Tag: Šunys

  • Rudeninė šunų „chandra“: kaip trumpėjančios dienos keičia augintinio elgesį

    Rudenį ir žiemą dalis šunų šeimininkų pastebi, kad augintinis tampa vangesnis, daugiau miega ar nenoriau eina į lauką. Nors žmonėms gerai žinomas sezoninis nuotaikos sutrikimas (SAD), su šunimis situacija kur kas sudėtingesnė.

    Mokslininkai pabrėžia, kad nėra aiškių tyrimų, kurie patvirtintų: šunys serga SAD taip, kaip žmonės. Amerikos kinologų klubo (AKC) vyriausiasis veterinarijos gydytojas ragina nebandyti „diagnozuoti“ šuns vien pagal pasikeitusį elgesį.

    Dažniausiai viešumoje minimi skaičiai remiasi apklausomis. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje atliktoje apklausoje 61 proc. šeimininkų teigė žiemą pastebintys aiškius šuns elgesio pokyčius: vangumą, mažesnį norą eiti į lauką ar didesnį apetitą.

    Tokios apklausos parodo, ką mato žmonės, bet neatsako, kas iš tiesų vyksta šuns organizme. Vis dėlto ruduo šunims daro įtaką – tik priežastys dažnai būna praktiškesnės ir fiziologiškesnės, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

    Melatoninas ir šviesos trūkumas

    Kaip ir žmonės, šunys turi kankorėžinę liauką, kuri gamina melatoniną – hormoną, reguliuojantį miego ir budrumo ritmą. Šviesa slopina melatonino gamybą, todėl trumpėjant dienoms organizmas gauna kitokį signalą.

    Tai atsispindi ir tyrimuose. JAV mokslininkai, vadovaujami Kriyi Dunlap, lygino Aliaskos ir Niujorko valstijos kinkomus šunis: abiejose vietose žiemą melatonino lygis buvo didesnis nei vasarą, o judėjimas mažino didžiausias hormono koncentracijas.

    Panašias išvadas pateikė ir Lenkijos mokslininkai Liubline, visus metus matavę melatonino kiekį šunų kraujyje. Didžiausia koncentracija fiksuota naktimis žiemos sezonu, mažiausia – dienomis vasarą ir rudenį.

    Tokie duomenys rodo, kad šuns organizmas aiškiai „jaučia“ metų laiką, tačiau tai savaime nereiškia, kad šuo būtinai liūdi. Elgesio pokyčius dažnai lemia ir kasdieniai įpročiai – pirmiausia judėjimo kiekis.

    Mažiau aktyvumo – daugiau vangumo

    Rudenį ir žiemą šunys dažnai juda mažiau, nes mažiau juda ir jų šeimininkai. Kai po darbo grįžtama jau sutemus, pasivaikščiojimai neretai tampa trumpesni ir labiau „techniniai“ – tik greitas ratas aplink namus.

    2025 metais žurnale „Frontiers in Veterinary Science“ paskelbtame dideliame tyrime analizuoti 28 562 Šiaurės Amerikoje gyvenančių šunų duomenys iš antkaklių su judesio jutikliais. Per beveik 9 mln. stebėjimo dienų šunys vidutiniškai buvo aktyvūs 51 minutę per parą, o daugiausia judėjo pavasarį ir savaitgaliais.

    Tyrėjai atkreipė dėmesį, kad šuns aktyvumui didžiulę įtaką turi žmogaus dienotvarkė ir aplinka. Mažiau judėjimo reiškia ir mažiau stimulų: mažiau uostymo, tyrinėjimo, žaidimo – o tai kai kuriems šunims svarbu ne mažiau nei pats ėjimas.

    Dar viena rizika – svoris. Jei šuo juda mažiau, o „nuotaikai pagerinti“ dažniau duodama skanėstų, kalorijų balansas greitai pakrypsta į kitą pusę.

    Kada „chandra“ gali slėpti ligą

    Nors sezoniniai pokyčiai gali būti normalūs, staigi arba ryški elgesio kaita nėra vien „rudens nuotaika“. Vangumas, didesnis mieguistumas ir nenoras eiti pasivaikščioti gali būti įvairių sveikatos problemų požymiai.

    Viena dažnesnių priežasčių – hipotirozė (skydliaukės nepakankamumas). Nurodoma, kad vangumas pasireiškia iki 80 proc. šunų, sergančių šiuo hormoniniu sutrikimu; gali atsirasti svorio augimas, kailio problemos, šalčio netoleravimas.

    Kitas dažnas „kaltininkas“ – skausmas, ypač susijęs su sąnarių degeneracinėmis ligomis. Didelėje britų studijoje liga nustatyta 2,5 proc. šunų, o pirmos diagnozės vidutinis amžius siekė 10,5 metų; rizika buvo didesnė turintiems antsvorio.

    Vyresniems šunims verta prisiminti ir kognityvinių funkcijų sutrikimo sindromą (vadinamą šunų demencija): daugiau miego dieną, nerimas naktį, dezorientacija ar mažesnis domėjimasis aplinka kartais klaidingai nurašomi tamsiam metų laikui. Jei pokyčiai nepraeina ar kelia įtarimų, saugiausia išeitis – vizitas pas veterinarą.

    Kaip padėti šuniui rudenį

    Jei sveikatos problemų neaptikta, o šuo tiesiog tapo mažiau aktyvus, daug ką galima pakeisti paprastais įpročiais. Vienas veiksmingiausių įrankių – šuns uoslė.

    2019 metais dr. Charlotte Duranton ir dr. Alexandra Horowitz aprašė eksperimentą su 20 šunų: dalis jų dvi savaites užsiėmė nosework (uostymo paieškomis), kita dalis treniravo ėjimą prie kojos. Po mokymų labiau „optimistišką“ reakciją teste parodė tik šunys, kurie uostė.

    Praktiškai tai gali reikšti bent vieną „uostymo pasivaikščiojimą“ per dieną: ramesnė trasa, ilgesnis pavadėlis ir laikas sustoti ten, kur šuo nori. Kartais keliolika minučių intensyvaus uostymo šuniui būna vertingiau nei skubus ilgas ratas.

