CP v2

Tag: Tiekimo grandinės

  • JAV ir Armėnija pasirašė strateginę partnerystę: dėmesys kritinių mineralų tiekimo grandinei

    JAV ir Armėnija pasirašė strateginę partnerystę: dėmesys kritinių mineralų tiekimo grandinei

    Jungtinės Valstijos ir Armėnija žengė naują žingsnį stiprindamos dvišalius ryšius – Jerevane pasirašyti strateginės partnerystės dokumentai ir susitarimas dėl bendradarbiavimo kritinių mineralų srityje. Apie tai pranešė tarptautinė žiniasklaida, pabrėždama, kad šis sprendimas turi ir ekonominį, ir geopolitinį svorį.

    Susitarimus pasirašė JAV valstybės sekretorius Marco Rubio ir Armėnijos užsienio reikalų ministras Araratas Mirzojanas. Armėnijos pusė viešai akcentavo, kad santykiai su JAV šiuo metu įgauna naują pagreitį ir gali tapti svarbia atrama šalies užsienio politikos krypčiai.

    Kodėl svarbūs kritiniai mineralai?

    Kritiniai mineralai ir retųjų žemių metalai yra būtini šiuolaikinei pramonei: nuo baterijų ir elektros tinklų iki elektronikos, gynybos pramonės ir DI infrastruktūros. Pastaraisiais metais šių žaliavų tiekimas tapo jautria tema, nes didelė dalis gavybos ar perdirbimo pajėgumų pasaulyje yra sutelkta keliose valstybėse.

    JAV siekia mažinti priklausomybę nuo vieno dominuojančio tiekimo kanalo ir kurti alternatyvias tiekimo grandines su partneriais. Todėl sutartys, apimančios ne tik žaliavų tiekimą, bet ir perdirbimo bei tiekimo užtikrinimo principus, laikomos strateginėmis.

    Signalas apie Armėnijos kryptį

    Stebėtojai šį susitarimą vertina kaip dar vieną ženklą, kad Armėnija palaipsniui artėja prie Vakarų. Po pastarųjų metų saugumo iššūkių regione ir įtampos dėl Kalnų Karabacho Armėnija ieško platesnio tarptautinių partnerių rato.

    Kartu tai gali būti ir platesnių pokyčių Pietų Kaukaze dalis, kai valstybės persvarsto savo priklausomybes ir stiprina ryšius su JAV bei Europos Sąjunga. Praktinis bendradarbiavimas dėl kritinių žaliavų šiuo atveju tampa ne tik ekonominiu projektu, bet ir geopolitiniu instrumentu.

    Ką gali reikšti praktikoje?

    Tokie susitarimai paprastai apima politinius įsipareigojimus, informacijos apsikeitimą, investicijų skatinimą ir bendrų projektų paiešką. Jei bus pereita prie konkrečių iniciatyvų, Armėnijai tai galėtų reikšti naujų technologijų, kompetencijų ir kapitalo pritraukimą, o JAV – patikimesnį tiekimo grandinės planavimą.

    Artimiausiu metu dėmesys kryps į tai, ar partnerystė bus papildyta konkrečiais įgyvendinimo mechanizmais, projektų grafiku ir atsakomybėmis. Nuo šių detalių priklausys, ar susitarimas taps realiai veikiančiu tiekimo grandinės modeliu, ar liks daugiausia politiniu signalu.

  • El Ninjo ir karas Persijos įlankoje: FAO įspėja, kad maisto kainų šokas gali ateiti po metų

    El Ninjo ir karas Persijos įlankoje: FAO įspėja, kad maisto kainų šokas gali ateiti po metų

    FAO perspėjimas: rizikos susideda

    Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija FAO naujausiuose vertinimuose įspėja, kad El Ninjo sustiprėjimas gali sutrikdyti kritulių ir temperatūrų režimus, o tai didina sausrų ir derliaus svyravimų tikimybę.

    Tačiau didžiausia grėsmė maisto rinkoms, pasak ekspertų, gali būti ne vien klimatas, o užsitęsusi įtampa Persijos įlankos regione ir su ja susiję energijos bei logistikos sutrikimai.

    Kaip konfliktas persiduoda į maistą

    Žemės ūkio grandinėje energijos kaina dažnai tampa pradiniu domino: brangsta degalai, elektra, transportas, o kartu kyla trąšų ir gamybos sąnaudos.

    FAO pabrėžia, kad tokie sukrėtimai paprastai nesibaigia vien naftos ar dujų rinkoje, nes vėliau persikelia į trąšas, sėklas, perdirbimą ir galiausiai į galutines maisto produktų kainas.

    „Tai ne laikinas laivybos trikdis, o sisteminio agromaisto sukrėtimo pradžia, galinti sukelti pasaulinę maisto kainų krizę per šešis–dvylika mėnesių“, – sakė FAO atstovai, ragindami iš anksto planuoti alternatyvius maršrutus ir humanitarinių srautų koridorius.

