėjo patalpoje ir klausėsi muzikos. Dalies dalyvių aplinkoje tuo pat metu buvo leidžiamas 18 hercų infragarsas per paslėptus žemų dažnių garsiakalbius, apie tai jų neinformuojant.

    Po sesijos dalyviai įvertino savo savijautą, o mokslininkai prieš ir po bandymo paėmė seilių mėginius. Juose buvo matuojamas kortizolio lygis – vienas dažniausiai naudojamų biologinių streso žymenų.

    Rezultatai parodė, kad infragarsui veikiantys dalyviai dažniau jautėsi labiau sudirgę, nejaukiai, o net ir raminančią muziką linko vertinti kaip liūdnesnę. Svarbu ir tai, kad jie negalėjo patikimai pasakyti, ar vibracijos buvo leidžiamos, vadinasi, poveikis pasireiškė be sąmoningo atpažinimo.

    Kortizolis ir nematomas stresas

    Tyrime fiksuotas reikšmingas kortizolio padidėjimas esant infragarso poveikiui. Kortizolis natūraliai pakyla stresinėse situacijose, tačiau autoriai pabrėžia, kad infragarsas paveikė ir savijautą, ir biologinį streso atsaką labiau, nei būtų galima paaiškinti vien subjektyviu dirglumu.

    Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad tai dar ankstyvas žingsnis: imtis nedidelė, o dalyvių grupėje dominavo moterys, todėl išvadoms patvirtinti reikės didesnių ir įvairesnių tyrimų. Vis dėlto rezultatai papildo ankstesnius darbus, kuriuose žemo dažnio vibracijos sietos su diskomfortu ir nerimo pojūčiu.

    Kodėl tai siejama su vaiduokliais?

    Senesniuose pastatuose infragarsą gali generuoti susidėvėję vamzdynai, ventiliacijos sistemos, katilinės įranga ar pastato konstrukcijų rezonansas. Tokios vibracijos dažnai stipriau juntamos rūsiuose ir techninėse patalpose, kur įranga veikia uždarose erdvėse.

    Jei žmogus jau ateina su nuostata, kad vieta gali būti baugi ar vaiduokliška, nepaaiškinamas dirglumas ir įtampa gali būti priskiriami antgamtinėms priežastims. Tyrėjų teigimu, realybėje tai gali būti fiziologinė reakcija į aplinkos vibracijas, kurių sąmoningai neatpažįstame.

    Praktinė tokio darbo reikšmė gali būti platesnė nei vien paranormalūs pasakojimai. Infragarsas pasitaiko ir šiuolaikinėje aplinkoje, pavyzdžiui, šalia intensyvaus transporto, pramonės įrenginių ar galingų vėdinimo sistemų, todėl ilgalaikio poveikio klausimas svarbus ir pastatų projektavimui, ir triukšmo reguliavimui.

  • Kiek esate išmintingas: mandalos testas atskleidžia, kaip priimate sprendimus ir tvarkotės su stresu

    Vizualiniai asmenybės testai remiasi paprasta idėja: žmonės greitai atpažįsta formas ir simbolius, kurie tuo metu atrodo artimiausi jų būsenai. Psichologijoje tai siejama su projekcinėmis užduotimis, kurios gali paskatinti savirefleksiją, tačiau nėra laikomos klinikine diagnostika.

    Kaip veikia mandalos principas?

    Mandalos – simetriški apskritimo formos raštai, siejami su budizmo tradicijomis ir meditacija. Praktikoje jos dažnai naudojamos dėmesiui sutelkti, kvėpavimui nuraminti ir minčių chaosui sumažinti, todėl nenuostabu, kad tokie vaizdai tapo ir populiarių savęs pažinimo testų pagrindu.

    Norint, kad užduotis būtų prasminga, svarbu rinktis ne „gražiausią“, o tą raštą, kuris intuityviai atrodo labiausiai tinkantis dabartinei jūsų savijautai. Net jei patinka keli variantai, šio tipo testuose paprastai prašoma pasirinkti vieną, kad atsakymas būtų nuoseklus.

