CP v2

Tag: Uoslė

  • Jei dievinate svogūnus, mokslininkai turi netikėtą žinią: ryšys su spaudimu ir diabetu

    Jei dievinate svogūnus, mokslininkai turi netikėtą žinią: ryšys su spaudimu ir diabetu

    Vieniems svogūnai yra nepakeičiamas priedas virtuvėje, kiti jų kvapą ar skonį pajunta iškart ir patiekalo nebevalgo. Naujesni tyrimai rodo, kad tai gali būti ne vien įprotis ar vaikystėje susiformavęs skonis: dalį mūsų pasirinkimų gali lemti genai, susiję su skonio ir kvapo receptoriais.

    Moksliniame žurnale BMC Medicine publikuotame darbe tyrėjai nagrinėjo, kaip skonio ir uoslės genų variacijos siejasi su pomėgiu konkretiems produktams ir su kai kuriais sveikatos rodikliais. Dėmesį patraukė svogūnai: žmonės, kuriems jų skonis ir kvapas buvo malonus, dažniau turėjo palankesnius širdies ir medžiagų apykaitos rodiklius.

    Didelė imtis ir genetinė analizė

    Tyrime panaudoti UK Biobank duomenys: išanalizuota daugiau nei 160 000 37–73 metų suaugusiųjų informacija. Mokslininkai vertino daugiau nei 1 000 genetinių variantų 325 genuose, susijusiuose su skonio ir kvapo jutimu, ir jų sąsajas su 140 maisto produktų preferencijomis.

    Rezultatai papildomai tikrinti nepriklausomoje jaunesnių suaugusiųjų grupėje iš kito britų populiacinio tyrimo. Toks patvirtinimas laikomas svarbiu žingsniu, nes sumažina tikimybę, kad ryšiai atsirado atsitiktinai.

    Ką iš tiesų reiškia ryšys?

    Esminis niuansas tas, kad tyrimas nerodo paprastos taisyklės, jog kasdien valgant svogūnus bus išvengta hipertenzijos ar antro tipo diabeto. Fiksuota sąsaja tarp genetinio polinkio mėgti svogūnų skonį ir kvapą bei palankesnių rodiklių, o tai nėra tas pats, kas įrodytas priežastinis poveikis.

    „Šie rezultatai veikiau rodo, kad mūsų skonio ir uoslės biologija gali būti susijusi su ilgalaikiais sveikatos rodikliais, o ne tai, kad vienas produktas veikia kaip vaistas“, – pažymėtų tokio tipo tyrimų autoriai, apibendrindami išvadas.

    Mitybos tyrimuose dažnai sunku atskirti, kas yra priežastis, o kas tik kartu pasitaikantis įprotis. Žmonės ne visada tiksliai prisimena, ką valgė, keičia mitybą dėl ligų ar rekomendacijų, o vienas produktas beveik niekada neveikia atskirai nuo viso gyvenimo būdo.

    Kodėl svogūnai vis tiek svarbūs

    Nors tyrimas nėra raginimas gydytis svogūnais, ši daržovė gali būti vertinga subalansuotos mitybos dalis. Svogūnai mažai kaloringi, suteikia patiekalams sodresnį skonį ir gali padėti mažinti druskos kiekį, nes sustiprina aromatą.

    Juose taip pat yra augalinių junginių, kurie domina mitybos ir lėtinių ligų prevencijos tyrėjus. Vis dėlto didžiausią reikšmę paprastai turi ne vienas ingredientas, o bendras racionas: daugiau daržovių, ankštinių, viso grūdo produktų ir mažiau stipriai perdirbto maisto.

    Visuomenės sveikatos duomenys nuosekliai rodo, kad netinkama mityba siejama su didesne širdies ir kraujagyslių ligų, antro tipo diabeto ir dalies onkologinių susirgimų rizika. Tačiau tokios būklės kaip hipertenzija ar diabetas reikalauja gydytojo priežiūros, tyrimų ir kompleksinių sprendimų, o ne vieno produkto sureikšminimo.

    Šio tipo genetika paremti darbai mokslui svarbūs tuo, kad padeda geriau suprasti, kaip biologiniai skirtumai formuoja mitybos pasirinkimus. Ilgainiui tai gali prisidėti prie tikslesnių, individualizuotų mitybos rekomendacijų, kurios atsižvelgtų į tai, ką žmogui iš tiesų lengva ir realu valgyti kasdien.

