CP v2

Tag: Sveika mityba

  • Mažai kas žino: ši daržovė lengvai virškinama, tinka figūrai ir cukraus kontrolei

    Mažai kas žino: ši daržovė lengvai virškinama, tinka figūrai ir cukraus kontrolei

    Patisonas – moliūginių šeimos daržovė, artima cukinijai ir moliūgui, tačiau išsiskirianti lėkštės formos vaisiumi ir švelniu, kiek salstelėjusiu skoniu. Pastaraisiais metais jis vėl grįžta į virtuves, nes yra universalus ir lengvai pritaikomas kasdieniuose patiekaluose.

    Mitybos požiūriu patisonas vertinamas dėl mažo kaloringumo ir didelio vandens kiekio, todėl dažnai pasirenkamas siekiant lengvesnės mitybos. 100 gramų patisono turi apie 18 kilokalorijų, o tai leidžia jį derinti ir su sočiais, ir su lengvais patiekalais.

    Ši daržovė taip pat suteikia organizmui svarbių mikroelementų ir vitaminų. Joje aptinkama vitamino C, kalio, magnio, kalcio, beta karoteno, taip pat B grupės vitaminų, kurie svarbūs energijos apykaitai ir nervų sistemos veiklai.

    Vienas dažniausiai minimų patisono privalumų – jis paprastai laikomas lengvai virškinamu, todėl tinka jautresniam skrandžiui, ypač kai ruošiamas paprastai, be perteklinių riebalų. Be to, daržovė turi skaidulų, kurios prisideda prie sotumo jausmo ir padeda palaikyti įprastą žarnyno veiklą.

    Patisonas dažnai minimas ir kalbant apie cukraus kontrolę, nes jo glikemijos indeksas yra žemas ir siekia apie 25. Nors tai nėra gydymo priemonė, žemo glikemijos indekso daržovės daugeliui žmonių gali būti patogus pasirinkimas sudarant subalansuotą racioną.

    Virtuvėje patisonas vertinamas dėl neutralumo: jis neužgožia kitų ingredientų, todėl tinka troškiniams, daržovių guliašams, apkepams ar kreminei sriubai. Termiškai apdorotas jis suminkštėja ir suteikia patiekalams švelnią tekstūrą.

    Populiarus pasirinkimas ir marinuoti patisonai – stiklainiuose jie išlaiko tvirtumą ir tampa alternatyva tradiciniams konservuotiems agurkams. Toks garnyras dera su mėsa, sumuštiniais ar salotomis, ypač kai norisi rūgštesnio akcento.

    Mažiau žinomas faktas – jaunus, mažus patisonus galima valgyti ir žalius, jei jie švieži, o odelė plona. Supjaustyti plonais griežinėliais jie suteikia salotoms traškumo, o skonis išlieka subtilus.

    Sezonas paprastai prasideda vasaros pradžioje ir tęsiasi iki ankstyvo rudens, todėl būtent tuo laikotarpiu patisonai būna sultingiausi ir švelniausi. Renkantis verta ieškoti mažesnių egzempliorių, nes jie dažniausiai būna minkštesni ir greičiau paruošiami.

    Specialių kontraindikacijų patisonui paprastai nenurodoma, tačiau svarbi saiko taisyklė ir individualus toleravimas. Jei daržovė ruošiama itin aštriai ar riebiai, jautresniam virškinimui tai gali tapti ne paties patisono, o paruošimo būdo iššūkiu.

  • Dietologai sako: šis pigus varškės sūrelis iš parduotuvės sotina valandoms ir duoda daug baltymų

    Varškės sūris, dažnai vadinamas sūreliu ar grūdėta varške, pastaraisiais metais vėl grįžta į mitybos rekomendacijas kaip paprastas būdas padidinti baltymų kiekį racione. Jis lengvai randamas daugumoje parduotuvių, kainuoja palyginti nedaug ir tinka tiek pusryčiams, tiek greitiems užkandžiams. Nors socialiniuose tinkluose jam kartais priskiriamas riebalų deginimo efektas, specialistai pabrėžia, kad reali nauda dažniausiai susijusi su sotumu ir patogiu baltymų šaltiniu.

