CP v2

Tag: Tomasz Strzelczyk

  • Šefas Tomaszas Strzelczykas nustebino: vištiena su „vengrinėmis“ slyvomis taps rudens hitu

    Lenkų virtuvės šefas Tomaszas Strzelczykas priminė seną, bet vėl madingą derinį: keptą mėsą su vaisiais. Šįkart jis siūlo vištieną kepti su tamsia odele pasižyminčiomis „vengrinėmis“ slyvomis, kurios suteikia patiekalui saldžios rūgšties balansą.

    Anot kulinaro, slyvų saldumas geriausiai atsiskleidžia šalia svogūnų aštrumo, o skonį sujungia rozmarino aromatas. Kepant svarbu, kad vištiena atsidurtų tarp vaisių ir daržovių, tuomet mėsa įgauna jų skonį iš visų pusių.

    Paprasta idėja su rudens skoniu

    Rudeniui būdingi vaisiai Europos virtuvėse dažnai grįžta į kasdienius receptus, nes leidžia sumažinti padažų ir cukraus poreikį. Slyvos kepant karamelizuojasi, išskiria sultis ir tampa natūraliu pagardu mėsai, ypač jei pasirenkamos tvirtesnės, gerai formą laikančios veislės.

    Šefas pabrėžia namų virtuvei aktualų principą: prieskonių nereikia daug, jei produktai kokybiški. Rozmarinas, česnakas ir svogūnai sukuria aiškų skonio profilį, o slyvos patiekalui suteikia gylio be sudėtingų technikų.

    Bulvės keptuvėje ir svarbi klaida

    Kol vištiena kepa orkaitėje, šefas siūlo garnyrą ruošti keptuvėje su lydytu sviestu. Bulves verta pjaustyti storesnėmis juostelėmis ir jų neskubėti vartyti, kad apačia spėtų apskrusti.

    Per anksti pradėjus maišyti, bulvės gali pradėti irti ir prilipti, todėl rizikuojama prarasti traškią tekstūrą. Kai bulvės paruduoja, tuomet galima dėti svogūną, česnaką ir šviežią rozmariną, o vėliau trumpai troškinti po dangčiu, kol suminkštės.

    Kaip apskrudinti vištieną

    Dar viena dažna namų virtuvės klaida yra perkrauta keptuvė, kai mėsa ne kepa, o troškinasi savo sultyse. Šefas rekomenduoja vištieną apkepti etapais, paliekant tarp gabalėlių erdvės, kad susidarytų auksinė plutelė.

    Dažniausiai pakanka apie 3–4 minučių iš kiekvienos pusės, o toliau mėsa gali baigti kepti orkaitėje kartu su slyvomis ir svogūnais. Taip išlaikomas sultingumas ir išryškinamas rudeniškas saldžiai pikantiškas skonis.

  • Šefas Tomasz Strzelczyk bulvių košę ruošia kitaip: du ingredientai pakeičia viską

    Bulvių košė daugeliui yra nepakeičiamas garnyras prie mėsos ar žuvies, tačiau klasikinis variantas su sviestu ir pienu dažnai laikomas per sunkiu kasdieniam meniu. Vis dėlto socialiniuose tinkluose ir kulinarijos laidose populiarėja atnaujintos košės versijos, kuriose daugiau skonio suteikiama ne didinant riebalų kiekį, o pasitelkiant aromatingus priedus.

    Lenkų virtuvės kūrėjas Tomasz Strzelczyk siūlo paprastą triuką: į bulves įmaišyti svieste pakepintą porą, o pabaigoje pagardinti šaukštu grūdėtos prancūziškos garstyčios. Šis derinys iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti netikėtas, tačiau būtent kontrastas tarp švelnios košės ir ryškesnių prieskonių suteikia restoraninį įspūdį.

    Kodėl poras ir garstyčios veikia?

    Poras, pakepintas svieste, suminkštėja, tampa saldokas ir švelniai karamelizuotas, todėl košei suteikia gylio ir malonų aromatą. Tuo pačiu tai būdas į patiekalą įtraukti daugiau daržovių, nepaverčiant košės salotomis ar troškiniu.

    Grūdėta garstyčia prideda lengvos rūgštelės ir švelnaus aštrumo, o grūdeliai sukuria papildomą tekstūrą. Taip išlaikomas klasikinis košės kremiškumas, bet atsiranda įdomesnis, mažiau monotoniškas skonis.

