CP v2

Tag: Tiekimo grandinės

  • „Magentic“ pritraukė 18 mln. eurų: DI agentais žada automatizuoti pramonės pirkimus ir operacijas

    „Magentic“ pritraukė 18 mln. eurų: DI agentais žada automatizuoti pramonės pirkimus ir operacijas

    DI skaitmeninių darbuotojų pramonės įmonėms kūrėja „Magentic“ pritraukė 18 mln. eurų A serijos investiciją, praėjus maždaug metams nuo starto. Finansavimo raundui vadovavo „Felicis“, dalyvavo ir ankstesni investuotojai „Sequoia Capital“ bei „The Westly Group“.

    Bendrovė kuria DI agentus, skirtus automatizuoti pirkimų ir operacinių procesų grandines dideliuose gamintojų tinkluose. „Magentic“ sprendimas veikia kaip kelių agentų sistema ir integruojasi su įrankiais, kuriais darbuotojai jau naudojasi kasdien, įskaitant „Microsoft Teams“, el. paštą ir vidines įmonių sistemas.

    Kam skirti DI agentai?

    „Magentic“ teigia, kad jos agentai gali valdyti procesus nuo pradžios iki pabaigos: įvertinti, ar produktą geriau pirkti ar kurti viduje, atrinkti tiekėjus, derėtis dėl sutarčių, administruoti užsakymus ir apdoroti sąskaitas. Sprendimas taikomas tiek netiesioginiams pirkimams, tiek tiesioginėms žaliavų ir kitų gamybos įvesties resursų išlaidoms.

    Tokio tipo automatizavimas tampa aktualus pramonės ir pirkimų komandoms, kurios susiduria su augančiais darbo krūviais, tiekimo grandinių sutrikimais ir griežtesniu biudžetų spaudimu. Didelėse gamybos organizacijose dažnai tenka dirbti su nevienalyte IT aplinka, kur greta modernių sistemų išlieka senos verslo programos ir skaičiuoklės.

    Saugumas ir diegimas įmonėse

    Įmonė akcentuoja, kad platforma pritaikyta dideliems diegimams, todėl numato saugumo kontrolę ir skirtingus diegimo modelius. Tarp jų minimi susitarimai dėl duomenų nesaugojimo su didžiaisiais DI tiekėjais, kelių debesijos aplinkų palaikymas ir izoliuoti diegimai skirtinguose duomenų regionuose.

    Tokie sprendimai ypač svarbūs pramonės bendrovėms, kur pirkimų, sutarčių ir tiekėjų duomenys laikomi jautriais, o vidiniai procesai dažnai turi atitikti griežtus atitikties reikalavimus. Praktikoje tai reiškia, kad DI agentai turi ne tik „parašyti laišką“ ar paruošti santrauką, bet ir veikti pagal įmonės taisykles bei audito logiką.

    Kur bus panaudotos lėšos?

    „Magentic“ nurodo, kad pritrauktos lėšos bus skirtos paspartinti DI agentų vystymą, išplėsti platformą į papildomus pirkimų ir tiekimo grandinės scenarijus bei stiprinti tyrimus. Fokusas krypsta į DI sistemas, kurios geba spręsti sudėtingas optimizavimo užduotis pramonės operacijose, kai sprendimai priklauso nuo daugybės kintamųjų.

    „Fizinis pasaulis išgyvena didžiausią kapitalo išlaidų ciklą istorijoje, kurį skatina DI paklausa, ir tai vyksta prekybos trikdžių bei geopolitinių iššūkių fone. Įmonės, kurios į kiekvieną sprendimą įdiegs geriausią įmanomą intelektą, ir bus tos, kurios sistemingai didins savo konkurencinį pranašumą“, – sakė „Magentic“ vadovas ir vienas iš įkūrėjų Robin Van Aeken.

    „Kuriame DI, kuris gali diagnozuoti problemas, suplanuoti pataisymus, imtis veiksmų ir užbaigti darbus, vienu metu apdorodamas gigabaitus ir terabaitus įvairių formatų duomenų“, – sakė „Magentic“ technologijų vadovas ir vienas iš įkūrėjų Odhran O’Donoghue.

  • „FM Logistic“ perima vokiečių „Schäflein“: ką šis sandoris reiškia Lenkijos logistikos rinkai

    Prancūzijos logistikos grupė „FM Logistic“ patvirtino įsigijusi kontrolinį Vokietijos logistikos grupės Schäflein akcijų paketą. Sandoris aktualus ir Lenkijai, nes abi įmonės veikia šioje rinkoje ir aptarnauja tarptautinius klientų srautus.

    Įsigijimas galutinai užbaigtas 2026 metų rugpjūčio 31 dieną, kai buvo įvykdytos visos privalomos reguliavimo sąlygos. Tarp jų buvo ir Vokietijos Federalinės kartelių tarnybos sprendimas, įregistruotas 2026 metų birželio 19 dieną.

