CP v2

Tag: Tvarumas

  • Ganoje plastikas virsta trinkelių danga: Akroje kasdien susidaro iki 450 tonų atliekų

    Ganoje ieškoma praktiško sprendimo vienai opiausių miestų problemų – plastiko atliekoms. Akroje, šalies sostinėje, plastikas perdirbamas į trinkelių dangą, kuri, projekto autorių teigimu, kainuoja mažiau nei tradiciniai betoniniai blokai.

    Akra per parą sugeneruoja apie 2 800–3 000 tonų kietųjų komunalinių atliekų. Skaičiuojama, kad plastikas sudaro maždaug 300–450 tonų šio kiekio, tačiau didelė dalis jo iki šiol nepatenka į perdirbimo grandinę ir atsiduria sąvartynuose ar aplinkoje.

    Iniciatyvos varikliu tapo verslininkas Nelsonas Boatengas, anksčiau dirbęs plastikinių maišelių gamyboje. Vėliau jis ėmėsi idėjos tą patį plastiką panaudoti infrastruktūrai – gaminti trinkeles be cemento ar bitumo.

    „Didžiausias iššūkis buvo sukurti procesą, kuris leistų skirtingus plastikų tipus saugiai ir stabiliai panaudoti dangai“, – sakė N. Boatengas.

    Technologinis procesas, apie kurį kalba projekto kūrėjai, prasideda nuo atliekų rūšiavimo, smulkinimo, plovimo ir džiovinimo. Tuomet plastikas maišomas su smėliu, prireikus pridedama pigmento, o masė formuojama ekstruderiu, kuriame palaikomos skirtingos kaitinimo zonos, nes įvairūs plastikai lydosi nevienodai.

    Pagaminta karšta masė presuojama į formas ir taip gaunamos trinkelės. Kadangi recepte nėra cemento, didelę reikšmę turi tinkama plastiko ir smėlio proporcija bei vienoda temperatūra, nuo kurių priklauso gaminio tvirtumas ir ilgaamžiškumas.

    Ekonominis argumentas čia – vienas svarbiausių. Projekto autoriai nurodo, kad vienas toks blokas gali kainuoti apie 0,90 euro, kai analogiškas betoninis blokas – apie 1,30 euro, todėl sprendimas patrauklus ir savivaldybėms, ir rangovams.

    Tokios iniciatyvos vis dažniau pristatomos kaip būdas vienu metu mažinti sąvartynų apkrovą ir spręsti miestų infrastruktūros poreikius. Vis dėlto ekspertai paprastai pabrėžia, kad ilgalaikei sėkmei būtini aiškūs kokybės standartai, nuoseklus atliekų surinkimas ir kontrolė, kad į gamybą nepatektų netinkamos ar pavojingos priemaišos.

    Ganos atvejis išsiskiria tuo, kad sprendimas orientuotas į kasdienę, greitai pritaikomą infrastruktūrą – šaligatvius ir pėsčiųjų takus. Jei gaminių patvarumas pasiteisins realiomis sąlygomis, toks modelis gali tapti pavyzdžiu kitoms šalims, susiduriančioms su sparčiai augančiais plastiko kiekiais.

  • Citrinos žievelių neišmeskite: stiklainyje su actu jos virsta pigu, gaiviai kvepiančiu valikliu

    Citrinos žievelių neišmeskite: stiklainyje su actu jos virsta pigu, gaiviai kvepiančiu valikliu

    Citrinos žievelės dažnai keliauja į šiukšliadėžę, nors jose gausu eterinių aliejų, suteikiančių ryškų, gaivų kvapą. Būtent todėl jos gali praversti buityje, ypač vasarą, kai citrinų daugiau sunaudojama gėrimams, desertams ar salotoms.

    Paprastas būdas jas panaudoti dar kartą yra užpilti žieveles actu ir leisti mišiniui pritraukti. Po kelių dienų gaunamas naminis valomasis skystis, kurį galima perkošti, praskiesti vandeniu ir supilti į purkštuvą kasdieniam naudojimui.

    Kaip pasigaminti citrininį actą?

