CP v2

Tag: Tiekimo grandinės

  • „Samsung Electronics“ gresia 18 dienų streikas: milijardiniai nuostoliai ir atidėtos DI lustų tiekimo grandinės

    „Samsung Electronics“ Pietų Korėjoje priartėjo prie precedento neturinčio darbo ginčo: jei derybos dėl atlyginimų ir premijų sistemos nepasistūmės, nuo gegužės 21 dienos gali prasidėti iki 18 dienų streikas keliose gamybos aikštelėse. Tai būtų viena didžiausių pramoninių akcijų bendrovės istorijoje, potencialiai paliečianti tiek lustų, tiek atminties produktų gamybą.

    Profesinių sąjungų atstovai viešai akcentuoja, kad ginčas daugiausia sukasi apie nuolatinių atlygio dalių didinimą ir aiškesnį pelno dalybų mechanizmą, ypač atminties padalinyje. Pastaraisiais ketvirčiais būtent atminties segmentas tapo vienu svarbiausių augimo variklių, nes pasaulinė DI infrastruktūros plėtra didina našios atminties poreikį.

    Kas sustotų ir kodėl tai svarbu?

    „Samsung Electronics“ Korėjoje turi dalį strategiškai svarbių gamybos linijų, susijusių su duomenų centrų ir debesijos rinka. Čia gaminami įvairūs atminties produktai, įskaitant didelės spartos sprendimus, kurie naudojami DI skaičiavimams ir serverių spartinimui.

    Rinkai jautriausia vieta yra didelio pralaidumo atmintis, kurios paklausą augina generatyvūs DI modeliai ir spartėjantis duomenų centrų atnaujinimo ciklas. Net trumpalaikis pajėgumų sumažėjimas gali atsiliepti tiekimo terminams, o pirkėjams reikšti koreguojamus gamybos planus ar alternatyvių tiekėjų paiešką.

    Galimi nuostoliai ir poveikis klientams

    Analitikų vertinimu, užsitęsęs gamybos sutrikimas galėtų kainuoti dešimtis milijardų eurų prarastų pajamų ar pelno, o didžiausia rizika būtų susijusi su aukštos pridėtinės vertės atminties ir pažangių komponentų užsakymais. Kadangi puslaidininkių tiekimo grandinės yra tarpusavyje glaudžiai susietos, vėlavimai viename etape dažnai persiduoda ir galutiniams elektronikos gamintojams.

    Klientams tai gali reikšti ne tik vėluojančias siuntas, bet ir kainų svyravimus, jei rinkoje trumpam sumažėtų pasiūla. Puslaidininkių sektoriuje tai ypač aktualu tuomet, kai vienu metu didėja paklausa iš serverių, vartotojų elektronikos ir automobilių pramonės.

    Ar dar įmanomas kompromisas?

    Bendrovės vadovybė signalizuoja, kad derybas norėtų tęsti, tačiau profesinės sąjungos laikosi griežtesnės pozicijos ir svarsto derybų grafiką, kuris sutaptų su planuojamos akcijos laikotarpiu. Praktikoje tai reiškia, kad artimiausios savaitės taps lemiamos: abi pusės turi apsispręsti, ar kompromisas pasiekiamas dar iki gamybos stabdymo.

    Investuotojai ir pramonės klientai tokiose situacijose paprastai vertina du dalykus: realų streiko mastą ir tai, ar įmonė turi pakankamas atsargas bei gamybos lankstumą kitose vietose. DI infrastruktūros bumo fone bet kokie nesklandumai atminties ir lustų tiekime yra ypač atidžiai stebimi, nes jie gali paveikti visą technologijų sektoriaus planavimą.

  • Verslas permainų laikais: trys kliuviniai, stabdantys įmonių transformaciją iki 2030 metų

    Įmonės vis dažniau dirba aplinkoje, kurioje keičiasi tiek paklausa, tiek taisyklės, tiek tiekimo grandinės. Dėl to transformacija tampa ne vienkartiniu projektu, o nuolatiniu procesu, apimančiu technologijas, energiją ir organizacijos valdymą.

    Europos ekonomikos kongrese vadovai diskutavo, kaip vienu metu išlaikyti pelningumą, didinti atsparumą ir kurti konkurencinį pranašumą. Pabrėžta, kad vis daugiau bendrovių vienu metu vykdo kelias transformacijas, o klaidos kainuoja brangiau nei anksčiau.

    Kas šiandien labiausiai spaudžia verslą

    Verslo sprendimus vis dažniau lemia geopolitinė rizika, logistikos sutrikimai ir kainų svyravimai, kurie per trumpą laiką gali pakeisti planus. Vadovai kalbėjo apie poreikį modeliuoti skirtingus scenarijus ir priimti sprendimus net tada, kai trūksta aiškių prognozių.

    Pramonės įmonėms papildomą spaudimą kuria klimato politika ir klientų reikalavimai dėl tvaresnės gamybos. Kai kuriose šakose transformacija reiškia ne tik procesų optimizavimą, bet ir viso produkto portfelio bei rinkų peržiūrą.

