CP v2

Tag: Turkija

  • Europoje sprogo itin turtingųjų skaičius: Vokietija pirmauja, bet rekordai – Lenkijoje ir Turkijoje

    Europoje sprogo itin turtingųjų skaičius: Vokietija pirmauja, bet rekordai – Lenkijoje ir Turkijoje

    Europoje sparčiai daugėja žmonių, kurių grynasis turtas viršija 25,7 mln. eurų. Naujausia „Knight Frank“ Wealth Report 2026 apžvalga rodo, kad per pastaruosius penkerius metus itin turtingųjų gretos žemyne išaugo 26 proc., o tai reiškia dar 37 428 naujus šio klubo narius.

    Pasauliniu mastu tokių asmenų yra daugiau kaip 710 000, o beveik ketvirtadalis, 25,8 proc., gyvena Europoje. Ataskaitoje nurodoma, kad 2021 metais Europoje buvo 146 525 itin turtingi asmenys, o 2026 metais jų skaičius pasiekė 183 953.

    Vokietija dominuoja pagal skaičių

    Daugiausia itin turtingų žmonių Europoje sutelkta Vokietijoje – 38 215. Antroje vietoje rikiuojasi Jungtinė Karalystė su 27 876, trečioje – Prancūzija su 21 528, o daugiau nei 20 000 ribą peržengia tik šios trys valstybės.

    Toliau sąraše – Šveicarija su 17 692 ir Italija su 15 433. Ispanijoje skaičiuojama 9 186 itin turtingi asmenys, Švedijoje – 6 845, Nyderlanduose – 5 077, o Lenkijoje – 3 017.

    Pagal absoliutų prieaugį per 2021–2026 metų laikotarpį vėl pirmauja Vokietija, pridėjusi 9 273 naujus itin turtingus gyventojus. Pastebimai augo ir Šveicarijos, Prancūzijos bei Jungtinės Karalystės rodikliai, o keturženklį prieaugį fiksavo Italija, Ispanija, Turkija ir Lenkija.

    Kur augimas didžiausias procentais?

    Tačiau procentinis šuolis ryškiausias ne didžiausiose ekonomikose. Ataskaitoje teigiama, kad Lenkijoje itin turtingųjų skaičius per penkerius metus šoktelėjo 109 proc., Turkijoje – 94 proc., Rumunijoje – 93 proc., o Graikijoje, Čekijoje ir Portugalijoje augimas siekė bent 50 proc.

    Toks vaizdas dažnai susijęs su žemesne pradine baze: kai itin turtingųjų iš pradžių buvo mažiau, net ir santykinai nedidelis naujų narių skaičius procentais atrodo įspūdingai. Vis dėlto tai signalizuoja ir apie spartesnį kapitalo kaupimą, verslų brendimą bei augančią investicijų grąžą dalyje regiono rinkų.

    „Europa taip pat išsiskiria: Švedija, Rumunija ir Graikija fiksuoja tvirtą augimą. Turto žemėlapis plečiasi geografiškai, net jei jis toliau koncentruojasi keliuose pasaulio centruose“, – teigiama ataskaitoje.

    Turtas tampa vis mobilesnis

    „Knight Frank“ tyrėjai atkreipia dėmesį, kad didėjant mokesčių ir reguliavimo spaudimui, turtingi asmenys vis dažniau planuoja gyvenimą per kelias jurisdikcijas. Praktikoje tai reiškia ne tik nekilnojamojo turto ar investicijų diversifikavimą, bet ir aktyvesnį šeimos biurų vaidmenį valdant mokesčių, gyvenimo būdo ir politines rizikas.

    Pasauliniame kontekste Jungtinės Valstijos išlieka aiški lyderė pagal itin turtingųjų skaičių – jų ten 387 422. Vis dėlto ataskaita pabrėžia, kad stiprėja ir kitos kryptys, ypač sparčiau bręstančios ekonomikos, kurios keičia globalų turto pasiskirstymo žemėlapį.

