CP v2

Tag: Turkija

  • Göbekli Tepe mįslė keičiasi: rasti 10 000 metų stačiakampiai pastatai, galėjo būti namai

    Göbekli Tepe mįslė keičiasi: rasti 10 000 metų stačiakampiai pastatai, galėjo būti namai

    Turkijoje esančiame Göbekli Tepe archeologai pranešė aptikę naujų statinių liekanas į šiaurę nuo pagrindinės, saugomos komplekso dalies. Tyrimai vykdomi maždaug 1 500 kvadratinių metrų plote, o senųjų konstrukcijų pėdsakai, kaip skelbiama, slypėjo beveik iškart po dabartiniu žemės paviršiumi.

    Naujasis radinys išsiskiria forma: šalia garsiausių paminklinio komplekso ovalių ir apskritų erdvių aptikti stačiakampiai pastatai. Tokia architektūra siejama su vėlesne vietovės naudojimo faze, kai dalis erdvių galėjo būti pritaikytos kasdienėms veikloms, o ne vien ritualams.

    Stačiakampiuose statiniuose, anot tyrėjų, rasta gerokai mažiau būdingų T formos akmeninių stulpų, kurie tapo Göbekli Tepe simboliu. Skirtingas vidaus erdvių išplanavimas leidžia kelti prielaidą, kad kai kurios patalpos galėjo būti naudojamos kaip gyvenamosios, nors galutinė išvada dar nepadaryta.

    „Kol kas tai tik pirminė interpretacija, o aiškiems atsakymams reikės daugiau analizių“, – sakė kasinėjimams vadovaujantis archeologas Necmi Karul.

    Esminiu įrodymų šaltiniu turėtų tapti tai, kas išliko pastatų grindyse ir jų sluoksniuose. Archeologai planuoja tirti dirvožemio bei nuosėdų mėginius, ieškodami mikroskopinių žmogaus veiklos pėdsakų: augalų liekanų, maisto ruošimo žymių ar kitų medžiagų, galinčių parodyti, kaip konkrečios patalpos buvo naudojamos.

    Iki šiol Göbekli Tepe dažniausiai buvo pristatomas kaip išskirtinis ankstyvojo neolito ritualinis centras, išgarsėjęs monumentaliais akmeniniais statiniais ir gyvūnų atvaizdais. Tačiau pastarųjų metų tyrimai vis dažniau rodo sudėtingesnį vaizdą: šalia reprezentacinių erdvių galėjo egzistuoti ir kasdieniam gyvenimui skirti pastatai.

    Tokia interpretacija svarbi platesniame kontekste, nes keičia supratimą apie ankstyvųjų bendruomenių organizaciją. Jei gyvenamosios erdvės pasitvirtins, Göbekli Tepe galėtų būti vertinamas ne tik kaip vieta, į kurią žmonės atvykdavo retomis progomis, bet ir kaip nuolat veikusi gyvenvietė, kur darbas, buitis ir apeigos vyko greta.

    Tyrėjai tikisi, kad didesnio ploto atidengimas leis tiksliau atkurti, kaip buvo planuojama ši ankstyvoji gyvenvietė ir kaip laikui bėgant keitėsi erdvių paskirtis. Kasinėjimai ir laboratoriniai tyrimai turėtų atsakyti, ar stačiakampiai pastatai iš tiesų buvo namai, ar kita, iki šiol neįvardyta komplekso dalis.

  • Netikėtas atradimas Turkijoje: iš palydovų nuotraukų išniro milžiniška Urartu tvirtovė

    Netikėtas atradimas Turkijoje: iš palydovų nuotraukų išniro milžiniška Urartu tvirtovė

    Rytų Turkijoje, Mušo provincijoje, netoli Mescidli kaimo, archeologai identifikavo milžinišką Urartu laikų įtvirtinimų kompleksą, kurio mastas prilyginamas maždaug 17 futbolo aikščių plotui. Pirmuosius pėdsakus pastebėti padėjo palydoviniai vaizdai, kuriuose išsiskyrė neįprastos, žmogaus suformuotos linijos.

    Archeologas Melikas Mirbėjus Ömeroğlu, analizuodamas nuotraukas, įžvelgė kraštovaizdyje anomalijas ir nusprendė patikrinti jas vietoje. Apžiūra patvirtino, kad tai ne natūralios uolienų formos, o didelio gynybinio statinio liekanos.

    Preliminariais vertinimais, tvirtovę juosė maždaug 1,4 kilometro ilgio gynybinė siena. Išlikę sienų fragmentai vietomis siekia apie 2 metrus iš vidinės pusės ir iki 4 metrų iš išorinės pusės, todėl aiškiai matyti, kad tai buvo rimtas fortifikacinis objektas.

    Komplekso architektūra išsiskiria akmens mūro technika: sienos sumūrytos iš masyvių, netaisyklingų akmenų blokų, būdingų ciklopiniam ir poligoniniam mūrui. Tokie sprendimai siejami su ankstyvuoju Urartu laikotarpiu ir randami kituose regiono įtvirtinimuose prie Vano ežero.

