CP v2

Tag: Tiekimo grandinės

  • „Apple“ siekia leidimo pirkti lustus iš Kinijos įmonių Pentagono juodajame sąraše: kas keistųsi

    „Apple“ JAV institucijoms signalizuoja norą įsigyti mikroschemų iš Kinijos gamintojų, kuriuos Pentagonas yra įtraukęs į vadinamąjį juodąjį sąrašą. Pasak viešai skelbiamos informacijos, tokie komponentai būtų naudojami įrenginiuose, skirtiems parduoti tik Kinijos rinkoje.

    Klausimas jautrus, nes Pentagono sąrašai paprastai siejami su įtarimais dėl įmonių ryšių su Kinijos kariuomene ir galimu technologijų panaudojimu gynybos reikmėms. Nors „Apple“ daugumos sandorių už JAV ribų formaliai neprivalo derinti, bendrovė siekia sumažinti politinę ir reguliacinę riziką Vašingtone.

    Apie kokius tiekėjus kalbama

    Žiniasklaidoje minima, kad „Apple“ domisi atminties lustų tiekimu iš ChangXin Memory Technologies ir Yangtze Memory Technologies. Abi įmonės tarptautinėje rinkoje vertinamos kaip svarbūs Kinijos puslaidininkių sektoriaus žaidėjai, o atminties lustai yra kritiška daugelio įrenginių, įskaitant telefonus ir kompiuterius, dalis.

    Šis žingsnis rodo, kad „Apple“ bando laviruoti tarp dviejų tikslų: išlaikyti konkurencingą tiekimo grandinę Kinijoje ir kartu neperžengti JAV nacionalinio saugumo politikos ribų. Būtent dėl to, pasak pranešimų, buvo ieškoma kontakto su JAV administracijos atstovais, kad pozicija dėl tokių pirkimų būtų aiškesnė.

    Kodėl tai svarbu „Apple“ ir rinkai

    Kinija „Apple“ išlieka viena didžiausių rinkų, tačiau jai būdingas stiprėjantis vietinių gamintojų spaudimas ir griežtesnis reguliavimas. Galimybė naudoti vietoje pagamintus komponentus galėtų padėti mažinti kaštus, gerinti tiekimo stabilumą ir prisitaikyti prie Kinijos politikos, kuri skatina vietinių technologijų naudojimą.

    Kita vertus, bendradarbiavimas su Pentagono sąrašuose esančiomis įmonėmis gali išprovokuoti aštrią JAV politikų reakciją, ypač tarp griežtesnės linijos Kinijos atžvilgiu šalininkų. Tokie ginčai gali virsti papildomais klausimais Kongrese, viešais tyrimais ar spaudimu reguliuotojams, net jei teisiškai sandoris būtų įmanomas.

    Kokios tendencijos matomos puslaidininkių sektoriuje

    Puslaidininkių rinkoje pastaraisiais metais ryškėja tiekimo grandinių skaidymas pagal geopolitines linijas: JAV ir sąjungininkės stiprina eksporto kontrolę, o Kinija investuoja į vietinę lustų pramonę. Tokiame fone tarptautinės technologijų bendrovės vis dažniau kuria atskiras tiekimo strategijas skirtingoms rinkoms.

    Jei „Apple“ pasirinktų Kinijos tiekėjus įrenginiams, skirtiems tik Kinijai, tai galėtų tapti precedentu platesnei „dviejų sistemų“ praktikai, kai skirtinguose regionuose naudojami skirtingi komponentai. Tačiau galutinis sprendimas priklausys ne tik nuo kainos ar technologinių parametrų, bet ir nuo to, kiek politinės rizikos bendrovė pasirengusi prisiimti.

    Kol kas aišku viena: „Apple“ sprendimai dėl lustų tiekėjų seniai nebėra vien techninis ar komercinis klausimas. Jie vis dažniau tampa geopolitinės įtampos ir nacionalinio saugumo politikos dalimi, o tai reiškia, kad panašūs atvejai ateityje gali kartotis.

  • Lenkija tampa intermodalinio transporto centru Europoje: „CLIP Group“ užbaigia du terminalus

    Intermodalas Lenkijoje įgauna pagreitį

    Lenkija vis dažniau įvardijama kaip viena svarbiausių intermodalinio transporto krypčių Europoje, o ne vien tranzito koridorius tarp Rytų ir Vakarų. Šią tendenciją stiprina augančios krovinių apimtys, investicijos į terminalus ir didėjantis poreikis diversifikuoti tiekimo grandines.

    Poznanėje įsikūrusi logistikos bendrovė „CLIP Group“ skelbia baigianti du stambius projektus: intermodalinius terminalus Małaševičiuose ir Zabžėje. Pasak įmonės vadovės Agnieszkos Hipś, šių investicijų esmė yra ne vien greitesnis krovinių judėjimas, bet ir pridėtinė vertė, kuri gali likti šalies ekonomikoje.

    Małaševičiai: daugiau nei tranzitas

    Małaševičiai, esantys netoli Lenkijos ir Baltarusijos sienos, jau seniai laikomi vienu reikšmingiausių geležinkelio vartų kroviniams, keliaujantiems tarp Azijos ir Europos. Čia svarbus ne tik krovinių pervežimas, bet ir tai, kas vyksta terminaluose: muitinimas, sandėliavimas, perkrovimas, komplektavimas ir paskirstymas.

    „Man atrodo, kad Lenkija jau tampa intermodaliniu Europos centru, o ne tik tranzito šalimi“, – sakė A. Hipś.

    Įmonė teigia, kad baigiamajame etape liko techniniai darbai ir formalūs infrastruktūros pripažinimo naudoti procesai. Toks modelis leidžia daliai į šalį atvykstančių krovinių „užsilikti“ ekonomikoje kaip paslaugų, darbo vietų, mokesčių ir vietinės logistikos paklausos grandinė.

