Tag: Urologija

  • Kraujas šlapime – svarbiausias šlapimo pūslės vėžio signalas: profesorius ragina nedelsti

    Kraujas šlapime yra pagrindinis simptomas, galintis įspėti apie šlapimo pūslės vėžį, ir į jį nereikėtų numoti ranka net tuomet, jei epizodas buvo vienkartinis ar praėjo be skausmo.

    Apie tai kalbėdamas profesorius Piotras Chłosta pabrėžia, kad delsimas gali turėti labai apčiuopiamų pasekmių: kiekviena uždelsta savaitė didina tikimybę, jog navikas peržengs ribą, nuo kurios gydymas tampa gerokai sudėtingesnis.

    Šlapimo pūslės vėžys dažniausiai prasideda ląstelėse, kurios dengia pūslės gleivinę (urotelyje). Liga gali būti paviršinė, tačiau daliai pacientų navikas įauga į raumenį, o tuomet keičiasi ir prognozė, ir gydymo taktika.

    Nors šia liga serga ir vyrai, ir moterys, statistiškai ji dažnesnė vyrams. Vis dėlto profesorius atkreipia dėmesį į kitą problemą: moterims kraujas šlapime neretai klaidingai „nurašomas“ šlapimo takų infekcijai, todėl diagnozė gali vėluoti.

    Riba, kuri lemia prognozę

    Pasak specialisto, svarbiausia riba šlapimo pūslės vėžyje – ar navikas įsiskverbė į šlapimo pūslės raumenį. Kai navikas raumenų nepažeidžia, jis dažniausiai būna paviršinis ir gali būti pašalinamas endoskopiškai per šlaplę, be pjūvio.

    Profesorius nurodo, kad tokiu atveju penkerių metų išgyvenamumas viršija 85–90 proc., o pacientas išsaugo šlapimo pūslę. Jei navikas įauga į raumenį, gydymas tampa visiškai kitoks: gali būti taikoma chemoterapija, visos šlapimo pūslės pašalinimas arba radiochemioterapija.

    Jeigu liga išplinta (atsiranda metastazių), ji tampa nepagydoma, nors nauji vaistai pastaraisiais metais leido prailginti išgyvenamumą.

    Kodėl kraujo šlapime negalima ignoruoti

    Ankstyvoje stadijoje šlapimo pūslės vėžys dažnai nesukelia skausmo. Būtent todėl kraujas šlapime yra toks svarbus signalas – jis gali būti vienintelis pastebimas simptomas.

    Profesorius pabrėžia, kad suaugusiam vyrui matomas kraujas šlapime neturėtų būti automatiškai laikomas „paprastu uždegimu“. Jis aiškina, kad vyrams šlapimo pūslės uždegimas dėl anatominių ypatumų yra retesnis, tad pirmiausia būtina atmesti rimtesnes priežastis.

    Dar viena klastinga detalė – kraujas šlapime gali pasirodyti ir dingti. Žmogus gali nusiraminti, tačiau navikas tuo metu gali toliau augti.

    Profesorius nurodo, kad kraujas šlapime pasitaiko maždaug 80–90 proc. šlapimo pūslės vėžiu sergančių pacientų. Šlapimo spalva gali būti nuo rausvos iki tamsiai rudos, kartais pasitaiko smulkių krešulių – svarbus net vienas epizodas.

    Kas didina riziką ir kaip tiriama

    Dažniausias rizikos veiksnys – rūkymas. Profesoriaus teigimu, jis sudaro apie 50–65 proc. atvejų vyrams: kancerogenai iš dūmų patenka į kraują, filtruojami inkstuose ir ilgai būna šlapime, tiesiogiai kontaktuodami su pūslės gleivine.

    Riziką didina ir kai kurios profesinės ekspozicijos – darbas su cheminėmis medžiagomis, dažais, degimo produktais ar pramonėje. Taip pat minimi biologiniai veiksniai ir situacijos, kai šlapimas ilgiau užsilaiko pūslėje, pavyzdžiui, esant padidėjusiai prostatai.

    Diagnostikos pagrindas – urologo konsultacija ir ištyrimas. Profesorius atkreipia dėmesį, kad ankstyvose stadijose ypač vertingas net paprastas šlapimo tyrimas, tačiau sprendimą, kodėl šlapimas paraudo (pavyzdžiui, po burokėlių ar kai kurių vaistų), turi priimti gydytojas, o ne pats pacientas.

