Ilgą laiką manyta, kad smegenų senėjimas yra gana tiesus procesas, kai nervinės ląstelės pamažu silpsta ir žūsta. Vis daugiau tyrimų rodo kitokį vaizdą: smegenys senstant ne tik praranda dalį funkcijų, bet ir persitvarko, o kai kurie pokyčiai gali būti net prisitaikymo forma.
Naujausi duomenys ypač išskiria laikotarpį maždaug nuo 50 iki 75 metų. Būtent šiame amžiuje ryškėja pokyčiai hipokampe, smegenų srityje, itin svarbioje mokymuisi ir atminčiai, o labiausiai į akis krenta permainos mikroglijoje – imuninėse smegenų ląstelėse.
Mikroglija dažnai vadinama smegenų apsaugos ir tvarkos palaikymo sistema: ji reaguoja į pažeidimus, padeda pašalinti ląstelių „atliekas“ ir dalyvauja uždegiminiame atsake. Tyrėjai pastebi, kad senstant dalis mikroglijos praranda įprastą, homeostazinį režimą ir tampa labiau „įjautrinta“, linkusi į uždegiminę būseną.
Dar vienas svarbus signalas – su amžiumi gali silpti genų aktyvumas, susijęs su kraujo ir smegenų barjerą palaikančiomis ląstelėmis. Ši barjero sistema veikia kaip filtras, reguliuojantis, kokios medžiagos iš kraujo patenka į nervinį audinį, todėl jos pokyčiai gali didinti smegenų jautrumą nepageidaujamiems veiksniams.
Tyrime, publikuotame žurnale „Science“, analizuotos žmogaus hipokampo ląstelės iš 40 skirtingo amžiaus donorų. Mokslininkai taikė kelis pažangius metodus, vienu metu vertinę genų raišką, chromatino prieinamumą, DNR metilinimą ir erdvinę genomo organizaciją.
Rezultatai leidžia manyti, kad senėjimas susijęs ne vien su tuo, kurie genai „įjungiami“ ar „išjungiami“, bet ir su gilesniais genų reguliacijos sluoksniais. Kitaip tariant, kinta pati sistema, nusprendžianti, kurios genomo vietos ląstelei tampa lengvai pasiekiamos, o kurios – ne.
Tyrėjai taip pat atkreipia dėmesį, kad skirtingos hipokampo ląstelės sensta nevienodai: neuronai, mikroglija, astrocitai ir kraujagyslių vidines sieneles formuojančios ląstelės gali keistis skirtingu tempu. Tai gali būti viena priežasčių, kodėl vieni žmonės sulaukę panašaus amžiaus išlaiko gerą atmintį, o kiti susiduria su greitesniu kognityvinių funkcijų silpnėjimu.
Specialistai pabrėžia, kad tokie pokyčiai savaime nereiškia ligos. Vis dėlto užsitęsęs uždegiminis aktyvumas ir silpnesnė smegenų apsauga gali sudaryti palankesnes sąlygas neurodegeneracinių ligų rizikai, todėl mokslininkai vis aktyviau ieško žymenų, kurie leistų anksti atpažinti nepalankias senėjimo kryptis.
Nors vieno „stabdžio“ smegenų senėjimui nėra, tyrimų kryptys vis dažniau siejamos su uždegimo reguliavimu, kraujo ir smegenų barjero apsauga bei veiksniais, galinčiais palaikyti sveiką hipokampo veiklą. Tokie darbai padeda tiksliau suprasti, kada ir kaip prasideda kritiniai biologiniai poslinkiai, kurie vėliau gali atsispindėti kasdienėje atmintyje ir mąstyme.
Leave a Reply