Tag: Šunys

  • Mokslininkai paaiškino, kodėl dideli šunys sensta greičiau: skaičiai stebina

    Dideli šunys dažnai laikomi ramiais šeimos milžinais, tačiau jų šeimininkai neretai susiduria su skaudžia realybe: stambios veislės sensta greičiau ir vidutiniškai gyvena trumpiau nei mažesni šunys. Šis dėsningumas ypač ryškus šunų pasaulyje, nes veislės skiriasi dydžiu beveik šimtą kartų.

    Naujesnių ir didelės apimties duomenų pateikė britų organizacijos Dogs Trust analizė, 2024 metais publikuota žurnale Scientific Reports. Joje įvertinta 584 734 šunų informacija, įskaitant 284 734 jau nugaišusius gyvūnus, todėl tyrėjai galėjo patikimiau palyginti skirtingų veislių gyvenimo trukmę.

    Skaičiai rodo aiškią kryptį: bendra gyvenimo trukmės mediana siekė 12,5 metų, o didelių veislių šunims buvo nustatyta apie 20 proc. didesnė trumpesnio gyvenimo rizika nei mažiems. Trumpiausiai šiame duomenų rinkinyje gyveno kai kurios ypač didelės ir masyvios veislės, tačiau tyrėjai pabrėžė, kad rezultatai apibūdina Jungtinėje Karalystėje gyvenusius šunis.

    Vis dėlto dydis nėra vienintelis veiksnys. Tyrime matyti, kad reikšmę turi ir konkreti veislė, kūno sandara, snukio forma bei lytis, o kai kurios populiarios stambesnės veislės gali gyventi ilgiau nei būtų galima spėti vien iš svorio. Tai reiškia, kad didelis šuo automatiškai nereiškia trumpo gyvenimo.

    Kodėl sensta greičiau?

    Viena dažniausiai cituojamų hipotezių susijusi su tuo, kad stambios veislės greičiau pereina augimo etapą, o spartus augimas gali didinti organizmo apkrovas. Ankstesnis tyrimas, 2013 metais publikuotas žurnale The American Naturalist, nagrinėjo 74 šunų veisles ir iškėlė išvadą, kad didesni šunys dažniau miršta jauni pirmiausia dėl spartesnio senėjimo tempo, o ne dėl to, kad senėjimas prasideda anksčiau.

    Tyrėjai šį reiškinį apibūdino vaizdžiai: suaugęs didelio šuns gyvenimas tarsi būtų leidžiamas pagreitintu režimu. Skaičiuota, kad veislės vidutinės kūno masės padidėjimas 2 kilogramais gali reikšti maždaug vieno mėnesio trumpesnę tikėtiną gyvenimo trukmę.

    Kitas svarbus galimas mechanizmas siejamas su IGF-1, insuliną primenančiu augimo faktoriumi, kuris daro įtaką augimui ir kai kuriuose gyvūnų modeliuose siejamas su ilgaamžiškumo procesais. 2007 metais žurnale Science publikuoti duomenys išskyrė IGF1 geno variantą, būdingą mažoms veislėms ir retą milžiniškose, tačiau mokslininkai pabrėžia, kad tai tebėra stipri hipotezė, o ne galutinai įrodytas viską paaiškinantis mechanizmas.

    Ligos rizikos ir ką gali padaryti šeimininkas

    Vienas iš paaiškinimų, kodėl stambūs šunys vidutiniškai gyvena trumpiau, susijęs su dažnesnėmis tam tikromis mirties priežastimis. Didelėms veislėms kai kuriuose duomenų rinkiniuose būdingesnė didesnė dalis mirčių dėl onkologinių ligų, o tai siejama ir su intensyvesniu augimu bei didesniu ląstelių dalijimųsi skaičiumi, didinančiu klaidų tikimybę.

    Vis dėlto praktiškai svarbiausia žinutė šeimininkui yra ne fatalizmas, o rizikų valdymas. Tyrimai nuosekliai rodo, kad viena geriausiai pagrįstų priemonių šuns sveikatai ir gyvenimo trukmei gerinti yra tinkamas kūno svoris visą gyvenimą.

    Ilgalaikis, 14 metų trukęs eksperimentas su 48 labradorais parodė reikšmingą skirtumą tarp šunų, kurie buvo šeriami saikingiau, ir tų, kurie buvo peršeriami: pirmųjų gyvenimo trukmės mediana siekė 13 metų, o antrosios grupės 11,2 metų. Skirtumas beveik dveji metai, o saikingiau šerti šunys ilgiau išliko sveikesni, ypač vertinant sąnarių problemas.

    Stambių veislių šuniukams papildomai svarbu, kad augimas nebūtų pernelyg greitas. Veterinarijos rekomendacijos paprastai pabrėžia, kad per didelis kalorijų kiekis ir netinkamas kalcio balansas gali didinti ortopedinių problemų riziką, todėl šuniukams dažnai siūloma rinktis subalansuotą ėdalą, pritaikytą didelėms veislėms, ir vengti savavališkos kalcio papildų suplementacijos.