    Baltymai yra vienas svarbiausių sotumą lemiančių makroelementų, todėl jų turintis maistas dažnai padeda lengviau valdyti apetitą ir rečiau užkandžiauti. Dėl to varškės sūris neretai pasirenkamas siekiant mažinti svorį arba išlaikyti stabilų dienos kalorijų kiekį. Praktikoje tai reiškia, kad sotus užkandis gali sumažinti norą griebtis saldumynų ar itin kaloringų užkandžių vėliau dieną.

    Maistinė sudėtis skiriasi pagal gamintoją ir riebumą, tačiau dažnai 100 gramų tokio produkto turi apie 80–100 kilokalorijų ir maždaug 10–12 gramų baltymų. Įprastas 200 gramų indelis gali suteikti apie 20–24 gramus baltymų, todėl jis prilygsta daliai mėsos ar žuvies porcijos, tik yra greičiau paruošiamas. Renkantis liesesnį variantą dažniausiai gaunama mažiau riebalų, tačiau sotumas gali išlikti panašus dėl baltymų kiekio.

    Be baltymų, varškės sūryje paprastai būna kalcio ir fosforo, kurie svarbūs kaulams ir dantims, taip pat B grupės vitaminų, įskaitant vitaminą B12 ir riboflaviną. Vitaminas B12 reikalingas normaliai nervų sistemos veiklai ir kraujo ląstelių gamybai, o riboflavinas prisideda prie energijos apykaitos. Kai kuriuose produktuose randamas ir selenas, siejamas su antioksidacine apsauga bei imuninės sistemos funkcija.

    Vis dėlto svarbu suprasti, kad vienas produktas pats savaime riebalų nedegina. Kūno masės pokyčius lemia bendras mitybos ir fizinio aktyvumo balansas, o didesnis baltymų kiekis dažniausiai padeda netiesiogiai, nes žmogus ilgiau jaučiasi sotus. Todėl varškės sūris gali būti patogus įrankis subalansuotame racione, bet ne stebuklinga priemonė.

    Perkant verta atidžiai pažiūrėti į sudėtį, nes skirtingi gamintojai gali naudoti nevienodą druskos kiekį, o aromatizuotuose ar desertiniuose variantuose dažnai atsiranda daugiau cukraus. Jei tikslas yra kasdienis universalus produktas, dažniausiai patikimiausias pasirinkimas yra natūralus varškės sūris, o priedus galima susidėti pačiam. Taip lengviau kontroliuoti ir saldumą, ir bendrą kalorijų kiekį.

    Virtuvėje jis pritaikomas labai plačiai: saldžiam variantui tinka uogos ar vaisiai, šaukštas medaus ar nedidelė granolos porcija, o sūriam variantui dažnai pasirenkami pomidorai, agurkai, žalumynai. Jį galima įmaišyti į kiaušinienę, kad ji taptų kremiškesnė, arba naudoti kaip baltymingą pagrindą sumuštinių užtepėlei. Taip pat jis neretai dedamas į salotas ar naudojamas kaip dalinis alternatyvus ingredientas patiekaluose, kur įprastai naudojama rikota.

  • Senovinė supermiltų žvaigždė: tefas be glitimo ir su žemu glikeminiu indeksu keičia virtuvę

    Senovinė supermiltų žvaigždė: tefas be glitimo ir su žemu glikeminiu indeksu keičia virtuvę

    Tefas – smulkus grūdas iš vienmetės žolės Eragrostis tef, tradiciškai auginamas Etiopijos ir Eritrėjos aukštumose. Pastaraisiais metais jis vis dažniau atsiduria ir Europos virtuvėse, nes dera su dviem ryškiomis mitybos kryptimis: glitimo vengimu ir siekiu stabilizuoti cukraus kiekį kraujyje.

    Skirtingai nei kviečius ar rugius, tefo grūdų praktiškai neįmanoma išlukštenti įprastais būdais, todėl tefo miltai dažniausiai būna natūraliai viso grūdo. Tai reiškia, kad kartu sumalamas sėlenų sluoksnis ir gemalas, o su jais išlieka daugiau skaidulų bei mineralų, lyginant su rafinuotais miltais.