    Į švarų stiklainį sudėkite citrinų žieveles ir užpilkite actu taip, kad jos būtų apsemtos. Stiklainį sandariai užsukite ir laikykite tamsesnėje vietoje kelias dienas, kad actas prisigertų citrusų kvapo.

    Vėliau skystį perkoškite ir, jei norite švelnesnio kvapo bei poveikio, praskieskite vandeniu. Toks tirpalas padeda sumažinti aitrų acto kvapą, nes citrinų aliejai jį „sušvelnina“, todėl priemonę paprasčiau naudoti virtuvėje.

    Kur šis tirpalas praverčia labiausiai?

    Naminiu citrininiu actu patogu nuvalyti virtuvės stalviršį, kriauklę, spintelių fasadus, plyteles ar šiukšliadėžės išorę. Jis taip pat gali padėti atgaivinti šaldytuvo vidų, kai šis ištuštinamas ir paviršiai nuvalomi.

    Priemonė ypač naudinga ten, kur kaupiasi riebalų plėvelė, lengvas apnašas ar įsisenėję maisto kvapai. Dažniausiai pakanka papurkšti, palaukti trumpą akimirką ir nuvalyti drėgna šluoste, o esant nešvarumams procedūrą pakartoti.

    Kada acto geriau nenaudoti?

    Nors tirpalas patogus kasdienai, jis netinka visiems paviršiams. Actas yra rūgštinis, todėl gali pažeisti natūralų akmenį, pavyzdžiui, marmurą ar granitą, taip pat kai kurias jautresnes dangas.

    Jei nesate tikri, iš kokios medžiagos pagamintas stalviršis ar kita danga, saugiausia pirmiausia išbandyti mažai matomoje vietoje. Toks įprotis padeda išvengti dėmių, matinimo ar paviršiaus pažeidimų.

  • Kas buvo gėda, tapo madinga: 8 įpročiai, kuriais šiandien didžiuojamės

    Kas buvo gėda, tapo madinga: 8 įpročiai, kuriais šiandien didžiuojamės

    Dar visai neseniai pirkimas dėvėtų drabužių parduotuvėse daugeliui asocijavosi su pinigų stygiumi, o maišeliai iš tokių vietų būdavo slepiami. Pastaraisiais metais požiūris smarkiai pasikeitė: antrinis vartojimas vis dažniau pristatomas kaip gero skonio, sąmoningumo ir tvarumo ženklas.

    Ši tendencija siejama ir su sparčiai augančia greitosios mados kritika. Vartotojai vis dažniau ieško ilgaamžių drabužių, renkasi vintažą, taisymą ir kokybiškus audinius, o ne trumpalaikes, masiškai gaminamas alternatyvas.

    Gyvenimas už miesto – nebe pralaimėjimas

    Ilgą laiką sėkmė buvo siejama su persikėlimu į didmiestį, darbu biure ir intensyviu tempu. Dabar vis daugiau žmonių vertina ramybę, gamtą ir galimybę dirbti nuotoliu, todėl gyvenimas už miesto ribų tapo sąmoningu pasirinkimu, o ne kompromisu.

    Šį lūžį sustiprino pandemijos laikotarpis, kai nuotolinis darbas tapo įprasta praktika, o būsto pasirinkimas daug kam nebebuvo taip griežtai pririštas prie biuro adreso. Kartu augo ir susidomėjimas mažesnėmis bendruomenėmis bei lėtesniu gyvenimo tempu.

    Taisyti, o ne išmesti – naujas normalumas

    Sudėvėtos kojinės, lopai ant kelnių ar sulūžęs, bet sutaisytas daiktas anksčiau buvo siejami su nepritekliumi. Dabar vis dažniau atsisakoma požiūrio pirkti, sunaudoti ir išmesti: taisymas, restauravimas ir daiktų atnaujinimas tampa vertybe.

    Populiarėja ir matomas taisymas, kai drabužiai lopyti ne slepiant, o paverčiant tai stiliaus detale. Toks požiūris siejamas su tvarumu, mažesniu atliekų kiekiu ir pagarba daiktų ilgaamžiškumui.

