CP v2

Tag: Troškiniai

  • Guliašą tirštinate miltais? Maklovyčius sako: tai didžiausia klaida, kuri sugadina skonį

    Guliašas yra vienas žinomiausių Vidurio Europos patiekalų, tačiau jo versijų – daugybė: nuo skystesnės sriubos iki tiršto troškinio. Vis dėlto lenkų kulinarijos žinovas Robertas Maklovyčius pabrėžia, kad yra vienas įprotis, kuris, jo nuomone, dažniausiai sugadina patiekalo charakterį.

    Pasak R. Maklovyčiaus, didžiausia klaida – guliašą tirštinti miltais. Tokia technika greitai sutirština padažą, bet gali užgožti natūralų mėsos, daržovių ir prieskonių skonį, o padažui suteikti sunkumo pojūtį.

    Jo siūlomas sprendimas paprastas: padažo tirštumą esą turėtų sukurti svogūnai. Ilgai troškinant svogūnai suminkštėja, išskiria natūralius cukrus ir skaidulas, todėl padažas tirštėja be papildomų priedų, o skonis tampa gilesnis.

    Ruošiant guliašą svarbi ir produktų kokybė: dažniausiai naudojama jautiena arba aviena, taip pat svogūnai, česnakas, saldžioji paprika ir kitos daržovės. Svarbu prieskonius ir papriką kaitinti saikingai, kad jie neapkarstų, o mėsa troškintųsi pakankamai ilgai, kol suminkštės.

    Jei guliašas vis tiek atrodo per skystas, yra ir kitų būdų, kurių dažnai griebiamasi namų virtuvėje. Vienas jų – įmaišyti grietinės, tačiau ją būtina „pratinti“ prie karščio, pirmiausia sumaišant su trupučiu karšto padažo ir tik tuomet supilant į puodą.

    Dar viena patikima technika – padažo redukcija, kai patiekalas kurį laiką troškinamas be dangčio ant mažos kaitros, kad nugaruotų dalis skysčio. Tokiu atveju verta druską ir aštresnius prieskonius koreguoti pabaigoje, nes sumažėjus skysčio kiekiui skonis greitai tampa intensyvesnis.

  • Šių prieskonių nepamiršk bretoniškoje pupelių troškinyje: skonis bus kaip restorane

    Bretoniškas pupelių troškinys daugeliui pažįstamas kaip sotus, lėtai troškintas patiekalas, kuris kitą dieną dažnai būna dar skanesnis. Taip nutinka todėl, kad pupelės, pomidorinis padažas ir prieskoniai per naktį geriau susigeria ir susibalansuoja.

    Renkantis pagrindą verta pradėti nuo sausų, stambių baltųjų pupelių, nes jos išlaiko formą ir geriau sugeria skonį. Rūkytas mėsos gaminys suteikia gylio, tačiau galutinį rezultatą dažniausiai „užrakina“ tinkamai parinktos žolelės ir prieskoniai.

    Prieskoniai, kurie daro skirtumą

    Esminis prieskonis šiame troškinyje yra mairūnas: jo aromatas natūraliai dera su ankštiniais ir padeda išryškinti pomidorų rūgštelę. Ne mažiau svarbus ir čiobrelio giminaitis čėbras, kuris tradiciškai naudojamas ankštinių patiekaluose, nes suteikia aštresnės žolelių natos.

    Rūkyta saldžioji paprika sustiprina dūmo įspūdį, ypač jei naudojate švelnesnio skonio rūkytą šoninę ar dešrą. Tuo metu lauro lapai ir kvapieji pipirai troškinimo pradžioje sukuria foną, kuris sujungia pupeles ir padažą į vieną vientisą skonį.

    Ko dažnai nepaisoma gaminant

    Vienas svarbiausių žingsnių yra pupelių mirkymas bent 12 valandų: taip sutrumpėja virimo laikas, o pupelės tampa tolygiau minkštos. Vandenį po mirkymo verta nupilti ir virti šviežiame, kad skonis būtų švaresnis.

