Tag: UNESCO

  • 1963-aisiais prie Islandijos iškilusi Surtseja iki šiol uždara: į ją įleidžiami tik su leidimu

    1963 metais prie Islandijos krantų, po povandeninio ugnikalnio išsiveržimo, jūroje atsirado nauja sala – Surtseja. Nuo pat pirmųjų dienų ji buvo paimta saugoti, todėl ir šiandien į ją patekti galima tik gavus specialų valdžios leidimą.

    Kaip rašo „Earth.com“, išsiveržimas prasidėjo 1963 metų lapkritį ir tęsėsi beveik ketverius metus. Per tą laiką maždaug 32 kilometrų atstumu nuo Islandijos pakrantės susiformavo naujas vulkaninės kilmės žemės plotas.

    Iš pradžių sala užėmė apie 2,6 kv. km, o aukščiausias jos taškas siekė 170 metrų. Tačiau bangos, vėjas ir krituliai pamažu ardo krantus – dėl erozijos Surtseja nuolat mažėja.

    Skaičiuojama, kad 2006 metais jos plotas buvo sumažėjęs iki 1,4 kv. km. Mokslininkams tai tapo reta galimybe realiu laiku stebėti, kaip „gimsta“ ir kinta nauja sala – tiek geologiškai, tiek biologiškai.

    Kaip saloje atsirado gyvybė

    Tyrėjai salos pokyčius stebi nuo 1964 metų. Pirmieji augalų sėklų „siuntiniai“ į Surtseją atkeliavo vandenyno srovėmis.

    1965 metais šiaurinėje pakrantėje aptiktas pirmasis augalas – jūrinė garstyčia. Vėliau, natūraliais keliais, ėmė rastis ir daugiau rūšių, įsitvirtino samanos, kerpės bei grybai.

    Iki 2004 metų mokslininkai buvo užregistravę 60 augalų rūšių, taip pat dešimtis samanų, kerpių ir grybų rūšių. Be to, saloje fiksuotos 89 paukščių rūšys ir 335 bestuburių rūšys.

    Svarbų vaidmenį ekosistemos formavimuisi atliko kirai. Po to, kai 1986 metais susidarė didesnė šių paukščių kolonija, augalijos plitimas paspartėjo – paukščiai perneša sėklas, o jų išmatos praturtina dirvožemį maistinėmis medžiagomis.

    Tačiau net ir ilgainiui didelėje salos dalyje augalinis dangalas išlieka retas. Nurodoma, kad 1965–2015 metais Surtsejoje buvo aptiktos 74 augalų rūšys.

    Kodėl Surtseja saugoma griežtai

    Surtseja mokslininkams vertinga ne tik kaip unikali, natūraliai besiformuojanti ekosistema. Ji svarbi ir geologiškai: saloje paimti uolienų mėginiai atskleidė, kad jų poros laikui bėgant pildosi naujomis mineralinėmis medžiagomis, tarp jų – aliuministiniu tobermoritu.

    Šis procesas lyginamas su tuo, kas nustatyta tiriant mineralų formavimąsi senovės romėnų betoninėse uostų konstrukcijose. Tokie duomenys padeda geriau suprasti, kaip „bręsta“ vulkaninės kilmės uolienos.

    1965 metais sala paskelbta gamtos rezervatu, o 2006 metais saugoma teritorija išplėsta iki 65 kv. km. Lankytojams draudžiama atsivežti dirvožemio ar gyvų organizmų, pažeisti gamtinius objektus ir palikti šiukšles.

    Pagal IUCN World Heritage Outlook duomenis, kasmet salą aplanko tik viena–trys grupės, kiekvienoje jų būna ne daugiau kaip 10–12 žmonių. Paprastai tai mokslininkai, kurių darbas leidžia stebėti, kaip vystosi beveik žmogaus nepaliesta aplinka.

    UNESCO statusas ir salos ateitis

    2008 metais Surtseja įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Šis statusas dar labiau sustiprino apsaugą ir pabrėžė salos reikšmę mokslui.

    Vis dėlto sala ir toliau traukiasi dėl erozijos. Prognozuojama, kad ilgainiui iš jos gali likti tik atsparesnė vulkaninė „šerdis“.

  • Palikus mišką ramybėje, jis atgyja pats: Belovežo giria rodo, ką daro negyva mediena

    Palikus mišką ramybėje, jis atgyja pats: Belovežo giria rodo, ką daro negyva mediena

    Kas nutiktų, jei mišką paliktume „ramybėje“ ir nustotume jį tvarkyti kaip ūkį? Belovežo giria Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje yra vienas ryškiausių atsakymų – čia iki šiol dominuoja natūralūs gamtos procesai, o ne žmogaus suplanuotas miško „tvarkingumas“.