  • Kodėl šuo uosto intymias vietas? Veterinarai paaiškina, ką jis „perskaito“ kvapu ir ką daryti

    Jei šuo, sutikęs žmogų, pirmiausia kiša nosį prie kirkšnių, daugeliui tai atrodo nejauku ar net nemandagu. Tačiau šunų pasaulyje tai dažniausiai nėra „blogas įprotis“ ar bandymas provokuoti. Tai jų įprastas būdas greitai surinkti kuo daugiau informacijos apie sutiktą asmenį.

    Žmonės naują pažintį vertina pagal veidą, balsą ir elgesį, o šuo remiasi uosle. Šunų uoslė yra nepalyginamai jautresnė už žmogaus, todėl kvapai jiems veikia kaip detalus „profilis“: kas čia buvo, kur ėjo, ką veikė ir net kokia emocinė būsena.

    Kodėl būtent kirkšnys?

    Kirkšnių ir tarpvietės srityje yra daug apokrininių liaukų, kurios išskiria individualų kūno kvapą. Prie to prisideda prakaitas, odos mikrobiota, drabužių audiniai, kosmetika ir hormonų svyravimai, todėl šuniai tai viena „informatyviausių“ kūno vietų.

    Praktikoje šuo gali intensyviau uostyti žmones po fizinio krūvio, patiriant stresą ar esant ryškiems kūno kvapo pokyčiams. Kvapas taip pat gali keistis dėl menstruacijų, nėštumo, po gimdymo ar po intymaus kontakto, todėl šuniui kai kurie svečiai atrodo tiesiog įdomesni.

    Šunys tarpusavyje pasisveikinimo metu dažnai uosto analinę ir lytinių organų sritį, nes taip gauna daug „socialinių“ signalų. Jie neturi žmogiško drovumo, todėl nesupranta, kad žmogui toks elgesys peržengia asmeninę erdvę.

    Kada tai gali tapti problema?

    Pats uostymas paprastai nėra ligos požymis, tačiau svarbi elgesio dinamika. Jei šuo staiga tampa ypač įkyrus, šokinėja, įspraudžia nosį, nereaguoja į šeimininko kvietimą ar naujai pradeda obsesyviai sekti kvapus, verta įvertinti stresą, susijaudinimą ir dresūros trūkumą.

    Sunerimti reikėtų, jei kartu atsiranda kiti požymiai: šuo dažnai laižo savo intymią sritį, pastebimas paraudimas, skausmas, nemalonus kvapas, išskyros ar šlapinimosi sutrikimai. Tokiu atveju tai jau gali būti sveikatos problema, kurią turėtų įvertinti veterinaras.

    Ką daryti, kad pasisveikinimas būtų mandagus?

    Bausti šunį šauksmu ar stumdymu dažniausiai neefektyvu, nes jis gali nesusieti bausmės su konkrečiu veiksmu. Vietoj to veiksmingiausia elgesį nukreipti į aiškią alternatyvą, kuri šuniui suprantama ir apsimoka.

    Prieš atidarant duris ar svečiui įėjus, verta pasiruošti skanėstų ir paprašyti šuns atlikti komandą, pavyzdžiui, atsisėsti, nueiti į vietą ar išlaikyti trumpą ramų kontaktą. Taip šuo mokosi, kad svečių atėjimas reiškia konkretų veiksmų planą, o ne chaotišką puolimą uostyti.

    Gali padėti ir „sveikinimasis su ranka“: svečias ramiai ištiesia delną, šuo trumpai pauosto ir už ramų atsitraukimą gauna paskatinimą. Šuo gauna informaciją kvapu, bet žmogui nereikia patirti nemalonaus artumo.

    Natūralu, kad šuo renka informaciją nosimi, tačiau tai nereiškia, kad šeimininkas turi su tuo susitaikyti. Aiškios taisyklės, nuoseklumas ir ramiai išmokytos komandos leidžia išlaikyti pagarbą svečiams, o šuniui suteikia saugų, nuspėjamą elgesio modelį.

  • Kalendra kitiems skonis kaip muilas: genetikai paaiškino, kas kaltas ir ką daryti virtuvėje

    Kalendra yra vienas labiausiai nuomones skaldančių prieskoninių augalų: vieniems ji suteikia gaivų citrusinį aromatą, kitiems palieka ryškų muilo, metalo ar net ploviklio poskonį. Mokslininkai aiškina, kad tai dažnai susiję ne su išrankumu, o su biologija ir tuo, kaip mūsų uoslė atpažįsta kvapiąsias medžiagas.

    Skonio pojūtis susideda ne tik iš to, ką jaučia liežuvis, bet ir iš aromatų, kurie per nosiaryklę pasiekia uoslės receptorius. Kalandroje esantys aldehidai daliai žmonių kvepia žaliai, gaiviai ir citrusiškai, tačiau kitiems tie patys junginiai asocijuojasi su muilu ar chemija.