    Druską geriausia dėti tik pabaigoje, kai pupelės jau suminkštėjusios, nes per anksti pasūrus jų odelė gali likti kietesnė. Troškinį naudinga dar 15–20 minučių pavirti ant mažos kaitros, kad padažas sutirštėtų ir prieskoniai atsiskleistų.

    Kaip sutirštinti padažą be miltų

    Jei norisi tirštesnės tekstūros, dalį išvirtų pupelių galima švelniai sutrinti šakute ir įmaišyti atgal į puodą. Taip padažas sutirštėja natūraliai, išlaikant pupelių skonį ir be papildomų riebalų.

    Patiekiant dažniausiai tinka paprasti priedai, kurie neužgožia aromatų, pavyzdžiui, šviežia duona ar lengvai parūgštintos daržovės. Jei troškinį planuojate valgyti kelias dienas, laikant šaldytuve skonis paprastai tik dar labiau susistovi.

  • PRL laikų delikatesas grįžta į virtuves: ši jautienos dalis pilna baltymų ir kolageno

    Jautienos pilvo dalis, dažnai vadinama bavette arba flank, sovietmečiu buvo vertinama kaip nebrangus, bet sotus pasirinkimas. Šiandien ji vėl atrandama dėl ryškaus skonio ir to, kad tinkamai paruošta tampa itin minkšta bei sultinga. Vis dėlto tai nėra „greitam kepsniui“ skirta mėsa – jai reikia kantrybės ir teisingos technikos.

    Ši jautienos dalis yra skaidulinė, su ilgomis raumenų skaidulomis ir nedideliu riebalų kiekiu, todėl svarbiausia jos neperkepti. Greitai kepant ji gali tapti kieta, tačiau lėtas troškinimas, ilgesnis kepimas žemoje temperatūroje ar virimas sultinyje leidžia pasiekti geriausią rezultatą. Dėl to ji dažnai pasirenkama troškiniams, plėšytai jautienai ar sodrioms sriuboms.

    Maistine verte ši mėsa išsiskiria baltymais, o jungiamajame audinyje natūraliai yra kolageno. Kolagenas, kaitinamas ilgiau, virsta želatina ir suteikia patiekalams tirštumo bei šilkinę tekstūrą. Būtent dėl šios savybės lėtai gaminami jautienos patiekalai vertinami kaip ypač „komfortiški“ ir sotūs.

    Jautiena taip pat yra reikšmingas B grupės vitaminų ir mineralų šaltinis, tarp jų dažnai minimi geležis, cinkas ir selenas. Šios medžiagos svarbios normaliai kraujodarai, imuninei sistemai ir energijos apykaitai, todėl kokybiški baltymų šaltiniai neretai rekomenduojami fiziškai aktyviems žmonėms. Tačiau bendras raciono balansas išlieka svarbiausias – vienas produktas savaime stebuklų nepadaro.

    Vertinant sveikatos aspektus, svarbu prisiminti, kad dalis pilvo srities jautienos gali turėti daugiau riebalų, todėl porcijos dydis ir gaminimo būdas yra lemiami. Dažnesnis riebių mėsos patiekalų vartojimas gali didinti bendrą sočiųjų riebalų kiekį mityboje, o tai aktualu stebint cholesterolio rodiklius. Daugeliui žmonių saugiausia praktika yra rinktis įvairovę, mėsą derinti su daržovėmis ir pirmenybę teikti mažiau riebiam paruošimui.

    Jei norisi paprasto būdo išgauti minkštumą, patikimiausia kryptis yra lėtas troškinimas. Mėsą verta trumpai apskrudinti, tuomet ilgai kaitinti sultinyje su svogūnais, prieskoniais ir daržovėmis, kol ji lengvai skyla šakute. Taip išryškėja skonis, o tekstūra tampa švelni net ir iš prigimties skaidulėtam gabalui.