    Archeologai taip pat fiksavo ir kitų statinių pėdsakus, leidžiančius manyti, kad čia buvo ne vien sargybinė tvirtovė, o platesnis įtvirtintas kompleksas. Pietinėje dalyje aptikta apvali, smulkesniais akmenimis išklota įduba, kuri galėjo būti susijusi su vandens kaupimu ar tiekimu.

    Tvirtovės vieta laikoma strategiškai reikšminga: ji yra teritorijoje, siejamoje su Urartu plėtra į vakarus ir netoli senųjų kelių tinklo, todėl gali padėti tiksliau suprasti šios valstybės gynybos ir administravimo logiką. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad radinys potencialiai svarbus ir diskusijoms apie Arzaškuno vietą, kuri minima kaip viena ankstyvųjų Urartu sostinių.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad šiuo etapu daryti galutinių išvadų dar negalima. Tikslesnei datacijai ir funkcijai nustatyti reikės detalesnių žvalgymų, kasinėjimų bei radinių analizės.

    Žinoma tai, kad tai didžiausias iki šiol Mušo provincijoje identifikuotas tokio tipo Urartu laikų objektas. Archeologai jau inicijavo procedūras, kad vietovė būtų oficialiai įregistruota ir įtraukta į saugomų paveldo objektų sąrašus.

  • JAV Kongresas spręs dėl Turkijos ginklų Ukrainai: ATACMS ir kasetinė amunicija kelyje?

    JAV Kongresas spręs dėl Turkijos ginklų Ukrainai: ATACMS ir kasetinė amunicija kelyje?

    JAV Kongrese pradėta procedūra, galinti atverti kelią Turkijai reeksportuoti Ukrainai JAV kilmės ginkluotę, įskaitant ATACMS raketas ir kasetinę amuniciją. Apie tai viešuose dokumentuose informuojama remiantis JAV Valstybės departamento pranešimu pagal Arms Export Control Act.

    Pagal JAV taisykles trečiosios šalies sandoriams, kuriuose dalyvauja amerikietiška ginkluotė, reikalingas Vašingtono pritarimas ir Kongreso informavimas. Pranešimas Kongresui pateiktas 2026 metų rugpjūčio 3 dieną, o sprendimas gali įsigalioti automatiškai, jei per nustatytą laiką nebus priimta bendra rezoliucija, blokuojanti operaciją.

    Valstybės departamentas nenurodė tikslios sandorio vertės, tačiau JAV įstatymai numato slenksčius, nuo kurių privaloma oficiali notifikacija Kongresui. Paprastai tai taikoma, jei didelės gynybos įrangos pradinė kaina siekia bent apie 13 milijonų eurų arba kitų gynybos prekių ir paslaugų bendra vertė viršija maždaug 47 milijonus eurų.

    Dokumentuose pažymima, kad Turkija siekia mažinti senesnių atsargų kiekį ir daugiau lėšų skirti savo pajėgų modernizacijai. Ukraina tokią ginkluotę galėtų panaudoti nedelsiant, tęsiantis karui su Rusija ir išliekant dideliam ilgo nuotolio smūgių bei artilerijos amunicijos poreikiui.

    Kas minima turkiškame pakete

    Tekste nurodoma, kad Turkija planuoja parduoti ATACMS balistines raketas M39 Block IA. Šio tipo raketoms dažniausiai priskiriamas iki 300 kilometrų nuotolis, o taikiniui pasiekti naudojamas inercinis valdymas ir palydovinis GPS.

    Taip pat aprašoma kasetinė kovinė galvutė, kurios turinį sudaro šimtai subamunicijos vienetų. Būtent kasetinės amunicijos tema išlieka viena jautriausių tarptautiniu mastu dėl ilgalaikių rizikų civiliams, ypač dėl ne visada sprogstančių elementų, kurie gali likti pavojingi po kovinių veiksmų.

    Be ATACMS, minimos M270 MLRS vikšrinės salvinės ugnies sistemos, galinčios per trumpą laiką paleisti keliolika 227 milimetrų kalibro raketų. Pažymima, kad tokios sistemos gali naudoti ir kitus pakete minėtus šaudmenis, įskaitant DPICM tipo kasetinę amuniciją.

    Politinė ir praktinė reikšmė

    Šis procesas rodo, kad Ukrainos ginklavimo grandinėje vis dažniau svarstomi ne tik tiesioginiai tiekimai, bet ir reeksporto modeliai, kai sąjungininkai perleidžia turimas atsargas. Tokios schemos paprastai paspartina pristatymą, tačiau reikalauja suderinimo su JAV, jei ginkluotė yra amerikietiškos kilmės.

    Jei Kongresas neprieštaraus, leidimas reeksportui įsigalios, o sandoris galės būti vykdomas per Turkijos, Bulgarijos ir JAV gynybos bei logistikos bendroves. Tuo pat metu politinės diskusijos dėl kasetinės amunicijos tikėtina neslops, nes visuomenės ir dalies politikų dėmesys dažnai krypsta į ilgalaikes humanitarines pasekmes.