    Rytų–Vakarų ašis vis dar veikia

    Po Rusijos karo prieš Ukrainą viešojoje erdvėje dažnai akcentuota, kad intermodalas Europoje turėtų persiorientuoti į Šiaurės–Pietų kryptį, daugiau remiantis jūrų uostais ir jų užnugariu. Vis dėlto logistika praktikoje dažnai juda ne pagal vieną scenarijų, o pagal rizikų ir kaštų balansą.

    „Norėčiau paneigti tezę, kad Rytų–Vakarų kryptis nebeveikia. Ji veikė visą laiką, o pastaruoju metu, dėl įtampos Artimuosiuose Rytuose, jos reikšmė net išaugo“, – sakė A. Hipś.

    Ekspertai pažymi, kad intermodalinių srautų pasirinkimą lemia keli veiksniai: geopolitinės rizikos, laivybos trikdžiai, draudimo kaštai, tiekimo grandinių perplanavimas ir Europos pramonės pastangos sumažinti priklausomybę nuo vieno maršruto. Todėl sausumos transporto alternatyvos Europoje išlieka aktualios, net ir esant ribojimams atskiruose ruožuose.

    Zabžė ir verslo lūkesčiai valstybei

    Antrasis „CLIP Group“ projektas Zabžėje orientuotas į pietinę Lenkijos dalį ir pramoninius regionus, kur svarbus greitas krovinių paskirstymas kelių ir geležinkelių tinklais. Bendrovė planuoja terminalo atidarymą rugsėjo 24 dieną ir ketina pabrėžti praktinę intermodalo naudą vežėjams.

    Intermodalinis modelis dažniausiai veikia taip: sunkvežimis atgabena puspriekabę ar konteinerį į terminalą, o ilgesnė kelionės dalis vyksta traukiniu. Tokia schema gali mažinti degalų sąnaudas, padėti spręsti vairuotojų trūkumo problemą ir sumažinti kelių apkrovą, ypač intensyviuose koridoriuose.

    Vis dėlto pati bendrovė pripažįsta, kad intermodalas dažnai yra ilgalaikė investicija, o ne greito pelno sritis. Tam reikalinga stabili reguliacinė aplinka, prognozuojami mokesčiai ir aiškios taisyklės, nes infrastruktūros projektai planuojami dešimtmečiams.

    „Verslui labiausiai reikia nuspėjamumo ir paprastesnių taisyklių: mokesčių sistemos aiškumo, procedūrų stabilumo ir nuoseklių sprendimų“, – sakė A. Hipś.

    Tuo pat metu intermodaliniai terminalai vis dažniau vertinami ir kaip strateginis objektas, svarbus tiek ekonominiam atsparumui, tiek galimiems valstybės poreikiams krizės metu. Logistikos infrastruktūra, pasak rinkos dalyvių, tampa ne tik verslo įrankiu, bet ir platesnio saugumo architektūros dalimi.

  • Sutrikus helio gamybai Katare – nerimas dėl tiekimo: vienintelė Europos gamintoja yra Lenkija

    Katare, Ras Lafano pramoninėje zonoje, per suskystintų gamtinių dujų (LNG) gamyklos paleidimo darbus įvyko sprogimas, apie kurį pranešė šalies institucijos. Incidentas ne tik išryškino LNG grandinės pažeidžiamumą, bet ir iškėlė dar vieną riziką – galimus helio tiekimo sutrikimus pasaulinei rinkai.

    Ras Lafanas yra vienas svarbiausių LNG centrų pasaulyje, o helis čia išgaunamas kaip šalutinis produktas apdorojant gamtines dujas. Dėl šios priežasties bet kokie gamybos sustojimai ar paleidimo vėlavimai regione dažnai reiškia ne tik energijos, bet ir pramonėje kritiškai svarbių dujų pasiūlos sumažėjimą.

    Kas vyksta helio rinkoje?

    Helis laikomas ribotos pasiūlos žaliava, nes jo gamyba glaudžiai susijusi su gamtinių dujų gavyba ir perdirbimu, o alternatyvių šaltinių greitai padidinti sudėtinga. Kataras siejamas su maždaug 30 proc. pasaulinių helio gamybos pajėgumų, o didžioji dalis šios apimties koncentruota būtent Ras Lafano infrastruktūroje.

    Rinkoje jau anksčiau buvo fiksuotos pasikartojančios helio trūkumo bangos, kai kainos šoktelėdavo, o pramonė bei sveikatos apsauga būdavo priverstos riboti vartojimą arba ieškoti pakaitalų. Dėl naujausių sutrikimų dalis analitikų ir pramonės konsultantų svarsto, ar tai laikinas smūgis pasiūlai, ar ženklas, kad gali formuotis naujas trūkumo etapas.

    Kodėl helis toks svarbus?

    Helis plačiai naudojamas srityse, kur reikalinga itin stabili, chemiškai inertiška ir labai žemos temperatūros aplinka. Jis svarbus medicinos įrangai, aukštųjų technologijų pramonei ir gamybos procesams, kuriuose būtina užtikrinti tikslumą bei švarą.

    Pramonėje helis naudojamas, pavyzdžiui, nuotėkio aptikimui, apsauginei inertinei atmosferai technologiniuose procesuose, taip pat kaip aušinimo terpė įrenginiuose, kuriems reikia labai žemų temperatūrų. Dėl to tiekimo sutrikimai greitai persiduoda į jautrius sektorius, kuriuose atsargų sukaupimas ne visada įmanomas ar ekonomiškai pagrįstas.