    Lietingais vakarais uostymą galima perkelti į namus – paprastas žaidimas „ieškok!“ su paslėptais pašaro gabalėliais ar skanėstais, dėlionės žaislai ar dalies dienos raciono pateikimas žaidimo forma leidžia šuniui užsiimti nepadidinant kalorijų.

    Trumpi mokymai, naujų triukų mokymasis ar bendri žaidimai taip pat padeda – svarbu ne trukmė, o protinis krūvis ir bendravimas. Trumpėjant dienoms verta pasirūpinti ir matomumu lauke: atšvaitai ar LED lemputė prie antkaklio padidina saugumą sutemus.

    Šunys greičiausiai neišgyvena sezoninės depresijos taip, kaip žmonės, tačiau trumpesnės dienos, mažiau judėjimo ir mūsų pačių ritmas gali keisti jų elgesį. Stebėjimas, daugiau prasmės turintys pasivaikščiojimai ir uostymo žaidimai dažnai padeda rudenį paversti ramesniu, o ne nuobodžiu.

  • Tyrimas atskleidė, kodėl dideli šunys sensta greičiau: svarbūs „šokinėjančių genų“ pokyčiai

    Tyrimas atskleidė, kodėl dideli šunys sensta greičiau: svarbūs „šokinėjančių genų“ pokyčiai

    Dideli šunys paprastai sensta greičiau ir gyvena trumpiau nei mažesni, o mokslininkai pateikė aiškesnį paaiškinimą, kodėl taip nutinka. Naujas tyrimas sieja šį skirtumą su epigenetiniais pokyčiais, kurie susiję su vadinamaisiais „šokinėjančiais genais“.

    Kaip pristatoma Arizonos valstijos universiteto (ASU) mokslininkų apžvalgoje, tyrėjai analizavo 894 šunis iš „Dog Aging Project“ ir ieškojo dėsningumų jų DNR metilinime – mechanizme, kuris gali keisti genų aktyvumą nekeičiant pačios DNR sekos.

    Nors tarp skirtingų žinduolių rūšių dažnai matoma tendencija, kad didesni gyvūnai gyvena ilgiau, vienos rūšies viduje ši taisyklė gali neveikti arba net apsiversti. Šunims tai ypač būdinga: stambesnių veislių atstovai dažniausiai auga sparčiau, dažniau susiduria su su amžiumi susijusiomis ligomis ir miršta jaunesni.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad šunys yra patogus modelis senėjimui tirti, nes vienoje rūšyje stebimi itin dideli gyvenimo trukmės skirtumai. O kadangi jie gyvena kartu su žmonėmis ir dalijasi panašia aplinka, dalis išvadų ateityje gali būti svarbios ir platesniems senėjimo tyrimams.

    Kas yra DNR metilinimas ir ką jis parodė

    DNR metilinimas laikomas vienu svarbiausių epigenetinių procesų, padedančių reguliuoti genų raišką. Ankstesni darbai yra parodę, kad metilinimo pokyčiai gali veikti kaip biologinis senėjimo žymuo.

    Šiame tyrime nustatyta, kad šunims senstant metilinimo lygis plačiai mažėja, o ryškiausiai – judriuose DNR segmentuose, vadinamuose transpozonais. Jie dar žinomi kaip „šokinėjantys genai“, nes gali judėti genome arba daugintis, palikdami kopijas.

    Tyrėjų teigimu, vienas svarbiausių šio paveikslo elementų – specifiniai transpozonai LINE1. Jie gali daryti žalą DNR, o metilinimas paprastai padeda šią riziką slopinti.

    Kuo didesnės veislės skyrėsi nuo mažesnių

    Duomenys parodė, kad daugiau nei 40 proc. LINE1 siejamų genomo sričių su amžiumi prarado metilinimą, tačiau skirtingiems šunims šis procesas vyko nevienodu greičiu.

    Esminis skirtumas – didelių veislių šunims šis metilinimo praradimas vyko reikšmingai greičiau. Tyrimo autoriai nurodo, kad didesnių veislių atstovai kasmet prarasdavo maždaug 35 proc. daugiau LINE1 metilinimo nei mažų veislių šunys.

    Mokslininkų vertinimu, tai viena aiškiausių iki šiol matytų molekulinių „užuominų“, atitinkančių seniai žinomą ryšį tarp šuns dydžio ir gyvenimo trukmės. Vis dėlto pabrėžiama, kad reikės daugiau tyrimų, kad būtų galima tiksliai įvertinti priežastinius mechanizmus ir galimas praktines pritaikymo kryptis.

    Ką dar pastebėjo mokslininkai

    Tyrime taip pat užfiksuoti su lytimi susiję senėjimo efektai, labiau koncentruoti X chromosomoje – tai, autorių teigimu, yra kryptis, verta atskiro detalesnio nagrinėjimo.

    Be to, komanda rašo, kad šunys, kurių „epigenetinis amžius“ buvo didesnis, nei tikėtasi pagal jų faktinį amžių, demonstravo didesnę mirtingumo riziką. Tai rodo, kad DNR metilinimo rodikliai gali fiksuoti biologiškai reikšmingus senėjimo skirtumus.

    Tyrimo autoriai kelia prielaidą, kad transpozonai gali būti fundamentali žinduolių senėjimo proceso dalis. Jei tai pasitvirtintų, ateityje atsirastų daugiau galimybių ieškoti būdų, kaip veikti šiuos elementus ar jų reguliavimo mechanizmus, siekiant ilginti sveiko gyvenimo trukmę.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Science“.

  • Mokslininkai aptiko, kad Černobylio zonoje gyvenančių šunų genai skiriasi – priežastis gali būti atranka

    Černobylio atominės elektrinės apylinkėse gyvenantys šunys turi pastebimai kitokį genetinį „parašą“ nei gyvūnai, gyvenantys vos už 15 kilometrų. Naujas tyrimas rodo, kad šie skirtumai greičiausiai susiję ne su radiacijos sukeltomis mutacijomis, o su natūralios atrankos procesu.