    Diskusijų kelia ir kastracijos ar sterilizacijos laikas, ypač stambioms veislėms. Kalifornijos universiteto Davis mokslininkų analizė, apėmusi 35 veisles, parodė, kad kai kurioms didelėms veislėms ankstyva kastracija iki vienų metų gali būti siejama su didesne sąnarių sutrikimų rizika, tačiau poveikis nėra vienodas visoms veislėms, todėl sprendimą rekomenduojama priimti individualiai su veterinaru.

    Kadangi dideli šunys dažnai greičiau tampa senjorais, profilaktinės apžiūros ir ankstyvas simptomų pastebėjimas įgauna dar didesnę reikšmę. Šeimininkams patariama neatidėlioti konsultacijos, jei atsiranda naujų gumbų po oda, šlubavimas, sustingimas po atsistojimo ar apetito pokyčiai, nes ankstyva diagnostika gali nulemti gydymo sėkmę.

    Apibendrinant, mokslas vis aiškiau rodo, kad stambių veislių šunų trumpesnė gyvenimo trukmė dažnai susijusi su spartesniu senėjimo tempu, o galimi mechanizmai apima augimo biologiją ir hormonus, tokius kaip IGF-1. Tačiau kasdieniai sprendimai, ypač svorio kontrolė, tinkama mityba augimo laikotarpiu, judėjimas ir reguliari veterinarinė priežiūra, gali realiai pagerinti didelio šuns gyvenimo kokybę ir prailginti aktyvius metus.

  • Po 60-ies: kodėl vis daugiau senjorų renkasi katę, o ne šunį – priežastys stebina

    Vis daugiau vyresnių nei 60 metų žmonių, rinkdamiesi augintinį, pirmenybę teikia katei, o ne šuniui. Specialistai tai sieja su kasdienio gyvenimo ritmu, fizinėmis galimybėmis ir saugumu namuose, nes katės dažnai reikalauja mažiau intensyvios priežiūros.

    Nors šuo daugeliui išlieka puikus pasirinkimas, jis paprastai įpareigoja reguliariai eiti į lauką ir būti fiziškai aktyviam. Vyresniame amžiuje tai gali tapti ne tik iššūkiu, bet ir rizika, ypač slidžiuoju sezonu, kai padidėja griuvimų tikimybė.

    Kodėl katė senjorams atrodo patogesnė?

    Dideli, energingi šunys pasivaikščiojimų metu kartais gali netikėtai timptelėti pavadėlį ar kliudyti po kojomis, o bet kokia trauma vyresniame amžiuje atsistato sunkiau. Katė dažniausiai gyvena namuose, todėl kasdienis režimas tampa paprastesnis ir labiau prognozuojamas.

    Dar vienas svarbus argumentas yra priežiūros logistika. Jei žmogui prireikia išvykti ar netikėtai atsidurti ligoninėje, katę dažnai pakanka pamaitinti ir pasirūpinti kraiku, o trumpalaikę pagalbą organizuoti paprasčiau nei šuns vedžiojimą kelis kartus per dieną.

    Ramybė, miegas ir mažiau triukšmo

    Katės įprastai yra tylesnės, rečiau kelia triukšmą dėl aplinkos dirgiklių ir didelę paros dalį miega. Tai ypač svarbu žmonėms, kurie vertina ramesnį namų gyvenimą ir nori augintinio, prisitaikančio prie lėtesnio tempo.

    Gyvūno buvimas šalia taip pat gali mažinti vienišumo jausmą ir suteikti dienai struktūros. Tyrimuose su vyresnio amžiaus žmonėmis augintiniai neretai siejami su geresne savijauta, emociniu ryšiu ir didesniu kasdienės rutinos stabilumu.

    „Dalis vyresnių žmonių sunkumų kyla iš bejėgiškumo ir vienišumo jausmo, o gyvūnų draugija gali tapti svarbia emocine atrama“, – sakė Džordžijos universiteto mokslininkė dr. Sherry Sanderson.

    Šuo ar katė: svarbiausia įvertinti savo galimybes

    Veterinarai ir gyvūnų elgsenos specialistai pabrėžia, kad universalaus atsakymo nėra, nes viskas priklauso nuo žmogaus sveikatos, gyvenimo būdo ir turimų resursų. Jei senjoras nori daugiau judėjimo, turi jėgų ir saugią aplinką pasivaikščiojimams, šuo gali tapti puikia motyvacija aktyvumui.

    Tuo metu katė dažnai pasirenkama kaip ramesnis kompanionas, kuris nereikalauja išėjimų į lauką bet kokiu oru ir lengviau prisitaiko prie namų rutinos. Specialistai taip pat primena, kad renkantis augintinį verta pasitarti su veterinaru ir realistiškai įvertinti, kokia priežiūra bus reikalinga ilguoju laikotarpiu.