    Ekonomistai taip pat atkreipia dėmesį į riziką, kad bet koks ilgiau trunkantis tiekimo grandinių sutrikimas didintų trąšų kainas, o ūkininkų sprendimai dėl tręšimo ir pasėlių struktūros vėliau atsispindėtų derlingume.

    El Ninjo: poveikis nevienodas, bet juntamas

    El Ninjo reiškinys paprastai reiškia didesnę orų anomalijų tikimybę, o tai ypač svarbu regionams, kuriuose žemės ūkis priklauso nuo kritulių ir sezoninių temperatūrų.

    Rinkoms tai reiškia didesnį neapibrėžtumą: net ir be visiškų derliaus praradimų, vien lūkesčiai dėl mažesnės pasiūlos gali padidinti kainų svyravimus pasaulinėse biržose.

    FAO kontekste akcentuoja, kad blogiausias scenarijus atsiranda tada, kai klimato sukelti derliaus svyravimai sutampa su išaugusiomis energijos, trąšų ir logistikos sąnaudomis.

    Tokiu atveju kainų spaudimas gali augti etapais ir pasiekti vartotojus su kelių mėnesių ar net ilgesne vėluote, kai parduotuvėse pasikeičia naujo sezono produkcijos ir perdirbtų produktų savikaina.

    Ką siūlo FAO ir ko tikėtis toliau

    FAO ragina valstybes ir rinkos dalyvius mažinti priklausomybę nuo siaurų logistinių taškų, stiprinti sandėliavimo pajėgumus, diversifikuoti uostus bei prekybos koridorius.

    Taip pat išskiriama būtinybė įvertinti energetikos politikos sprendimus, kad jie nepadidintų konkurencijos tarp maisto ir kuro tais laikotarpiais, kai pasiūla tampa trapi.

    Nors artimiausiu metu kai kuriose šalyse maisto infliacijos rodikliai gali neparodyti staigaus šuolio, FAO perspėja, kad rizikos horizontas dažniau matuojamas pusmečiais ar metais.

    Didžiausią reikšmę turės tai, kaip greitai stabilizuosis energijos ir jūrų transporto sąlygos, ir ar ūkininkai galės planuoti trąšų pirkimus bei sėją be naujų kainų šuolių.

  • Qantas istorinių skrydžių planas stringa: „Airbus“ vėluoja su A350-1000ULR, startas nukeltas

    Australijos oro bendrovė Qantas planavo pradėti istorinius itin ilgus komercinius skrydžius be tarpinių nusileidimų, kurie praktiškai sujungtų Australiją su Europa ir JAV vienu reisu. Tačiau projektas susidūrė su realybe: „Airbus“ vėluoja pristatyti specialią A350-1000ULR versiją, todėl starto grafikas nukeltas.

    Šie maršrutai Qantas strategiškai svarbūs dėl Australijos geografijos: didžiausi verslo ir kelionių srautai krypsta į Londoną ir Niujorką, o tiesioginis skrydis leistų sutaupyti laiko ir atsisakyti persėdimų. Bendrovė ne kartą pabrėžė, kad dalis keleivių yra pasirengę mokėti daugiau už patogumą, mažesnę riziką prarasti jungiamąjį skrydį ir sklandesnę kelionę.

    Kas yra A350-1000ULR?

    Numatytas sprendimas yra „Airbus“ A350-1000ULR, itin ilgo nuotolio modifikacija, kuri turi leisti skristi apie 19–20 valandų, išlaikant papildomą kuro ir atsargų rezervą. Kad tai būtų įmanoma, orlaivio salonas planuojamas retesnis nei įprastai, nes mažesnis keleivių skaičius padeda valdyti svorį ir nuotolį.

    Qantas viešai yra nurodžiusi planuojamą 238 vietų išdėstymą: numatomi pirmosios klasės apartamentai, didelė verslo klasės dalis, premium ekonominė ir ekonominė klasė. Tokia konfigūracija orientuota į didesnę bilieto vertę vienam keleiviui, nes itin ilgi skrydžiai reikalauja daugiau įgulos planavimo, atsargų, o svarbiausia – griežto svorio ir degalų balanso.

    Kodėl vėlavimas toks reikšmingas?

    „Airbus“ vėlavimą sieja su tiekimo grandinės trikdžiais, kurie pastaraisiais metais palietė visą aviacijos pramonę: nuo variklių ir jų priežiūros eilių iki salono įrangos, sertifikavimo ir gamybos pajėgumų. Uždelsimas ypač skausmingas projektams, kuriuose reikalinga ne standartinė, o specifinė lėktuvo versija su papildomais techniniais sprendimais.

