CP v2

Tag: Tiekimo grandinės

  • „Maersk“ grįžta į Suecą: vienas sprendimas sutaupys 4 savaites, bet rizika išlieka

    „Maersk“ grįžta į Suecą: vienas sprendimas sutaupys 4 savaites, bet rizika išlieka

    „Maersk“ atsargiai grąžina reisus

    Konteinerių gabenimo milžinės „Maersk“ ir „Hapag-Lloyd“ dar vieną svarbų Azijos–Europos maršrutą nukreipė per Sueco kanalą. Tai laikoma dar vienu, tačiau atsargiu žingsniu grįžtant į Raudonosios jūros koridorių po ilgai trukusių apylankų aplink Gerosios Vilties kyšulį.

    Šis sprendimas susijęs su AE19 paslauga, vykdoma pagal bendrą vežėjų projektą Gemini Cooperation. Maršrutas jungia Aziją, Viduržemio jūrą, Saudo Arabiją ir Europą, o iki šiol dėl saugumo rizikų laivai dažniau rinkdavosi kelią aplink Afriką.

    Kiek laiko ir pinigų tai sutaupo?

    „Hapag-Lloyd“ nurodė, kad AE19 grąžinimas į Sueco kanalą turėtų sutaupyti apie keturias savaites, palyginti su plaukimu aplink Afriką. Tokie sutrumpėjimai svarbūs tiek importuotojams Europoje, tiek gamintojams Azijoje, nes mažėja atsargų „įšaldymo“ laikotarpis ir lengviau planuoti tiekimo grandines.

    Pokytis įsigaliojo iš karto, pradedant vakarų krypties reisu. Bendrovės pabrėžia, kad sprendimas paremtas nauju saugumo situacijos Raudonojoje jūroje vertinimu, o tolimesni veiksmai priklausys nuo rizikų dinamikos.

    Platesnis sugrįžimas dar toli

    Vežėjai pabrėžia, kad tai nėra viso tinklo sugrįžimas į Suecą. „Hapag-Lloyd“ šį žingsnį apibūdino kaip tikslingą vienos pasirinktos paslaugos korekciją, o ne signalą, kad visa Azijos–Europos logistika grįžta į ankstesnes vėžes.

    „Maersk“ teigimu, nuo liepos pradžios į Sueco maršrutą grąžintos keturios paslaugos, tačiau dar devyni maršrutai, kuriems teoriškai būtų naudinga plaukti per Raudonąją jūrą, vis dar nukreipiami aplink Gerosios Vilties kyšulį. Bendrovė nekomentavo, ar artimiausiu metu planuojami platesni pokyčiai.

    „Kol konfliktas regione neišspręstas, nematome prasmingo grįžimo į Suecą Azijos–Europos maršrutuose“, – sakė „Drewry“ analitikas Simonas Heaney.

    Kodėl vežėjai neskuba?

    Analitikai aiškina, kad net pagerėjus saugumui sugrįžimas greičiausiai vyks etapais. Pirmiausia per Suecą gali būti nukreipiami reisai, kuriuose gabenamas mažesnės vertės krovinys, nes vežėjai vengia rizikuoti brangesniais kroviniais, jei situacija vėl paaštrėtų.

    Yra ir grynai komercinis argumentas: plaukimas aplink Afriką reikalauja daugiau laivų, nes kelionės trunka ilgiau. Jei daug maršrutų vienu metu grįžtų į Suecą, rinkoje staiga atsirastų daugiau laisvų laivų pajėgumų, o tai, ypač didėjant naujų laivų pristatymams, gali smarkiai spausti gabenimo kainas žemyn.

    Kodėl Suecas toks svarbus?

    Sueco kanalas yra trumpiausia jūrinė jungtis tarp Azijos ir Europos, todėl jis kritiškai svarbus tiek vežėjams, tiek Europos tiekimo grandinėms. Apylankos aplink Afriką didina degalų sąnaudas, prailgina pristatymo laiką ir apsunkina grafikus, o tuo pačiu mažina Egipto pajamas iš tranzito mokesčių.

    Egipto institucijos pastaraisiais mėnesiais aktyviai ragino vežėjus grįžti, argumentuodamos trumpesniu tranzito laiku ir galimomis veiklos sąnaudų sutaupymo naudomis. Vis dėlto rinka kol kas siunčia aiškų signalą: pavieniai maršrutų grąžinimai dar nereiškia masinio sugrįžimo į įprastą tvarką.

  • Baltieji rūmai skaičiuoja milijardinius nuostolius: tarifus apeina per trečiąsias šalis

    Baltieji rūmai skaičiuoja milijardinius nuostolius: tarifus apeina per trečiąsias šalis

    Baltieji rūmai teigia, kad Jungtinės Valstijos kasmet praranda dideles muitų pajamas dėl schemų, kai prekės į šalį patenka per tarpininkaujančias valstybes, nuslepiant tikrąją jų kilmę. Administracijos ataskaitoje skaičiuojama, kad biudžeto netektys siekia nuo maždaug 16,4 iki 22,4 mlrd. eurų per metus.

    Ataskaitoje teigiama, kad per trečiąsias šalis taip gali būti pervežama nuo 29,6 iki 262,2 mlrd. eurų vertės prekių per metus. Skaičiavimų pagrindu nurodomas vidurkis – apie 64,9 mlrd. eurų, nuo kurio ir išvedamas galimų prarastų pajamų intervalas.