    Mokslininkai identifikavo daugiau nei 100 genomo vietų, kuriose matyti evoliucinių pokyčių požymių. Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „Genes“, apie juos taip pat rašo „Phys.org“.

    Ankstesni darbai jau buvo parodę, kad šunys, gyvenantys netoli Černobylio AE, genetiškai skiriasi nuo aplinkinių teritorijų populiacijų. Tačiau šį kartą tyrėjai siekė atsakyti į konkretesnį klausimą: ar skirtumus galėjo suformuoti natūrali atranka, ar tai – atsitiktinių pokyčių, vadinamų genetiniu dreifu, pasekmė.

    Genetinis dreifas paprastai pasireiškia mažose ir izoliuotose populiacijose, kai tam tikrų genetinių variantų dažnis kinta atsitiktinai. Tyrėjai pabrėžia, kad vien populiacijos izoliacija nepaaiškina to, ką jie mato Černobylio zonoje.

    Daugiau nei 100 genomo vietų su atrankos ženklais

    Tyrėjų komanda, kurioje dirbo ir Šiaurės Karolinos valstijos universiteto mokslininkai, lygino Černobylio šunų genetinius duomenis su kitų izoliuotų populiacijų – Rytų Europoje ir Galapagų salose – charakteristikomis. Taip buvo tikrinama, ar Černobylio atvejį galima paaiškinti vien atsitiktiniais procesais.

    Analizė parodė: Černobylio populiacijos išskirtinumo nepavyksta paaiškinti vien izoliacija ir genetiniu dreifu. Dėl to daroma išvada, kad dalis genetinių pokyčių galėjo būti nulemti kryptingos atrankos – kai palankesnius požymius turintys individai dažniau išgyvena ir perduoda juos palikuonims.

    Tarp genų, kuriuose aptikta tokių signalų, minimos sritys, susijusios su DNR taisymu, ląstelių dalijimusi, imuninės sistemos veikla ir procesais, siejamais su vėžio vystymusi. Tyrėjai akcentuoja, kad tai – biologiniai mechanizmai, kurie teoriškai gali būti svarbūs gyvenant užterštoje aplinkoje.

    Kodėl radiacijos poveikis dar nėra įrodytas

    Nors Černobylio zona pirmiausia siejama su radioaktyvia tarša, mokslininkai pabrėžia, kad kol kas negali tiksliai pasakyti, kas konkrečiai „atrinko“ būtent tokius genetinius variantus. Aplinkoje yra ir kitų veiksnių – pavyzdžiui, sunkieji metalai bei įvairios toksinės medžiagos.

    Tyrime dalyvavęs genetikas Matthew Breenas neatmeta, kad dalis šunų galėjo turėti naudingų genetinių variantų dar iki tol, o sudėtingomis sąlygomis tokie gyvūnai tiesiog turėjo daugiau šansų išgyventi. Tokiu atveju populiacijos pokyčiai galėjo vykti be „naujų“ radiacijos sukeltų mutacijų – per kelias kartas tiesiog dažnėjant jau buvusiems palankiems variantams.

    Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad galutinės šių genetinių skirtumų priežastys dar nėra nustatytos. Tam reikės papildomų tyrimų, kurie leistų tiksliau atskirti skirtingų aplinkos veiksnių poveikį.

    Ankstesnė analizė taip pat yra parodžiusi, kad skirtingose vietovėse aplink zoną gali formuotis atskiros genetinės šunų grupės – pavyzdžiui, šunys prie elektrinės skiriasi nuo gyvenančių Černobylio mieste, o dar viena grupė fiksuota Slavutyčiuje, maždaug už 45 kilometrų nuo elektrinės.

  • Lenkijoje įregistruota Gyvūnų partija: žada keisti šunų laikymo grandinėse ir prieglaudose tvarką

    Lenkijoje oficialiai įregistruota nauja politinė jėga – Gyvūnų partija, kuri deklaruoja sieksianti realių pokyčių gyvūnų gerovės srityje. Pagrindiniai jos akcentai – šunų laikymas ant grandinių, prieglaudų priežiūra ir sisteminės problemos, dėl kurių gyvūnai vis dar kenčia.

    Kaip skelbia „Rzeczpospolita“, Varšuvos apygardos teismas partiją į politinių partijų registrą įrašė 2026 metų spalio 9 dieną. Taip ji prisijungė prie maždaug šimto legaliai Lenkijoje veikiančių politinių organizacijų.

    Už naujo judėjimo stovi trys ilgus metus gyvūnų apsauga užsiėmusios moterys: prof. Joanna Marcinkowska, menininkė ir Poznanės menų universiteto dėstytoja, Krystyna Pietruszka – Žemutinės Silezijos gyvūnų apsaugos inspektorato (DIOZ) viceprezidentė, bei psichologė ir psichoterapeutė Anna Prokop.

    Steigėjos pabrėžia, kad tai nėra simbolinis gestas ar politinis performansas – jų teigimu, nevyriausybinių organizacijų darbas turi ribas, o parlamentinės partijos ne visada iki galo „atneša“ gyvūnų apsaugos iniciatyvas. Naujos partijos tikslas – kad gyvūnų gerovė nebepriklausytų vien nuo kitų politikų geros valios.

    Ilgai sprendžiama grandinių problema

    Gyvūnų gerovės aktyvistai ne kartą atkreipė dėmesį į kaimo vietovėse dažnai matomą vaizdą: sutvarkyta sodyba, o šalia – suirusi būda ar laikinas voljeras ir šuo ant trumpos grandinės. Tokie atvejai, pasak organizacijų, nėra pavieniai – realus mastas, anot jų, gali būti labai didelis, nors vieningos oficialios statistikos nėra.

    Aktyvistai ir inspektoriai ne kartą kėlė ir teisės paradoksą: jei skausmo ar kančios sukėlimas gyvūnui laikomas nusikaltimu, kaip tuomet vertinti galimybę laikyti šunį pririštą. Vasarą problema, jų teigimu, ypač paaštrėja, kai šunys paliekami be pavėsio ir vandens.