    Giria laikoma vienu didžiausių išlikusių senųjų Europos žemumų miškų fragmentų, kurio istorija siekia maždaug 10–12 tūkst. metų. UNESCO pabrėžia, kad centrinės jos dalys išlaikė daug natūralaus miško bruožų, kai ekosistemos struktūrą lemia biologiniai procesai, o ne ūkinė veikla.

    Žmogus šiame regione vis dėlto paliko pėdsaką: per amžius čia vyko selektyvus kirtimas, gyvulių ganymas, minima ir bitininkystė. Tačiau svarbiausia – net ir patyrus tokią įtaką, kai kurios teritorijos išliko artimos natūralaus miško būklei.

    Palyginti su tipiniu ūkiniu mišku, skirtumas matomas iš karto: Belovežo girioje nėra idealiai lygių medžių eilių ar vienodo amžiaus medynų. Čia daugiau įvairaus amžiaus medžių, lajų „langų“, tankių sąžalynų ir ypač daug negyvos medienos – nuvirtusių kamienų ir šakų, kurios lieka ten pat.

    Negyva mediena – ne „šiukšlės“, o miško pamatas

    Iš žmogaus perspektyvos nuvirtę medžiai gali atrodyti kaip netvarka, bet gamtai tai vienas svarbiausių ekosistemos elementų. Pūvantys kamienai ir nuokritos tampa namais tūkstančiams organizmų – nuo grybų ir bakterijų iki vabzdžių bei kitų bestuburių.

    Ypač reikšmingos yra saproksilinės rūšys, kurių gyvenimo ciklas bent iš dalies susijęs su negyva ar yrancia mediena. Dalis jų šiandien priskiriamos nykstančioms, o natūralaus miško sąlygos leidžia tokioms rūšims išlikti.

    Negyva mediena atlieka ir „kempinės“ funkciją: ji kaupia drėgmę, padeda sušvelninti sausrų poveikį, praturtina dirvožemį maisto medžiagomis ir sukuria palankias sąlygas sudygti jauniems medeliams. Taip vieno medžio „pabaiga“ tampa daugybės kitų gyvybės formų pradžia.

    Nuo stumbrų iki mėlynų varlių

    Belovežo giria garsėja ir itin turtinga fauna. Joje aptinkami vilkai, lūšys, briedžiai, elniai, šernai, bebrai ir daugybė kitų rūšių.

    Ypatingą vietą užima europinis stumbras – ši giria yra viena svarbiausių jo buveinių pasaulyje. Tai vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip dideliems žinduoliams reikalingos vientisos, kuo mažiau suskaidytos teritorijos.

    Tarp įdomesnių miško gyventojų minima ir smailiasnukė varlė (Rana arvalis): poravimosi metu patinai gali įgauti intensyviai mėlyną atspalvį. Dalis šio spalvos signalo matoma ir ultravioletiniame spektre, kurio žmogaus akis nefiksuoja.

    Žmogaus spaudimas niekur nedingo

    Nors Belovežo girios gamtinė vertė išskirtinė, ji išlieka pažeidžiama dėl žmogaus veiklos. Lenkijos pusėje tik dalis teritorijos saugoma nacionalinio parko ir rezervatų statusu, o likusiose dalyse taikomos įvairios miškininkystės formos.

    Anksčiau didelių ginčų kėlė planai didinti kirtimus ir pašalinti negyvas egles. Tekste cituojama WWF informacija, kad 2016 metais iš girios buvo išvežta tiek negyvos medienos, kiek natūraliai susikaupia per daugiau nei šimtmetį.

    Papildomu iššūkiu tapo 2021 metais pradėta užtvaros statyba Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje. Tokia infrastruktūra apsunkina laukinių gyvūnų judėjimą ir skaido aplinką, kuri tūkstantmečius veikė kaip gana vientisa ekosistema.

  • Italija ir Afrikos šalys stiprina kovą su meno kontrabanda: naujas mokymų planas ir skaitmeninimas

    Italija ir Afrikos šalys stiprina kovą su meno kontrabanda: naujas mokymų planas ir skaitmeninimas

    Partnerystė prieš nelegalią rinką

    Italija ir kelios Afrikos šalys plečia bendradarbiavimą, siekdamos pažaboti neteisėtą kultūros vertybių prekybą. Pagrindinis dėmesys skiriamas specialistų rengimui, muziejų rinkinių apskaitai ir artefaktų kilmės nustatymui.

    Programa įtraukta į Italijos iniciatyvą „Piano Mattei“ Afrikai ir orientuota į praktinius įrankius, kurie leidžia greičiau atpažinti įtartinus objektus rinkoje. Tokios priemonės laikomos viena efektyviausių prevencijos krypčių, nes kontrabandos grandinės dažnai išnaudoja spragas dokumentuose.

