CP v2

Tag: Šunys

  • Turistas Ispanijoje paglostė šunį ir ant antkaklio rado žinutę: viskas apsivertė aukštyn kojomis

    Turistas Ispanijoje paglostė šunį ir ant antkaklio rado žinutę: viskas apsivertė aukštyn kojomis

    Netikėtas radinys prie šuns antkaklio

    Atostogų Ispanijoje metu turistas gatvėje pastebėjo ant žemės gulintį šunį ir, manydamas, kad gyvūnui reikia pagalbos, priėjo jį paglostyti. Iš arčiau apžiūrėjęs antkaklį jis pamatė pritvirtintą laminuotą lapelį su aiškia žinute praeiviams.

    Nuotrauka, kuria vyras pasidalijo socialiniuose tinkluose, greitai išplito ir surinko beveik 1 000 000 peržiūrų. Komentaruose žmonės prisipažino, kad patys dažnai tokiose situacijose skuba „gelbėti“ gyvūną, neįvertinę konteksto.

    Ką iš tiesų reiškė žinutė?

    Ant lapelio buvo prašoma šuns nemaitinti, nes jis laikosi dietos, o apačioje nurodytas ir šuns vardas. Tokia pastaba, pasak internautų, buvo ir šmaikšti, ir praktiška, nes aiškiai sustabdo spontanišką norą pavaišinti augintinį.

    Istorijos esmė paprasta: ne kiekvienas gatvėje gulintis šuo yra benamis ar sergantis. Karštame klimate gyvūnai neretai ilsisi ant vėsesnių akmenų ar šaligatvio, o kai kurie, kaip šioje situacijoje, dar ir išnaudoja praeivių dėmesį papildomiems skanėstams gauti.

    Augintinių antsvoris – auganti problema

    Veterinarai pabrėžia, kad antsvoris šunims nėra vien estetinė problema: jis didina sąnarių apkrovą, apsunkina širdies ir kvėpavimo sistemos darbą, gali didinti cukrinio diabeto ir kitų lėtinių ligų riziką. Dažna priežastis yra ne vien per didelės porcijos, bet ir nuolatiniai užkandžiai bei žmonių maistas.

    Būtent todėl šeimininkai vis dažniau ieško būdų, kaip apsaugoti augintinį nuo geranoriškų, bet žalingų „vaišintojų“ viešose vietose. Prisegta žinutė prie antkaklio tampa paprastu sprendimu, kuris padeda išvengti konfliktų ir kartu primena, kad geriausia pagalba – paklausti šeimininko arba bent jau nepakenkti.

    Ši istorija taip pat primena, kad keliaujant verta būti atidiems: jei gyvūnas atrodo ramus, turi antkaklį ar prižiūrimą išvaizdą, pirmas impulsas maitinti ar „gelbėti“ gali būti nereikalingas. O jei kyla abejonių dėl gyvūno būklės, saugiausia kreiptis į vietos gyvūnų gerovės tarnybas.

  • Stotelės tualete prie greitkelio – sukrečiantis radinys: paliktas šuo su visu „kraiteliu“

    Stotelės tualete prie greitkelio – sukrečiantis radinys: paliktas šuo su visu „kraiteliu“

    Vokietijoje, Brėmene, moteris, sustojusi pakelės aikštelėje prie greitkelio, tikėjosi trumpai užsukti į tualetą, tačiau viduje jos laukė šokiruojantis vaizdas. Moterų tualete ji rado mažą šunį, paliktą vieną su guoliu, pavadėliu, žaislais, antkakliu ir pašaru.

    Iš aplinkybių buvo akivaizdu, kad gyvūnas paliktas tyčia, o ne pabėgęs ar pasiklydęs. Moteris nusprendė nedelsti ir, pasiėmusi šunį kartu su jo daiktais, apie situaciją pranešė vietos gyvūnų globos organizacijoms.

    Čipas buvo, duomenų – ne

    Paaiškėjo, kad šuo turi mikroschemą, tačiau joje nebuvo registruotų šeimininko duomenų. Gyvūnui buvo duotas vardas Kalle, o globėjai spėja, kad jis nėra jauniklis ir gali būti šicu bei Džeko Raselo terjero mišrūnas.