    Chemijai ir žaliavoms – dvigubas iššūkis

    Chemijos ir kasybos sektorių atstovai atskyrė restruktūrizavimą nuo transformacijos. Restruktūrizavimas dažniausiai siejamas su praeities sprendimų pasekmėmis ir būtinybe mažinti įsipareigojimus, o transformacija apibrėžiama kaip nuoseklus prisitaikymas prie rinkos ir technologijų.

    Kalbėta, kad tradicinės pramonės šakos turi rasti būdų išlikti konkurencingos, kai technologijos keičia paklausą, o investicijoms keliami nauji tvarumo kriterijai. Kartu akcentuotas socialinis aspektas regionuose, kur dideli darbdaviai lemia tūkstančių šeimų pajamas.

    DI ir personalizacija keičia taisykles

    Gamintojai ir IT įmonės pabrėžė, kad klientai vis dažniau tikisi individualizuoto produkto, bet įprasto termino ir kainos. Tai verčia keisti planavimą, gamybos stabilumo logiką ir tiekimo grandinės valdymą, nes auga perstatymų ir mažų serijų dalis.

    DI įvardytas kaip vienas svarbiausių produktyvumo svertų, tačiau kartu keliantis naujų rizikų. Įmonės vis dažniau kuria atsakingo DI naudojimo gaires, o diegimas apima ne tik įrankius, bet ir procesų perbraižymą bei darbuotojų kompetencijų ugdymą.

    Trys kliuviniai, kurie dažniausiai sustabdo transformaciją

    Diskusijos moderatorė, „KPMG“ atstovė Alina Wołoszyn išskyrė tris dažniausius transformacijos stabdžius. Pasak jos, net ir geriausia strategija neveiks, jei organizacija nesusitars dėl krypties ir neturės išteklių pokyčiams įgyvendinti.

    „Transformaciją dažniausiai blokuoja trys dalykai: žmonės, kai neįtikinama, kad pokytis būtinas; krypties nesuderinimas, kai sprendimų priėmėjai skirtingai supranta tą pačią programą; ir pinigai, kai trūksta finansavimo pokyčiams“, – sakė Alina Wołoszyn.

    Finansavimo tema diskusijoje skambėjo ypač aiškiai: transformacija neretai reiškia pereinamąjį laikotarpį, kai pelnas trumpam krenta, kol atsiperka investicijos. Bankų vaidmuo čia siejamas su gebėjimu suprasti naujus verslo modelius ir laiku identifikuoti rizikos taškus, o ne vien vertinti praeities rodiklius.

    Vadovai sutiko, kad sėkmę lemia ne vien technologija, bet ir lyderystė bei komunikacija su darbuotojais ir partneriais. Transformacija, kuri apsiriboja deklaracijomis, greitai praranda pasitikėjimą, todėl svarbiausia tampa apčiuopiami rezultatai ir nuoseklus įgyvendinimas.

  • Irano karas smogia DI lustams: „TSMC“, „Nvidia“ ir kiti įspėja apie brangstančius lustus

    Irano karas smogia DI lustams: „TSMC“, „Nvidia“ ir kiti įspėja apie brangstančius lustus

    Irano karo paaštrėjimas jau persiduoda ne tik naftos kainoms, bet ir pasaulinei DI įrangos grandinei. Lustų bei elektronikos gamintojai įspėja, kad trikdžiai Artimuosiuose Rytuose didina žaliavų, dujų, energijos ir logistikos sąnaudas, o tai gali kelti spaudimą pelningumui.

    Problema ypač jautri todėl, kad dabartinį technologijų augimą tempia didelių našumų lustai ir duomenų centrų plėtra. Kai kurioms bendrovėms net trumpalaikiai tiekimo sutrikimai reiškia brangesnę gamybą ir didesnę riziką vėluoti vykdant užsakymus.

    Brangsta dujos ir chemikalai

    Puslaidininkių gamyboje kritiškai svarbios inertinės dujos ir itin grynos cheminės medžiagos, naudojamos litografijoje bei plokštelių apdorojime. Rinkos dalyviai pabrėžia helio reikšmę: jis naudojamas aušinimui ir procesams, kuriuose būtina stabili, švari aplinka.

    Vienas didžiausių helio tiekimo centrų regione yra Kataras, o jo eksportui gali turėti įtakos karinė eskalacija ir transporto ribojimai. Dėl to kainų šuoliai dažniausiai persiduoda per kelias grandis: nuo dujų tiekėjų iki gamyklų, o vėliau ir iki galutinių lustų kainodaros.

    Įmonės kaupia atsargas ir diversifikuoja

    „TSMC“, gaminanti lustus „Nvidia“ ir kitiems didiesiems užsakovams, viešai pripažįsta, kad Artimųjų Rytų rizikos gali didinti kai kurių dujų ir chemikalų kainas. Tokiomis sąlygomis gamintojai dažniau renkasi kaupti „saugos atsargas“, iš anksto rezervuoti tiekimo apimtis ir ieškoti alternatyvių tiekėjų skirtinguose regionuose.