    Projektas pradėtas pagal trejų metų susitarimą tarp Italijos Nacionalinės kultūros paveldo ir kultūrinės veiklos mokyklos ir Porto Novoje, Benine, įsikūrusios École du Patrimoine Africain. Prie veiklų prisideda ir Italijos karabinierių padalinys, tiriantis nusikaltimus kultūros paveldui.

    Kodėl svarbi kilmė ir skaitmeninimas

    Mokymuose daug dėmesio skiriama rinkinių dokumentavimui, inventorių skaitmeninimui ir vadinamajai kilmės tyrimų praktikai, kai atsekama, kur objektas buvo, kam priklausė ir kokiais sandoriais pateko į rinką. Būtent neužpildytos kilmės spragos, neaiškūs nuosavybės pokyčiai ar neturėti eksporto leidimai dažnai tampa signalais, kad vertybė gali būti pavogta ar iškasta nelegaliai.

    Skaitmeniniai archyvai ir atnaujinti inventoriai laikomi kritiška grandimi, nes jie padeda institucijoms ir teisėsaugai greičiau palyginti duomenis bei atpažinti ieškomus daiktus. Praktikoje tai reiškia, kad vienas netikslus įrašas ar nuotraukos nebuvimas gali apsunkinti tiek tyrimą, tiek galimą grąžinimą.

    Pirmasis kursas subūrė muziejų ir kultūros institucijų profesionalus iš devynių prancūzakalbių Afrikos valstybių, tarp jų Alžyro, Maroko, Ruandos, Senegalo ir Tuniso. Siekiama ne tik suteikti žinių, bet ir sukurti ilgalaikius ryšius tarp administracijų bei ekspertų abiejuose žemynuose.

    Restitucija ir istorinės pamokos

    Bendradarbiavimas vyksta platesniame kontekste, kuriame daug metų keliami klausimai dėl kolonijinio laikotarpio plėšimų, neteisėtų išvežimų ir restitucijos. Vienu ryškesnių pavyzdžių laikomas Aksumo obelisko grąžinimas Etiopijai: paminklas buvo išgabentas 1937 metais ir po ilgų derybų sugrąžintas 2005 metais, o vėliau vėl pastatytas pradinėje vietoje.

    Kitas dažnai minimas atvejis – Benino bronzos, XIX amžiaus pabaigoje išgrobstytos per britų karinę ekspediciją ir išblaškytos po Vakarų kolekcijas. Pastaraisiais metais Europoje daugėja sprendimų grąžinti tokius objektus kilmės šalims, o tai didina spaudimą rinkai gerinti patikros standartus.

    Ekspertai pabrėžia, kad restitucija sprendžia istorinės neteisybės ir nuosavybės klausimus, tačiau vien jos nepakanka. Prevencija, dokumentai ir kilmės tyrimai leidžia sustabdyti naujus srautus, nes neteisėta prekyba greitai prisitaiko prie kontrolės ir dažnai persikelia į tarpininkų grandines.

    Karabinierių patirtis ir tarptautinės taisyklės

    Italijos karabinierių Kultūros paveldo apsaugos padalinys veikia nuo 1969 metų ir laikomas vienu labiausiai specializuotų Europoje. Jis tiria vagystes, nelegalius kasinėjimus, neteisėtą eksportą ir prekybą, o tarptautinės operacijos neretai vykdomos kartu su užsienio institucijomis.

    Tarptautiniu lygmeniu svarbi 1970 metų UNESCO konvencija, raginanti valstybes kovoti su neteisėtu kultūros vertybių importu, eksportu ir nuosavybės perdavimu. Joje akcentuojami prevenciniai instrumentai, tokie kaip nacionaliniai inventoriai, eksporto sertifikatai ir prekybos kontrolė.

    Programos rėmėjai teigia, kad tokie mokymai turi ilgalaikį efektą: kuo daugiau institucijų geba tinkamai aprašyti ir skaitmeninti rinkinius, tuo mažiau erdvės lieka nelegaliai rinkai. Galiausiai tai padeda saugoti ne tik muziejų fondus, bet ir bendruomenių istorinę atmintį bei teisę į savo paveldą.

  • Vilniaus rajone atgims verbų tradicija: Mozūriškių dvare kuriami „Verbų namai“

    Vilniaus rajone atgims verbų tradicija: Mozūriškių dvare kuriami „Verbų namai“

    Vilniaus rajone, atnaujintoje Mozūriškių dvaro sodyboje, planuojama įkurti „Verbų namus“ – naują kultūros erdvę, skirtą Vilniaus krašto verbų rišimo tradicijai saugoti, pristatyti ir perduoti jaunajai kartai. Lankytojams čia numatomos parodos, edukacijos ir galimybė patiems išbandyti verbų rišimą.