  • Ržesuvas kuria protezus gyvūnams: katė, šuo, net strutis – specialistai atskleidė, kaip tai veikia

    Rzeszowskie Zakłady Ortopedyczne od półtorej dekady zajmują się tworzeniem protez dla osób po amputacjach. Jednak ich praca nie ogranicza się wyłącznie do ludzi. Specjaliści z tej firmy z sukcesem wykonują również protezy dla zwierząt, pomagając między innymi psom i kotom w odzyskaniu sprawności.

    Początki Rzeszowskich Zakładów Ortopedycznych sięgają piętnastu lat wstecz.

    To był początek niezwykłej drogi. Jak się okazało, po założeniu sztucznej kończyny Luna błyskawicznie wróciła do aktywności. Jej entuzjazm był tak duży, że goniąc kota, zdołała uszkodzić element zwany stopą biegową.

    Była to najprawdopodobniej pierwsza w naszym kraju proteza stworzona specjalnie dla czworonoga. Od tego momentu rzeszowska firma przygotowała już dwadzieścia bezpłatnych sztucznych kończyn dla psów. Na tym jednak ich działalność się nie kończy.

    Niedawno specjaliści z Rzeszowa podjęli się kolejnego wyzwania, tworząc sztuczną kończynę dla kota.

    Dziś Rzeszowskie Zakłady Ortopedyczne to biznes prowadzony przez rodzinę. Założona przez Mariusza Grelę firma funkcjonuje dzięki jego współpracy z synem Michałem oraz zięciem Rafałem. W zespole zatrudnionych jest piętnaście osób, które opuszczają firmę dopiero w momencie przejścia na emeryturę.

  • Peršoko tvorą, išsivedė šunį iš Varšuvos prieglaudos: 51-erių paaiškinimas pribloškė

    Varšuvoje, benamių gyvūnų prieglaudoje, įvyko incidentas, sukrėtęs darbuotojus: 51 metų vyras peršoko tvorą, pateko į aptvarą ir pasiėmė šunį. Įtariamasis buvo pastebėtas darbuotojų, sulaikytas su gyvūnu ir perduotas policijai.

    Įvykis užfiksuotas prieglaudoje Varšuvoje. Policijos teigimu, vyras į teritoriją pateko neteisėtai ir bandė išeiti vedinas mišrūnu, kurį paėmė iš vieno gardo.

    Prieglaudos darbuotojai vyrą pastebėjo ir mėgino sustabdyti. Įtariamasis bandė sprukti, tačiau buvo sulaikytas vietoje, o šuo saugiai grąžintas prieglaudos prižiūrėtojams.

    Įtariamojo versija nustebino

    Sulaikytas vyras teisėsaugai aiškino esą neketinęs vogti gyvūno. Jo teigimu, šunį jis tik norėjo išsivesti pasivaikščioti.

    „Jis pareigūnams aiškino, kad norėjo tik išvesti šunį pasivaikščioti, nes, kaip teigė, prieglaudos vadovė jam tai buvo uždraudusi“, – nurodė policijos atstovė.

    Tačiau toks paaiškinimas nuo atsakomybės neatleidžia: pareigūnai pradėjo ikiteisminį tyrimą. Vyrui pareikšti įtarimai dėl vagystės įsibraunant, o už tai Lenkijoje gali grėsti laisvės atėmimas nuo vienų iki 10 metų.

    Ką svarbu žinoti gyvūnų mylėtojams

    Prieglaudos primena, kad gyvūno pasiėmimas ar vedimas be darbuotojų leidimo laikomas neteisėtu veiksmu, net jei žmogus tvirtina turėjęs gerų ketinimų. Daugelyje prieglaudų galioja aiškios lankymo ir šunų vedžiojimo taisyklės, skirtos gyvūnų saugumui ir darbuotojų atsakomybei užtikrinti.

    Ši istorija baigėsi laimingai bent jau gyvūnui: šuo nenukentėjo ir liko prieglaudoje. Toliau sprendimus dėl įtariamojo veiksmų priims teisėsauga ir teismas.

  • Kelionė traukiniu su šunimi ar kate: kada vežimas nemokamas, o kada teks pirkti bilietą?

    Kelionės traukiniais su augintiniais tampa įprastos, tačiau taisyklės skiriasi pagal gyvūno dydį ir vežimo būdą. Kad išvengtumėte konflikto vagone ar papildomų išlaidų, svarbu iš anksto žinoti, kada augintiniui reikalingas bilietas, o kada galima vykti nemokamai.

    Vežėjai paprastai taiko paprastą principą: mažas gyvūnas uždaroje pernešyklėje dažniausiai vežamas nemokamai, o šuo, vedamas su pavadėliu, paprastai laikomas atskiru vežamu objektu, todėl jam reikia atskiro bilieto. Tai aktualu ypač piko metu, kai traukiniuose daugiau keleivių ir mažiau erdvės.

    Bilietas ar pernešyklė?

    „POLREGIO“ skelbia, kad nuo 2026 metų pradžios parduota daugiau kaip 88 500 bilietų šunims, tačiau realus kartu keliaujančių gyvūnų skaičius yra didesnis. Taip yra todėl, kad dalis augintinių vežami nemokamai, pavyzdžiui, pernešyklėse.