    Didžiausia pasaulyje sutartinė elektronikos gamintoja „Foxconn“ Artimųjų Rytų įvykius taip pat įvardija kaip vieną reikšmingų metų iššūkių, o „Infineon“ kalba apie brangstančius tauriuosius metalus, energiją ir krovinių gabenimą. Praktikoje tai reiškia, kad net ir nesustojus gamybai, maržos gali mažėti vien dėl išaugusių sąnaudų.

    „Net ir paskelbus paliaubas, tiekimo pusės žala neišsisprendžia per naktį“, – sakė rinkos analitikas Francisco Jeronimo.

    Didžiausia grėsmė – užsitęsęs konfliktas

    Analitikai atkreipia dėmesį, kad trumpuoju laikotarpiu aštriausiai smogia energijos kaina, ypač gamykloms ir didelės galios infrastruktūrai. Tačiau ilgėjant konfliktui išryškėja antriniai efektai: brangsta komponentai, mažėja tiekėjų lankstumas, didėja logistikos vėlavimų tikimybė, o tai keičia visą DI duomenų centrų ekonomikos skaičiavimą.

    Tuo pat metu investuotojų nuotaikas vis dar palaiko DI bumas, o puslaidininkių sektoriaus akcijos išlieka jautrios bet kokiems signalams apie pasiūlos ribojimus. Rinkoje vyrauja nuostata, kad geriausiai atlaikys tos bendrovės, kurios turi sukauptas atsargas, išskaidytą tiekimą ir pakankamą kainodaros galią.

  • ES ir Kinijos prekybos įtampa auga: kokių priemonių Briuselis svarsto imtis, kad apsaugotų rinką?

    ES ir Kinijos prekybos įtampa auga: kokių priemonių Briuselis svarsto imtis, kad apsaugotų rinką?

    Kodėl įtampa vėl kyla?

    Europos Komisija intensyvina darbą, siekdama apsaugoti ES gamybą nuo pigaus importo iš Kinijos ir su tuo siejamų darbo vietų praradimo rizikos. Pastaraisiais mėnesiais Briuselyje vis dažniau kalbama apie Kinijos perteklinės gamybos poveikį Europos pramonei.

    Kinijos muitinės duomenys rodo, kad 2026 metų pirmus keturis mėnesius Kinijos prekybos perteklius su ES 27 šalimis išaugo iki maždaug 102 mlrd. eurų, kai tuo pačiu laikotarpiu 2025 metais siekė apie 82 mlrd. eurų. Tuo pat metu ES prekybos deficitas su Kinija 2025 metais buvo pasiekęs 359,9 mlrd. eurų.

    Įtampą didina ir politinis fonas: Pekinas pastarosiomis savaitėmis ne kartą užsiminė apie galimus atsakomuosius veiksmus dėl kelių ES teisės aktų, kurie riboja Kinijos bendrovių prieigą prie bendrosios rinkos. Kinija taip pat apribojo Kinijos įmonių dalyvavimą Europos Komisijos vykdomuose tyrimuose dėl užsienio subsidijų.

    Kokias priemones svarsto Europos Komisija?

    Europos Komisijos nariai planuoja aptarti galimus veiksmus gegužės 29 dieną. Tikslas – atkurti sąžiningesnes konkurencijos sąlygas ir sumažinti priklausomybes, kurios krizės atveju gali tapti strateginiu pažeidžiamumu.

    Viena iš krypčių – mažinti priklausomybę nuo Kinijoje pagamintų kritinių komponentų. Aptariama idėja nustatyti ribas, kiek svarbių detalių ar medžiagų galima įsigyti iš vieno tiekėjo, o likusią dalį nukreipti per kelis alternatyvius tiekimo kanalus.

    Kita kryptis – muitai ir kvotos strateginiuose sektoriuose, kuriuose ES mato nesąžiningos konkurencijos ar perteklinių pajėgumų problemą. ES jau yra sutarusi dėl naujų kvotų ir didesnių muitų plieno importui, o vis daugiau dėmesio krypsta ir į chemijos pramonę, kur Kinijos importas per penkerius metus, remiantis sektoriaus vertinimais, išaugo dešimtimis procentų.

    Tačiau būtent chemijos sektorius iliustruoja dilemą: ES pramonė ne tik konkuruoja su importu, bet ir pati yra priklausoma nuo eksporto į užsienio rinkas, įskaitant Kiniją. Dėl to bet kokios griežtesnės priemonės didina atsakomųjų veiksmų riziką.

    Tyrimai, antidempingas ir vadinamoji prekybos bazuka

    Europos Komisija gali taikyti antidempingo muitus, kai importo kainos laikomos dirbtinai numuštomis, arba antisubsidines priemones, kai nustatoma, kad bendrovės gavo nesąžiningą valstybės paramą. Tokie tyrimai dažnai užtrunka iki 18 mėnesių, o Komisijos prekybos tarnyboms tenka didelis darbo krūvis.