    Vilniaus rajono savivaldybės taryba spalio 16 dieną pritarė viešosios įstaigos „Verbų namai“ steigimui. Naujoji įstaiga perims ir išplės iki šiol Čekoniškių verbų ir buities seklyčioje vykusias veiklas, tačiau dvaro erdvės leis priimti daugiau lankytojų ir sukurti platesnę programą.

    „Vilniaus krašto verbos – mūsų rajono išskirtinumas, kuriuo galime didžiuotis. Norime, kad ši tradicija būtų ne tik saugoma, bet ir toliau gyvuotų, būtų įdomi jaunajai kartai ir atrandama vis naujų žmonių“, – sakė Vilniaus rajono savivaldybės meras Robert Duchnevič.

    Ne tik paroda, bet ir patirtis

    „Verbų namuose“ planuojama rengti edukacijas, parodas, konferencijas, seminarus ir kitus renginius, kuriuose verbų rišimas būtų pristatomas ne kaip vienkartinis amatas, o kaip gyva bendruomenės tradicija. Numatyta kaupti ir saugoti verbų kolekciją, sisteminti medžiagą bei ją pristatyti visuomenei.

    Planuojama, kad ekspozicijoje atsiras šiuolaikiški sprendimai: vaizdo pasakojimai, interaktyvūs pažinimo elementai, verbų rišėjų liudijimai. Tokie formatai vis dažniau pasirenkami muziejuose, siekiant įtraukti šeimas ir jaunimą bei pailginti lankytojų laiką ekspozicijoje.

    „Norime, kad verbų rišimo tradicija būtų artima ir suprantama įvairių kartų žmonėms. „Verbų namuose“ bus erdvės susitikti, kartu rišti verbas, pažinti jų kūrėjų istorijas“, – sakė Vilniaus rajono savivaldybės vicemerė Edita Tamošiūnaitė.

    Kodėl tai svarbu paveldui?

    Vilniaus krašto verbų rišimo tradicija yra įtraukta į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Tokios tradicijos laikomos ypač jautriomis, nes jų tęstinumas priklauso nuo meistrų, bendruomenių ir nuoseklaus mokymo, o ne nuo vien fizinių eksponatų išsaugojimo.

    2025 metais Lietuva pateikė paraišką šią tradiciją įtraukti į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Jei paraiška būtų patvirtinta, tai paprastai reiškia didesnį tarptautinį matomumą, augantį kultūrinį turizmą ir stipresnį įsipareigojimą užtikrinti tradicijos perdavimą.

    Perkėlimas į dvarą – dėl augančio susidomėjimo

    Daugiau kaip du dešimtmečius svarbus tradicijos centras buvo Čekoniškių verbų ir buities seklyčia, veikusi kaip Vilniaus krašto etnografinio muziejaus filialas. Tačiau lankytojų srautams augant ir veikloms plečiantis, ankstesnės patalpos tapo per ankštos, todėl pasirinkta plėtra Mozūriškių dvaro sodyboje.

    Savivaldybė akcentuoja, kad vieta parinkta neatsitiktinai: Mozūriškių apylinkės siejamos su verbų rišėjų tradicijomis, o atnaujintas dvaras leidžia sujungti architektūrinį paveldą su gyvąja kultūra. Skelbiama, kad oficialus „Verbų namų“ atidarymas numatomas iki 2026 metų pabaigos, tikslesnę informaciją žadama pateikti vėliau.

  • Pavargote nuo rudens darganų? Ši Europos sostinė sušildys saule ir fado muzika

    Norint trumpam pakeisti aplinką ir pabėgti nuo vėsaus, lietingo sezono, nebūtina planuoti tolimų kelionių. Kartais užtenka patogių batų, trumpo skrydžio ir miesto, kuriame gyvenimo ritmas lėtesnis. Lisabona dažnai minima kaip viena geriausių krypčių ilgiems pasivaikščiojimams, vaizdams ir gyvai muzikai.

    Portugalijos sostinė įsikūrusi prie Atlanto, ant kalvų, todėl čia net ir trumpa išvyka gali tapti aktyvia: stačios gatvės, apžvalgos aikštelės ir ilgos promenados greitai priverčia pamiršti kasdienybę. Miesto charakterį kuria istoriniai kvartalai, tokie kaip Alfama ar Bairro Alto, kur siauruose skersgatviuose lengva pasiklysti ir tuo pačiu pasijusti atradėju.

    Vienas ryškiausių Lisabonos simbolių yra fado, melancholiškas portugalų muzikos žanras, dažnai atliekamas mažose, jaukiose erdvėse vakarais. Ši tradicija įtraukta į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, o keliautojams ji tapo neatsiejama patirties dalimi. Klausantis fado, miestas atsiveria ne per lankytinus objektus, o per nuotaiką.