    Mažiau socialinių tinklų – daugiau laiko sau

    Interneto ir išmaniųjų telefonų pradžioje nuolatinis buvimas prisijungus buvo tarsi norma, o socialinių tinklų paskyros daugeliui atrodė būtinybė. Dabar situacija keičiasi: vis daugiau žmonių sąmoningai riboja ekranų laiką ir renkasi būti neprisijungę.

    Skaitmeninė higiena tampa vis aktualesnė, ypač kalbant apie dėmesio išskaidymą ir perdegimą. Todėl sprendimas ištrinti kai kurias paskyras ar sumažinti naršymą vis rečiau vertinamas keistai ir vis dažniau laikomas brandžiu pasirinkimu.

    Pasikeitė ir požiūris į maistą: kažkada užsisakomas maistas buvo patogumo bei statuso simbolis, o naminis gaminimas atrodė varginantis. Šiandien vis daugiau žmonių grįžta prie gaminimo namuose, kepa duoną, raugia daržoves ir vertina paprastus, aiškios sudėties produktus.

    Dar viena ryški kryptis – ramesnis laisvalaikis. Vakaro leidimas namuose su knyga, ankstyvas miegas ar hobiai, anksčiau laikyti nuobodžiais, dabar dažnai įvardijami kaip savireguliacija ir rūpinimasis savijauta po įtemptos dienos.

    Keičiasi ir kelionių įpročiai: ilgą laiką geidžiamiausios buvo užsienio atostogos viešbučiuose su viskas įskaičiuota, o stovyklavimas atrodė kaip taupymas. Dabar vis dažniau sąmoningai pasirenkamas buvimas gamtoje, kelionės kemperiais ar nakvynės palapinėse, siekiant tikro poilsio ir mažiau triukšmo.

    Galiausiai grįžta ir pagarba tradiciniam skoniui: kadaise ryškiai reklamuoti saldumynai atrodė prestižo ženklas, o namų kepiniai buvo nuvertinami. Šiandien populiarėja amatininkų kepyklos, natūralesnė sudėtis ir klasikiniai receptai, o žmonės noriai renkasi tai, kas paprasta ir kokybiška.

  • 90-ųjų „jelly shoes“ sugrįžo: plastikiniai sandalai vėl madingi, bet yra vienas kabliukas

    90-ųjų „jelly shoes“ sugrįžo: plastikiniai sandalai vėl madingi, bet yra vienas kabliukas

    Dar prieš kelis dešimtmečius ryškiaspalviai permatomo plastiko sandalai buvo vasaros klasika, ypač vaikų ir paauglių spintose. Dabar vadinamieji „jelly shoes“ vėl grįžo į madą, tik šįkart juos siūlo ne tik masinės prekybos tinklai, bet ir prabangos ženklai.

    Šio modelio istorija siejama su Brazilijos gamintoja „Melissa“, kuri dar XX amžiaus pabaigoje išpopuliarino lankstaus plastiko avalynę. Nuo tada „jelly shoes“ periodiškai grįždavo į tendencijas, tačiau pastaraisiais sezonais renesansas tapo ypač ryškus.

    Mados sugrįžimą sustiprino tai, kad permatomas plastikas išplito į įvairius siluetus: ne tik klasikinius sandalus, bet ir balerinas, šlepetes, platforminius modelius bei net uždarus batelius. Dėl to tendencija tapo lengvai pritaikoma ir minimalistiniams, ir ryškiems vasaros deriniams.

    Prie bangos prisijungė ir sportinės avalynės segmentas, kuriame atsirado permatomo dizaino detalės bei konstrukcijos, pabrėžiančios lengvumą ir ventiliaciją. Tuo pat metu „jelly shoes“ pastebimai išplito socialiniuose tinkluose, kur vasaros sezonu šis stilius tampa vizualiai patraukliu, greitai kopijuojamu sprendimu.

    Vis dėlto kartu su populiarumu grįžo ir kritika. Dalį pirkėjų atgraso tai, kad plastikiniai batai karštu oru gali trinti, kaupti drėgmę ir sukelti nuospaudas, ypač jei pasirinktas netinkamas dydis ar nėra kojinių apsaugos.