    Qantas šį sumanymą vysto kaip programą „Project Sunrise“ ir jai ruošiasi iš anksto: vyksta pilotų mokymai, rengiama infrastruktūra, planuojami komercinių skrydžių grafikai. Vis dėlto be pristatytų orlaivių bendrovė negali pereiti prie pilnos apimties reguliarių reisų, todėl realus startas, vertinant dabartines aplinkybes, persikelia į kitą sezoną.

    Ką tai gali reikšti keleiviams?

    Tiesioginiai skrydžiai tarp tokių miestų kaip Sidnėjus ir Londonas ar Sidnėjus ir Niujorkas reikštų naują patogumo standartą, tačiau jie būtų neišvengiamai brangesni už maršrutus su persėdimu. Tokiais atvejais kainą kelia ne tik paklausa, bet ir ribotas vietų skaičius, didesnė premium klasių dalis bei didelės eksploatavimo sąnaudos.

    Kartu tai yra testas visai rinkai: jei modelis pasiteisins, itin ilgo nuotolio skrydžiai gali plėstis ir kitose kryptyse, o gamintojai toliau investuos į efektyvesnius orlaivius ir salonų sprendimus, pritaikytus 20 valandų ir ilgesnėms kelionėms. Kol kas Qantas planas lieka gyvas, bet jo sėkmė tiesiogiai priklauso nuo to, kaip greitai „Airbus“ stabilizuos gamybą ir pristatys A350-1000ULR.

  • Aliuminio kainos kyla į aukštumas: ką reiškia tiekimo trikdžiai ir dideli importo mastai Lenkijoje

    Aliuminio kainos tarptautinėse biržose pastaruoju metu grįžo į aukščiausius lygius nuo 2022 metų pavasario. Londono metalų biržoje (LME) trijų mėnesių ateities sandoriai sesijos metu kilo iki maždaug 3 400 eurų už toną, o rinka išlieka jautri bet kokioms žinioms apie tiekimą.

    Kainų šuolį palaiko keli veiksniai: geopolitinė įtampa svarbiuose logistikos maršrutuose, griežtesnė žaliavų ir energijos pasiūla bei atsigavęs pramonės poreikis. Aliuminis yra strateginis metalas transportui, statybai, pakuotėms ir elektrotechnikos sektoriui, todėl net trumpalaikiai sutrikimai greitai persiduoda kainoms.

    Tiekimo grandinės vėl įsitempė

    Rinkos dalyviai vertina rizikas, susijusias su krovinių gabenimu per Artimųjų Rytų regioną ir galimais srautų apribojimais. Jei dalis tiekimo vėluoja arba brangsta logistika, gamintojai ir perdirbėjai linkę kaupti atsargas, o tai dar labiau kelia kainą.

    Papildomos įtampos įneša ir energijos klausimas, nes aliuminio gamyba yra itin imli elektrai. Dėl to bet kokie elektros kainų šuoliai ar ribojimai kai kuriose šalyse gali riboti gamybos apimtis ir mažinti pasiūlą pasaulinėje rinkoje.

    Importuotojams spaudimas didėja

    Lenkija minima tarp didesnių aliuminio importuotojų, o sparčiai brangstant metalui didėja išlaidos pramonei. Tokiose rinkose kainų pokyčiai ypač greitai atsispindi automobilių komponentų, statybinių profilių, langų sistemų, pakuočių ir kabelių gamintojų sąnaudose.

    Europos kontekste svarbi ir sankcijų politika, keičianti tradicinius srautus bei skatinanti ieškoti alternatyvių tiekėjų. Tokie persitvarkymai paprastai reiškia brangesnį finansavimą, ilgesnius pristatymo terminus ir didesnę atsargų laikymo naštą.

    Brangsta ir perdirbamas metalas

    Vienas iš būdų mažinti priklausomybę nuo pirminės žaliavos yra perdirbimas, tačiau kartu auga ir laužo bei antrinio metalo kainos. Kai paklausa pramonėje kyla greičiau nei surenkamo metalo kiekiai, perdirbėjai susiduria su žaliavos deficitu, o tai stumia kainas aukštyn.

    Rinkos dinamika rodo, kad aliuminio kainos per metus gali būti pakilusios apie 40–50 proc., priklausomai nuo konkretaus indekso ir pasirinkto laikotarpio. Tai reiškia, kad įmonėms vis svarbiau užsitikrinti tiekimą iš anksto, diversifikuoti tiekėjus ir aktyviau valdyti kainų riziką.

    Artimiausią kainų kryptį lems signalai apie gamybos apimtis Azijoje, logistikos kaštus ir realų pramonės užsakymų portfelį Europoje. Jei įtampa tiekime neslūgs, aliuminio rinka gali išlikti brangi ilgiau, nei tikėjosi pirkėjai.