    Ką gali reikšti jūsų pasirinkimas?

    Jei labiausiai patraukė pirmasis raštas, testas tai sieja su racionalumu ir stipria intuicija. Tokie žmonės dažnai neskuba daryti išvadų, linkę pergalvoti kelis scenarijus ir sprendimus priima įvertinę pasekmes.

    Vis dėlto šalia to gali atsirasti ir griežtesnis tiesmukumas: atvirumas padeda išvengti dviprasmybių, bet kartais žeidžia aplinkinius. Patarimas paprastas – išlaikyti aiškumą, bet rinktis jautresnę formą, kai tema asmeniška.

    Antrąjį raštą dažnai renkasi stabilumą vertinantys žmonės, kuriems svarbus saugumas ir aiški tvarka. Testas teigia, kad jie linkę vengti rizikos, renkasi patikrintus sprendimus ir geriau jau mažesnę naudą, bet daugiau ramybės.

    Toks požiūris dažnai padeda krizėse, tačiau kartais gali stabdyti augimą, ypač kai pokyčiai neišvengiami. Šio profilio žmonėms verta sąmoningai pasitikrinti, ar saugumas netapo įpročiu atidėlioti svarbius žingsnius.

    Trečiasis raštas testuose dažnai siejamas su uždarumu ir emocijų kontrolės poreikiu. Tokie žmonės atsargiai prisileidžia naujus pažįstamus, saugo asmeninę erdvę ir retai atvirai parodo, ką jaučia.

    Nors tai gali apsaugoti nuo konfliktų ar nusivylimų, ilgainiui didina vienišumo riziką. Jei atpažįstate save, verta pradėti nuo mažų žingsnių: atviriau kalbėti su artimiausiais ir priimti pagalbą, kai jos reikia.

    Svarbu prisiminti, kad tokie testai labiau skirti pramogai ir savirefleksijai, o ne tiksliai „išmatuoti“ išmintį. Jei nerimas, nuotaikos svyravimai ar nuolatinis stresas trukdo kasdienybei, patikimiausias kelias – pasitarti su psichologu ar psichoterapeutu.

  • Ilgaamžiškumo paslaptis? Vyriausias JAV vyras atskleidė paprastus įpročius, kurie veikia

    Ilgaamžiškumo receptų internete netrūksta, tačiau vyriausias JAV vyras tikina, kad jo taisyklės gerokai paprastesnės nei madingos dietos ar brangūs papildai. Louisas Cano, kuriam peržengus 110 metų ribą, savo kasdienybę apibūdina trumpai: jaučiasi gerai.

    Jis gimė Kolumbijoje 1914 metais, o į Jungtines Valstijas persikėlė 1990-aisiais kartu su žmona. Po žmonos mirties 2004 metais jis apsigyveno Naujajame Džersyje, kur iki šiol gyvena su šeima.

    Vienu svarbiausių ilgo gyvenimo ramsčių vyras įvardija pagarbų, ramų elgesį su aplinkiniais ir vengimą konfliktų. Pasak jo, geras požiūris į žmones ir vidinė pusiausvyra padėjo išlikti tvirtesniam tiek emociškai, tiek fiziškai.

    „Svarbiausia elgtis gerai ir nesivelti į nereikalingus ginčus“, – sakė Louisas Cano.

    Nors jis neturėjo formaliojo išsilavinimo, jaunystėje tarnavo Kolumbijos kariuomenėje, vėliau kūrė savo veiklą ir augino didelę šeimą. Jis susilaukė dešimties vaikų, o šiandien jį supa plati giminė: vaikai, anūkai, proanūkiai ir net dar jaunesnės kartos.

    Ilgaamžiškumą tyrinėjanti organizacija LongeviQuest, vertinanti amžiaus įrodymus ir demografinius duomenis, yra pripažinusi Louisą Cano vienu iš seniausių dabar gyvenančių žmonių. Tokios duomenų bazės paprastai remiasi civilinės metrikacijos dokumentais ir istorine informacija, todėl jų įrašai laikomi vienais patikimiausių viešojoje erdvėje.