    Situaciją keisti turėtų 2026 metų liepą pasirašytas vadinamasis „grandinės įstatymas“, kuriuo įvedamas draudimas nuolat laikyti šunis ir kates pririštus, taip pat pareiga užtikrinti tinkamą voljerą ir būdą. Vis dėlto šios nuostatos įsigalios tik 2027 metų liepos 28 dieną.

    Iki tol galioja ankstesnė tvarka – gyvūnas gali būti laikomas pririštas ant ne trumpesnės nei trijų metrų grandinės iki 12 valandų per parą. Aktyvistai pabrėžia, kad praktikoje tai sunkiai patikrinama, o pokyčiai į realybę ateina per lėtai.

    Prieglaudos, benamystė ir „pseudoveislynai“

    Gyvūnų partijos kūrėjos taip pat akcentuoja prieglaudų problemą. 2026 metų sausį Lenkijoje plačiai aptarti atvejai, kai dalis gyvūnų laikymo vietų atsidūrė dėmesio centre dėl prastų sąlygų – kalbėta apie neapšiltintas būdas, sergančius, neprižiūrimus gyvūnus ir veterinarinės pagalbos trūkumą.

    Kritikos, pasak straipsnyje cituojamų pašnekovų, sulaukė ir Inspekcija veterinarijos tarnyba, kuri formaliai prižiūri prieglaudas, tačiau esą dažnai suaktyvėja tik tada, kai problema tampa vieša. Po kai kurių įstaigų uždarymo gyvūnų perkėlimo ir išlaikymo našta didžiąja dalimi teko fondams.

    Benamių gyvūnų problema Lenkijoje įvardijama kaip sisteminė, o atsakomybė už benamius šunis ir kates tenka savivaldybėms. Tekste primenama, kad anksčiau atliktos aukščiausiosios audito institucijos (NIK) patikros rodė – dalis savivaldybių savo pareigas, susijusias su benamystės prevencija, vykdo aplaidžiai.

    Dar vienas iššūkis – nelegalios veisyklos ir prekybos apėjimas skelbimais, kai gyvūnai „atiduodami už dyką“, prašant tik „kompensuoti išlaikymo išlaidas“. Formaliu požiūriu tai pateikiama kaip dovanojimas, tačiau praktikoje, anot aktyvistų, dažnai primena užmaskuotą pardavimą, kurį įrodyti teisme sudėtinga.

    Ar vienos temos partija turės svorio?

    Partijos steigėjos kaip pavyzdžius mini kitas Europos šalis, kuriose panašios politinės jėgos jau veikia ir yra pasiekusios parlamentinį atstovavimą – tarp jų išskiriama Nyderlandų Gyvūnų partija. Tačiau Lenkijoje skeptikai abejoja, ar nauja formacija pajėgs laimėti mandatų, atsižvelgiant į stiprią politinės scenos poliarizaciją.

    Klausimų kelia ir dalies steigėjų ryšiai su DIOZ – nors pavadinimas skamba oficialiai, tai privati Vroclave įsikūrusi asociacija. Jos intervencijos, ypač susijusios su gyvūnų paėmimu, kelia ginčus, o pačios organizacijos veikla, kaip minima tekste, yra tapusi 2025 metais pradėto tyrimo objektu.

    Taip pat primenama, kad Gyvūnų partija nėra pirmasis tokio pobūdžio politinis bandymas Lenkijoje – anksčiau veikė Lenkijos gyvūnų apsaugos partija, tačiau ryškiau politinėje arenoje ji neįsitvirtino.

    Vis dėlto vienas dalykas, kaip teigiama, yra aiškus: problemos, dėl kurių kuriama nauja partija – nuo šunų laikymo ant grandinių iki prieglaudų priežiūros, benamystės ir nelegalių veisyklų – nėra išgalvotos, o pokyčiai, net jei įmanomi, dažnai užtrunka metų metus.

  • Myli šunį kaip šeimos narį? Psichologė aiškina, kodėl tai kai kuriuos erzina ir išprovokuoja pašaipas

    Šuns ar katės šeimininkai vis dažniau viešai kalba apie savo augintinius kaip apie artimus šeimos narius – ir dėl to neretai sulaukia pašaipų ar net agresijos. Lenkijoje kilusi diskusija parodė, kad daliai žmonių gyvūnui skiriama šiluma ir rūpestis atrodo „pertekliniai“ arba kelia vidinį pasipriešinimą.

    Pedagogas ir sociologas prof. Mariuszas Jędrzejko interviu platformai „Biznes Misja“ teigė, kad žmonės, kurie vietoj vaikų renkasi augintinį, esą vengia atsakomybės, o šunį „auklėti“ yra lengviau. Jis argumentavo tuo, kad gyvūną galima atiduoti ar uždaryti, kai tuo tarpu vaiko „į narvą neįdėsi“.

    Tokie pasisakymai nėra pavieniai – panašus tonas dažnai pasirodo ir komentarų skiltyse po įrašais apie gyvūnų gerovę ar šeimininkų kasdienybę su augintiniais. Kai kategorišką nuomonę išsako akademinį autoritetą turintis žmogus, daliai auditorijos ji gali skambėti kaip faktas, o ne interpretacija.

    Tuo pat metu žmonės augintinius renkasi dėl labai skirtingų priežasčių: vieni užaugo su gyvūnais, kiti ieško draugijos, treti ilgai svajojo apie šunį ar katę. Ne visi planuoja vaikų – ir sprendimą dėl tėvystės ar motinystės taip pat lemia įvairūs asmeniniai, finansiniai, sveikatos ar vertybiniai motyvai.

    Kai rūpestis augintiniu virsta kitų kritikos taikiniu

    31 metų Basia, ketverius metus auginanti kalytę Sali, sako save vadinanti „šuns mama“ ir dėl to nesijaučianti nejaukiai. Jos teigimu, sprendimas įsigyti šunį nebuvo spontaniškas: ji svarstė laiką, finansus, atsakomybę, skaitė knygas, klausėsi elgsenos specialistų tinklalaidžių.