  • W. Balczunas apie saugumą: valstybės įtaka strateginėms ūkio sritims tampa būtinybe

    Pastarųjų metų sukrėtimai – karas Ukrainoje, pandemija ir įtampos Artimuosiuose Rytuose – išryškino, kad saugumas šiandien neapsiriboja vien gynyba. Lenkijos valstybės turto ministras Wojciechas Balczunas pabrėžė, jog saugumas vis dažniau siejamas ir su valstybės gebėjimu daryti įtaką strateginėms ekonomikos sritims.

    Ministras šią mintį išsakė ekonomikos forume, kuriame aptarta, kaip geopolitiniai lūžiai keičia ekonominės politikos logiką. Pasak jo, valstybė kartais privalo priimti sprendimus, kurie grynai laisvosios rinkos požiūriu gali atrodyti ginčytini, tačiau yra būtini valstybės ir piliečių interesams apsaugoti.

    Saugumas apima ir ekonomiką

    Balczunas akcentavo, kad krizės parodė pažeidžiamumą ten, kur anksčiau buvo tikima pasaulinių tiekimo grandinių patikimumu. Optimizavimas ir pigiausių žaliavų paieška daugeliui šalių ilgą laiką atrodė kaip kelias į konkurencingumą, tačiau netikėti geopolitiniai sukrėtimai atskleidė, kiek daug rizikų slepiasi už tokio modelio.

    Jo teigimu, būtent todėl įgauna svorį diskusijos apie strateginių įmonių ir sektorių kontrolę. Anksčiau viešojoje erdvėje būdavo keliami klausimai, kam reikalingi valstybei svarbių bendrovių sąrašai ir ar tokios įmonės neturėtų būti privatizuotos, tačiau pastarieji metai parodė, kad valstybės valdomos įmonės gali tapti reikšmingais ekonominio saugumo instrumentais.

    „Tai, kas įvyko pastaraisiais metais, visiems priminė, kokia svarbi yra saugumo tema. O saugumas – tai ir valstybės įtaka tam tikroms ekonomikos sritims“, – sakė Wojciechas Balczunas.

    Valstybės vaidmuo auga ir JAV

    Ministras atkreipė dėmesį, kad tokia kryptis nėra išskirtinė tik Lenkijai ar regionui. Jo vertinimu, net Jungtinėse Amerikos Valstijose, kurios dažnai laikomos liberalaus ekonomikos modelio pavyzdžiu, valstybės vaidmuo pastaraisiais metais stiprėja – formuojama kryptinga politika, o kartu su ja prisitaiko ir privatus sektorius.

    Balczunas tai siejo su tuo, kad „pokarinio“ pasaulio taisyklės iš esmės pasikeitė: saugumo dimensija persikelia į pramonę, energetiką, logistiką ir kritinę infrastruktūrą. Dėl to šalys peržiūri, ką reiškia atsparumas ir kokios priemonės leidžia išvengti priklausomybių, galinčių tapti spaudimo įrankiu.

    Energijos kaina – konkurencingumo klausimas

    Kalbėdamas apie ekonomikos atsparumą, ministras pabrėžė energijos kainos svarbą. Jo teigimu, pigi ir patikima energija tampa vienu svarbiausių veiksnių, lemiančių, ar pramonė ir visa ekonomika gali išlikti konkurencinga bei atspari krizėms.

    Kartu jis nurodė, kad klimato tikslų atsisakyti nereikėtų, tačiau jų įgyvendinimo kelias turi būti realistiškas ir negriaunantis ekonomikos pagrindų. Pasak Balczuno, būtini sprendimai, kurie leistų derinti dekarbonizacijos kryptį su tiekimo saugumu ir pramonės konkurencingumu.

  • „QuberTech“ pritraukė apie 4 mln. eurų: gumą nori gaminti iš genetiškai patobulintų kiaulpienių

    „QuberTech“ pritraukė apie 4 mln. eurų: gumą nori gaminti iš genetiškai patobulintų kiaulpienių

    JK biotechnologijų bendrovė „QuberTech“ pritraukė apie 4 mln. eurų dotacijų ir privataus kapitalo, kad paspartintų platformos, skirtos natūraliai gumai iš specialiai sukurtų kiaulpienių, vystymą ir komercinį mastelį. Įmonė teigia siekianti sukurti tvaresnę alternatyvą tradicinei natūraliai gumai.

    Natūrali guma laikoma strategiškai svarbia pramonės žaliava: ji naudojama padangoms, medicinos priemonėms, įvairiai gamybos įrangai ir kitose srityse. Didelė pasaulinės pasiūlos dalis remiasi importu iš riboto atogrąžų regionų ruožo, todėl tiekimas jautrus klimato pokyčiams, ligoms ir geopolitiniams sutrikimams.