    Integracija trimis kryptimis

    Bendrovės teigia, kad tai svarbus žingsnis integruojant dvi šeimos valdomas logistikos grupes. „FM Logistic“ taip įžengia į Vokietijos rinką, laikomą viena stipriausių Europoje pagal logistikos apimtis, infrastruktūrą ir pramonės klientų koncentraciją.

    Schäflein valdo daugiau nei 35 logistikos objektų tinklą Vokietijoje, Austrijoje ir Lenkijoje. Todėl tikimasi, kad susijungus bus greičiau kuriama bendra pasiūla Vokietijos klientams, sujungiant „FM Logistic“ tarptautinę patirtį ir Schäflein operacinį tinklą.

    Kita numatyta kryptis – Europos transporto koridorių stiprinimas, palaipsniui įtraukiant „FM Logistic“ tarptautinius krovinių srautus į Schäflein dalinių krovinių tinklą. Praktikoje tai gali reikšti didesnius konsolidavimo srautus ir daugiau reguliarumo tarp Vokietijos, Lenkijos bei kitų regiono centrų.

    Technologijos ir automatizacija regione

    Trečiasis integracijos ramstis – Schäflein technologinių sprendimų diegimas visoje grupėje. Didžiausias dėmesys numatomas automatizavimo sprendimams, kuriuos plėtoja LOCIT, ir uždaro ciklo konteinerių sistemai „SprintBOX“.

    Įmonės akcentuoja, kad technologijų perkėlimas numatomas ne tik Vokietijoje, bet ir „FM Logistic“ tinkle Prancūzijoje, Lenkijoje ir Ispanijoje. Tai svarbu regiono rinkoms, nes automatizacija ir pakartotinai naudojamos taros sprendimai tampa vienais pagrindinių kaštų ir tvarumo valdymo įrankių logistikoje.

    „Sandorio užbaigimas reiškia, kad esame pasirengę naudoti bendrus išteklius ir kompetencijas, kad klientams suteiktume apčiuopiamos verslo ir technologinės naudos“, – sakė „FM Logistic“ vadovas Jean-Christophe Machet.

    Schäflein tinklo plėtra taip pat numatoma Vokietijoje, įtraukiant naujus logistinius centrus Rūro regione ir Leipcigo apylinkėse. Tokie mazgai gali turėti reikšmės ir Lenkijos rinkai, nes didina pasirinkimą maršrutams tarp Vokietijos gamybos regionų ir Lenkijos sandėliavimo bei paskirstymo centrų.

    „FM Logistic“ grupė nurodo turinti apie 27 500 darbuotojų ir valdanti apie 4 000 000 kvadratinių metrų sandėliavimo ploto. Didesnis mastas kartu su Schäflein tinklu gali sustiprinti konkurenciją dėl pramonės klientų, ypač ten, kur svarbus greitas pristatymas, dalinių krovinių sprendimai ir automatizuotos sandėliavimo operacijos.

  • Bukarešto „Veridion“ pritraukė 17,5 mln. eurų: realiu laiku atnaujins 642 mln. įmonių žemėlapį

    Bukarešto „Veridion“ pritraukė 17,5 mln. eurų: realiu laiku atnaujins 642 mln. įmonių žemėlapį

    Investicija DI valdomai verslo duomenų platformai

    Bukarešte įsikūręs verslo žvalgybos startuolis „Veridion“ pritraukė 17,5 mln. eurų A serijos investiciją. Bendrovė teigia, kad lėšos bus skirtos produkto plėtrai, komandos augimui ir tarptautinei plėtrai, ypač Šiaurės Amerikoje.

    Finansavimo etapui vadovavo „Hoxton Ventures“, prisidėjo ir ankstesni investuotojai „Underline Ventures“, „OTB Ventures“, „Gapminder“, „Day One Capital“ bei „Launchub“. Anksčiau bendrovė jau buvo pritraukusi apie 5,2 mln. eurų 2023 metais ir apie 1,3 mln. eurų 2020 metais.

    „Ši investicija yra svarbus „Veridion“ etapas ir leis paspartinti produkto kūrimą, auginti komandą bei plėstis tarptautiniu mastu, kad daugiau organizacijų galėtų įvertinti komercinę riziką dar prieš jai paveikiant verslą“, – sakė „Veridion“ bendraįkūrėjas ir vadovas Florin Tufan.

    Gyvas 642 mln. įmonių grafas

    2019 metais įkurta bendrovė kuria nuolat atnaujinamą skaitmeninę verslo pasaulio kopiją, paremtą dirbtiniu intelektu. „Veridion“ tikslas yra pateikti sprendimams parengtus įmonių duomenis sistemoms, kurios naudojamos didelėse organizacijose.

    Pasak bendrovės, jos grafas apima 642 mln. įmonių 249 šalyse ir kiekvienai įmonei priskiria 461 atributą. Duomenys sujungiami į struktūrą, kuri apima teisinę registraciją, veiklos vietas, ryšius su kitomis įmonėmis ir korporatyvinę hierarchiją.

    Kodėl realaus laiko duomenys tampa būtinybe?