    Gerontologai pabrėžia, kad ilgaamžiškumą dažniausiai lemia ne vienas stebuklingas faktorius, o kelių dalykų visuma: genetika, sveikatai palanki aplinka, socialiniai ryšiai, streso kontrolė ir kasdieniai įpročiai. Louisas Cano istorija šiuos principus iliustruoja praktiškai, be sudėtingų formulių.

  • Pamirškite alkoholį: gydytojas įvardijo 5 įpročius, kurie greičiausiai sendina organizmą

    Kalbant apie tai, kas greitina senėjimą, dažnas pirmiausia pagalvoja apie alkoholį. Tačiau gydytojai pabrėžia, kad kasdieniai įpročiai neretai dar labiau kenkia ilgalaikei sveikatai, nes veikia tyliai ir nuosekliai.

    Gydytojas, širdies chirurgas Jeremy Londonas viešai įvardijo penkias elgsenas, kurių atsisakymas gali padėti lėtinti su amžiumi susijusius pokyčius. Jo akcentas paprastas: senėjimą spartina ne vienas produktas, o pasikartojančios rutinos, kurios blogina medžiagų apykaitą, hormonų pusiausvyrą ir uždegiminius procesus.

    Rūkymas ir garinimas

    Rūkymas kenkia praktiškai visoms organizmo sistemoms: didina širdies ir kraujagyslių ligų, insulto, lėtinės obstrukcinės plaučių ligos ir onkologinių susirgimų riziką. Net ir nedidelis rūkymo intensyvumas siejamas su prastesniais sveikatos rodikliais bei trumpesne gyvenimo trukme.

    Garinimas dažnai pateikiamas kaip mažiau žalinga alternatyva, tačiau nikotinas išlieka priklausomybę kelianti medžiaga, o aerozoliuose gali būti kvėpavimo takus dirginančių junginių. Specialistai pabrėžia, kad ilgalaikis poveikis vis dar tiriamas, todėl saugumo iliuzija gali kainuoti brangiai.

    Sėdimas gyvenimo būdas

    Pasak gydytojo, žmogaus kūnas sukurtas judėti, todėl ilgas sėdėjimas darbe 6 ar 8 valandas iš eilės daro įtaką gliukozės apykaitai ir ląstelių energijos gamybai. Net ir sportuojant vakare, pernelyg ilgos nejudrumo atkarpos dienos metu gali „anuliuoti“ dalį naudos.

    Tyrimai rodo, kad dažnesnės trumpos aktyvumo pertraukos, pavyzdžiui, kelių minučių pasivaikščiojimas kas valandą, gali padėti palaikyti stabilesnį cukraus kiekį kraujyje ir mažinti bendrą nuovargį. Praktikoje tai reiškia, kad svarbus ne tik sportas, bet ir judėjimas per visą dieną.

    Nutukimas ir ypač pilviniai riebalai

    Gydytojas atkreipia dėmesį, kad svarbi ne vien svarstyklių rodoma reikšmė, bet ir riebalų pasiskirstymas. Pilvo srityje susikaupęs, vadinamasis visceralinis riebalas, siejamas su didesne 2 tipo diabeto, hipertenzijos, širdies ligų ir kai kurių vėžių rizika.

    Visceralinis riebalas nėra tik „energijos atsarga“: jis aktyviai dalyvauja hormonų ir uždegimo reguliavime, todėl gali skatinti lėtinį žemo intensyvumo uždegimą. Ilgainiui tai atsispindi ne tik kraujo tyrimuose, bet ir odos, raumenų bei kraujagyslių „biologiniame amžiuje“.

    Lėtinis stresas

    Kalbama ne apie trumpalaikį jaudulį, o apie ilgai trunkantį aukšto lygio stresą, kai žmogus nuolat gyvena įtampoje dėl darbo praradimo, artimojo ligos, finansinių sunkumų ar santykių problemų. Tokiose situacijose ilgiau išlieka padidėjęs kortizolio ir kitų streso hormonų lygis.