    Tiekimo grandinės ir rizikos

    Pastaraisiais metais tiekėjams vis dažniau tenka derinti stabilų žaliavos srautą su griežtėjančiais aplinkosaugos reikalavimais ir didėjančiu spaudimu mažinti poveikį gamtai. Kai žaliavos šaltiniai sutelkti keliuose regionuose, bet koks sutrikimas gali greitai paveikti kainas ir gamybos planus daugelyje sektorių.

    „QuberTech“ argumentas paprastas: alternatyvūs, arčiau vartotojų kuriami gamybos modeliai galėtų sumažinti priklausomybę nuo importo ir padidinti atsparumą. Įmonė kuria didesnio derlingumo kiaulpienes, kurios augintų natūralią gumą ir kitus biologiškai pagrįstus junginius kontroliuojamomis sąlygomis.

    Kuo skiriasi kiaulpienių modelis

    Skirtingai nei kaučiukmedžiai, kuriems subręsti prireikia metų ir kurie tinkami daugiausia atogrąžose, kiaulpienes galima auginti greičiau ir lanksčiau. Toks požiūris teoriškai leistų kurti lokalizuotas, lengviau plečiamas sistemas arčiau pramonės centrų, kur guma reikalinga nuolat.

    Įmonė pabrėžia, kad jos platforma orientuota ne tik į gumą: kartu gali būti išgaunamos ir kitos didesnės vertės biologinės medžiagos. Jos galėtų būti pritaikomos maisto, kosmetikos, tvaresnių pakuočių ar pažangių biomaterialų sprendimuose, taip didinant technologijos komercinį patrauklumą.

    Ką finansavimas keičia toliau

    „QuberTech“ nurodo, kad pritrauktos lėšos bus skirtos moksliniams tyrimams, komandos plėtrai ir technologijos patvirtinimui piloto mastu. Taip pat akcentuojama valstybės institucijų parama per JK žemės ūkio inovacijų programas, kuriose matomas potencialas didinti pramoninių žaliavų tiekimo atsparumą.

    „Šis finansavimas leidžia mums paspartinti tyrimus, plėsti komandą ir patvirtinti platformą nedidelio masto pilotiniame etape, artėjant prie komercinio diegimo“, – sakė „QuberTech“ vadovas Dr Ofir Meir.

    „Natūrali guma palaiko pasaulio judėjimą, tačiau tiekimo grandinės tebėra priklausomos nuo importo šaltinių, kurie yra pažeidžiami“, – sakė UKI2S investicijų direktorius Oliver Sexton ir pridūrė, kad kiaulpienių auginimas kontroliuojamomis sąlygomis gali tapti atsparesne ir labiau lokalizuota alternatyva.

  • ES pramonės komisaras įspėja: tiekimo negrįskite viena šalimi, auga įtampa su Kinija

    ES pramonės komisaras įspėja: tiekimo negrįskite viena šalimi, auga įtampa su Kinija

    Europos Sąjungos pramonės komisaras Stéphane’as Séjourné paragino bendroves nepasikliauti vienos šalies tiekėjais ir aktyviau diversifikuoti kritinių žaliavų bei komponentų grandines. Jo teigimu, augantis geopolitinis neapibrėžtumas rodo, kad verslo atsparumas priklauso ne tik nuo importo, bet ir nuo alternatyvių partnerių bei gamybos Europoje.

    Šie pareiškimai nuskambėjo tuo metu, kai Briuselis ir Pekinas pastarosiomis savaitėmis apsikeitė griežtesniais signalais dėl prekybos ir pramonės politikos. ES siekia stiprinti priemones, kurios mažintų pažeidžiamumą strateginėse grandinėse, o Kinija perspėja dėl galimų atsakomųjų žingsnių.

    Kontekstas ypač aktualus technologijų, gynybos, automobilių ir žaliosios transformacijos sektoriams, kuriems reikia retųjų žemių metalų, puslaidininkių ir kitų kritinių medžiagų. Pastaraisiais metais Kinija yra taikiusi eksporto ribojimus atskiroms žaliavoms ir technologijoms, o tai Europos pramonei priminė, kad tiekimo sutrikimai gali kilti ne vien dėl rinkos, bet ir dėl politikos.

    Ką siūlo Komisija?

    Pasak komisaro, Europos Komisija kol kas daugiausia teikė rekomendacijas ir gaires įmonėms, kaip vertinti tiekimo rizikas ir planuoti atsargas bei alternatyvius pirkimo kanalus. Vis dėlto užsiminta, kad jei verslas pats nepaspartins pokyčių, Briuselis gali imtis griežtesnių reguliacinių sprendimų.

    ES institucijose lygiagrečiai svarstomos iniciatyvos, kurios kai kuriuose sektoriuose skatintų arba įpareigotų turėti ne vieną tiekėją kritiniams komponentams. Viena jautriausių sričių yra automobilių pramonė, kur puslaidininkių trūkumas pandemijos metais parodė, kaip greitai sutrinka gamyba, kai nutrūksta kelių gamintojų tiekimas.