    Pasak jos, daliai žmonių sunku priimti, kad skiriasi gyvenimo pasirinkimai: vieni pirmiausia siekia karjeros, kiti kuria šeimą su vaikais, treti sąmoningai renkasi gyvenimą su augintiniu. Konfliktas dažnai kyla ne dėl paties šuns, o dėl to, kad kažkieno sprendimas neatitinka kito žmogaus lūkesčių.

    Psichologė Katarzyna Łopian pabrėžia, jog kitų motyvų aiškinimas per „baimės“ ar „patogumo“ prizmę paprastina realybę. Jos teigimu, prielaida, kad vienas pasirinkimas būtinai yra lengvesnis ar „mažiau vertas“, gali žeisti ir nuvertinti žmogaus patirtį.

    Psichologė atkreipia dėmesį ir į dar vieną nuostatą: kai kuriems atrodo, kad žmogaus meilės ir rūpesčio „užtenka“ tik vienai būtybei. Tačiau artimas ryšys su gyvūnu, anot jos, nereiškia, kad žmogus nepajėgus kurti gilių santykių su partneriu, šeima ar vaikais – šie ryšiai tarpusavyje nesikerta.

    Ką rodo tyrimai: ryšys su šunimi panašus, bet ne tapatus

    Tekste minimas 2014 metais žurnale „PLOS ONE“ publikuotas Massachusetts General Hospital mokslininkų tyrimas, kuriame mamos, auginančios 2–10 metų vaikus ir turinčios šunį, magnetinio rezonanso metu žiūrėjo savo vaiko ir savo šuns nuotraukas. Abiem atvejais aktyvavosi su emocijomis, atlygiu ir prisirišimu siejamos smegenų sritys.

    Vis dėlto skirtumų taip pat buvo: viena iš sričių, laikoma svarbia ryšio formavimui, reagavo tik į vaiko vaizdą. Išvada buvo tokia, kad prisirišimas prie šuns ir prisirišimas prie vaiko gali būti panašūs, tačiau nėra identiški.

    Kiti ankstesni tyrimai, kuriuos aptaria straipsnis, rodo, kad šunys į šeimininko išėjimą ir sugrįžimą gali reaguoti panašiai kaip maži vaikai klasikiniame prisirišimo teste, o tarpusavio žiūrėjimas į akis gali būti siejamas su oksitocino lygio pokyčiais abiem pusėms.

    Pašaipos, agresija ir „neįteisintas“ gedulas

    K. Łopian aiškina, kad žeminančios replikos dažnai labiau pasako apie vertinantįjį nei apie žmogų, kuris rūpinasi augintiniu. Ji išskiria galimus mechanizmus: vieni turi griežtą „hierarchiją“, kam „priklauso“ švelnumas ir rūpestis, kitiems tokie vaizdai gali paliesti asmenines patirtis, kurių jie patys vaikystėje negavo.

    Tokiose situacijose gali pasireikšti psichologinės gynybos: nuvertinimas („čia tik šuo“), racionalizavimas (ieškoma „protingų“ paaiškinimų savo nepatogumui) ar projekcija, kai kitiems priskiriami savi motyvai ir baimės. Kritika tuomet tampa būdu nesusidurti su vidiniu diskomfortu.

    Ypač skaudūs, anot specialistės, būna komentarai apie gedulą po augintinio netekties. Straipsnyje aprašomas reiškinys vadinamas „neįteisintu gedulu“ – tai gedulas, kurio aplinka nepripažįsta, neleidžia jo atvirai išgyventi ar palaikyti. Toks nepripažinimas gali sustiprinti netekties skausmą.

    Psichologė pabrėžia: ne kiekviena skirtinga nuomonė yra puolimas, bet tikras puolimas neturėtų versti žmogaus abejoti savo jausmais. Jei rūpestis gyvūnu yra sąmoningas pasirinkimas ir atsakinga priežiūra, kitų pašaipos nėra argumentas, kad šis ryšys „mažiau tikras“.

  • Palaidoti šunį savo kieme? Įstatymai leidžia tik vieną pasirinkimą

    Augintinio mirtis daugeliui šeimininkų prilygsta netekčiai šeimoje, o kartu kyla ir praktinis klausimas: ką daryti su augintinio kūnu. Vienas dažniausių svarstymų – ar galima šunį palaidoti nuosavame kieme.

    Kaip rašoma pateiktame tekste, realybėje pasirinkimų nėra daug: šuns atveju iš esmės lieka tik viena teisėta išeitis, o laidojimas sode ar darže nėra laikomas leistinu sprendimu.

    Tokia tvarka susijusi ne tik su formalumais. Ji skirta užtikrinti visuomenės sveikatos ir aplinkosaugos reikalavimus, nes netinkamai palaidotas gyvūnas gali tapti taršos ar ligų plitimo rizika.

    Dėl to gyventojams svarbu žinoti iš anksto, kur kreiptis netekus augintinio, kad sprendimas būtų ir pagarbus, ir atitiktų nustatytą tvarką.

    Ar galima palaidoti šunį kieme?

    Pateiktame tekste aiškiai pabrėžiama, kad šuns palaidojimas savo kieme nėra laikomas tinkama išeitimi. Nors tai kai kam atrodo natūralu – ypač gyvenant nuosavame name ir norint atsisveikinti privačiai – tokia praktika paprastai neatitinka reikalavimų.

    Tekstas akcentuoja, kad šuns mirties atveju iš esmės yra tik vienas pasirinkimas. Tai reiškia, kad šeimininkui tenka rinktis oficialų, nustatytas taisykles atitinkantį būdą.

    Ką daryti netekus augintinio

    Nors pateiktoje ištraukoje konkrečiai neįvardijama, kur tiksliai reikia kreiptis, joje aiškiai pasakoma esmė: sprendimas turi būti toks, kuris atitinka galiojančią tvarką, o ne savavališkas užkasimas kieme.

    Jei susidūrėte su tokia situacija, praktiškai verta nedelsti ir pasidomėti oficialiais gyvūnų gaišenų sutvarkymo būdais jūsų savivaldybėje ar per gyvūnų priežiūros paslaugas teikiančias įstaigas, kad sprendimas būtų teisėtas ir saugus.

