Tag: Uždegimas

  • Mokslininkai aptiko „dvigubą“ uždegimo mechanizmą: jis ir sužadina, ir apsaugo audinius

  • Reumatologai dažniausiai rekomenduoja riebią žuvį: kuo ji naudinga uždegimo mažinimui

    Lėtinis uždegimas organizme gali tęstis mėnesius ar net metus ir ilgainiui imti žaloti audinius bei organus. Pasak gydytojų, viena paprasčiausių kasdienių priemonių, galinčių padėti mažinti tokį uždegiminį foną, yra mityba.

    Portale „EatingWell“ apžvelgtoje temoje reumatologai vieningai išskiria vieną produktų grupę, kurią pataria dažniau įtraukti į valgiaraštį – riebią žuvį. Prie jos priskiriama lašiša, skumbrė, tunas, sardinės, ančiuviai, silkė, polokas ir kitos panašios žuvys.

    Uždegimas pats savaime yra normali organizmo reakcija – tarsi „pirmoji pagalba“, kai susižeidžiame ar susergame. Tačiau kai uždegimas tampa lėtinis, jis nebe padeda, o gali būti siejamas su didesne įvairių lėtinių ligų rizika.

    Gydytojų teigimu, riebioje žuvyje esantys omega-3 riebalų rūgščių junginiai, taip pat vitaminas D ir selenas – pagrindinės priežastys, kodėl šis produktas laikomas vienu palankiausių uždegiminiams procesams „raminti“.

    Omega-3: EPA ir DHA vaidmuo

    Reumatologai pabrėžia, kad riebi žuvis yra svarbus omega-3 riebalų rūgščių šaltinis, ypač EPA ir DHA. Šie junginiai siejami su gebėjimu slopinti tam tikrus uždegimo kelius organizme.

    Taip pat akcentuojama, kad omega-3 gali daryti įtaką imuninės sistemos veiklai: tyrimuose minima, jog jie gali reguliuoti uždegiminius procesus „įjungiančių“ mechanizmų aktyvumą ir imuninį atsaką.

    Vienas iš paaiškinimų, kodėl tai aktualu, ypač siejamas su uždegiminėmis ligomis: kai imuninė sistema per daug suaktyvėja, ji gali „taikytis“ į paties organizmo audinius, pavyzdžiui, sąnarių gleivinę.

    Vitaminas D ir selenas – papildomi privalumai

    Riebi žuvis įvardijama kaip vienas iš nedaugelio natūralių maisto šaltinių, kuriuose yra reikšmingesnis vitamino D kiekis. Straipsnyje pateikiamas pavyzdys, kad vienoje sockeye lašišos porcijoje (apie 100 gramų) gali būti maždaug 60 proc. dienos vitamino D poreikio.

    Vitaminas D siejamas su imuninės sistemos reguliacija, todėl gali turėti reikšmės ir uždegiminiams procesams. Kartu pabrėžiama, kad žmonėms, turintiems autoimuninių sutrikimų, vitamino D kiekis neretai būna mažesnis.

    Dar viena svarbi maistinė medžiaga – selenas. Jis įvardijamas kaip mineralas ir antioksidantas, galintis padėti apsaugoti ląsteles nuo pažeidimų, o kartu minimas ir kaip galintis mažinti gyvsidabrio poveikį, nes gali su juo jungtis.

    Galima sąsaja su širdies ligų rizika

    Tekste primenama, kad lėtinis uždegimas „kerta“ per svarbius organus, tarp jų – ir širdį. Pavyzdžiui, nurodoma, jog žmonės, sergantys reumatoidiniu artritu, turi apie 50 proc. didesnę riziką susirgti širdies ligomis ar nuo jų mirti.

    Apžvelgti tyrimai rodo, kad riebios, bet ne liesos žuvies vartojimas buvo siejamas su mažesne širdies ligų rizika ir mažesniu mirtingumu. Minima, kad daugiausiai riebios žuvies valgę žmonės turėjo apie 8 proc. mažesnę koronarinės širdies ligos riziką ir apie 17 proc. mažesnę riziką nuo jos mirti.

    Svarbu atkreipti dėmesį, kad tokie skaičiai dažniausiai rodo sąsajas, o ne garantuotą priežastinį ryšį kiekvienam žmogui. Vis dėlto gydytojai pabrėžia, kad riebi žuvis – praktiškas ir palyginti lengvai pritaikomas pasirinkimas kasdienei mitybai.

    Kaip dažniau valgyti riebią žuvį

    Reumatologų patarimai paprasti: žuvį derinti su kitais uždegimą mažinančiais produktais, tokiais kaip daržovės, ankštiniai, pilno grūdo produktai, riešutai ar sėklos. Taip pat siūloma bent kartą per savaitę žuvimi pakeisti raudoną ar perdirbtą mėsą.