    Diskusijų kelia ir medžiagos: daugelyje modelių naudojamas PVC, kurio poveikis aplinkai ir perdirbamumas jau seniai aptariami tvarumo kontekste. Dėl to vis dažniau akcentuojama, kad renkantis tokio tipo avalynę verta atkreipti dėmesį į gamintojo deklaruojamas medžiagas, ilgaamžiškumą ir priežiūrą.

    Nepaisant skeptikų, permatomi sandalai ir šlepetės šią vasarą išlieka tarp ryškiausių sezono akcentų. Tendenciją palaiko ir žvaigždės bei nuomonės formuotojai, o mados cikliškumas dar kartą primena: tai, kas buvo 90-aisiais, šiandien vėl gali tapti geidžiamiausiu pasirinkimu.

  • Meksikoje kyla rekordų laužytojas: Monterėjuje statomas Torre Rise pranoks regiono milžinus

    Meksikoje kyla rekordų laužytojas: Monterėjuje statomas Torre Rise pranoks regiono milžinus

    Monterėjuje, trečiame pagal dydį Meksikos mieste, sparčiai kyla „Torre Rise“ dangoraižis, kuris, užbaigtas, turėtų tapti aukščiausiu pastatu visoje Lotynų Amerikoje. Projektas vystomas Obispado rajone, laikomame vienu prestižiškiausių miesto centrinių kvartalų.

    Planuojamas galutinis „Torre Rise“ aukštis siekia 484 metrus, o statinys jau perkopė 345 metrų ribą. Dėl šio šuolio į viršų pastatas pretenduoja patekti į maždaug 15 aukščiausių pasaulio dangoraižių sąrašą, aplenkdamas kai kuriuos gerai žinomus Europos ir JAV bokštus.

    Statybos prasidėjo 2022 metais, tačiau projektas buvo laikinai pristabdytas dėl organizacinių ir finansinių iššūkių, o vėliau darbai atnaujinti. Šis scenarijus tampa vis dažnesnis dideliuose nekilnojamojo turto projektuose, kai rinkos palūkanų normos, medžiagų kainos ir tiekimo grandinės verčia koreguoti grafikus.

    Ką žada pastato paskirtis

    Iš 484 metrų aukščio apie 408 metrai numatyti realiai naudojamoms erdvėms, o likusią dalį sudarys pastatą vainikuojanti smailė. Projekte planuojamos mišrios paskirties zonos: gyvenamosios erdvės, viešbutis, biurai ir paslaugų segmentas, kad pastatas gyvuotų ne tik darbo valandomis.

    Vystytojai taip pat akcentuoja viešąsias erdves ir miesto patirtį: numatomi apžvalgos taškai ir viešai prieinama terasa su 360 laipsnių panorama. Tokie sprendimai atitinka pastarųjų metų tendenciją, kai rekordinių aukščių projektai siekia pateisinti savo mastą ne vien privačiu pelnu, bet ir miesto traukos taškais.

    Saugumas ir tvarumo standartai

    „Torre Rise“ projektuojamas atsižvelgiant į seismiškai aktyvius regionus, todėl itin svarbūs konstrukcinio standumo ir apsaugos sprendimai. Aukštuminiuose pastatuose taip pat kritiškai reikšminga vėjo apkrovų analizė bei slėgio ir mikroklimato valdymas dideliame aukštyje.

    Projekte deklaruojama tvarumo kryptis: energijos efektyvumo priemonės, šiluminė kontrolė ir sprendimai, mažinantys pastato eksploatacijos sąnaudas. Mišrios paskirties dangoraižiai dažnai vertinami ir per miestų tankinimo prizmę, nes leidžia vienoje vietoje koncentruoti skirtingas funkcijas ir mažinti kasdienio judumo poreikį.

    Kada tikimasi pabaigos

    Skelbiama, kad dangoraižis galėtų būti užbaigtas 2026 metų pabaigoje arba 2027 metų pradžioje. Jei planai bus įgyvendinti, Monterėjus dar labiau įtvirtins pozicijas kaip vienas ryškiausių šiuolaikinės aukštuminės statybos centrų regione.