    Ką sako genetiniai tyrimai

    Vienas plačiau aptariamų genetinių tyrimų, paremtas didelės imties duomenimis, parodė ryšį tarp kalandros nemėgimo ir variacijų uoslės receptorių genų srityje. Ypač dažnai minimas uoslės receptoriaus genas OR6A2, siejamas su didesniu jautrumu tam tikriems aldehidams.

    Tyrėjai pabrėžia, kad genetika nėra vienintelis veiksnys. Paveldimumo įtaka vertinama kaip ribota, todėl svarbūs ir kiti dalykai: mitybos įpročiai, kultūrinė patirtis, ankstyvas susipažinimas su prieskoniais bei tai, kaip dažnai kalendra vartojama kasdienėje virtuvėje.

    Kaip paruošimas pakeičia skonį

    Praktikoje didelį skirtumą daro tai, kaip kalendra naudojama. Terminis apdorojimas net ir trumpam gali sumažinti dalį lakųjų junginių, todėl kalendra sriuboje, karštyje ar troškiniuose kai kam atrodo gerokai švelnesnė nei žalia ant viršaus užbarstyta.

    Skirtumas juntamas ir tarp augalo dalių: stiebai dažnai būna intensyvesni už lapus. Jei kalendra erzina, verta pradėti nuo mažesnio kiekio, naudoti tik lapus ir jų nesmulkinti pernelyg smulkiai, kad aromatai neišsiskirtų staiga.

    Ar įmanoma priprasti ir ką rinktis vietoje?

    Uoslė glaudžiai susijusi su atmintimi ir emocijomis, todėl kai kuriems žmonėms padeda palaipsnis pripratimas, kai kalendra ragaujama mažomis dozėmis patiekaluose, kurių skonis jau patinka. Tai nebūtinai pakeičia pačių receptorių jautrumą, bet gali sumažinti nemalonią reakciją ir išmokyti toleruoti aromatą.

    Jei kalendra vis tiek išlieka nemaloni, virtuvėje ją dažnai galima pakeisti kitomis žolelėmis, kurios suteikia gaivumo, bet neturi muilo poskonio. Dažnas pasirinkimas yra petražolės, mėta ir citrinos sultys ar žievelė, o geriausia išeitis gaminant keliems žmonėms yra patiekti kalendrą atskirai, kad kiekvienas galėtų prisitaikyti pagal savo skonį.

  • Katė vengia vienos vietos namuose? Priežastis gali slėptis kvapuose ir eteriniuose aliejuose

    Kai katė staiga ima vengti konkrečios vietos namuose, šeimininkai dažnai įtaria kaprizus ar „blogą nuotaiką“. Tačiau dažna priežastis būna gerokai proziškesnė: kvapai, kurie žmogui atrodo gaivūs ar malonūs, katei gali būti per stiprūs ir keliantys stresą.

    Katės uoslė yra itin jautri, todėl net nedidelis aromato pokytis gali pakeisti jų elgesį. Jei gyvūnas ima neiti į vieną kambarį, vengia guolio ar draskyklės, verta prisiminti, ar neseniai neatsirado naujų kvapų šaltinių: valiklių, kvapiklių, žvakių ar difuzorių.

    Valerijonas ir skirtingos reakcijos

    Vienas dažniausiai minimų augalų yra valerijonas, tiksliau, jo sudėtyje esanti valereno rūgštis. Žmonėms šis kvapas dažnai atrodo aitrus ir nemalonus, tačiau nemažai kačių jis veikia raminamai ir atpalaiduojančiai, todėl kartais naudojamas streso situacijose.

    Vis dėlto reakcijos gali būti labai skirtingos: vienos katės tampa itin susidomėjusios, kitos lieka visiškai abejingos. Jei katė į valerijoną ar panašius augalus nereaguoja, tai paprastai nėra problema, greičiau individualus jautrumas.

    Kvapai, kurių katės dažnai vengia

    Namų aplinkoje katėms neretai nepatinka citrusinių vaisių kvapai, pavyzdžiui, citrinų, apelsinų ar greipfrutų. Tokiose vietose jos gali nesėdėti, ten neiti ilsėtis ar net apeiti iš tolo, nes aštrios natos joms pernelyg intensyvios.

    Dar daugiau atsargumo verta su eteriniais aliejais, nes jie yra labai koncentruoti. Kai kurie aliejai katėms gali būti ne tik nemalonūs, bet ir potencialiai kenksmingi, ypač jei gyvūnas įkvepia didelę koncentraciją ar netyčia nulaižo nuo paviršiaus.