    Šuniui, keliaujančiam su pavadėliu, taikomas fiksuotas mokestis, nepriklausantis nuo maršruto ilgio. Pagal vežėjo nurodomas sąlygas, tokio bilieto kaina siekia apie 1,30 euro už vieną kelionę.

    Nemokamai dažniausiai vežami maži naminiai gyvūnai, pavyzdžiui, katės ar graužikai, jei jie yra saugioje pernešyklėje. Tokia tvarka mažina riziką, kad gyvūnas ištrūks, sutrikdys kitus keleivius ar apgadins traukinio inventorių.

    Svarbiausios elgesio ir saugumo taisyklės

    Kelionėje su šunimi dažniausiai reikalaujama pavadėlio, o kai kuriais atvejais ir antsnukio, ypač jei vagone daug žmonių. Taip pat rekomenduojama turėti galiojantį dokumentą apie skiepą nuo pasiutligės, nes jo gali būti paprašyta patikrinimo metu.

    Įprastai šuniui vieta yra ant grindų, o ne ant sėdynės, net jei traukinys pustuštis. Tokia taisyklė saugo kitų keleivių komfortą ir padeda išvengti ginčų, ypač kai keliauja alergiški ar gyvūnų bijantys žmonės.

    Patogiausia keliauti be kupė tipo vagonuose, nes ten daugiau erdvės ir lengviau pasirinkti vietą atokiau nuo kitų. Kupė tipo vagonuose, jei bendrakeleiviai pareiškia prieštaravimą, augintinio šeimininkas paprastai turi persėsti į kitą vietą.

    Ką daryti, jei kyla konfliktas vagone?

    Jei dėl gyvūno kelionės sąlygų kyla nesutarimų, situaciją paprastai sprendžia konduktorių komanda, padedanti rasti kitą vietą. Kraštutiniu atveju, jei persėsti nėra galimybės, keleiviui gali tekti išlipti artimiausioje stotyje, o už nepanaudotą kelionės dalį paprastai numatoma galimybė susigrąžinti pinigus.

    Išimtis dažniausiai taikoma žmonėms, keliaujantiems su šunimi asistentu. Tokiais atvejais šuo vežamas nemokamai, tačiau paprastai reikia turėti statusą patvirtinančius dokumentus, o gyvūnas turi būti su specialia amunicija, pavyzdžiui, diržais.

    Prieš kelionę verta pasitikrinti konkretaus vežėjo taisykles ir regionines išimtis, nes jos gali skirtis priklausomai nuo maršruto ar vietinių susitarimų. Praktika rodo, kad iš anksto pasiruošus kelionė su augintiniu gali būti sklandi ir saugi tiek šeimininkui, tiek kitiems keleiviams.

  • Mitas griūva? Šveicarų tyrimas parodė, ar šuo iš tiesų daro mus laimingesnius

    Ar augintinis tikrai gerina savijautą?

    Mintis, kad šuo automatiškai mažina vienatvę ir gerina psichologinę savijautą, jau seniai tapo kone aksioma. Vis dėlto naujesni tyrimai rodo, kad ryšys nėra toks paprastas: svarbu ne tik tai, ar žmogus turi šunį, bet ir aplinkybės, santykio kokybė bei kasdieniai įpročiai.

    2026 metais žurnale „PLOS One“ paskelbta Šveicarijoje atlikta analizė rėmėsi 2021 metais vykdyta reprezentatyvia suaugusiųjų apklausa. Tyrėjai įvertino 2 328 respondentų atsakymus, lygindami tuos, kurie gyvena su gyvūnu ar turi reguliarų kontaktą, ir tuos, kurie augintinių neturi.

    Rezultatai nustebino: universalaus efekto nerado

    Tyrime vertinta savijauta, pasitenkinimas gyvenimu, vienatvės jausmas, psichologinis gerbūvis, taip pat sveikatos būklės savivertė ir naudojimasis sveikatos priežiūros paslaugomis. Į analizę įtraukti ir tokie veiksniai kaip amžius, lytis, išsilavinimas, pajamos bei gyvenamoji vieta.

    Pagrindinė išvada daugeliui gali pasirodyti netikėta: gyvūnus auginę ar su jais reguliariai bendravę žmonės statistiškai nepasirodė nei laimingesni, nei mažiau vieniši. Taip pat nenustatyta, kad jie rečiau kreiptųsi į gydytojus ar jaustų didesnį socialinį palaikymą iš kitų žmonių.

    Tyrėjai užfiksavo tik labai nedidelius skirtumus: su augintiniu gyvenę respondentai savo sveikatą vertino menkai prasčiau, o kai kurie nesveiki įpročiai pasitaikė kiek dažniau. Vis dėlto šie skirtumai buvo tokie maži, kad iš jų sunku daryti išvadą apie neigiamą augintinių poveikį.

    Kodėl atsakymas nėra vienareikšmis?