    Įtampa su Kinija ir rizikų valdymas

    Komisija pastaruoju metu diskutuoja ir apie platesnes priemones, kurios turėtų apsaugoti bendrąją rinką: griežtesnes sąlygas tam tikroms investicijoms, viešųjų pirkimų politikos korekcijas bei kibernetinio saugumo reikalavimus. Tokios krypties tikslas – sumažinti priklausomybę nuo tiekėjų, kurių sprendimus gali lemti geopolitiniai interesai.

    „Neorganizuokite 100 proc. savo tiekimo vienoje šalyje“, – sakė Stéphane’as Séjourné po susitikimo Briuselyje.

    „Dabartinė pasaulinė geopolitinė situacija rodo, kad gebėjimas apsirūpinti užsienyje turi remtis ir kitų šalių pasirinkimu, ir europine gamyba“, – pridūrė jis.

    ES strateginė kryptis pastaraisiais metais dažniau apibūdinama kaip rizikų mažinimas, o ne visiškas atsiskyrimas nuo Kinijos. Tai reiškia pastangas išlaikyti prekybą, bet kartu riboti priklausomybę ten, kur ji gali tapti spaudimo priemone, ypač kritinių žaliavų, lustų ir telekomunikacijų infrastruktūros grandinėse.

    Artimiausiu metu Briuselyje numatyta politinė diskusija dėl bendros ES pozicijos, kai prekybos disbalansas su Kinija ir konkurencija dėl pramonės pajėgumų daro vis didesnį spaudimą sprendimų priėmėjams. Verslui tai signalas, kad tiekimo grandinių atsparumas gali virsti ne tik konkurenciniu pranašumu, bet ir reguliaciniu reikalavimu.

  • JT perspėja dėl Hormūzo sąsiaurio: per 6–12 mėnesių gali smarkiai brangti maistas, jei valstybės nesiims veiksmų

    JT perspėja dėl Hormūzo sąsiaurio: per 6–12 mėnesių gali smarkiai brangti maistas, jei valstybės nesiims veiksmų

    Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) įspėja, kad dėl sutrikimų Hormūzo sąsiauryje pasaulinės maisto kainos per artimiausius 6–12 mėnesių gali patirti sisteminį šoką. Pasak organizacijos, tai nebūtų trumpalaikis trikdis, o grandininė reakcija, kuri gali persimesti į beveik visas maisto tiekimo grandis.

    FAO teigimu, didžiausia rizika kyla dėl energijos išteklių tiekimo ir logistikos neapibrėžtumo, kurie didina gamybos ir transportavimo kaštus. Brangstant energijai, paprastai iš paskos kyla ir trąšų, o vėliau ir sėklų, pašarų bei žemės ūkio paslaugų kainos.

    Kodėl trąšos tampa silpniausia grandimi?

    FAO pabrėžia, kad žemdirbių sprendimai dėl tręšimo normų ir pasėlių struktūros daromi iš anksto, todėl brangios trąšos gali paveikti derlių ne iš karto, o su laiko vėlavimu. Mažesnis tręšimas dažnai reiškia mažesnį produktyvumą, o tai vėliau atsispindi grūdų ir kitų žaliavų kainose.

    Organizacija išskiria azoto trąšų rinką, nes jų gamyba stipriai priklauso nuo energijos kainų, o dalis tiekimo tradiciškai siejama su Artimųjų Rytų regionu. Dėl to jautriausios yra šalys, kurios neturi pakankamai atsargų, ribotas finansavimo galimybes importui ir mažiau alternatyvių tiekimo kanalų.

    „Reikia rimtai galvoti, kaip didinti šalių gebėjimą absorbuoti šį smūgį ir stiprinti jų atsparumą, kad kuo labiau sumažintume galimą poveikį“, – sakė FAO vyriausiasis ekonomistas Máximo Torero.

    Smūgis gali ateiti etapais

    FAO vertinimu, kainų šokas paprastai vystosi etapais: pirmiausia brangsta energija, po to trąšos, tada sėklos ir kitos įvestys, vėliau krenta derlingumas, kyla žaliavų kainos, o galiausiai tai pasiekia vartotojų krepšelį kaip maisto infliacija.

    Organizacija primena, kad dalis signalų jau matomi tarptautinėse rinkose: maisto žaliavų kainų indeksai pastaraisiais mėnesiais fiksavo kilimą, kurį skatino energijos kaštai ir geopolitinės įtampos poveikis prekybai. Rizika didėja, jei rinkose įsitvirtina lūkestis, kad sutrikimai užsitęs.

    Ką, FAO nuomone, turėtų daryti vyriausybės?

    FAO ragina valstybes ieškoti alternatyvių prekybos maršrutų, kad būtų sumažinta priklausomybė nuo jautrių transporto koridorių. Taip pat pabrėžiama, kad eksporto ribojimai, kurie dažnai taikomi siekiant apsaugoti vidaus rinką, gali dar labiau paaštrinti problemą pasauliniu mastu.