    Pastaruoju metu miestas vis dažniau minimas kaip sparčiai modernėjantis verslo ir nekilnojamojo turto mazgas, kuriame auga prabangių projektų koncentracija. „Torre Rise“ šioje konkurencijoje tampa ne tik simboliniu, bet ir labai apčiuopiamu ambicijų matu.

  • Močiutės namų raštas grįžta į madą: šis fajansas vėl užkariauja modernius interjerus

    Močiutės namų raštas grįžta į madą: šis fajansas vėl užkariauja modernius interjerus

    Fajanso sugrįžimas į namus

    Ilgus metus su nostalgija sietas Włocławeko fajansas šiandien išgyvena ryškų sugrįžimą ir vėl tampa geidžiamu interjero akcentu. Rankomis dekoruoti indai bei vazos vis dažniau derinami prie šiuolaikinio minimalizmo, nes suteikia erdvei šilumos ir išskirtinumo.

    Interjero dizaineriai pastebi, kad žmonės pavargo nuo vienodų, masinės gamybos sprendimų, todėl vis labiau vertina daiktus su istorija. Būtent todėl tradicinės keramikos raštai vėl atsiranda tiek moderniuose butuose, tiek atnaujintuose senuose namuose.

    Istorija prasidėjo dar 1873 metais

    Włocławeko fajanso tradicija siekia 1873 metus, kai mieste pradėjo veikti pirmoji gamykla, iš kurios vėliau išaugo gerai atpažįstama keramikos mokykla. Per dešimtmečius čia formavosi saviti ornamentai, o produkcija pamažu tapo atpažįstama ne tik Lenkijoje.

    Tarpukariu Włocławekas išgyveno pakilimą, o gaminiai keliavo į užsienio rinkas ir buvo rodomi tarptautinėse parodose. Šis laikotarpis dažnai vadinamas vienu svarbiausių, nes būtent tada sustiprėjo meistrystės standartai ir dizaino ambicijos.

    Kodėl šis raštas vėl madingas?

    Po Antrojo pasaulinio karo fajanso kryptis dar labiau pasuko į taikomąją dailę, o liaudies meno įkvėpti motyvai įsitvirtino kaip vienas ryškiausių bruožų. Plačiausiai atpažįstamas tapo kobalto spalvos gėlių motyvas, kuris daugeliui iki šiol primena vaikystės virtuvę ar močiutės indaują.

    Vėliau gamybą stipriai paveikė ekonominiai pokyčiai, o 1990 metais ji buvo sustabdyta. Gamyba buvo atnaujinta 2002 metais, tačiau per COVID-19 pandemiją vėl patyrė pertrūkį, o dabar tradicija tęsiama iš naujo, pritaikant ją šiuolaikiniams poreikiams.

    Šiandien fajansas vertinamas kaip vienas ryškus, charakteringas interjero akcentas, galintis pakeisti įspūdį net ir santūrioje erdvėje. Rankų darbo estetika, autentiškumas ir ilgaamžiškumo idėja dera su augančiu dėmesiu tvarumui ir lėtesniam vartojimui.

    Rinkoje matyti ir dar viena tendencija: jaunajai kartai vis dažniau patinka daiktai, turintys aiškią kilmę ir istoriją, todėl senieji raštai tampa ne praeities simboliu, o šiuolaikišku pasirinkimu. Tokia keramika dažnai perkama ne tik kasdieniam naudojimui, bet ir kaip kolekcinė, ilgiau vertę išlaikanti detalė.

  • Ne soja ir ne avižos: vis daugiau žmonių renkasi bulvių pieną – kuo jis išskirtinis?

    Ne soja ir ne avižos: vis daugiau žmonių renkasi bulvių pieną – kuo jis išskirtinis?

    Pastaraisiais metais augalinių gėrimų pasirinkimas sparčiai plečiasi, o šalia įprastų avižų, migdolų ar sojų vis dažniau minimas ir bulvių pienas. Šis gėrimas pristatomas kaip neutralaus skonio, lengvai pritaikomas kasdienėje mityboje ir tinkamas daliai žmonių, vengiančių įprasto pieno.