    Tokiais atvejais svarbu ne tik emocinis atsisveikinimas, bet ir atsakingas elgesys – ypač jei teritorijoje yra šulinys, vandens telkiniai ar netoliese gyvena kiti žmonės bei gyvūnai.

  • Demencija gali išsivystyti ir augintiniams: veterinarų patarimai, kaip sumažinti riziką

    Demencija gali išsivystyti ne tik žmonėms – su amžiumi panašūs kognityviniai sutrikimai pasitaiko ir šunims bei katėms. Šeimininkai dažnai pirmiausia pastebi elgesio pokyčius: augintinis ima atrodyti sutrikęs, keičiasi miego ritmas, o katė gali įstrigti kampe ar ilgai spoksoti į sieną.

    Tokie požymiai siejami su kognityvinės disfunkcijos sindromu (KDS) – būkle, kuri laikoma panašia į žmonių demenciją. Apie tai rašo „EatingWell“, remdamasis veterinarų įžvalgomis ir moksliniais tyrimais.

    Specialistai pabrėžia, kad dalis pokyčių senstant yra tikėtini, tačiau sumišimas, sutrikęs miegas ar pasikeitę švaros įpročiai neturėtų būti automatiškai nurašomi „paprastam senėjimui“. Tokiais atvejais verta stebėti situaciją ir pasitarti su veterinaru.

    Nors garantuoto būdo užkirsti kelią KDS nėra, kasdieniai įpročiai gali padėti palaikyti augintinio smegenų sveikatą. Veterinarai išskiria keturias kryptis: judėjimą, protinę veiklą, subalansuotą mitybą ir tinkamą socialinį kontaktą.

    Judėjimas gali būti svarbus ir smegenims

    Reguliarus fizinis aktyvumas siejamas ne tik su geresne bendra savijauta, bet ir su lėtesniu kognityvinių gebėjimų silpnėjimu. Viename „Dog Aging Project“ tyrime, kuriame dalyvavo daugiau nei 15 000 šunų, pastebėtas ryšys tarp didesnio aktyvumo ir geresnės kognityvinės būklės.

    Tyrime nurodoma, kad neaktyvūs šunys turėjo daugiau nei šešis kartus didesnę tikimybę patirti kognityvinės disfunkcijos požymius nei labai aktyvūs. Vis dėlto pabrėžiama, kad tokie stebėjimo duomenys neįrodo, jog būtent sportas „apsaugo“ nuo demencijos.

    Veterinarai pataria senjorams šunims rinktis trumpesnius, bet dažnesnius pasivaikščiojimus, o veiklą pritaikyti pagal amžių ir sąnarių būklę. Vyresnėms katėms gali tikti švelnūs žaidimai ant grindų, kad nereikėtų šokinėti ir pernelyg apkrauti sąnarių.

    Protinė stimuliacija: žaidimai ir trumpos treniruotės

    Protinė veikla laikoma vienu svarbiausių būdų palaikyti kognityvinę sveikatą. Tyrimas, publikuotas „Journal of the American Veterinary Medical Association“, parodė, kad vyresni šunys, dalyvavę keturių savaičių mokymo ir užimtumo programoje, per kitus metus patyrė mažesnį KDS simptomų blogėjimą nei nedalyvavę.

    Veterinarai rekomenduoja paprastus sprendimus: maisto galvosūkius, uoslės žaidimus, trumpas dresūros sesijas. Svarbu, kad užduotys būtų įveikiamos – per sudėtinga veikla gali kelti frustraciją, todėl geriau rinktis trumpesnius, „sėkmę garantuojančius“ užsiėmimus.

    Mityba: omega-3, antioksidantai ir MCT

    Pasak veterinarų, tai, ką augintinis ėda, taip pat gali turėti reikšmės senstant. Tyrimai rodo, kad tam tikros maistinės medžiagos – omega-3 riebalų rūgštys, antioksidantai ir vidutinės grandinės trigliceridai (MCT) – gali būti naudingos vyresnių šunų kognityvinei funkcijai palaikyti.

    Aiškinama, kad MCT gali tapti alternatyviu energijos šaltiniu smegenims, o omega-3 ir antioksidantai siejami su mažesniu uždegimu bei oksidacine žala ląstelėms. Kai kurios specialiai suformuluotos dietos tyrimuose buvo susijusios su geresniais kognityviniais rezultatais ir tam tikrų elgesio simptomų mažėjimu vyresniems šunims.

    Kartu pabrėžiama, kad universalaus sprendimo nėra: tinkamai subalansuota mityba turi atitikti amžių, sveikatos būklę ir padėti palaikyti normalų svorį. Dėl pašaro ar papildų pokyčių rekomenduojama tartis su veterinaru.

    Socialinis kontaktas ir kasdienė rutina

    Laikas kartu su šeimininku gali būti svarbus ne tik emocinei savijautai – tyrime „Frontiers in Veterinary Science“ teigiama, kad šunys, kurie reguliariai užsiėmė veiklomis su šeimininkais, turėjo mažiau kognityvinio silpnėjimo požymių. Vis dėlto ir čia akcentuojama: toks ryšys neįrodo, kad socialinis aktyvumas apsaugo nuo demencijos.

    Veterinarai pataria siekti pusiausvyros: ne kiekvienam vyresniam gyvūnui tiks triukšmingos vietos, minios ar ilgi susitikimai su nepažįstamais gyvūnais. Dažnai naudingiausia – ramus, pažįstamas bendravimas, kurį pats augintinis gali „dozuoti“ pagal savijautą.

    Prie papildomų rekomendacijų priskiriama ir mažo streso rutina namuose, reguliarūs profilaktiniai patikrinimai bei dėmesys subtiliems elgesio pokyčiams. Taip pat svarbu nepamiršti, kad kai kurios ligos (pavyzdžiui, artritas, dantų problemos, inkstų ligos ar regėjimo ir klausos silpnėjimas) gali imituoti „demencijos“ simptomus, todėl tikslią priežastį gali nustatyti tik veterinarinis įvertinimas.