    Didelė skaidulų ir vadinamosios atspariosios krakmolo dalies dalis siejama su lėtesniu energijos išsiskyrimu ir mažesniais gliukozės šuoliais po valgio. Dėl to tefas dažnai minimas kaip tinkamas pasirinkimas žmonėms, kurie siekia žemesnio glikeminio atsako, nors galutinis poveikis priklauso ir nuo porcijos, ir nuo viso patiekalo sudėties.

    Tefo maistinė vertė išskiriama ir dėl geležies, kalcio bei kitų mikroelementų, o taip pat dėl baltymų sudėties. Mitybos specialistai pabrėžia, kad tai nėra stebuklingas produktas, o veikiau patogus būdas paįvairinti racioną, ypač kai norisi daugiau viso grūdo produktų be glitimo.

    „Lyginant su daugeliu rafinuotų beglitimių miltų, tefo miltai paprastai turi daugiau skaidulų ir mineralų, tačiau svarbiausia – bendra mitybos kokybė ir balansas“, – sakė psichodietetikė Klaudia Socha.

    Tefas natūraliai neturi glitimo, todėl gali būti naudingas sergant celiakija ar esant neceliakiniam jautrumui glitimui. Vis dėlto praktikoje svarbu rinktis sertifikuotus beglitimius produktus, nes sandėliavimas ir gamyba šalia kviečių ar kitų glitimo šaltinių didina kryžminės taršos riziką.

    Tradicinėje Etiopijos virtuvėje tefo miltai siejami su injera – raugintu, puriu papločiu, kuris patiekiamas kaip pagrindas įvairiems patiekalams. Namuose tefo miltai dažnai naudojami blynams, vafliams ar kepiniams, kuriems suteikia švelnų riešutinį poskonį ir drėgnesnę tekstūrą.

    Kepant be glitimo, tefo miltus dažnai patariama maišyti su kitais miltais, pavyzdžiui, grikių ar avižų, ir naudoti rišančias medžiagas, kad kepiniai būtų elastingesni. Dėl natūralios krakmolo sudėties tefas tinka ir karštų patiekalų tirštinimui, kai norisi sodresnės konsistencijos be rafinuotų priedų.

  • Kiek pomidorų saugu suvalgyti per dieną? Gydytojai įspėja dėl vienos dažnos klaidos

    Pomidoriai daugeliui yra kasdienis pasirinkimas: tinka sumuštiniams, salotoms, padažams ar sriuboms. Juose gausu vitamino C, folio rūgšties, kalio ir likopeno – antioksidanto, siejamo su širdies ir kraujagyslių sistemos bei ląstelių apsauga nuo oksidacinio streso.

    Vis dėlto vieno universalaus atsakymo, kiek pomidorų reikia suvalgyti per dieną, nėra. Porcija priklauso nuo bendro raciono, fizinio aktyvumo, virškinimo jautrumo ir gretutinių ligų, ypač inkstų.

    Kokia porcija dažniausiai laikoma saugia?

    Daugumai sveikų žmonių įprasta, saugi kasdienė porcija dažniausiai siejama su maždaug 2 vidutiniais pomidorais. Tai sudaro apie 300–350 gramų ir leidžia pomidorus naudoti kaip vieną iš daržovių dienos racione, o ne vienintelį jo pagrindą.

    Specialistai pabrėžia, kad svarbiausia – įvairovė. Bendros mitybos rekomendacijos skatina per dieną suvalgyti ne mažiau kaip 400 gramų daržovių ir vaisių, o didesnę dalį šio kiekio turėtų sudaryti daržovės.

    Kada pomidorai gali sukelti bėdų?

    Nors keli pomidorai per dieną dažniausiai problemų nesukelia, daliai žmonių jie gali paaštrinti simptomus. Dažniausiai tai siejama su refliuksu, dirgliosios žarnos sindromu ar jautriu skrandžiu, kai rūgštesni produktai provokuoja rėmenį, deginimą ar diskomfortą.

    „Jei po pomidorų jaučiate rėmenį ar pilvo diskomfortą, verta mažinti porciją ir stebėti, ar simptomai kartojasi“, – sako gydytojai.

    Jei jautrumas pasireiškia valgant žalius pomidorus, kai kuriems padeda terminis apdorojimas. Nuplikyti pomidorai be odelės ir sėklų neretai būna lengviau toleruojami, nes sumažėja dalis sunkiau virškinamų komponentų.