    Atskiras akcentas skiriamas humanitariniams maisto srautams: FAO siūlo užtikrinti, kad bet kokios prekybos ar sankcijų priemonės netaptų kliūtimi pagalbai pažeidžiamiausioms valstybėms. Pasak organizacijos, būtent mažesnių pajamų šalys Azijoje, Afrikoje ir Lotynų Amerikoje yra labiausiai pažeidžiamos dėl importo priklausomybės ir riboto fiskalinio rezervų.

    FAO signalizuoja, kad didžiausią kainų spaudimą vartotojai gali aiškiau pajusti su kitu derliaus ciklu, kai į rinką ateina produkcija, užauginta brangesnių įvesčių ir riboto prieinamumo sąlygomis. Todėl sprendimai dėl finansavimo, trąšų naudojimo ir importo užtikrinimo šiuo metu gali tapti lemiami, siekiant išvengti staigaus maisto brangimo.

  • Europos įmonės grąžina gamybą arčiau namų, bet investicijas karpo iki 2,3 trln. eurų

    Europos įmonės grąžina gamybą arčiau namų, bet investicijas karpo iki 2,3 trln. eurų

    Reindustrializacija įsibėgėja

    Europos ir JAV bendrovės vis aktyviau peržiūri, kur ir kaip gamina produkciją, tačiau planuojamų investicijų apimtys mažėja. Nauja „Capgemini Research Institute“ analizė rodo, kad reindustrializacijos kryptis tampa masinė, bet atsargesnė.

    Ataskaitoje nurodoma, kad 73 proc. Europos ir JAV įmonių jau turi reindustrializacijos strategiją, kai 2024 metais tokių buvo 59 proc. Ispanijoje šis rodiklis dar didesnis – 76 proc., o prieš dvejus metus siekė 45 proc.

    Mažiau pinigų, daugiau selektyvumo

    Nors strategijų daugėja, pinigų planuojama skirti mažiau: numatytos investicijos artimiausiems trejiems metams sumažėjo nuo maždaug 4,3 trln. eurų iki 2,3 trln. eurų. Ataskaitos autoriai tai vadina ne atsitraukimu, o persiderinimu – įmonės renkasi mažiau kapitalo reikalaujančius sprendimus.

    Toks posūkis siejamas su brangusiu finansavimu, didesniu neapibrėžtumu dėl geopolitikos ir tiekimo grandinių bei noru greičiau pasiekti rezultatą ne vien statant naujas gamyklas. Dėl to akcentuojamos technologijos, procesų optimizavimas ir lankstesni gamybos modeliai.

    Tiekimo grandinės tampa prioritetu

    Ataskaita fiksuoja ryškų prioritetų pasikeitimą: 86 proc. įmonių tiekimo grandinių atsparumą jau vertina svarbiau nei trumpalaikį pelną. Pastarųjų metų patirtys, kai sutrikdavo žaliavų, komponentų ir logistikos srautai, paskatino verslą ieškoti artimesnių, patikimesnių tiekėjų.

    Siekiant, kad gamybos perkėlimas ar priartinimas būtų ekonomiškai pagrįstas, 87 proc. respondentų planuoja investuoti į DI, automatizavimą ir skaitmeninio modeliavimo priemones. Praktikoje tai reiškia didesnį dėmesį robotizacijai, gamybos planavimui realiu laiku ir procesų simuliacijoms.

    Europa ir JAV renkasi skirtingus kelius

    Ataskaita pabrėžia, kad JAV ir Europa vis dažniau renkasi skirtingas strategijas. JAV labiau orientuojasi į gamybos grąžinimą į šalį, o Europa dažniau pasirenka gaminti sąjungininkų ar politiškai artimose valstybėse.

    Kaip alternatyvos Kinijai dažniau minimos Indija, Vietnamas, Meksika ir Kanada, tačiau daugiau nei pusė įmonių teigia neketinančios visiškai pasitraukti iš Kinijos rinkos. Tai rodo, kad daugeliu atvejų kalbama ne apie vieną perkėlimą, o apie tiekimo grandinės diversifikavimą.

    „Įmonės vis dažniau renkasi ne didžiausią, o patikimiausią ir greičiausiai pritaikomą gamybos modelį“, – sakė ataskaitos autoriai, apibendrindami tendenciją.

    Ispanija išsiskyrė kaip vienas ryškiausių pavyzdžių: 85 proc. vadovų teigė, kad būtent geopolitinis spaudimas pastūmėjo imtis veiksmų. 60 proc. jų nurodė, kad laikysis pasirinkto kurso net jei trumpuoju laikotarpiu sąnaudos didės.