  • Ukraina iš Turkijos perka amerikietišką ginkluotę: ATACMS raketos, M270 ir kasetinė amunicija

    Ukraina iš Turkijos planuoja įsigyti reikšmingą ginkluotės paketą, kuriame minimos balistinės raketos M39 ATACMS, daugkartinės raketų paleidimo sistemos M270 MLRS ir dideli kiekiai kasetinės amunicijos. Apie tai skelbta remiantis JAV Valstybės departamento pranešimais, įtrauktai į JAV Kongreso oficialų protokolą.

    Šių dokumentų viešinimas svarbus tuo, kad dalis numatomos perduoti ginkluotės yra amerikietiškos kilmės, todėl jos reeksportui į trečiąją šalį būtinas Vašingtono leidimas. Tokiais atvejais JAV administracija informuoja Kongresą ir inicijuoja formalų suderinimo procesą.

    Skelbiamuose duomenyse nurodoma, kad Ukrainai gali būti perduota 12 M270 MLRS paleidimo įrenginių ir 70 M39 ATACMS raketų. Taip pat minimi 2 524 nevaldomi 227 mm M26 tipo raketiniai šaudmenys su DPICM kasetine kovine dalimi ir apie 47 000 vienetų 203 mm kasetinių artilerijos šaudmenų M509A1.

    Dokumentuose teigiama, kad perdavimo grandinėje dalyvaus Turkijos, Bulgarijos ir JAV gynybos bei logistikos sektoriaus įmonės, kurios specializuojasi ginkluotės eksporte ir tiekimo grandinėse. Tokia struktūra įprasta, kai perkama, sandėliuojama ir transportuojama skirtingose jurisdikcijose esanti technika.

    JAV Valstybės departamentas Kongresui nurodė esantis pasirengęs suteikti sutikimą, nes planuojamas perdavimas atitinka Jungtinių Valstijų saugumo pagalbos tikslus. Praktikoje tai reiškia, kad Ukraina gali stiprinti tiek puolamąsias, tiek gynybines ugnies paramos galimybes, ypač vidutinio ir didesnio nuotolio smūgių srityje.

    Kontekste pažymima ir Turkijos motyvacija: šalis siekia mažinti senstančių ginklų atsargas, kad finansinius resursus galėtų sutelkti turimų sistemų modernizavimui ir eksploataciniam palaikymui. Tuo metu Ukrainai prioritetas išlieka šaudmenų ir paleidimo sistemų užtikrinimas, nes intensyvus karo veiksmų tempas sparčiai eikvoja atsargas.

    Kasetinės amunicijos klausimas tarptautinėje erdvėje išlieka jautrus dėl humanitarinių rizikų, ypač nesprogusių elementų pavojaus civiliams. Vis dėlto dalis valstybių, įskaitant JAV ir Ukrainą, nėra prisijungusios prie Kasetinių šaudmenų konvencijos, todėl tokios ginkluotės naudojimą ir perdavimą vertina per nacionalinių sprendimų ir karo poreikių prizmę.

  • Saudo Arabija, Pakistanas ir Turkija pasirašė gynybos paktą: kas keičiasi regione ir kodėl dabar

    Netikėtas susitarimas Mekoje

    Saudo Arabija, Pakistanas ir Turkija Mekoje pasirašė bendrą gynybos susitarimą, kuriuo siekiama stiprinti saugumo bendradarbiavimą. Pakistanо užsienio reikalų ministerija pabrėžė, kad susitarimas yra gynybinio pobūdžio ir nėra nukreiptas prieš jokią kitą valstybę ar valstybių grupę.

    Pagal viešai skelbtą informaciją, dokumente įtvirtinta kolektyvinės gynybos logika: ginkluotas išpuolis prieš vieną iš pasirašiusiųjų būtų laikomas išpuoliu prieš visas. Kartu akcentuojama, kad tarpusavio pagalba būtų teikiama tik gynybos apimtyje.

    Ką numato kolektyvinė gynyba?

    Agentūros „Reuters“ cituotas Turkijos pareigūnas teigė, kad paktas turi kolektyvinės gynybos nuostatą ir yra „grynai gynybinis“. Pasak jo, susitarimas palieka erdvės kitoms regiono valstybėms prisijungti ir nepanaikina jau galiojančių dvišalių ar daugiašalių susitarimų.

    Vis dėlto paktas palieka daug neatsakytų klausimų, nes viešai neatskleidžiama, kokie konkretūs įsipareigojimai įsigalioja krizės atveju. Tokiais atvejais svarbiausia detalė paprastai būna praktiniai mechanizmai: sprendimų priėmimo tvarka, greitojo reagavimo planai, žvalgybos ir oro gynybos koordinavimas.