    Šis Šveicarijos tyrimas buvo momentinis, todėl jis parodo situaciją konkrečiu laikotarpiu, bet neatsako į priežasties ir pasekmės klausimą. Gali būti, kad dalis žmonių augintinį įsigyja būtent tada, kai jau jaučiasi vienišesni ar patiria sunkesnį emocinį etapą, o ne atvirkščiai.

    Svarbi ir 2021 metų aplinka, kai daugelio kasdienybę dar veikė pandemijos padariniai. Tuo metu socialiniai ryšiai, darbas ir laisvalaikis dažnai atrodė kitaip nei įprastais metais, o tai galėjo pakeisti ir tai, kaip žmonės vertina savo savijautą bei ryšius.

    Analizėje taip pat matyti, kad gyvūnus turėjusi grupė vidutiniškai buvo jaunesnė, joje buvo daugiau moterų ir dažniau gyvenančių kaimiškose vietovėse. Tokie skirtumai savaime gali lemti kitokį savijautos foną, todėl vien pagal turimą augintinį daryti apibendrinimų nepakanka.

    Ką rodo kiti tyrimai: nauda gali slypėti detalėse

    Mokslinėje literatūroje galima rasti ir optimistiškesnių rezultatų, tačiau jie dažnai paremti stebėjimo tyrimais, kurie negali patikimai įrodyti priežastinio ryšio. Pavyzdžiui, metaanalizė, apėmusi kelių dešimtmečių duomenis, yra siejusi šuns turėjimą su mažesne bendro mirtingumo rizika, tačiau tokie rezultatai gali atspindėti ir tai, kad šuns šeimininkai iš anksto yra aktyvesni.

    Yra ir tyrimų, kurie stebi pokyčius prieš ir po šuns atsiradimo namuose. Australijoje atliktas kelių mėnesių stebėjimas su nedidele dalyvių grupe parodė, kad daliai žmonių po šuns įsigijimo vienatvės jausmas sumažėjo, tačiau imtis buvo per maža, o dalyviai nebuvo atrinkti atsitiktinai.

    Vis dažniau pabrėžiama, kad svarbiausia gali būti ne pats faktas, jog žmogus turi šunį, o tai, kaip klostosi kasdienė rutina. Šuo gali paskatinti daugiau judėti, laikytis režimo, dažniau išeiti į lauką ir lengviau užmegzti trumpus pokalbius, kurie ilgainiui perauga į pažintis.

    Ryšys abipusis: šuo gali būti ir resursas, ir stresas

    Naujesnės krypties tyrimai rodo, kad žmogaus savijauta gali stipriai priklausyti nuo šuns elgesio ir sveikatos. Jei augintinis turi nerimo ar agresijos požymių, serga, o šeimininkas jaučia, kad nepajėgia patenkinti jo poreikių, ryšys gali tapti nuolatinio streso šaltiniu.

    Kartu šuo neretai veikia kaip socialinis katalizatorius: jis sukuria progų užkalbinti kaimyną ar kitą šunų šeimininką, o tai kai kuriems žmonėms yra realus kelias į didesnį bendruomeniškumą. Tačiau trumpas pokalbis dar nebūtinai reiškia stiprų socialinį tinklą, todėl skirtinguose tyrimuose rezultatai gali skirtis.

    Apibendrinant, mokslas vis aiškiau sako: nėra universalaus atsakymo, kad šuo būtinai padarys laimingesnį kiekvieną. Daug ką lemia kontekstas, santykio kokybė, šeimininko lūkesčiai ir kasdieniai įsipareigojimai, o ne vien augintinio buvimas namuose.

    Prieš priimant sprendimą auginti šunį verta savęs paklausti ne tik ar jis pagerins savijautą, bet ir ar turėsite laiko pasivaikščiojimams, dresūrai, veterinarinei priežiūrai ir ramiam buvimui kartu. Būtent šiose detalėse dažniausiai ir slypi realus poveikis kasdieniam gyvenimui.

  • Visų Šventųjų dilema: ar kapinėse su šunimi galima, ir kada už tai gresia bauda?

    Lietuvos teisėje nėra vieno visiems kapinių lankytojams vienodai galiojančio draudimo ateiti į kapines su šunimi. Tačiau praktikoje viską dažniausiai lemia konkrečių kapinių vidaus taisyklės, kurias nustato kapinių prižiūrėtojas ar savivaldybė.

    Dalis kapinių taisyklių numato, kad su augintiniais į teritoriją eiti negalima, o prie įėjimo tai pažymima informacinėse lentose. Toks ribojimas paprastai aiškinamas pagarba mirusiesiems, tvarkos palaikymu ir higienos reikalavimais, ypač per didžiausias lankymo dienas.

    Kas sprendžia dėl taisyklių?

    Už savivaldybių valdomas kapines atsako savivaldybės arba jų paskirti prižiūrėtojai, todėl taisyklės skirtinguose miestuose ir seniūnijose gali skirtis. Konfesinių kapinių tvarką dažniausiai nustato religinė bendruomenė ar kapinių administratorius, todėl verta pasitikrinti konkrečios vietos reglamentą.