    Jei pastebite, kad augintinis keistai elgiasi naktimis, dažniau pasiklysta pažįstamoje aplinkoje ar atsiranda naujų švaros problemų, pravartu užsirašyti detales arba nufilmuoti trumpą vaizdo įrašą. Tokia informacija gali padėti veterinarui greičiau suprasti situaciją ir atmesti kitas, gydomas priežastis.

  • Mokslininkai atsakė, kiek žodžių supranta šuo: skaičius nustebins net patyrusius šeimininkus

    Mokslininkai jau beveik šimtmetį bando įvertinti, kiek žmogaus kalbos gali suprasti šunys ir nuo ko tai priklauso. Ankstyvieji stebėjimai rodė, kad dresuojami šunys geba atpažinti dešimtis komandų bei frazių, o vėlesni tyrimai šią ribą gerokai kilstelėjo.

    Vienas dažniausiai cituojamų vertinimų siejamas su šunų elgseną tyrinėjusiu psichologu Stanley Corenu, kuris apibendrindamas skirtingus duomenis teigė, kad dauguma šunų gali suprasti daugiau nei 150 žodžių. Jo vertinimu, išskirtinai gabūs šunys gali išmokti gerokai daugiau, o kai kurios užduotys atitinka ankstyvo amžiaus vaiko gebėjimus.

    Vėliau Kanadoje atliktos apklausos, kuriose dalyvavo 165 įvairių veislių šunų šeimininkai, pateikė žemiškesnį vidurkį. Remiantis surinktais atsakymais, šunys, šeimininkų vertinimu, vidutiniškai reaguoja į maždaug 89 skirtingus žodžius ar frazes, o išskirtinis atvejis perkopė 200 signalų ribą.

    Tokiuose tyrimuose dažniausiai kartojasi paprastos, kasdienėje dresūroje naudojamos komandos, pavyzdžiui, ateik, lauk, palik, gulėk, taip pat su rutina susiję žodžiai, tokie kaip pasivaikščioti ar skanėstas. Specialistai pabrėžia, kad svarbu ne vien žodžio skambesys, bet ir intonacija, situacija bei gestai, todėl šeimininkams kartais susidaro įspūdis, jog šuo supranta daugiau, nei iš tiesų atpažįsta vien iš žodžių.

    Tyrėjai taip pat pastebi, kad gebėjimai smarkiai skiriasi: įtakos turi veislė, individualios savybės, motyvacija ir dresūros kokybė. Apklausose daugiau žodžių dažniau „surinkdavo“ darbinėms užduotims išvesti ar aktyviai treniruojami šunys, tarp jų dažnai minimi australų aviganiai, borderkoliai ir vokiečių aviganiai.

    Pastaraisiais metais dėmesys krypsta ir į tai, kaip šuns smegenys apdoroja žmogaus kalbą. Naujesni neurobiologiniai tyrimai su EEG rodo, kad šunų smegenys gali sinchronizuotis su kalbos ritmu ir „gaudyti“ tam tikrus pasikartojančius garsinius dėsningumus, ypač susijusius su priebalsių struktūra.

    „Reguliarus kontaktas su žmogaus kalba gali išmokyti šunų smegenis geriau atpažinti kalbos dėsningumus, net jei jie nekalba ir nenaudoja kalbos kaip žmonės“, – teigė viena iš tyrėjų Attila Andics.

    Kartu fiksuojami ir aiškūs skirtumai tarp žmonių ir šunų: žmonės, sprendžiant iš smegenų reakcijų, paprastai lanksčiau perpranta net neįprastas kalbos struktūras. Tai reiškia, kad šuo gali labai sėkmingai išmokti konkrečius signalus ir jų reikšmes, tačiau žmogaus kalbos „iššifravimas“ iki smulkių kalbinių taisyklių jam dažniausiai išlieka ribotas.

    Ekspertai šeimininkams pataria ne vaikytis įspūdingų skaičių, o nuosekliai kurti aiškias asociacijas. Trumpi, vienodai tariami žodžiai, pastovi intonacija ir tas pats kontekstas padeda šuniui patikimiau suprasti, ko iš jo norima, o tai realiame gyvenime svarbiau nei rekordai.

  • Černobylio benamiai šunys nustebino mokslininkus: paaiškėjo, kas keičia jų genus

    Černobylio benamiai šunys nustebino mokslininkus: paaiškėjo, kas keičia jų genus

    Praėjus beveik keturiems dešimtmečiams po Černobylio atominės elektrinės avarijos, vadinamojoje uždarojoje zonoje gyvenantys šunys tapo netikėtu mokslo tyrimų objektu. Naujesni genomo tyrimai rodo, kad šunų grupės šalia elektrinės ir už keliolikos kilometrų, Černobylio mieste, genetiškai aiškiai skiriasi.

    Po 1986 metų evakuacijos daugelis gyventojų buvo priversti palikti augintinius, o vėliau dalis gyvūnų buvo naikinami siekiant suvaldyti rizikas užterštoje teritorijoje. Vis dėlto dalis šunų išgyveno ir ilgainiui suformavo stabilias populiacijas, kurios dabar vertinamos kaip kelių šimtų individų.

    Kas iš tiesų lemia skirtumus?

    Ankstesnės hipotezės leido manyti, kad genetinius skirtumus galėjo sukelti radiacijos nulemtos mutacijos. Tačiau vėlesnė analizė, publikuota 2024 metais, nerado įrodymų, kad būtent mutacijos būtų pagrindinis variklis, todėl mokslininkai ieškojo kitų paaiškinimų.

    Naujausiame darbe mokslininkų komanda, vadovaujama populiacijų genetikės Megan Dillon iš Šiaurės Karolinos valstijos universiteto, ištyrė 106 šunų viso genomo sekoskaitos duomenis. Mėginiai buvo surinkti 2018–2019 metais iš šunų prie elektrinės ir iš šunų, gyvenusių maždaug 16 kilometrų atstumu.

    „Norėjome patikrinti du didelio masto evoliucijos veiksnius: ar skirtumus paaiškina atranka, ar jie atsirado dėl genetinio dreifo izoliuotoje populiacijoje“, – sakė Megan Dillon.

