Tag: Uogos

  • 5 svarbiausi Viduržemio jūros dietos produktai, siejami su mažesniu uždegimu

    Lėtinis uždegimas organizme siejamas su rimtomis sveikatos problemomis – nuo širdies ligų iki 2 tipo diabeto ar kai kurių onkologinių susirgimų. Nors trumpalaikis (ūmus) uždegimas yra natūrali organizmo apsauginė reakcija, ilgai trunkantis gali tapti žalingas.

    Gera žinia ta, kad gyvenimo būdas, įskaitant mitybą, gali turėti įtakos uždegiminiams procesams. Vienas dažniausiai minimų mitybos modelių šioje srityje – Viduržemio jūros dieta, kurios pagrindas yra tradiciniai Viduržemio jūros regiono šalių valgymo įpročiai.

    Kaip rašo „EatingWell“, yra nemažai mokslinių duomenų, jog ši dieta siejama su mažesniais uždegimo žymenų rodikliais. Be bendro mitybos modelio, dėmesio sulaukia ir konkretūs produktai, dažnai esantys šios dietos pagrindu.

    Toliau – penki Viduržemio jūros dietai būdingi produktai, kurie įvairiuose šaltiniuose minimi kaip galintys prisidėti prie mažesnio uždegimo, bei keli praktiški patarimai, kaip juos įtraukti į kasdienį valgiaraštį.

    Alyvuogių aliejus, lašiša ir ankštiniai

    Pirmasis produktas – aukščiausios kokybės pirmo spaudimo alyvuogių aliejus. Jis laikomas vienu Viduržemio jūros dietos pagrindų, o jo sudėtyje esantys polifenoliai ir mononesočiosios riebalų rūgštys siejami su palankiu poveikiu uždegiminiams procesams.

    Alyvuogių aliejų paprasta naudoti kasdien: tinka kepimui ar daržovių troškinimui, taip pat salotų padažams. Rekomenduojama rinktis būtent pirmo spaudimo variantą ir laikyti vėsioje, tamsioje vietoje, kad ilgiau išliktų kokybiškas.

    Antrasis produktas – lašiša. Ji dažnai išskiriama dėl omega-3 riebalų rūgščių (EPA ir DHA), kurios dalyvauja organizmo reakcijose, susijusiose su uždegimo reguliavimu.

    Lašiša neretai kainuoja brangiau, tačiau paprasti receptai gali padėti išlaikyti bendrą patiekalo kainą mažesnę – pavyzdžiui, kepta lašiša su citrina, žolelėmis, daržovėmis ir pilno grūdo garnyru.

    Trečioji grupė – pupelės ir lęšiai. Ankštiniai dažnai naudojami sriubose, troškiniuose ar salotose, o jų sudėtyje esanti ląsteliena, augaliniai baltymai ir polifenoliai minimi kaip derinys, galintis būti svarbus žarnyno mikrobiotai ir uždegimo reguliavimui.

    Praktinis patarimas – dažnai į meniu įtraukti ankštinių porciją, pavyzdžiui, į salotas dėti avinžirnių, į daržovių sriubą – baltųjų pupelių, o virtus lęšius sumaišyti su alyvuogių aliejumi ir žolelėmis. Patogus pasirinkimas ir konservuotos pupelės – jei įmanoma, verta rinktis be pridėtinės druskos arba prieš vartojant nuskalauti.

    Graikiniai riešutai ir uogos

    Ketvirtasis produktas – graikiniai riešutai. Jie taip pat išsiskiria ląstelienos, polifenolių ir augalinės kilmės omega-3 (ALA) deriniu. Minimas ir tyrimas, kuriame vyresnio amžiaus žmonėms graikinių riešutų vartojimas buvo siejamas su mažesniais kai kuriais uždegimo žymenimis, nors pabrėžiama, kad ne visuose tyrimuose rezultatai būna vienodi.

    Porcija paprastai nėra didelė – apie saujelę. Riešutais galima pagardinti košes, salotas, įmaišyti į padažus ar valgyti su vaisiais kaip užkandį.

    Penktoji kategorija – uogos: mėlynės, braškės, avietės, gervuogės. Jos vertinamos dėl polifenolių, įskaitant antocianinus, kurie suteikia ryškią spalvą, ir siejamos su antioksidacinėmis bei priešuždegiminėmis savybėmis.

    Uogas galima rinktis šviežias arba šaldytas (be pridėtinio cukraus): dėti į kokteilius, maišyti su natūraliu jogurtu, berti ant košės ar naudoti kaip desertų dalį.

    Viduržemio jūros dieta – ne tik lėkštėje

    Svarbu tai, kad Viduržemio jūros „dieta“ dažnai apibūdinama kaip platesnis gyvenimo būdas, o ne vien produktų sąrašas. Prie palankesnės savijautos gali prisidėti ir įpročiai, tokie kaip reguliarus judėjimas, kokybiškas miegas, valgymas be nuolatinių trikdžių ir bendravimas valgant.

    Nors vienas produktas savaime problemų neišsprendžia, mitybos modelis, kuriame dominuoja daržovės, ankštiniai, žuvis, riešutai, uogos ir kokybiški riebalai, dažnai minimas kaip palankus pasirinkimas siekiant mažinti lėtinio uždegimo rizikos veiksnius.