    Nuolatinė įtampa gali bloginti miegą, didinti apetitą, skatinti žalingus įpročius ir silpninti imuninę sistemą. Dėl to susidaro uždaras ratas: prastėja savijauta, mažėja fizinis aktyvumas, o tai dar labiau didina stresą.

    Prastas miegas

    Jei miegas nenuoseklus ar per trumpas, organizmas nespėja tinkamai atsigauti, o ilgainiui didėja širdies ir kraujagyslių ligų, metabolinių sutrikimų ir nuotaikos problemų rizika. Miegas svarbus ir dėl to, kad jo metu vyksta audinių atstatymas bei atminties ir emocijų reguliavimo procesai.

    Gydytojai dažnai pabrėžia miego ritmą: svarbu panašiu metu eiti miegoti ir keltis, riboti ekranų šviesą vakare ir vengti stimuliatorių vėlai dieną. Net kelių savaičių miego režimo korekcijos kai kuriems žmonėms pastebimai pagerina energiją, alkio kontrolę ir emocinį stabilumą.

    Nors alkoholis išlieka svarbus rizikos veiksnys daugeliui ligų, šiame sąraše jis nebuvo pagrindinis akcentas. Esminė žinutė paprasta: senėjimą labiausiai spartina kasdienės, ilgai besitęsiančios elgsenos, kurias galima keisti palaipsniui ir nuosekliai.

  • Kava gerina nuotaiką ne vien dėl kofeino: mokslininkai atskleidė netikėtą mechanizmą

    Kava gerina nuotaiką ne vien dėl kofeino: mokslininkai atskleidė netikėtą mechanizmą

    Rytinė kava daugeliui yra ne tik būdas greičiau pabusti, bet ir kasdienis ritualas, susijęs su geresne savijauta. Naujesni tyrimai rodo, kad šis poveikis gali būti platesnis nei vien trumpalaikis stimuliavimas kofeinu, o nuotaikos pokyčius lemia keli tarpusavyje susiję veiksniai.

    Mokslininkai, kurių darbas publikuotas žurnale Nature Communications, tyrė apie 300 suaugusiųjų, tarp jų ir reguliariai geriančių kavą, ir vengiančių kofeino. Eksperimente dalis dalyvių gėrė įprastą kavą, dalis rinkosi kavą be kofeino, o vėliau buvo vertinamas poveikis savijautai ir reakcijoms, taip pat laikotarpis, kai kavos buvo atsisakyta.

    Ką parodė tyrimo rezultatai

    Rezultatai siejo reguliarų kavos vartojimą su didesniu emociniu reaktyvumu ir impulsyvumu, tačiau kartu fiksuotas kai kurių pažintinių funkcijų pagerėjimas. Dažniausiai minimos sritys buvo dėmesio išlaikymas ir budrumas, kurie gali turėti reikšmės produktyvumui bei kasdieniam darbingumui.

    Vienas įdomiausių pastebėjimų buvo tai, kad nuotaikos pagerėjimas ir mažesnis subjektyviai jaučiamas stresas pasireiškė ir geriant kavą be kofeino. Tai leidžia manyti, kad svarbų vaidmenį atlieka ne tik kofeinas, bet ir kiti kavos junginiai, taip pat pats gėrimo kontekstas ir ritualas.

    Žarnyno ir smegenų ryšys

    Tyrėjai atkreipė dėmesį ir į galimus pokyčius žarnyno mikrobiome, kurie siejami su vadinamąja žarnyno ir smegenų ašimi. Ši kryptis pastaraisiais metais sulaukia vis daugiau dėmesio, nes vis dažniau svarstoma, kad virškinamojo trakto būklė gali turėti įtakos emocijų reguliacijai ir streso reakcijoms.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad tokie rezultatai nereiškia, jog kava visiems vienodai tinka ar yra universali priemonė gerai nuotaikai palaikyti. Poveikis gali skirtis priklausomai nuo individualaus jautrumo, miego kokybės, suvartojamo kiekio ir to, ar kava geriama su maistu.