    Lenkija – vienintelė helio gamintoja Europoje

    Europos kontekste situacija išskirtinė: vienintele helio gamintoja regione įvardijama Lenkija. Skaičiuojama, kad jos dalis pasaulinėje rinkoje sudaro apie 1 proc., tačiau strateginiu požiūriu tai suteikia Europai bent minimalų vietinį šaltinį, kai pasaulinės tiekimo grandinės patiria sukrėtimus.

    Vis dėlto tokia apimtis negali pilnai kompensuoti galimų didesnių sutrikimų, jei reikšminga Kataro pasiūlos dalis laikinai dingsta iš rinkos. Tokiais atvejais dažniausiai didėja kainų spaudimas, o pirkėjai konkuruoja dėl ilgalaikių sutarčių, ypač medicinos ir puslaidininkių sektoriuose.

    Artimiausiu metu rinka stebės, kaip greitai Ras Lafano pajėgumai grįš į stabilų režimą ir ar LNG bei helio gamyba atsistatys pagal planą. Jei sutrikimai užsitęs, tikėtina, kad helio pirkėjai Europoje ir pasaulyje ims peržiūrėti tiekimo strategijas, didinti atsargas ir ieškoti alternatyvių šaltinių.

  • Local content Lenkijoje: kodėl pirkimai turi prasidėti dar prieš konkursą ir ką tai keičia Ukrainai

    Lenkijoje vis garsiau kalbama apie local content principą, kai viešuosiuose ir didelių bendrovių pirkimuose sąmoningai stiprinamos vietos tiekimo grandinės. Ukraine Recovery Conference Gdanske metu energetikos, gynybos ir finansavimo sektorių atstovai pabrėžė, kad čia esmė ne vienkartinis sandoris, o ekonomikos atsparumas.

    Diskusijų dalyviai akcentavo, kad local content neturi likti tik gražiai skambančia formuluote pirkimo dokumentuose. Tikrasis poveikis atsiranda tada, kai vietos tiekėjų įtraukimas planuojamas dar investicijos pradžioje: nuo techninių reikalavimų, darbų skaidymo ir tiekėjų pasirengimo iki ilgalaikio aptarnavimo.

    Sprendimai dar prieš konkursą

    Agentūros Rozwoju Przemysłu vadovybės atstovė Ilona Deręgowska konferencijoje teigė, kad vien pasirašytas gerosios praktikos kodeksas neišspręs problemos, jei nesikeis projektų planavimo logika. Pasak jos, local content turi atsirasti ne pirkimo pabaigoje, o pačioje pradžioje, kai formuojama projekto struktūra ir rizikų valdymas.

    Jos minėtas praktinis kelias yra pirkimų skaidymas į mažesnes dalis, kad realią galimybę dalyvauti gautų ir mažesnės įmonės. Dideliuose infrastruktūros projektuose dažnai kliūtimi tampa finansinės garantijos ir apyvartinių lėšų poreikis, todėl iš anksto parengtos sąlygos gali lemti, ar vietos verslas apskritai pateks į grandinę.

    „Didžiausia kliūtis slypi požiūryje, kurį reikia taikyti praktikoje“, – sakė Ilona Deręgowska.

    Energetikos grupių požiūris

    PGE atstovė Katarzyna Rozenfeld pabrėžė, kad local content turi tapti ne siauro specialistų rato tema. PGE šiais metais patvirtino local content strategiją ir siekia, kad kiekvienoje grupės įmonėje būtų atsakingas asmuo, o tiekėjai apie planuojamus pirkimus sužinotų iš anksto, dar prieš oficialias procedūras.

    Anot jos, be skaidresnių planų ir dialogo su rinka local content rizikuoja likti tik valstybės valdomų bendrovių projektu. Tai reiškia, kad nauda ekonomikai būtų ribota, nes didelė vietos verslo dalis veikia už didžiųjų konkursų radaro ir įsijungia tik per subrangą.

    „Pagrindinė užduotis yra, kad ši koncepcija taptų visos šalies, o ne vien valstybės įmonių koncepcija“, – sakė Katarzyna Rozenfeld.

    Enea vadovas Grzegorz Kinelski konferencijoje akcentavo, kad bandyti užtikrinti vietos dalį vien konkurso etape dažnai jau yra per vėlu. Dideli energetikos projektai ruošiami metų metus, o realią vertę sukuria ne tik pagrindinis rangovas, bet ir gilesni grandinės sluoksniai, kurie tiekia medžiagas, paslaugas ir komponentus.

    Tauron vadovas Grzegorz Lot local content susiejo su ilgalaikiu konkurencingumu ir regionų transformacija. Jo teigimu, vienkartinis pirkimas nekuria tvarios naudos, o partnerystė su tiekėjais gali padėti auginti kompetencijas, kurios vėliau praverčia ir eksportuojant paslaugas ar technologijas.

    „Man local content yra ilgalaikės vertės kūrimas akcininkams, regionui, šaliai ir įmonei, tai konkurencinio pranašumo statyba“, – sakė Grzegorz Lot.

    Gynyba ir suverenumo klausimas

    Polska Grupa Zbrojeniowa vadovas Adam Leszkiewicz pabrėžė, kad gynybos pramonėje local content yra glaudžiai susijęs su technologinių gebėjimų ir gamybos pajėgumų išlaikymu šalies viduje. Jo vertinimu, krizės ir karas Ukrainoje parodė, kad šie sprendimai tampa ne tik ekonomikos, bet ir valstybės saugumo dalimi.

    Jis priminė, kad dideli užsakymai paprastai pasklinda per platų tinklą ir pasiekia tūkstančius įmonių kaip subrangovus ar komponentų tiekėjus. Tokiu būdu vietos dalis pasireiškia ne vien tuo, kas pasirašo pagrindinę sutartį, bet tuo, kiek realios gamybos ir kompetencijų lieka šalies viduje.