  • 8 kasdieniai įpročiai po 60-ies, siejami su geresne smegenų sveikata ir ilgaamžiškumu

    Ilgesnis gyvenimas pats savaime nėra tikslas – daugeliui svarbiau išlikti savarankiškiems, judriems ir išsaugoti aštrų protą. Specialistai pabrėžia, kad tam didžiausią įtaką daro kasdieniai pasirinkimai, o ne „stebuklingi“ papildai ar brangūs sprendimai.

    Apie tai rašoma „EatingWell“ publikacijoje, kurioje aptariami įpročiai, ypač aktualūs sulaukus 60-ies. Dėmesys siūlomas ne vien gyvenimo trukmei, bet ir vadinamajai sveiko gyvenimo trukmei – metams, kuriuos žmogus praleidžia geros savijautos.

    Tarp svarbiausių krypčių išskiriama mityba, fizinis aktyvumas, miegas ir socialiniai ryšiai. Kai kurie šių įpročių siejami su mažesne demencijos rizika ar geresniais kognityviniais rodikliais, tačiau pabrėžiama, kad tai dažniausiai yra sąsajos, o ne tiesioginis priežasties ir pasekmės įrodymas.

    Vis dėlto bendra žinutė paprasta: net ir nedideli pokyčiai, daromi nuosekliai, gali padėti išlaikyti geresnę savijautą vyresniame amžiuje – nuo tvirtesnių raumenų iki stabilesnės kasdienės rutinos.

    Mitybos įpročiai, kuriuos siūlo stiprinti

    Viena dažniausiai minimų rekomendacijų – dažniau rinktis lapines daržoves. Špinatai, lapiniai kopūstai ar rukola siejami su smegenų sveikatai svarbiomis maistinėmis medžiagomis, o į kasdienį racioną juos siūloma įtraukti paprastai: į kokteilius, kiaušinienę, sriubas ar sumuštinius.

    Taip pat akcentuojamos ankštinės daržovės – pupelės, lęšiai, avinžirniai. Jos įvardijamos kaip nebrangus ir sotus augalinių baltymų bei skaidulų šaltinis, galintis dažniau pakeisti dalį mėsos patiekaluose.

    Dar vienas dažnai aptariamas pasirinkimas – alyvuogių aliejus vietoje sviesto ar kitų kietųjų riebalų. Publikacijoje minimas tyrimas, kuriame didesnis alyvuogių aliejaus vartojimas buvo siejamas su mažesne demencijos sukelto mirtingumo rizika.

    Uogos išskiriamos kaip vaisiai, ypač dažnai aptariami su smegenų sveikata siejamose mitybos kryptyse. Straipsnyje nurodoma, kad reguliarus mėlynių vartojimas kai kuriuose tyrimuose siejamas su geresne epizodine ir su kalba susijusia atmintimi vyresniame amžiuje.

    Užkandžiams siūloma dažniau rinktis riešutus, o ne traškučius ar kitus sūrius užkandžius. Aptariami tyrimai, kuriuose riešutų vartojimas vyresniame amžiuje siejamas su mažesne demencijos, silpnumo ar ankstyvos mirties rizika, o atskirame tyrime minimas ir žemės riešutų sviesto vartojimas, sietas su fizinės funkcijos rodiklių pagerėjimu.

    Judėjimas, ryšiai ir miegas – kasdieniai „ramščiai“

    Fizinis aktyvumas įvardijamas kaip vienas svarbiausių sveiko senėjimo elementų. Kaip paprastas startas minimas ėjimas – siūloma pradėti nuo realiai įgyvendinamų pasivaikščiojimų ir didinti krūvį palaipsniui.

    Publikacijoje aptariama metaanalizė, kurioje daugiau žingsnių per dieną siejosi su mažesne mirtingumo rizika, o ryšys, pasak autorių, apie 60 metų ir vyresniems žmonėms mažėjo ties maždaug 6 000–8 000 žingsnių riba. Taip pat minimas tyrimas, kuriame apie 9 800 žingsnių siejosi su mažesne demencijos rizika, bet nauda buvo matoma ir esant mažesniam žingsnių skaičiui.

    Greta ėjimo pabrėžiama ir jėgos treniruočių svarba: jos siejamos su geresne pusiausvyra, eisena ir gebėjimu lengviau atlikti kasdienius judesius, pavyzdžiui, atsistoti nuo kėdės.

    Ne mažiau dėmesio skiriama socialiniams ryšiams. Minima didelės apimties metaanalizė, kurioje socialinė izoliacija ir vienatvė buvo siejamos su didesne bet kokios priežasties mirtingumo rizika, todėl siūloma sąmoningai planuoti bendras veiklas – pasivaikščiojimus, klubus, savanorystę ar užsiėmimus.

    Galiausiai, akcentuojamas reguliarus miegas: svarbu ne tik trukmė, bet ir pastovus ritmas. Straipsnyje minimas tyrimas, kuriame taisyklingesni miego įpročiai siejosi su mažesniu mirtingumu, o kitame – trumpas miegas vidutiniame amžiuje buvo siejamas su didesne vėlesne demencijos rizika.