    Gydymas, kaip nurodoma, pradedamas endoskopine naviko pašalinimo procedūra (per šlaplę), o toliau taktika priklauso nuo ligos išplitimo. Paviršinės ligos atveju gali būti taikomos ir intravezikalinės (į šlapimo pūslę) terapijos, o pacientai stebimi reguliariai, nes ši liga linkusi atsinaujinti.

  • Mokslas atsakė į ginčą: ar vyrams geriau šlapintis sėdint, ar stovint?

    Vyrų ginčas, ar šlapintis sėdint, ar stovint, pagaliau sulaukė mokslininkų dėmesio: eksperimentas rodo, kad sveikiems vyrams didelio skirtumo beveik nėra.

    Kolumbijos urologijos tyrėjai atsitiktinės atrankos principu į eksperimentą įtraukė 52 sveikus 18–39 metų vyrus. Kiekvienas dalyvis dviem atskirais kartais šlapinosi kontroliuojamomis sąlygomis – kartą sėdėdamas, kitą kartą stovėdamas, tarp vizitų paliekant bent 24 valandas.

    Tyrėjai specialiu prietaisu matavo šlapimo srovės parametrus: didžiausią pasiekiamą srovės greitį, iššlapintą tūrį ir laiką, per kurį pasiekiamas srovės pikas. Toks dizainas leido palyginti tą patį žmogų abiem pozomis, o ne skirtingų įpročių turinčias grupes.

    Rezultatai buvo gana „nuobodūs“: nei maksimali šlapimo tėkmė, nei iššlapintas kiekis statistiškai reikšmingai nesiskyrė. Tai reiškia, kad sveiko žmogaus šlapimo pūslei, tikėtina, nėra esminio skirtumo, kurią pozą pasirinkti.

    Kas vis dėlto skyrėsi eksperimente

    Tyrėjai pastebėjo vieną išimtį: stovint vidutiniškai prireikė 3,32 sekundės ilgiau, kol srovė pasiekė didžiausią greitį. Šis skirtumas iš pradžių buvo statistiškai reikšmingas.

    Tačiau čia yra svarbi detalė – rezultatą iš dalies „patempė“ vienas neįprastai ilgas matavimas. Pašalinus šį išsišokantį atvejį, skirtumas sumažėjo ir nebebuvo statistiškai reikšmingas.

    Pati tyrėjų išvada aiški: sveikiems vyrams šlapinimosi poza reikšmingai nepakeitė nei didžiausio srovės greičio, nei iššlapinto tūrio. Vis dėlto autoriai pabrėžė ir ribotumus: 52 dalyviai – nedidelė imtis, todėl mažesnių skirtumų atmesti neįmanoma, be to, nebuvo matuojama, kiek šlapimo lieka pūslėje po pasišlapinimo.

    Fizika ir higiena: kodėl sėdėjimas gali būti praktiškesnis

    Nors medicininė nauda sveikam vyrui aiškiai neatsiskleidė, fizika pateikia kitą argumentą. Brigham Young universiteto tyrėjai, analizuodami „atšokusių lašų“ problemą, su simuliuotomis srovėmis ir greitaeigėmis kameromis parodė, kad net taikliai nutaikyta srovė gali sukelti nemažai taškymosi.

    Skystis, tekėdamas kaip plona srovė, natūraliai tampa nestabilus ir skyla į lašelius, o šiems atsitrenkus į porcelianą ar tualeto vandenį, lašeliai pasklinda įvairiomis kryptimis. Kuo didesnis kritimo atstumas, tuo daugiau energijos smūgiui ir tuo didesnė taškymosi tikimybė.

    Šioje vietoje sėdėjimas turi praktišką pliusą: trumpesnis atstumas iki „taikinio“ ir mažiau galimybių purškalui ištrūkti iš klozeto ribų. O norintiems šlapintis stovint, tyrimų kontekste minimas ir paprastas principas – taikymas į porcelianą mažesniu kampu, o ne tiesiai į vandenį, gali mažinti taškymąsi.

    Kada sėdėjimas gali padėti ir sveikatai

    Egzistuoja situacija, kai sėdima poza gali turėti medicininę prasmę. 2014 metais atlikta 11 tyrimų apžvalga rodė, kad vyrams, turintiems apatinių šlapimo takų simptomų (dažnai siejamų su padidėjusia prostata), sėdint pūslėje gali likti maždaug 25 mililitrais mažiau šlapimo.

    Aiškinama, kad sėdint gali lengviau atsipalaiduoti dubens dugno raumenys, todėl šlapintis paprasčiau tiems, kurių srovė silpnesnė ar kurie jaučia, kad šlapimo pūslė nevisiškai išsituština.