    „Turime prisiminti žodį suverenumas, suprantamas gamybos, technologijų ir kompetencijų prasme“, – sakė Adam Leszkiewicz.

    Kitas debatos kampas buvo institucinė pusė. Totalizator Sportowy vadovė Beata Stelmach atkreipė dėmesį, kad vietos vertė kuriama ne tik per infrastruktūrą ar pramonę, bet ir per institucijas, kurios geba mobilizuoti lėšas, užtikrinti pasitikėjimą ir finansuoti visuomenei svarbius tikslus, ypač kai vartotojai persikelia į skaitmeninę erdvę.

    Konferencijos dalyviai sutarė, kad Ukrainos atstatymo projektai bus prioritetizuojami pačios Ukrainos, todėl Lenkijos įmonėms vien geografinio artumo nepakaks. Norint tapti patikimais partneriais, reikės pasirengimo dirbti tarptautinėse grandinėse, turėti pajėgumus, sertifikacijas, aptarnavimo infrastruktūrą ir aiškią ilgalaikę strategiją.

  • Europos automobilių gamintojams vėl gresia prastovos: sankcijos Kinijos lustams kelia riziką

    Europos automobilių pramonei vėl kyla rizika patirti priverstinių gamybos prastovų dėl sutrikusių puslaidininkių tiekimo grandinių iš Kinijos. Apie tai įspėja Lenkijos Automobilių dalių platintojų ir gamintojų asociacijos vadovas Tomasz Bęben, taip pat dirbantis Europos automobilių dalių gamintojų asociacijoje CLEPA.

    Jo teigimu, tai jau trečias rimtas puslaidininkių sukrėtimas per pastaruosius penkerius metus. Ankstesni epizodai parodė, kad užtenka pradingti net smulkiausiam elektronikos elementui, ir sustoja visa automobilio surinkimo linija.

    Trečias smūgis per penkerius metus

    Pirmasis krizės etapas prasidėjo per COVID-19 pandemiją, kai sutrūkinėjus logistikai ir staigiai išaugus elektronikos paklausai pasaulyje pritrūko lustų. Tuomet gamintojai mažino apimtis ne dėl vieno brangaus procesoriaus, o dėl masiškai naudojamų valdiklių ir kitų bazinių komponentų stokos.

    Antrasis sukrėtimas, pasak T. Bębено, siejamas su atvejais, kai Europos valstybės ėmėsi griežtesnės kontrolės dėl jautrių tiekimo grandinių, o tai lėmė staigius tiekimo pokyčius. Tokie sprendimai automobilių sektoriuje ypač skausmingi, nes tiekėjų pakeitimai užtrunka.

    Dabartinė rizika siejama su sankcijomis ir jų poveikiu kiniškų komponentų prieinamumui. Automobilių pramonė pabrėžia, kad net ir turint alternatyvų rinkoje, realus perėjimas prie kitų tiekėjų dažnai nėra greitas.

    Kritiniai ne tik pažangūs lustai

    Šį kartą problema, anot pramonės atstovų, daugiausia susijusi ne su pažangiais sprendimais, skirtais dirbtinis intelektas sistemoms, o su palyginti paprastais puslaidininkiniais komponentais. Tai diodai, tranzistoriai, apsaugos grandinės ir energijos valdymo elementai, kurių vieneto kaina gali būti nedidelė, tačiau jų automobilyje naudojama šimtais ar net tūkstančiais.

    Tokie komponentai integruoti į variklio valdymo modulius, stabdžių ir saugos sistemas, baterijos valdymą, salono elektroniką. Trūkstant vienos detalės, kuri pati savaime atrodo nereikšminga, gali būti neįmanoma surinkti ir išleisti iš gamyklos viso automobilio.

    Kodėl tiekėjo nepavyksta pakeisti per savaitę?

    Automobilių sektoriuje tiekėjų keitimas nėra vien logistikos klausimas. Kiekviena nauja detalė turi pereiti kvalifikavimo procedūras, bandymus, atitikti saugos ir patikimumo reikalavimus, o tai susiję ir su teisine gamintojų atsakomybe.

    „Net išoriškai identiškas komponentas iš kito gamintojo turi būti ištestuotas, sertifikuotas ir suderintas su esamu projektu, nes gedimas gali sugadinti visą modulį ar paveikti saugos sistemas“, – sakė Tomasz Bęben.

    Pasak jo, perėjimas prie kito gamintojo realiomis sąlygomis gali užtrukti iki devynių mėnesių. Be to, alternatyvių tiekėjų pajėgumai dažnai jau būna rezervuoti, o naujų užsakymų laukimo laikas skaičiuojamas mėnesiais.

    Pramonės atstovai pabrėžia, kad palaiko sankcijų tikslus, ypač susijusius su eksporto kontrolės apėjimo ribojimu ir dvejopo naudojimo prekių srautų priežiūra. Vis dėlto jų vertinimu, įgyvendinimo tempas ir pereinamieji laikotarpiai gali lemti, ar sankcijų kaštai nepersikels į Europos gamybą, darbo vietas ir konkurencingumą.

    Diskusija Briuselyje apie strateginę priklausomybę nuo Kinijos vyksta ne vienus metus, tačiau automobilių sektorius primena, kad rizika slypi ne tik pažangiausiose technologijose. Didžiausia priklausomybė dažnai susijusi su dideliais kiekių srautais paprastesnių komponentų, be kurių neveikia nei automobilių gamyba, nei pramoninė įranga, nei energetikos infrastruktūra.

    Lenkijos Automobilių dalių platintojų ir gamintojų asociacija nurodo, kad jos atstovaujamas sektorius Lenkijoje siejamas su daugiau nei 330 000 darbo vietų. Organizacijos skaičiavimu, metinė su tuo susijusi ekonominė apyvarta siekia apie 32 000 000 000 eurų.