  • 5 produktai, kuriuos vyrams verta valgyti kas savaitę, kad padėtų palaikyti cukraus kiekį kraujyje

    Cukraus kiekio kraujyje kontrolė aktuali ne tik sergantiems diabetu – padidėjusią riziką gali turėti ir žmonės, kurie apie tai net neįtaria. JAV Ligų kontrolės ir prevencijos centrų (CDC) duomenimis, daugiau nei 2 iš 5 suaugusiųjų turi prediabetą, o 8 iš 10 apie tai nežino.

    Vyrams tai svarbu ir kaip bendros sveikatos dalis: prediabetas siejamas su didesne 2 tipo diabeto, širdies ligų ir insulto rizika. Nors vienas produktas problemos neišsprendžia, kasdieniai pasirinkimai gali turėti apčiuopiamą poveikį.

    Dietistai pabrėžia, kad greičiausią įtaką gliukozės svyravimams dažniausiai daro angliavandeniai – ypač jų rūšis ir kiekis. Dėl to svarbu rinktis daugiau skaidulų turinčius produktus ir derinti angliavandenius su baltymais bei sveikaisiais riebalais.

    Į savaitinį racioną įtraukiami avižiniai produktai, uogos, ankštiniai, lašiša ir riešutai dažnai minimi kaip palankūs pasirinkimai siekiant tolygesnės cukraus kreivės po valgio. Štai kuo jie naudingi ir kaip juos paprastai pritaikyti.

    Avižos: daugiau skaidulų, lėtesnis įsisavinimas

    Avižos išsiskiria tirpiomis skaidulomis – beta gliukanu, kuris gali lėtinti angliavandenių įsisavinimą. Dėl to po valgio gliukozės šuoliai gali būti mažesni, o jautrumas insulinui – geresnis.

    Renkantis avižas dažniau rekomenduojamos rupesnės (pvz., plikytos ar ilgiau verdamos) vietoje greitai paruošiamų, ypač pagardintų ir pasaldintų mišinių. Praktinis sprendimas – avižinė košė, „overnight“ avižos ar avižų įmaišymas į glotnučius.

    Uogos: skaidulos ir augaliniai junginiai

    Uogos vertinamos dėl skaidulų ir polifenolių – augalinių junginių, tarp kurių yra antocianinų, suteikiančių, pavyzdžiui, mėlynėms spalvą. Minima, kad šie junginiai gali būti susiję ir su priešuždegiminėmis savybėmis, taip pat palankiais rodikliais, susijusiais su cukraus kontrole.

    Norint uogas įtraukti dažniau, jos tinka ne tik desertams: galima dėti į avižas, valgyti su riešutais kaip užkandį ar papildyti salotas ir dubenėlius su kruopomis.

    Pupelės ir lęšiai: skaidulos + augaliniai baltymai

    Ankštiniai suteikia derinį, kuris dažnai laikomas palankiu cukraus lygiui: daug skaidulų ir nemažai augalinių baltymų. Apžvalgos tyrimai yra parodę, kad ankštinių vartojimas gali gerinti tiek gliukozės reakciją po valgio, tiek ilgesnio laikotarpio cukraus kontrolės rodiklius.

    Kasdienėje virtuvėje tai vieni universaliausių produktų: avinžirniai tinka salotoms, juodosios pupelės – takams ar dubenėliams, lęšiai – sriuboms. Patogu turėti virtų lęšių arba konservuotų pupelių, kad įtraukti į patiekalus būtų paprasčiau.

    Lašiša: baltymai ir omega-3

    Lašiša yra baltymų šaltinis, o baltymai, valgomi kartu su angliavandeniais, gali prisidėti prie tolygesnės cukraus reakcijos, nes lėtina virškinimą. Be to, lašiša yra omega-3 riebalų rūgščių šaltinis, siejamas su širdžiai palankia mityba ir priešuždegiminėmis savybėmis.

    Taip pat pažymima, kad lašiša, palyginti su kai kuriomis kitomis riebiosiomis žuvimis, paprastai laikoma turinčia mažiau gyvsidabrio, todėl ją galima rinktis reguliariai. Patogūs variantai – kepta lašiša darbo dienomis ar konservuota lašiša sumuštiniams ir kotletukams.

    Riešutai: sotumas ir palankus maistinių medžiagų rinkinys

    Riešutai vienoje porcijoje sujungia skaidulas, baltymus ir sveikuosius riebalus. Apžvalgos tyrimai rodo, kad riešutų vartojimas gali būti naudingas valdant 2 tipo diabetą ir cholesterolio rodiklius.

    Išsiskiria graikiniai riešutai, kurie yra augalinės kilmės omega-3 šaltinis. Paprasta idėja – riešutų sauja su uogomis kaip užkandis, riešutai ant košės ar jogurto, taip pat jų įmaišymas į glotnučius ar padažus.

    Kiti įpročiai, kurie svarbūs šalia mitybos

    Vien produktų sąrašas nėra stebuklingas sprendimas – specialistai akcentuoja ir bendrus įpročius. Tarp jų minimas judėjimas, ypač po valgio: net 10–15 minučių pasivaikščiojimas gali padėti sušvelninti gliukozės šuolius.

