Aronijų sulčių aitrumą dažniausiai lemia didelis taninų kiekis. Tai natūralūs fenoliniai junginiai, augale atliekantys apsauginę funkciją, o žmogaus mityboje siejami su antioksidaciniu ir antibakteriniu poveikiu. Tačiau būtent jie sukelia nemalonų sutraukiantį pojūtį burnoje.
Taninų koncentracija smarkiai priklauso nuo uogų sunokimo. Daugiausia jų paprastai būna aronijose, nuskintose iki pirmųjų šalnų, todėl tradiciškai patariama derlių rinkti po naktų, kai temperatūra nukrenta žemiau 0 laipsnių. Tokiu metu dalis taninų natūraliai suskyla, o uogų skonis tampa švelnesnis.
Jei laukti natūralių šalnų nėra galimybės, aitrumą galima mažinti technologiniais būdais namuose. Dažnai taikomas uogų užšaldymas, bet vien jo nepakanka, jei norite švelnesnių sulčių. Svarbi ir terminė fazė, nes virimas padeda sumažinti sutraukiantį skonį ir subalansuoti aromatą.
Verdant aronijas sultims, dalis žmonių pasitelkia papildomus priedus, kurie apvalina skonį ir suteikia gėrimui daugiau gylio. Tam tinka saikingi šildantys prieskoniai, pavyzdžiui, cinamonas, gvazdikėliai, anyžius ar imbieras. Svarbu jų nepadauginti, kad jie neužgožtų pačių uogų.
Norint išlaikyti palankesnį maistinį profilį, verta atsargiai vertinti ir cukraus kiekį. Aronijų sultys dažnai geriamos dėl intensyvaus skonio ir bioaktyvių medžiagų, todėl mažesnis saldinimas leidžia išsaugoti natūralesnį charakterį. Jei skonis vis tiek per aitrus, geriau koreguoti žaliavą ir gaminimo būdą, o ne vien didinti saldumą.
Leave a Reply