    Toks atvejis dar kartą primena, kodėl vien čipo nepakanka: praktikoje svarbiausia, kad gyvūno registracija būtų sutvarkyta ir duomenys būtų atnaujinami. Kai mikroschema neatsieta nuo kontakto informacijos, suradus augintinį gerokai sunkiau greitai nustatyti atsakingą asmenį.

    Prieglaudoje bandoma atkurti pasitikėjimą

    Galiausiai Kalle pateko į vietos prieglaudą, kur juo pasirūpino darbuotojai ir savanoriai. Jie įvertino šuns sveikatą ir elgesį, o pagrindinis tikslas tapo grąžinti jam pasitikėjimą žmonėmis.

    Globėjai pastebėjo, kad po patirtų išgyvenimų šuo buvo prislėgtas ir uždaras, o tai dažna palikimo ar staigaus atsiskyrimo pasekmė. Tokiems gyvūnams neretai prireikia laiko apsiprasti, priprasti prie rutinos ir naujų žmonių, kol jie vėl ima jaustis saugūs.

    Kodėl žmonės taip pasielgia?

    Viešoje erdvėje šis atvejis sukėlė daug diskusijų apie galimas tokio sprendimo priežastis: dalis komentatorių spėliojo apie atostogas ar pasikeitusias gyvenimo aplinkybes. Vis dėlto gyvūnų gerovės specialistai nuosekliai pabrėžia, kad net ir ištikus sunkumams palikti augintinį viešoje vietoje yra neatsakinga ir gali kelti grėsmę jo gyvybei.

    Organizacijos primena, kad susidūrus su neplanuota situacija geriausia ieškoti legalių sprendimų: tartis su prieglaudomis, laikinos globos tinklais ar gyvūnų gelbėtojais. Tai padeda išvengti kančios ir užtikrina, kad augintinis turės realią galimybę rasti naujus namus.

  • Patruliuodami kelią pastebėjo susigūžusį šunį: pareigūnų sprendimas sujaudino tūkstančius

    Patruliuodami kelią pastebėjo susigūžusį šunį: pareigūnų sprendimas sujaudino tūkstančius

    Susigūžęs prie kelkraščio

    Vasaros popietę JAV Misūrio valstijoje patruliavę policijos pareigūnai prie judrios gatvės kelkraščio pastebėjo susigūžusią kalytę. Ji nereagavo į pro šalį važiuojančius automobilius ir atrodė išsekusi, tarsi laukdama, kol kas nors pagaliau sustos.

    Pareigūnai nedelsdami sustabdė tarnybinį automobilį, įvertino situaciją ir pasirūpino, kad gyvūnas būtų saugus nuo eismo. Tokie atvejai keliuose ypač pavojingi, nes sužeisti gyvūnai neretai lieka nepastebėti arba žmonės bijo prie jų prieiti dėl galimos gynybinės reakcijos.

    Pagalba įvykio vietoje

    Priėję arčiau pareigūnai pamatė, kad šuo yra neįprastai ramus ir draugiškas, tačiau akivaizdžiai negali judėti. Įtarta, kad gyvūną partrenkė automobilis, todėl policininkai laikinai suvaldė eismą ir užtikrino, kad sužeista kalytė nebūtų dar kartą sužalota.

    Į vietą buvo iškviesti gyvūnų gelbėtojai iš Stray Rescue of St. Louis organizacijos, turintys patirties skubiose situacijose. Kol komanda atvyko, pareigūnai liko šalia ir bandė nuraminti šunį, kad šis nepatirtų dar didesnio streso.

    Atvykę gelbėtojai atsargiai perkėlė kalytę į transportą ir nuvežė į veterinarijos kliniką. Pasak gelbėtojų, net ir kentėdama skausmą ji nerodė agresijos, o tai dažnai padeda greičiau suteikti pirmąją pagalbą ir sumažina papildomų traumų riziką.

    Klinika ir ilgas kelias į sveikimą

    Veterinarijos klinikoje paaiškėjo, kad šuo patyrė klubo lūžį. Medikams tai buvo palengvėjimas, nes po eismo įvykių neretai nustatomi ir vidiniai sužalojimai, kurie iš pradžių gali būti nepastebimi, bet kelia grėsmę gyvybei.