    Dar viena, rečiau naudojama galimybė – Anti-prievartos priemonė, laikoma kraštutiniu įrankiu ekonominio spaudimo atvejais. Ji galėtų leisti imtis griežtesnių ribojimų, pavyzdžiui, apriboti prieigą prie viešųjų pirkimų ar tam tikrų licencijų, tačiau tam reikėtų kvalifikuotos daugumos valstybių narių palaikymo.

    Vienybės klausimas čia yra kertinis, nes ES valstybės narės nevienodai vertina santykius su Kinija. Skirtumai ypač ryškėja telekomunikacijų ir kibernetinio saugumo srityse, kur ES siekia mažinti vadinamųjų didelės rizikos tiekėjų įrangos naudojimą strateginėse infrastruktūrose.

    Praktinė problema – kaina: Kinijos tiekėjų sprendimai dažnai būna pigesni už europines alternatyvas, o įrangos keitimas reikalauja didelių investicijų. Todėl diskusijose vis dažniau keliama kompensavimo ar finansinės paramos tema, nors aiškių sprendimų dėl finansavimo kol kas nematyti.

    „Mes kovosime dėl kiekvienos Europos darbo vietos ir kiekvienos Europos įmonės, jei matysime, kad su jomis elgiamasi nesąžiningai“, – sakė Marošas Šefčovičius.

    Galutinis pasirinkimas Briuseliui reiškia balansą tarp rinkos apsaugos ir rizikos, kad atsakomosios priemonės smogs eksportui bei investicijoms. Kuo labiau ES bandys atsiriboti nuo Kinijos, tuo didesnės gali būti politinės ir ekonominės tokio posūkio sąnaudos.

  • Aliuminį vis dar importuojame iš Rusijos: perdirbimas gali sumažinti priklausomybę ir kainų riziką

    Aliuminį vis dar importuojame iš Rusijos: perdirbimas gali sumažinti priklausomybę ir kainų riziką

    Importo priklausomybė nemažėja

    Aliuminis Lenkijoje išlieka strategiškai svarbi, bet ribotai vietoje pagaminama žaliava: šalies pramonė pačios pagamintu metalu patenkina apie 13 proc. vidaus poreikio. Dėl to ekonomika yra priversta remtis importu, o kainų ir tiekimo svyravimai greitai persiduoda gamintojams.

    Lenkijos ekonomikos instituto (PIE) apžvalgoje teigiama, kad 2025 metais Lenkija buvo viena didžiausių aliuminio importuotojų pasaulyje. Tai rodo, kad net ir didėjant gamybos efektyvumui, struktūrinė priklausomybė nuo įvežamos žaliavos išlieka.

    Rusijos dalis išlieka reikšminga

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad tarp tiekėjų yra nemažai Europos Sąjungos šalių, tačiau dalis aliuminio vis dar atkeliauja iš Rusijos. PIE vertinimu, 2025 metais apie 10 proc. Lenkijos aliuminio importo sudarė tiekimas iš Rusijos.

    Toks srautas kelia papildomų rizikų, nes žaliavų prekybą vis dažniau veikia geopolitiniai sprendimai, sankcijos ir logistikos trikdžiai. Įmonėms tai reiškia didesnį neapibrėžtumą planuojant gamybą ir kainodarą.

    Kodėl aliuminis tampa dar svarbesnis

    Aliuminis, kaip ir varis, yra vienas pagrindinių metalų, reikalingų elektros tinklų plėtrai ir modernizacijai. Augant investicijoms į energetikos infrastruktūrą ir elektrifikaciją, didėja ir patikimo metalo tiekimo poreikis.

    Be energetikos, aliuminis plačiai naudojamas transporto, statybų, pakuočių ir mašinų gamybos sektoriuose. Dėl šios priežasties net nedideli tiekimo sutrikimai gali paveikti daugybę grandžių nuo komponentų iki galutinių produktų.

    Perdirbimas kaip greitesnė išeitis

    PIE ekonomistai pabrėžia, kad perdirbimas gali būti reali priemonė mažinti priklausomybę nuo importo ir didinti žaliavų saugumą. Jų nurodomi duomenys rodo, kad 2024 metais Lenkijoje susidarė dešimt kartų daugiau perdirbimui tinkamų aliuminio atliekų nei sudarė pirminio aliuminio gamyba šalyje.

    Tai signalizuoja apie didelį neišnaudotą potencialą: daugiau surinkto ir perdirbto metalo leistų bent dalį paklausos patenkinti vietiniais srautais. Kartu tai mažintų rizikas, susijusias su tiekimo koncentracija ir priklausomybe nuo riboto skaičiaus išorės partnerių.

    „Perdirbimas vis dažniau vertinamas ne tik kaip žiedinės ekonomikos tikslų priemonė, bet ir kaip būdas stiprinti valstybės ekonominį suverenitetą“, – teigiama PIE apžvalgoje.