    Baltojo namo prekybos patarėjas Peteris Navarro tvirtino, kad pagrindinis taikinys yra veikla, siejama su Kinija ir Indija, o naujose prekybos taisyklėse bus numatytos nuostatos prieš prekių perpardavimą per tarpines šalis. Pasak jo, šalys ar partneriai, kurie sudaro sąlygas tokioms schemoms, gali sulaukti papildomų pasekmių.

    „Muitinė jau taiko DI, kad identifikuotų prekes, kurių kilmė galėjo būti suklastota“, – sakė Peteris Navarro.

    Anot administracijos, importuotojams, įtariamiems suklastojus kilmės šalį, gali grėsti atgaline data pritaikyti muitai už maždaug vienerių metų laikotarpį. Praktikoje tai reikštų ne tik papildomą finansinę naštą, bet ir didesnę teisinę riziką įmonėms, kurios tiekimo grandinėse remiasi keliais tarpiniais logistikos taškais.

    Perkrovimas per trečiąsias šalis suintensyvėjo po to, kai 2018 metais JAV pradėjo plataus masto muitų politiką Kinijos prekėms, o vėliau tarifai dar kartą buvo reikšmingai pakelti 2025 metais. Ekonomistai pažymi, kad dalį prekybos srautų pokyčių lemia ne vien vengimas, bet ir realus gamybos perkėlimas į kitas šalis, siekiant sumažinti geopolitinę ir tarifų riziką.

    Administracija kaip pavyzdžius mini Malaiziją, Vietnamą ir Meksiką, į kurias, anot analitikų, dalis gamybos ir surinkimo procesų galėjo persikelti, o dalis srautų galėjo būti susiję su kilmės maskavimu. Tokie pokyčiai atspindi platesnę pastarųjų metų tendenciją, kai įmonės diversifikuoja tiekimo grandines ir mažina priklausomybę nuo vienos rinkos.

    Kinija atmetė kaltinimus ir teigė, kad ataskaita klaidingai interpretuoja jos prekybos praktiką. Pekinas nuosekliai argumentuoja, kad konkurencingumą lemia masto ekonomija, infrastruktūros plėtra ir darbo jėgos kvalifikacija, o prekybos disbalansą esą veikia ir struktūriniai veiksniai, įskaitant JAV dolerio vaidmenį pasaulio finansų sistemoje.

    Diskusijos vyksta tuo metu, kai JAV ir Kinijos santykiuose svarbų vaidmenį atlieka ne tik tarifai, bet ir technologijų, investicijų bei nacionalinio saugumo klausimai. Ataskaitoje pabrėžiamas siekis griežtinti kilmės nustatymo kontrolę, tačiau rinkos dalyviai įspėja, kad pernelyg agresyvus vykdymas gali didinti kainų spaudimą ir apsunkinti tarptautinę prekybą.

    JAV statistika rodo, kad importas iš Kinijos 2025 metais smuko iki 16 metų žemumų ir siekė apie 267,1 mlrd. eurų. Tuo pačiu laikotarpiu JAV prekybos deficitas buvo apie 321 mlrd. eurų, o administracija dalį pagerėjimo sieja su tarifų poveikiu, nors ekonomistai atkreipia dėmesį, kad importą galėjo slopinti ir neapibrėžtumas bei verslo atsargumo priemonės.

    Tarifų strategija JAV viduje ir toliau vertinama prieštaringai, nes dalis ekonomistų kritikuoja tokių priemonių efektyvumą ir galimas šalutines pasekmes vartotojams bei įmonėms. Vis dėlto Baltieji rūmai akcentuoja, kad kova su kilmės klastojimu ir perpardavimu per tarpines šalis yra būtina, siekiant apsaugoti muitų režimo vientisumą ir valstybės pajamas.

  • „Isembard“ plėtra įsibėgėja: DI valdoma gamyklų franšizė perkelia gamybą arčiau užsakovų

    „Isembard“ plėtra įsibėgėja: DI valdoma gamyklų franšizė perkelia gamybą arčiau užsakovų

    Šiaurės vakarų Londone, Harlsdeno pramoninėje zonoje, startuolis „Isembard“ įkūrė pirmąją savo gamyklą, veiklą pradėjusią 2025 metų sausį. Čia, tarp sandėlių ir depų, įmonė bando įrodyti, kad moderni, aukštos pridėtinės vertės gamyba gali augti greitai ir būti valdoma kaip technologijų verslas.

    „Isembard“ įkūrė 33 metų verslininkas Aleksas Fitzgeraldas, turintis ankstesnio startuolio pardavimo patirtį ir tarnybos kariuomenės rezerve biografiją. Jis atvirai sako, kad tokia įmonė patraukli politikams, nes sujungia darbo vietas regionuose, kritinių tiekimo grandinių stiprinimą ir gamybos grąžinimą arčiau rinkų.

    Kaip veikia modelis?

    „Isembard“ kuria nedideles, aukštos specifikacijos gamyklas, kurios gamina tikslias detales kosmoso, gynybos ir robotikos sektoriams. Veiklos principas panašus į hibridą: dalis gamyklų priklauso įmonei, o dalis veikia franšizės pagrindu, tačiau dirba pagal vienodus standartus.

    Užsakovui dažniausiai pakanka atsiųsti detalės projektą skaitmeniniu failu, o įmonė pateikia kainą, pagamina komponentą ir pasirūpina logistika. Tokia schema taikosi į rinką, kurioje tradiciškai dominuoja smulkūs, šeimos verslai, o sparčiai augančiai paklausai vis dažniau pritrūksta pajėgumų.

