Tag: TESS

  • Astronomai aptiko planetos pėdsakus prie baltosios nykštukės: ji galėjo susiformuoti žvaigždei mirus

    Astronomai įtaria aptikę itin retą reiškinį: planetą, kuri galėjo susiformuoti ne kartu su savo žvaigžde, o jau po jos mirties – iš likusių žvaigždės medžiagos „pelenų“.

    Kaip rašo „ZME Science“, Varviko universiteto tyrėjai rado požymių, kad aplink baltąją nykštukę HS 0209+0832 gali skrieti vadinamoji antrosios kartos planeta – pasaulis, galėjęs atsirasti tik žvaigždei baigus evoliuciją.

    Toks scenarijus kertasi su įprastu supratimu apie planetų gimimą: dažniausiai jos formuojasi iš dujų ir dulkių disko kartu su jauna žvaigžde. Šiuo atveju užsimenama apie „antrą veiksmą“, kai nauji kūnai galėtų atsirasti jau po žvaigždės virsmo į baltąją nykštukę.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Nature Astronomy“ ir remiasi tiek senais, tiek naujesniais stebėjimų duomenimis: nuo 1999 metų Hablo teleskopo spektro iki vėlesnių archyvinių misijų įrašų.

    Keistas spektras ir senas galvosūkis

    HS 0209+0832 yra baltoji nykštukė – itin tankus, maždaug Žemės dydžio žvaigždės branduolio likutis. Jos paviršiaus temperatūra siekia apie 36 000 laipsnių Celsijaus, o pati ji, tyrėjų vertinimu, vėsta palyginti neilgai – apie penkis milijonus metų.

    Dar 1999 metais Hablo stebėjimai parodė keistenybę: ultravioletiniame spektre buvo matyti apie 100 neidentifikuotų sugerties požymių. Baltosios nykštukės gravitacija tokia stipri, kad sunkesni elementai atmosferoje greitai „nugrimzta“ žemyn, todėl jų aptikimas paprastai reiškia, kad medžiaga į žvaigždę patenka iš išorės.

    Dažniausiai tai siejama su asteroidų ar net uolinių planetų liekanomis, kurias baltoji nykštukė suardo ir „prisitraukia“. Tačiau HS 0209+0832 atveju chemijos pėdsakai pasirodė esantys neįprasti.

    Neįprastas metalų mišinys

    Doktorantas Jamie Williamsas, peržiūrėjęs senus Hablo duomenis su atnaujintais atominių linijų katalogais, nustatė, kad nemaža dalis anksčiau neatpažintų linijų priklauso niobiui – palyginti retam metalui.

    Tyrėjai taip pat aptiko vario ir cinko pėdsakų, taip pat nikelio bei kitų elementų. Tačiau geležies požymių nebuvo, o silicis pasirodė tik pėdsakais – tai menkai primena „tipinės“ uolinės planetos sudėtį.

    Rezultatui patikrinti buvo pasitelkti NASA kadaise veikusio „Far Ultraviolet Spectroscopic Explorer“ archyviniai duomenys: niobio signalas juose taip pat matėsi. Be to, peržiūrėjus 33 kitų metalais „praturtintų“ baltųjų nykštukių spektrus, panašaus aptikimo nerasta.

    Galima antros kartos planeta ir jos požymiai

    Viena hipotezė aiškina, kad elementų mišinys galėjo atsirasti dėl procesų, vykstančių žvaigždės gyvenimo pabaigoje. Senstančiose žvaigždėse galimas vadinamasis lėtasis neutronų sugavimo procesas (s-process), kurio metu palaipsniui formuojasi sunkesni elementai.

    Tyrėjai nurodo, kad HS 0209+0832 atveju iš numanomos „krentančios“ medžiagos sudėties niobio gausa galėtų būti daugiau nei 1 000 kartų didesnė nei Saulėje. Tai būtų cheminis pėdsakas, siejamas su vėlyvosiomis žvaigždės evoliucijos stadijomis.

    Komanda bandė rasti ir galimą planetos „parašą“ žvaigždės ryškumo pokyčiuose. TESS palydovo stebėjimuose jie aptiko silpną, kas 4,399 dienos pasikartojantį signalą: ryškumas kito maždaug 0,12 proc.

    Toks kitimas galėtų būti suderinamas su didelės planetos buvimu maždaug už šešių milijonų kilometrų nuo baltosios nykštukės – gerokai arčiau nei Merkurijus nuo Saulės. Tyrėjai spėja, kad toks pasaulis galėtų būti panašaus dydžio kaip Jupiteris, tačiau masė ir dydis tiesiogiai dar nebuvo išmatuoti.