    Kalytė buvo nuskausminta, o operacija suplanuota kitai dienai. Gelbėtojai jai suteikė vardą Joy Bird, o po sėkmingos procedūros prasidėjo reabilitacijos etapas, kuriame svarbūs ne tik vaistai, bet ir nuoseklus judėjimo atstatymas.

    Nors šuo neturėjo antkaklio, o lustas nebuvo registruotas, organizacija bandė ieškoti šeimininko. Kadangi atsekti kilmę nepavyko, kalytė buvo perduota laikinai globai ir toliau atsigauna, pamažu grįždama prie įprasto aktyvumo.

    Pirmosiomis savaitėmis, dėl patirtų sužalojimų, ji sunkiai valdė užpakalines kojas, todėl pasivaikščiojimams buvo naudojamas specialus vežimėlis. Intensyvi priežiūra ir kasdieniai pratimai padėjo sustiprėti, o vėliau gyvūnas sulaukė šeimos, kuri suteikė saugią aplinką sveikti.

    Ši istorija primena, kad partrenktas ar pasimetęs gyvūnas kelyje pirmiausia yra eismo saugumo klausimas. Specialistai pataria nestabdyti staigiai, įvertinti aplinkybes, užtikrinti savo ir kitų saugumą, o dėl sužeisto gyvūno kuo greičiau kreiptis į policiją arba gyvūnų gelbėtojus.

  • Religiniais įsitikinimais prisidengusi tetos kritika peržengė ribas: puolė net šunį

    Religiniais įsitikinimais prisidengusi tetos kritika peržengė ribas: puolė net šunį

    Kai kritika virsta patyčiomis

    Šeimos santykiai neretai tampa įtempti, kai vienas giminaitis nuolat aiškina, kaip kiti turi gyventi, auklėti vaikus ar rūpintis augintiniais. Tokiose situacijose kritika lengvai perauga į nuolatinį menkinimą, o pokalbiai prie bendro stalo tampa emociniu išbandymu.

    Ši istorija išplito socialiniuose tinkluose, kai moteris papasakojo apie tetą, kuri savo kategoriškumą grindė religingumu. Pasak autorės, teta nuolat ieškojo progų išsakyti priekaištus ir „pamokyti“ kitus, nors realiai tai atrodė kaip sistemingas žeminimas.

    Augintiniai namuose – norma, ne kaprizas

    Konfliktas ypač paaštrėjo dėl šuns. Moteris pabrėžė, kad yra veterinarijos technikė ir baigusi šunų elgsenos kursus, todėl žino, kokios gyvūnų gerovės praktikos yra laikomos šiuolaikiškomis ir saugiomis.

    Pastaraisiais metais požiūris į augintinius Europoje akivaizdžiai keičiasi: vis dažniau jie laikomi šeimos nariais, o ne vien kiemo sargais. Gyvūnų gerovės specialistai pabrėžia, kad ilgalaikis pririšimas grandine, socialinės aplinkos stoka ir neadekvati priežiūra siejami su elgesio bei sveikatos problemomis.

    Pasakyti žodžiai, po kurių ji išėjo

    Per vieną šeimos susibūrimą teta, pasak pasakojimo autorės, ėmė viešai menkinti jos šunį ir aiškinti, kad gyvūnas neturėtų būti namuose. Moteris teigė, kad tokios pastabos buvo ne pavienės, o kartojosi ir anksčiau, vis labiau aštrėdamos.

    „Ji pasakė, kad mano šuo esą nenormalus, nes gyvena namuose, o mėsą vadino šėtonišku dalyku“, – pasakojo moteris.

    Po šių žodžių ji nusprendė nebetylėti ir, užuot įsivėlusi į konfliktą, pasirinko išeiti iš šventės kartu su savo augintiniu. Pasak jos, tai buvo riba, po kurios nebenorėjo toleruoti nei asmeninių įžeidimų, nei išpuolių prieš gyvūną.

    Moteris taip pat užsiminė, kad tetos griežtas, bauginimu paremtas bendravimo stilius paveikė ir jos pačios šeimą, o suaugę vaikai, anot autorės, sunkiai prisitaikė savarankiškame gyvenime. Ji pabrėžė, kad nenori, jog panašus požiūris kada nors būtų taikomas ir gyvūnui.