    Vis dėlto, jei vyras yra sveikas, nei ankstesni tyrimai, nei naujasis eksperimentas nerodo aiškaus medicininio pranašumo vienai pozai. Tad sprendimą dažniausiai lemia patogumas, įpročiai ir tai, ar tualetu dalijamasi su kitais – tuomet higienos argumentas gali tapti svarbiausiu.

    Tyrimas publikuotas žurnale „Neurourology and Urodynamics“.

  • Urologas perspėja: vandens negeriant ryte gali didėti inkstų akmenų rizika

    Jei ryto rutinoje praleidžiate stiklinę vandens, galite nepastebimai didinti inkstų akmenų riziką. Urologai pabrėžia, kad vienas paprasčiausių įpročių, galinčių padėti mažinti šią riziką, yra pradėti dieną nuo vandens.

    Apie tai rašo sveikatos ir mitybos portalas „EatingWell“, kalbinęs urologus. Jų teigimu, vanduo ryte padeda papildyti skysčių atsargas po nakties ir „atskiesti“ šlapimą.

    Mechanizmas gana paprastas: kai organizmui trūksta skysčių, jis stengiasi juos taupyti, todėl šlapimo išsiskiria mažiau. Dėl to šlapimas tampa labiau koncentruotas, o įvairios medžiagos jame lengviau sudaro kristalus, iš kurių gali formuotis inkstų akmenys.

    Specialistai pabrėžia, kad vien tik ryto stiklinės neužtenka – svarbu pakankamai gerti visą dieną. Vis dėlto rytinis vanduo gali tapti patogiu startu nuoseklesnei hidratacijai.

    Kodėl ryte svarbu nepamiršti vandens

    Urologai atkreipia dėmesį, kad po nakties organizmas natūraliai būna labiau dehidratuotas, nes kelias valandas nevartojami skysčiai. Jei ir dieną skysčių geriama per mažai, šlapime didėja medžiagų, siejamų su akmenų susidarymu, koncentracija.

    Įvardijama, kad tarp tokių medžiagų gali būti kalcis, oksalatas ir šlapimo rūgštis. Kai jų koncentracija didesnė, didėja tikimybė, kad jos ims kristalizuotis ir ilgainiui susiformuos akmenys.

    Ryte išgertas vanduo padeda pradėti skysčių „atkūrimą“ po nakties. Tačiau esminis principas išlieka tas pats – skysčius verta paskirstyti per visą dieną, o ne „atsigriebti“ vienu kartu.

    Kiti ryto įpročiai, galintys padėti inkstams

    Be vandens, urologai išskiria ir pusryčių pasirinkimus, kurie gali turėti reikšmės inkstų akmenų rizikai. Vienas jų – per didelis druskos kiekis: sūri mityba gali didinti su šlapimu pašalinamo kalcio kiekį, o tai siejama su kalcio pagrindo akmenų rizika.

    Dar vienas paprastas žingsnis – ryte įtraukti daugiau vandeningų vaisių ir daržovių, kurie prisideda prie bendro skysčių kiekio. Vis dėlto pabrėžiama, kad tokie produktai nepakeičia įpročio reguliariai gerti vandenį.

    Taip pat atkreipiamas dėmesys į kalcį maiste: pakankamas jo kiekis gali mažinti oksalato įsisavinimą virškinamajame trakte, todėl mažiau jo patenka į šlapimą. Kaip pavyzdžiai minimi jogurtas, varškė, pienas ar kalciu papildytos augalinės alternatyvos.

    Specialistai priduria, kad skysčių poreikis gali skirtis priklausomai nuo žmogaus, ypač jei inkstų akmenų jau yra buvę. Tokiais atvejais verta individualiai pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

  • Kraujas šlapime ir deginimas tualete: medikai įspėja apie tylią pūslės vėžio pradžią

    Šlapimo pūslės vėžys neretai vadinamas tyliu, nes ankstyvose stadijose gali nesukelti ryškių simptomų. Dalis požymių primena šlapimo takų infekciją, todėl žmonės dažnai delsia kreiptis į gydytojus.

    Dažniausias ir svarbiausias signalas yra kraujas šlapime, net jei jo matyti tik labai nedaug arba jis pasirodo vieną kartą. Medikai pabrėžia, kad toks simptomas visada reikalauja ištyrimo, nes vien iš savijautos nustatyti priežasties neįmanoma.

    Kiti ankstyvi požymiai taip pat gali būti klaidinantys: dažnesnis noras šlapintis, staigūs ir stiprūs norai eiti į tualetą, deginimas ar perštėjimas šlapinantis. Tokie simptomai dažnai siejami su infekcija, tačiau jei jie kartojasi, užsitęsia ar grįžta, verta nedelsti ir pasitarti su šeimos gydytoju.