  • Stambulas keičia prabangos taisykles: ką keliautojai atranda tarp rūmų, hamamo ir dizaino

    Stambulas keičia prabangos taisykles: ką keliautojai atranda tarp rūmų, hamamo ir dizaino

    Stambulas pastaraisiais metais vis aiškiau perbraižo prabangaus turizmo žemėlapį: vietoj vien tik brangių viešbučių ar privačių pervežimų miestas siūlo patirtis, kurios remiasi Osmanų imperijos paveldu ir šiuolaikiniu dizainu. Kelionių industrijoje tai atitinka augančią tendenciją, kai keliautojai vertina autentiškumą, istoriją ir išskirtinumą viename.

    Ši kryptis ypač ryški Nişantaşı rajone, kur veikia juvelyrikos meistrai, kuriantys dirbinius, įkvėptus istorinių motyvų ir tradicinių technologijų. Prabangos samprata čia persikelia nuo vien kainos prie meistrystės ir istorijos, o individualiai kuriami papuošalai tampa ne tik daiktu, bet ir pasakojimu.

    Imperinis paveldas išlieka ir palei Bosforą, kur istorinės rezidencijos pritaikomos šiuolaikinei svetingumo kultūrai. Vienas ryškiausių pavyzdžių yra „Çırağan Palace Kempinski“, įsikūręs buvusio sultono rūmuose ir prabangą grindžiantis architektūros autentika, vaizdais į sąsiaurį bei aukšto lygio aptarnavimo standartais.

    Stambule atgimsta ir istorinės maudynių tradicijos, kurios šiandien pristatomos kaip aukštos kokybės gerovės paslaugos. XVI amžiaus „Zeyrek Çinili Hamam“ lankytojams siūlo restauruotą hamamo patirtį, kurioje svarbus ne tik ritualas, bet ir aplinka, įtraukianti atkurtas erdves bei istorinius sluoksnius.

    Kartu miestas stiprina ir kultūrinės prabangos idėją, kai patirtis papildoma šiuolaikiniu menu ir kruopščiai kuruojamomis erdvėmis. Tokios investicijos į paveldą ir jo pritaikymą turizmui padeda Stambului konkuruoti su tradicinėmis Europos prabangos kryptimis, siūlant kelionę, kurioje istorija tampa pagrindiniu komforto elementu.

  • Turkija griežtina nešiojamųjų įkroviklių taisykles skrydžiuose: kiek galima vežtis ir ką draudžia

    Turkija griežtina nešiojamųjų įkroviklių taisykles skrydžiuose: kiek galima vežtis ir ką draudžia

    Turkija atnaujino nešiojamųjų įkroviklių, dar vadinamų išorinėmis baterijomis arba power bank, naudojimo ir gabenimo taisykles skrydžiuose. Pokyčiai siejami su pastaraisiais metais fiksuotais incidentais, kai dėl sugedusių ar pažeistų ličio jonų baterijų kilo perkaitimo ir užsidegimo rizika lėktuvo salone.

    Naujausi pakeitimai atspindi Tarptautinės civilinės aviacijos organizacijos rekomendacijas, kuriose akcentuojama, kad tokie įrenginiai dėl baterijų cheminės sudėties gali kelti didesnį pavojų būtent ore. Taisykles praktiškai įgyvendina ir tikslina tiek šalių civilinės aviacijos institucijos, tiek pačios oro linijos.

    Kodėl power bank laikomi rizika?

    Pagrindinė problema yra ličio jonų baterijos, kurios, būdamos pažeistos, nekokybiškos arba turinčios gamybos defektų, gali pereiti į vadinamąjį terminį išsibalansavimą. Tokiu atveju baterija greitai kaista, gali pradėti smilkti, užsidegti ar net sprogti, o uždarame lėktuvo salono tūryje tai ypač pavojinga.

    Riziką didina ir netinkamas įrenginių naudojimas: mechaniniai smūgiai, spaudimas bagaže, kontaktas su metaliniais daiktais ar pažeisti laidai. Dėl to aviacijos saugos specialistai pabrėžia, kad svarbiausia yra ne patogumas, o galimybė incidentą suvaldyti kuo anksčiau.

    Ką keičia Turkijos taisyklės?

    Turkijos civilinės aviacijos institucija pranešė, kad taisyklės derinamos prie tarptautinių rekomendacijų, kurios numato aiškesnius ribojimus. Viena esminių krypčių yra mažinti vienam keleiviui leidžiamų gabenti nešiojamųjų įkroviklių skaičių ir riboti jų naudojimą skrydžio metu.