    „Veridion“ argumentuoja, kad tradicinė verslo žvalgyba dažnai remiasi informacija, atnaujinama kas ketvirtį ar net kartą per metus, todėl ji nebeatspindi realios situacijos. Spartėjant geopolitiniams, logistikos ir finansiniams sukrėtimams, įmonėms vis svarbiau matyti, kaip partneriai ir tiekėjai veikia šiandien, o ne prieš kelis mėnesius.

    Bendrovė kaip pavyzdį mini trikdžius Hormūzo sąsiaurio regione, kai vienas geopolitinis įvykis gali vienu metu paveikti tarptautinę prekybą, draudimo rizikas, tiekimo grandines ir tūkstančių įmonių perspektyvas. Tokiais atvejais aktuali tampa galimybė greitai identifikuoti paveiktas įmones, tiekėjus ir komercinius ryšius.

    „Statinė verslo žvalgyba nebetinka nestabiliam pasauliui. Jei verslo aplinka keičiasi kasdien, kodėl įmonės vis dar priima milijardinės vertės sprendimus naudodamos kelių mėnesių senumo duomenis?“ – sakė „Veridion“ augimo vadovas Stefan Gergely.

    „Veridion“ teigia, kad jos sistema nuolat atnaujinamą vaizdą sukuria analizuodama milijardus skaitmeninių signalų iš įmonių svetainių, viešųjų registrų, reguliacinių dokumentų, internetinių katalogų, socialinių profilių ir patikimų naujienų šaltinių. Toks požiūris, bendrovės teigimu, padeda rinkos žvalgybos, kredito ir rizikos vertinimo tiekėjams greičiau reaguoti į pokyčius.

    „Kiekvienas svarbus sprendimas apie įmonę vis dar priklauso nuo duomenų, kurie dažniausiai yra pasenę. „Veridion“ perkuria šį pagrindą visai ekonomikai, ir mes tikime, kad ji gali tapti viena svarbiausių duomenų bendrovių pasaulyje“, – sakė „Hoxton Ventures“ įkūrėjas Hussein Kanji.

    Šiuo metu „Veridion“ nurodo dirbanti su daugiau nei 100 organizacijų ir turinti daugiau nei 60 darbuotojų Europoje bei Šiaurės Amerikoje. Bendrovė pabrėžia, kad jos sprendimai naudojami rinkos žvalgybai, draudimui, trečiųjų šalių rizikos valdymui, ESG vertinimams, pirkimams ir tiekimo grandinių valdymui.

  • „Airbus“ Tulūzoje atidarė naują A320 pristatymo centrą: ką tai keičia gamybos tempuose

    „Airbus“ Tulūzoje atidarė integruotą A320 šeimos lėktuvų įrangos tiekimo ir galutinės parengties centrą, kuriuo siekiama paspartinti orlaivių perdavimą oro linijoms ir lizingo bendrovėms. Naujajame objekte vienoje vietoje sutelkiami procesai, kurie iki šiol dažnai buvo išskaidyti per kelias aikšteles ir padalinius.

    Centre numatyta 16 stovėjimo vietų orlaiviams, kuriuose bus atliekamos paskutinės techninės procedūros po surinkimo, bandymų skrydžių ir salono įrengimo. Taip pat įrengtos administracinės ir muitinės procedūroms skirtos erdvės, kad perdavimo grandinė būtų kuo trumpesnė.

    „Airbus“ sprendimą pristato kaip dalį platesnės pramoninės strategijos, kuria siekiama stabilizuoti didesnį A320 šeimos gamybos ritmą. Bendrovė yra viešai nurodžiusi tikslą iki 2027 metų pabaigos pasiekti 70–75 A320 šeimos lėktuvų per mėnesį, o vėliau išlaikyti 75 lėktuvų per mėnesį lygį.

    Gamybos didinimą riboja tiekimo grandinės, ypač variklių pristatymo grafikai, kurie pastaraisiais metais tapo vienu jautriausių aviacijos pramonės taškų. „Airbus“ atveju dažnai minimos vėluojančios „Pratt & Whitney“ variklių tiekimo apimtys, dėl kurių dalis orlaivių gali būti užbaigiami lėčiau arba laikinai kaupiami aikštelėse laukiant komponentų.

    Šiame kontekste naujas centras turi ir praktinę, ir reputacinę vertę: sutelktos galutinės patikros procedūros padeda mažinti administracinių klaidų riziką, o orlaivių perdavimo laiką padaro labiau prognozuojamą. Tai ypač svarbu oro bendrovėms, kurios planuoja maršrutų plėtrą ir įgulų parengimą pagal numatomas pristatymo datas.

    „Airbus“ A320 šeima išlieka paklausiausia bendrovės programa, o jos užsakymų portfelis siekia apie 7 500 orlaivių. Dėl tokio masto net ir nedideli efektyvumo pagerinimai galutinėje perdavimo grandinėje gali turėti apčiuopiamą poveikį gamybos srautams ir klientų pristatymų stabilumui.

    „Vienoje vietoje bus 16 stovėjimo vietų lėktuvams, taip pat atskira zona administracinėms ir muitinės procedūroms. Užbaigus veiksmus lėktuvas išskris į „Airbus“ operacinę bazę“, – nurodė bendrovė.