    Perdirbti produktai: skonis didesnis, bet ir rizikos daugiau

    Pomidorų tyrė, padažai, sultys ar koncentratas patogūs, tačiau jų sudėtis gali skirtis kardinaliai. Pramoniniuose produktuose neretai būna daugiau druskos ar cukraus, o tai didina bendrą paros natrio ir energijos kiekį.

    Jei renkatės perdirbtus pomidorų gaminius, verta ieškoti kuo trumpesnės sudėties ir atkreipti dėmesį į druskos kiekį. Tai ypač aktualu žmonėms, kuriems rekomenduojama riboti druską dėl padidėjusio kraujospūdžio.

    Žmonėms, sergantiems inkstų ligomis ar besilaikantiems kalio ribojimo dietos, pomidorų kiekį patariama derinti individualiai su gydytoju arba dietologu. Kitais atvejais pomidorai gali būti vertinga mitybos dalis, jei jie ne išstumia kitas daržoves ir nėra vienintelis pasirinkimas kasdien.

  • Rožiniai bulvių virtinukai su burokėliais: kodėl vaikai juos suvalgo akimirksniu

    Burokėliai virtuvėje vis dažniau tampa ne tik salotų, bet ir tešlos ingredientu. Dėl natūralių pigmentų jie suteikia patiekalui ryškią spalvą, o kartu papildo racioną folatais, kaliu ir skaidulomis. Tai paprastas būdas į kasdienį meniu įtraukti daugiau daržovių, ypač vaikams.

    Tokiam patiekalui tinka ir virti, ir kepti burokėliai, tačiau skonis ir tešlos konsistencija skirsis. Kepant burokėliai išlieka saldesni, aromatingesni ir turi mažiau vandens, todėl tyrė tešlos neatskiedžia. Dėl to virtinukai dažniau pavyksta elastingi ir lengviau formuojami.

    Kepti ar virti burokėliai?

    Jei siekiate intensyvesnio skonio ir stabilesnės tešlos, rinkitės kepimą. Burokėlius patogu kepti su odele, sandariai uždengtus, kol suminkštės, o tuomet nulupti ir sutrinti iki vientisos tyrės. Taip išsaugomas ryškesnis saldumas ir sumažinama drėgmės perteklius.

    Virti burokėliai geriau tinka blynų, vaflių ar saldesnių tešlų variantams, kur papildoma drėgmė netrukdo. Juos verta virti su odele ir nepjaustyti iš anksto, kad į vandenį nepereitų dalis tirpių medžiagų. Svarbu nepervirti, kad skonis neliktų blankus.

    Rožinių virtinukų receptas

    Reikės 500 gramų bulvių, 200 gramų keptų burokėlių, 180 gramų kvietinių miltų, vieno kiaušinio ir apie 40 gramų kietojo sūrio, pavyzdžiui, parmezano, taip pat druskos ir juodųjų pipirų. Bulves išvirkite su lupena, nupilkite vandenį, pravėsinkite, nulupkite ir sugrūskite arba pertrinkite. Burokėlius sutrinkite į glotnią tyrę ir įmaišykite į bulves.

    Į masę įmuškite kiaušinį, įberkite druskos bei pipirų, trumpai išmaišykite ir suberkite miltus su smulkiai tarkuotu sūriu. Tešlą minkykite trumpai, tik tiek, kad susijungtų, nes per ilgas minkymas gali ją sukietinti. Suformuokite volelius, supjaustykite gabalėliais ir, jei norite, švelniai įspauskite šakute, kad atsirastų grioveliai.

    Virtinukus virkite dideliame puode pasūdytame vandenyje, dėdami porcijomis. Kai iškils į paviršių, paprastai pakanka dar apie 2 minutes, tuomet išgriebkite kiaurasamčiu. Patiekite iš karto su mėgstamu padažu, pavyzdžiui, grietinėlės, sviesto ar pesto.

  • Kiaušiniai be vandens: šis oro gruzdintuvės triukas užkariavo internetą – štai kaip

    Virti kiaušinius puode su vandeniu daugeliui jau atrodo kaip vakarykštė rutina. Pastaruoju metu vis dažniau pasirenkamas kitas būdas – kiaušiniai ruošiami karšto oro gruzdintuvėje, todėl nereikia nei vandens, nei papildomų riebalų.