    Jeigu liga progresuoja ir išplinta už šlapimo pūslės ribų, gali atsirasti dubens ar kaulų skausmai, kojų tinimas, nepaaiškinamas svorio kritimas ir bendras silpnumas. Tokie požymiai paprastai rodo pažengusią būklę, todėl svarbiausia yra pagauti ligą anksčiau.

    Specialistai primena, kad kraujas šlapime dažnai būna susijęs ne su vėžiu, o su kitomis priežastimis, pavyzdžiui, šlapimo takų infekcija, inkstų akmenimis ar padidėjusia prostata. Vis dėlto tai nėra simptomas, kurį būtų saugu ignoruoti ar gydyti savarankiškai, nes reikalingi tyrimai ir aiškus atsakymas.

    Ankstyva diagnostika išlieka pagrindinis veiksnys, lemiantis gydymo sėkmę. Pacientams paprastai atliekami šlapimo tyrimai, prireikus skiriami vaizdiniai tyrimai, o galutinį atsakymą dažnai padeda patvirtinti urologo atliekami ištyrimai.

  • Kas nutinka kasdien geriant vandenį su citrina: nauda inkstams ir paslėptos rizikos

    Vanduo su citrina dažnai pristatomas kaip paprastas kasdienis įprotis, galintis pagerinti savijautą. Tačiau dalis populiarių teiginių, ypač apie organizmo detoksikaciją, neatitinka medicinos logikos: sveiki inkstai ir kepenys kraują filtruoja bei apykaitos produktus pašalina ir be papildomų gėrimų.

    Didžiausia galima citrinų vandens nauda siejama ne su „detoksu“, o su citrinų rūgštimi. Organizme ji virsta citratais, kurie gali prisijungti kalcį šlapime ir taip mažinti kalcio oksalato kristalų formavimąsi, o būtent šio tipo inkstų akmenys yra vieni dažniausių.

    „Citratai gali padėti sumažinti kai kurių tipų inkstų akmenų susidarymo riziką, tačiau tai nėra universalus sprendimas visiems“, – sako urologai, pabrėžiantys, kad svarbiausia profilaktikos dalis yra pakankamas skysčių kiekis.

    Praktikoje tai reiškia, kad dažnai lemiamas veiksnys yra ne pati citrina, o reguliarus vandens vartojimas, kuris praskiedžia šlapimą ir sumažina mineralų koncentraciją. Specialistai atkreipia dėmesį, kad skirtingų akmenų tipų atveju priemonės skiriasi, todėl vien citrinų vandeniu problemos išspręsti nepavyks.

    Ne mažiau svarbu įvertinti ir rizikas. Dėl rūgštingumo dažnas citrinų gėrimų vartojimas gali prisidėti prie dantų emalio erozijos, ypač jei gėrimas gurkšnojamas ilgai ar geriamas kelis kartus per dieną. Taip pat daliai žmonių citrina gali provokuoti rėmenį, refliuksą ar skrandžio dirginimą.

    Žmonėms, turintiems lėtinių inkstų ligų, skysčių kiekį dažnai reikia derinti su gydytoju, o mityboje gali būti svarbus ir kalio balansas. Todėl, jei yra diagnozuotos inkstų, virškinamojo trakto ar dantų emalio problemos, įprotį kasdien gerti vandenį su citrina verta aptarti su šeimos gydytoju ar gydytoju specialistu.

    Galiausiai, vanduo su citrina gali būti malonus būdas padidinti suvartojamų skysčių kiekį, jei taip lengviau pasiekti dienos normą. Tačiau jis neturėtų būti laikomas nei gydymu, nei detoksikacijos priemone, o bet kokie pažadai apie greitą efektą dažniausiai yra perdėti.

  • Po treniruotės jis gali laikinai sumažėti: gydytojai paaiškino sporto salės efektą

    Vasarą sporto klubai prisipildo norinčiųjų greičiau pagerinti formą, tačiau dalis vyrų po treniruotės pastebi netikėtą reiškinį: ramybės būsenoje varpa trumpam atrodo mažesnė. Sveikatos specialistai aiškina, kad tai dažniausiai nėra liga, o įprasta organizmo reakcija į fizinį krūvį.