    Difuzoriai ir žvakės: ką svarbu žinoti

    Difuzoriai, aromatinės žvakės ar kvapų garintuvai kartais siejami su katėms pasireiškiančiais sudirginimo požymiais, tokiais kaip kosulys ar dusulys. Rizika didėja, jei patalpos prastai vėdinamos, o kvapas skleidžiamas nuolat, ypač mažoje erdvėje.

    Jei įtariate, kad katė vengia vietos dėl kvapo, paprastas žingsnis yra kelioms dienoms pašalinti kvapiklį, išvėdinti patalpas ir stebėti, ar elgesys keičiasi. Jei atsiranda kvėpavimo sutrikimų, vangumas ar kiti ryškūs simptomai, saugiausia pasitarti su veterinaru.

  • Cornell study suggests scent can predict platonic chemistry in minutes, and conversations may reshape what we smell

    New research from Cornell University suggests that scent plays a measurable role in how quickly strangers decide whether they could become friends. The study found that, within minutes, people’s reactions to another person’s everyday smell aligned with their impressions after a brief face-to-face chat.

    The work, published in Scientific Reports, examined how odor-based preferences interact with early social encounters. Researchers focused on friendship formation rather than romantic attraction, an area that has historically dominated social olfactory research.

    How the speed-friending test worked

    The study recruited heterosexual women who took part in four-minute speed-friending conversations. Participants also evaluated the everyday scent of other participants using T-shirts that had absorbed their normal, day-to-day odor.

    Researchers reported that individual, highly personal scent preferences predicted how much participants liked their interaction partners after the short conversations. Those patterns were not driven by a single universally appealing or unpleasant smell, but by idiosyncratic taste that varied by person.

    Everyday odor, not lab-made purity

    Instead of isolating a so-called natural body odor, the research leaned into what the authors describe as a signature scent shaped by daily life. That includes choices such as hygiene products, household environment, pets, and other common exposures that can influence how someone smells in real settings.

    In that sense, the study frames scent as part of a broader social signal people carry into first meetings, even if they are not consciously aware of it. The findings suggest smell is registered alongside conversation cues, body language, and other first-impression factors.

    Can a chat change how someone smells?

    One of the most notable findings was that the interaction appeared to work both ways. Participants’ ratings from the live conversation predicted shifts in how they later judged that same person’s T-shirt scent.

    That pattern suggests social experience can reshape odor perception, linking a person’s smell to the quality of the encounter. The researchers argue this feedback loop may help explain why people sometimes warm to someone over time, including on a sensory level.

    While the study focuses on a specific group and a controlled experimental design, it adds to evidence that scent influences social bonding beyond dating. The authors say future work could test whether similar effects appear across broader populations and in more natural social settings.

  • Scientists map the nose’s smell receptors in unprecedented detail, offering fresh clues to how olfaction works

    Scientists map the nose’s smell receptors in unprecedented detail, offering fresh clues to how olfaction works

    Smell helps people detect hazards, shapes flavor, and ties closely to memory and emotion, yet its underlying biology has remained harder to map than other senses. New research in mice now outlines a detailed layout of where different smell receptors sit inside the nose.

    The study, published in Cell on April 28, describes the first high-resolution spatial map for more than 1 000 types of olfactory receptors. Researchers say the work challenges the long-held view that these receptor-carrying neurons are arranged largely at random.

    A hidden order in olfaction

    Instead of a scattered pattern, the team found that olfactory sensory neurons form organized horizontal bands across the nasal tissue. These stripes overlap in a consistent way, grouping neurons by the receptor type they express.

    That organization appeared highly reproducible across animals, suggesting it is a stable biological blueprint rather than a quirk of individual development. The researchers also report that the nasal map aligns with corresponding maps in the olfactory bulb, the brain’s first processing hub for smell.

    How the map may form

    To build the atlas, scientists analyzed about 5.5 million neurons collected from more than 300 mice. They combined single-cell sequencing, which identifies receptor identity, with spatial transcriptomics, which preserves information about each cell’s location.

    The team also points to retinoic acid, a molecule known to regulate gene activity, as a key organizer of the pattern. When researchers altered retinoic acid levels, the position of the receptor stripes shifted up or down, indicating a developmental control signal.

    Why it matters for smell loss

    Loss of smell has gained wider attention in recent years, including from post-viral cases, and it can affect safety, nutrition, and mental well-being. Researchers argue that restoring olfaction will require understanding how receptor neurons are positioned and connected to the brain.

    The study’s authors say a clearer map could help guide future efforts to repair damaged smell circuits, including work on cell-based therapies and other interventions. They also note that an important next step is testing whether a similar receptor organization exists in humans.