    Taip pat rekomenduojama valgyti reguliariau, vengti ilgų tarpų ir tuomet labai didelių porcijų, o lėkštėje derinti baltymus, skaidulų turinčius angliavandenius ir sveikuosius riebalus. Prie cukraus svyravimų gali prisidėti ir miegas bei alkoholis, todėl svarbu pasirūpinti poilsiu ir saiku.

    Jeigu kyla įtarimų dėl cukraus kiekio kraujyje ar jau nustatytas prediabetas, tikslingiausia planą aptarti su gydytoju ar registruotu dietistu – individualūs poreikiai gali skirtis.

  • Atsparus šalčiui, vaisiai verti aukso: kodėl valgomąjį derenį vis dar retai sodina?

    Atsparus šalčiui, vaisiai verti aukso: kodėl valgomąjį derenį vis dar retai sodina?

    Krūmas, kuris nustebina

    Valgomasis derenius, dar vadinamas geltonžiedžiu sedulu, Lietuvoje vis dar retai sutinkamas privačiuose soduose, nors tai viena ištvermingiausių ir ilgaamžiškiausių vaiskrūmių rūšių. Šis augalas gali augti kaip krūmas arba nedidelis medis ir, priklausomai nuo veislės bei sąlygų, pasiekia maždaug 3–7 metrų aukštį.

    Sodininkai dažniausiai renkasi įprastus vaismedžius ir uogakrūmius, tačiau valgomąjį derenį verta įtraukti dėl jo stabilumo ir nereiklumo. Jis gerai prisitaiko prie permainingų orų, o tinkamai įsitvirtinęs sode gali derėti dešimtmečius.

    Vienas ryškiausių privalumų yra ankstyvas žydėjimas, kuris dažnai prasideda dar prieš išsiskleidžiant lapams. Geltoni žiedai tampa svarbiu nektaro šaltiniu anksti pavasarį suaktyvėjusiems apdulkintojams, kai kiti augalai dar tik bunda.

    Vėliau žiedus pakeičia pailgi, vyšnią primenantys vaisiai, kurių skonis paprastai apibūdinamas kaip saldžiarūgštis. Prinokę jie tinka tiek valgymui, tiek perdirbimui, tačiau prekyboje jų pasitaiko retai, todėl nuosavas krūmas dažnai tampa praktiškiausiu sprendimu.

    Kuo naudingos šios uogos?

    Valgomojo dereniaus vaisiai vertinami dėl maistinės sudėties ir plataus panaudojimo virtuvėje. Iš jų dažnai verdamos uogienės, spaudžiamos sultys, gaminami sirupai ar kiti konservuoti produktai, o tinkamai parinkus prinokimo laiką galima išgauti ryškų aromatą ir spalvą.

    Praktikoje svarbu atsiminti, kad vaisių skonis smarkiai priklauso nuo sunokimo: per anksti nuskinti jie gali būti per rūgštūs ir kietoki. Daugeliu atvejų geriausi yra visiškai prinokę vaisiai, o kai kuriuose soduose laukiama, kol jie patys lengvai atsiskirs nuo šakelių.

    Dar vienas pliusas yra palyginti mažas jautrumas įprastoms ligoms ir kenkėjams, todėl dažnai apsieinama be intensyvios augalų apsaugos. Dėl šios priežasties derenius vis dažniau minimas tarp augalų, tinkančių mažesnės priežiūros, natūralesnės krypties sodams.

    Visgi gausesniam derliui gali padėti ne vienas, o du skirtingų veislių augalai, nes kryžminis apdulkinimas paprastai sustiprina vaisių mezgimą. Tai ypač aktualu, jei norima ne tik dekoratyvaus krūmo, bet ir reguliaraus, prognozuojamo derliaus.

    Kur sodinti ir kaip prižiūrėti?

    Valgomasis derenius geriausiai auga saulėtoje arba pusiau pavėsingoje vietoje, pageidautina apsaugotoje nuo stipraus vėjo. Kuo daugiau saulės, tuo vaisiai dažniau būna saldesni ir geriau nusispalvina, todėl sode verta ieškoti atviresnės vietos.

    Dirvai šis augalas nėra itin reiklus, tačiau palankiausia yra laidi, vidutiniškai derlinga žemė. Dažnai rekomenduojamas neutralus arba šarminis dirvožemio reakcijos tipas, o užmirkstančių vietų geriau vengti, nes ilgalaikė drėgmės perteklių sukelianti aplinka silpnina šaknis.

    Pirmaisiais metais po pasodinimo svarbiausia užtikrinti regularesnį laistymą, kad krūmas sėkmingai įsišaknytų. Vėliau jis paprastai geriau pakelia sausrą nei daugelis kitų uogakrūmių, nors per ilgesnes karščio bangas papildoma drėgmė vis tiek gali būti naudinga derliui.

    Tręšti gausiai dažniausiai nereikia, o per intensyvus tręšimas kartais skatina pernelyg vešlų augimą derliaus sąskaita. Jei norisi sustiprinti augalą, pavasarį dažniausiai pakanka saikingai įterpti komposto.