    Bulvių pienas paprastai gaminamas iš virtų bulvių, vandens ir papildomų ingredientų, kurie pagerina tekstūrą bei skonį. Kadangi sudėtis priklauso nuo gamintojo ar recepto, pirkėjams rekomenduojama atidžiai skaityti etiketes, ypač jei svarbu cukraus ar riebalų kiekis.

    Šio gėrimo populiarumą didina ir tai, kad jis natūraliai neturi laktozės, todėl gali būti alternatyva žmonėms, kurie įprastą pieną toleruoja prasčiau. Be to, jis dažnai pasirenkamas ir tada, kai norima išvengti sojų, riešutų ar glitimo, tačiau čia būtina patikrinti, ar gaminyje nėra atitinkamų priedų ar galimos kryžminės taršos.

    Maistine prasme bulvės savaime yra angliavandenių ir kalio šaltinis, tačiau gėrimo maistingumą dažnai lemia ne pati žaliava, o tai, ar produktas praturtintas kalciu, vitaminu D ar vitaminu B12. Būtent šių medžiagų kartais trūksta žmonėms, kurie atsisako gyvūninės kilmės pieno, todėl praturtinimas tampa svarbiu pasirinkimo kriterijumi.

    Praktikoje bulvių pienas vertinamas dėl švelnaus skonio ir to, kad jis gali tikti kavai, košėms, kokteiliams ar kepiniams, neužgoždamas kitų ingredientų. Kai kurie gamintojai taip pat akcentuoja, kad gėrimas gerai putoja, todėl tampa įdomus pasirinkimas ruošiant kapučiną ar latę namuose.

    Dar viena priežastis, kodėl vartotojai atsigręžia į naujus augalinius gėrimus, yra tvarumas. Europos Sąjungoje matoma kryptis mažinti maisto sistemos poveikį aplinkai, o augalinės kilmės alternatyvos dažnai siejamos su mažesnėmis šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijomis, palyginti su pienininkyste, nors konkretūs rodikliai priklauso nuo gamybos, pakavimo ir logistikos.

    Vis dėlto mitybos specialistai primena, kad augalinis gėrimas nėra automatinis pieno pakaitalas pagal sudėtį. Jei bulvių pienas pasirenkamas vietoj karvės pieno kasdien, verta įvertinti baltymų kiekį, pridėtinį cukrų ir tai, ar produktas praturtintas svarbiausiomis medžiagomis, kad mityba išliktų visavertė.

  • Neišmeskite vyšnių kauliukų: nustebsite, kam jie praverčia namuose ir sode

    Neišmeskite vyšnių kauliukų: nustebsite, kam jie praverčia namuose ir sode

    Vyšnių sezonui įsibėgėjus daugelis jų kauliukus automatiškai išmeta, tačiau jie gali praversti ir po to, kai uogos jau suvalgytos. Kauliukai nėra skirti tiesioginiam vartojimui, bet tinkamai paruošti gali tapti praktiška žaliava buityje.

    Specialistai primena, kad vyšnių kauliukuose, kaip ir kituose kaulavaisiuose, yra natūralių junginių, kurie netinkamai naudojami gali kelti riziką. Dėl to jų nereikėtų traiškyti, kramtyti ar bandyti vartoti kaip maisto papildą, ypač vaikams.

    Viena populiariausių idėjų namuose yra šildomos ar vėsinamos pagalvėlės. Išplauti, gerai išdžiovinti ir į medžiaginį maišelį suberti kauliukai gali būti pašildomi ir naudojami kaip šilumos kompresas, o atvėsinti šaldiklyje tinka trumpam patinimui ar diskomfortui mažinti.

    Sode kauliukai gali būti panaudojami kaip drenažinis sluoksnis vazonuose ar kaip biri užpildo medžiaga lengviems darbams, kai nereikia maistinės terpės. Tokiu atveju svarbiausia juos išplauti nuo minkštimo likučių, kad nepritrauktų vabzdžių ir nepradėtų skleisti kvapo.

    Jei kauliukus ketinate kaupti, patariama juos perplauti, nusausinti ir džiovinti gerai vėdinamoje vietoje, kol neliks drėgmės. Laikyti verta sausai, kad nepradėtų pelyti, o naudoti tik tuomet, kai aišku, kad jie nebus kontaktuojami su maistu ar vartojami per burną.