    Šis reiškinys angliškai neretai vadinamas gym penis, o jo esmė paprasta: intensyviai dirbant raumenims kraujotaka perskirstoma į labiausiai apkrautas kūno vietas. Tuo pat metu stresas, temperatūra ir skysčių balansas gali lemti, kad lytinių organų srityje laikinai sumažėja kraujo pritekėjimas ir audinių „pilnumo“ pojūtis.

    Kodėl taip nutinka?

    Fizinio krūvio metu aktyvuojama simpatinė nervų sistema, kuri organizmą ruošia pastangai: greitėja širdies ritmas, suaktyvėja kvėpavimas, o kraujas nukreipiamas į dirbančius raumenis. Dėl to ramybės būsenos dydis gali laikinai kisti, ypač po intensyvaus jėgos ar didelio intensyvumo intervalinio krūvio.

    Įtakos turi ir termoreguliacija. Perkaitimas arba priešingai, staigus atvėsimas po treniruotės, gali skatinti kraujagyslių tonuso pokyčius ir audinių susitraukimą. Daugeliui vyrų tai trunka neilgai ir praeina savaime.

    Kada efektas užsitęsia?

    Specialistai pabrėžia, kad dažniausiai viskas normalizuojasi per kelias minutes ar maždaug per valandą po treniruotės. Vis dėlto atsigavimas gali užtrukti, jei organizmas patiria dehidrataciją, didesnį stresą, miego trūkumą arba jei vartojama daug kofeino.

    Prie to gali prisidėti ir vadinamieji prieštreniruotiniai papildai, ypač jei jie turi dideles stimuliantų dozes. Kai kuriems žmonėms tai sustiprina nerimą, padidina kraujagyslių spazmų tikimybę ir apsunkina atsistatymą po krūvio.

    Kada kreiptis į gydytoją?

    Nors pats laikinas sumažėjimas paprastai nekelia pavojaus, medikai ragina neignoruoti įspėjamųjų ženklų. Jei atsiranda skausmas, deformacija, nejautra, staigūs erekcijos sutrikimai, diskomfortas šlapinantis arba pokyčiai išlieka ilgą laiką, verta pasitarti su gydytoju urologu.

    Gydytojai taip pat atkreipia dėmesį į psichologinį aspektą: kai kuriems vyrams šis efektas sukelia gėdą ar nerimą, ypač bendrose persirengimo patalpose. Tokiais atvejais padeda paprasti įpročiai: pakankamai vandens, saikingas kofeino vartojimas, adekvatus poilsis ir treniruočių intensyvumo kontrolė.

  • „Dobrobut“ įsigijo „da Vinci“: ką pakeis robotinė chirurgija ir kokioms operacijoms ji skirta

    Ukrainos privačių klinikų tinklas „Dobrobut“ pranešė įsigijęs robotinės chirurgijos sistemą „da Vinci“ – vieną plačiausiai pasaulyje naudojamų platformų minimaliai invazinėms operacijoms. Tokios sistemos chirurgijoje taikomos jau daugiau kaip du dešimtmečius, o pastaraisiais metais jų naudojimas sparčiai auga.

    „Da Vinci“ nėra savarankiškai operuojantis robotas: visus sprendimus priima chirurgas, o sistema veikia kaip itin tikslus instrumentų valdymo įrankis. Medicinos įstaigos teigimu, tikslas – padidinti pacientų galimybes gauti šiuolaikinį gydymą vietoje, nesikreipiant į užsienio centrus.

    Kokiose srityse ji taikoma?

    Robotinė chirurgija dažniausiai pasitelkiama sudėtingose operacijose siaurose anatominėse srityse, kai įprastos laparoskopijos galimybės gali būti ribotos. „Da Vinci“ taikoma urologijoje, ginekologijoje, storosios žarnos ir tiesiosios žarnos chirurgijoje, taip pat kai kuriose onkologinėse ir širdies chirurgijos procedūrose.

    Praktikoje tai gali apimti, pavyzdžiui, prostatos, skrandžio ar tiesiosios žarnos vėžio operacijas, taip pat sudėtingus rekonstrukcinius ar dubens srities veiksmus. Vis dėlto, ar pacientui tinka robotinė technika, priklauso nuo diagnozės, ligos stadijos, bendros sveikatos būklės ir konkrečios ligoninės komandos patirties.

    Ką tai reiškia pacientams?

    Minimaliai invazinės operacijos paprastai siejamos su mažesniais pjūviais ir mažesniu audinių pažeidimu, todėl pooperacinis skausmas gali būti mažesnis, o atsistatymas – greitesnis. Dažnai trumpėja ir stacionarinio gydymo trukmė, nors ji labai priklauso nuo operacijos pobūdžio bei komplikacijų rizikos.