    Dar vienas privalumas – universalumas: riebią žuvį galima kepti orkaitėje, ant grilio, keptuvėje, troškinti ar rinktis konservuotą variantą, kai reikia greito patiekalo. Skonį siūloma stiprinti žolelėmis ir prieskoniais, o gaminant naudoti nesočiuosius riebalus, pavyzdžiui, alyvuogių aliejų.

    Tekste minima ir praktinė rekomendacija – siekti bent dviejų porcijų riebios žuvies per savaitę, įtraukiant ją į salotas, dubenėlius su grūdais, sumuštinius ar net takus.

  • 5 svarbiausi Viduržemio jūros dietos produktai, siejami su mažesniu uždegimu

    Lėtinis uždegimas organizme siejamas su rimtomis sveikatos problemomis – nuo širdies ligų iki 2 tipo diabeto ar kai kurių onkologinių susirgimų. Nors trumpalaikis (ūmus) uždegimas yra natūrali organizmo apsauginė reakcija, ilgai trunkantis gali tapti žalingas.

    Gera žinia ta, kad gyvenimo būdas, įskaitant mitybą, gali turėti įtakos uždegiminiams procesams. Vienas dažniausiai minimų mitybos modelių šioje srityje – Viduržemio jūros dieta, kurios pagrindas yra tradiciniai Viduržemio jūros regiono šalių valgymo įpročiai.

    Kaip rašo „EatingWell“, yra nemažai mokslinių duomenų, jog ši dieta siejama su mažesniais uždegimo žymenų rodikliais. Be bendro mitybos modelio, dėmesio sulaukia ir konkretūs produktai, dažnai esantys šios dietos pagrindu.

    Toliau – penki Viduržemio jūros dietai būdingi produktai, kurie įvairiuose šaltiniuose minimi kaip galintys prisidėti prie mažesnio uždegimo, bei keli praktiški patarimai, kaip juos įtraukti į kasdienį valgiaraštį.

    Alyvuogių aliejus, lašiša ir ankštiniai

    Pirmasis produktas – aukščiausios kokybės pirmo spaudimo alyvuogių aliejus. Jis laikomas vienu Viduržemio jūros dietos pagrindų, o jo sudėtyje esantys polifenoliai ir mononesočiosios riebalų rūgštys siejami su palankiu poveikiu uždegiminiams procesams.

    Alyvuogių aliejų paprasta naudoti kasdien: tinka kepimui ar daržovių troškinimui, taip pat salotų padažams. Rekomenduojama rinktis būtent pirmo spaudimo variantą ir laikyti vėsioje, tamsioje vietoje, kad ilgiau išliktų kokybiškas.

    Antrasis produktas – lašiša. Ji dažnai išskiriama dėl omega-3 riebalų rūgščių (EPA ir DHA), kurios dalyvauja organizmo reakcijose, susijusiose su uždegimo reguliavimu.

    Lašiša neretai kainuoja brangiau, tačiau paprasti receptai gali padėti išlaikyti bendrą patiekalo kainą mažesnę – pavyzdžiui, kepta lašiša su citrina, žolelėmis, daržovėmis ir pilno grūdo garnyru.

    Trečioji grupė – pupelės ir lęšiai. Ankštiniai dažnai naudojami sriubose, troškiniuose ar salotose, o jų sudėtyje esanti ląsteliena, augaliniai baltymai ir polifenoliai minimi kaip derinys, galintis būti svarbus žarnyno mikrobiotai ir uždegimo reguliavimui.

    Praktinis patarimas – dažnai į meniu įtraukti ankštinių porciją, pavyzdžiui, į salotas dėti avinžirnių, į daržovių sriubą – baltųjų pupelių, o virtus lęšius sumaišyti su alyvuogių aliejumi ir žolelėmis. Patogus pasirinkimas ir konservuotos pupelės – jei įmanoma, verta rinktis be pridėtinės druskos arba prieš vartojant nuskalauti.

    Graikiniai riešutai ir uogos

    Ketvirtasis produktas – graikiniai riešutai. Jie taip pat išsiskiria ląstelienos, polifenolių ir augalinės kilmės omega-3 (ALA) deriniu. Minimas ir tyrimas, kuriame vyresnio amžiaus žmonėms graikinių riešutų vartojimas buvo siejamas su mažesniais kai kuriais uždegimo žymenimis, nors pabrėžiama, kad ne visuose tyrimuose rezultatai būna vienodi.

    Porcija paprastai nėra didelė – apie saujelę. Riešutais galima pagardinti košes, salotas, įmaišyti į padažus ar valgyti su vaisiais kaip užkandį.

    Penktoji kategorija – uogos: mėlynės, braškės, avietės, gervuogės. Jos vertinamos dėl polifenolių, įskaitant antocianinus, kurie suteikia ryškią spalvą, ir siejamos su antioksidacinėmis bei priešuždegiminėmis savybėmis.

    Uogas galima rinktis šviežias arba šaldytas (be pridėtinio cukraus): dėti į kokteilius, maišyti su natūraliu jogurtu, berti ant košės ar naudoti kaip desertų dalį.