    Saulė, vandenynas ir pasivaikščiojimai

    Lisabona vilioja švelnesniu klimatu nei dauguma Šiaurės ir Vidurio Europos miestų, todėl rudenį ar žiemą čia dažnai ieškoma daugiau šviesos ir šilumos. Net ir vėsesnėmis dienomis patogu planuoti maršrutus pėsčiomis, o pakeliui stabtelėti kavinėse paragauti vietinių desertų ar jūros gėrybių patiekalų.

    Keliautojai dažnai derina miesto pažinimą su trumpomis išvykomis prie vandenyno. Iš Lisabonos nesudėtinga pasiekti pakrantės miestus, kur galima pasivaikščioti paplūdimiais, stebėti bangas ar tiesiog atsikvėpti nuo miesto šurmulio. Tokie maršrutai populiarūs ir todėl, kad nereikalauja ilgo planavimo.

    Ką verta žinoti planuojant kelionę

    Pastaraisiais metais Lisabona tapo itin populiari, todėl apgyvendinimą ir bilietus verta planuoti iš anksto, ypač savaitgaliais ir šventiniu laikotarpiu. Mieste daug stačių įkalnių, tad patogiausia rinktis avalynę, skirtą ilgesniam vaikščiojimui. Viešasis transportas gerai išvystytas, tačiau dalį vietų paprasčiausia pasiekti pėsčiomis.

    Norint patirti miestą autentiškai, verta palikti vietos spontaniškiems atradimams: užsukti į mažesnes užeigas, apžvalgos aikšteles ar koncertus. Lisabonos žavesys dažnai slypi detalėse, o ne vien žymiausiuose taškuose. Tokia kelionė tinka tiems, kurie nori ir poilsio, ir įspūdžių vienu metu.

  • Šis traukinys Alpėse atima žadą: Berninos maršrutas į Italiją vadinamas kelione kartą gyvenime

    Ne visos kelionės skirtos kuo greičiau pasiekti tikslą. Yra maršrutų, kuriuose svarbiausia yra pati kelionė, todėl verta atsisėsti prie lango, atidėti išmanųjį telefoną ir stebėti vaizdus. Viena ryškiausių tokių patirčių Europoje laikomas Šveicarijos Bernina Express maršrutas per Alpes iki Tirano Italijoje.

    Šis traukinys keliauja per Graubiundeną ir per Berninos perėją pasiekia Italijos Lombardiją, o didelė dalis kelio driekiasi aukštikalnėmis. Keliautojai čia pamato ledynus, kalnų ežerus ir mažus kaimelius, įsikūrusius siauruose slėniuose, todėl vaizdai dažnai tampa pagrindine kelionės priežastimi.

    Bernina Express važiuoja Rhätische Bahn tinklu, kuris įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą kaip išskirtinis kalnų geležinkelių inžinerijos pavyzdys. Maršrutas vertinamas dėl viadukų, tunelių ir sprendimų, leidžiančių geležinkeliui įveikti sudėtingą reljefą be agresyvių trasos korekcijų.

    Viena labiausiai atpažįstamų atkarpų yra Landwasser viadukas, kur traukinys per akmeninį tiltą įvažiuoja tiesiai į tunelį uolos šlaite. Kita simbolinė vieta yra Brusio spiralinis viadukas, kur traukinys apsuka ratą, kad įveiktų aukščio skirtumą išlaikydamas saugų nuolydį.

    Keliaujant šiuo maršrutu svarbi ir sezoniškumo detalė: žiemą dominuoja snieguotos viršūnės ir ryškūs kontrastai, o vasarą atsiveria žali šlaitai bei ežerų pakrantės. Dėl to bilietus ir vietų rezervacijas keliautojai dažnai planuoja iš anksto, ypač piko mėnesiais, kai panoraminiai vagonai būna greitai užpildomi.

    Nors Bernina Express dažnai vadinamas turistiniu traukiniu, tai kartu yra ir reali regiono susisiekimo infrastruktūros dalis, jungianti kalnų gyvenvietes. Keliautojams tai patogu ir dėl to, kad kelionę galima derinti su nakvyne St. Moritz ar kitose stotelėse, o galutinį tašką Tirane lengva įtraukti į platesnį Italijos šiaurės maršrutą.

    Norintiems tokios kelionės patirties verta atkreipti dėmesį į praktines smulkmenas: vietos rezervacija Bernina Express reisuose dažnai yra atskira, be to, orai kalnuose gali staigiai keistis. Tačiau būtent ši nenuspėjamumo ir įspūdingos panoramos kombinacija ir kuria reputaciją, dėl kurios maršrutas įvardijamas kaip viena įsimintiniausių kelionių traukiniu Europoje.