    Ką verta žinoti kasdien geriantiems kavą

    Praktiniu požiūriu tai sustiprina idėją, kad savijautą veikia ne vien atskiros medžiagos, bet ir įpročių visuma. Kai kuriems žmonėms kavos puodelis gali būti signalas pradėti dieną, skirti laiko sau ir sumažinti įtampą, net jei kofeino kiekis yra nedidelis.

    Jei kava ima kelti nerimą, didina dirglumą ar trukdo miegui, verta peržiūrėti vartojimo laiką ir kiekį, o prireikus rinktis kavą be kofeino. Tyrimai primena, kad savijauta dažnai priklauso nuo kelių sluoksnių: biologijos, įpročių ir kasdienės rutinos, kurią formuojame patys.

  • Malonūs prisiminimai dingsta ne dėl amžiaus: mokslininkė paaiškino stebėtinai paprastą priežastį

    Malonūs prisiminimai dingsta ne dėl amžiaus: mokslininkė paaiškino stebėtinai paprastą priežastį

    Kodėl prisiminimai išblunka?

    Ne vienas yra patyręs situaciją, kai artimas žmogus pasakoja apie jaukią bendrą akimirką, o jūs jos tiesiog neprisimenate. Tai dažnai priverčia sunerimti: gal atmintis silpsta, gal galva perpildyta informacijos, o gal smegenys tiesiog nebeturi vietos naujiems prisiminimams.

    Neuromokslas tokią intuiciją pataiso: smegenys neveikia kaip talpa, kuri kada nors prisipildo iki kraštų. Kur kas tiksliau būtų sakyti, kad jos nuolat atsirenka, ką įsiminti, o ką praleisti, todėl dalis įvykių taip ir netampa tvirtais prisiminimais.

    Atmintis priklauso nuo dėmesio

    Kasdien mus pasiekia milžiniški informacijos srautai: vaizdai, garsai, pokalbiai, sprendimai ir užduotys. Jeigu smegenys bandytų viską įrašyti pažodžiui, sistema greitai „užstrigtų“, todėl veikia filtras, kurio pirmoji stotelė yra dėmesys.

    Jei tuo metu mintys sukasi apie planus, laiką, darbų sąrašą ar kelionės logistiką, patirtis užfiksuojama silpniau. Tokiu atveju prisiminimas dažnai ne tiek „dingsta“, kiek apskritai nebūna iki galo susiformavęs.

    Kodėl du žmonės prisimena skirtingai?

    Net ir tada, kai įvykis įsimenamas, atmintis nėra nekintamas įrašas. Kaskart prisimindami mes rekonstruojame patirtį iš detalių nuotrupų, ankstesnių žinių ir lūkesčių, todėl pasakojimas ilgainiui gali kisti.

    Jei vienas žmogus tą patį įvykį dažnai prisimena, aptaria, perpasakoja ar susieja su kitomis patirtimis, jo prisiminimas tampa ryškesnis ir lengviau pasiekiamas. Kito žmogaus prisiminimas, jei jis retai „aktyvuojamas“, gali išblukti ir tapti sunkiai atgaunamas.

    „Atmintis nėra pasyvus gyvenimo įrašymas – smegenys nuolat pasirenka, ką išlaikyti, o ką paleisti“, – sakė Bristolio universiteto anatomijos profesorė Michelle Spear.

    Ne vietos trūkumas, o per didelis krūvis

    Jaustis tarsi galva pilna dažniau reiškia ne tai, kad baigėsi atminties „sandėlis“, o tai, kad pasiekėte apdorojimo ribas. Dėmesys yra ribotas, o dar labiau ribota yra darbinė atmintis, kuri leidžia vienu metu „laikyti“ kelias aktyvias mintis.