    Regiono įtampa ir platesnis fonas

    Susitarimas pasirašytas intensyvėjančios įtampos Artimuosiuose Rytuose fone, kai regiono valstybės vis dažniau ieško papildomų saugumo garantijų. „Reuters“ primena, kad pastaruoju metu buvo fiksuota daugiau atakų ir apšaudymų, o tai didina spaudimą stiprinti oro gynybą ir keistis operatyvine informacija.

    Tuo pačiu Saudo Arabija yra viena didžiausių naftos eksportuotojų pasaulyje, o bet kokie saugumo sukrėtimai Persijos įlankos regione paprastai greitai atsiliepia energijos tiekimo rizikoms. Pakistanas turi branduolinį arsenalą, o Turkija disponuoja viena didžiausių kariuomenių NATO ir išlieka svarbiu regiono saugumo žaidėju.

    „Susitikimo politinė simbolika yra reikšminga. Trys įtakingos musulmonų pasaulio valstybės susitinka didėjančio neapibrėžtumo metu ir rodo augantį pasirengimą glaudžiau koordinuoti saugumo klausimus“, – sakė Saudo Arabijos tyrimų centro „Gulf Research Center“ vadovas Abdulaziz Sager.

    Analitikai tokį formatą vertina kaip signalą, kad vidutinės ir regioninės galios nori daugiau savarankiškumo saugumo politikoje, ypač kai konfliktų židiniai persidengia su prekybos maršrutais, energetikos infrastruktūra ir didėjančia raketų bei bepiločių grėsme.

  • ES ir Kinijos prekybos karas keičia kryptį: Marokas ir Turkija tampa naujais vartais į Europą

    ES ir Kinijos prekybos karas keičia kryptį: Marokas ir Turkija tampa naujais vartais į Europą

    Kaip keičiasi prekybos frontas

    Europos Sąjunga pastaraisiais metais susidūrė su pigesnių prekių srautu iš Kinijos, o dabar, politikų vertinimu, atsiveria naujas kelias į bendrąją rinką per kaimynines šalis. Vis dažniau dėmesys krypsta į Maroką ir Turkiją, kurios turi palankius prekybos režimus su ES.

    Kinijos įmonės, investuodamos į gamybą šiose šalyse, gali pasinaudoti lengvesnėmis prieigos prie ES rinkos sąlygomis. Tai ypač aktualu sektoriams, kuriuose Briuselis jau taiko prekybos gynybos priemones, pavyzdžiui, elektromobiliams ir kitoms didelės pridėtinės vertės prekėms.

    Milijardinės investicijos ir naujos gamyklos

    Nepriklausomų tyrimų bendrovės Rhodium Group skaičiavimu, per pastaruosius ketverius metus Kinijos investicijos Maroke pasiekė apie 5,5 mlrd. eurų, o Turkijoje sudarė apie 1,8 mlrd. eurų. Tokios apimtys rodo, kad tai ne pavieniai projektai, o ilgalaikė gamybos ir eksporto strategija.

    Maroke formuojama viso elektromobilių ekosistemos tipo grandinė, apimanti baterijų ir jų medžiagų gamybą bei automobilių komponentus. Tarp investuotojų minimos „Gotion“, „BTR“, „Tinci“, „Huayou“, taip pat automobilių dalių ir padangų gamintojai, planuojantys atidaryti naujas gamyklas.

    Turkijoje dalis projektų orientuota į vietos rinką, tačiau kartu išlieka eksporto į Europą tikslas, keliantis įtampą ES gamintojams. Kaip vienas ryškiausių pavyzdžių minėta elektromobilių gamintojo „BYD“ gamyklos idėja, siejama su lengvatiniu patekimu į Turkijos rinką, nors projektas, kaip skelbta, šiuo metu sustabdytas.

    Kodėl ES priemonės stringa

    Europos Komisija tradiciškai remiasi antidempingo, antisubsidijų ir antiapeidinėjimo tyrimais, tačiau jie dažnai vykdomi prekė po prekės ir užtrunka. Be to, kai gamyba realiai perkeliama į trečiąsias šalis ir jose sukuriama didesnė pridėtinė vertė, vien kilmės „apeidinėjimo“ įrodyti tampa sudėtingiau.

    Pastaraisiais metais Komisija jau buvo ėmusis bylų dėl atvejų, kai prekės, pagamintos naudojant Kinijoje pagamintas žaliavas ar pusgaminius, į ES patekdavo iš kitų šalių. Pavyzdžiui, buvo nagrinėti stiklo pluošto gaminių srautai iš Maroko ir Turkijos, o 2025 metais priimtas sprendimas dėl kompensacinių muitų aliuminio ratlankiams, pagamintiems Maroke, nustačius nesąžiningo subsidijavimo požymių.

    Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (OECD) savo analizėse yra pabrėžusi, kad Kinijos valstybės parama kai kuriuose sektoriuose gali reikšmingai iškreipti konkurenciją. Tokios subsidijos, Europos politikų teigimu, didina riziką, kad į ES pateks žemomis kainomis siūlomos prekės, kurioms vietos gamintojams sunku prilygti.