    Tokį metodą žmonės vertina dėl paprastumo ir mažiau netvarkos virtuvėje. Kartu tai patogu ir tiems, kurie nori tikslesnio rezultato, nes daugelis oro gruzdintuvių leidžia lengvai valdyti laiką ir temperatūrą.

    Kaip paruošti kiaušinius oro gruzdintuvėje?

    Pirmiausia verta pasirūpinti, kad kiaušiniai nebūtų ką tik iš šaldytuvo. Palaikyti juos kambario temperatūroje naudinga dėl vienos paprastos priežasties: staigus temperatūrų skirtumas didina lukšto skilimo riziką.

    Kiaušinius dėkite taip, kad jie nesiliestų tarpusavyje ir karštas oras galėtų cirkuliuoti aplink kiekvieną vienodai. Konkreti temperatūra ir trukmė priklauso nuo įrenginio modelio ir kiaušinių dydžio, todėl saugiausia pradėti nuo gamintojo rekomendacijų.

    Baigus kaitinimą, labai svarbus vienas žingsnis: kiaušinius reikia iš karto perkelti į dubenį su labai šaltu vandeniu maždaug penkioms minutėms. Toks atšaldymas sustabdo tolesnį baltymo kietėjimą ir dažnai palengvina lupimą.

    Kodėl kiaušiniai laikomi vertingu produktu?

    Mitybos specialistai kiaušinius įvardija kaip vieną universaliausių produktų, nes juose gausu visaverčių baltymų. Taip pat kiaušiniai yra svarbus riebaluose tirpių vitaminų, įskaitant A, D, E ir K, bei B grupės vitaminų šaltinis.

    Kiaušiniuose randama ir mineralų, pavyzdžiui, fosforo bei geležies, o taip pat liuteino, siejamo su regėjimo funkcijomis. Dėl to kiaušiniai dažnai rekomenduojami kaip lengvai pritaikomas kasdienės mitybos elementas.

    Kuriuos kiaušinius rinktis?

    Jei svarbi kilmė ir laikymo sąlygos, ant lukšto esantis ženklinimas gali padėti apsispręsti. Dažniausiai aukštesne alternatyva laikomi kiaušiniai iš laisvo laikymo arba ekologinių ūkių, kurie žymimi atitinkamais kodais.

    O dėl paruošimo būdo dažnai pabrėžiama, kad švelnesnis terminis apdorojimas leidžia geriau išsaugoti dalį jautresnių maistinių medžiagų. Todėl daugelis renkasi kiaušinius su minkštesniu tryniu, jei tik tai atitinka asmeninius mitybos poreikius.

  • Kiaušiniai be vandens? Šis „Air Fryer“ triukas sprogdina internetą – svarbu 1 detalė

    Virti kiaušinius be puodo ir be verdančio vandens tampa vis populiaresniu namų virtuvės triuku, ypač tarp žmonių, kurie kasdien naudoja „Air Fryer“. Šis būdas žada mažiau rūpesčių, mažiau netvarkos ir stabilesnį rezultatą, jei laikomasi kelių aiškių taisyklių.

    Idėja paprasta: karštas oras kiaušinį apdoroja panašiai kaip orkaitėje, tik greičiau ir tolygiau. Dėl to nereikia stovėti prie viryklės ir stebėti, kada vanduo užvirs ar nepradės „bėgti“ per kraštus.

    Svarbiausia detalė prieš pradedant yra kiaušinių temperatūra. Jei jie ką tik išimti iš šaldytuvo, lukštas dėl staigaus temperatūrų skirtumo dažniau skyla, todėl praktiškiau kiaušinius trumpam palaikyti kambario temperatūroje.

    Kaip iškepti kiaušinius „Air Fryer“?

    Kiaušinius dėkite į krepšį ar ant grotelių taip, kad jie nesiliestų tarpusavyje. Tarpai leidžia karštam orui cirkuliuoti aplink kiekvieną kiaušinį, todėl baltymas ir trynys sušyla tolygiau.