  • Varis vadinamas XXI amžiaus kuru: paklausa auga, o analitikai perspėja dėl galimo deficito

    Varis vis dažniau vadinamas vienu svarbiausių XXI amžiaus metalų, nes be jo neįmanoma spartinti energetikos transformacijos ir elektrifikacijos. Konferencijoje Future Mining Forum & Expo vykusioje diskusijoje apie pasaulinę vario rinką pabrėžta, kad paklausa auga greičiau nei pasiūla, o tai didina kainų svyravimus.

    Vario poreikį itin didina elektromobiliai, atsinaujinančios energetikos infrastruktūra ir elektros tinklų plėtra. Skaičiuojama, kad vidaus degimo varikliu varomas lengvasis automobilis turi keliasdešimt kilogramų vario, o elektrinis gali turėti apie 50 kilogramų, o kai kuriais atvejais ir gerokai daugiau.

    Keičiasi vario tiekimo žemėlapis

    International Copper Study Group atstovė Kamila Slupek akcentavo, kad per pastaruosius 25 metus vario gavybos lyderių sąrašas pastebimai pasikeitė. Nors Čilė išlieka pirmoje vietoje, į aukščiausias pozicijas pakilo Demokratinė Kongo Respublika, o tai reiškia didesnę geopolitinių veiksnių įtaką žaliavų grandinėms.

    „2000 metais lyderių gretose buvo Čilė, Peru, Kinija, JAV, Rusija ir Indonezija“, – sakė Kamila Slupek.

    Pasak jos, ateityje dominuos valstybės, kurios turi ne tik išteklių, bet ir nuoseklią, stabilią kasybos politiką bei politinę valią juos eksploatuoti. Dalis šalių į varį žiūri kaip į strateginį turtą, kuriuo siekiama pritraukti investicijų ir didinti įtaką tarptautinėse rinkose.

    Kodėl Europai svarbi vietinė gavyba?

    Diskusijoje pabrėžta ir Europos priklausomybė nuo patikimų tiekėjų, ypač kai varis reikalingas ne tik energetikai, bet ir gynybos pramonei bei aukštosioms technologijoms. Kanados bendrovės „Lumina Metals“ vadovas Jordanas Pandoffas atkreipė dėmesį, kad NATO šalyse įvardijamas kelių milijonų tonų vario gavybos atotrūkis, kurį šiuo metu dengia importas iš Pietų Amerikos ir Afrikos.

    „Matome maždaug 3 milijonų tonų vario gavybos spragą NATO šalyse“, – sakė Jordanas Pandoffas.

    Jis teigė, kad Lietuvai aktuali žinutė yra platesnė: Europai svarbu išlaikyti bei didinti vietinę gamybą, nes žaliavos poreikis augant elektrifikacijai ir infrastruktūros projektams tampa vis labiau prognozuojamas ir sunkiai pakeičiamas alternatyvomis.

    Paklausa augs, kainos gali svyruoti

    Vario vartotojai pramonėje pabrėžia, kad rinkoje juntamas didelis kainų neapibrėžtumas, nes metalas dažnai perkamas pagal išankstinius kontraktus. Tokiais atvejais reikšmę turi ne tik biržos kainų dinamika, bet ir valiutų kursai bei tiekimo grandinių patikimumas.

    Ekonomistai varį neretai vadina ekonomikos termometru, tačiau pastaraisiais metais kainų ir realios paklausos ryšys tampa mažiau tiesioginis dėl geopolitikos, investuotojų lūkesčių ir energetikos politikos pokyčių. Kartu daugėja įspėjimų, kad be naujų kasybos projektų ir pajėgumų plėtros ateityje gali formuotis struktūrinis deficitas, ypač jei elektrifikacijos tempai išliks aukšti.

    KGHM siekia išnaudoti rinkos langą

    Lenkijos vario gamintojas KGHM diskusijoje pristatytas kaip bendrovė, siekianti didinti gamybą ir kartu plėsti lydinčių metalų portfelį. Įmonė pabrėžia, kad varis išlieka pagrindinis produktas, tačiau technologiniai procesai leidžia išgauti ir kitus metalus, o ilgalaikėje perspektyvoje svarstomos ir papildomos žaliavos, jei tai bus ekonomiškai pagrįsta.

    Konferencijoje akcentuota, kad technologijų pažanga keičia požiūrį į tai, kas anksčiau buvo laikoma atliekomis: kai kuriuos šalutinius srautus galima paversti vertingų metalų šaltiniais. Tokios investicijos gali tapti vienu iš būdų mažinti priklausomybę nuo importo ir geriau išnaudoti jau turimą pramoninį potencialą.

  • „Raben“ Graikijoje atidarė 10 mln. eurų logistikos centrą: ką tai keičia tiekimo grandinėms?