  • Pompėjos katės tapo naujos foto knygos žvaigždėmis: kaip kolonija saugoma tarp griuvėsių

    Pompėjos katės tapo naujos foto knygos žvaigždėmis: kaip kolonija saugoma tarp griuvėsių

    Pompėjos katės – naujos knygos centre

    Pompėjos archeologiniame parke gyvenančios katės, daugybės turistų fotografuojamos kasmet, tapo naujos fotografijų knygos herojėmis. Leidinys pasakoja apie maždaug 40–50 kačių koloniją, kuri įsikūrusi tarp senovės miesto griuvėsių.

    Knyga pavadinta „Cats of Pompeii“ ir išleista leidyklos „Giunti Editore“ bendradarbiaujant su Pompėjos archeologiniu parku. Joje surinktos nuotraukos bei istorijos atveria kasdienybę vietoje, kuri įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

    Nuotraukos iš tyliausių parko akimirkų

    Leidinio idėja gimė iš archeologės ir fotografės Silvios Vacca parkui padovanotų kadrų. Nuotraukose katės fiksuojamos vaikštinėjančios tarp romėniškų namų, sodų ir gatvių, taip sukuriant neįprastą Pompėjos vaizdą.

    Pasak parko atstovų, fotografijose atsiveria Pompėja tuo metu, kai lankytojų srautai nuslūgsta ir senovės miestas vėl nutyla. Tokiose akimirkose gyvūnai tampa ryškia kraštovaizdžio dalimi, o jų buvimas – savotišku gyvu tiltu tarp dabarties ir istorijos.

    Kaip suderinama gyvūnų gerovė ir paveldo apsauga

    Parka prižiūrima kačių kolonija stebima nuolat, siekiant suderinti gyvūnų gerovę su archeologinio paveldo išsaugojimu ir lankytojų saugumu. Parke taikoma valdymo sistema, kuri leidžia sekti kolonijos dydį, būklę ir poreikius.

    Taip pat įdiegta vaizdo stebėjimo infrastruktūra, skirta mažinti gyvūnų palikimo parke riziką. Administracija pabrėžia, kad apleisti gyvūnai tokiose vietose tampa ne tik gerovės, bet ir apsaugos iššūkiu, nes didėja nekontroliuojamos populiacijos bei ligų rizika.

    Bendradarbiaujant su organizacija „Archeogatti Onlus“ vykdomos sterilizacijos programos, sveikatos patikros ir kitos priežiūros priemonės. Dalį kačių, jei įmanoma, siekiama perduoti globai, kartu užtikrinant nuoseklų šėrimo ir priežiūros procesą.

    „Tai yra būdas vienu metu saugoti paveldą ir gyvūnus, kurie čia gyvena jau daugelį metų“, – teigiama parko komunikacijoje.

    Leidinį „Cats of Pompeii“ galima įsigyti Pompėjos archeologinio parko prekybos vietose ir per leidyklos platinimo kanalus.

  • Milžiniški vėžliai Seišeliuose vos neišnyko, o dabar jų jau daugiau nei žmonių

    Milžiniški vėžliai Seišeliuose vos neišnyko, o dabar jų jau daugiau nei žmonių

    Seišelių Aldabros atole gyvenantys milžiniški Aldabros vėžliai po ilgų apsaugos dešimtmečių pasiekė rekordinį gausumą. Naujausia viso atolo populiacijos analizė rodo, kad šių roplių dabar yra daugiau nei gyventojų visose Seišelių salose.

    Mokslininkų vertinimu, Aldabroje laisvai klaidžioja daugiau kaip 180 000 milžiniškų vėžlių. Tai ryškus posūkis lyginant su XIX amžiumi, kai dėl intensyvios medžioklės ir žmonių veiklos populiacija buvo sumenkusi iki mažiau nei 1 000 individų.

    „Daugiau nei 180 000 milžiniškų vėžlių mūsų atole yra įrodymas, ką gali ilgalaikis įsipareigojimas gamtos apsaugai“, – sakė Seišelių salų fondo vadovė ir tyrimo bendraautorė Frauke Fleischer-Dogley.

    Pasak tyrėjų, šiandienos rezultatus lėmė nuoseklūs apsaugos sprendimai: 1981 metais Aldabra paskelbta griežtu gamtos rezervatu, o 1982 metais įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Tokia teisinė apsauga sumažino tiesioginį žmonių poveikį ir leido populiacijai stabiliai atsigauti.

    Skaičiavimus apsunkino tanki augmenija ir didelės, sunkiai prieinamos teritorijos, todėl buvo taikomi modeliai, leidžiantys įvertinti ir nepastebėtus gyvūnus. Tyrėjai pabrėžia, kad tai pirmas toks nuoseklus populiacijos įvertinimas nuo 1990-ųjų, sukuriantis atskaitos tašką ateities stebėsenai.

    „Modeliuodami tai, ko nematėme, kartu su tuo, ką užfiksavome, sukūrėme patikimiausią bazinį šios ikoninės rūšies įvertį“, – sakė salų biologė Nancy Bunbury.