    Užuominos apie natūralią atranką

    Tyrėjai teigia aptikę signalų, kad pokyčiai telkiasi konkrečiuose genomo regionuose. Jie yra netoli genų, siejamų su ląstelių veikla ir atsinaujinimu, imuniniais procesais, infekcinių ligų rizika bei vėžio biologija.

    Tokie radiniai labiau atitinka natūralios, kryptingos atrankos scenarijų, kai tam tikri jau egzistuojantys genetiniai variantai populiacijoje dažnėja todėl, kad padeda geriau išgyventi ir daugintis aplinkoje, kurioje yra įvairių toksinių veiksnių. Kitaip tariant, tai nebūtinai reiškia, kad radiacija sukūrė naujus genetinius pokyčius, bet galėjo atrinkti tuos individus, kurie nuo pat pradžių turėjo palankesnį genetinį pagrindą.

    „Mes nesakome, kad aplinka būtinai pakeitė šunų genomą taip, jog jie prisitaikytų. Tikėtina, kad išgyveno tie, kurie jau turėjo tinkamą genetinę įvairovę ir variantus, suteikiančius didesnį atsparumą“, – sakė genetikas Matthew Breen.

    Kodėl tai svarbu dabar?

    Černobylio uždaroji zona laikoma savotiška gamtine laboratorija, nes joje ilgą laiką beveik nebuvo nuolatinės žmogaus veiklos, tačiau išliko radiologinis ir cheminis fonas. Tokiose sąlygose gyvenančios populiacijos leidžia atskirti, kas labiau veikia laukinių ar sulaukėjusių gyvūnų evoliuciją: atsitiktinumas, izoliacija, migracija, ar kryptinga atranka.

    Mokslininkai pabrėžia, kad dabartiniai duomenys dar neleidžia galutinai teigti, jog nustatyti signalai yra tiesioginis prisitaikymo įrodymas. Vis dėlto jie suteikia aiškesnę kryptį tolesniems darbams, kurie galėtų sieti genetines užuominas su realiais biologiniais požymiais, pavyzdžiui, imuninės sistemos veikla, atsparumu infekcijoms ar su užterštumu susijusia rizika sveikatai.

    Tyrimo rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Genes“.

  • Černobylio zonoje gyvenančių šunų DNR išsiskyrė į dvi grupes: ką rodo mokslininkų analizė

    Černobylio atominės elektrinės apylinkėse gyvenantys benamiai šunys per kelis dešimtmečius tapo savita gyvūnų populiacija, o naujesnės genetinės analizės rodo, kad jie suskilo į atskiras grupes. Mokslininkai nustatė reikšmingų DNR skirtumų tarp šunų, gyvenančių tiesiai elektrinės teritorijoje, ir tų, kurie laikosi Černobylio miesto apylinkėse.

    Tyrėjai pabrėžia, kad geografinis atstumas tarp šių vietų nėra didelis, tačiau genetiniai profiliai skiriasi ryškiai. Šunys, gyvenantys Černobylio mieste, genetiškai labiau panašūs į Rytų Europos šunų populiacijas, o elektrinės teritorijoje esantys gyvūnai sudaro labiau išskirtinę grupę.

    Kas rasta šunų genome?

    Genominių duomenų analizė parodė signalus daugiau nei 100 genomo vietų, kurios gali būti susijusios su kryptinga natūralia atranka. Dalis šių sričių siejama su DNR atkūrimo procesais, ląstelės ciklo reguliavimu ir imuninės sistemos veikla.

    Tokie požymiai paprastai interpretuojami kaip galimas prisitaikymas prie specifinių aplinkos sąlygų, kai tam tikri genų variantai padeda išgyventi ir ilgainiui tampa dažnesni. Vis dėlto mokslininkai akcentuoja, kad vien genetiniai „parašai“ savaime neįrodo, jog pokyčius tiesiogiai sukėlė radiacija.

    Kodėl tai gali būti ne vien atsitiktinumas?

    Viena alternatyvi priežastis, kurią tyrėjai vertino, yra genetinis dreifas, kai mažose ar izoliuotose populiacijose genų variantų dažniai kinta atsitiktinai. Tokiais atvejais dažnai matomas genetinės įvairovės sumažėjimas, ypač jei populiacija ilgą laiką būna atskirta nuo išorinių kontaktų.

    Tačiau atlikta analizė parodė, kad šunų populiacija prie elektrinės neatrodo praradusi genetinės įvairovės tiek, kiek būtų tikėtina esant ryškiam genetinio dreifo efektui. Tai leidžia manyti, kad skirtumams aiškinti vien izoliacijos ir atsitiktinumo gali nepakakti.

    Ką tai reiškia platesniame kontekste?

    Černobylio zona mokslui svarbi kaip vieta, kur vienu metu veikia keli stresoriai: jonizuojančioji spinduliuotė, pramoninės kilmės teršalai, mitybos ir buveinių kaita, ribotas žmonių judėjimas. Dėl to atskirti vieną priežastį nuo kitų sudėtinga, o skirtingose teritorijos vietose poveikis gali smarkiai skirtis.

    Specialistai taip pat neatmeta, kad „atrankos“ signalai gali atspindėti vadinamąjį išankstinį pranašumą: dalis gyvūnų jau iš pradžių galėjo turėti genų variantų, padėjusių lengviau ištverti toksinių medžiagų ar kitų veiksnių poveikį. Tokiu atveju aplinka ne „sukuria“ naujų pokyčių, o tiesiog „atsijoja“ palankesnius variantus turinčius individus.

    Mokslininkai pabrėžia, kad norint tvirčiau susieti genetinius skirtumus su konkrečiais aplinkos veiksniais, reikėtų daugiau ilgalaikių stebėjimų ir papildomų duomenų apie šunų judėjimą, mitybą, kontaktą su žmonėmis ir taršos lygį skirtingose zonos vietose. Vis dėlto jau dabar aišku, kad Černobylio šunys yra vertingas modelis suprasti, kaip izoliuotos gyvūnų populiacijos gali keistis per kelias dešimtis metų.