    Transporto ir logistikos grupė „Raben“ šiaurinėje Graikijoje atidarė naują logistikos centrą Sindos mieste, netoli Salonikų. Bendrovė skelbia, kad investicija siekė apie 10 mln. eurų ir yra strateginės plėtros regione dalis, stiprinanti ryšį su „Raben“ tinklu Europoje.

    Naujasis objektas pastatytas maždaug 50 000 kvadratinių metrų sklype. Pirmuoju etapu įrengtas apie 4 000 kvadratinių metrų „cross-dock“ tipo sandėlis su 40 pakrovimo ir iškrovimo vartų, šaldymo kamera šviežiems maisto produktams ir apie 1 200 kvadratinių metrų biurų erdve.

    „Naujo objekto Sindos mieste atidarymas yra svarbus žingsnis „Raben Greece“ ir reikšmingai didina mūsų operacines galimybes“, – sakė „Raben Logistics Greece“ vadovas Sarantos Kapourelakos.

    Bendrovė nurodo, kad antruoju etapu planuojama pastatyti dar apie 15 000 kvadratinių metrų sandėliavimo ploto. Tai turėtų išplėsti kontraktinės logistikos apimtis, sustiprinti vietinio transporto pajėgumus ir pagerinti temperatūrinio režimo reikalaujančių krovinių aptarnavimą.

    „Raben“ Graikijoje plečiasi nuo 2021 metais įvykdyto vietos įmonės „Intertrans“ įsigijimo. Šiuo metu „Raben Logistics Greece“ veikia Pirėjuje, Salonikuose ir Heraklione, siūlydama vietinį ir tarptautinį transportą bei kontraktinę logistiką.

    „Reguliari mūsų transporto linijų sistema leidžia Graikijos įmonėms lengviau pasiekti tarptautines rinkas, o klientams visoje Europoje – greičiau gauti produktus iš Graikijos“, – sakė „Raben Group“ regiono vadovas Bartłomiej Łapiński.

    Bendrovė taip pat akcentuoja ryšių su Lenkija stiprinimą: deklaruojami dalinių krovinių eksporto reisai iš Lenkijos į Graikiją 2–3 kartus per savaitę ir importo krypties reisai maždaug kartą per savaitę. Tokie reguliarūs grafikai yra svarbūs įmonėms, kurioms reikia pastovesnio tiekimo ritmo ir trumpesnio užsakymų planavimo horizonto.

    „Raben“ teigimu, investicija turėtų stiprinti Salonikų, kaip logistikos vartų į Pietryčių Europą, vaidmenį ir gerinti jungtis su Vidurio bei Vakarų Europos rinkomis. Tai ypač aktualu, kai įmonės ieško arčiau vartotojo esančių sandėliavimo ir perkrovimo sprendimų, leidžiančių mažinti vėlavimų riziką ir geriau valdyti temperatūros kontrolės reikalaujančias siuntas.

  • Didžiosios bendrovės traukiasi iš Kinijos: kas stumia „Microsoft“ ir „Nokia“ keisti kryptį?

    Vis daugiau tarptautinių bendrovių mažina veiklą Kinijoje arba perkelia svarbiausias funkcijas į kitas šalis. Šį posūkį skatina geopolitinė įtampa, griežtėjanti technologijų eksporto kontrolė ir vis stiprėjanti vietos konkurencija, kurią remia Pekinas.

    Tarp ryškiausių signalų – „Microsoft“ sprendimai uždaryti dalį padalinių ir perkelti talentus bei projektus į Japoniją, Singapūrą ar Kanadą, taip pat pranešimai apie „Nokia“ planus reikšmingai sumažinti savo buvimą Kinijoje. Verslui tai reiškia ne tik kaštų, bet ir rizikos perskaičiavimą: pelnas vis dažniau nebeatperka politinio neapibrėžtumo.

    Kas pasikeitė po 2018 metų?

    Lūžis siejamas su 2018 metais, kai JAV pradėjo taikyti platesnes sankcijas, tarifus ir eksporto kontrolės priemones, ypač pažangioms technologijoms. Kinija tuo pat metu spartino politiką, kuria siekiama keisti užsienio technologijas vietinėmis alternatyvomis valstybės institucijose ir strateginiuose sektoriuose.

    Šalia reguliacinių rizikų išaugo ir reputaciniai bei atitikties klausimai: tarptautinėms įmonėms sudėtingiau suderinti du skirtingus reikalavimų pasaulius – Vašingtono ribojimus ir Pekino spaudimą dėl duomenų, kibernetinio saugumo bei vietinių sprendimų prioritetizavimo.

    Technologijos ir 5G: Kinijos konkurentai sustiprėjo

    Vietos rinkoje išsiskiria intensyvi konkurencija: Kinijos technologijų ir telekomunikacijų gamintojai siūlo pigesnius ir agresyviai diegiamus sprendimus, o tai ypač juntama 5G infrastruktūroje. Dėl to Vakarų įmonių dalis kai kuriose srityse mažėja, o projektų laimėjimą dažnai lemia ne vien technologinė kokybė, bet ir politinė aplinka.