    Specialistai tokiose situacijose dažnai pataria aiškiai įvardyti ribas ir saugoti savo emocinę gerovę: ne kiekvieną konfliktą būtina „išspręsti vietoje“, tačiau svarbu nepalikti įžeidimų be reakcijos, ypač kai jie kartojasi. Šioje istorijoje moteris pasirinko paprastą, bet aiškų sprendimą – pasitraukti ir nutraukti situaciją, kuri tapo žeidžianti.

  • Vedžiojate šunį paplūdimyje? Už taisyklių nepaisymą gali grėsti iki 115 eurų bauda

    Vedžiojate šunį paplūdimyje? Už taisyklių nepaisymą gali grėsti iki 115 eurų bauda

    Vasarą vis daugiau poilsiautojų į pajūrį keliauja kartu su augintiniais, tačiau pasivaikščiojimas paplūdimiu ne visur leidžiamas. Dalis savivaldybių sezono metu taiko griežtus ribojimus, o už jų nesilaikymą gali būti skiriama administracinė nuobauda.

    Praktika paprasta: vienur šunims į paplūdimius įeiti draudžiama, kitur leidžiama tik tam tikrose atkarpose arba ne piko metu. Dažnai papildomai reikalaujama šunį laikyti su pavadėliu, o kai kuriais atvejais numatoma ir prievolė uždėti antsnukį.

    Kas dažniausiai draudžiama vasarą?

    Didžiausi apribojimai paprastai taikomi saugomose maudyklose, kur intensyviausias žmonių srautas ir didžiausia konfliktų rizika. Tokiose vietose savivaldybės argumentuoja higienos reikalavimais, poilsiautojų saugumu, triukšmu ir kitų gyvūnų, pavyzdžiui, paukščių perėjimo, apsauga.

    Net ir ten, kur šunims paplūdimyje būti leidžiama, taisyklės dažnai numato pareigą surinkti ekskrementus bei užtikrinti, kad augintinis netrukdytų kitiems. Jei šuo laksto palaidas, gali kilti incidentų, o atsakomybė paprastai tenka šeimininkui.

    Kokios baudos gali grėsti?

    Už vietinių tvarkos taisyklių ar nustatytų ženklų nepaisymą gali būti taikoma administracinė atsakomybė. Konkrečios sumos skiriasi priklausomai nuo savivaldybės taisyklių ir pažeidimo aplinkybių, tačiau realiai jos gali siekti iki maždaug 115 eurų.

    Bauda gali grėsti ne tik už įėjimą į draudžiamą paplūdimio zoną, bet ir už pavadėlio ar antsnukio reikalavimų nesilaikymą. Daugelyje kurortų vasarą kontrolė suintensyvėja, todėl tikimybė būti patikrintiems išauga.

    Ką pasitikrinti prieš einant į paplūdimį?

    Prieš vykstant verta peržiūrėti konkrečios savivaldybės nustatytas gyvūnų laikymo taisykles ir paplūdimių reglamentą, o atvykus į vietą atkreipti dėmesį į informacinius ženklus prie įėjimų. Kai kur įrengiamos specialios zonos augintiniams, tačiau jos nebūtinai reiškia, kad leidžiama laisvai bėgioti be pavadėlio.

    Planuojant poilsį su šunimi taip pat pravartu įsivertinti karštį ir perkaitimo riziką: smėlis gali įkaisti, o gėlo vandens ir pavėsio pakrantėje ne visada pakanka. Atsakingas elgesys padeda išvengti konflikto su kitais poilsiautojais ir nemalonių išlaidų.

  • Miške pririštas grandine šuo kaukė valandų valandas: pareigūnas sustingo pamatęs vaizdą

    Miške pririštas grandine šuo kaukė valandų valandas: pareigūnas sustingo pamatęs vaizdą

    Lenkijoje, Didžiosios Lenkijos vaivadijoje, prie Čarnkovo miško pakraščio gyvenantis savivaldybės darbuotojas kelis kartus išgirdo įkyrų, nenutrūkstantį šuns lojimą. Iš pradžių jis manė, kad tai įprastas garsas iš žaliųjų zonų, tačiau vėliau lojimas nesiliovė ir tapo aiškiu pavojaus signalu.