    MasonOS ir DI vaidmuo

    Pagrindinis „Isembard“ plėtros variklis yra „MasonOS“ – programinė platforma, kuri sujungia užsakymus, projektus, gamybos planavimą, darbų sekimą ir terminus. Įmonė teigia, kad DI padeda greičiau įvertinti užsakymus, planuoti įrangos apkrovą ir mažinti vėlavimų riziką, kai vienu metu dirba daug skirtingų gamyklų.

    Rinkos kontekstas palankus: Europoje ir JAV pastaraisiais metais ryškėja siekis mažinti priklausomybę nuo tolimų tiekėjų, ypač gynybos ir kritinių technologijų grandinėse. Tokiose srityse kainą vis dažniau nurungia patikimumas, greitis ir galimybė gaminti arčiau užsakovo.

    Augimas, investicijos ir rizikos

    Šiuo metu „Isembard“ dirba 66 žmonės, o įmonė valdo 14 gamyklų: septynias Jungtinėje Karalystėje, penkias JAV, po vieną Prancūzijoje ir Vokietijoje. Artimiausias tikslas – iki metų pabaigos pasiekti 25 gamyklas, o tarp svarstomų krypčių minima ir Ukraina, kur matoma rekonstrukcijos poreikio niša.

    2026 metų kovą „Isembard“ pritraukė apie 46 milijonus eurų A serijos investiciją, mažiau nei po metų nuo maždaug 8 milijonų eurų pradinio etapo finansavimo. Raundui vadovavo „Union Square Ventures“, taip pat prisidėjo „Notion Capital“, „IQ Capital“, „Tamarack Global“ ir kiti investuotojai.

    Greita geografinė plėtra kelia ir rizikų: plečiantis tinklui sudėtingiau užtikrinti vienodą gamybos kokybę, o franšizės modelis reikalauja stiprių procesų bei kontrolės. Kita silpnoji vieta gali būti programinės platformos tempas, nes DI sprendimai tobulėja sparčiai, o nuo „MasonOS“ priklauso viso tinklo efektyvumas.

    Įmonė tvirtina, kad paklausa šiuo metu viršija pasiūlą, todėl dalies užsakymų tenka atsisakyti. Jei „Isembard“ pavyks išlaikyti kokybę ir tuo pačiu greitai dauginti gamyklas, modelis gali tapti vienu ryškiausių bandymų paversti gamybą panašia į programinės įrangos mastelio ekonomiką.

    „Jei pagalvoji apie šį verslą, politikui tai svajonė“, – sakė Aleksas Fitzgeraldas.

    „Kiek žmonių iš tiesų žino, kad su tinkama parama galima įkurti savo gamyklą ir gaminti, pavyzdžiui, raketų dalis?“ – sakė jis.

  • „Wildberries“ svarsto dalį logistikos perkelti į Kirgistaną: po dronų atakų ieško saugesnio kelio

    Kirgistano valdžia pasiūlė Rusijos e. prekybos platformai „Wildberries“ perkelti dalį sandėlių ir logistikos infrastruktūros į Kirgistaną. Idėja pristatyta Kirgistanui ir Rusijai skirtoje verslo taryboje, pabrėžiant siekį auginti prekybą ir sumažinti riziką, kai kritinė infrastruktūra sutelkta vienoje šalyje.

    Siūlymą iškėlė Kirgistano prekybos ir pramonės struktūroms artimi atstovai, akcentuodami, kad dalies sandėliavimo pajėgumų išskaidymas leistų lanksčiau valdyti tiekimo grandinę. Tai ypač aktualu dabar, kai „Wildberries“ objektai Rusijoje pastarosiomis savaitėmis tapo Ukrainos dronų atakų taikiniais.

    Kas verčia ieškoti alternatyvų?

    Pastaruoju metu pranešama apie virtinę smūgių „Wildberries“ logistikos objektams skirtinguose Rusijos regionuose. Tarptautinė žiniasklaida skelbė, kad per atakas buvo apgadinta arba sunaikinta reikšminga sandėliavimo infrastruktūros dalis, o tai neišvengiamai paveikė pristatymų greitį ir atsargų valdymą.

    Dėl tokių incidentų rizika tampa ne tik operacinė, bet ir finansinė: sutrinka prekių judėjimas, didėja draudimo bei saugumo kaštai, o smulkieji pardavėjai, priklausomi nuo platformos sandėliavimo ir paskirstymo tinklo, susiduria su užsakymų vėlavimu ir pajamų kritimu.

    Kodėl pasirinkimas gali kristi ant Kirgistano?

    Kirgistanas siūlomas kaip vieta, kur būtų galima išskaidyti sandėliavimo ir logistikos grandis, sumažinant priklausomybę nuo vieno geografinio taško. Šalia to skaičiuojama ir ekonominė nauda: auganti prekybos apimtis, papildomos darbo vietos ir didesnis regiono vaidmuo tranzito bei paskirstymo schemose.

    „Prekės neturėtų būti laikomos vienoje vietoje, tai yra ir ekonomikos, ir rizikų valdymo klausimas“, – sakė Kirgistano pusės atstovas, pristatydamas idėją verslo taryboje.

    Platesnis kontekstas: Centrinė Azija kaip atsarginis planas

    Viešojoje erdvėje jau anksčiau skambėjo signalai, kad „Wildberries“ ieško alternatyvių krypčių už Rusijos ribų, tarp jų minėtas ir Kazachstanas. Tokia strategija atitinka platesnę tendenciją, kai didelės e. prekybos ir logistikos bendrovės, susidūrusios su geopolitinėmis rizikomis, dalį infrastruktūros perkelia ar dubliuoja kaimyninėse valstybėse.