    Kompanijos, kurios anksčiau Kinijoje rado nišas verslo programinėje įrangoje, serverių infrastruktūroje ar įmonių IT valdyme, dabar susiduria su dviem paraleliniais procesais: vietinių tiekėjų stiprinimu ir tarptautinių tiekimo grandinių fragmentacija. Praktikoje tai reiškia, kad net sėkmingi produktai tampa priklausomi nuo taisyklių, kurios keičiasi greičiau nei verslas spėja prisitaikyti.

    Ką rodo Japonijos ir Taivano pavyzdžiai?

    Japonijos pramonės bendrovių patirtis rodo, kad ankstesnė diversifikacija dažnai sumažina šoką, kai Kinijoje smunka paklausa arba didėja reguliaciniai ribojimai. Dalis įmonių persiorientuoja į JAV ir gynybos, autonominių sistemų, pramoninio DI bei kasybos technologijų projektus, kuriuose auga ilgalaikės investicijos.

    Taivanas tuo pat metu stiprina ekonominius ryšius su JAV ir remiasi puslaidininkių ekosistemos plėtra bei DI diegimu. Tokia kryptis didina ekonomikos atsparumą, tačiau ir sustiprina pasaulinį technologinį skilimą, kai šalys ir bendrovės priverstos rinktis skirtingas tiekimo grandines ir standartus.

    „Svorio centras persikėlė nuo pardavimų Kinijoje prie gebėjimo gaminti ir greitai persitvarkyti, jei rizika šokteli“, – teigia ekonomikos apžvalgininkai, vertinantys vis ryškesnę ekonominio saugumo logiką.

    Artimiausiais metais šią tendenciją greičiausiai stiprins dvi jėgos: technologijų kontrolės režimai ir duomenų suvereniteto politika. Dėl to „atsiejimas“ nuo Kinijos kai kuriems sektoriams tampa ne šūkiu, o praktiniu scenarijų planavimu, ypač debesijos, puslaidininkių ir telekomunikacijų grandinėse.

  • Fotovoltikos pamoka Europai: kodėl vietinis turinys be gamybos dažnai reiškia priklausomybę nuo Kinijos

    Diskusijos apie vietinį turinį atsinaujinančios energetikos projektuose Europoje vis dažniau grįžta prie fotovoltikos pavyzdžio. Ekspertai pabrėžia, kad vien ekonominė projekto nauda šalyje dar negarantuoja technologinės nepriklausomybės, jei kritiniai komponentai atkeliauja iš importo.

    Instituto Energetyki Odnawialnej vadovas Grzegorzas Wiśniewskis teigia, kad vietinis turinys, skaičiuojamas kartu su projektavimu, statyba ir montavimo paslaugomis, gali klaidinti. Pasak jo, svarbiausia yra tai, ar šalis geba užsitikrinti vietines pagrindinių įrenginių tiekimo grandines.

    Kas yra vietinis turinys?

    Vietinis turinys šiuo atveju suprantamas kaip prekių ir paslaugų dalis, sukuriama šalies viduje visoje projekto vertės grandinėje. Fotovoltikoje kritiniais laikomi elementai, nuo kurių priklauso technologijos veikimas ir kurių trūkumas gali sustabdyti plėtrą.

    2021 metais IEO paskelbė analizę apie vietinį turinį fotovoltikos įrangoje, vertindamas 2020 metų situaciją. Pagal tą skaičiavimą Lenkijoje vietinis turinys 1 MW galios saulės elektrinės įrangos dalyje galėjo siekti apie 26 proc., jei būtų naudojami vietinės kilmės tiekimo grandinės elementai.

    Tuo metu Europos Sąjungos vidutinis vietinis turinys įrangos tiekime buvo vertinamas didesnis ir siekė apie 37 proc. Skirtumą daugiausia lėmė platesnė regioninė gamybos ir tiekėjų bazė, ypač tam tikrose įrangos grupėse.

    Kur dingsta vietinė vertė?

    Pasak G. Wiśniewskio, problema prasideda tada, kai krenta importuojamos technologijos kainos ir didėja jų prieinamumas. Tuomet bendras vietinio turinio rodiklis gali net augti, nes daugiau darbų atliekama vietoje, tačiau priklausomybė nuo importuotų pagrindinių komponentų nesumažėja.

    „Vietinis turinys, suprantamas vien ekonomiškai, be vietinių kritinių komponentų tiekimų, iš esmės reiškia tik užsienio technologijų tiekėjų aptarnavimą“, – sakė G. Wiśniewskis.

    Jo teigimu, fotovoltikoje labiausiai pažeidžiama grandis yra elementai, nuo kurių priklauso įrenginių gamyba ir atnaujinimas, pirmiausia fotovoltiniai elementai, vėliau moduliai ir inverteriai. Jei šie segmentai lieka už Europos ribų, vietiniai rangos darbai neapsaugo nuo strateginės priklausomybės.

    Kinijos dominavimas ir Europos reakcija

    Ekspertas primena, kad Europos fotovoltikos pramonės nuosmukis siejamas su laikotarpiu po 2007–2009 metų krizės. Tuomet, jo vertinimu, Europos gamintojai negavo pakankamo valstybių palaikymo, o technologijos ir gamybos linijos dalinai atsidūrė Kinijoje, kuri sparčiai didino mastą ir konkurencingumą.