    Viduržemio jūros dieta – ne tik lėkštėje

    Svarbu tai, kad Viduržemio jūros „dieta“ dažnai apibūdinama kaip platesnis gyvenimo būdas, o ne vien produktų sąrašas. Prie palankesnės savijautos gali prisidėti ir įpročiai, tokie kaip reguliarus judėjimas, kokybiškas miegas, valgymas be nuolatinių trikdžių ir bendravimas valgant.

    Nors vienas produktas savaime problemų neišsprendžia, mitybos modelis, kuriame dominuoja daržovės, ankštiniai, žuvis, riešutai, uogos ir kokybiški riebalai, dažnai minimas kaip palankus pasirinkimas siekiant mažinti lėtinio uždegimo rizikos veiksnius.

  • Po kelių žingsnių praeina sąnarių stingimas? Štai kada tai gali būti rimtas signalas

    Sąnarių stingimas po ramybės laikotarpio, pavyzdžiui, atsikėlus ryte ar ilgiau pasėdėjus, dažnai vadinamas startiniu stingimu. Jam būdinga tai, kad pradėjus judėti nemalonus jausmas palaipsniui mažėja, o sąnarys tarsi atgauna įprastą judrumą.

    Vis dėlto tai nėra atskira liga, o simptomas, galintis rodyti skirtingas būkles. Dažniausiai jis siejamas su sąnarių degeneraciniais pakitimais, tačiau panašiai gali pasireikšti ir uždegiminės ar autoimuninės ligos, todėl svarbu įvertinti aplinkybes.

    Ką išduoda trukmė ir paros metas?

    Didžiausią diagnostinę reikšmę turi tai, kada stingimas atsiranda ir kiek laiko tęsiasi. Jei sustingimas po atsikėlimo ar poilsio praeina greitai, dažniau galvojama apie degeneracinius sąnarių pakitimus, ypač vyresniame amžiuje.

    Jeigu rytinis stingimas trunka ilgiau, pavyzdžiui, kelias dešimtis minučių ar dar ilgiau, tai jau gali būti uždegimo požymis. Ypač įtartina, jei kartu pasireiškia patinimas, sąnario paraudimas, šiluma, skausmas ramybėje ar bendras negalavimas.

    Kada būtina kreiptis į gydytoją?

    Gydytojui svarbu tiksliai nusakyti, kada prasidėjo simptomai, kurie sąnariai labiausiai vargina ir ar problema apima vieną, kelis ar simetriškus sąnarius abiejose kūno pusėse. Ši informacija padeda atskirti dažnesnes, su amžiumi susijusias būkles nuo uždegiminių ligų, kurias būtina gydyti kryptingai.

    Skubios pagalbos gali prireikti, jei staiga atsiranda ryškus vieno sąnario skausmas, greitai didėjantis patinimas, paraudimas ir aiškiai juntama šiluma, ypač jei pakyla temperatūra. Tokie požymiai gali rodyti ūmų uždegimą ar infekciją, o delsti pavojinga.

    Kokie tyrimai ir ką jie parodo?

    Vieno universalaus tyrimų rinkinio nėra, nes priežastys skirtingos. Dažnai pradedama nuo bendrųjų kraujo tyrimų ir uždegimo rodiklių, o tuomet, pagal simptomus, gali būti skiriami imunologiniai tyrimai, padedantys įvertinti autoimuninių ligų tikimybę.

    Reikšmingi ir vaizdiniai tyrimai, tokie kaip rentgenas, ultragarsas ar magnetinis rezonansas, nes jie leidžia pamatyti kremzlės, kaulų ir minkštųjų audinių pokyčius. Jei sąnaryje susikaupia skysčio, gydytojas gali pasiūlyti jį ištirti, nes tai padeda tiksliau nustatyti uždegimo priežastį.

    Ką daryti, kad stingimas mažėtų?

    Jei nustatomi degeneraciniai pokyčiai, vienas svarbiausių dalykų yra ne imobilizacija, o reguliariai dozuojamas judėjimas. Mažo krūvio veiklos, tokios kaip vaikščiojimas, važiavimas dviračiu ar mankšta vandenyje, dažnai padeda mažinti stingimą ir palaikyti sąnarių funkciją.

    Raumenų stiprinimas gerina sąnario stabilumą ir mažina apkrovą, o kineziterapija gali padėti parinkti saugius pratimus. Jei žmogus turi antsvorio, net nuosaikus svorio mažinimas gali sumažinti kelių ir klubų sąnariams tenkančią apkrovą.

    Kai stingimą lydi skausmas, gydytojas gali parinkti nuskausminamuosius ar priešuždegiminius vaistus, įvertinęs gretutines ligas ir galimas sąveikas. Esant uždegiminėms reumatinėms ligoms vien simptominio malšinimo nepakanka, nes dažnai reikalingas ligos eigą keičiantis gydymas, kurį paprastai prižiūri reumatologas.