    Ekspertų vertinimu, kryptingas perdirbimo grandinės stiprinimas galėtų apimti stabilesnį atliekų surinkimą, investicijas į rūšiavimą ir perlydymo pajėgumus bei aiškesnes taisykles pramonei. Tokios priemonės leistų mažinti importo spaudimą ir geriau valdyti kainų svyravimus.

  • „Mercedes-Benz“ siunčia signalą Europai: pasirengę gaminti karinei pramonei – kodėl dabar?

    „Mercedes-Benz“ siunčia signalą Europai: pasirengę gaminti karinei pramonei – kodėl dabar?

    „Mercedes-Benz“ vadovas Ola Källenius pareiškė, kad bendrovė yra pasirengusi įsitraukti į karinės paskirties gamybą, jei tai bus ekonomiškai pagrįsta. Tokia žinutė pasirodė Europai spartinant gynybos pramonės pajėgumų didinimą ir ieškant, kas galėtų greitai išplėsti gamybą.

    Pastaraisiais metais gynybos užsakymų apimtys auga dėl ilgai trunkančio karo Ukrainoje ir įtampų Artimuosiuose Rytuose. Dėl to vis dažniau akcentuojama, kad Vakarams reikia ne tik naujų technologijų, bet ir masinės, preciziškos gamybos, kurią tradiciškai gerai išmano automobilių pramonė.

    Automobilių gamintojų susidomėjimas gynybos sektoriumi nėra pavienis reiškinys. Įvairiose šalyse diskutuojama apie gamyklų pritaikymą kariniams poreikiams, nuo transporto platformų iki komponentų ir kitų pramoninių sprendimų, kai kuriais atvejais bendradarbiaujant su gynybos pramonės lyderiais.

    Pačiai „Mercedes-Benz“ gynybos tematika nėra visiškai nauja. Koncernas jau seniai tiekia karinius visureigio G-Class variantus, o sunkvežimių padalinio technika taip pat naudojama kariuomenėse, tačiau dabar kalbama apie galimą platesnį, labiau industrializuotą įsitraukimą.

    Esminis argumentas, kodėl automobilių gamintojai minimi kaip potencialūs partneriai, yra jų gebėjimas greitai organizuoti didelio masto tiekimo grandines, kokybės kontrolę ir serijinę gamybą. Tokios kompetencijos gynybos pramonei tampa itin svarbios, kai siekiama atkurti atsargas ir didinti gamybos tempus.

    Vis dėlto Källenius pabrėžė, kad gynybos kryptis būtų tik nedidelė bendrovės verslo dalis, nors ateityje ji galėtų tapti augančia niša. Šis atsargus tonas rodo, kad sprendimas priklausytų nuo konkrečių sutarčių, reguliavimo ir ilgalaikio užsakymų stabilumo.

    Kontekstas svarbus ir pačiai automobilių rinkai: Europos gamintojai patiria spaudimą dėl didėjančių sąnaudų, permainų elektrifikacijoje ir konkurencijos iš Kinijos. Tokiose sąlygose papildomi pramoniniai užsakymai, įskaitant gynybos sektorių, kai kurioms bendrovėms gali tapti būdu diversifikuoti pajamas, nors tai kelia ir reputacinių, ir politinių klausimų.

    Panašios diskusijos vyksta ir už Europos ribų, kur valdžios institucijos vertina, kaip pramonės gigantų pajėgumai galėtų prisidėti prie gynybos gamybos didinimo. Tai stiprina bendrą tendenciją, kad saugumo architektūra vis labiau remiasi civilinės pramonės mobilizavimo galimybėmis.

  • Lenkija atgaivina elektromobilumo hubą Jaworžne: EMP su „Foxconn“ žada naują pradžią po Izera

    Kas keičiasi po „Izera“?

    Lenkijos valstybinės įmonės ElectroMobility Poland planas kurti elektromobilumo gamybos centrą Jaworžne įgauna naują kryptį po to, kai ankstesnis projektas su prekės ženklu Izera faktiškai buvo sustabdytas. Strateginiu partneriu paskelbtas Taivano technologijų koncernas „Foxconn“, kuris, pasak EMP vadovų, šįkart turėtų įsitraukti ne vien technologiškai, bet ir finansiškai.

    Anksčiau EMP svarstė bendradarbiavimą su Kinijos automobilių gamintojais, tačiau susitarimai nevirto realia gamyba. Dabar akcentuojama, kad naujo formato partnerystė turėtų padėti greičiau pereiti nuo planų prie įgyvendinimo, nors pati gamyba vis dar numatoma tik dešimtmečio pabaigoje.

    Finansavimas ir terminas iki 2029

    EMP teigia turinti stabilesnį finansinį pagrindą nei ankstesniais metais: dalis lėšų siejama su viešuoju finansavimu per Lenkijos aplinkos apsaugos ir vandentvarkos fondą, kuris veikia valstybės vardu. Kartu minima ir papildoma kapitalizacija, o taip pat planuojamas paties strateginio partnerio finansinis indėlis, kurio detalės viešai neatskleidžiamos.