    Kremliaus institucijos ir pati „Wildberries“ viešai neigia teiginius, kad platforma būtų naudojama Rusijos kariuomenei aprūpinti. Tuo metu Ukrainos pusė teigia, kad e. prekybos kanalais gali būti platinamos prekės, turinčios karinį ar dvejopos paskirties pritaikymą, todėl logistikos infrastruktūra tampa taikiniu.

    Kol kas nėra aišku, ar pasiūlymas perkelti dalį logistikos į Kirgistaną virs konkrečiais sprendimais ir investicijomis. Tačiau pats signalas rodo, kad didžiausi regiono e. prekybos žaidėjai vis dažniau logistiką planuoja ne tik pagal kaštus, bet ir pagal saugumo bei atsparumo kriterijus.

  • Vėjo elektrinių bumas Lenkijoje: vietinės gamybos dalis auga, bet ar įmanoma turbiną pagaminti šalyje?

    Vėjo energetika Lenkijoje vis dažniau vertinama ne vien kaip pigesnės elektros šaltinis, bet ir kaip pramonės bei eksporto variklis. Lenkijos vėjo energetikos asociacijos PSEW viceprezidentas Piotras Czopekas teigia, kad didžiausias laimėjimas būtų ne vien nauji parkai, o vietinių įmonių įsitraukimas į tiekimo grandinę.

    Pasak jo, jūrinio vėjo projektų vietinės kilmės dalis auga, tačiau turi natūralias ribas. Pirmojo etapo projektuose ji siekė apie 20 proc. per visą projekto gyvavimo ciklą, o antrojo etapo projektams investuotojai jau prognozuoja apie 40 proc. ir daugiau, bet viršyti 50 proc. gali būti sudėtinga dėl tarptautinės konkurencijos.

    Kas stabdo vietines įmones?

    PSEW atstovas pabrėžia, kad dideli jūrinio vėjo užsakymai dažnai būna per stambūs mažesnėms įmonėms, todėl svarbu kurti pirkimų modelius, kurie leistų dalyvauti ir vidutiniam verslui. Ne mažiau reikšmingi ir valstybės ar valstybės institucijų remiami garantiniai mechanizmai, padedantys įmonėms finansuoti apyvartinį kapitalą ir prisiimti didesnius įsipareigojimus.

    „Lenkijos įmonėms dažnai pritrūksta ne produkto kokybės, o masto ir finansinių galimybių konkuruoti su tarptautiniais koncernais“, – sakė Piotras Czopekas.

    Jo vertinimu, papildomas postūmis būtų ir jūrinės logistikos stiprinimas, įskaitant didesnį specializuotų laivų bei uostų infrastruktūros prieinamumą. Taip pat skatinama įmonėms telktis į konsorciumus, kad jos galėtų įvykdyti didelės apimties kontraktus.

    Ne tik vietinė, bet ir europinė gamyba

    PSEW akcentuoja, kad diskusija neturėtų virsti rinkos uždarymu vien nacionaliniams tiekėjams, ypač Europos Sąjungos bendrosios rinkos sąlygomis. Asociacijos požiūriu, svarbiau kalbėti apie europinę tiekimo grandinę, kurioje Lenkijos įmonės dalyvautų ne tik šalies projektuose, bet ir užsienyje, o vidaus rinka taptų tramplinu eksporto plėtrai.

    Ši tema aktuali ir dėl Europos Sąjungos pramonės politikos, kuri pastaraisiais metais vis labiau orientuojasi į atsparias tiekimo grandines bei gamybos perkėlimą arčiau vartotojų. Praktikoje tai reiškia didesnį dėmesį ne kainai vien, bet ir pramoniniams kriterijams, kurie stiprina Europos gamintojų pozicijas globalioje konkurencijoje.

    Sausumos vėjas ir „lenkiškos turbinos“ idėja

    Sausumos vėjo energetikoje, kur patirties daugiau, potencialas vietinei pramonei, PSEW vertinimu, yra didesnis. Remiantis sektoriaus analizėmis, vietinės kilmės dalis sausumoje artimiausiais metais galėtų siekti apie 55–60 proc., o per maždaug dešimtmetį, esant tinkamoms sąlygoms, priartėti prie 75 proc.

    Didžiausia pridėtinės vertės galimybė siejama su turbinos gamyba, nes turbina sudaro apie ketvirtadalį visos vėjo elektrinės investicijos vertės. Turbinos gamyba apima kelias dešimtis pagrindinių komponentų ir šimtus subrangovų, todėl įtrauktų platų metalurgijos, liejyklų, sunkiosios pramonės ir inžinerinių paslaugų spektrą.

    Vis dėlto PSEW atstovas pripažįsta, kad „lenkiškos turbinos“ projektui reikia vienos esminės prielaidos – stabilios ir pakankamai didelės vidaus paklausos. Pasak jo, jei sausumos vėjo rinka vėl pasiektų 1–2 gigavatų metinių investicijų tempą, vietinės gamybos dalis galėtų pakilti iki 75 proc., o turbinos gamyba Lenkijoje taptų realesnė.

    Jis taip pat pabrėžia, kad pastaraisiais metais rinką stabdė reguliacinis nepastovumas ir ilgos administracinės procedūros. Kai kuriais atvejais planavimo ir poveikio aplinkai sprendimų išdavimas, anot PSEW, užtrunka nuo penkerių iki septynerių ar net dešimties metų, o tai mažina investicijų tempą ir planuojamumą.

    Kaip pozityvų pokytį Czopekas įvardija tinklų reguliavimo ir prijungimo sąlygų pertvarkas, kurios turėtų palengvinti atsinaujinančių išteklių integraciją. Tačiau jis pabrėžia, kad vien to nepakanka, jei nebus nuosekliai didinamas naujų projektų skaičius ir užtikrinamas ilgalaikis reguliacinis aiškumas.