    Konsistencijos triukas su pienu

    Dar vienas svarbus žingsnis, kurį akcentuoja šefas, yra sviesto ištirpinimas šiltame piene prieš supilant jį į bulves. Taip riebalai tolygiau pasiskirsto ir košė tampa aksominė, o ne gumuliuota ar sluoksniuota.

    Praktikoje tai reiškia ir tai, kad bulvės neataušinamos staiga, todėl lengviau išlaikomas purumas. Būtent temperatūra dažnai lemia, ar košė bus lengva, ar taps per tanki ir lipni.

    Kaip pasigaminti šią bulvių košę

    Bulves verta rinktis panašaus dydžio, kad jos išvirtų vienu metu, o išvirus trumpai „padžiovinti“ puode ant silpnos kaitros. Tada košė geriau sugeria pieno ir sviesto mišinį, o skonis tampa sodresnis.

    Poro apkepinimui pakanka sviesto ir kelių minučių, kol daržovė suminkštėja, bet nepraranda aromato. Pabaigoje įmaišomos garstyčios, žiupsnelis muskato riešuto, druska ir pipirai, o prieskonius geriausia reguliuoti ragaujant.

    „Poras ir garstyčios bulvių košėje skamba neįprastai, bet paragavus tampa aišku, kodėl tai veikia“, – sakė Tomasz Strzelczyk, pristatydamas savo recepto versiją.

  • Karšta diskusija dėl arbatpinigių: Strzelczykas kertasi su Mateuszu Gessleriu – kas turi mokėti?

    Lenkijoje įsiplieskė diskusija apie arbatpinigius po restoratoriaus Mateuszo Gesslerio pasisakymo, kad papildomas mokestis už aptarnavimą turėtų tapti beveik privalomu kiekvienam svečiui. Jo teigimu, tai esą natūrali gastronominės kultūros dalis, padedanti aptarnaujančiam personalui užsidirbti daugiau.

    Į tokią idėją viešai sureagavo virtuvės šefas ir kulinarinio turinio kūrėjas Tomaszas Strzelczykas. Jis pabrėžė, kad arbatpinigiai turi prasmę tik tada, kai paliekami savo noru, o ne kaip automatinė priemoka, nepriklausomai nuo aptarnavimo kokybės.

    „Arbatpinigiai turi būti padėka už gerą aptarnavimą, o ne privalomas mokestis“, – sakė Tomaszas Strzelczykas.

    Pasak jo, privalomumo logikoje slypi prieštaravimas: jei klientas mokėti turi bet kokiu atveju, dingsta ryšys tarp paslaugos kokybės ir papildomo atlygio. Strzelczykas pridūrė, kad pats vertina gerą aptarnavimą ir noriai palieka arbatpinigių, tačiau nepritaria spaudimui tai daryti visiems ir visada.

    Atskira ašis šioje diskusijoje yra darbdavių atsakomybė. Strzelczyko nuomone, būtent restorano savininkas turi užtikrinti darbuotojams konkurencingą atlyginimą, o ne remtis prielaida, kad dalį algos padengs svečiai.

    „Jeigu darbuotojui reikia normalaus atlygio, tai yra darbdavio pareiga, o ne kliento“, – teigė Tomaszas Strzelczykas.

    M. Gessleris savo poziciją grindė asmenine patirtimi: jis yra dirbęs ne tik virtuvėje, bet ir salėje, o papildomi pinigai iš klientų, anot jo, anksčiau padėdavo subalansuoti šeimos biudžetą. Dėl to jis teigia paliekantis papildomą sumą net tada, kai restoranas į sąskaitą įtraukia aptarnavimo mokestį.

    Kita vertus, viešumoje vis dažniau keliami klausimai, kur iš tiesų nukeliauja aptarnavimo mokestis. Pats Gessleris atkreipė dėmesį, kad tokios įmokos ne visada visu šimtu proc. pasiekia padavėjus: dalis gali būti skiriama mokesčiams ar pasilikti įstaigos pusėje.

    Ekspertai pastebi, kad Europoje aiškios vienos taisyklės nėra: kai kur arbatpinigiai laikomi laisvanoriška padėka, kitur dažniau taikomas aptarnavimo mokestis, o kai kur klientai susiduria su abiem modeliais vienu metu. Dėl to auga lūkestis skaidrumui, kad klientas aiškiai matytų, ar papildoma suma yra savanoriška, ar įtraukta automatiškai ir kam ji skiriama.