  • Europos Komisija ruošia diversifikavimo priemonę: kaip ji keistų prekybą su Kinija ir verslą

    Europos Komisija ruošia diversifikavimo priemonę: kaip ji keistų prekybą su Kinija ir verslą

    Komisija ruošia naują instrumentą

    Europos Komisija rengia naujus prekybos gynybos įrankius, skirtus reaguoti į makroekonominius disbalansus, ypač augantį Europos Sąjungos prekybos deficitą su Kinija. Apie tai birželio 19 dieną po Europos Vadovų Tarybos susitikimo Briuselyje kalbėjo Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen.

    Jos teigimu, per pastaruosius metus ES jau sukūrė platų priemonių rinkinį, tačiau dabar esą reikia jį naudoti aktyviau ir strategiškiau. Akcentuojama, kad tikslas nėra nutraukti ryšius, o sumažinti rizikas ir stiprinti Europos interesų apsaugą.

    „Europa jau sukūrė platų priemonių rinkinį. Dabar turime jį taikyti proaktyviau ir strategiškiau, kad apgintume Europos interesus“, – sakė Ursula von der Leyen.

    Kas yra diversifikavimo priemonė?

    Vienas aptariamų sprendimų yra diversifikavimo priemonė, kuri būtų taikoma ne konkrečiai valstybei, o tam tikriems sektoriams ir kritinėms tiekimo grandinėms. Idėja siejama su praktine problema: įmonių tiekimo diversifikavimas, ypač kritinių komponentų, vyksta per lėtai.

    Pagal ankstyvas diskusijas, instrumentas galėtų skatinti arba net įpareigoti verslą svarbiausių dalių ir žaliavų tiekimą paskirstyti taip, kad nebūtų priklausomybės nuo vienos ar dviejų šalių. Tai turėtų sumažinti riziką, kad tiekimo „siaurieji taškai“ bus panaudoti ekonominiam spaudimui ar politiniam šantažui.

    ES lyderiai: deficitas tapo problema

    Europos Vadovų Tarybos pirmininkas António Costa pabrėžė, kad dabartinė padėtis, jo vertinimu, nebegali tęstis. Diskusijose akcentuota, jog ES sieks de-risking, o ne decoupling, tačiau kartu reikalauja apčiuopiamų rezultatų dialoge su Pekinu.

    Viešai įvardyta ir deficito dinamika: buvo teigiama, kad ES prekybos deficitas su Kinija yra maždaug 1 milijardas eurų per dieną. Politinis signalas aiškus: jeigu vien dialogo nepakanka, Briuselis ieškos priemonių greitesnei reakcijai.

    „Mūsų strategija aiški: rizikos mažinimas, o ne atsiejimas, kartu palaikant dialogą. Tačiau 1 milijardas eurų prekybos deficito per dieną yra tiesiog netvaru“, – sakė António Costa.

    Vienybės testas: skirtingi interesai ES viduje

    Ne visos ES valstybės narės vienodai vertina griežtesnę prekybos liniją Kinijos atžvilgiu. Vokietija išlieka jautri bet kokiems žingsniams, kurie galėtų išprovokuoti atsakomąsias priemones, nes jos pramonė stipriai remiasi eksportu į Kiniją.

    Tuo metu kai kurios šalys, tarp jų ir Ispanija, siekia išlaikyti Kinijos investicijų srautus ir dažniau pasisako už atsargesnę retoriką. Diplomatinėse diskusijose pabrėžiama, kad dialogo kanalo išsaugojimas gali tapti dar svarbesnis, jei globali prekybos aplinka toliau aštrės.

    „Norime modernizuoti šias prekybos priemones, o Komisija turi mandatą reaguoti greičiau ir apsaugoti“, – sakė Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas.

    Ursula von der Leyen taip pat pripažino, kad tikrasis išbandymas bus sprendimų įgyvendinimas, kai teks rinktis tarp ekonominių interesų ir politinės rizikos. Pasak jos, didėjant spaudimui, instrumentai bus naudojami dažniau, nes poreikis „perbalansuoti skaičius“ tik auga.

    „Spaudimas didelis. O kai spaudimas didelis, instrumentas bus naudojamas, nes jo reikia. Skaičiai kalba patys už save“, – sakė Ursula von der Leyen.

    Kol kas Europos Komisija neįvardijo tikslios datos, kada pristatys naujus prekybos gynybos instrumentus. Tačiau ES pareigūnai yra užsiminę, kad realistiškas momentas gali būti rugsėjį, kai paprastai skelbiamos pagrindinės politinės gairės ateinantiems metams.

  • ES ir Pietų Korėja pasirašė skaitmeninės prekybos susitarimą: kas keisis verslui ir gynybai

    ES ir Pietų Korėja pasirašė skaitmeninės prekybos susitarimą: kas keisis verslui ir gynybai

    Europos Sąjunga ir Pietų Korėja 2026 metų birželio 10 dieną Briuselyje vykusiame viršūnių susitikime pasirašė skaitmeninės prekybos susitarimą, kuris turėtų supaprastinti įmonių veiklą abiejose rinkose. Ceremonijoje dalyvavo Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen, Europos Vadovų Tarybos pirmininkas António Costa ir Pietų Korėjos prezidentas Lee Jae-myung.

    Tai buvo 11-asis ES ir Pietų Korėjos viršūnių susitikimas, kuriame darbotvarkėje dominavo prekyba, ekonominis saugumas, tiekimo grandinės ir gynyba. Abi pusės pabrėžė, kad geopolitinei įtampai augant, patikimos partnerystės Indijos ir Ramiojo vandenyno regione tampa vis svarbesnės.

    „Korėja yra viena artimiausių Europos partnerių Indijos ir Ramiojo vandenyno regione ir pasaulinėje arenoje“, – sakė Ursula von der Leyen.