  • Mikroplastikas siejamas su infarktu, o skaidulos gali padėti? Nauji tyrimai kelia klausimų

    Mikroplastikas siejamas su infarktu, o skaidulos gali padėti? Nauji tyrimai kelia klausimų

    Mikroplastikas ir dar smulkesnis nanoplastikas tapo kasdienės aplinkos dalimi: jų randama vandenyje, dirvožemyje ir ore, o dalelės patenka ir į žmogaus organizmą. Pastaraisiais metais mokslininkai vis dažniau vertina ne tik taršą, bet ir galimą poveikį sveikatai, ypač širdžiai ir kraujagyslėms.

    2026 metais žurnale „European Heart Journal“ paskelbti Italijoje atlikto tyrimo rezultatai, kuriame analizuoti 61 paciento kraujo mėginiai, paimti atliekant koronarografiją. Dalyviai buvo suskirstyti į patyrusius ūminį miokardo infarktą, sergančius lėtine išemine širdies liga ir turinčius normalias vainikines arterijas.

    Tyrėjai pranešė, kad mikroplastiko arba nanoplastiko dalelių aptikta 84,2 proc. pacientų po infarkto, tai yra 16 iš 19 tirtųjų. Lėtinės išeminės širdies ligos grupėje dalelės rastos 40 proc. tiriamųjų, o kontrolinėje grupėje – 31,8 proc.

    Infarktą patyrusių žmonių kraujyje fiksuotas ir didesnis aptiktų polimerų kiekis bei įvairovė, dažniausiai minėtas polietilenas, plačiai naudojamas pakuotėms. Taip pat šioje grupėje dažniau nustatyti padidėję uždegimo žymenys, o tai skatina diskusijas apie galimą mikroplastiko ryšį su uždegiminiais procesais kraujagyslėse.

    Vis dėlto šie duomenys dar nereiškia, kad mikroplastikas sukelia infarktą. Tyrimas buvo nedidelės apimties ir stebimasis, todėl parodė sąsajas, bet ne priežastinį ryšį, o galimi klaidinantys veiksniai gali būti susiję su bendra tarša, gyvenimo būdu ar kitomis ligomis.

    Ar skaidulos gali „surišti“ mikroplastiką?

    Kartu ieškoma būdų, kaip sumažinti dalelių patekimą į organizmą arba jų kiekį virškinamajame trakte. 2026 metais žurnale „Food Chemistry“ paskelbtame Kinijos mokslininkų darbe nagrinėtos netirpios kviečių sėlenų maistinės skaidulos ir jų gebėjimas laboratorinėmis sąlygomis prisijungti mikroplastiką.

    Tyrėjai aprašė, kad skaidulos gebėjo adsorbuoti polistireno daleles, ypač mažesnes, apie vieno mikrometro dydžio. Poveikis sietas su porėta skaidulų struktūra ir fizikinėmis bei cheminėmis sąveikomis, kurios gali lemti dalelių „prikibimą“ prie skaidulų paviršiaus.

    Eksperimente su pelėmis, kurioms buvo duodama šių skaidulų, nustatytas mažesnis mikroplastiko kiekis žarnyne, taip pat silpnesnio uždegimo požymiai ir geresni gleivinės barjero rodikliai. Tačiau klinikinių tyrimų su žmonėmis, kurie leistų patvirtinti tokį efektą kasdienės mitybos sąlygomis, kol kas trūksta.

    Ką realiai galima daryti kasdien?

    Kol mokslas aiškinasi mikroplastiko poveikio mechanizmus, specialistai dažniausiai pabrėžia atsargų, praktišką požiūrį: mažinti nereikalingą kontaktą su plastiku ir laikytis įrodymais pagrįstų sveikatos prevencijos principų. Viena iš paprastų krypčių – nešildyti maisto plastikiniuose induose ir, kai įmanoma, rinktis stiklą ar keramiką.

    Maistinės skaidulos iš viso grūdo produktų, ankštinių, daržovių ir vaisių turi gerai dokumentuotą naudą širdies ir kraujagyslių sistemai, žarnyno veiklai ir cholesterolio kontrolei. Tačiau jas vertėtų laikyti sveikos mitybos dalimi, o ne patvirtintu būdu „išvalyti“ organizmą nuo mikroplastiko.

    Mikroplastikas išlieka viena sparčiausiai tiriamų aplinkos sveikatos temų, o nauji duomenys gali keisti vertinimus. Šiuo metu patikimiausia strategija – mažinti ekspoziciją ten, kur tai paprasta, ir kartu rūpintis rizikos veiksniais, kurie širdžiai daro įrodytą žalą.

  • Vos 2 imbiero riekelės per dieną: gali mažinti cukrų ir padėti žarnynui, bet dažnai daroma klaida

    Imbieras – vienas dažniausiai virtuvėje naudojamų prieskonių, tačiau moksliniai tyrimai rodo, kad jis gali turėti ir apčiuopiamos naudos sveikatai. Klinikinėse studijose dažnai vertinama maždaug 3 gramų imbiero porcija per dieną, vartojama kelias savaites, siejant ją su geresne gliukozės kontrole ir mažesniais uždegimo žymenimis.