    Tiksli temperatūra ir laikas priklauso nuo įrenginio modelio bei kiaušinių dydžio, todėl verta pasitikrinti gamintojo rekomendacijas. Praktikoje daug kas pradeda nuo vidutinės temperatūros ir trumpesnio laiko, o vėliau koreguoja pagal norimą trynio konsistenciją.

    Vos pasibaigus kepimui, kiaušinius būtina iš karto perkelti į labai šaltą vandenį kelioms minutėms. Šis greitas atvėsinimas sustabdo tolesnį baltymo kietėjimą nuo likutinės šilumos ir dažnai padeda lengviau nulupti lukštą.

    Kada kiaušiniai būna naudingiausi?

    Kiaušiniai vertinami dėl visaverčių baltymų ir daugelio mikroelementų, o taip pat vitaminų A, D, E ir B grupės. Juose yra ir organizmui reikšmingų medžiagų, tokių kaip geležis, fosforas bei liuteinas, siejamas su regėjimo funkcija.

    Mitybos praktikoje dažnai akcentuojama ir terminio apdorojimo įtaka: kuo ilgiau ir karščiau kaitinama, tuo didesnė dalis jautresnių medžiagų gali irti. Dėl to dalis žmonių renkasi minkštai paruoštus kiaušinius, kai trynys lieka skystesnis, tačiau svarbu laikytis higienos ir saugaus maisto paruošimo principų.

    Perkant kiaušinius kokybę dažnai padeda įvertinti ženklinimas ant lukšto: skaičius nurodo vištų laikymo būdą. Rinkoje paprastai labiausiai vertinami laisvai laikomų arba ekologiškų ūkių kiaušiniai, nes vartotojai juos sieja su aukštesniais gyvūnų gerovės standartais.

  • Mity apie bananus griūva: šie vaisiai gali geriau padėti žarnynui, širdžiai ir atminčiai

    Bananas dažnai laikomas patogiausiu ir sveikiausiu užkandžiu, tačiau mitybos specialistai vis dažniau primena: kasdienėje mityboje verta dažniau rinktis ir kriaušes. Jos turi mažiau kalorijų, o dėl skaidulų bei augalinių junginių gali palankiau veikti virškinimą ir širdies sveikatą.

    Maistine verte kriaušės nėra išskirtinai saldžios ar sunkios. 100 gramų kriaušių paprastai turi apie 55–60 kilokalorijų, kai 100 gramų banano dažniausiai siekia apie 90 kilokalorijų, todėl siekiantiems mažesnio kaloringumo užkandžių kriaušės gali būti paprastesnis pasirinkimas.

    Kas kriaušėse svarbiausia?

    Didžiausias kriaušių privalumas – skaidulos, ypač jei vaisius valgomas su žievele. Skaidulos padeda reguliuoti tuštinimąsi, palaikyti žarnyno mikrobiotos įvairovę ir ilgesnį sotumą, o tai svarbu ir svorio kontrolei, ir kasdieniam virškinimo komfortui.

    Kriaušėse esančios tirpios skaidulos, pavyzdžiui, pektinai, siejamos su palankesniu cholesterolio profiliu, nes gali prisidėti prie mažesnio mažo tankio lipoproteinų cholesterolio kiekio. Šis aspektas ypač aktualus, nes širdies ir kraujagyslių ligų riziką stipriai veikia kasdieniai mitybos įpročiai.

    Kriaušės taip pat suteikia vitaminų ir mineralų, tarp jų – vitamino C, vitamino K ir B grupės vitaminų, dalyvaujančių energijos apykaitoje. Be to, jose yra kalio, kuris svarbus normaliai širdies veiklai ir kraujospūdžio kontrolei, ypač kai mityboje netrūksta druskos.

    Atmintis, akys ir antioksidantai

    Kriaušėse yra antioksidantų, ypač žievelėje, kurie padeda mažinti oksidacinį stresą. Mokslinėje literatūroje vis dažniau aptariama, kad antioksidantais turtinga mityba siejama su lėtesniais su amžiumi susijusiais nervų sistemos pokyčiais, todėl tokie vaisiai gali būti vertinga kasdienio raciono dalis.