    „Da Vinci“ sistema leidžia tiksliau valdyti instrumentus, kompensuoti natūralų rankų drebėjimą, o vaizdas operuojamoje srityje pateikiamas didelės raiškos. Tai ypač svarbu, kai reikia dirbti arti nervų, kraujagyslių ar kitų kritinių struktūrų.

    „Robotas neoperuoja savarankiškai – jis sustiprina chirurgo galimybes, o visa atsakomybė ir taktika lieka gydytojui“, – sakė „Dobrobut“ chirurgijos tarnybos ekspertizės ir kokybės plėtros vadovas Jurijus Lovickis.

    Medicinos tinklas taip pat pabrėžia, kad ilgose operacijose nuovargis yra neišvengiamas veiksnys, o robotinė sistema gali padėti išlaikyti stabilų judesių tikslumą viso proceso metu. Tai vertinama kaip papildomas saugumo elementas, tačiau galutinį rezultatą lemia komandos pasirengimas ir klinikiniai protokolai.

    Kodėl robotinė chirurgija sparčiai populiarėja?

    Robotinės chirurgijos plėtra siejama su bendra kryptimi pereiti nuo tradicinės atviros chirurgijos prie minimaliai invazinių metodų, o vėliau – prie robotizuotų platformų, kai jos suteikia aiškią naudą konkrečioms procedūroms. Gamintojo „Intuitive Surgical“ duomenimis, vien JAV per metus atliekama apie 2 000 000 intervencijų naudojant „da Vinci“ sistemas.

    „Dobrobut“ teigia, kad investicija yra ilgalaikės inovacijų strategijos dalis, orientuota į pasaulinėje praktikoje pasiteisinusias technologijas. Tinklo medicinos vadovė Oleksandra Maškevič akcentavo, kad tikslas – pagerinti prieigą prie tarptautinių gydymo standartų pacientams Ukrainoje.

    „Siekiame, kad pacientai turėtų geresnę prieigą prie šiuolaikinių gydymo standartų neišvykdami iš šalies“, – sakė „Dobrobut“ vyriausioji medicinos direktorė Oleksandra Maškevič.

    Ekspertai pabrėžia, kad technologija pati savaime negarantuoja geresnio rezultato: svarbiausia yra chirurgų mokymai, procedūrų apimtys, komandos patirtis ir tinkamai parinkti pacientai. Būtent todėl įdiegus „da Vinci“ sistemą paprastai daug dėmesio skiriama kvalifikacijai, standartizuotoms programoms ir kokybės rodiklių stebėsenai.

  • Nugaros skausmas, kurio geriau neignoruoti: taip kartais apie save praneša inkstų vėžys

    Nugaros skausmas, kurio geriau neignoruoti: taip kartais apie save praneša inkstų vėžys

    Inkstų vėžys dažnai prasideda tyliai

    Inkstai kasdien be pertraukos filtruoja kraują, palaiko skysčių ir druskų pusiausvyrą bei padeda pašalinti medžiagų apykaitos atliekas. Dėl to ankstyvoje stadijoje jie ilgai gali nesukelti aiškių simptomų, o liga neretai aptinkama atsitiktinai atliekant echoskopiją ar kompiuterinę tomografiją dėl visai kitos priežasties.

    Gydytojai pabrėžia, kad pavienis negalavimas dar nereiškia onkologinės ligos. Tačiau užsitęsę, pasikartojantys ar neįprasti simptomai, ypač kai jie nesiderina su įprastomis priežastimis, turėtų paskatinti kreiptis į šeimos gydytoją ir atlikti tyrimus.

    Skausmas nugaroje ar šone

    Vienas iš galimų inkstų vėžio signalų yra maudžiantis skausmas juosmens srityje arba šone, dažniau vienoje kūno pusėje. Daugelis tokį pojūtį priskiria stuburo problemoms, pervargimui, netaisyklingai laikysenai ar nepatogiam miegui.

    Su inkstų naviku susijęs skausmas dažniausiai nėra staigus, diegiantis ar priepuolinis, kaip būna sergant inkstų diegliais. Jis gali būti bukas, užsitęsęs, po truputį stiprėjantis ir nepraeiti pakeitus kūno padėtį ar pailsėjus, nes didėjantis darinys gali spausti aplinkinius audinius, nervus ar inksto kapsulę.

    Kraujas šlapime ir kiti įspėjamieji ženklai

    Dažniausiai su inkstų vėžiu siejamas simptomas yra kraujas šlapime. Šlapimas gali tapti rausvas, raudonas, rusvas ar tiesiog pastebimai patamsėti, o kartais kraujas nustatomas tik laboratoriniu tyrimu, kai plika akimi pokyčių nematyti.