    Pagal dabar komunikuojamą grafiką pirmieji automobiliai iš Jaworžno gamyklos galėtų išriedėti apie 2029 metais. Tokia data rodo, kad projektas išlieka ilgo horizonto, o rizikos susijusios su rinkos ciklais, reguliavimo pokyčiais ir technologijų kaita iki masinės gamybos starto.

    „Pasirašius galutinę bendros įmonės sutartį ir numatant partnerio finansinį indėlį turėsime investicinių lėšų visam sumanymui“, – sakė ElectroMobility Poland vadovas Cyprian Gronkiewicz.

    Rinka pasikeitė: konkurencija ir kainos spaudimas

    Elektromobilių rinka Europoje per pastarąjį dešimtmetį smarkiai pasikeitė: pirkėjai turi gerokai platesnį pasirinkimą, o kainų konkurencija auga ir dėl Kinijos gamintojų ekspansijos. Dėl to EMP argumentas, kad projektas dabar turi šansą, remiasi ne vien nacionalinės pramonės ambicija, bet ir bandymu įsiterpti į didesnę, brandesnę paklausą ateityje.

    EMP vadovybė pabrėžia, kad sieks konkuruoti kaina, tačiau tai priklausys nuo komponentų savikainos, tiekimo grandinės ir gamybos kaštų Europoje. Įmonė teigia, kad jau dabar skaičiuoja, kokia turi būti galutinė automobilio kaina, ir nuo jos „leidžiasi“ iki komponentų bei gamybos išlaidų, kad 2029 metais pasiūlymas būtų konkurencingas.

    Ką realiai reikštų gamyba Jaworžne?

    EMP žada, kad didelė dalis tiekimo grandinės būtų lokalizuota Lenkijoje: nuo kėbulo detalių ir suvirinimo iki dažymo medžiagų, interjero komponentų, ratų, stiklų ir plastikų. Toks modelis leistų didinti vietinę pridėtinę vertę ir mažinti priklausomybę nuo tolimų tiekėjų, tačiau elektronikos srityje natūraliai didesnis vaidmuo tektų „Foxconn“.

    Šis pasirinkimas grindžiamas tuo, kad „Foxconn“ turi patirties didelio masto elektronikos gamyboje ir investuoja į naujas sritis, įskaitant automobilių pramonę. EMP tikisi, kad technologijų partnerio kompetencijos padės sukurti platformą, kurią būtų galima ne tik naudoti, bet ir toliau vystyti, taip mažinant atsilikimo riziką nuo sparčiai besikeičiančių rinkos standartų.

  • Kinijos detalės jau JAV automobiliuose: politikai įspėja Trumpą dėl sandorio, kuris gali sprogti

    Kinijos detalės jau JAV automobiliuose: politikai įspėja Trumpą dėl sandorio, kuris gali sprogti

    JAV politikai iš abiejų partijų perspėja Baltuosius rūmus nenaudoti automobilių rinkos kaip derybų žetono galimam susitarimui su Kinija. Įtampą kursto ir tai, kad dalis kiniškos kilmės komponentų jau seniai yra įprasta JAV automobilių tiekimo grandinės dalis.

    Diskusijas pakurstė anksčiau viešai nuskambėjusi Donaldo Trumpo idėja, kad Kinijos gamintojai galėtų ateiti į JAV, jei gamintų vietoje ir samdytų amerikiečius. Nors vėliau tonas švelnintas, profsąjungos ir automobilių valstijų politikai įspėja apie ilgalaikes darbo vietų ir saugumo rizikas.

    Kiniškų dalių pėdsakas jau čia

    Rinkos uždarymas Kinijos automobilių prekės ženklams nereiškia, kad Kinijos įtakos nėra. Konsultacijų bendrovės „AlixPartners“ vertinimu, daugiau nei 60 JAV veikiančių automobilių tiekėjų priklauso Kinijos įmonėms, o Kinijos kapitalas turi dalį maždaug 5 proc. iš apie 10 000 tiekėjų.

    Šie ryšiai apima labai skirtingas dalis, nuo saugos sistemų iki važiuoklės ar stiklo komponentų. JAV institucijų fiksuojami tiekimo duomenys rodo, kad kai kuriuose populiariuose modeliuose kiniškų detalių dalis gali siekti apie 15–20 proc., o tai tampa jautru tiek pramonės, tiek nacionalinio saugumo diskusijose.

    Susiję automobiliai kelia baimių

    Kongrese pastaruoju metu daugėja iniciatyvų įtvirtinti ribojimus Kinijoje pagamintiems susijusiems automobiliams, jų programinei įrangai ir elektronikai. Kritikai teigia, kad modernūs automobiliai, turintys interneto ryšį ir belaidžius modulius, renka daug duomenų, todėl kyla rizika dėl privatumo ir infrastruktūros žvalgybos.