    Bruselio atsakas: naujos taisyklės ir spaudimas partneriams

    Europos Komisija 2026 metų birželį pradėjo derybas su Pekinu, siekdama perbalansuoti prekybinius santykius ir iki spalio pasiekti apčiuopiamų rezultatų. Tačiau ES institucijos pripažįsta, kad vien dialogo gali nepakakti, jei gamybos perkėlimas į kaimynines šalis taps ilgalaikiu kanalu į ES rinką.

    Diskusijose Briuselyje vis dažniau minimas Industrial Accelerator Act, kuriuo siekiama griežtinti sąlygas, kas gali pretenduoti į europines viešųjų pirkimų ir finansavimo schemas. Vienas jautriausių klausimų yra tai, ar tokios šalys kaip Marokas ir Turkija turėtų būti laikomos patikimomis partnerėmis, kurių produkcija galėtų būti prilyginta Made in Europe kriterijams.

    „Kinija puikiai supranta, kad dalis Europos įmonių savo vertės grandines yra perkėlusios į šias šalis, todėl spaudimas dėl jų įtraukimo yra didžiulis“, – sakė Europos Parlamento narys Pierre Jouvet.

    Europarlamentarai, dirbantys su šiuo klausimu, siūlo aiškesnes sąlygas, susietas su abipusiškumu, ypač viešųjų pirkimų rinkose. Tokia kryptis reikštų, kad prekybos taisyklių peržiūra paliestų ne tik Kiniją, bet ir ES santykius su kaimyninėmis valstybėmis, per kurias formuojasi nauji eksportui skirti gamybos mazgai.

    Teisininkai ir prekybos ekspertai pabrėžia, kad artimiausiu metu ES gali tekti plėsti instrumentų rinkinį ir greitinti tyrimus, nes tradiciniai muitai vis dažniau „pavėluoja“ paskui verslo sprendimus. Tuo pat metu Europos Teisingumo Teismo praktika, vertinama specialistų, gali palaipsniui suteikti Komisijai daugiau erdvės aktyviau vertinti sudėtingas pridėtinės vertės grandines už ES ribų.

  • Turkijoje vis dar liepsnoja penki gaisrai: perspėja, kad didžiausia rizika tęsis ir kitą savaitę

    Turkijoje vis dar liepsnoja penki gaisrai: perspėja, kad didžiausia rizika tęsis ir kitą savaitę

    Turkijos vakarinėje ir pietinėje pakrantėse penktadienio popietę vis dar buvo aktyvūs penki miškų gaisrai. Žemės ūkio ir miškininkystės ministerija įspėjo, kad dėl karščio ir vėjo gaisrų pavojus gali išlikti padidėjęs ir ateinančią savaitę.

    Ministras İbrahim Yumaklı teigė, kad gelbėtojų darbas tęsis, kol bus suvaldyti visi židiniai ir pašalintos grėsmės atsinaujinti ugniai. Pasak jo, situacija dinamiška, o dalis vietovių išlieka itin pažeidžiamos dėl meteorologinių sąlygų.

    „Penki miškų gaisrai vis dar tęsiasi. Gaisrų rizika, panašu, persikels ir į kitą savaitę“, – sakė İbrahim Yumaklı.

    Turkijos komunikacijos institucijos didžiausios rizikos zonomis įvardijo Çanakkale, Balıkesir, Bursa, İzmir, Manisa, Aydın, Muğla, Antalya, Mersin ir Adana provincijas. Čia prognozuojamos aukštos temperatūros ir stipresni vėjai, kurie ne tik apsunkina gesinimą, bet ir didina gaisrų atsinaujinimo tikimybę.

    Per kelias dienas šalyje užfiksuoti 206 gaisrai, iš jų 202 iki penktadienio buvo visiškai suvaldyti. Turkijos pareigūnai nurodė, kad 133 gaisrai kilo ne miškų teritorijose, todėl papildomų rizikų kelia ir gyvenviečių prieigos, dirbami laukai bei infrastruktūra.

    Gesinimo operacijose dalyvavo 28 orlaiviai, 119 sraigtasparnių, 14 bepiločių, 1 953 gaisrinės, 2 766 pirminio reagavimo automobiliai ir 878 sunkiosios technikos vienetai. Komandos dirbo visą parą iš daugiau nei 1 600 skirtingų pozicijų, siekdamos greitai pasiekti naujus ugnies židinius.

    Turistiniame Bodrumo regione, Cine apylinkėse, ugniagesiai naktį vykdė gyvūnų evakuaciją iš keturių zonų. Ryte operacijoje dalyvavo devyni sraigtasparniai, trys lėktuvai, 42 gaisrinės ir devyni vandens cisternų automobiliai.

    Aplinkos ministras Murat Kurum pranešė, kad iki penktadienio vakaro gaisrai apgadino arba sunaikino 65 pastatus, beveik visi jie buvo Antalijos ir Muğlos provincijose. Vietos gyventojai pasakojo netekę namų, ūkio pastatų, o kai kur sunaikinti vaismedžių ir alyvmedžių sodai.