  • „Popeyes“ maisto likučiai po uždarymo: kodėl dalis jų esą keliauja į šiukšliadėžę

    Greitojo maisto tinklų maisto švaistymo tema vis dažniau atsiduria viešojoje erdvėje, tačiau ne visos bendrovės aiškiai komunikuoja, kas nutinka nesuvalgytiems patiekalams dienos pabaigoje. Apie „Popeyes“ oficialią praktiką viešai pateikiama mažai informacijos, o socialiniuose tinkluose pasirodantys liudijimai skatina diskusijas.

    Interneto forumuose, tarp jų ir „Reddit“, dalis asmenų, prisistatančių buvusiais ar esamais darbuotojais, teigia, kad uždarant restoraną didelė dalis likusio maisto išmetama. Tokie pasakojimai nėra oficialiai patvirtinti, tačiau jie kartojasi ir apima vištieną, garnyrus bei kitus neparduotus produktus.

    „Dirbau „Popeyes“, ir maisto į atliekas keliaudavo beprotiškai daug, o vadovai griežtai reikalavo išmesti viską“, – sakė vienas vartotojas, prisistatęs darbuotoju.

    Kituose komentaruose tvirtinama, kad darbuotojams ne visada leidžiama maistą pasiimti namo, net jei jis dar tinkamas vartoti. Kai kurie pasakojimai mini išimtis, priklausančias nuo konkretaus vadovo sprendimų, o taip pat atvejus, kai dalis produktų panaudojama ruošiant kitus patiekalus, pavyzdžiui, padažus.

    Kodėl maisto nedovanoja?

    Iš šalies gali atrodyti logiška maisto likučius perduoti labdarai ar bent jau atiduoti darbuotojams, tačiau praktikoje tai komplikuoja maisto saugos reikalavimai. Paruoštas karštas maistas turi griežtas laikymo, atšaldymo ir temperatūros kontrolės taisykles, o jų nesilaikymas gali kelti riziką sveikatai.

    JAV Maisto ir vaistų administracija yra pateikusi gaires, kaip mažmeninės prekybos ir viešojo maitinimo įstaigos gali saugiai organizuoti maisto dovanojimą. Vis dėlto ne visi restoranai turi infrastruktūrą, procesus ir personalo resursus užtikrinti tinkamą atsekamumą, laikymo sąlygas ir greitą logistiką iki paramos gavėjų.

    Kita dažnai minima priežastis yra teisinė atsakomybė ir reputacijos rizika, jei žmogus apsinuodytų netinkamai laikytu ar pasibaigusio galiojimo maistu. Nors daugelyje jurisdikcijų egzistuoja vadinamosios geros valios donorystės apsaugos, verslai neretai renkasi konservatyvų kelią, kad išvengtų ginčų ir galimų ieškinių.

    Darbuotojų maistas ir paradoksas

    Diskusijose taip pat keliama tema, kad leidus darbuotojams laisvai pasiimti likučius, gali atsirasti paskata specialiai gaminti daugiau prieš pat uždarymą. Tokia praktika, anot kai kurių restoranų valdymo specialistų, gali padidinti nuostolius ir realiai sukurti dar daugiau atliekų, todėl dalis tinklų renkasi griežtą likučių nurašymo politiką.

    Pastaraisiais metais maisto švaistymo mažinimas tampa vis svarbesne tiek verslo, tiek reguliuotojų, tiek vartotojų darbotvarkės dalimi. Tinklai dažniau diegia paklausos prognozavimo sistemas, meniu optimizavimą, dinaminį gamybos planavimą ir vidines procedūras, padedančias mažinti perteklių, tačiau viešai apie tai komunikuojama nevienodai.

    Kol „Popeyes“ nepateikia aiškiai apibrėžtos ir viešai patikrinamos politikos, socialiniuose tinkluose sklandantys pasakojimai lieka tik netiesioginiais signalais. Vis dėlto jie primena, kad maisto sauga, atsakomybė ir tvarumas dažnai susiduria vienoje, ne visada paprastai išsprendžiamoje, vietoje.

