Eksperimentas be pauzių
Šunys dažnai sureaguoja į savo vardą ar žodį pasivaikščioti, tačiau naujas tyrimas parodė dar įdomesnį gebėjimą: jie gali aptikti žodžių raštus nenutrūkstančioje kalboje. Tai reiškia, kad jų smegenys sugeba suskaidyti garsų srautą į pasikartojančius vienetus net tada, kai nėra aiškių pauzių.
Tyrimą atlikę Vengrijos Eötvös Loránd universiteto mokslininkai šunims leido klausytis vientiso įrašų srauto su dirbtiniais, prasmės neturinčiais trijų skiemenų žodžiais. Svarbiausia sąlyga buvo ta, kad tarp šių žodžių nebuvo tylos tarpų, todėl vien pagal pauzes atpažinti ribų neįmanoma.
Kol šunys klausėsi įrašų, ant jų galvų pritvirtinti elektrodai fiksavo smegenų elektrinį aktyvumą. Tokiu pačiu principu buvo tiriami ir suaugę žmonės, kad būtų galima palyginti, ar smegenys panašiai seka kalbos struktūrą.
Kodėl laimėjo priebalsiai
Mokslininkai parengė kelias skirtingas garso versijas: vienoje „žodžius“ apibrėžė pasikartojantys priebalsių raštai, kitoje tą pačią funkciją atliko balsiai. Trečioje versijoje skiemenys buvo sumaišyti taip, kad jokio pasikartojančio žodžio modelio neliktų.
Nors balsiai akustiškai dažniausiai skamba ryškiau ir turi daugiau energijos, šunų smegenys aiškiau sinchronizavosi su tais įrašais, kuriuose kartojosi priebalsių raštai. Kitaip tariant, šunys neuroniškai „pagavo“ trijų skiemenų vienetų ritmą, kai užuominą apie ribas suteikė priebalsiai.
Įrašuose, kuriuose raštus kūrė balsiai, tokio aiškaus žodžių lygmens smegenų atsako šunims praktiškai nefiksuota, jis nebuvo reikšmingai stipresnis nei sumaišytame įraše. Žmonių smegenys taip pat pirmenybę teikė priebalsių raštams, tačiau jie labiau nei šunys sekė ir balsių apibrėžtą modelį.
Ką tai reiškia šunų supratimui
Autoriai pabrėžia, kad rezultatai nereiškia, jog šunys išmoko žodžių reikšmes. Tyrimas rodo gebėjimą atpažinti pasikartojančias struktūras ir segmentuoti nenutrūkstamą kalbos srautą, o ne semantinį supratimą.
„Ypač įdomu tai, kad tokio šališkumo priebalsiams iki šiol nebuvo pademonstruota kitoms rūšims, net ir nežmoginiams primatams, tačiau mes jį aptikome šunims“, – sakė tyrimo autorės Boglárka Morvai ir Dorottya Rácz.
Mokslininkų teigimu, išvada leidžia svarstyti, kad bent daliai kalbos apdorojimo ypatybių nebūtinai reikia smegenų, iš anksto „sukonfigūruotų“ kalbai. Patirtis, nuolat girdint žmonių kalbą, gali būti pakankama, kad atsirastų jautrumas informatyviems garsų raštams.
Kartu nustatyta ir ribų: nors abi rūšys sekė skiemenų ritmą, žmonėms būdingesnis aiškus atskirų kalbos garsų „sekimas“. Tyrėjai tai aiškina tuo, kad šunims mažiausias apdorojimo vienetas dažniau yra skiemuo, o ne atskiras fonetinis garsas.
Komanda taip pat patikrino, ar svarbi ankstyva gyvenimo patirtis namuose, kur gausu žmonių kalbos. Net ir tie šunys, kurie, kaip manyta, į tokią aplinką pateko vėliau nei 12 savaičių amžiaus, demonstravo priebalsių raštų pirmenybę, nors tyrėjai pabrėžia nedidelę imtį ir ne visada pilnai žinomą ankstyvą istoriją.
Pasak autorių, tolesni tyrimai galėtų tiksliau atsakyti, kada ši nuostata formuojasi ir ar ji susijusi su prijaukinimu. Viena iš krypčių būtų palyginti šunis su vilkais, siekiant suprasti, ar tokie gebėjimai buvo „atsinešti“ iš protėvių, ar sustiprėjo per ilgą gyvenimą greta žmogaus.