    Svarbią reikšmę turėjo ir Kinijos valstybės subsidijos, dėl kurių importuojami komponentai tapo sunkiai konkuruojami kainos prasme. Europos Sąjunga buvo įvedusi antidempingo priemones ir muitus, tačiau vėliau dalis ribojimų nebeliko, o rinkos spaudimas gamybai Europoje išliko.

    G. Wiśniewskis pastebi, kad politinis prioritetas ilgą laiką buvo greitas ir pigus atsinaujinančių išteklių augimas, o ne pramonės stiprinimas. Dėl to fotovoltikos rinka tapo itin patraukliu realizacijos kanalu importuotojams, o vietiniai gamintojai prarado masto efektą.

    Šiandien vietinio turinio tema Europoje siejama su naujomis pramonės politikos priemonėmis, tokiomis kaip Net-Zero Industry Act, taip pat su platesnėmis iniciatyvomis, nukreiptomis į konkurencingumą ir tiekimo grandinių atsparumą. Tačiau ekspertai pabrėžia, kad be nuoseklių, ilgalaikių instrumentų vien deklaracijos nepakeis realios komponentų gamybos geografijos.

  • Tyrimas atskleidė: JAV anglies pelenai slepia kritinius metalus – smūgis Kinijos monopolijui

    Tyrimas atskleidė: JAV anglies pelenai slepia kritinius metalus – smūgis Kinijos monopolijui

    JAV anglies deginimo atliekos gali tapti netikėtu retųjų žemių elementų šaltiniu ir sumažinti priklausomybę nuo Kinijos, rodo 2024 metais paskelbtas Teksaso universiteto Ostine mokslininkų tyrimas. Skaičiuojama, kad elektrinių anglies pelenuose gali slypėti didelė dalis ekonomiškai išgaunamų kritinių metalų.

    Retųjų žemių elementai nėra visiškai reti, tačiau jų gavyba ir atskyrimas yra brangūs bei technologiškai sudėtingi. Šie 17 elementų būtini elektronikai, ryšių įrangai, aviacijai, automobilių pramonei, gynybai ir švarios energetikos technologijoms, todėl jų tiekimo grandinės laikomos strateginės reikšmės.

    Kinija pasaulyje išlieka dominuojanti tiek kasyboje, tiek ypač perdirbime, o tai didina tiekimo rizikas, kai geopolitinė įtampa ar eksporto ribojimai gali paveikti kainas ir prieinamumą. Dėl to JAV ir kitos šalys vis aktyviau ieško vietinių ar alternatyvių šaltinių, įskaitant antrines žaliavas ir atliekas.

    Kas slypi anglies pelenuose?

    Mokslininkai pabrėžia, kad anglies pelenai yra jau iškasta ir sukaupta medžiaga, todėl teorinis pranašumas akivaizdus: nereikia atverti naujų karjerų. Degimo metu sudegus anglies masei, likutinėje frakcijoje retųjų žemių elementų koncentracija gali būti kelis kartus didesnė nei pradinėje žaliavoje.

    Teksaso universiteto Ostine komanda apskaičiavo, kad JAV anglies pelenų sankaupose gali būti apie 11 milijonų tonų retųjų žemių elementų. Toks kiekis, anot tyrimo autorių, būtų daug kartų didesnis nei oficialiai nurodomos JAV vidaus atsargos, tačiau realus panaudojimas priklausys nuo to, kiek efektyviai ir švariai pavyks juos išgauti.

    Tyrime taip pat įvertinta, kad pelenuose esantys ištekliai, jei būtų išgaunami pramoniniu mastu, galėtų būti verti maždaug 90 milijardų eurų. Ši suma atspindi ekonomiškai pasiekiamą potencialą, bet ne garantuotą pelningumą, nes galutinę kainą lemia technologijos, energijos sąnaudos ir aplinkosaugos reikalavimai.

    Technologijų lenktynės ir rizikos

    Praktinė problema yra ne tik elementų išgavimas, bet ir jų išvalymas iki pramonei tinkamos kokybės, ypač vadinamųjų sunkiųjų retųjų žemių. Dėl to šalys siekia kurti visą grandinę nuo žaliavos iki oksidų ar metalų, nes vien kasyba be perdirbimo dažnai nepašalina priklausomybės.

    Australijoje Monash universiteto inžinieriai bando mažiau agresyvių cheminių tirpalų metodus ir pilotiniuose bandymuose skelbia pasiekę iki 90 proc. visų 17 retųjų žemių elementų atgavimą iš anglies pelenų. Tuo metu JAV Northeastern universiteto tyrėjai dirba su išankstinio apdorojimo sprendimais, kurie, kaip teigiama, gali reikšmingai padidinti tradicinių metodų našumą.