    Praktikoje tai reiškia, kad keliaujantiems per Turkiją ar su Turkijos vežėjais vis dažniau teks vadovautis griežtesnėmis taisyklėmis: kiek įrenginių galima turėti, kur juos laikyti sėdint salone ir ar leidžiama juos jungti prie lėktuvo elektros lizdų. Konkrečios detalės gali skirtis priklausomai nuo oro linijų vidaus tvarkos.

    Kiek galima vežtis ir kur dėti?

    Bendras principas daugumoje oro linijų išlieka toks pats: nešiojamieji įkrovikliai turi būti vežami tik rankiniame bagaže, o ne registruotame. Tai daroma todėl, kad salone kilus gedimui įgula gali greičiau pastebėti problemą ir imtis veiksmų, o krovinių skyriuje tokia situacija būtų sunkiau valdoma.

    Dažniausiai be papildomo derinimo leidžiami įrenginiai iki 100 vatvalandžių talpos. Tarp 100 ir 160 vatvalandžių talpos įkrovikliai paprastai reikalauja atskiro oro linijų leidimo, o viršijant 160 vatvalandžių ribą tokie įrenginiai į lėktuvą dažniausiai neįleidžiami.

    Dalies vežėjų praktikoje atsiranda papildomas reikalavimas skrydžio metu įkroviklius laikyti ne viršutinėse lentynose, o lengvai pasiekiamoje vietoje, pavyzdžiui, po sėdyne esančiame krepšyje arba sėdynės kišenėje. Tai siejama su tuo, kad pirmieji perkaitimo požymiai dažniausiai yra šiluma, kvapas ar dūmelis, kuriuos svarbu pastebėti kuo anksčiau.

    Keliaujantiems patariama prieš skrydį pasitikrinti būtent tos oro linijos taisykles, nes jos gali būti griežtesnės už bendrą praktiką. Jei naudojimas salone ribojamas, saugiausia išeitis yra įkrauti telefoną dar prieš įlaipinimą ir oro uoste naudotis įkrovimo stotelėmis.

    Augant elektronikos kiekiui kelionėse, aviacijos sektorius vis dažniau imasi vienodinti taisykles, kad keleiviams būtų aiškiau, ko tikėtis skirtinguose maršrutuose. Tikėtina, kad artimiausiu metu panašūs ribojimai taps įprasti vis didesnėje dalyje oro uostų ir oro linijų.

  • „Bulgargaz“ per Turkiją ieško SGD krovinio vasarai: paskelbtas 1 000 000 MWh konkursas

    „Bulgargaz“ per Turkiją ieško SGD krovinio vasarai: paskelbtas 1 000 000 MWh konkursas

    Bulgarijos valstybinė dujų bendrovė „Bulgargaz“ paskelbė konkursą vienam suskystintų gamtinių dujų (SGD) kroviniui įsigyti, siekdama užsitikrinti reikiamus dujų kiekius artėjančiam vasaros sezonui. Pagal sąlygas krovinys turi būti pristatytas į terminalą Turkijoje, o jo apimtis siekia 1 000 000 MWh.

    Į konkursą pakviesti 37 tarptautiniai SGD prekiautojai ir gamintojai, kurie anksčiau buvo išreiškę susidomėjimą „Bulgargaz“ pirkimais ir praėjo bendrovės patvirtinimo procedūrą. Pasiūlymai bus vertinami pagal pristatymo kainą, terminą ir atsiskaitymo būdą.

    Terminalų apkrovos ir planavimas

    Toks pirkimas vyksta tuo metu, kai regiono SGD infrastruktūra išlieka jautri planiniams sustojimams ir sezoniškumui. „Bulgargaz“ primena, kad Aleksandrupolio terminale nuo balandžio 1 dienos vyksta planinė priežiūra, todėl dalis tiekimo maršrutų laikinai ribojama.

    Baigus darbus Aleksandrupolyje, bendrovė planuoja priimti papildomą SGD krovinį, kurį ketinama nukreipti į Čireno požeminę dujų saugyklą. Tokiu būdu būtų sukaupta dalis atsargų 2026–2027 metų žiemos sezonui, kai dujų paklausa tradiciškai didėja.

    Ką reiškia 1 000 000 MWh krovinys?