    Genėjimas dažniausiai apsiriboja lengvu lajos praretinimu po žydėjimo arba senų šakų pašalinimu kas kelerius metus. Toks atnaujinimas padeda išlaikyti krūmą gyvybingą, o vaisiams suteikia daugiau šviesos.

    Derlius dažniausiai subręsta nuo vasaros pabaigos iki rudens, priklausomai nuo veislės ir sezono eigos. Jei sode ieškoma augalo, kuris derintų dekoratyvumą, ankstyvą žydėjimą ir praktišką derlių, valgomasis derenius gali tapti vienu iš labiausiai nuvertintų pasirinkimų.

  • Užmirštas dyglėtas krūmas vėl madingas: jo uogos renkamos po šalnų ir vadinamos vitaminų bomba

    Užmirštas dyglėtas krūmas vėl madingas: jo uogos renkamos po šalnų ir vadinamos vitaminų bomba

    Tarnina: kuo ji ypatinga?

    Tarnina, dar vadinama dygliąja slyva, yra laukinis krūmas, dažnas pamiškėse, pakelėse ir gyvatvorėse. Pastaraisiais metais ji vėl atrandama dėl atsparumo, dekoratyvumo ir rudenį sunokstančių tamsiai melsvų vaisių, kurie primena mažas slyvas.

    Krūmas paprastai užauga iki 2–3 metrų, šakas dengia aštrūs dygliai, todėl jis tinka natūraliai apsauginei gyvatvorei. Anksti pavasarį tarnina gausiai pražysta baltais žiedais ir tampa svarbiu nektaro šaltiniu apdulkintojams, kai kitų žydinčių augalų dar nedaug.

    Kada ir kaip rinkti uogas?

    Tarninos uogos sunoksta vėlai, dažniausiai nuo spalio iki gruodžio, o skonis stipriai priklauso nuo oro. Šviežios uogos būna labai sutraukiančios dėl taninų, todėl tradiciškai jos renkamos po pirmųjų šalnų, kai vaisiuose sumažėja aitraus sutraukiančio skonio.

    Jei šalnų dar nebuvo, uogas galima nuskinti prinokusias ir trumpam užšaldyti namuose, kad efektas būtų panašus. Svarbu nepamiršti, kad kauliukai nėra valgomi, o perdirbant uogas juos reikėtų pašalinti.

    Tarninos dažniausiai naudojamos sultims, sirupams, uogienėms, drebučiams ir užpilams, taip pat padažams prie mėsos. Skonį sušvelnina saldesni vaisiai, pavyzdžiui, obuoliai, todėl jie neretai derinami kartu.

    Kaip auginti sode?

    Tarnina vertinama dėl nereiklumo ir atsparumo šalčiui, todėl tinka tiems, kas nori mažiau priežiūros reikalaujančių augalų. Ji gali augti ir skurdesnėse dirvose, tačiau gausesnio derliaus tikimybė didesnė, jei dirva laidi, derlingesnė, o vieta saulėta.

    Pirmaisiais metais po pasodinimo svarbiausia pasirūpinti laistymu, kol krūmas įsitvirtins, vėliau jis geriau pakelia sausras. Tręšimas paprastai nėra būtinas, tačiau sodinant galima įmaišyti komposto, kad augalas lengviau startuotų.

    Norint išlaikyti krūmą produktyvų, kas kelerius metus naudinga jį praretinti ir pašalinti senas, susikryžiavusias ar pažeistas šakas. Tarnina taip pat leidžia šaknines atžalas, todėl, jei nenorite, kad ji plėstųsi, atžalas reikia reguliariai šalinti.

    Dyglių gausa yra ir privalumas, ir trūkumas: krūmas puikiai saugo sklypo ribą ir suteikia prieglobstį paukščiams, tačiau dirbant būtinos storos pirštinės ir tankesni drabužiai. Dėl šių savybių tarnina dažnai pasirenkama natūralioms, gyvybingoms sodo gyvatvorėms, kurios rudenį dar ir duoda derlių.

  • Prieš valgydami avietes padarykite šią vonelę: taip lengviau atsikratysite lervų

    Prieš valgydami avietes padarykite šią vonelę: taip lengviau atsikratysite lervų

    Avietės atrodo nepriekaištingai, tačiau tarp smulkių kaulavaisių kartais slepiasi vos pastebimos lervos. Vien perliejimas vandeniu ne visada padeda jas pamatyti, ypač jei jos įsispraudusios į minkštimą. Dėl to dalis žmonių renkasi trumpą aviečių mirkymą paprastame tirpale.

    Specialistai atkreipia dėmesį, kad lervų gali pasitaikyti ir nuo nuosavo krūmo nuskintose uogose. Kai kurie vabzdžiai kiaušinėlius padeda dar vaisiams augant, o išsiritusios lervos minta uogos minkštimu ir išlieka pasislėpusios iki skynimo ar valgymo. Dažniausiai tai nėra ženklas, kad uogos būtinai buvo prastai prižiūrėtos.