    Didžiausi iššūkiai išlieka aplinkosauga ir mastelio didinimas: naudojamos rūgštys, nuotekų tvarkymas, energijos poreikis, taip pat tai, kad pelenų sudėtis skiriasi pagal regioną ir degintą kurą. Be to, anglies pelenai yra pramoninės atliekos, todėl jų kasimas ir apdorojimas turi atitikti griežtus saugos ir taršos kontrolės standartus.

    Kodėl tai svarbu Europai?

    Retųjų žemių elementų paklausa auga dėl elektromobilių, vėjo energetikos, elektronikos ir gynybos pramonės, o tiekimo grandinių diversifikavimas tampa prioritetu ne tik JAV. Europos Sąjunga pastaraisiais metais stiprina kritinių žaliavų politiką, skatindama perdirbimą, naujus projektus ir alternatyvius šaltinius, todėl anglies pelenų ar kitų atliekų panaudojimo kryptis tampa aktuali ir europiniame kontekste.

    Ekspertai pabrėžia, kad vienas tyrimas dar nereiškia greitos revoliucijos rinkoje, tačiau tendencija aiški: didėja dėmesys antrinėms žaliavoms, o kritinių metalų paieška vis dažniau persikelia iš kasyklų į atliekų aikšteles. Ar anglies pelenai taps patikimu retųjų žemių elementų šaltiniu, lems tai, ar technologijos pasieks ekonomiškai pagrįstą, energiškai efektyvų ir aplinkai saugų pramoninį mastą.

  • Kas iš tiesų kepa „McDonald’s“ bandeles: už pusryčių klasikos slypi kelios milžinės

    „McDonald’s“ pusryčių meniu ikoną Egg McMuffin daugelis sieja su vienu prekės ženklu, tačiau už šių bandelių gamybos stovi platus tiekėjų tinklas. JAV vien „McDonald’s“ turi daugiau kaip 13 800 restoranų, todėl tokio masto grandinei vieno gamintojo dažniausiai neužtenka.

    Įmonė partnerių sąrašuose ir pramonės šaltiniuose minimi keli dideli kepinių tiekėjai, kurie užtikrina stabilų bandelių tiekimą skirtingiems regionams. Tokia strategija leidžia sumažinti tiekimo rizikas, lengviau valdyti logistiką ir išlaikyti vienodą produkto kokybę.

    Kas tiekia „McDonald’s“ bandeles

    Tarp tiekėjų dažniausiai minima „Aspire Bakeries“, valdanti kelias kepyklas ir gamybos linijas, iš kurių dalis tiekia bandeles „McDonald’s“. Šios grupės istorijoje svarbi vieta tenka sandoriams ir restruktūrizacijai Šiaurės Amerikoje, kurie pakeitė pavadinimus bei nuosavybės struktūrą.

    Kitas reikšmingas žaidėjas yra „Bimbo Bakeries USA“, priklausanti pasaulinei grupei „Grupo Bimbo“. Ši bendrovė siejama ir su „Bay English Muffins“, kuri viešai yra teigusi, kad buvo tarp ankstyvųjų bandelių tiekėjų Egg McMuffin sumuštiniams.

    Partnerių kontekste taip pat minimos „C.H. Guenther“ bei jai priskiriamos kepyklos, o tarp gamintojų randama ir „Turano Baking Company“, kurios produktuose nurodomos bandelės, skirtos „McDonald’s“. Didesniam tinklui toks kelių tiekėjų modelis yra įprastas, nes leidžia vienu metu aptarnauti skirtingas rinkas ir greičiau reaguoti į paklausos svyravimus.

    Ar vis dar naudojamas senasis receptas?

    Nors pavadinimas sufleruoja britišką kilmę, angliško tipo bandelė laikoma JAV sukurta idėja, siejama su XIX amžiaus Niujorko kepėju Samueliu Bathu Thomasu. Jo įkurto prekių ženklo ir receptūros istorija vėliau tapo svarbi didiesiems kepinių koncernams.

    Viešai skelbta, kad „Bimbo Bakeries USA“ 2019 metais įsigijo „Thomas’“ prekės ženklą, o kartu ir receptūros teises. Dėl to internete periodiškai kyla spekuliacijų, ar dalis šio recepto principų iki šiol gali būti naudojama gaminant bandeles, kurios patenka į „McDonald’s“ pusryčių sumuštinius.

    Kodėl skonis atrodo toks atpažįstamas

    Egg McMuffin bandelių tekstūra dažnai apibūdinama kaip turinti būdingas ertmes, dėl kurių sviestas ir padažai lengviau įsigeria. Tai vienas iš elementų, kurį namuose atkartoti sunkiausia, todėl socialiniuose tinkluose netrūksta bandymų ir ginčų, kaip pasiekti panašų rezultatą.

    Tiekimo grandinės mastas rodo, kad tokio produkto pastovumą dažniausiai lemia ne vienas slapto recepto lapas, o griežti technologiniai standartai, kokybės kontrolė ir kelių gamintojų sinchronizuota logistika. Būtent dėl to, net pasikeitus tiekėjams ar gamybos vietai, vartotojui skonis paprastai išlieka labai panašus.