    „Kiekviena transporto priemonė JAV keliuose yra riedantis duomenų rinkimo įrenginys“, – sakė Atstovų Rūmų narys Johnas Moolenaaras.

    Gamintojams problema dviguba: jie spaudžiami mažinti priklausomybę nuo Kinijos tiekimo, bet kartu turi valdyti kaštus ir užtikrinti dalių prieinamumą. Dalis automobilių gamintojų tiekėjams nustato terminus peržiūrėti tiekimo maršrutus ir ieškoti alternatyvų, nes geopolitinė rizika vis dažniau virsta verslo rizika.

    Kaina vilioja, bet baiminamasi scenarijaus

    Ši tema ypač jautri dėl kainų spaudimo. JAV vidutinė naujo automobilio kaina balandį siekė 49 461 JAV dolerį, tai yra apie 45 600 eurų, o Kinijoje pirkėjai turi didžiulį elektrifikuotų modelių pasirinkimą, įskaitant ir pigesnius variantus, kainuojančius mažiau nei 25 000 JAV dolerių, arba apie 23 000 eurų.

    Politikai ir dalis pramonės atstovų įspėja, kad itin konkurencingos kainos gali būti palaikomos subsidijomis, o ilgainiui tai esą gali išstumti vietos gamintojus ir susilpninti pramoninę bazę. Šalininkai atkerta, kad užsidarymas nepadės, jei JAV neatsakys inovacijomis, efektyvesne gamyba ir konkurencingomis elektrifikacijos technologijomis.

    Tiekimo grandinių pertvarka artimiausiais metais greičiausiai tik spartės, nes JAV ir Europos Sąjunga stiprina reguliavimą, o gamintojai vis daugiau dėmesio skiria baterijų, elektronikos ir programinės įrangos kilmei. Tai reiškia, kad ginčas dėl Kinijos vaidmens automobilių sektoriuje išliks vienu svarbiausių pramonės ir politikos klausimų iki 2026 metų rinkimų ciklo.

  • Trumpas Pekine, o JAV gamintojai įspėja: „Fuyao“ istorija parodo kinų kapitalo kainą

    Trumpas Pekine, o JAV gamintojai įspėja: „Fuyao“ istorija parodo kinų kapitalo kainą

    Įspėjimas Trumpo vizito fone

    JAV prezidentui Donaldui Trumpui lankantis Pekine ir ieškant naujų susitarimų su Kinija, JAV pramonės regionuose vis garsiau skamba perspėjimai dėl kinų investicijų rizikų. Vienas ryškiausių pavyzdžių – automobilių ir saulės modulių stiklo sektorius, kuriame JAV gamintojai jaučia augantį spaudimą.

    Pensilvanijoje esančioje Meadville stiklo gamykloje, kurią valdo Meksikoje įsikūrusi „Vitro“, įmonės vadovai per susitikimą su Kongreso nariu Ro Khanna tvirtino, kad jų pagrindinis konkurentas „Fuyao“ gali išstumti kitus rinkos žaidėjus. Anot jų, tokia konkurencija ilgainiui grėstų kainų šuoliu ir priklausomybe nuo vieno tiekėjo.

    „Vitro“ ir „Fuyao“ konfliktas

    „Vitro“ gamykla Meadville tiekia stiklą saulės moduliams ir tęsia automobilių stiklo gamybą, tačiau įmonė sako nebegalinti varžytis kainomis. Pasak vadovų, pramonėje kaštai ir technologijos yra gana nusistovėję, todėl smarkiai atpiginti gamybą, išlaikant veiklą JAV, praktiškai neįmanoma.

    „Fuyao“ savo ruožtu atmeta kaltinimus dėl dempingo ir tikina, kad klientai renkasi įmonę ne vien dėl kainos. Bendrovė pabrėžia technologinę kompetenciją, kokybę, pristatymo patikimumą ir aptarnavimą kaip pagrindinius argumentus, kodėl ją renkasi automobilių gamintojai.

    „Patikimas jūsų prekės ženklo stiprumo rodiklis yra tai, kai konkurentas griebiasi tokių teiginių“, – sakė „Fuyao“ atstovas.

    Tyrimai ir politinis spaudimas

    Pastaraisiais metais „Fuyao“ atsidūrė ir JAV institucijų dėmesio centre. 2024 metais JAV Teisingumo departamentas ir Vidaus saugumo departamentas atliko veiksmus, susijusius su civilinio turto konfiskavimo byla ir įtarimais dėl neteisėto įdarbinimo bei pinigų plovimo schemos, kuri, kaip skelbta, siekė apie 116 000 000 eurų.

    JAV pareigūnai tuomet nurodė įtariant, kad buvo sukurta dešimtys tarpininkaujančių subjektų, galėjusių palengvinti nelegalių migrantų įdarbinimą skirtingose gamyklose, įskaitant ir veiklą Ohajuje. „Fuyao“ viešai teigė nematanti požymių, kad pati būtų pagrindinis tyrimo taikinys, ir akcentavo įsipareigojimą laikytis teisės aktų.