    „Mes pavirtome pelenais, nieko nebeliko“, – sakė iš evakuotos teritorijos išvežta Arzu Celep.

    Europos miškų gaisrų informacijos sistema nurodė, kad šiemet Turkijoje išdegė 22 587 hektarai teritorijos. Pastaraisiais metais šalis vis dažniau susiduria su didelio masto gaisrais, kurių riziką didina užsitęsusios sausros ir karščio bangos.

    Turkijos institucijos primena, kad vasaros pradžioje į aukščiausios rizikos miškus buvo apribotas patekimas, o dalyje regionų taikomos papildomos prevencinės priemonės. Ministras İbrahim Yumaklı taip pat teigė, kad siekiama sumažinti vidutinį reagavimo laiką iki 10 minučių, nes ankstyvas reagavimas dažnai lemia, ar gaisras bus sustabdytas dar pradinėje stadijoje.

  • Irakas siūlo Turkijai 1 mln. naftos barelių per dieną: ką tai keičia Hormūzo krizės fone?

    Irakas siūlo Turkijai 1 mln. naftos barelių per dieną: ką tai keičia Hormūzo krizės fone?

    Naftos pasiūlymas Turkijai

    Turkijos prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas pranešė, kad Irakas pasiūlė tiekti Turkijai iki 1 milijono naftos barelių per dieną. Apie tai paskelbta po derybų Ankaroje, į kurias pirmą kartą nuo pareigų pradžios atvyko Irako ministras pirmininkas Ali Zeydi.

    Nors politinis signalas skambus, konkreti, teisiškai įpareigojanti sutartis dėl apimčių ar grafiko tą dieną nebuvo pasirašyta. Šalys teigia siekiančios kuo greičiau sudaryti platesnį energetinio bendradarbiavimo susitarimą.

    „Mūsų kaimynas yra čia pat. Mūsų tikslas dabar kuo greičiau pasirašyti visapusišką energetinio bendradarbiavimo sutartį, kuri bus naudinga abiem pusėms“, – sakė Recepas Tayyipas Erdoganas.

    „Kai iš kaimyno Irako perimsime 1 milijoną naftos barelių, tai patenkins mūsų poreikį“, – teigė Recepas Tayyipas Erdoganas.

    „Taip, tai teisinga, 1 milijonas“, – sakė Ali Zeydi.

    Kodėl tai svarbu dabar?

    Turkija importuoja apie 90 proc. jai reikalingos naftos, todėl tiekimo diversifikavimas tapo ypač jautrus tema. Pasiūlymas nuskambėjo Irano karo ir Hormūzo sąsiaurio uždarymo fone, kai dalis srautų iš Persijos įlankos buvo sutrikdyti, o energijos kainos pasaulyje išaugo.

    Irakas jau yra vienas svarbiausių Turkijos prekybos partnerių ir reikšmingas žaliavinės naftos šaltinis. Ankarai tai galėtų reikšti didesnį tiekimo stabilumą, o Bagdadui – patikimesnį sausumos eksporto kanalą į Europą per Turkijos infrastruktūrą.

    Susitarimai ir projektai: nuo telkinių iki koridorių

    Lygiagrečiai paskelbta apie sandorį, pagal kurį „Turkish Petroleum“ įgytų 15 proc. dalį „BP“ veikloje Kirkuko naftos telkinyje. Turkijos vadovas šį žingsnį pavadino istoriniu, tačiau pabrėžiama, kad didysis energetikos paketas dar derinamas.

    Derybų darbotvarkėje taip pat figūravo vadinamasis Vystymo kelio projektas, apimantis automagistralės, geležinkelio ir vamzdynų koridorių, maždaug 1 200 kilometrų maršrutu nuo Basros uosto Irake iki Turkijos sienos ir toliau į Europą. Projekto vertė nurodoma apie 17 milijardų Jungtinių Valstijų dolerių, tai yra maždaug 16 milijardų eurų.

    Irako premjeras teigė, kad darbai įgavo pagreitį, o Turkijos transporto ministras Abdülkadir Uraloğlu sakė, kad šalys artėja prie detalių užbaigimo. Jo vertinimu, statybos galėtų prasidėti dar iki 2026 metų pabaigos.

    Vamzdynas Kirkukas–Džeihanas ir dujos Irakui

    Papildomą įtampą ir skubą deryboms suteikia tai, kad 2026 metų liepos mėnesį baigėsi senasis Kirkuko–Džeihano naftotiekio susitarimas. Abi šalys derasi dėl naujo dokumento, kuriame Turkija siekia mechanizmo, užtikrinančio pilną vamzdyno išnaudojimą, kurio pajėgumas siekia iki 1,5 milijono barelių per dieną.

    Šis naftotiekis buvo sustabdytas nuo 2023 metų kovo mėnesio po arbitražo sprendimo, susijusio su naftos eksportu iš Irako Kurdistano. Tiek Bagdadui, tiek Ankarai jo atgaivinimas yra ekonomiškai ir politiškai svarbus, nes tai vienas tiesiausių sausumos eksporto maršrutų.