    Galiausiai PSEW teigia, kad vietinės kilmės skatinimo programos, ypač valstybei priklausančių energetikos bendrovių pirkimuose, gali būti naudingos tik tada, jei jos virs realiais pirkimų, finansavimo ir kompetencijų auginimo mechanizmais. Pagrindinis tikslas, pasak asociacijos, turėtų būti ne vien „pamatuoti“ vietinę dalį, o padėti įmonėms tapti konkurencingomis visoje Europoje.

  • „HappyRobot“ pritraukė 138 mln. eurų: DI agentus verslo procesams ketina diegti dar sparčiau

    „HappyRobot“ pritraukė 138 mln. eurų: DI agentus verslo procesams ketina diegti dar sparčiau

    JAV bendrovė „HappyRobot“, kuri kuria DI agentus tiekimo grandinės ir kitų verslo operacijų automatizavimui, pritraukė apie 138 mln. eurų C serijos investiciją. Investicijų raundui vadovavo „Prysm Capital“, prie jo prisidėjo ir „Eurazeo“, taip pat ankstesni investuotojai bei keli strateginiai partneriai.

    Po šio raundo „HappyRobot“ vertinimas pasiekė maždaug 1,1 mlrd. eurų, o per visą istoriją pritraukto kapitalo suma priartėjo prie 184 mln. eurų. Tokie skaičiai rodo, kad investuotojai ir toliau aktyviai stato ant DI sprendimų, kurie žada apčiuopiamą grąžą ne laboratorijose, o kasdienėse įmonių operacijose.

    Ką daro DI agentai?

    „HappyRobot“ teigia sprendžianti vieną seniausių įmonių problemų: daug kritinių procesų vis dar remiasi skambučiais, el. laiškais, dokumentais ir tarpusavyje prastai sujungtomis sistemomis. DI agentų idėja čia paprasta: ne vien sugeneruoti tekstą, o atlikti veiksmus įmonės sistemose, sekti kontekstą ir padėti darbuotojams užbaigti procesus.

    Platforma orientuota į automatizavimą per skirtingus kanalus, įskaitant balsą, el. paštą, dokumentus ir internetą. Bendrovė pabrėžia, kad agentai mokosi iš vykdomų užduočių, taip kaupdami organizacijos žinias ir suteikdami daugiau matomumo realiu laiku.

    Klientų skaičiai ir diegimo tempas

    Pasak bendrovės, pirmieji agentai klientų aplinkoje įprastai paleidžiami per 4–12 savaičių, o vėliau sprendimas tobulinamas iteracijomis. „HappyRobot“ teigia, kad kai kurie klientai automatizuoja iki 28 000 darbo valandų per mėnesį, o klientų aptarnavime pasiekiami aukšti pasitenkinimo įverčiai ir daugiau nei 70 proc. užklausų išsprendžiama autonomiškai.

    Bendrovė nurodo dirbanti su daugiau nei 150 įmonių klientų, tarp kurių minimos DHL, Kuehne + Nagel, „Naturgy“, „Repsol“ ir „Uber“. Taip pat teigiama, kad nuo ankstesnio finansavimo etapo verslas augo penkis kartus, o DI agentų diegimas peržengė vien logistikos ribas.

    Kur bus panaudotos lėšos?

    „HappyRobot“ planuoja plėtrą į draudimo, energetikos ir komunalinių paslaugų, telekomunikacijų, aviacijos bei kitas sritis, kuriose daug koordinavimo darbo vis dar atliekama rankiniu būdu. Bendrovė taip pat akcentuoja, kad didžiausia vertė atsiranda ne tada, kai agentas atlieka vieną užduotį, o kai jis patikimai veikia kelių žingsnių procesuose, laikantis įmonės valdymo ir saugos taisyklių.

    „Agentų gebėjimas atlikti darbą yra startas, o ne galutinis tikslas“, – sakė „HappyRobot“ bendraįkūrėjas ir vadovas Pablo Palafox.

    Pasak įmonės, naujas kapitalas bus skirtas platformos galimybių plėtrai, integracijoms su įmonių sistemomis bei infrastruktūrai, reikalingai diegti DI agentus dideliu mastu. Lygiagrečiai planuojama auginti inžinerijos, diegimo ir pardavimų komandas skirtinguose regionuose, reaguojant į augančią paklausą.

  • „Advanced Electric Machines“ pritraukė apie 19 mln. eurų: kurs retųjų žemių nereikalaujančius EV variklius

    „Advanced Electric Machines“ pritraukė apie 19 mln. eurų: kurs retųjų žemių nereikalaujančius EV variklius

    Jungtinėje Karalystėje įsikūrusi elektrinių variklių kūrėja „Advanced Electric Machines“ (AEM) pritraukė apie 19 mln. eurų finansavimą, kurį skirs produktų portfelio plėtrai ir naujoms elektrinės traukos sistemoms kurti. Bendrovė akcentuoja sprendimus, kuriems nereikia nei nuolatinių magnetų, nei retųjų žemių metalų.

    AEM technologija taikoma plačiai: nuo lengvųjų automobilių, motociklų ir keturračių iki sunkvežimių, autobusų bei statybinės technikos, taip pat jūrų sektoriuje. Tokia kryptis atliepia gamintojų siekį mažinti priklausomybę nuo žaliavų, kurių tiekimas jautrus geopolitikai ir kainų svyravimams.

    Kas išskiria AEM variklius?