    Vien tai, kad įėjote su šunimi, ne visada reiškia, kad automatiškai padarėte pažeidimą. Vis dėlto, jei kapinių prižiūrėtojas paprašo išeiti, o žmogus atsisako vykdyti teisėtą reikalavimą, situacija gali baigtis policijos ar viešosios tvarkos pareigūnų įsikišimu.

    Kada realiai gali grėsti atsakomybė?

    Atsakomybė dažniausiai kyla ne dėl paties fakto, kad šuo yra šalia, o dėl elgesio ir saugumo. Gyvūno šeimininkas privalo užtikrinti, kad augintinis nekeltų grėsmės žmonėms, nebūtų palaidas ir netrikdytų viešosios rimties.

    Jei šuo elgiasi agresyviai, gąsdina kitus, puola ar sukelia incidentą, tai gali būti vertinama kaip viešosios tvarkos ar saugumo reikalavimų pažeidimas. Taip pat rizika didėja, jei šuo vedamas be pavadėlio ten, kur to daryti negalima, arba jei šeimininkas nesutvarko po gyvūno.

    Praktinis patarimas prieš Visų Šventųjų dieną

    Prieš vykstant į kapines, ypač lapkričio pradžioje, verta paieškoti kapinių taisyklių prie įėjimo arba kapinių administratoriaus skelbiamose nuostatose. Jei taisyklės neaiškios, saugiausia rinktis kitą pasivaikščiojimo maršrutą ir į kapines atvykti be augintinio.

    Visų Šventųjų laikotarpiu kapinėse paprastai būna itin daug žmonių, daugiau triukšmo ir įtampos, todėl daugeliui šunų tai sukelia stresą. Spūstyse didėja rizika, kad gyvūnas bus netyčia užmintas, išsigąs, bandys sprukti, o taip pat gali nukentėti nuo karšto vaško ar užkliuvus numestų žvakių.

    „Net jei vietos taisyklės aiškiai nedraudžia, per didžiausią žmonių srautą kapinėse su šunimi geriau nerizikuoti ir gerbti kitų ramybę“, – pabrėžia gyvūnų elgsenos specialistai.

    Jeigu vis dėlto būtina ateiti su šunimi, svarbiausia užtikrinti maksimalų saugumą ir kontrolę: laikyti pririštą, vengti piko valandų ir būti pasirengus nedelsiant palikti teritoriją, jei to paprašo kapinių prižiūrėtojas.

  • Mokslininkai nustebo: šunys, kaip ir žmonės, girdi skirtumą tarp apvalios Bouba ir aštrios Kiki

    Mokslininkai nustebo: šunys, kaip ir žmonės, girdi skirtumą tarp apvalios Bouba ir aštrios Kiki

    Žmonėms jau beveik šimtmetį žinomas keistas reiškinys: dauguma, išgirdę išgalvotus žodžius Bouba ir Kiki, intuityviai susieja juos su skirtingomis formomis. Bouba dažniau atrodo apvali ir minkšta, o Kiki siejama su kampuotumu bei spygliškumu, nepriklausomai nuo gimtosios kalbos.

    Naujas tyrimas rodo, kad panašią sąsają gali turėti ir šunys. Italijos Parmos universiteto gyvūnų elgsenos tyrėja Eleonora Biffi su komanda patikrino, ar šunys, girdėdami žmogaus tariamus skiemenis, linkę dažniau žiūrėti į tam tikrą formą.

    Tyrime dalyvavo 70 naminių šunų, o bandymas buvo atliktas dviem etapais. Šunys su šeimininkais buvo įvedami į patalpą, kur kairėje ir dešinėje pusėse buvo ekranai ir garsiakalbiai, o gyvūnams paeiliui rodytos apvalios ir spygliuotos figūros.

    Per maždaug 15 minučių garsiakalbiuose skambėjo žmogaus balsu tariami Bouba arba Kiki, o formos ekranuose keitėsi vietomis. Šunų elgsena buvo filmuojama, o vėliau įrašai analizuoti naudojant DI sprendimą, kuris įvertino, kuria kryptimi gyvūnai dažniau pasuka galvą ir į ką žiūri.

    Antroje bandymo dalyje procedūra buvo tokia pati, tačiau šeimininkai dėvėjo ausines, kuriose grojo muzika. Taip siekta sumažinti tikimybę, kad šuo pasikliaus žmogaus nevalingais signalais, o ne pačiu garsu ir vaizdu.

    Rezultatai parodė aiškią tendenciją: šunys statistiškai reikšmingai dažniau žiūrėjo į apvalią formą, kai girdėjo Bouba, ir daugiau dėmesio skyrė spygliuotai, kai skambėjo Kiki. Tyrėjai pabrėžia, kad tai dar nėra galutinis įrodymas, bet signalas, jog garsų ir formų ryšys gali būti ne vien žmonių ypatybė.

    „Šunys reikšmingai dažniau žiūrėjo į apvalią figūrą, kai buvo tariama Bouba, o į spygliuotą, kai skambėjo Kiki“, – teigiama tyrėjų išvadose.