    Kadangi baltoji nykštukė tebėra labai karšta, netoliese esanti planeta patirtų stiprią didelės energijos spinduliuotę. Tai galėtų „nuplėšti“ dalį atmosferos, o išsisklaidžiusi medžiaga vėliau galimai kristų atgal į žvaigždę ir paaiškintų neįprastą jos spektro cheminį mišinį.

  • Mokslininkai aptiko „fenikso planetą“: gali išspręsti 30 metų mįslę ir perrašyti teorijas

    Mokslininkai aptiko „fenikso planetą“: gali išspręsti 30 metų mįslę ir perrašyti teorijas

    Astronomai pranešė aptikę itin retą egzoplanetos kandidatę, kuri, kaip manoma, susiformavo ne kartu su savo žvaigžde, o vėliau iš jos „pelenų“. Tokie objektai vadinami antros kartos planetomis, o naujasis atvejis siejamas su baltąja nykštuke HS 0209+0832, esančia maždaug už 270 šviesmečių.

    Tyrėjų teigimu, ši planeta galėjo atsirasti tada, kai į kosmosą išmesta mirštančios žvaigždės medžiaga buvo gravitaciškai „sugaudyta“ ir vėl sutankėjo į naują kūną. Jei išvada pasitvirtins, tai būtų vienas aiškiausių įrodymų, kad planetos gali gimti ir po žvaigždės mirties etapų.

    Kas yra baltoji nykštukė?

    Baltoji nykštukė yra į Saulę panašios žvaigždės branduolys, likęs po to, kai ji išsipučia į raudonąją milžinę ir nusimeta išorinius sluoksnius. Nors tokia žvaigždė dažnai vadinama „mirusia“, ji dar ilgai išlieka labai karšta ir per milijardus metų pamažu vėsta.

    Šiuo atveju HS 0209+0832 apibūdinama kaip neįprastai jauna ir įkaitusi: jos efektyvioji temperatūra siekia apie 35 000 laipsnių Celsijaus. Dėl tokio karščio aplink ją esantys kūnai gali patirti intensyvų kaitinimą ir medžiagos netekimą.

    30 metų mįslę padėjo išspręsti cheminis pėdsakas

    Istorija prasidėjo dar 1999 metais, kai Hablo kosminis teleskopas užfiksavo šios baltosios nykštukės spektrą ir jame matė daug nepaaiškintų linijų. Tuo metu astronomams pritrūko duomenų ir metodų tiksliai nustatyti, kokie cheminiai elementai sukuria tokį „šviesos pirštų atspaudą“.

    Nauja analizė parodė elementų rinkinį, kuriame aptikta cinko ir vario, tačiau labiausiai išsiskyrė niobis. Jo kiekis, lyginant su Saulės chemine sudėtimi, gali būti daugiau nei 1 000 kartų didesnis, o tai tyrėjams tapo kertiniu argumentu aiškinant sistemos kilmę.

    „Kai pirmą kartą pamačiau niobį šiame kontekste, buvau pritrenktas, nes iki šiol jis nebuvo fiksuotas kituose tirtuose baltųjų nykštukių spektruose. Supratus, kad jis ten yra, daug kas stojo į savo vietas“, – sakė Voriko universiteto profesorius Borisas Gänsicke.

    Mokslininkai aiškina, kad toks elementų „parašas“ dera su vadinamuoju s-procesu, kai mirštančiose žvaigždėse formuojasi sunkesni elementai. Tai reikštų, jog planetą sudaranti medžiaga galėjo būti kilusi iš žvaigždės evoliucijos pabaigos, o ne iš pirminio protoplanetinio disko.

    Kaip galėtų atrodyti ši planeta?

    Stebėjimai rodo, kad kandidatinė planeta gali būti dujų milžinė, panašaus dydžio kaip Jupiteris, skriejanti labai arti baltosios nykštukės. Galimas orbitos periodas siekia apie 4,4 dienos, o toks artumas reikštų ir didelę tikimybę, kad planeta yra potvyniškai „pririšta“ – viena jos pusė nuolat atsukta į žvaigždę.