    Bendrovė teigia, kad jos varikliai gali būti naudojami tiek pagrindinei, tiek pagalbinei pavarai, o svarbiausias skirtumas – atsisakoma nuolatinių magnetų. Tai leidžia sumažinti retųjų žemių medžiagų poreikį ir su tuo susijusią tiekimo grandinės riziką, ypač didėjant elektromobilių paklausai.

    Dar viena kryptis – varinių apvijų keitimas aliuminiu. AEM argumentuoja, kad tai gali padėti mažinti svorį ir didinti perdirbamumą, kartu išlaikant konkurencingą efektyvumą ir kainą, jei sprendimai pritaikomi masinei gamybai.

    Gamyba ir investuotojai

    AEM variklius gamina savo padalinyje Vašingtone, kur, pasak bendrovės, technologija jau gali būti gaminama komerciniu mastu. Įmonė žada šį pajėgumą panaudoti kuriant didesnio sukimo momento produktus, orientuotus į reikliausias elektrinių jėgos pavarų sritis.

    Finansavimo etapą vedė esami akcininkai „Barclays Climate Ventures“, „PXN Ventures“, „Northstar Ventures“ ir „Low Carbon Innovation Fund“, prisidėjo ir nauji investuotojai. Kapitalą papildė ir „Innovate UK“ paskolų finansavimas, kuris, kaip nurodoma, bus skirtas kompetencijų stiprinimui, gamybos galios didinimui bei infrastruktūros plėtrai.

    „Mūsų technologija jau įrodė, kad tai įmanoma gamybinėje aplinkoje. Šis finansavimas leidžia paspartinti naujos kartos produktų kūrimą ir plėtrą į didesnės galios bei didesnio sukimo momento segmentus“, – sakė AEM vadovas ir vienas iš įkūrėjų dr. Jamesas Widmeris.

    „Newcastle universitete sukurta AEM platforma turi potencialą padėti verslams visame pasaulyje ir stiprinti Jungtinės Karalystės, kaip pažangios inžinerijos šalies, reputaciją“, – sakė „Barclays Climate Ventures“ atstovas Gregas Debickis.

    Rinkoje didėjant spaudimui užtikrinti žaliavų tiekimo stabilumą, retųjų žemių nereikalaujančių variklių kryptis tampa vis patrauklesnė automobilių gamintojams ir pramonės įmonėms. AEM planuoja panaudoti investicijas tam, kad jos sprendimai greičiau pasiektų didesnės galios komercinių transporto priemonių ir pramoninių įrenginių segmentus.

  • LPP prognozuoja 18,5 proc. pajamų šuolį ir plečiasi: laikinai mažins užsakymus Bangladeše

    Lenkijos drabužių prekybos grupė LPP skelbia, kad antrąjį 2026–2027 fiskalinių metų ketvirtį jos konsoliduotos pajamos, preliminariais vertinimais, augo 18,5 proc. Įmonė tuo pat metu tęsė aktyvią plėtrą ir per tris mėnesius atidarė 230 naujų parduotuvių.

    Didžiausią augimo dinamiką LPP fiksuoja Rytų Europos ir Centrinės Azijos rinkose, kurias įvardija strategiškai svarbiomis. Grupė taip pat prognozuoja, kad bendrojo pelningumo marža turėtų siekti apie 56–57 proc., o rezultatams palankiai veikė gerėjantys pardavimai tiek fizinėse parduotuvėse, tiek e. prekyboje.

    Plėtra remiasi Sinsay tempu

    Dauguma naujų prekybos vietų buvo skirtos pagrindinei augimo varomajai jėgai – prekės ženklui „Sinsay“: iš 230 atidarytų parduotuvių daugiau kaip 200 buvo būtent šio formato. LPP nurodo, kad bendras metinis tikslas išlieka panašus – per visus fiskalinius metus planuojama atidaryti apie 750 parduotuvių.

    Įmonė praneša, kad rudens–žiemos sezono asortimentas jau užtikrintas, o pirmosios kolekcijų siuntos vykdomos pagal planą. Detalesnius finansinius rezultatus už ketvirtį ir pirmąjį pusmetį LPP ketina skelbti rugsėjo 17 dieną.

    Ginčas dėl Bangladešo tiekėjų ir laikinas sprendimas

    Pastarosiomis savaitėmis viešojoje erdvėje pasirodžius informacijai apie atsiskaitymus su Bangladešo gamintojais, LPP teigia laiku vykdanti visus įsipareigojimus savo tiekėjams šioje šalyje. Grupė pabrėžia, kad teiginiai apie LPP skolas vietos fabrikams esą neatitinka tikrovės.

    „LPP nuolat atsiskaito su Bangladešo tiekėjais, o viešojoje erdvėje platinama informacija apie pradelstus mokėjimus yra klaidinanti“, – teigiama bendrovės komentare.

    Pasak LPP, dalis viešų pranešimų siejami su užsakymais, kuriuos vykdė atskiras subjektas FES. Grupė aiškina, kad šis vienetas veikė savarankiškai ir pats atsako už savo prievoles, o ginčuose minimi užsakymai buvo įvykdyti tuo laikotarpiu, kai FES jau veikė kaip nepriklausoma bendrovė.

    LPP taip pat pažymi, kad nė vienas tiekėjas, deklaruojantis patirtą žalą, iki šiol nėra pateikęs formalių reikalavimų LPP nei teismuose, nei arbitraže. Vis dėlto grupė pripažįsta, kad situacija kelia rizikų, kurias reikia valdyti.