    Kaip atlikti druskos vonelę

    Prieš plaunant verta avietes paskleisti ant lėkštės ir greitai peržiūrėti, ar nėra pelėsio, puvinio ar stipriai pažeistų uogų. Tokias uogas geriausia išmesti, nes jos greičiau užteršia likusias ir gali paskatinti gedimą. Likusias avietes patogiausia plauti mažomis porcijomis, kad nesusitrintų.

    Dažniausiai namuose naudojamas sprendimas yra trumpa druskos vonelė. Į dubenį įpilkite apie 1 litrą vėsaus vandens ir ištirpinkite maždaug 1 valgomąjį šaukštą valgomosios druskos, tada švelniai panardinkite avietes kelioms minutėms. Sūrus vanduo gali paskatinti dalį lervų pasišalinti iš uogų, todėl jas lengviau pastebėti vandenyje.

    Išėmus avietes svarbu jas perlieti švelnia vėsaus tekančio vandens srove, kad neliktų druskos. Uogų nereikėtų trinti ar intensyviai maišyti, nes jos labai lengvai susispaudžia ir ima leisti sultis. Taip pat verta prisiminti, kad net ir mirkymas negarantuoja, jog bus pašalinta visiškai viskas.

    Actas ar soda: kada verta, o kada ne

    Kai kurie žmonės vietoj druskos renkasi nedidelį kiekį acto, nes toks tirpalas gali padėti pašalinti dalį nešvarumų. Vis dėlto per ilgas kontaktas su vandeniu avietėms ypač nepalankus, nes jos greitai suminkštėja ir pradeda irti. Po tokio mirkymo uogas būtina gerai nuplauti švariu vandeniu.

    Kitas populiarus būdas yra mirkymas vandenyje su soda, dažniausiai naudojant apie 1 valgomąjį šaukštą sodos 1 litrui vandens. Tačiau nereikėtų tikėtis, kad toks metodas patikimai pašalins visus galimus pesticidų likučius, o kelių skirtingų vonelių taikymas iš eilės dažniau kenkia uogų tekstūrai nei duoda naudos. Daugeliu atvejų pakanka kruopštaus, bet trumpo nuplovimo vėsiu vandeniu.

    Kodėl aviečių neverta plauti iš anksto

    Avietes geriausia plauti tik prieš pat valgymą. Jei planuojate jas laikyti šaldytuve dieną ar dvi, uogos turėtų likti sausos, nes drėgmė spartina pelėsio atsiradimą ir minkštėjimą. Tai ypač svarbu, jei uogos pirktos dėžutėse ir jau būna lengvai prispaustos.

    Nuplautas avietes verta trumpam perkelti į sietelį ir atsargiai nusausinti, pavyzdžiui, padėjus ant popierinio rankšluosčio. Taip pašalinsite vandens perteklių jų nesuspausdami. Jeigu uogos buvo mirkytos druskos ar acto tirpale, geriausia jas suvalgyti tą pačią dieną.

  • Mokslininkai įvertino: ši šiaurietiška dieta siejama su mažesne mirties rizika – kas joje svarbiausia

    Mokslininkai įvertino: ši šiaurietiška dieta siejama su mažesne mirties rizika – kas joje svarbiausia

    Kas yra šiaurietiška dieta?

    Šiaurietiška, dar vadinama nordiška ar skandinaviška, mityba remiasi tradiciniais Švedijos, Norvegijos, Danijos, Suomijos ir Islandijos valgymo įpročiais. Ji turi panašumų su Viduržemio jūros dieta, tačiau vietoje alyvuogių aliejaus dažniau pasirenkamas rapsų aliejus, o meniu pagrindą sudaro vietiniai, vėsesniam klimatui būdingi produktai.

    Šios mitybos krypties esmė – daugiau augalinio maisto: daržovių, vaisių, ankštinių ir pilno grūdo produktų. Taip pat įtraukiama žuvis, riešutai, sėklos, natūralūs pieno produktai, o itin perdirbtas maistas, saldumynai bei raudona ir perdirbta mėsa ribojami.

    Ką rodo naujesni tyrimų duomenys?

    Mokslinėje publikacijoje, pasirodžiusioje leidinyje The American Journal of Clinical Nutrition, analizuoti dviejų Švedijos populiacinių tyrimų duomenys. Dalyviai kelis kartus pildė mitybos ir gyvenimo būdo klausimynus, o vėliau informacija sieta su ligoninių įrašais, onkologinių susirgimų registrais ir mirtingumo duomenimis.

    Iš viso tiriamoje grupėje fiksuotos 29 255 mirtys, o mokslininkai pasitelkė statistinį modeliavimą, kad įvertintų galimus sveikatos pokyčius, jei mityba būtų artimesnė šiaurietiškam modeliui. Svarbu pabrėžti, kad tai nėra eksperimentas, kuriame žmonėms buvo paskirta konkreti dieta, o modeliuojamas ryšys pagal realaus gyvenimo duomenis.

    Apibendrintuose rezultatuose nurodyta, kad šiaurietiška dieta siejosi su maždaug 4 proc. mažesne mirties rizika, lyginant su įprastu mitybos modeliu. Tyrėjai taip pat atkreipė dėmesį, kad sveikiau valgantys žmonės dažniau turi ir kitų palankių įpročių, pavyzdžiui, daugiau juda ar rečiau rūko, todėl tokio tipo tyrimuose ne visada įmanoma iki galo atskirti visus veiksnius.