    Ši diskusija primena ir platesnę tendenciją: kylant kainoms bei augant atlyginimų lūkesčiams, vis daugiau žmonių jautriai reaguoja į bet kokias privalomas priemokas. Todėl konfliktas tarp idėjos apie privalomą arbatpinigių normą ir principo, kad atlyginimą už darbą turi garantuoti darbdavys, greičiausiai niekur nedings.

  • Virtuvės triukas su soda: taip pupelės išlieka ryškiai žalios ir nesukietėja

    Šviežių pupelių sezonas paprastai suaktyvėja vasaros pradžioje, o pačios skaniausios dažniausiai būna tada, kai jų luobelė dar plona ir minkšta. Tačiau net ir geriausia žaliava gali nuvilti, jei pupelės pervirtos ar ilgai paliktos karštame vandenyje.

    Kulinarijoje seniai pastebėta, kad ankštiniai yra jautrūs kaitinimui: per ilgas virimas keičia tekstūrą, o spalva blunka dėl natūralių pigmentų irimo. Būtent todėl vis dažniau siūlomas paprastas, bet tikslumo reikalaujantis metodas, padedantis išsaugoti ir ryškesnę spalvą, ir malonesnį skonį.

    Vienas dažniausiai minimų triukų yra virimo vandeniui įberti šiek tiek valgomosios sodos kartu su druska. Nedidelis kiekis sodos pakeičia vandens reakciją, todėl žalios daržovės ir ankštiniai trumpai verdant gali atrodyti ryškesni, o luobelė ilgiau išlieka elastinga.

    Užvirus vandeniui, pupeles rekomenduojama virti trumpai, dažniausiai apie 4–5 minutes, jei jos jaunos ir skirtos dar papildomai pašildyti kituose patiekaluose. Jei pupelės bus naudojamos salotoms ar valgomos vienos, virimo laikas paprastai pailginamas keliomis minutėmis, tačiau tiksliausia orientuotis ragaujant.

    Šaltas vanduo sustabdo virimą

    Didžiausia klaida dažnai padaroma ne puode, o po jo: paliktos karštame vandenyje pupelės ir toliau minkštėja, praranda stangrumą, o spalva tampa blankesnė. Todėl iškart nukoštas pupeles verta perkelti į labai šaltą vandenį, prireikus įdedant ir ledo.

    Šis žingsnis kulinarijoje vadinamas greitu atšaldymu, o jo tikslas paprastas: akimirksniu sustabdyti kaitinimo procesą. Taip lengviau išlaikyti norimą tekstūrą, o ryškesnė žaluma dažnai tampa maloniu šalutiniu efektu.

    „Turime nedelsdami sustabdyti virimo procesą“, – sakė Tomasz Strzelczyk.

    Kaip išsirinkti ir laikyti

    Parduotuvėse pupelės neretai būna supakuotos taip, kad neišdžiūtų, tačiau uždaroje pakuotėje gali kauptis drėgmė. Prieš perkant verta įvertinti, ar pakuotė nėra smarkiai aprasojusi, o pačios pupelės atrodo šviesios, be patamsėjimų.

    Parsinešus namo, pravartu pupeles išimti iš pakuotės ir trumpam paskleisti, kad apdžiūtų paviršius. Taip sumažinama nemalonių kvapų ir greitesnio gedimo rizika, ypač jei jos nebus verdamos tą pačią dieną.

    Luobelė: nulupti ar palikti?

    Jaunų pupelių luobelė dažniausiai būna minkšta ir daugeliui netrukdo, todėl ją galima palikti. Vis dėlto jautresniems žmonėms ankštiniai kartais sukelia diskomfortą, tad kiekį verta didinti palaipsniui ir stebėti savijautą.

    Jei pupelės brandesnės, luobelė gali būti kietesnė, todėl ją dažniau nusilupa po virimo ir atšaldymo. Kai kurie prieš verdant pupeles lengvai įpjauna, kad po blanširavimo luobelė lengviau nuslystų ir nereikėtų vargti rankomis.

    Pupelės tinka ne tik kaip užkandis: jas galima įmaišyti į makaronus, rizotą ar šiltas daržovių lėkštes. Svarbiausia nepervirti ir nepamiršti greito atšaldymo, nes tai dažniausiai ir nulemia galutinį rezultatą.