    Užsakymų ribojimas kaip rizikos valdymas

    Įmonė skelbia nusprendusi laikinai sumažinti pirkimus Bangladeše, argumentuodama sprendimą darbuotojų saugumu ir bendrovės, klientų bei akcininkų interesų apsauga. LPP pabrėžia, kad priemonės apimtis bus nuolat peržiūrima, atsižvelgiant į situacijos raidą.

    Toks žingsnis dera su platesne mažmeninės prekybos tendencija: tarptautiniai drabužių prekės ženklai vis dažniau perskirsto gamybos užsakymus, kad sumažintų tiekimo grandinių sutrikimų, reputacijos ir atitikties rizikas. Praktikoje tai paprastai reiškia didesnę gamybos geografijos diversifikaciją, trumpesnius užsakymų ciklus ir griežtesnę tiekėjų kontrolę.

    Rinkai dabar svarbiausias klausimas – ar laikinas pirkimų ribojimas turės įtakos prekių tiekimui ir maržoms artimiausiais sezonais. LPP signalizuoja, kad šio sezono pasiūla užtikrinta, tačiau pabrėžia stebėsianti situaciją ir sprendimus koreguosianti pagal rizikų lygį.

  • Future Mining Forum & Expo 2026 jau netrukus: kas Katovicuose kalbės apie gavybą, energiją ir technologijas

    Rugsėjo 9–11 dienomis Katovicų Tarptautiniame kongresų centre vyks Future Mining Forum & Expo 2026, skirtas kasybos ir žaliavų sektoriaus ateičiai. Organizatoriai žada diskusijas apie konkurencingumą, tiekimo grandines ir energetinį saugumą, kurie šiandien tampa kertiniais pramonės klausimais.

    Renginyje numatytos dvi pagrindinės kryptys: pramonė, infrastruktūra ir tiekimo grandinės bei technologijos, energija ir operacijos. Dalyviai aptars, kaip užtikrinti prieigą prie žaliavų, didinti veiklos efektyvumą ir diegti inovacijas, kartu išlaikant darbo saugą.

    Organizatoriai skelbia, kad į diskusijas kviečiami stambiausių įmonių, viešojo administravimo ir mokslo atstovai. Toks formatas dažnai laikomas praktiškiausiu, nes žaliavų ir energetikos sprendimai priklauso ne tik nuo technologijų, bet ir nuo reguliavimo, investicijų bei infrastruktūros planavimo.

    Kas bus sprendžiama diskusijose?

    Programoje numatomi klausimai apie įmonių vaidmenį tarptautinėse tiekimo grandinėse, statybinių žaliavų prieinamumą infrastruktūros projektams ir energijos tiekimo patikimumą. Taip pat dėmesys bus skiriamas tam, kaip technologijų pažanga keičia gavybos procesus, produktyvumą ir sąnaudų kontrolę.

    Pastaraisiais metais Europoje ryškėja dvi lygiagrečios tendencijos: viena vertus, auga poreikis kritinėms žaliavoms ir efektyvesniam jų naudojimui, kita vertus, griežtėja reikalavimai taršai, saugai ir energijos vartojimo efektyvumui. Dėl to kasybos sektorius vis dažniau vertinamas ne vien kaip žaliavų šaltinis, bet ir kaip strateginė grandis pramonės bei infrastruktūros stabilumui.

    Technologijos ir DI vaidmuo

    Renginyje planuojama aptarti inovacijas, kurios daro didžiausią įtaką sektoriui: procesų skaitmeninimą, automatizavimą, nuotolinį įrangos stebėjimą ir duomenų analizę. Tokie sprendimai padeda geriau prognozuoti gedimus, mažinti prastovas ir didinti darbuotojų saugą, ypač sudėtingose eksploatacijos sąlygose.

    DI sprendimai vis dažniau pasitelkiami planuojant kasybos darbus, optimizuojant energijos vartojimą ir vertinant rizikas. Renginio kontekste tai svarbu ir dėl to, kad pramonė ieško būdų suderinti produktyvumą su tvarumo tikslais, o duomenimis paremti sprendimai tampa vienu iš greičiausių kelių efektyvumui didinti.

    Organizatoriai kviečia susipažinti su renginio darbotvarke ir pranešėjų sąrašu oficialioje Future Mining Forum & Expo 2026 svetainėje. Registracija į renginį taip pat vykdoma internetu.

  • Lenkija renkasi technologijų kelią: PIE įspėja, kad sprendimas dabar lems gerovę po 10 metų

    Lenkijos ekonomikos ateitis gali priklausyti nuo to, ar šalis liks pigesnių paslaugų ir gamybos vykdytoja, ar taps aukštesnės pridėtinės vertės technologijų kūrėja. Tokią žinią siunčia Lenkijos ekonomikos instituto PIE parengta analizė apie technologinių priklausomybių valdymą ir ilgalaikes pasekmes augimui.

    Institutas siūlo realistiškesnę kryptį nei dažnai politikoje vartojama technologinio suvereniteto idėja. Vietoje jos akcentuojama technologinė autonomija, tai yra valstybės gebėjimas savarankiškai priimti ir įgyvendinti technologinius sprendimus pagal savo tikslus, net jei dalis grandžių išlieka priklausomos nuo užsienio tiekėjų, licencijų ar kompetencijų.

    Kodėl autonomija, o ne suverenitetas

    PIE argumentuoja, kad pilnas technologinis savarankiškumas pažangiausiose srityse daugeliui valstybių yra sunkiai pasiekiamas dėl kapitalo masto, tiekimo grandinių sudėtingumo ir intelektinės nuosavybės koncentracijos. Todėl praktiškesnis tikslas yra išmokti sąmoningai valdyti priklausomybes ir stiprinti gebėjimus ten, kur tai strategiškai svarbu ir įmanoma.