    Tyrime taip pat išskiriamos vietos, kur vėžliai telkiasi dažniau: atviros žolynų erdvės, palaikomos nuolatinio ganymo, tampa savotiškais biologinės įvairovės židiniais. Mokslininkai atkreipia dėmesį, kad šie gyvūnai veikia kaip ekosistemos inžinieriai, formuodami augalijos struktūrą ir kurdami sąlygas kitoms rūšims.

    Vis dėlto rekordiniai skaičiai nereiškia, kad rizikos išnyko. Aldabra išlieka pažeidžiama klimato kaitos poveikiui, ypač jūros lygio kilimui ir sausrų dažnėjimui, kurie mažoms saloms ir atolams kelia egzistencinę grėsmę.

    Be to, invazinės rūšys, tarp jų sulaukėjusios katės ir juodosios žiurkės, gali naikinti kiaušinius bei jauniklius, silpnindamos natūralų populiacijos atsinaujinimą. Specialistai pabrėžia, kad būtent tokie ilgalaikiai veiksniai dažnai lemia, ar atsigavimas tampa tvarus.

    „Svarbu prisiminti, kad šie skaičiai yra atskaitos taškas, o ne galutinis tikslas“, – sakė Ekseterio universiteto ekologas Dave Hudson.

    Mokslininkų teigimu, tolesnė sėkmė priklausys nuo nuolatinės stebėsenos, greito reagavimo į invazinių rūšių grėsmes ir klimato kaitos poveikio valdymo priemonių. Aldabros atvejis vis dažniau minimas kaip pavyzdys, kad ilgalaikė, nuosekli apsauga gali ne tik išgelbėti rūšį, bet ir sugrąžinti ją į istorinį gausumą.

  • Seyšeliuose milžiniškų vėžlių jau daugiau nei gyventojų: Aldabros atole suskaičiuota apie 183 tūkst.

    Aldabros atole Seyšeliuose užfiksuotas rekordinis aldabrinių milžiniškų vėžlių skaičius – naujausias vertinimas rodo apie 183 000 individų. Tai daugiau, nei šalyje gyvena žmonių, o mokslininkai šį rezultatą vadina vienu ryškiausių gamtosaugos laimėjimų Indijos vandenyno regione.

    Duomenys gauti apibendrinus 2018–2022 metais vykdyto ilgalaikio stebėjimo rezultatus, kuriuos rinko Seyšelių salų fondas kartu su Ekseterio universitetu. Tyrimas publikuotas mokslo žurnale Ecology and Evolution, o autoriai pabrėžia, kad tai pirmas toks nuoseklus viso atolo masto įvertinimas per kelis dešimtmečius.

    Praeityje ši rūšis buvo atsidūrusi ties išnykimo riba: XIX amžiuje dėl intensyvaus naikinimo populiacija buvo smarkiai nusmukusi, kai kuriais vertinimais – iki mažiau nei 1 000 individų. Situaciją pakeitė griežtesnė apsauga: 1981 metais Aldabra tapo griežtu gamtos rezervatu, o 1982 metais įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

    Gamtosaugininkai pabrėžia, kad svarbus buvo nuoseklus darbas vietoje, kontrolė ir ilgametės priemonės, leidusios atkurti buveines ir mažinti žmogaus daromą spaudimą. Pastaraisiais metais vertinimai rodo ne staigų šuolį, o stabilų, sveikos populiacijos lygį.

    Naujas skaičius nereiškia, kad nuo praėjusio amžiaus pabaigos vėžlių beveik padvigubėjo. Tyrėjai aiškina, kad ankstesni skaičiavimai galėjo būti mažesni, nes dalis gyvūnų tiesiog likdavo nepastebėti tankioje augmenijoje, pavėsyje ar sunkiau prieinamose vietose.

    Šįkart naudotas pažangesnis statistinis modeliavimas, leidžiantis įvertinti ir tuos individus, kurių stebėtojai realiai nematė. Metodika padėjo atsižvelgti į skirtingą matomumą skirtingose Aldabros buveinėse ir sumažinti tikimybę, kad rezultatas būtų sistemingai nuvertintas.

    Nors populiacija šiuo metu laikoma stabilia, mokslininkai įspėja, kad didžiausia ilgalaikė rizika susijusi su klimato kaita. Prognozuojama, kad dažnesnės ir ilgesnės sausros gali mažinti maisto bei pavėsio išteklius, o kylantis jūros lygis kelia grėsmę žemumoms atole.