    Svarbu tai, kad kraujas šlapime gali pasirodyti epizodiškai ir vėliau tarsi išnykti. Vis dėlto net ir vienkartinis toks požymis turi būti ištirtas, nes kraujavimą gali sukelti ir infekcija, akmenligė ar kitos urologinės būklės, kurioms taip pat reikalingas gydymas.

    Į gydytojus verta kreiptis ir tuomet, kai atsiranda nepaaiškinamas svorio kritimas, apetito stoka, užsitęsęs nuovargis, silpnumas, nedidelis karščiavimas ar mažakraujystė. Kai kuriais atvejais gali būti užčiuopiamas darinys pilvo ar šono srityje, tačiau tai dažniau būdinga pažengusiai ligai.

    Kas didina riziką?

    Riziką susirgti inkstų vėžiu didina rūkymas, nes su tabako dūmais į organizmą patenkančios medžiagos ilgainiui veikia kraujagysles ir didina toksinų naštą, kurią filtruoja inkstai. Taip pat svarbūs veiksniai yra nutukimas ir padidėjęs kraujospūdis, dažnai susiję su lėtiniu uždegimu ir medžiagų apykaitos sutrikimais.

    Didesnė rizika nustatoma ir žmonėms, sergantiems lėtine inkstų liga, ilgą laiką gydomiems dializėmis, taip pat tiems, kurie darbe daugelį metų kontaktavo su tam tikromis cheminėmis medžiagomis. Dauguma atvejų nėra paveldimi, tačiau jei šeimoje buvo inkstų navikų atvejų, ypač jauname amžiuje ar abiejuose inkstuose, apie tai reikėtų pasakyti gydytojui.

    Specialistai akcentuoja, kad ankstyva diagnostika dažnai lemia daugiau gydymo galimybių. Jei pasireiškia kraujas šlapime, neįprastas ilgai trunkantis skausmas šone ar keli simptomai vienu metu, saugiausias kelias yra neatidėlioti ir pradėti nuo šeimos gydytojo, kuris prireikus nukreips pas urologą ir paskirs vaizdinius bei laboratorinius tyrimus.

  • Karščiai ir „vasaros penio“ mitas: urologai paaiškina, kas iš tiesų vyksta kūne

    Socialiniuose tinkluose ir bulvarinėje žiniasklaidoje vėl plinta teiginiai, esą per karščius vyrams „padidėja“ lytinis organas. Šis reiškinys dažnai vadinamas „vasaros peniu“, tačiau medikai pabrėžia, kad tai nėra tikras audinių augimas ar ilgalaikis pokytis.

    Urologų vertinimu, kalbama apie laikiną išvaizdos ir pojūčio pasikeitimą, kurį lemia normalios organizmo termoreguliacijos reakcijos. Panašūs efektai matomi ir kitose kūno vietose, pavyzdžiui, karštyje gali tinti pirštai, labiau išryškėti venos, parausti veidas.

    Kas vyksta kūne per karštį

    Žmogaus organizmas siekia palaikyti stabilią vidinę temperatūrą, todėl esant dideliam karščiui aktyvina šilumos atidavimo mechanizmus. Vienas svarbiausių jų yra kraujagyslių išsiplėtimas, kai daugiau kraujo nukreipiama arčiau odos paviršiaus, kad šiluma būtų lengviau išsklaidoma.

    Tokiu pat principu reaguoja ir lytinių organų kraujotaka. Kadangi šioje srityje yra tankus kraujagyslių tinklas, šilumoje padidėjęs kraujo pritekėjimas ramybės būsenoje gali sukelti nežymų patinimą ir vizualiai sudaryti įspūdį, jog organas atrodo didesnis ar sunkesnis.

    Kodėl tai tik laikinas efektas

    Medikai pabrėžia, kad tikro anatominio padidėjimo karštis nesukelia, nes audiniai neauga vien dėl temperatūros. Pokytis išnyksta, kai žmogus atvėsta: pavyzdžiui, pabuvus vėsesnėje patalpoje, įsijungus kondicionieriui ar nusiprausus vėsiu dušu.

    Atvėsus aplinkai, organizmas įjungia priešingą reakciją: kraujagyslės susiaurėja, kraujotaka labiau telkiama gilesniuose audiniuose ir vidaus organuose. Dėl to lytinių organų išvaizda grįžta į įprastą, o žiemą ar šaltyje kai kuriems vyrams jie gali atrodyti mažesni.