    Bendrame pareiškime ES ir Pietų Korėja įsipareigojo stiprinti taisyklėmis grįstą ekonominę tvarką ir daugiašališkumą. Praktine prasme tai reiškia pastangas mažinti neapibrėžtumą verslui ir kartu geriau apsisaugoti nuo staigių išorinių šokų, kurie pastaraisiais metais paveikė tiek prekybą, tiek strateginių žaliavų ir komponentų tiekimą.

    Kas numatyta skaitmeninėje prekyboje

    Skaitmeninės prekybos susitarimas turėtų papildyti platesnę ES ir Pietų Korėjos prekybos partnerystę, kuri remiasi dar 2011 metais įsigaliojusiu laisvosios prekybos susitarimu. Europos Komisijos duomenimis, nuo 2015 metų ES ir Pietų Korėjos prekių prekybos apimtis išaugo maždaug dvigubai ir 2025 metais siekė apie 124,25 mlrd. eurų.

    Pagal susitikime aptartas gaires, susitarimu siekiama mažinti nereikalingas kliūtis skaitmeninei prekybai ir suteikti daugiau teisinio aiškumo įmonėms, veikiančioms abiejose jurisdikcijose. Tarp akcentuotų principų – tarpvalstybiniai duomenų srautai, kartu numatant, kad nebūtų reikalaujama privalomai perduoti programų išeities kodo.

    Abi pusės taip pat pabrėžė, kad sieks užtikrinti tvirtas vartotojų apsaugos taisykles internete. Kartu akcentuota, jog asmens duomenų ir privatumo apsaugos lygis turėtų išlikti aukštas pagal kiekvienos pusės teisės aktus, kad skaitmeninės paslaugos galėtų plėstis neprarandant pasitikėjimo.

    Puslaidininkiai ir tiekimo grandinės

    Vienas svarbiausių ES prioritetų – puslaidininkių tiekimo grandinių saugumas, nes lustai tapo kritiniu komponentu nuo automobilių iki gynybos pramonės ir DI sprendimų. Pietų Korėja šioje srityje yra laikoma viena globalių lyderių, todėl Briuselis tikisi ir didesnio Korėjos įmonių investicinio aktyvumo Europoje.

    Susitikime taip pat sutarta įsteigti aukšto lygio dialogą dėl tiekimo grandinių atsparumo, siekiant geriau koordinuoti veiksmus galimų sutrikimų atveju. Pastaraisiais metais tiekimo grandines ypač veikė strateginių medžiagų eksporto ribojimai ir didėjanti konkurencija dėl kritinių žaliavų, reikalingų žaliajai transformacijai bei gynybos sektoriui.

    „Korėja užima pasaulinės lyderės poziciją puslaidininkių srityje“, – teigė vienas ES pareigūnas.

    Gynyba ir saugumas darbotvarkėje

    Be ekonomikos klausimų, didelė dėmesio dalis skirta saugumui ir gynybai, tęsiant 2024 metais pasirašytos saugumo ir gynybos partnerystės kryptį. Joje numatyta plėsti bendradarbiavimą jūrų saugumo, hibridinių grėsmių atgrasymo, užsienio informacijos manipuliavimo ir kišimosi prevencijos srityse.

    Vis dėlto per šį susitikimą nebuvo galutinai sutarta dėl informacijos saugumo susitarimo, kuris leistų saugiau dalytis įslaptinta informacija tarp Briuselio ir Seulo. Pietų Korėjos vadovas viešai išreiškė viltį, kad šis dokumentas bus patvirtintas artimiausiu metu.

    „Tikiuosi, kad informacijos saugumo susitarimas netrukus bus priimtas, kad Korėja ir ES galėtų saugiai dalytis konfidencialia informacija“, – sakė prezidentas Lee Jae-myung.

    Susitikimo pareiškime taip pat aptarti branduolinio ginklo neplatinimo klausimai ir situacija dėl Šiaurės Korėjos, kuri, ES vertinimu, išlieka rimtu saugumo iššūkiu regione. ES ir Pietų Korėja pasmerkė veiksmus, kurie prisideda prie Rusijos karo prieš Ukrainą tęstinumo, ir paragino laikytis Jungtinių Tautų Chartijos bei atitinkamų JT Saugumo Tarybos rezoliucijų.

    ES ir Pietų Korėjos susitarimų paketas rodo platesnę tendenciją: skaitmeninė prekyba, tiekimo grandinės ir gynyba vis dažniau vertinami kaip tarpusavyje susiję klausimai. Verslui tai gali reikšti aiškesnes taisykles dėl duomenų, o politikos formuotojams – didesnį spaudimą suderinti atvirą prekybą su ekonominio saugumo prioritetais.

  • Kalifornijos persikų augintojai pjauna 9 metus puoselėtus sodus: žlugo perdirbimas ir sutartys

    Kalifornijos persikų augintojai atsidūrė paradoksalioje situacijoje: sodai sveiki, derlius gausus, tačiau vaisių realizuoti beveik nėra kur. Po didelio perdirbimo verslo griūties daliai ūkių neliko nei supirkimo sutarčių, nei veikiančių gamyklų, todėl kai kurie jau pradeda rauti medžius.

    Problemos epicentre atsidūrė pramoniniams tikslams auginami persikai, skirti konservavimui ir kitam perdirbimui. Tai ne tie minkšti, kvapnūs vaisiai, kurie paprastai keliauja į šviežių produktų skyrių, todėl paprastas sprendimas juos „išvežti į turgų“ dažnai neveikia.

    Kas nutiko perdirbimo grandinei

    Žemdirbių bėdos siejamos su stambaus perdirbimo verslo restruktūrizavimu ir gamyklų uždarymu, kai nauji savininkai perėmė prekių ženklus, bet nesitęsė įsipareigojimų supirkti žaliavą. Regionuose, kuriuose vienas perdirbimo centras aptarnaudavo didelę dalį ūkių, sutriko visa grandinė nuo sodo iki lentynos.