    Turkijos energetikos ministras Alparslanas Bayraktaras taip pat nurodė, kad svarstomos galimybės tiekti gamtines dujas Irako elektrinėms, kurios susiduria su kuro trūkumu. Tokie sprendimai Irake galėtų sumažinti elektros tiekimo sutrikimus, ypač vasaros piko metu.

    Vandens klausimas liko derybose

    Be energetikos, šalys pasirašė naują bendrą sistemą dėl Tigro ir Eufrato upių baseino valdymo. Sutarta, kad ji įsigalios nuo 2026 metų rugsėjo 1 dienos.

    Vandens tema tarp valstybių jau daug metų kelia trintį, nes Irakas ne kartą kaltino Turkiją, kad aukštupyje statomos užtvankos sumažina žemupio srautus iki kritiškai žemo lygio. Taip pat skelbiama, kad bendri infrastruktūros projektai bus finansuojami iš atskiros sąskaitos, į kurią keliaus Irako naftos pajamos iš pardavimų Turkijai.

  • Izraelis prašo JAV „Boeing P-8A Poseidon“: ar nauji lėktuvai bus skirti sekti Turkijos povandeninius?

    Izraelis prašo JAV „Boeing P-8A Poseidon“: ar nauji lėktuvai bus skirti sekti Turkijos povandeninius?

    Izraelis svarsto galimybę iš JAV įsigyti patrulinių ir priešpovandeninės kovos lėktuvų „Boeing P-8A Poseidon“. Apie tai skelbia Izraelio žiniasklaida, o kariuomenėje, anot pranešimų, jau vyksta tokio pirkinio poreikio ir scenarijų analizė.

    Jei sandoris įvyktų, „P-8A“ galėtų tapti pagrindu pirmajai Izraelio specializuotai jūrinei patrulinei grandžiai, skirtai veikti rytinėje Viduržemio jūros dalyje. Tokios platformos paprastai naudojamos laivų ir povandeninių taikinių paieškai, taip pat situacijos jūroje stebėjimui dideliais atstumais.

    „Boeing P-8A Poseidon“ yra karinių jūrų pajėgų patrulinis orlaivis, galintis dislokuoti sonarines bojas, apdoroti akustinius kontaktus ir padėti nustatyti panirusių taikinių buvimo vietą. Lėktuvas taip pat gali būti ginkluojamas torpedomis, o jo jūrinis radaras pritaikytas plataus ploto stebėjimui ir taikinių sekimui.

    Izraelio planuose „P-8A“ būtų derinamas su esama žvalgybos aviacija, įskaitant modifikuotą „Gulfstream G550“ platformą „Oron“. Skelbiama, kad „P-8A“ orientuotųsi į jūrines užduotis Viduržemio jūroje, o „Oron“ dažniau būtų naudojamas stebėjimui virš Gazos Ruožo, Libano, Sirijos, Irano ir Raudonosios jūros regiono.

    Šaltinių teigimu, idėja kol kas lieka planavimo stadijoje, o galimas pirkimas galėtų būti siejamas su platesniais JAV ir Izraelio gynybos finansavimo susitarimais. Praktikoje tokie įsigijimai dažniausiai reiškia ne tik orlaivius, bet ir ilgalaikę infrastruktūrą, apmokymus, atsargines dalis, ginkluotės integraciją bei aptarnavimo grandinę.

    Didžiausią ažiotažą kelia nutekėjimuose minima galima orientacija į Turkijos povandeninių laivų stebėjimą, nors Ankara yra NATO narė. Izraelio ir Turkijos santykiai pastaraisiais metais išlieka įtempti, o regioninė konkurencija dėl įtakos rytinėje Viduržemio jūros dalyje bei Artimuosiuose Rytuose dažnai persikelia ir į saugumo sritį.

    Turkijos karinis jūrų laivynas turi daugiau nei dešimt dyzelinių elektrinių povandeninių laivų, kurių dalis sukurti remiantis vokiečių 209 tipo sprendiniais, o modernizacija siejama su 214 tipo platformomis. Be to, Turkija vysto nacionalinį MİLDEN projektą, kurio pirmųjų naujų povandeninių laivų pasirodymas siejamas su 2030-ųjų pradžia.

    Gynybos ekspertai pabrėžia, kad tokios klasės orlaiviai didina situacijos matomumą jūroje ir leidžia greičiau reaguoti į galimas grėsmes, tačiau kartu gali kelti papildomą politinę įtampą. Izraelio sprendimas dėl „P-8A“ priklausytų ir nuo JAV eksporto leidimų, ir nuo regioninės saugumo situacijos dinamikos.