    Mokslininkai taip pat pastebėjo niuansą: pirmajame etape dalis šunų apskritai buvo linkę daugiau žiūrėti į spygliuotą formą, tačiau šis šališkumas išnyko etape su ausinėmis. Tai sustiprino prielaidą, kad žmonių buvimas šalia, net ir be tiesioginių komandų, gali subtiliai paveikti gyvūnų pasirinkimus.

    Pasak autorių, aiškinant tokį efektą verta atsižvelgti ir į šunų jutiminę bei evoliucinę patirtį. Viena vertus, šunys jautriai reaguoja į žmogaus kalbos intonaciją ir emocines užuominas, kita vertus, jų pačių snukio ir dantų kontūrai labiau kampuoti, todėl aštresnių formų dominavimas kai kuriuose bandymuose galėtų turėti biologinį pagrindą.

    Tyrėjai ragina šiuos rezultatus vertinti kaip pradžią, o ne pabaigą. Tolesni bandymai turėtų patikrinti, ar efektas išlieka naudojant skirtingus balsus, kalbėjimo manierą, kitas dirbtines sąvokas ir įvairesnes formas, taip pat ar skiriasi šuniukų ir suaugusių šunų reakcijos.

    Toks darbas svarbus ne vien iš smalsumo. Jei šunys iš tiesų natūraliai sieja garsus su vizualinėmis savybėmis, tai galėtų paaiškinti, kodėl jie gana greitai perpranta žmonių žodžius, komandas ir net naujus pavadinimus, o dresūros metodikose atsirastų daugiau pagrindo remtis ne tik kartojimu, bet ir garsų parinkimu.

    Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Proceedings of the Royal Society B: Biological Sciences.

  • Mokslininkai atskleidė netikėtą šunų triuką: kalbos raštus jie išgirsta taip, kaip manyta tik apie žmones

    Mokslininkai atskleidė netikėtą šunų triuką: kalbos raštus jie išgirsta taip, kaip manyta tik apie žmones

    Eksperimentas be pauzių

    Šunys dažnai sureaguoja į savo vardą ar žodį pasivaikščioti, tačiau naujas tyrimas parodė dar įdomesnį gebėjimą: jie gali aptikti žodžių raštus nenutrūkstančioje kalboje. Tai reiškia, kad jų smegenys sugeba suskaidyti garsų srautą į pasikartojančius vienetus net tada, kai nėra aiškių pauzių.

    Tyrimą atlikę Vengrijos Eötvös Loránd universiteto mokslininkai šunims leido klausytis vientiso įrašų srauto su dirbtiniais, prasmės neturinčiais trijų skiemenų žodžiais. Svarbiausia sąlyga buvo ta, kad tarp šių žodžių nebuvo tylos tarpų, todėl vien pagal pauzes atpažinti ribų neįmanoma.

    Kol šunys klausėsi įrašų, ant jų galvų pritvirtinti elektrodai fiksavo smegenų elektrinį aktyvumą. Tokiu pačiu principu buvo tiriami ir suaugę žmonės, kad būtų galima palyginti, ar smegenys panašiai seka kalbos struktūrą.

    Kodėl laimėjo priebalsiai

    Mokslininkai parengė kelias skirtingas garso versijas: vienoje „žodžius“ apibrėžė pasikartojantys priebalsių raštai, kitoje tą pačią funkciją atliko balsiai. Trečioje versijoje skiemenys buvo sumaišyti taip, kad jokio pasikartojančio žodžio modelio neliktų.

    Nors balsiai akustiškai dažniausiai skamba ryškiau ir turi daugiau energijos, šunų smegenys aiškiau sinchronizavosi su tais įrašais, kuriuose kartojosi priebalsių raštai. Kitaip tariant, šunys neuroniškai „pagavo“ trijų skiemenų vienetų ritmą, kai užuominą apie ribas suteikė priebalsiai.

    Įrašuose, kuriuose raštus kūrė balsiai, tokio aiškaus žodžių lygmens smegenų atsako šunims praktiškai nefiksuota, jis nebuvo reikšmingai stipresnis nei sumaišytame įraše. Žmonių smegenys taip pat pirmenybę teikė priebalsių raštams, tačiau jie labiau nei šunys sekė ir balsių apibrėžtą modelį.

    Ką tai reiškia šunų supratimui

    Autoriai pabrėžia, kad rezultatai nereiškia, jog šunys išmoko žodžių reikšmes. Tyrimas rodo gebėjimą atpažinti pasikartojančias struktūras ir segmentuoti nenutrūkstamą kalbos srautą, o ne semantinį supratimą.

    „Ypač įdomu tai, kad tokio šališkumo priebalsiams iki šiol nebuvo pademonstruota kitoms rūšims, net ir nežmoginiams primatams, tačiau mes jį aptikome šunims“, – sakė tyrimo autorės Boglárka Morvai ir Dorottya Rácz.

    Mokslininkų teigimu, išvada leidžia svarstyti, kad bent daliai kalbos apdorojimo ypatybių nebūtinai reikia smegenų, iš anksto „sukonfigūruotų“ kalbai. Patirtis, nuolat girdint žmonių kalbą, gali būti pakankama, kad atsirastų jautrumas informatyviems garsų raštams.