    Kai kuriuose vaisiuose aptinkami augaliniai pigmentai, siejami su akių sveikata, o mitybos rekomendacijose akcentuojama įvairovė. Praktinis principas paprastas: kuo dažniau kaitaliojami vaisiai ir daržovės, tuo lengviau surinkti platesnį biologiškai aktyvių medžiagų spektrą.

    Kada kriaušės gali netikti?

    Nors kriaušės daugeliui yra lengvas užkandis, didesnis skaidulų kiekis kai kuriems žmonėms gali sukelti pilvo pūtimą ar diskomfortą. Daugiausia atsargumo prireikia turintiems dirgliosios žarnos sindromą arba besilaikantiems mažai FODMAP turinčios mitybos.

    Taip pat svarbu saikas: vaisiuose esantys natūralūs cukrūs išlieka cukrumi, todėl geriausia juos derinti su baltymais ar riebalais, pavyzdžiui, natūraliu jogurtu ar riešutais. Toks derinys dažnai padeda ilgiau jaustis sotiems ir išvengti staigių alkio bangų.

    Bananas išlieka vertingas, ypač kai reikia greitesnės energijos, todėl jis dažnai minimas sportuojančiųjų mityboje. Tačiau kasdieniam užkandžiui, kai norisi daugiau skaidulų ir mažesnio kaloringumo, kriaušės daugeliu atvejų gali būti dar palankesnis pasirinkimas.

    Didžiausią naudą kriaušės paprastai duoda valgomos šviežios ir, jei kilmė patikima, su žievele, nes būtent joje susitelkia dalis skaidulų ir antioksidantų. Jos tinka ir keptos ar troškintos, tačiau verta vengti perteklinio pridėtinio cukraus, kad užkandis išliktų išties palankus sveikatai.

  • Šis naminis žolelių sūris be priedų užkariauja virtuvę: paprastas būdas ir nauda žarnynui

    Naminis žolelių sūris iš nusunkto graikiško jogurto tampa vis populiaresne alternatyva pirktiniams tepamiesiems sūreliams, kuriuose neretai pasitaiko tirštiklių ar kitų priedų. Pagrindas paprastas: tirštas jogurtas, trupučio grietinėlės, druska ir šviežios žolelės, o visą darbą padaro laikas šaldytuve.

    Toks sūris savo logika artimas labneh – Artimųjų Rytų virtuvėse paplitusiam nusunktam jogurtui. Nusunkus dalį išrūgų masė sutirštėja, tampa kremiška, bet kartu ir sotesnė, todėl ją patogu tepti ant duonos ar naudoti kaip padažo pagrindą.

    Fermentuoti pieno produktai gali būti naudingų bakterijų šaltinis, tačiau jų kiekis ir gyvybingumas priklauso nuo konkretaus produkto bei laikymo sąlygų. Dėl to tokio sūrio nereikėtų laikyti gydomąja priemone, bet jis gali būti subalansuotos mitybos dalis, ypač jei renkatės jogurtą su trumpa sudėtimi.

    Kaip pasigaminti namuose

    Esminė taisyklė – neskubinti nusunkimo. Maždaug parą šaldytuve laikoma masė įgauna standumą, bet išlieka švelni, o skonis tampa ryškesnis, ypač naudojant baziliką ir petražoles.

    Patogiausia sietelį iškloti marle ar švariu plonu audiniu ir dėti ant dubens, kad išrūgos galėtų laisvai nutekėti. Jei norite dar tirštesnės konsistencijos, laiką galima šiek tiek pailginti, tačiau svarbu stebėti, kad sūris neperdžiūtų.

    Skonis ir vartojimas

    Šviežias žolelių sūris geriausiai tinka su daržovėmis, pilno grūdo duona, keptomis bulvėmis ar kaip lengvas priedas prie grilyje keptų patiekalų. Taip pat jis gali pakeisti dalį majonezo ar kitų riebių padažų, jei norite gaivesnio varianto.

    Paruoštą sūrį rekomenduojama laikyti sandariame inde šaldytuve ir suvartoti per 2–3 dienas. Jei norisi daugiau charakterio, galima įmaišyti česnako, citrinos sulčių ar žiupsnelį pipirų, tačiau druską verta dozuoti saikingai.