    Dėl ekstremalaus kaitinimo planeta, anot tyrėjų, gali sparčiai netekti medžiagos, kuri nusidriekia uodegos pavidalu ir dalis jos vėliau nusėda ant baltosios nykštukės. Tokie procesai astronomams ypač vertingi, nes leidžia iš atmosferos taršos ir spektrinių linijų spręsti apie suardytų kūnų sudėtį.

    „Įspūdinga tai, kad ši planeta neatrodo kaip išlikusi nuo sistemos gimimo ar atklydusi iš kitur. Ji, panašu, pastatyta iš medžiagos, kurią pati žvaigždė išmetė mirdama“, – teigė Borisas Gänsicke.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad tai gali pakeisti požiūrį į planetinių sistemų raidą po žvaigždžių senėjimo. Jei antros kartos planetos iš tiesų egzistuoja, ateityje jų paieška gali tapti svarbia baltųjų nykštukių stebėsenos kryptimi, ypač derinant kosminių teleskopų ir antžeminių observatorijų duomenis.

    Mokslininkai taip pat kelia klausimą, ar panašūs scenarijai teoriškai galimi ir mūsų Saulės sistemoje labai tolimoje ateityje, kai Saulė baigs savo evoliucijos kelią. Nors tai spekuliatyvu, pats atradimas rodo, kad žvaigždės mirtis ne visada reiškia sistemos pabaigą.

  • Astronomai aptiko milžinę galimai gyvybinėje zonoje prie karščiausios žvaigždės – kas tai keičia?

    Astronomai aptiko milžinę galimai gyvybinėje zonoje prie karščiausios žvaigždės – kas tai keičia?

    Astronomai paskelbė aptikę galimą egzoplanetą HD 156295 b vadinamojoje gyvybinėje zonoje, skriejančią aplink itin karštą A tipo žvaigždę HD 156295. Jei radinys pasitvirtintų, tai būtų vienas įdomiausių pavyzdžių, kai planetos kandidatas randamas prie masyvesnės ir gerokai karštesnės už Saulę žvaigždės.

    Gyvybinė zona apibrėžia atstumų sritį, kur teorinėmis sąlygomis planetoje galėtų egzistuoti skystas vanduo, tačiau tai savaime nereiškia, kad planeta tinkama gyvybei. Šiuo atveju kalbama apie dujų milžinę, tad realistiškesnis scenarijus būtų ne gyvybė pačioje planetoje, o galimi palydovai, jei tokie egzistuotų.

    Neįprasta žvaigždė ir retas metodas

    Žvaigždė HD 156295 yra Delta Scuti tipo kintamoji, tai reiškia, kad jos ryškis pulsuoja reguliariais ritmais. Būtent šie ritmai tyrėjams tapo savotišku laikrodžiu, leidžiančiu ieškoti kompanionų ne įprastais tranzito ar radialinio greičio, o pulsacijų laiko pokyčių būdu.

    Mokslininkai analizavo NASA TESS teleskopo stebėjimus ir ieškojo vos pastebimų pulsacijų atvykimo laiko svyravimų. Tokie svyravimai gali atsirasti dėl žvaigždės judėjimo aplink sistemos masės centrą, kai ją gravitaciškai traukia planeta ar kitas masyvus kūnas.

    Ką žinome apie HD 156295 b kandidatą

    Pagal dabartinius įverčius HD 156295 b gali būti maždaug šešis kartus masyvesnė už Jupiterį ir skrieti maždaug 4 astronominių vienetų atstumu nuo savo žvaigždės. Vienas apsisukimas aplink žvaigždę, kaip skaičiuojama, truktų apie 2 200 dienų, tai yra beveik šešerius metus.

    Tyrėjai taip pat vertina, kad ši planeta gautų apie 60 proc. to žvaigždės spinduliuotės kiekio, kurį Žemė gauna iš Saulės. Dėl to ji patenka į sritį, kuri pagal apibrėžimą gali sutapti su gyvybine zona, nors reali aplinka tokiame pasaulyje būtų labai priklausoma nuo atmosferos sudėties ir šiltnamio efekto.

    Kodėl tai svarbu ir kas dar neaišku

    Masyvių A tipo žvaigždžių planetas aptikti sunkiau nei aplink Saulės tipo žvaigždes, todėl patvirtintų egzoplanetų tokiose sistemose vis dar mažai. Autoriai nurodo, kad šio kandidato realumo tikimybė šiuo etapu siekia apie 50 proc., tad būtini papildomi stebėjimai ir nepriklausomi patikrinimai.