  • „Apple“ iPhone 17 Pro kainų šokas: Europoje brangiau nei JAV, o Turkijoje – daugiau nei dvigubai

    „Apple“ iPhone 17 Pro kainų šokas: Europoje brangiau nei JAV, o Turkijoje – daugiau nei dvigubai

    By&nbspServet Yanatma
    Published on

    Share

    Comments

    Add Euronews on Google

    Share
    Close Button












    The premium paid for Apple’s latest Pro model has widened across much of Europe since 2017, with taxes and currency movements creating stark differences between markets.

    An iPhone 17 Pro costs more than twice as much in Turkey as it does in the US, making it the most expensive place among 41 markets to buy the phone.


    ADVERTISEMENT


    ADVERTISEMENT

    Deutsche Bank Research’s Mapping the World’s Prices 2026 report compares the price of the same 256GB model across the world. It finds that European countries occupy much of the expensive end of the ranking.

    The comparison also suggests that the price gap between Europe and the US has widened over the past decade.

    Switzerland offers Europe’s lowest price

    Among the 21 European countries analysed, Switzerland has the lowest price, at €1,187. At the other end of the ranking, Turkey is a clear outlier: the same phone costs €2,222, the highest price among all 41 markets.

    Hungary has Europe’s second-highest price, at €1,565. That is €657 less than in Turkey, but €378 more than in Switzerland.

    Only Japan is cheaper than the US, while South Korea matches it

    Among 40 markets, the iPhone 17 Pro is cheaper only in Japan than in the US. It costs €1,012 (or $1,181) in the US, compared with €961 (or $1,121) in Japan. South Korea matches the US price exactly.

    “Japan offers the cheapest iPhone amidst yen weakness. South Korea remains among the cheapest globally, amidst domestic competition from Samsung,” the report noted.

    Related

    Taxes matter significantly

    The report points to the role of taxes in the wide variation in iPhone prices across Europe. It emphasises that taxes raise the relative price of an iPhone in Hungary, where VAT stands at 27%.

    Despite being the world’s most expensive economy for nearly everything, Switzerland is the cheapest European economy in the sample, “thanks to its low 8.1% VAT”.

    Globally, Brazil ranks second, with the iPhone 17 Pro costing €1,937.

    “Türkiye and Brazil show how taxes, tariffs and currency weakness can distort the price of an iPhone,” the report said.

    Egypt ranks third at €1,605 and Mexico sixth at €1,420. Apart from Mexico, all the countries from fourth to 24th place, occupied by India, are in Europe.

    Major economies: UK cheapest but gap is narrow

    Among Europe’s five largest economies, the iPhone 17 Pro is cheapest in the UK (€1,265 or £1,080), while Italy (€1,332) is the most expensive. The gap is not large, and prices elsewhere are close: France (€1,323), Spain (€1,312) and Germany (€1,293).

    How expensive is Europe compared with the US?

    The report indexes the iPhone price at 100 in the US and compares it with prices in other countries. In Turkey, the iPhone 17 Pro costs 2.19 times the US price, or 119% more. That means people pay more than double the US price.

    Turkey is the only country on the list where the iPhone costs more than double the US price.

    A special consumption tax is the main reason why Turkey is an outlier. Even if people travel abroad – to the US, for example – to buy an iPhone, they need to pay an “IMEI registration fee” of 54,258 TL (€1,006 or $1,147) in Turkey. This is just $34 less than the price of the phone in the US.

    iPhone 17 Pro prices are 17% higher in Switzerland than in the US, while they are 25% higher in the UK.

    Relative prices: iPhone 7 and iPhone 17 Pro

    When prices relative to those in the US are compared between the iPhone 17 Pro in 2026 and the iPhone 7 in 2017, the index shows that prices have risen faster in Europe than in the US.

    The iPhone 7 price in 2017 was also indexed at 100 in the US, so there is no change in the index there. In nominal terms, it cost $815, compared with $1,181 for the iPhone 17 Pro.

    This is based on a simple index: if an iPhone costs 100 in the US, how much does it cost elsewhere?

    Turkey and Brazil recorded the largest increases in this context. The iPhone 7 was 47% more expensive in Turkey than in the US. That gap widened to 119% for the iPhone 17 Pro.

    Brazil follows a similar pattern, with the gap widening from 37% to 91%.

    The largest increases in the gap over the past decade were also seen in Norway (21 points), and in Sweden, Finland and the UK (15 points each).

    Among European countries, Greece saw the smallest change, up just 7 points.

    “Apple sets prices centrally and the product is identical worldwide — so price differences reflect taxes, tariffs, distribution costs, and currency effects, making it an excellent barometer of trade and fiscal policy,” the report said.

    According to European Central Bank reference rates, €1 bought an average of $1.1229 in June 2017, compared with $1.1518 in June 2026. This represents a slight change of 2.6%.

    Income gap makes the affordability divide even wider

    These are nominal prices and do not account for income levels, which vary widely across countries. For example, according to the OECD, annual gross average wages ranged from €18,590 in Turkey to €107,487 in Switzerland in 2025. The affordability gap widens even further once income is taken into account.

    Go to accessibility shortcuts

    Share

    Comments

    Add Euronews on Google

    Read more