    Grįžęs namo vyras nusprendė patikrinti, kas vyksta, ir apie situaciją informavo atsakingas tarnybas. Į paiešką netrukus įsitraukė Obornikuose veikianti prieglauda „Azorek“, kurios darbuotojai kartu su pranešėju ėmė šukuoti miško teritoriją.

    Pririštas grandine prie medžių

    Miško gilumoje pirmasis prie šuns priėjo būtent savivaldybės darbuotojas. Jis rado išsekusią kalytę, pririštą stora grandine prie dviejų medžių taip, kad gyvūnas negalėjo nei pabėgti, nei susirasti vandens ar maisto.

    Gelbėtojai nurodė, kad toks palikimas miške prilygsta sąmoningam gyvūno pasmerkimui lėtai mirčiai. Prieglaudos teigimu, kalytė buvo akivaizdžiai apleista, o jos būklė rodė, kad netinkama priežiūra galėjo tęstis ne vienerius metus.

    Kokia buvo šuns būklė

    Kalytė buvo nedelsiant perduota veterinarijos specialistams. Apžiūros metu nustatyta, kad kailis buvo stipriai susivėlęs ir purvinas, dantys smarkiai pažeisti, o ant kūno aptikta gausybė parazitų.

    Prieglauda pabrėžė, kad dėl labai prastos dantų būklės tiksliai nustatyti šuns amžių sudėtinga, tačiau tai vyresnis gyvūnas, greičiausiai ne kartą atsivedęs jauniklių.

    „Kalytės dantys labai sužaloti, todėl tiksliai įvertinti jos amžių beveik neįmanoma. Tai vyresnė kalytė, ne kartą vedusi, o ant jos kūno buvo parazitų gausybė“, – sakė prieglaudos atstovai.

    Prašoma padėti nustatyti šeimininką

    Šiuo metu kalytė laikoma karantine prieglaudoje „Azorek“. Ji nukirminta, sutvarkyta nuo parazitų, jai suteikta būtina pirminė pagalba, o darbuotojai ir savanoriai siekia stabilizuoti sveikatą bei atkurti pasitikėjimą žmonėmis.

    Lygiagrečiai, bendradarbiaujant su policija, vykdomas tyrimas dėl galimo žiauraus elgesio su gyvūnu. Prieglauda prašo gyventojų, galinčių atpažinti šunį ar turinčių informacijos apie jo šeimininką, pranešti atsakingoms tarnyboms, kad už tokį elgesį būtų taikoma atsakomybė.

    Gyvūnų gerovės specialistai primena, kad augintinio palikimas be priežiūros, vandens ir maisto kelia tiesioginę grėsmę jo gyvybei, o pagalba tokiais atvejais dažnai priklauso nuo vieno žmogaus budrumo. Šioje istorijoje lemtingu tapo sprendimas neignoruoti lojimo ir reaguoti nedelsiant.

  • Šuns Baltico istorija sukrėtė pasaulį: Gdynėje atidengtas jo paminklas, plūsta minios

    Šuns Baltico istorija sukrėtė pasaulį: Gdynėje atidengtas jo paminklas, plūsta minios

    Gdynėje birželio 24 dieną atidengtas paminklas šuniui Balticui, kurio išgelbėjimo istorija 2010 metais apskriejo ne tik Lenkiją, bet ir užsienio žiniasklaidą. Skulptūra pastatyta prie Marina Yacht Parko, kur ją jau lanko turistai ir miestiečiai.

    Balticas išgarsėjo po dramatiško gelbėjimo Baltijos jūroje, kai buvo pastebėtas dreifuojantis ant ledo lyties atviroje jūroje. Tuomet įgula, plaukusi moksliniu laivu r/v „Baltica“, ryžosi operacijai, kuri anuomet buvo apibūdinama kaip itin rizikinga dėl šalčio ir bangavimo.

    Gelbėjimas atviroje jūroje

    2010 metų sausio 25 dieną, apie 15.40 valandą, jūrininkai aptiko šunį maždaug 15 jūrmylių nuo kranto. Tai yra apie 28 kilometrus, o tokioje distancijoje žiemą gresia greita hipotermija net ir žmogui, jau nekalbant apie gyvūną.