  • Atrodo kaip metrinė pupelė: ši daržovė vis dažniau pasirodo turguose ir stebina skoniu

    Atrodo kaip metrinė pupelė: ši daržovė vis dažniau pasirodo turguose ir stebina skoniu

    Kininiu fasolniku vadinama daržovė, botaniškai priskiriama pupinių šeimai, pastaraisiais metais vis dažniau patraukia pirkėjų akį ir mūsų turguose. Nors pavadinimas sufleruoja Aziją, augalo kilmė siejama su Afrika, o plačiausiai jis paplito Kinijos, Tailando ir Vietnamo virtuvėse.

    Didžiausias šios daržovės išskirtinumas yra ilgos, plonos ankštys, kurios palankiomis sąlygomis gali užaugti nuo maždaug 30 iki 100 centimetrų. Lietuvoje prekyboje dažniausiai pasitaiko trumpesnės, žalios ankštys, rečiau pasitaiko ir violetinių atspalvių veislių.

    Specialistai pabrėžia, kad skaniausios yra jaunos ankštys, kol jos išlieka traškios ir sultingos. Peraugusios ankštys greičiau sukietėja, todėl pirkėjams patariama rinktis tvirtas, lygias, be dėmių ir neapvytusias daržoves.

    Kuo skiriasi nuo įprastų pupelių?

    Skoniu fasolnik dažnai lyginamas su šparaginėmis pupelėmis, tik jis neretai būna švelnesnis ir kiek saldesnis. Dėl mažiau juntamų skaidulų jis po trumpesnio terminio apdorojimo išlaiko malonią tekstūrą, todėl tinka tiems, kuriems nepatinka „siūliškos“ pupelės.

    Maistiniu požiūriu jaunos ankštys vertinamos dėl skaidulų ir įvairių vitaminų bei mineralų. Jose paprastai randama vitamino C, kai kurių B grupės vitaminų, taip pat geležies, fosforo ir magnio, o skaidulos prisideda prie ilgesnio sotumo jausmo.

    Lyginant su džiovintomis pupelėmis, kurios valgomos subrendus sėkloms, jaunos ankštys dažniausiai turi mažiau baltymų, tačiau būna lengvesnės ir mažiau kaloringos. Dėl to šią daržovę žmonės dažnai renkasi kaip kasdienį garnyrą ar ingredientą greitiems patiekalams.

    Kodėl jos daugėja turguose?

    Prekeivių teigimu, augantis susidomėjimas pasaulio virtuvėmis skatina pirkėjus išbandyti naujus produktus, o fasolnik tam ypač tinkamas dėl išvaizdos. Daržovė į Lietuvą atkeliauja ir per importo grandines, tačiau vis dažniau užauginama ir vietoje, ypač šiltesniuose regionuose ar po priedangomis.

    Šis augalas yra šilumamėgis, todėl lauke stabiliausi derliai dažniau tikėtini šiltesnėmis vasaromis, o vėsesnėse vietovėse padeda šiltnamis. Be to, fasolnik yra vijoklinis, tad jam būtinos atramos, o dirvai svarbi tolygi drėgmė, ypač ankščių mezgimo metu.

    Sezoniškumas taip pat daro įtaką pasiūlai: dažniausiai ši daržovė pasirodo vasaros viduryje ir rudenėjant, kai skinamos jaunos ankštys. Kaina paprastai būna kiek aukštesnė nei įprastų šparaginių pupelių, nes auginimas reikalauja daugiau šilumos ir priežiūros, o pats produktas vis dar laikomas retesniu.

    Kaip ją ruošti namuose?

    Azijos virtuvėse fasolnik dažniausiai trumpai kepamas labai karštoje keptuvėje su česnaku, imbieru, aitriosiomis paprikomis ir sojų padažu, kad išliktų traškumas. Jis taip pat dedamas į karį, makaronų patiekalus, daržovių apkepus ar maišomas su tofu ir mėsa.

    Lietuviškoje virtuvėje fasolnik gali atstoti šparagines pupeles: tinka trumpai apvirti, garinti ar apkepinti. Dėl išraiškingos formos jis dažnai pjaustomas kelių centimetrų gabalėliais ir dedamas į salotas ar keptų daržovių patiekalus, kad įprastas garnyras atrodytų įdomiau.