    Grėsmių išlieka ir dėl invazinių žinduolių, kurie gali naikinti kiaušinius ir jauniklius. Pavyzdžiui, laukinės ožkos, anksčiau padariusios daug žalos augmenijai, buvo išnaikintos 2012 metais, tačiau kai kuriose teritorijose dar tenka spręsti sulaukėjusių kačių ir juodųjų žiurkių daromą žalą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad dabartinis skaičius yra atskaitos taškas, kuris ateityje leis tiksliau stebėti pokyčius ir laiku reaguoti. Būtent tokia ilgalaikė stebėsena, jų teigimu, yra geriausias būdas užtikrinti, kad viena sėkmingiausių regiono gamtosaugos istorijų išliktų tvari ir ateinančiais dešimtmečiais.

  • UNESCO pripažino Kazachstano uolose iškaltas mečetes: atskleidė, kas laukia Mangystau

    UNESCO pripažino Kazachstano uolose iškaltas mečetes: atskleidė, kas laukia Mangystau

    UNESCO sprendimas ir jo reikšmė

    Penki Kazachstano Mangystau regione uolose iškirstų mečečių kompleksai su susijusiomis šventvietėmis įtraukti į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Sprendimas priimtas Pasaulio paveldo komiteto 48-ojoje sesijoje, vykusioje Pietų Korėjos Busane.

    Naujasis įrašas apima Beket-Ata, Shopan-Ata, Karaman-Ata, Shakpak-Ata ir Sultan-Epe šventoves, datuojamas maždaug nuo 12 iki 18 amžiaus. UNESCO vertinimu, jos atspindi išskirtinę dvasinę tradiciją, susiformavusią prisitaikant prie vietos gamtos ir kraštovaizdžio.

    Mangystau dvasinė tradicija

    Mangystau dažnai vadinamas klajoklių kultūros ir dvasinių praktikų sankirta: čia sufi islamo tradicijos ilgainiui persipynė su senesniais protėvių kulto ir kraštovaizdžio šventumo įsivaizdavimais. Ši sintezė, pasak UNESCO, matoma tiek ritualuose, tiek architektūroje.

    Sufizmo kontekste priesaga Ata reiškia pagarbinį kreipinį į gerbiamą dvasinį autoritetą ar protėvį. Dalis Mangystau šventovių siejamos su dvasine linija, kildinama iš garsaus sufi mokytojo Khoja Ahmed Yasawi, kurio mokymas prisidėjo prie islamo plitimo tarp tiurkų tautų Vidurinėje Azijoje.

    Kas išskirtinio uolų mečetėse?

    Šios šventovės vietinių dažnai vadinamos požeminėmis mečetėmis, nors jų formos įvairios: vienos įrengtos natūraliuose urvuose, kitos iškaltos stačiose uolų sienose ar iškastos grunte. Tokia architektūra buvo praktiška pusdykumių sąlygomis, nes suteikdavo pastogę nuo karščio ir vėjų.

    Kompleksuose paprastai yra maldos erdvės, mihrabai, patalpos susikaupimui ir apmąstymams, taip pat su dvasiniais mokytojais siejami kapai. Kai kur įrengtos atskiros celės tyliai meditacijai, o šalia neretai driekiasi senos kapinės, datuojamos net nuo 10 iki 20 amžiaus.

    Sufijų mokytojai ir legendos

    Pasakojimuose apie šventoves susipina istoriniai faktai ir vietos tradicijos. Pavyzdžiui, Karaman-Ata siejamas su ankstyvuoju islamo sklaidos laikotarpiu regione, o šalia esantis nekropolis laikomas vienu seniausių Mangystau teritorijoje.

    Beket-Ata tradiciškai apibūdinamas kaip mokslininkas, gydytojas ir architektas, o liaudies pasakojimuose jam priskiriami neįprasti gebėjimai. Tokios istorijos sustiprina piligrimystės tradiciją ir paaiškina, kodėl dalis vietų iki šiol laikomos ypatingomis ne tik religiniu, bet ir tapatybės požiūriu.

    Piligrimai, turizmas ir ateities planai

    Mangystau šventovės šimtmečius traukė piligrimus, o UNESCO statusas paprastai dar labiau padidina tarptautinį susidomėjimą. Lankytojams pabrėžiamos pagarbos taisyklės, ypač kukli apranga, o moterims kai kur rekomenduojama prisidengti galvą prieš įžengiant į požemines erdves.

    Kazachstanas skelbia planuojantis gerinti susisiekimą su atokiomis vietomis ir plėtoti infrastruktūrą, kartu saugant paveldą. Tarp minimų krypčių yra restauravimo darbai, lankytojų centrų plėtra ir praktiniai sprendimai, tokie kaip patogesni keliai bei ryšio gerinimas, kad augant srautams būtų išlaikytas vietų autentiškumas.

    UNESCO įrašas Mangystau šventovėms reiškia ne tik tarptautinį pripažinimą, bet ir aiškesnį įsipareigojimą jas saugoti. Tai gali tapti postūmiu tiek regiono kultūriniam turizmui, tiek nuoseklesniam paveldosaugos finansavimui ir ilgalaikiam lankytojų srautų valdymui.