    Tokį kiekį praktiškai gali atitikti kelios plonos šviežio šakniastiebio riekelės arba nedidelis šaukštelis maltų prieskonių, tačiau tikslus svoris priklauso nuo produkto. Specialistai pabrėžia, kad svarbiausia ne vienkartinis didelis kiekis, o nuoseklus, kasdienis vartojimas.

    Kas imbierą daro veiksmingą?

    Pagrindiniai imbiero biologiškai aktyvūs junginiai yra gingeroliai ir jų virsmo produktai šogaoliai. Gingeroliai labiau būdingi šviežiam šakniastiebiui ir siejami su antioksidaciniu bei priešuždegiminiu poveikiu, o termiškai apdorojant dalis jų virsta šogaoliais, kurie pasižymi aštresniu skoniu ir ryškesniu šildančiu efektu.

    Tyrimuose imbieras dažniausiai minimas kaip galintis prisidėti prie metabolinės sveikatos, įskaitant jautrumą insulinui ir gliukozės apykaitą. Vis dėlto tai nėra vaistas, todėl sergant cukriniu diabetu ar vartojant gliukozę mažinančius preparatus bet kokius pokyčius mityboje verta aptarti su gydytoju.

    Dažna klaida, kuri sumažina naudą

    Viena dažniausių klaidų ruošiant imbiero gėrimus yra šviežio imbiero užpylimas ką tik užvirusiu vandeniu. Per aukšta temperatūra gali sumažinti dalies lakiųjų junginių ir aromatinių medžiagų išsilaikymą, todėl gėrimas praranda dalį skonio ir potencialiai dalį naudingų savybių.

    Ruošiant užpilą rekomenduojama palaukti, kol vanduo po užvirimo kiek pravės, tuomet sudėti imbierą ir palaikyti uždengtą apie 10 minučių. Taip išgaunamas švelnesnis, aromatingesnis gėrimas, kurį lengviau gerti kasdien.

    Šviežias ar maltas imbieras?

    Šviežias imbieras dažnai pasirenkamas dėl ryškaus aromato ir gaivesnio skonio, todėl tinka gėrimams, salotų padažams ar lengviems patiekalams. Maltas imbieras patogus kepiniams, sriuboms ir troškiniams, o jo poveikio profilis gali skirtis dėl apdorojimo, džiovinimo ir laikymo.

    Svarbus ir paruošimas: daug vertingų medžiagų yra arti plonos žievelės, todėl ją patogiau ne pjauti peiliu, o švelniai nugramdyti šaukšteliu. Norint intensyvesnio skonio ir geresnio išsiskyrimo, imbierą verta ne pjaustyti storais gabalais, o sutarkuoti.

    Kaip paprastai įtraukti į racioną?

    Kasdienę porciją lengviausia surinkti įmaišant tarkuoto imbiero į šiltą, bet ne verdantį vandenį su citrina, į kokteilius arba į daržovių trintas sriubas. Imbieras taip pat dera salotų padažuose su aliejumi ir medumi, o nedidelis kiekis gali pagyvinti troškinių ar marinato skonį.

    Tačiau yra ir atsargumo aspektų: imbieras gali dirginti jautresnį skrandį, o didesni kiekiai kai kuriems žmonėms sukelia rėmenį. Vartojantiems kraują skystinančius vaistus, nėščiosioms ar turintiems lėtinių ligų dėl tinkamiausio kiekio saugiausia pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

  • Mokslininkai įspėja: po 50-ies smegenys persitvarko – atskleidė, kas labiausiai keičiasi

    Mokslininkai įspėja: po 50-ies smegenys persitvarko – atskleidė, kas labiausiai keičiasi

    Ilgą laiką manyta, kad smegenų senėjimas yra gana tiesus procesas, kai nervinės ląstelės pamažu silpsta ir žūsta. Vis daugiau tyrimų rodo kitokį vaizdą: smegenys senstant ne tik praranda dalį funkcijų, bet ir persitvarko, o kai kurie pokyčiai gali būti net prisitaikymo forma.

    Naujausi duomenys ypač išskiria laikotarpį maždaug nuo 50 iki 75 metų. Būtent šiame amžiuje ryškėja pokyčiai hipokampe, smegenų srityje, itin svarbioje mokymuisi ir atminčiai, o labiausiai į akis krenta permainos mikroglijoje – imuninėse smegenų ląstelėse.

    Mikroglija dažnai vadinama smegenų apsaugos ir tvarkos palaikymo sistema: ji reaguoja į pažeidimus, padeda pašalinti ląstelių „atliekas“ ir dalyvauja uždegiminiame atsake. Tyrėjai pastebi, kad senstant dalis mikroglijos praranda įprastą, homeostazinį režimą ir tampa labiau „įjautrinta“, linkusi į uždegiminę būseną.