    Kai darbinė atmintis perkrauta, naujai informacijai sunkiau įsitvirtinti, o vėliau ją sunkiau prisiminti. Tai primena situaciją, kai atsidarę per daug naršyklės skirtukų pradedame viską valdyti prasčiau, nors niekas dar nėra galutinai prarasta.

    Svarbi detalė ta, kad malonios akimirkos dažniausiai geriau išlieka, jei tuo metu sąmoningai sustojame, atkreipiame dėmesį į aplinką, emociją ir detales. O vėliau jas sustiprina kartojimas: trumpas užrašas, nuotrauka, pokalbis ar tiesiog sąmoningas prisiminimas po kelių dienų.

    Jeigu kažko neprisimenate, tai nebūtinai signalas apie rimtesnes problemas. Dažnai tai rodo, kad tuo metu dėmesys buvo kitur arba prisiminimas nebuvo pakankamai sustiprintas, todėl dabar jį tiesiog sunkiau pasiekti.

  • Mokslininkai įvardijo įprotį, siejamą su 11–15 proc. ilgesne gyvenimo trukme: svarbu emocijos

    Gyvenimo trukmę lemia ne vien genetika, mityba ar laiku atliekami sveikatos patikrinimai. Vis daugiau tyrimų rodo, kad didelę reikšmę turi ir emocinė savijauta, ypač optimizmas bei gebėjimas suvaldyti pyktį ir lėtinį stresą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad emocijos nėra vien psichologinis fonas, jos gali veikti elgesį ir fiziologinius procesus. Optimistiškesni žmonės dažniau laikosi sveikesnių kasdienių įpročių, o tai ilgainiui siejama su mažesne širdies ir kraujagyslių ligų bei kitų lėtinių būklių rizika.

    Vienas dažniausiai cituojamų modernių darbų, publikuotas 2019 metais, parodė, kad optimistai vidutiniškai gyvena apie 11–15 proc. ilgiau nei pesimistai. Kituose didelės apimties stebėjimuose optimistiškesnis požiūris buvo susietas su didesne tikimybe sulaukti 90 metų.

    Pyktis ir stresas aktyvina organizmo reakciją, susijusią su streso hormonais, tokiais kaip adrenalinas ir kortizolis. Trumpi pykčio protrūkiai gali laikinai pabloginti kraujotakos sistemos rodiklius, o nuolatinis stresas ilgainiui didina bendrą „apkrovą“ širdžiai ir kraujagyslėms.

    Mokslinėje literatūroje dažnai akcentuojama, kad lėtinis stresas siejamas su didesne antro tipo diabeto, insulto ir širdies ligų rizika. Dėl to gebėjimas laiku „neįsisukti“ į pykčio spiralę gali tapti praktišku kasdieniu įrankiu, turinčiu ilgalaikių pasekmių sveikatai.

    „Net trumpi pykčio epizodai gali neigiamai paveikti širdies ir kraujagyslių sistemą, o lėtinis stresas ilgainiui didina rimtų ligų riziką“, – teigiama publikacijoje apie tyrimų apžvalgą.

    Aiškinant, kodėl stresas gali trumpinti gyvenimą, neretai minimos telomeros, chromosomų galuose esantys „apsauginiai dangteliai“. Senstant telomeros trumpėja, o joms per daug sutrumpėjus ląstelėms sunkiau atsinaujinti ir normaliai dalytis.

    Tyrimai rodo sąsajas tarp lėtinio streso ir spartesnio telomerų trumpėjimo, todėl emocinė įtampa laikoma vienu iš veiksnių, galinčių pagreitinti biologinį senėjimą. Kai kurios streso mažinimo praktikos, pavyzdžiui, meditacija, moksliniuose darbuose siejamos su palankesniais telomerų rodikliais.

    Ekspertai taip pat atkreipia dėmesį, kad vadinamasis „garo nuleidimas“ agresyviais veiksmais dažnai neduoda norimo efekto. Labiau pasiteisina ramesnės strategijos, tokios kaip lėtas kvėpavimas, dėmesio sutelkimas į kūno pojūčius, joga ar kitos reguliarios atsipalaidavimo praktikos.