    Tyrimo komanda pabrėžia, kad aptikti signalai yra ties TESS duomenų aptikimo riba, todėl klaidingi teigiami atvejai čia yra reali rizika. Vis dėlto net ir nepasitvirtinęs kandidatas gali būti vertingas, nes padeda tobulinti paieškos kriterijus ir geriau suprasti, kaip dažnai milžinės planetos formuojasi vidutiniais atstumais nuo masyvesnių žvaigždžių.

    Ateities misijos, tokios kaip Europos kosmoso agentūros PLATO, turėtų suteikti tikslesnių šviesio matavimų ir ilgesnių stebėjimų sekų, kurios ypač svarbios sistemoms su kelių metų orbitomis. Jei HD 156295 b bus patvirtinta, tai taps svarbiu orientyru aiškinantis, kokios planetų sistemos susiformuoja prie karštų, trumpiau gyvenančių žvaigždžių.

  • Saulės blyksniai neslūgsta: ar gegužės 5–7 dienomis Žemę pasieks naujos magnetinės audros?

    Pastarosiomis dienomis Saulėje užfiksuoti keli blyksniai, kurių kryptis siejama su Žeme. Tačiau specialistai pabrėžia, kad fiksuotas aktyvumas buvo gana silpnas, todėl didelio poveikio geomagnetinei situacijai neturėtų sukelti.

    Pagal naujausias prognozes, gegužės 5 dieną tikėtinas tik nedidelis geomagnetinio lauko suaktyvėjimas. Tai reiškia, kad daugumoje regionų sąlygos turėtų išlikti artimos įprastoms, o ryškesni sutrikimai mažai tikėtini.

    Prognozėse taip pat minima koroninė skylė Saulėje, kuri artimiausiu metu gali pasisukti Žemės kryptimi. Tokios skylės paprastai siejamos su greitesniu Saulės vėju, kuris tam tikrais atvejais sustiprina geomagnetinius svyravimus.

    Vis dėlto šiuo metu vertinama, kad ši situacija greičiau lemtų tik trumpalaikius, vidutiniškai silpnus geomagnetinius trikdžius apie gegužės 7 dieną. Stiprių magnetinių audrų scenarijus laikomas mažai tikėtinu.

    Dėl to laikotarpiu nuo gegužės 5 iki gegužės 7 dienos reikšmingų magnetinių audrų nenumatoma. Jei geomagnetinis fonas trumpam ir padidėtų, prognozuojama, kad jis neturėtų pastebimai paveikti kasdienės veiklos ar daugumos žmonių savijautos.

    Magnetinės audros kyla tada, kai Saulės vėjas ir įkrautos dalelės sąveikauja su Žemės magnetiniu lauku. Stipresnių audrų metu gali sutrikti radijo ryšys, padidėti rizika palydovinei navigacijai, o aukštose platumose kartais fiksuojami elektros tinklų svyravimai.

    Kasdienėje praktikoje didžiausias dėmesys skiriamas prognozuojamiems Kp indekso šuoliams, kurie apibūdina geomagnetinio lauko sutrikimų lygį. Šiuo metu prognozės rodo, kad artimiausiomis dienomis dominuos žemo lygio svyravimai.

    Ekspertai primena, kad Saulės aktyvumas gali keistis greitai, todėl prognozės tikslinamos nuolat, gavus naujus stebėjimų duomenis. Dėl to tiksliausia situacija paprastai matoma artėjant konkrečiai datai.

    Tuo pat metu astronomijos bendruomenėje aptariamas kitas pastebėjimas: mokslininkai nustatė dešimtis galimų planetų, kurios skrieja apie dvi žvaigždes. Tokios sistemos primena mokslinėje fantastikoje vaizduojamus pasaulius, kur danguje matomos dvi saulės.

    Nauji kandidatai išskirti pritaikius patobulintą paieškos metodą ir analizuojant kosminio teleskopo TESS stebėjimus. Tyrėjai nurodo, kad ankstesni metodai dažniau aptikdavo lengviau pastebimas sistemas, o naujas požiūris padeda identifikuoti ir sudėtingesnius atvejus.

    Šiuo metu šie objektai dar laikomi kandidatais, todėl reikės papildomų stebėjimų patvirtinimui. Visgi rezultatai rodo, kad dvigubų žvaigždžių planetų gali būti gerokai daugiau, nei manyta anksčiau.

    „Dabartiniai duomenys rodo, kad artimiausiomis dienomis stiprių magnetinių audrų scenarijus mažai tikėtinas“, – teigia prognozes skelbiantys specialistai.