    Kartu nustatyta ir ribų: nors abi rūšys sekė skiemenų ritmą, žmonėms būdingesnis aiškus atskirų kalbos garsų „sekimas“. Tyrėjai tai aiškina tuo, kad šunims mažiausias apdorojimo vienetas dažniau yra skiemuo, o ne atskiras fonetinis garsas.

    Komanda taip pat patikrino, ar svarbi ankstyva gyvenimo patirtis namuose, kur gausu žmonių kalbos. Net ir tie šunys, kurie, kaip manyta, į tokią aplinką pateko vėliau nei 12 savaičių amžiaus, demonstravo priebalsių raštų pirmenybę, nors tyrėjai pabrėžia nedidelę imtį ir ne visada pilnai žinomą ankstyvą istoriją.

    Pasak autorių, tolesni tyrimai galėtų tiksliau atsakyti, kada ši nuostata formuojasi ir ar ji susijusi su prijaukinimu. Viena iš krypčių būtų palyginti šunis su vilkais, siekiant suprasti, ar tokie gebėjimai buvo „atsinešti“ iš protėvių, ar sustiprėjo per ilgą gyvenimą greta žmogaus.

  • Šuo miega ant nugaros? Veterinarai paaiškina, ką tai iš tiesų reiškia ir kada sunerimti

    Šuo miega ant nugaros? Veterinarai paaiškina, ką tai iš tiesų reiškia ir kada sunerimti

    Kodėl šunys miega ant nugaros?

    Vaizdas, kai šuo guli ant nugaros išskėtęs letenas, daugeliui atrodo juokingas, tačiau gyvūnų elgsenos specialistai aiškina, kad tai dažniausiai yra geras ženklas. Tokia poza reiškia maksimalų atsipalaidavimą, nes atveriamas pilvas ir kaklo sritis, kurias gamtoje gyvūnai instinktyviai saugo.

    Šuo, kuris namuose drąsiai miega ant nugaros, paprastai jaučiasi saugus aplinkoje ir pasitiki šeimininku. Tai ypač būdinga šunims, kurie turi stabilų režimą, nėra nuolat trikdomi triukšmo ir turi ramią, jiems įprastą miego vietą.

    Pasitikėjimas ir gilesnis miegas

    Veterinarijos praktikoje pabrėžiama, kad giliam miegui svarbiausia sąlyga yra ramybė ir streso nebuvimas. Kai šuo miega ant nugaros, jo raumenys dažniausiai būna atpalaiduoti, o kvėpavimas tolygus, todėl tokia poza neretai siejama su gilesnėmis miego fazėmis.

    Šeimininkai kartais pastebi, kad šuo miegodamas „bėga“ letenomis ar tyliai suinkščia. Tai dažnai siejama su aktyvesnėmis miego fazėmis, kai pasitaiko sapnų, ir paprastai nėra pavojinga, jei šuo pabudęs elgiasi įprastai.

    Termoreguliacija: šuns „vėsinimosi režimas“

    Dar viena dažna priežastis, kodėl šunys renkasi miegą ant nugaros, yra kūno vėsinimas. Šunys neprakaituoja taip, kaip žmonės, o šilumą daugiausia reguliuoja alsavimu ir prakaito liaukomis letenų pagalvėlėse.

    Ant pilvo kailis dažnai būna retesnis, todėl atvertus šią kūno dalį šiluma lengviau pasišalina. Jei šuo taip miega dažniau per karščius, po aktyvaus pasivaikščiojimo ar įsitaisęs ant vėsių plytelių, tikėtina, kad jis paprasčiausiai bando greičiau atvėsti.

    Kada tokia poza gali signalizuoti problemą?

    Daugeliu atvejų miegas ant nugaros yra normalus ir net pageidautinas požymis. Vis dėlto svarbu stebėti kontekstą ir pokyčius, nes staigūs įpročių pasikeitimai kartais gali rodyti sveikatos sutrikimus.

    Sunerimti verta, jei šuo anksčiau taip niekada nemiegodavo, o dabar poza atsirado staiga ir kartu matyti aiškus diskomfortas. Taip pat įspėjamieji ženklai yra neįprastai dažnas, sunkus alsavimas be karščio, verkšlenimas, pilvo įtampa, vangumas ar apetito praradimas.

    Vyresni šunys kartais renkasi miegą ant nugaros ar kitą neįprastą pozą dėl sąnarių problemų, kai taip laikinai sumažėja spaudimas klubams ar pečiams. Jei kyla įtarimų dėl skausmo, traumos ar kvėpavimo sutrikimų, saugiausia sprendimą priimti kartu su veterinarijos gydytoju.

    Jeigu šuo aktyvus, gerai ėda, juda be šlubavimo ir tiesiog ramiai miega ant nugaros, dažniausiai tai reiškia vieną: jūsų augintinis jaučiasi gerai ir namuose jam saugu.