    Šiame požiūryje technologijos nėra tikslas savaime. Jos laikomos priemone užtikrinti saugumą, didinti konkurencingumą, palaikyti socialinę sanglaudą ir įgyvendinti klimato politikos kryptis, o kartu kurti geriau apmokamas darbo vietas ir didesnę ekonomikos grąžą.

    ES technologinė kryptis atveria duris

    Ataskaitoje pabrėžiama, kad Europos Sąjunga vis aktyviau stiprina savo technologinį atsparumą, o tai atveria rinkas ir projektus valstybėms, kurios geba įsitraukti į konsorciumus. Lenkijos įmonėms tai gali reikšti daugiau galimybių gynybos, skaitmeninimo, kibernetinio saugumo, debesijos sprendimų bei pramonės modernizavimo srityse.

    Kita kryptis yra ES siekis mažinti priklausomybę nuo trečiųjų šalių tiekėjų. Turėdama gana didelę pramoninę bazę, Lenkija gali tapti svarbia europinių tiekimo grandinių dalimi, bet tik tuo atveju, jei įsitvirtins ne vien surinkime, o ir inžinerijoje, sistemų integracijoje, komponentų kūrime bei projektuojant.

    PIE taip pat atkreipia dėmesį į augančią viešųjų pirkimų reikšmę kaip pramonės politikos įrankį. Griežtėjant kriterijams dėl tiekimo patikimumo, saugumo ar anglies pėdsako, atsiranda naujų galimybių, tačiau kartu didėja barjerai įmonėms, kurios nėra pasirengusios atitikti naujų reikalavimų.

    Didžiausia rizika: įstrigti surinkimo vaidmenyje

    PIE perspėja, kad Europos technologinė „ofensyva“ turi ir kitą pusę. Dalis finansavimo, užsakymų ir pelningiausių projektų gali koncentruotis didžiosiose ES valstybėse, o periferijoje liktų mažesnės maržos darbai, kurie nepastumia ekonomikos į aukštesnį produktyvumo lygį.

    Instituto vertinimu, rimčiausias pavojus yra užsitvirtinti kaip vykdomasis „užnugaris“, kai šalis atlieka mažiau pažangius gamybos etapus, bet nekontroliuoja projektavimo, technologijos, intelektinės nuosavybės ir didžiausią pelną generuojančių grandžių. Tokiu atveju augimas tampa trapus, o atlyginimų konvergencija su turtingesnėmis šalimis lėtėja.

    Dar viena rizika siejama su klimato kriterijų svarba. Jei subsidijos ir konkursai vis labiau bus susiejami su mažu anglies pėdsaku, didesnio emisijų intensyvumo ekonomikos gali atsidurti prastesnėse pozicijose, nebent lygiagrečiai sparčiai modernizuos energetiką ir pramonę.

    Ko reikia, kad Lenkija pakiltų grandinėse

    PIE siūlo technologinės autonomijos siekį grįsti valstybės ir verslo sprendimais, kurie didina vietinę pridėtinę vertę. Viena esminių krypčių yra viešųjų pirkimų panaudojimas tam, kad būtų kuriama paklausa vietoje kuriamiems sprendimams, ypač tokiose srityse kaip kibernetinis saugumas, energetika ar sveikatos sistema.

    Taip pat akcentuojamas poreikis aiškiau apibrėžti, ką reiškia „vietinė“ technologija ir „vietinė“ įmonė, remiantis pamatuojamais kriterijais, pavyzdžiui, intelektinės nuosavybės kontrole, projektavimo kompetencijomis ir realia gamyba šalyje. Tai padėtų išvengti situacijų, kai skatinama tik platinimo ar surinkimo veikla, bet ne kūrimas.

    Institutas rekomenduoja keisti kapitalo ir technologijų pritraukimo modelį, pirmenybę teikiant investicijoms, kurios kuria mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros centrus, perkelia kompetencijas ir įtraukia vietinius tiekėjus. Kartu pabrėžiama, kad strateginiams šuoliams gali prireikti instrumentų, kurie padėtų vietos įmonėms įsigyti užsienyje veikiančius technologijų turėtojus ir taip greičiau perimti žinias bei intelektinę nuosavybę.

    PIE taip pat ragina orientuotis į specializaciją ir realistiškas nišas, kuriose šalis jau turi pagrindą arba gali jį greitai sukurti. Minimos tokios kryptys kaip baterijų technologijos, gynybos pramonė, maisto pramonės sprendimai, o taip pat vidutinio technologinio sudėtingumo sritys, pavyzdžiui, automatizavimas, robotika ar generinių vaistų gamyba.

    Ataskaitoje pabrėžiama, kad technologinė autonomija neįmanoma be ilgalaikio politinio susitarimo, nes priemonės dažnai viršija vieną kadenciją ir reikalauja stabilumo. Taip pat siūloma į procesą labiau įtraukti švietimo ir profesinio rengimo institucijas bei darbuotojų atstovus, kad technologinė pažanga reikštų ne tik našumą, bet ir kokybiškas darbo vietas.

    PIE signalas aiškus: jei dabar nebus investuojama į projektavimo, mokslinių tyrimų ir intelektinės nuosavybės kompetencijas, po dešimtmečio Lenkijai gali būti sunku išbristi iš žemesnės pridėtinės vertės modelio. Tačiau kryptingai pasirinkus technologinę autonomiją, ES programos ir rinkos pokyčiai gali tapti tramplinu į didesnę gerovę.