  • Kaip stiprinti įmonių atsparumą neramiais laikais: EEC ekspertai įvardijo keturias kryptis

    Didėjantis geopolitinis neapibrėžtumas ir įtampa tarptautinėse rinkose vis dažniau verčia įmones peržiūrėti rizikų valdymą, tiekimo grandines ir investicijų planus. Europos ekonomikos kongrese (EEC) ekspertai akcentavo, kad atsparumas tampa ne vien krizių planu, o nuolatine verslo strategijos dalimi.

    Diskusijose daugiausia dėmesio skirta tam, kas realiai padeda išlaikyti veiklos tęstinumą: stipresnės vietinio kapitalo įmonės, technologijų vystymas su dvejopa paskirtimi, atsakinga lyderystė ir kryptinga plėtra užsienyje. Šios kryptys įvardytos kaip praktiniai atsakymai į augančią riziką Europoje ir už jos ribų.

    Vietinis kapitalas ir ilgalaikė transformacija

    Viena aiškiausių žinučių iš debatų buvo mintis, kad vietinis kapitalas gali tapti ekonominio saugumo atrama, ypač kai sprendimai dėl investicijų ir plėtros priimami arčiau vietos rinkos poreikių. Pasak panelistų, tai svarbu ne tik konkurencingumui, bet ir gebėjimui planuoti ilgesniam laikotarpiui.

    Akcentuota, kad demografiniai pokyčiai ir visuomenės senėjimas didina spaudimą produktyvumui, todėl verslui prireiks daugiau investicijų į modernizaciją, procesų efektyvumą ir aukštesnės pridėtinės vertės veiklas. Tokiose sąlygose kapitalo kilmė, anot ekspertų, įgyja didesnę reikšmę ekonominiam stabilumui.

    „Jei norime žengti kitą raidos žingsnį, reikia vietinio kapitalo, kuris kuria saugumą ir padeda įgyvendinti būtinas transformacijas“, – sakė Szymon Reptowski.

    Technologijos, kurios pritaikomos ir saugumui

    Kita kryptis, kurią pabrėžė diskusijų dalyviai, yra technologijų plėtra srityse, kuriose civiliniai sprendimai gali būti pritaikomi ir gynybos poreikiams. Tai apima ne vien tradicinę gynybos pramonę, bet ir elektronikos, optoelektronikos, programinės įrangos bei ryšio sprendimų ekosistemą.

    Pasak ekspertų, praktikoje dažnai veikia modelis, kai civilinė įranga ar platformos sustiprinamos papildomu programiniu funkcionalumu, duomenų apsauga ir šifravimu, o tuomet tampa tinkamos naudoti ir jautresnėse aplinkose. Tai leidžia greičiau diegti inovacijas ir mažinti priklausomybę nuo išorinių tiekėjų.

    „Turime kryptingai vystyti technologijas, ypač optoelektronikos ir elektronikos srityse“, – sakė Paweł Poncyljusz.

    Lyderystė ir plėtra per vietines rinkas

    Kalbant apie organizacijų vidinį atsparumą, pabrėžta lyderių atsakomybė prieš akcininkus, darbuotojus ir klientus. Panelistai akcentavo, kad vien finansiniai ištekliai ar kompetencijos neapsaugo, jei nėra kasdienio nuoseklumo, sprendimų disciplinos ir aiškaus atsakomybės standarto.

    „Galima turėti žinių ir kapitalo, bet be atsakomybės ir kasdienio ryžto organizacija nepasieks tvaraus rezultato“, – sakė Piotr Krupa.

    Dar viena praktinė kryptis – tarptautinė plėtra per vietinių prekių ženklų įsigijimą ir jų vystymą konkrečiose rinkose. Toks modelis, anot diskusijos dalyvių, padeda konkuruoti su pasauliniais žaidėjais, nes vietinis prekių ženklas dažnai turi istorinį atpažįstamumą ir stipresnį emocinį ryšį su pirkėjais.

    Akcentuota, kad būtent regioninis „įsišaknijimas“ ir ilgai kauptas pasitikėjimas gali tapti skirtumu, kai kainų spaudimas ir konkurencija iš Azijos auga. Todėl įmonėms siūloma ne tik „eiti į užsienį“, bet ir ieškoti tokios plėtros formos, kuri išnaudoja vietos rinkos lojalumą.

    „Jei nori varžytis su globaliais žaidėjais, pranašumu gali tapti vietinis ryšys su prekių ženklu ir jo tradicija“, – sakė Robert Stobiński.

    EEC diskusijų išvada gana aiški: įmonių atsparumas šiandien kuriamas keliuose lygiuose vienu metu – nuo kapitalo ir technologijų iki lyderystės ir eksporto strategijos. Verslams, veikiantiems įtampos kupinoje aplinkoje, tai reiškia mažiau spontaniškų sprendimų ir daugiau sistemingo pasirengimo įvairiems scenarijams.