    Pasak istorijos dalyvių, šuo kelias dienas laikėsi ant ledo, krito į vandenį ir vėl užlipdavo atgal. Gelbėjime dalyvavęs jūrų gelbėtojas ir gyvūnų globos aktyvistas Adamas Buczyńskis, tuomet dirbęs laive mechaniku, į šunį plaukė pripučiama valtimi.

    „Mačiau, kad jis jau nebeturi jėgų, todėl delsti buvo neįmanoma“, – sakė Adamas Buczyńskis.

    Po kelių dienų Balticas buvo oficialiai įtrauktas į laivo komandą ir tapo savotišku įgulos simboliu. Vėliau, A. Buczyńskiui išėjus į pensiją, šuo apsigyveno kartu su juo ir dar kelerius metus dalyvavo gelbėjimo veiklose kaip tarnybinis šuo.

    Nuo pasaulinės šlovės iki paminklo

    Baltico istoriją anuomet plačiai nušvietė tarptautinė žiniasklaida, o pats šuo tapo atpažįstamas tarp Trijų miestų pakrantės gyventojų ir turistų. Gdynė jam suteikė garbės simbolinį titulą, o gelbėtojai sulaukė šimtų laiškų ir padėkų iš įvairių šalių.

    Šuo mirė 2017 metų spalio 28 dieną, sulaukęs 15 metų. Paminklo idėja siejama su noru įamžinti ne tik neįprastą išsigelbėjimą, bet ir žmonių ryžtą padėti, kai situacija atrodė beveik beviltiška.

    Skulptūroje Balticas pavaizduotas realaus dydžio, pastatytas ant formos, primenančios ledo lytį. Greta pateikiamas trumpas jo istorijos aprašas lenkų ir anglų kalbomis, o sprendiniai pritaikyti taip, kad su informacija galėtų susipažinti ir žmonės su negalia.

    Kodėl ši istorija vis dar traukia žmones?

    Gyvūnų gelbėjimo istorijos dažnai tampa visuomenės dėmesio centru, nes jose susitinka emocija ir konkretus veiksmas, kurį gali suprasti kiekvienas. Baltico atvejis išsiskyrė tuo, kad gelbėjimas vyko atviroje jūroje, esant žiemiškoms sąlygoms, o šuns ištvermė tapo istorijos ašimi.

    Gdynės savivaldybė tikisi, kad paminklas taps nauju traukos tašku prieplaukos zonoje ir kartu primins apie atsakomybę už gyvūnus. Vietos bendruomenė jau dabar jį vadina simboliniu sargu, pasitinkančiu į uostą grįžtančius jūrininkus.

  • Paliko šunį įkaitusiame automobilyje: temperatūra šokiravo veterinarus, pradėtas tyrimas

    Paliko šunį įkaitusiame automobilyje: temperatūra šokiravo veterinarus, pradėtas tyrimas

    Lenkijos Kaliszo mieste pareigūnai gavo pranešimą apie dobermaną, paliktą užrakintame automobilyje per didelį karštį. Į įvykio vietą atvykę policijos ir savivaldybės tarnybų atstovai išdaužė automobilio stiklą, kad kuo greičiau ištrauktų silpstantį gyvūną.

    Šuo buvo skubiai perduotas veterinarijos specialistams, tačiau jo būklė jau buvo kritinė. Pasak gyvūnų prieglaudos atstovų, vežant į kliniką šuns kūnas buvo toks įkaitęs, kad darbuotojai, bandydami jį vėsinti šlapiais rankšluosčiais, nusidegino rankas.

    Karštis automobilyje – mirtinas spąstas

    Veterinarijos klinikoje užfiksuota itin aukšta šuns kūno temperatūra – 42,9 laipsnio. Normali šuns kūno temperatūra paprastai siekia apie 37,5–39 laipsnius, todėl toks rodiklis laikomas gyvybei pavojingu ir rodo šilumos smūgį.

    Specialistai pabrėžia, kad net trumpam paliktas gyvūnas automobilyje gali perkaisti per kelias minutes, nes salono temperatūra kyla labai greitai. Net ir pavėsis ar praviras langas dažnai nesuteikia pakankamos apsaugos, ypač kai oro temperatūra viršija 30 laipsnių.

