Kultūra ir civilinė infrastruktūra gali tapti vienu iš praktiškiausių būdų mažinti įtampas Artimuosiuose Rytuose, ypač Sirijoje, teigia dalis Europoje gyvenančių sirų intelektualų. Jų siūlymas Briuseliui paprastas: vietoje vien politinių deklaracijų remti apčiuopiamus paveldo atkūrimo ir kasdienio gyvenimo atstatymo projektus.
Šios krypties šalininkai akcentuoja, kad paveldas čia nėra vien muziejų tema. Atkuriant miestų audinį, švietimą, kultūros institucijas ir susisiekimą, kartu atkuriamas pasitikėjimas tarp bendruomenių, kurį per ilgus karo metus ardo smurtas, propaganda ir skurdas.
Vienas iniciatyvos veidų yra muzikologas Nabil Al Lao, kadaise vadovavęs Damasko konservatorijai ir prisidėjęs prie miesto operos teatro kūrimo. Jis teigia, kad kelios ES valstybės narės turi realius instrumentus pradėti kultūros politiką Levante, kuri, jo vertinimu, galėtų peraugti į platesnį politinį procesą.
„ES šalys, ypač Prancūzija, Vokietija, Italija ir Ispanija, turi įrankių pradėti kultūros politiką Levante taip, kad pirmasis poveikis būtų matomas ir galėtų virsti platesniu procesu“, – sakė Nabil Al Lao.
Pasak jo, tai neturėtų apsiriboti kultūrine diplomatija ar pavienėmis parodomis. Idėja siūlo „karo teatrą“ paversti archeologiniu ir urbanistiniu atsigavimo lauku, derinant paveldo atstatymą su vandentvarkos, transporto, mokyklų, bibliotekų ir kitų civilinių objektų atnaujinimu.
Sirijos karas, prasidėjęs 2011 metais, paliko milžinišką žalą tiek žmonėms, tiek miestams. Kultūros paveldo nuostoliai tapo vienu ryškiausių konflikto simbolių, o Palmyra, Alepas ir kitos istorinės vietovės ilgus metus buvo niokojamos karo veiksmų, plėšikavimo ir ekstremistinių grupuočių sąmoningo naikinimo.
Nabil Al Lao biografija šiame kontekste išsiskiria: jis buvo aukšto lygio vertėjas, dalyvavęs svarbiuose diplomatiniuose kontaktuose, o vėliau dėl karo ir politinių aplinkybių tapo pabėgėliu Europoje. Pastaraisiais metais jis kalba apie norą grįžti į Damaską ir pereinamojo laikotarpio valdžiai pristatyti konkrečius atkūrimo pasiūlymus.
Kitas siūlomos strategijos akcentas yra tarpvalstybiniai projektai, kurie kurtų ne tik ekonominį, bet ir simbolinį ryšį. Pavyzdžiu įvardijama istorinė Damasko ir Baalbeko geležinkelio jungtis, kurios atgaivinimas, iniciatorių manymu, vienu metu stiprintų viešąjį transportą, regiono ekonomiką ir kultūrinį turizmą.
Toks požiūris siejamas ir su platesniu Libano bei Sirijos santykių kontekstu, kuriame dešimtmečius persipina karai, politinės įtakos kova ir išorės žaidėjų interesai. Pastarojo meto konfliktai regione ne tik pareikalavo aukų ir sugriovė infrastruktūrą, bet ir palietė senovės paminklus, kurie yra svarbūs viso regiono tapatybei.
Italijoje dirbanti arabų kalbos ir kultūros profesorė Maria Francesca Corrao pabrėžia, kad Sirijos paveldo atgaivinimas jau remiasi realiais akademiniais ir tarptautiniais tinklais. Pasak jos, Europoje gyvenantys sirų studentai ir intelektualai padeda atkurti ryšius, kurie leidžia tęsti archeologinius ir restauravimo darbus.
„Sirų intelektualų ir studentų tremtyje pastangos leido atsirasti iniciatyvoms, kurios remiasi noru sugrįžti ir gelbėti šalį per kultūrą“, – sakė Maria Francesca Corrao.
Praktinėje plotmėje daug vilčių siejama su tarptautiniais tyrimų ir restauravimo projektais, kuriuose dalyvauja Europos universitetai ir specialistai. Archeologiniai tyrimai kai kuriose vietovėse buvo atnaujinti po ilgos pertraukos, o tai leidžia ne tik fiksuoti padarytą žalą, bet ir planuoti, ką įmanoma atkurti.
Viena ryškiausių diskusijų krypčių – Palmyros atstatymas. Šis UNESCO pasaulio paveldo objektas tapo ne tik istoriniu, bet ir politiniu simboliu, o atkūrimo darbai, anot ekspertų, reikalauja ilgalaikių tyrimų, finansavimo ir saugumo garantijų, kad paveldo apsauga nevirstų vienkartine akcija.
Europos Sąjunga jau yra rėmusi UNESCO iniciatyvas, skirtas Sirijos kultūros paveldui saugoti, o parama buvo teikiama tiek per bendras programas, tiek per atskirų šalių projektus. Tuo pat metu Europos Komisija yra skyrusi 2 500 000 000 eurų paramą Sirijos pereinamajam laikotarpiui, tačiau diskusijos dėl efektyviausių prioritetų tęsiasi.
Šalininkų teigimu, kultūros ir infrastruktūros sujungimas į vieną strategiją leistų pasiekti greitesnį, žmonėms matomą rezultatą. Kritiškiausias klausimas išlieka saugumas, institucinis skaidrumas ir tai, ar paveldo atkūrimas bus paremtas vietos bendruomenių įtrauktimi, o ne vien išorės donorų darbotvarke.