    Kokie produktai laikomi svarbiausiais?

    Vienas šiaurietiškos dietos ramsčių – pilno grūdo produktai, tokie kaip avižos, rugiai, miežiai ir viso grūdo duona. Skirtingai nei rafinuoti grūdai, pilno grūdo produktai išlaiko sėlenas ir gemalą, todėl paprastai turi daugiau skaidulų bei mikroelementų.

    Skaidulos siejamos su geresne žarnyno veikla, ilgesniu sotumu ir palankesniu cholesterolio bei gliukozės rodiklių valdymu. Stebimieji tyrimai dažnai rodo, kad didesnis pilno grūdo produktų vartojimas siejamas su mažesne širdies ir kraujagyslių ligų rizika, tačiau tai vis dar nėra garantija, kad poveikis bus vienodas kiekvienam žmogui.

    Kitas svarbus elementas – uogos ir kiti vietiniai vaisiai, pavyzdžiui, mėlynės, avietės, gervuogės ar juodieji serbentai. Jose gausu skaidulų, vitaminų ir polifenolių, kurie siejami su antioksidaciniu poveikiu ir mažesniu oksidaciniu stresu organizme.

    Praktiškai tai gali reikšti paprastą įprotį dažniau rinktis sezonines uogas, o ne sezono metu naudoti šaldytas, be pridėtinio cukraus. Uogos lengvai pritaikomos kasdienybėje, pavyzdžiui, su natūraliu jogurtu ar koše.

    Šiaurietiškoje mityboje dažnai akcentuojamas rapsų aliejus, kuriame yra nesočiųjų riebalų rūgščių, įskaitant alfa linoleno rūgštį iš omega-3 šeimos. Mitybos rekomendacijose plačiai pabrėžiama, kad dalį sočiųjų riebalų pakeitus nesočiaisiais galima prisidėti prie palankesnio lipidų profilio.

    Vis dėlto net ir kokybiški aliejai išlieka kaloringi, todėl reikšmingas ne tik pasirinkimas, bet ir kiekis. Subalansuotoje mityboje svarbu, kad riebalai būtų naudojami saikingai, o bendras racionas išliktų įvairus.

    Tyrėjai taip pat vertino sunkių kepenų ligų rizikos modelius, tačiau ši dalis nebuvo vienareikšmė. Modeliuoti skaičiai rodė mažesnę riziką šiaurietiškos dietos scenarijuje, bet skirtumai nepasiekė statistinio reikšmingumo, todėl tvirtų išvadų apie apsauginį poveikį šiuo aspektu daryti negalima.

    Ekspertai primena, kad didžiausią įtaką sveikatai paprastai daro ne vienas produktas, o visuma: daugiau daržovių, pilno grūdo patiekalų ir žuvies, mažiau itin perdirbto maisto ir pridėtinio cukraus. Tokie principai dera ir su daugelyje šalių taikomomis visuomenės sveikatos rekomendacijomis.

    Norint pritaikyti šiaurietiškos dietos logiką kasdienybėje, nebūtina staiga keisti viso meniu ar ieškoti egzotiškų ingredientų. Dažnai pakanka dažniau rinktis ruginę pilno grūdo duoną vietoje baltos, košes vietoje saldintų pusryčių dribsnių ir daugiau patiekalų papildyti daržovėmis bei ankštiniais.

  • Ekspertė rėžė tiesiai: avietes plauti būtina, bet viena klaida jas per minutes paverčia tyre

    Avietės vasarą dažnai valgomos tiesiai iš dėžutės, tačiau maisto saugos specialistai primena, kad taip rizikuojama. Ant uogų paviršiaus gali likti dirvožemio dalelių, dulkių, žiedadulkių, taip pat įvairių mikroorganizmų, o auginant pramoniniu mastu pasitaiko ir augalų apsaugos priemonių likučių.

    Lenkijoje gerai žinoma vartotojų švietėja ir žurnalistė Katarzyna Bosacka viešai pabrėžė, kad avietes prieš valgant plauti reikia. Pagrindinis argumentas paprastas: net vizualiai švarios uogos nėra sterilios, o jų nelygus paviršius lengvai „surinka“ nešvarumus.

    Kaip nuplauti ir nesugadinti

    Avietės yra vienos trapiausių uogų, todėl plovimas po stipria tekančia srove dažnai baigiasi sutraiškyta mase. Be to, jos greitai sugeria drėgmę, todėl peršlapusios praranda tekstūrą ir skonį, o pažeistos uogos greičiau rūgsta.

    Praktiškiausias būdas yra plauti ne po čiaupu, o dubenyje su vėsiu vandeniu. Į vandenį įmerkite tik tiek uogų, kiek planuojate suvalgyti, švelniai permaišykite ranka ir po kelių akimirkų išimkite nusausinti.

    Didžiausia klaida, trumpinanti galiojimą

    Didžiausia klaida yra nuplauti visą nupirktą pakuotę iš karto, jei uogų nesuvalgysite tą pačią dieną. Drėgmė užsilaiko uogų įdubimuose, o šaldytuve tai sudaro palankias sąlygas greitam pelėsio plitimui.