    Dalis augintojų buvo pasirašę ilgametes sutartis, pagal kurias sodai ir buvo planuojami: investuojama į konkrečias veisles, tankį, laistymą, techniką, darbuotojus. Kai sutartys nutrūko, tas pats sodas, kuris turėjo tapti stabilia pajamų baze, virto finansine našta.

    Kodėl persikų neįmanoma tiesiog išdalinti

    Šiuose ūkiuose dažnai auginami vadinamieji pramoniniai, konservavimui skirti persikai, kurių struktūra pritaikyta mechaniniam kauliukų šalinimui ir terminėms procedūroms. Jie kietesni, tankesni, o dalies veislių kauliukas neatsiskiria taip, kaip įprasta stalo persikuose.

    Dėl to tokie vaisiai turi ribotą paklausą šviežioje rinkoje, o logistikos ir atrankos kaštai gali viršyti galimą naudą. Be perdirbimo gamyklų šie persikai tampa preke be pirkėjo, net jei jų kiekis didžiulis.

    Pagalba skirta ne derliui, o išlaidoms mažinti

    JAV valdžios institucijos numatė skubią paramą, tačiau jos tikslas nėra „išgelbėti“ derlių. Lėšos nukreipiamos į tai, kad ūkininkai galėtų sumažinti būsimus nuostolius ir suvaldyti rinkos perkrovą, įskaitant sodų iškirtimą, kad į rinką nepatektų perteklinė produkcija.

    Viešai skelbta, kad bendra paramos suma siekia apie 8,3 milijono eurų, o potencialių nuostolių mažinimo efektas vertinamas maždaug 27,7 milijono eurų. Skaičiai rodo, kad tai krizės valdymas, o ne sprendimas, leidžiantis ūkiams tęsti veiklą įprastomis sąlygomis.

    „Eiti daugiau nėra kur“, – sakė vienas iš augintojų, paaiškindamas, kad ilgalaikiai planai sugriuvo per vieną sezoną.

    Importas auga, o vietinis perdirbimas traukiasi

    Padėtį aštrina ir tai, kad konservuotų persikų pasiūla vis labiau remiasi importu, o vietinis perdirbimas JAV kai kuriose kategorijose mažėja. Tai sukuria keistą kontrastą: regionai, galintys užauginti didelį kiekį žaliavos, praranda kelią iki vartotojo, nes trūksta gamybos pajėgumų.

    JAV žemės ūkio statistika rodo, kad Kalifornija išlieka dominuojantis persikų regionas, o pramoninių persikų segmentas yra ypač priklausomas nuo perdirbimo infrastruktūros. Kai ši infrastruktūra traukiasi, sodai tampa mažiau vertingi, nes juos sunku greitai pritaikyti kitai rinkai.

    Ką darys ūkininkai

    Dalies ūkių planas yra siekti trumpalaikių sutarčių su likusiais perdirbėjais, net jei kainos ir apimtys mažesnės nei anksčiau. Kiti svarsto pereiti prie kitų kultūrų, tačiau tai reiškia naujas investicijas, laukimo laiką ir papildomas rizikas.

    Persikų sodas nėra vienų metų projektas, todėl sprendimas jį iškirsti prilygsta investicijos nurašymui. Ši istorija dar kartą primena, kad maisto sistema priklauso ne tik nuo to, kas užauga lauke, bet ir nuo perdirbimo, logistikos bei ilgalaikių įsipareigojimų stabilumo.

  • Europos verslas nepaiso ES de-risking: gamyba Kinijoje tik auga – atskleidė šviežia apklausa

    Europos verslas nepaiso ES de-risking: gamyba Kinijoje tik auga – atskleidė šviežia apklausa

    Europos bendrovės ir toliau laiko Kiniją vienu svarbiausių gamybos ir tiekimo grandinių centrų, nors Europos Sąjunga viešai ragina mažinti strateginę priklausomybę. Tai rodo Europos Sąjungos prekybos rūmų Kinijoje apklausa, apėmusi beveik 300 narių atsakymus, surinktus metų pradžioje.

    Apklausos duomenimis, apie 68 proc. respondentų teigė arba išlaikantys, arba plečiantys veiklą Kinijoje. Tuo metu tik apie 7 proc. nurodė perkeliantys gamybos užsakymus į kitas šalis arba kuriantys alternatyvias gamybos bazes už Kinijos ribų.

    „Nematyti, kad de-risking taptų dominuojančia tema. Greičiau matome, kad Europos įmonės tampa dar labiau priklausomos nuo Kinijos kaip tiekimo ir gamybos vietos“, – sakė Europos Sąjungos prekybos rūmų Kinijoje prezidentas Jensas Eskelundas.

    Kas stumia likti Kinijoje

    Vienas svarbiausių veiksnių, kodėl įmonės nesitraukia, yra kaštai ir greitis. Nors Kinijoje darbo jėga ilgą laiką buvo laikoma konkurenciniu pranašumu, vis daugiau įmonių pabrėžia ne atlyginimus, o automatizaciją ir gamybos mastą.

    Konsultacijų bendrovės „Roland Berger“ atstovai apklausos kontekste akcentavo, kad per pastaruosius porą metų Kinijos gamyklose automatizacijos lygis kai kuriose šakose išaugo itin sparčiai. Dėl to darbo sąnaudų skirtumai praranda reikšmę, o lemiamu tampa pajėgumas gaminti greitai ir stabiliai.

    „Darbo kaina tampa vis mažiau svarbi, nes automatizacija ją nustumia į antrą planą“, – sakė „Roland Berger“ vadovaujantis partneris Denis Depoux.