    Dar vienas svarbus signalas – su amžiumi gali silpti genų aktyvumas, susijęs su kraujo ir smegenų barjerą palaikančiomis ląstelėmis. Ši barjero sistema veikia kaip filtras, reguliuojantis, kokios medžiagos iš kraujo patenka į nervinį audinį, todėl jos pokyčiai gali didinti smegenų jautrumą nepageidaujamiems veiksniams.

    Tyrime, publikuotame žurnale „Science“, analizuotos žmogaus hipokampo ląstelės iš 40 skirtingo amžiaus donorų. Mokslininkai taikė kelis pažangius metodus, vienu metu vertinę genų raišką, chromatino prieinamumą, DNR metilinimą ir erdvinę genomo organizaciją.

    Rezultatai leidžia manyti, kad senėjimas susijęs ne vien su tuo, kurie genai „įjungiami“ ar „išjungiami“, bet ir su gilesniais genų reguliacijos sluoksniais. Kitaip tariant, kinta pati sistema, nusprendžianti, kurios genomo vietos ląstelei tampa lengvai pasiekiamos, o kurios – ne.

    Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį, kad skirtingos hipokampo ląstelės sensta nevienodai: neuronai, mikroglija, astrocitai ir kraujagyslių vidines sieneles formuojančios ląstelės gali keistis skirtingu tempu. Tai gali būti viena priežasčių, kodėl vieni žmonės sulaukę panašaus amžiaus išlaiko gerą atmintį, o kiti susiduria su greitesniu kognityvinių funkcijų silpnėjimu.

    Specialistai pabrėžia, kad tokie pokyčiai savaime nereiškia ligos. Vis dėlto užsitęsęs uždegiminis aktyvumas ir silpnesnė smegenų apsauga gali sudaryti palankesnes sąlygas neurodegeneracinių ligų rizikai, todėl mokslininkai vis aktyviau ieško žymenų, kurie leistų anksti atpažinti nepalankias senėjimo kryptis.

    Nors vieno „stabdžio“ smegenų senėjimui nėra, tyrimų kryptys vis dažniau siejamos su uždegimo reguliavimu, kraujo ir smegenų barjero apsauga bei veiksniais, galinčiais palaikyti sveiką hipokampo veiklą. Tokie darbai padeda tiksliau suprasti, kada ir kaip prasideda kritiniai biologiniai poslinkiai, kurie vėliau gali atsispindėti kasdienėje atmintyje ir mąstyme.

  • Mokslininkai įspėja: po 50-ies smegenyse prasideda tyli pertvarka – ką tai reiškia demencijai

    Mokslininkai įspėja: po 50-ies smegenyse prasideda tyli pertvarka – ką tai reiškia demencijai

    Kas vyksta smegenyse po 50-ies

    Naujas tyrimas, publikuotas 2026 metais žurnale Science, rodo, kad smegenų senėjimas ne visada vyksta tolygiai. Mokslininkai pastebėjo laikotarpį, kai pokyčiai hipokampe gali ryškėti sparčiau, ypač maždaug nuo 50 iki 75 metų.

    Hipokampas svarbus mokymuisi, naujų prisiminimų formavimui ir orientacijai erdvėje. Būtent ši sritis laikoma viena jautriausių senėjimui ir dažnai minima kalbant apie Alzheimerio ligą.

    Kokie ląstelių pokyčiai aptikti

    Tyrėjai išanalizavo 40 suaugusiųjų nuo 20 iki 95 metų amžiaus po mirties paimtus hipokampo mėginius, kai gyvenime nebuvo diagnozuota neurologinė liga. Vienų ląstelių branduoliuose vertinta genų raiška, DNR metilinimas ir chromatino organizacija, tai leido pamatyti ir sudėtį, ir reguliavimo mechanizmus.

    Ryškiausi pokyčiai fiksuoti mikroglijoje, tai smegenų imuninės sistemos ląstelės, padedančios šalinti pažeistas struktūras ir palaikyti saugią aplinką neuronams. Analizė parodė, kad 50–75 metų amžiuje mažėjo embrioniniu laikotarpiu susiformavusios mikroglijos dalis, o didėjo ląstelių, kurių profilis panašus į iš kraujo kilusių monocitų, nors jų kilmė gyvame organizme šiame darbe tiesiogiai nepatvirtinta.

    Naujoji ląstelių populiacija pasižymėjo stipresniu su uždegimu susijusių genų aktyvumu. Tai siejama su vadinamuoju lėtiniu žemo intensyvumo uždegimu, kuris dažnai lydi senėjimą, tačiau vien šis radinys neįrodo, kad tokia pertvarka savaime sukelia demenciją.