    Šuo neišgyveno, savininkui gresia atsakomybė

    Nors veterinarai bandė stabilizuoti gyvūno būklę, tą pačią dieną vėlai vakare šuo nugaišo. Tarnybos nustatė šuns savininko tapatybę – tai 26 metų vyras, kurio organizme patikrinimo metu fiksuotas beveik vienas promilės alkoholio.

    Policija pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl žiauraus elgesio su gyvūnu. Pagal Lenkijoje galiojančias gyvūnų apsaugos nuostatas už tokį elgesį gali grėsti laisvės atėmimo bausmė iki 3 metų.

    Kada galima imtis veiksmų?

    Gelbėtojai ir policija primena, kad pastebėjus automobilyje silpstantį vaiką ar gyvūną svarbiausia yra nedelsti ir kviesti pagalbą. Praktikoje sprendimai priimami pagal realią grėsmę gyvybei, o kritiniais atvejais gali būti pateisinamas ir automobilio stiklo išdaužimas, jei tai vienintelis būdas greitai išgelbėti.

    Ekspertai ragina per karščius planuoti keliones taip, kad gyvūnas niekada neliktų vienas užrakintame automobilyje, net ir trumpam. Šilumos smūgis gali sukelti organų pažeidimus, sąmonės praradimą ir mirtį, o pagalba ne visada spėja laiku.

  • Plaukai ant drabužių ir sofų varo iš proto? „Action“ parduoda pigų gelinį ritinėlį

    Plaukai ant drabužių ir sofų varo iš proto? „Action“ parduoda pigų gelinį ritinėlį

    Šunų ir kačių augintojai puikiai žino, kad kailis linkęs atsirasti visur: ant drabužių, minkštų baldų, kilimų ir net automobilio sėdynių. Ypač šėrimosi laikotarpiu situacija tampa kasdiene rutina, o vien siurbimo ar skalbimo dažnai nepakanka.

    Prie problemos prisideda ir audinių savybės: flisas, vilna ar sintetiniai mišiniai lengviau įsielektrina, todėl plaukai prilimpa stipriau. Dėl to namuose dažniau prireikia greitų sprendimų, kurie veiktų ne tik ant drabužių, bet ir ant apmušalų.

    Sprendimas, kuris neužima vietos

    Pastaruoju metu populiarėja daugkartinio naudojimo geliniai ritinėliai, kuriuos galima nuplauti vandeniu ir naudoti vėl. Skirtingai nei vienkartinės lipnios juostos, toks įrankis nereikalauja nuolat pirkti papildomų lapelių, todėl ilgainiui gali būti patogesnis kasdieniam naudojimui.

    Parduotuvėse „Action“ siūlomas gelinis ritinėlis skirtas surinkti plaukus, pūkus ir dulkes nuo įvairių paviršių. Jo esmė paprasta: perbraukus per audinį, nešvarumai prilimpa prie gelinio paviršiaus, o vėliau ritinėlį užtenka nuplauti šiltu vandeniu.

    Kaip naudoti, kad efektas būtų geriausias?

    Praktikoje geriausiai veikia trumpi, tolygūs perbraukimai viena kryptimi, ypač ant baldų ar automobilio apmušalų. Jei audinys stipriai „gaudo“ kailį, verta pradėti nuo lengvo perbraukimo ir tik tada kartoti dar kartą, kad plaukai nesusisuktų į gumulus.

    Specialistai, kalbėdami apie šėrimosi kontrolę, pabrėžia ir prevenciją: reguliarus šukavimas sumažina į aplinką patenkančių plaukų kiekį. Todėl geriausią rezultatą paprastai duoda derinys – gyvūno priežiūra, dažnesnis tekstilės valymas ir greitas įrankis, kai reikia tvarkos čia ir dabar.

    Kur praverčia labiausiai?

    Toks ritinėlis dažniausiai gelbsti prieš išeinant iš namų, kai ant palto ar kelnių matyti prilipę plaukai. Jis taip pat praverčia ant sofų, fotelių, lovatiesių, gyvūnų guolių ar automobilio sėdynių, kur kailis kaupiasi greičiausiai.

    Jei namuose yra keli augintiniai arba gyvūnas daug laiko praleidžia ant baldų, paprastas, lengvai nuplaunamas ritinėlis gali tapti kasdieniu pagalbininku. Tokiu atveju jis padeda palaikyti tvarką be ilgo pasiruošimo ir be papildomų vienkartinių priemonių.