    Robotai, ekosistema ir tiekėjų spaudimas

    Kinijos gamybos patrauklumą didina ne tik robotizacija, bet ir susiformavusi pramoninė ekosistema: tiekėjų koncentracija, žaliavų prieinamumas, logistika ir galimybė greitai keisti gamybos apimtis. Apklausos rezultatai rodo, kad maždaug trys ketvirtadaliai ES įmonių Kinijoje savo gamybos efektyvumą šalyje vertina kaip aukštesnį nei kitose rinkose.

    Kaip pavyzdys dažnai minimas elektromobilių sektorius, kuriame gamybos procesai vis labiau automatizuojami, o grandinės valdymas koncentruojamas vietoje. Kinijos elektromobilių gamintojas „Nio“ yra skelbęs, kad vienoje jo gamyklų dirba 941 robotas, galintis autonomiškai vykdyti dalį procesų ir palaikyti gamybą visą parą.

    Apklausoje taip pat išryškėjo tarpinis kelias: apie 24 proc. respondentų nurodė diversifikuojantys riziką taip, kad tuo pačiu plečia veiklą Kinijoje, bet lygiagrečiai kuria alternatyvius tiekėjus kitose šalyse. Tokį modelį įmonės dažnai renkasi siekdamos apsidrausti nuo geopolitinių įtampų, tarifų ar staigių reguliavimo pokyčių, bet neprarasti Kinijos masto ir kainos pranašumo.

    Ką tai reiškia Europai

    ES de-risking politika orientuota į jautrių sektorių atsparumą, kritinių žaliavų tiekimo saugumą ir perteklinės priklausomybės mažinimą. Tačiau verslo sprendimus dažnai lemia kasdieniai konkurencingumo kriterijai: savikaina, pristatymo terminai, tiekimo stabilumas ir gamybos lankstumas.

    Logistikos rinkos dalyviai taip pat pastebi, kad dalis sprendimų dėl tarptautinių srautų vis dažniau priimama pačioje Kinijoje, ypač tokiose srityse kaip elektromobiliai, baterijos ir plataus vartojimo elektronika. Tai reiškia, kad Europai siekiant mažinti riziką, reali priklausomybė nuo Kinijos pramonės pajėgumų daugelyje šakų kol kas nemažėja.

  • „AutoZone“ akcijoms – juodžiausia diena per 4 metus: kas išgąsdino rinką, nors rezultatai pranoko?

    „AutoZone“ akcijoms – juodžiausia diena per 4 metus: kas išgąsdino rinką, nors rezultatai pranoko?

    JAV automobilių dalių mažmenininkės „AutoZone“ akcijos antradienį smuko apie 9 proc. ir patyrė didžiausią vienos dienos kritimą per daugiau nei ketverius metus, nors įmonės ketvirčio rezultatai viršijo Volstrito lūkesčius. Investuotojai ir analitikai daugiausia dėmesio skyrė ne pačiam pelnui, o signalams apie augimo tempą, maržas ir paklausos svyravimus.

    Įmonė paskelbė, kad per trečiąjį 2026 finansinių metų ketvirtį uždirbo 38,07 JAV dolerio pelno akcijai, kai rinka prognozavo 36,28. Pajamos siekė 4,84 mlrd. JAV dolerių ir iš esmės atitiko prognozes; ketvirtis baigėsi gegužės 9 dieną.

    Kas labiausiai neramino analitikus

    Per rezultatų aptarimą analitikai akcentavo lėtesnį tarptautinių rinkų augimą ir maržų spaudimą, kuris, jų vertinimu, ima panašėti į konkurentų patiriamus iššūkius. Taip pat keltas klausimas dėl pardavimų tempo lėtėjimo, lyginant su praėjusiais metais.

    „Šį pardavimų sulėtėjimą lėmė neįprastai vėsūs orai, paveikę su karščiu susijusias kategorijas, kurios įprastai šiuo metų laiku pradeda augti“, – sakė „AutoZone“ vadovas Philipas Daniele.

    Infliacija, energijos kainos ir tiekimo grandinės rizikos

    Rinkai svarbus ir platesnis fonas: vadovų buvo klausiama apie tęstinį kaštų spaudimą, susijusį su infliacija, energijos kainomis ir galimais tiekimo sutrikimais. Tarp aptartų rizikų išskirtas ir galimas variklio alyvos bei kitų tepalų pasiūlos ribojimas, kuris gali paveikti autoservisų ir prekybos grandinių darbą.

    „AutoZone“ vadovai teigė tikintys, kad infliacijos poveikis išliks, tačiau, vertinant pagal palyginamąją bazę, jis gali būti kiek mažesnis nei anksčiau. Dėl galimų tepalų tiekimo suvaržymų įmonė nurodė nematanti rizikos, kuri artimiausiu metu turėtų reikšmingai paveikti rezultatą.

    Kodėl akcijos kartais krenta po gerų rezultatų

    Tokie atvejai rinkose nėra reti: net ir pranokus prognozes, akcijos gali pigti, jei investuotojams užkliūva ateities perspektyvos, maržų kryptis ar paklausos komentarai. Šiuo atveju nepalankiai suveikė keli veiksniai iš karto: atsargesnis požiūris į tarptautinį augimą, konkurencinis spaudimas maržoms ir paklausos sezoniškumas, kurį įmonė siejo su vėsesniais orais.

    „AutoZone“ situacija taip pat primena, kad automobilių dalių rinkoje rezultatus vis dažniau lemia ne tik pardavimų apimtis, bet ir logistikos stabilumas, kaštų kontrolė bei tiekimo grandinės atsparumas. Investuotojai ypač jautriai reaguoja į signalus, kad ši pusiausvyra gali silpnėti net ir tada, kai ketvirčio skaičiai atrodo tvirti.