    1 000 000 MWh yra reikšmingas energijos kiekis, galintis prisidėti prie trumpalaikio tiekimo stabilumo, ypač kai kainos ir srautai Europoje priklauso nuo pasaulinės SGD rinkos. Vasarą dujų poreikis paprastai mažesnis, tačiau būtent tada formuojamos atsargos žiemai, o terminalų grafikai tampa itin svarbūs pirkimų strategijai.

    Ekspertų vertinimu, lankstūs pristatymo maršrutai per Turkijos SGD terminalus suteikia papildomų alternatyvų, kai dalis regioninių pajėgumų yra remontuojama arba perkrauta. Kartu tai rodo, kad Pietryčių Europa ir toliau aktyviai diversifikuoja tiekimo būdus, remdamasi tiek vamzdynais, tiek SGD importu.

  • Biblijoje minėtoje Laodikėjoje aptiko 2 metrų Atėnės statulą: kodėl radinys svarbus mokslui

    Turkijoje, senoviniame romėnų mieste Laodikėjoje, archeologai aptiko įspūdingo dydžio marmurinę deivės Atėnės statulą, datuojamą maždaug prieš 2 000 metų. Rastas kūrinys siejamas su miestu, kuris minimas Biblijoje, todėl atradimas sulaukė išskirtinio dėmesio ne tik Turkijoje, bet ir tarptautinėje archeologų bendruomenėje.

    Apie radinį viešai pranešė Turkijos kultūros ir turizmo ministras Nuri Ersoy, pabrėžęs statulos meninę vertę ir išskirtinį stilių. Archeologų teigimu, statula aptikta Laodikėjos teatro teritorijoje, netoli scenos konstrukcijų, gulėjusi veidu žemyn.

    Remiantis stilistine analize, skulptūra priskiriama Augusto valdymo laikotarpiui, kuris tęsėsi nuo 27 metų prieš mūsų erą iki 14 metų mūsų eros. Tai reiškia, kad radinys greičiausiai sukurtas ankstyvojoje Romos imperijos epochoje, kai klasikinės graikų meno formos buvo aktyviai perimamos ir pritaikomos romėnų viešosioms erdvėms.

    Statula vaizduoja Atėnę su apsiaustu ir šarvais, o krūtinės srityje matoma egidė su Medūzos galvos motyvu ir detaliai iškaltomis gyvatėmis. Nors skulptūrai trūksta galvos, jos korpusas išlikęs itin gerai, todėl galima tiksliai vertinti meistrystę, audinio klosčių modeliavimą ir ikonografinius elementus.

    Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį į praktinį skulptoriaus sprendimą: galinė statulos dalis palikta mažiau užbaigta. Tokia technika būdinga kūriniams, kurie buvo skirti stovėti nišose ar tarp kolonų, kai žiūrovas daugiausia matydavo priekinę dalį.

    Laodikėja senovėje buvo turtingas ir strategiškai svarbus miestas, garsėjęs amatais ir prekyba. Archeologinėje medžiagoje bei epigrafiniuose šaltiniuose šiame regione aptinkama nuorodų, kad Atėnė čia buvo suvokiama ne tik kaip karo ir išminties deivė, bet ir kaip audimo globėja.

    Toks kontekstas ypač reikšmingas, nes leidžia statulą vertinti ne vien kaip dekoratyvinį teatro ansamblio elementą. Ji tampa užuomina į miesto ekonominį identitetą, amatų tradicijas ir viešųjų erdvių ideologinę programą, kuri romėnų laikais dažnai būdavo kuriama per dievybių atvaizdus.

    Laodikėjos teatras laikomas vienu svarbiausių komplekso objektų, o jo scenos pastatas siejamas su helenistinio ir romėniško laikotarpių sandūra. Archeologai pabrėžia, kad tokiose erdvėse statulos dažnai sudarydavo ištisą dievų galeriją, kuri buvo integruota į architektūrą ir kartu atliko reprezentacinę funkciją.

    Šio tipo radiniai padeda tiksliau rekonstruoti, kaip atrodė viešosios miesto erdvės, kokios ikonografinės programos buvo pasirenkamos ir kaip jos keitėsi plečiantis Romos imperijos kultūriniam laukui. Dėl to Atėnės statula vertinama ne tik kaip įspūdingas eksponatas, bet ir kaip svarbus šaltinis datavimui, stiliaus raidai bei regioniniams religiniams kultams tirti.