  • Šuo ar katė sanatorijoje? Kada privalo įleisti, kada atsisako ir kiek tai kainuoja

    Šuo ar katė sanatorijoje? Kada privalo įleisti, kada atsisako ir kiek tai kainuoja

    Ar galima vykti su augintiniu?

    Planuojant gydymą sanatorijoje daliai žmonių didžiausias klausimas būna ne procedūrų grafikas, o kas pasirūpins namuose likusiu šunimi ar kate. Praktika rodo, kad vieningo atsakymo nėra: vieni centrai gyvūnus priima, kiti kategoriškai atsisako.

    Skirtumą dažniausiai lemia ne vien darbuotojų geranoriškumas, o įstaigos vidaus taisyklės, apgyvendinimo sąlygos ir saugos reikalavimai. Todėl prieš kelionę verta aiškiai atskirti dvi situacijas: asistentinio šuns atvejį ir įprasto augintinio apgyvendinimą.

    Asistentinis šuo: teisė į patekimą

    Jei žmogus turi negalią ir jį lydi asistentinis šuo, tokio šuns buvimas viešosios paskirties objektuose paprastai turi būti užtikrinamas. Tai reiškia, kad asmuo turi turėti realią galimybę gyventi sanatorijoje kartu su asistentiniu šunimi viso gydymo laikotarpiu.

    Praktiškai iššūkių kyla tada, kai sanatorijoje vyrauja keliaviečiai kambariai, trūksta atskirų erdvių arba nėra aiškių procedūrų, kaip suderinti gyvūno buvimą su kitų pacientų poreikiais. Vis dėlto pats poreikis naudotis asistentinio šuns pagalba neturėtų būti traktuojamas kaip priežastis atsisakyti apgyvendinimo.

    „Teisė asmeniui su negalia įeiti į pastatą su asistentiniu šunimi reiškia ir teisę sanatorijoje gyventi kartu su šiuo šunimi viso turnuso metu“, – sakė Biuras įgaliotinio neįgaliųjų reikalams.

    Tokiais atvejais svarbu iš anksto informuoti įstaigą ir paprašyti patvirtinimo raštu, kokiomis sąlygomis bus užtikrintas buvimas kartu procedūrų metu, valgykloje ir bendrose erdvėse. Tai sumažina riziką atvykus susidurti su netikėtais apribojimais.

    Įprastas augintinis: dažniausiai tik privačiai

    Visai kita situacija, kai kalbama apie įprastą šunį ar katę, net jei šeimininkui tai labai svarbus šeimos narys. Valstybinio finansavimo modeliu veikiančios sanatorijos dažnai riboja gyvūnų apgyvendinimą, nes tai siejama su higienos normomis, alergijų rizika ir kitų pacientų komfortu.

    Daugiau galimybių paprastai atsiranda renkantis privačiai apmokamą poilsį ar gydymą. Tokiu atveju kai kurios sveikatinimo įstaigos leidžia atvykti su augintiniu, tačiau taiko papildomas sąlygas, pavyzdžiui, riboja gyvūno dydį, prašo skiepų įrašų ir numato atsakomybę už galimą žalą.

    Dažniausias papildomas mokestis už gyvūną svyruoja maždaug nuo 6 iki 25 eurų už parą, priklausomai nuo vietos ir taisyklių. Prie kainos gali prisidėti ir depozitas už galimą tvarkymo poreikį, todėl galutinę sumą verta pasitikslinti dar prieš rezervuojant.

    Norint išvengti nemalonių staigmenų, prieš kelionę reikėtų tiesiogiai susisiekti su registratūra ir paklausti, ar gyvūnas bus priimtas konkrečiame kambaryje, ar leidžiama jį palikti vieną, kaip sprendžiami pasivaikščiojimų maršrutai ir kuriose zonose buvimas draudžiamas.

    Jei sanatorija augintinių nepriima, realiausios alternatyvos lieka laikina globa šeimoje, augintinių viešbučiai arba prižiūrėtojo paslaugos namuose. Kiekvienu atveju svarbiausia planuoti iš anksto, nes sezono metu vietų gali nelikti.