    „Avietes geriausia plauti dubenėlyje, porcijomis: tiek, kiek suvalgysite. Perplauti, nusausinti ir suvalgyti“, – sakė Katarzyna Bosacka.

    Likusias avietes geriausia laikyti šaldytuve sausas ir neplautas, vienu sluoksniu, kad uogos nesusispaustų. Prieš valgant pakanka greitai nuplauti pasirinktą porciją vėsiame vandenyje ir atsargiai nusausinti popieriniu rankšluosčiu.

  • Rudenį visi prisimena obuolius, bet šis uoginis vaisius gali nustebinti: kuo ypatinga aronija

    Rudenį visi prisimena obuolius, bet šis uoginis vaisius gali nustebinti: kuo ypatinga aronija

    Rudenį ant stalo dažniausiai atsiduria obuoliai, kriaušės ar vėlyvos slyvos, tačiau aronija neretai lieka pamiršta. Nors jos skonis nėra saldus, tamsiose, kiek sutraukiančiose uogose gausu biologiškai aktyvių medžiagų, todėl jos vis dažniau vertinamos kaip naudingas kasdienės mitybos priedas.

    Aronijos spalva beveik juoda, su violetiniu atspalviu, o ją lemia antocianinai, priklausantys polifenolių grupei. Būtent polifenoliai siejami su antioksidaciniu poveikiu, kuris padeda saugoti ląsteles nuo oksidacinio streso, o kartu skatina domėjimąsi uogomis kaip dalimi subalansuotos mitybos.

    Be polifenolių, aronijose yra vitamino C ir kai kurių B grupės vitaminų, taip pat mineralų, pavyzdžiui, kalio ir magnio, bei maistinių skaidulų. Dėl šios sudėties aronija dažnai minima tarp uoginių augalų, kurie gali papildyti racioną, ypač šaltuoju metų laiku, kai norisi daugiau sezoninių produktų.

    Pastaraisiais metais nemažai dėmesio skiriama galimam aronijos ryšiui su širdies ir kraujagyslių sistemos rodikliais, tokiais kaip kraujospūdis ar cholesterolio profilis. Klinikiniai tyrimai ir jų apžvalgos rodo, kad kai kuriose grupėse pastebėta palankių pokyčių, tačiau įrodymai nėra pakankamai vienareikšmiai, kad aronija būtų laikoma gydymo priemone.

    „Protingiausia aroniją vertinti kaip vertingą įvairios mitybos dalį, o ne kaip pakaitalą vaistams“, – pabrėžia mitybos specialistai, vertindami klinikinių tyrimų duomenų ribotumą.

    Dėl sutraukiančio skonio aronija dažniau vartojama ne šviežia, o perdirbta: spaudžiamos sultys, verdamos uogienės, gaminami tyrės ar mišrūs vaisių pagardai. Renkantis pirktines sultis verta atkreipti dėmesį į sudėtį ir prioritetą teikti produktams be didelio kiekio pridėtinio cukraus.

    Džiovinta aronija dažnai naudojama košėms, jogurtui ar užpilams, o uogas prieš plikant patariama šiek tiek susmulkinti, kad geriau atsiskleistų skonis. Taip aroniją lengviau įtraukti į kasdienį rudeninį meniu, net jei jos natūralus kartumas iš pradžių atrodo per ryškus.

  • Nusipirko aviečių „Biedronkoje“ su akcija: kaina vilioja, bet ar skonis atperka?

    „Biedronkoje“ šią savaitę taikoma akcija avietėms: 200 gramų pakuotė kainuoja apie 2,30 euro. Perskaičiavus, kilogramas atsieina maždaug 11,50 euro, tad nuolaida akivaizdi, tačiau šios kainos vis tiek sunku vadinti itin žema.

    Rudenį aviečių pasiūla dažnai svyruoja dėl sezono pabaigos, oro sąlygų ir derliaus kokybės, todėl kainos parduotuvėse ir turguose gali skirtis ženkliai. Mažesnė pakuotė prekybos tinkle patogi kasdieniams poreikiams, bet didesniems kiekiams skirtumas piniginei jau tampa svarbus.

    Turgavietėse ir ūkininkų prekyvietėse kaina neretai būna lankstesnė, ypač perkant daugiau, o derybų galimybė ir šviežumas išlieka dideli privalumai. Kita vertus, parduotuvėje pirkėjai dažniau tikisi vienodesnės išvaizdos ir aiškesnės kilmės bei laikymo grandinės.

    Išbandytos avietės buvo stambios, ryškiai raudonos, dauguma išlaikė formą, o pakuotėje nepastebėta sutraiškytų ar pradėjusių gesti uogų. Skonis įvertintas kaip geras: saldus, su lengvu rūgštumu, uogos atrodė šviežios.

    Vis dėlto aromato skirtumas, lyginant su ką tik nuskintomis avietėmis, išlieka: sode sunokusios uogos paprastai būna kvapnesnės ir sultingesnės. Parduotuvinės avietės tinka košei, desertui ar kokteiliui, tačiau didesnėms atsargoms žiemai dažnai labiau apsimoka ieškoti turguje ar tiesiai pas augintojus.