    Kodėl tai svarbu demencijos rizikai

    Be mikroglijos, su amžiumi mažėjo ir kai kurių astrocytų, ląstelių, padedančių palaikyti cheminę pusiausvyrą ir neuronų tarpusavio ryšius. Taip pat fiksuotas oligodendrocytų pirmtakų ir endotelio ląstelių mažėjimas, o pastarosios svarbios kraujo ir smegenų barjerui, kuris saugo nervinį audinį nuo dalies kraujyje esančių žalingų veiksnių.

    Tyrimas atkreipė dėmesį ir į tai, kad daugelyje ląstelių tipų silpnėjo trimatė genomo architektūra, tai gali keisti, kurie genai įjungiami ar išjungiami reaguojant į stresą. Tokie pokyčiai laikomi vienu iš galimų mechanizmų, kodėl senstant mažėja atsparumas papildomiems iššūkiams, pavyzdžiui, kraujagyslių pažeidimams ar metaboliniams sutrikimams.

    Patys autoriai pabrėžia ribojimus: analizuota nedidelė imtis ir tik hipokampas, o duomenys gauti iš po mirties paimtų mėginių. Tai leidžia matyti su amžiumi susijusias tendencijas, bet neleidžia prognozuoti individualios rizikos ar tvirtinti, kad po 50 metų neišvengiamai prasidės atminties praradimas.

    Kontekstą papildo 2024 metais The Lancet komisijos ataskaita, kurioje teigiama, kad mažinant 14 modifikuojamų rizikos veiksnių būtų galima užkirsti kelią arba atitolinti apie 45 proc. demencijos atvejų populiacijos mastu. Tarp svarbiausių įvardijami kraujospūdžio kontrolė, cukrinio diabeto ir depresijos gydymas, mažesnis LDL cholesterolio lygis, fizinis aktyvumas, socialiniai ryšiai, klausos ir regos priežiūra.

    Ekspertai pabrėžia, kad demencija nėra vien biologinio senėjimo pasekmė, ją lemia daugelio veiksnių visuma. Vis dėlto tyrimas išskiria galimai jautresnį gyvenimo etapą, kai smegenų imuninė, kraujagyslių ir palaikančių ląstelių sistemos gali patirti koordinuotą pertvarką, o tai skatina ieškoti ankstesnės prevencijos ir tikslesnių biomarkerių.

  • Azijietiška koiksų kruopa grįžta į madas: žada mažinti uždegimą, bet ne visiems tinka

    Koiksų kruopa, dar vadinama jobo ašaromis, pastaruoju metu vėl atrandama ieškant natūraliai be glitimo esančių grūdų alternatyvų. Pietryčių Azijoje ji vartojama šimtmečius: verdama kaip košė, dedama į sriubas, troškinius, o Japonijoje iš skrudintų grūdų ruošiami gėrimai be kofeino.

    Augalas (Coix lacryma-jobi) priklauso miglinių šeimai, o jo grūdai išsiskiria kietesne struktūra ir švelniai riešutiniu skoniu. Maistiniu požiūriu tai krakmolo šaltinis, turintis skaidulų, B grupės vitaminų, riebalų ir mineralų, o taip pat daugiau baltymų nei dalis įprastų kruopų.

    Kas siejama su nauda?

    Koiksų kruopos dažnai minimos kalbant apie uždegiminių procesų mažinimą ir sąnarių diskomfortą, nors tokie teiginiai neturėtų pakeisti gydytojo paskirto gydymo. Tyrimuose vertinami grūduose esantys bioaktyvūs junginiai, o tradicinėje mityboje ši kruopa neretai siejama ir su skysčių pusiausvyra.

    Dėl skaidulų koiksų kruopa gali prisidėti prie ilgesnio sotumo jausmo ir virškinimo reguliavimo. Praktikoje tai svarbu tiems, kurie siekia mažinti itin perdirbtų produktų kiekį ir renkasi lėčiau pasisavinamus angliavandenius kasdieniuose patiekaluose.

    Kada verta būti atsargiems?

    Ši kruopa ne visiems tinka vienodai. Nėštumo metu jos vartojimą reikėtų aptarti su gydytoju, o jei žmogus linkęs į dehidrataciją ar vartoja skysčių balansą veikiančius vaistus, taip pat verta įvertinti individualią situaciją.

    Kaip ir su bet kuriuo nauju produktu, ypač jei yra lėtinių ligų ar virškinimo jautrumas, saugiausia pradėti nuo mažesnių porcijų. Jei atsiranda neįprastų simptomų, rekomenduojama nutraukti vartojimą ir pasitarti su sveikatos priežiūros specialistu.

    Kaip paruošti namuose?

    Prieš verdant koiksų kruopą patariama perplauti ir pamirkyti bent kelias valandas, o dar geriau per naktį. Tuomet ji greičiau išverda ir būna tolygesnės tekstūros, o virti galima ant silpnos kaitros apie 20–30 minučių, priklausomai nuo grūdų apdorojimo.

