Lenkijoje įsiplieskė diskusija apie arbatpinigius po restoratoriaus Mateuszo Gesslerio pasisakymo, kad papildomas mokestis už aptarnavimą turėtų tapti beveik privalomu kiekvienam svečiui. Jo teigimu, tai esą natūrali gastronominės kultūros dalis, padedanti aptarnaujančiam personalui užsidirbti daugiau.
Į tokią idėją viešai sureagavo virtuvės šefas ir kulinarinio turinio kūrėjas Tomaszas Strzelczykas. Jis pabrėžė, kad arbatpinigiai turi prasmę tik tada, kai paliekami savo noru, o ne kaip automatinė priemoka, nepriklausomai nuo aptarnavimo kokybės.
„Arbatpinigiai turi būti padėka už gerą aptarnavimą, o ne privalomas mokestis“, – sakė Tomaszas Strzelczykas.
Pasak jo, privalomumo logikoje slypi prieštaravimas: jei klientas mokėti turi bet kokiu atveju, dingsta ryšys tarp paslaugos kokybės ir papildomo atlygio. Strzelczykas pridūrė, kad pats vertina gerą aptarnavimą ir noriai palieka arbatpinigių, tačiau nepritaria spaudimui tai daryti visiems ir visada.
Atskira ašis šioje diskusijoje yra darbdavių atsakomybė. Strzelczyko nuomone, būtent restorano savininkas turi užtikrinti darbuotojams konkurencingą atlyginimą, o ne remtis prielaida, kad dalį algos padengs svečiai.
„Jeigu darbuotojui reikia normalaus atlygio, tai yra darbdavio pareiga, o ne kliento“, – teigė Tomaszas Strzelczykas.
M. Gessleris savo poziciją grindė asmenine patirtimi: jis yra dirbęs ne tik virtuvėje, bet ir salėje, o papildomi pinigai iš klientų, anot jo, anksčiau padėdavo subalansuoti šeimos biudžetą. Dėl to jis teigia paliekantis papildomą sumą net tada, kai restoranas į sąskaitą įtraukia aptarnavimo mokestį.
Kita vertus, viešumoje vis dažniau keliami klausimai, kur iš tiesų nukeliauja aptarnavimo mokestis. Pats Gessleris atkreipė dėmesį, kad tokios įmokos ne visada visu šimtu proc. pasiekia padavėjus: dalis gali būti skiriama mokesčiams ar pasilikti įstaigos pusėje.
Ekspertai pastebi, kad Europoje aiškios vienos taisyklės nėra: kai kur arbatpinigiai laikomi laisvanoriška padėka, kitur dažniau taikomas aptarnavimo mokestis, o kai kur klientai susiduria su abiem modeliais vienu metu. Dėl to auga lūkestis skaidrumui, kad klientas aiškiai matytų, ar papildoma suma yra savanoriška, ar įtraukta automatiškai ir kam ji skiriama.
Ši diskusija primena ir platesnę tendenciją: kylant kainoms bei augant atlyginimų lūkesčiams, vis daugiau žmonių jautriai reaguoja į bet kokias privalomas priemokas. Todėl konfliktas tarp idėjos apie privalomą arbatpinigių normą ir principo, kad atlyginimą už darbą turi garantuoti darbdavys, greičiausiai niekur nedings.
Leave a Reply