  • Kanarų salos ruošia naują mokestį turistams: mokėsi savanoriškai, bet pinigai keliaus tiksliai

    Kanarų salos ruošia naują mokestį turistams: mokėsi savanoriškai, bet pinigai keliaus tiksliai

    Kanarų salos, vienas populiariausių Ispanijos kurortų regionų, žengia neįprastą žingsnį: vietoje privalomo turisto mokesčio čia diegiama savanoriška įmoka, skirta tvarumo ir gamtos atkūrimo projektams. Tokiu būdu siekiama, kad turizmo sukuriama vertė labiau grįžtų į vietos bendruomenes ir aplinką.

    Skelbiama, kad 2025 metais salynas sulaukė 18,4 mln. lankytojų, o vidutinė viešnagės trukmė siekė apie devynias dienas. Dėl didelio srauto vis dažniau keliami klausimai, kaip finansuoti infrastruktūrą, gamtos apsaugą ir mažinti turizmo poveikį, neapkraunant vietos gyventojų.

    Kas yra RegNext fondas?

    Regiono institucijos pristatė Kanarų salų turizmo regeneracijos ir gamtos atkūrimo fondą RegNext. Jo esmė – sukurti atsekamą ir skaidrų finansavimo modelį, leidžiantį savanoriškai surinktas lėšas nukreipti tiesiai į aiškiai apibrėžtus projektus.

    Sistema bus taikoma pagrindinėse salose, įskaitant Tenerifę, Gran Kanariją, Lansarotę, Fuerteventūrą, La Palmą, La Gomerą ir El Hierro. Pirminiame etape numatyta atrinkti penkis bandomuosius projektus: po vieną salose, kur turizmo spaudimas didžiausias, ir vieną socialinį projektą visam salynui.

    „Komisija sukurs savanorišką, atsekamą ir skaidrią finansavimo sistemą, kuri leis lėšas tiesiogiai skirti regeneracijos projektams“, – nurodė Kanarų salų turizmo atstovai.

    Kokiems tikslams bus skiriamos lėšos?

    RegNext finansuojami projektai bus vertinami pagal rezultatą, o ne vien pagal išleistą biudžetą. Tarp numatomų krypčių minimas emisijų mažinimas, buveinių atkūrimas, rūšių apsauga, kraštovaizdžio gerinimas, žaliųjų darbo vietų kūrimas ir socialinės atskirties mažinimas.

    Toks požiūris atspindi augančią regeneracinio turizmo kryptį, kai tikslas nėra vien mažinti žalą, bet ir aktyviai gerinti aplinkos bei bendruomenių būklę. Europoje vis daugiau krypčių svarsto turisto mokesčius ar tikslines rinkliavas, tačiau Kanarų salų pasirinktas savanoriškas modelis išsiskiria bandymu didinti pasitikėjimą per skaidrumą.

    Ką tai reiškia keliautojams ir verslui?

    Prie iniciatyvos prisijungė turizmo rinkos dalyviai, tarp jų – „easyJet holidays“, taip pat minimos tokios organizacijos kaip „TUI“, „Expedia“, „Jet2“ ir „Jet2holidays“. Pasirašytas bendradarbiavimo susitarimas, o procesą palaikė ir UN Tourism.

    Turizmo sektorius regione yra vienas svarbiausių darbdavių: nurodoma, kad jis suteikia darbą 280 534 žmonėms. Todėl sprendimas ieškoti papildomų, bet ne privalomų lėšų šaltinių vertinamas kaip bandymas suderinti ekonominę naudą su ilgalaikiu gamtos ir vietos bendruomenių atsparumu.

    „Tikime, kad kryptys klesti tada, kai turizmas aktyviai palaiko vietas ir bendruomenes, kurios leidžia atostogoms įvykti“, – teigiama „easyJet holidays“ pareiškime.

    Keliautojams tai reikš, kad planuojant atostogas Kanarų salose greta įprastų išlaidų atsiras galimybė savanoriškai prisidėti prie konkrečių, viešai aprašytų projektų. Tikimasi, kad aiškus atsekamumas ir viešas rezultatų stebėjimas taps pagrindine paskata aukoti, net kai įmoka nėra privaloma.