    Ką svarbiausia prisiminti per karščius

    Specialistai ragina nepasitikėti antraštėmis, žadančiomis nemokamą ar ilgalaikį „padidėjimą“ per vasaros karščius. Jei atsiranda skausmas, ryškus patinimas, odos paraudimas, karščiavimas ar šlapinimosi sutrikimai, tai gali būti visai kitos būklės požymiai, dėl kurių vertėtų kreiptis į gydytoją.

    Per karščius didžiausias dėmesys turėtų būti skiriamas bendrai savijautai: pakankamam skysčių vartojimui, perkaitimo prevencijai ir poilsiui pavėsyje. Tai svarbu ne tik komfortui, bet ir širdies bei kraujagyslių sistemos apkrovos mažinimui, nes kaitra organizmui yra realus stresas.

  • Gydytojas perspėja: vasarą inkstų akmenys „puola“ dažniau – kas patenka į riziką

    Karštasis metų laikas kai kuriems žmonėms tampa netikėtu išbandymu: gydytojai pastebi, kad vasarą dažniau pasireiškia inkstų akmenligės priepuoliai. Pagrindinė priežastis paprasta, bet dažnai nuvertinama – organizmas netenka daugiau skysčių, o šlapimas tampa labiau koncentruotas.

    Kuo mažiau skysčių organizme, tuo lengviau šlapime susidaro kristalai, kurie gali virsti akmenimis. Dažniausiai tai būna kalcio oksalato akmenys, susiformuojantys, kai kalcis šlapime susijungia su oksalatais, natūraliai esančiais organizme ir maiste.

    Kodėl vasarą rizika auga?

    Urologai aiškina, kad sezoniškumas susijęs ne tik su karščiu, bet ir su gyvenimo būdu. Dėl prakaitavimo netenkama skysčių, o jei jie neatkuriami vandeniu, šlapimas tampa tirštesnis, jame lengviau „sukimba“ mineralai ir druskos.

    Prie rizikos gali prisidėti ir žiemos įpročiai. Šaltuoju sezonu žmonės dažniau būna mažiau fiziškai aktyvūs, o tai gali lemti didesnį kalcio kiekį šlapime, ypač jei racione daugiau druskos ir kaloringo, perdirbto maisto.

    Įspėjamieji simptomai

    Inkstų akmenys neretai ilgą laiką nesukelia jokių požymių, kol nepradeda judėti iš inksto į šlapimtakį. Tuomet dažniausiai atsiranda staigus, stiprus dieglių tipo skausmas juosmens srityje, kuris gali plisti į kirkšnį.

    Dažni ir šlapinimosi simptomai: deginimas, skausmas, staigus noras šlapintis, taip pat kraujas šlapime. Kadangi šlapimtakis yra siauras, net nedidelis akmuo gali sukelti užsikimšimą ir labai intensyvius spazmus.

    Kas patenka į rizikos grupę?

    Inkstų akmenys gali susidaryti bet kam, tačiau rizika didesnė tiems, kurie jau yra patyrę akmenligę anksčiau. Didesnį pavojų taip pat gali turėti žmonės, sergantys cukriniu diabetu, podagra, Krono liga ar dažnai patiriantys šlapimo takų infekcijas.

    Rizika gali didėti po svorio mažinimo operacijų, taip pat vartojant kai kuriuos vaistus, pavyzdžiui, diuretikus, tam tikrus antacidinius ar prieštraukulinius preparatus. Prie to prisideda ir per mažas vandens vartojimas, ypač aktyviai judant ar dirbant karštyje.

    Ką daryti, kad akmenys nesusidarytų?

    Gydytojai pabrėžia, kad svarbiausia vasaros taisyklė – palaikyti vandens balansą. Pakankamas skysčių kiekis padeda „praskiesti“ šlapimą ir mažina tikimybę, kad mineralai pradės kristalizuotis.

    Taip pat rekomenduojama dažniau rinktis vaisius ir daržoves, riboti druskos kiekį bei nepadauginti gyvūninės kilmės baltymų. Jei akmenligė kartojasi, sprendimai turėtų būti individualūs, todėl verta pasitarti su gydytoju ir išsiaiškinti akmenų sudėtį bei priežastis.

    Jei pasireiškia stiprus skausmas, karščiavimas, šaltkrėtis, pykinimas ar sutrinka šlapinimasis, medikai ragina nedelsti. Tokie simptomai gali rodyti komplikacijas, tarp jų ir infekciją ar šlapimo nutekėjimo blokadą, kuri reikalauja skubios pagalbos.