    Virtą kruopą patogu naudoti vietoje ryžių ar perlinių kruopų: ji tinka prie daržovių ir mėsos troškinių, sriuboms tirštinti, taip pat saldiems patiekalams su vaisiais ir riešutais. Skrudinti grūdai gali būti valgomi kaip traškus užkandis, tačiau svarbu rinktis produktą iš patikimo tiekėjo ir laikytis paruošimo rekomendacijų.

  • Mokslininkų proveržis: sustabdė uždegiminę ląstelių mirtį ir atvėrė kelią naujiems vaistams

    Mokslininkų proveržis: sustabdė uždegiminę ląstelių mirtį ir atvėrė kelią naujiems vaistams

    Naujas būdas sustabdyti pyroptozę

    Vroclavo technologijos universiteto Chemijos fakulteto mokslininkai kartu su JAV biotechnologijų bendrove „Genentech“ pristatė naują strategiją, kaip selektyviai stabdyti pyroptozę – uždegiminę, programuotą ląstelės mirtį. Tyrimo rezultatai rugpjūčio 3 dieną paskelbti mokslo žurnale „Nature“.

    Pyroptozė yra viena iš organizmo gynybos grandžių: ji padeda kovoti su infekcijomis, tačiau pernelyg suaktyvėjusi gali smarkiai didinti uždegimą ir žaloti audinius. Šis mechanizmas siejamas su sunkiomis būklėmis, tarp jų sepsiu, ūminiu kvėpavimo distreso sindromu ir sunkiu COVID-19.

    Kaip veikia atrastas mechanizmas

    Mokslininkai pasitelkė ląstelės membranoje susidarančias poras, kurias formuoja baltymas gasdermina D. Kai uždegiminės kaspazės suaktyvina šį baltymą, jo fragmentai pramuša membraną, o per atsiradusias angas pradeda išsiskirti citokinai, ypač IL-1β ir IL-18, kurie signalizuoja imuninei sistemai.

    Ankstesni kaspazių inhibitoriai dažnai prasiskverbdavo ir į sveikas ląsteles, todėl jų taikymą ribojo saugumo bei veiksmingumo problemos. Naujoje strategijoje sukurti inhibitoriai specialiai suprojektuoti taip, kad per nepažeistą membraną beveik nepatektų, o į vidų patektų tik tuomet, kai pyroptozė jau prasidėjusi ir poros jau susiformavusios.

    Patekę per gasderminos D poras, inhibitoriai blokuoja uždegimines kaspazes ir pristabdo tolesnę proceso eigą, įskaitant naujų porų formavimąsi ir citokinų išsiskyrimą. Tokiu būdu ląstelė gauna laiko įjungti membranos taisymo sistemas, siejamas su ESCRT kompleksu, kurios gali padėti užglaistyti pažeidimus.

    Ką parodė bandymai ir kas toliau

    Laboratoriniuose bandymuose dalis išgelbėtų ląstelių išlaikė gebėjimą augti ir dalytis mažiausiai 12 dienų. Svarbu ir tai, kad inhibitorius veikė net tada, kai buvo panaudotas praėjus kelioms valandoms po pyroptozės pradžios, o tai leidžia kalbėti apie trumpą, bet realų terapinį langą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad šis metodas nepaveikė apoptozės, kitos programuotos ląstelių mirties formos, kurioje gasderminos D poros nesusidaro. Tai sustiprina prielaidą, jog selektyvus patekimas į ląstelę vyksta būtent per pyroptozės metu atsirandančias poras.

    Eksperimentuose su pelėmis, endotoksinio šoko modelyje, junginys KGR-53P sumažino prouždegiminių citokinų IL-1β ir IL-18 koncentracijas kraujyje. Vis dėlto autoriai pabrėžia, kad tai dar nėra paruoštas vaistas: KGR-3 ir KGR-53P laikomi tyrimams skirtais junginiais, kuriuos dar reikia optimizuoti ir įvertinti platesniuose ikiklinikiniuose tyrimuose.

    Projektas gimė iš ilgalaikės tarptautinės partnerystės: cheminę ir fermentologinę kryptį Vroclave pradėjo dr. hab. inž. Marcin Poręba vadovaujama komanda, kuri sukūrė inhibitorinių junginių biblioteką ir ištyrė jų sąveiką su kaspazėmis. Prie darbo prisidėjo ir kiti tyrėjai, o dalį tyrimų finansavo Lenkijos Narodowe Centrum Nauki pagal OPUS programą.

    „Kelias nuo fundamentinių tyrimų ir doktorantūros iki tarptautinės partnerystės rodo, kaip gimsta pasaulinio lygio mokslas“, – sakė Vroclavo technologijos universiteto rektorius prof. Arkadiusz Wójs.

    Pasak tyrėjų, pagrindinė šio darbo vertė – naujas tikslinio gydymo principas: naudoti gasderminos D poras kaip selektyvų vartą į ląsteles, kurios jau įsitraukė į uždegiminės mirties procesą. Tokia kryptis ateityje gali padėti kurti tikslesnes terapijas uždegiminėms ligoms, sumažinant poveikį sveikiems audiniams.