    „Kartais turi būti pakankamai protingas, kad nesudarytum sandorio. Savo šalį saugai ir tada, kai sandorio nepadarai“, – sakė JAV Atstovų Rūmų narė Debbie Dingell.

    Kodėl šis ginčas svarbus?

    Ši istorija išryškina platesnę tendenciją: JAV politikai vis dažniau vertina ne tik investicijų kuriamas darbo vietas, bet ir ilgalaikę tiekimo grandinių kontrolę. Baiminamasi, kad kritinėse pramonės šakose įsitvirtinus Kinijos kapitalui, bet koks geopolitinis konfliktas ar politinis sprendimas galėtų greitai sutrikdyti tiekimą.

    Ro Khanna pabrėžė, kad kinų investicijos neturėtų būti toleruojamos, jei jos tampa grobuoniškos ir stumia vietos gamintojus iš rinkos. Jo teigimu, derybose su Kinija svarbu siekti didesnės JAV produkcijos prieigos Kinijos rinkoje ir užkardyti piktnaudžiavimą JAV viduje.

    Tuo pat metu JAV įstatymų leidėjai iš pramoninių valstijų akcentuoja automobilių ir su jais susijusių komponentų sektoriaus pažeidžiamumą. Jų argumentas paprastas: jei vietos gamyba ištuštinama, sugrąžinti pajėgumus vėliau kainuoja gerokai daugiau, o priklausomybė nuo išorinių tiekėjų tampa strategine rizika.

  • „Orlen“ plečia pirkimus: kviečia Lenkijos tiekėjus į daugiau nei 800 kategorijų nuo IT iki maisto

    Energetikos ir naftos chemijos koncernas „Orlen“ skelbia norintis plačiau atsiverti Lenkijos tiekėjams ir supaprastinti įmonėms kelią į jo konkursus. Bendrovė siekia, kad mažesnės įmonės aiškiau suprastų pirkimų taisykles, atrankos kriterijus ir partnerių vertinimo procesą.

    Pasak įmonės, pirkimai vykdomi daugiau nei 800 kategorijų: nuo pramoninių paslaugų, logistikos ir įrangos iki kasdienių prekių bei maisto. Toks mastas reiškia, kad potencialių bendradarbiavimo sričių yra ne tik dideliems rangovams, bet ir specializuotiems, nišiniams tiekėjams.

    Vietinių tiekėjų strategija ir ribos

    „Orlen“ vietinių tiekėjų plėtrą sieja su trumpesnėmis tiekimo grandinėmis ir greitesnėmis reakcijomis, ypač kai reikalingas operatyvus aptarnavimas ar atsarginių dalių tiekimas. Įmonė pabrėžia, kad daugelyje segmentų vietiniai sprendimai gali būti saugesni ir lengviau valdomi dėl artimesnių ryšių su tiekėju.

    Kartu pripažįstama, kad ne visur vietinis turinys realistiškas: kai kuriose aukštųjų technologijų srityse rinka Lenkijoje gali būti per maža, kad atsirastų pakankama konkurencija ir kompetencijų bazė. Kaip pavyzdys minimos dujų garo blokų turbinos, kur dominuoja keli pasauliniai gamintojai.

    Skaitmenizacija ir kibernetinis saugumas

    Vienu svarbiausių artimiausių metų prioritetų „Orlen“ įvardija skaitmenizaciją ir kibernetinį saugumą. Bendrovė ieško partnerių IT srityje, nes didelio masto skaitmeniniai projektai ir atsparumo incidentams didinimas tampa ilgalaikės grupės strategijos dalimi.

    Tokios krypties aktualumą didina ir bendra Europos tendencija griežtinti kritinės infrastruktūros saugumo reikalavimus, stiprinti tiekimo grandinių patikimumą bei valdyti trečiųjų šalių rizikas. Dėl to tiekėjams vis dažniau keliami ne tik kainos, bet ir atitikties, saugumo bei tęstinumo kriterijai.

    Kaip „Orlen“ bando priartėti prie smulkesnių įmonių

    Įmonė organizuoja regioninius susitikimus su potencialiais tiekėjais ir pristato, kokių reikalavimų laikosi sudarydama sutartis bei kaip vertina partnerių patikimumą. Tokie renginiai jau vyko įvairiuose regionuose, o nauji susitikimai planuojami ir toliau.

    „Orlen“ tikslas – pakeisti požiūrį, kad su didžiausiais koncernais bendradarbiauti pernelyg sudėtinga. Bendrovė akcentuoja norą aiškiai komunikuoti, ką praktiškai turi padaryti įmonė, kad galėtų dalyvauti pirkimuose ir tapti ilgalaikiu tiekėju.

    „Norime konkrečiai parodyti, ką reikia padaryti, kad taptum mūsų tiekėju, ir pagal ką vertiname partnerius“, – sakė „Orlen“ pirkimų vadovas Romanas Kowszewiczius.