Tag: Vabzdžiai

  • Su gyva eglute į namus galite parsinešti vabzdžių: neskubėkite jos nešti į kambarį

    Su gyva eglute į namus galite parsinešti vabzdžių: neskubėkite jos nešti į kambarį

    Gyva kalėdinė eglutė namams suteikia miško kvapą ir šventinę nuotaiką, tačiau kartu su ja į vidų kartais atkeliauja ir visai nelaukti „kambariokai“.

    Ant spygliuočių šakų gali slėptis smulkūs vabzdžiai ar voragyviai, kuriems eglutė yra natūrali gyvenamoji aplinka. Patekę į šiltą kambarį jie „atsibunda“ iš žiemos sąstingio, tarsi būtų atėjusi pavasario šiluma.

    Nors daug kas renkasi dirbtines eglutes dėl patogumo, gyvas medis daugeliui vis dar yra neatsiejama Kalėdų dalis. Visgi verta žinoti, kad su eglute į namus galima atsinešti ir daugiau nei tik šventinę atmosferą.

    Kad rizika būtų mažesnė, prieš nešant eglutę į svetainę rekomenduojama atlikti kelis paprastus veiksmus lauke ir duoti medžiui laiko „prisitaikyti“ vėsesnėje patalpoje.

    Kaip sumažinti „keleivių“ tikimybę

    Pirmiausia eglutę dar lauke verta stipriai pakratyti arba kelis kartus trinktelėti kamienu į žemę. Taip nuo šakų gali nukristi dalis ant jų užsilikusių smulkių gyvių.

    Tuomet naudinga nešti eglutę ne iš karto į šiltą kambarį, o palikti dienai ar dviem vėsesnėje vietoje – pavyzdžiui, garaže ar balkone. Tokia „tarpinė stotelė“ sumažina tikimybę, kad šiluma staiga pažadins pasislėpusius vabzdžius.

    Šie paprasti žingsniai padeda išsaugoti gyvos eglutės malonumus ir kartu išvengti nemalonių staigmenų jau papuošus medį namuose.

  • Paskelbtas „Close-up Photographer of the Year 2026“ finalininkų sąrašas: išskirtiniai gamtos kadrai

    Paskelbtas „Close-up Photographer of the Year 2026“ finalininkų sąrašas: išskirtiniai gamtos kadrai

    „Close-up Photographer of the Year 2026“ konkursas paskelbė finalininkų trumpąjį sąrašą, kuriame – įspūdingi gamtos vaizdai, atskleidžiantys plika akimi dažnai nepastebimas detales.

    Aštuntą kartą rengiamame konkurse šiemet sulaukta rekordinio susidomėjimo: atrankai pateikta 15 388 nuotraukos iš fotografų visame pasaulyje, praneša „Euronews“.

    Į trumpąjį sąrašą patekusiuose darbuose – nuo itin stambių laumžirgių portretų iki keistų grybų bei įvairių smulkių gyvūnų, vabzdžių ir voragyvių kadrų.

    Nuotraukos varžosi 11 kategorijų, tarp jų – gyvūnų, vabzdžių, voragyvių ir povandeninė fotografija. Taip pat numatyta atskira kategorija jauniesiems fotografams.

    11 kategorijų ir rekordinis skaičius darbų

    Konkurso organizatoriai pabrėžia, kad stambaus plano fotografija leidžia pamatyti pasaulį kitaip – išryškina faktūras, formas ir spalvas, kurios kasdienėje aplinkoje lengvai praslysta pro akis.

    Trumpasis sąrašas, kaip teigiama, atspindi ne tik kūrybiškumą, bet ir techninį meistriškumą: tokio tipo nuotraukoms dažnai reikia specifinės įrangos, tikslaus apšvietimo ir kruopštaus darbo su fokusavimu.

    Organizatorių teigimu, šių metų atrinkti kadrai suteikia „fascinuojančią perspektyvą“ į miniatiūrinį gamtos pasaulį – nuo vandens lašų atspindžių iki akiai sunkiai įžiūrimų smulkių struktūrų.

    Nugalėtojai paaiškės 2027-ųjų sausį

    Bendras konkurso nugalėtojas ir atskirų kategorijų čempionai bus paskelbti 2027 metų sausį. Iki tol žiūrovams paliekama proga susipažinti su finalininkų darbais ir įvertinti, kaip atrodo gamta iš arti.

    Organizatoriai taip pat perspėja jautresnius skaitytojus: tarp finalininkų yra ir vorų fotografijų, kurios kai kuriems gali pasirodyti nejaukios.

  • Odesos srityje nufilmuotas retas iš Kaukazo atkeliavęs medkandis maldininkas

    Ukrainos Odesos srityje, nacionaliniame gamtos parke Tuzlų limanai, vaizdo įraše užfiksuotas retas medkandis maldininkas – Hierodula transcaucasica.

    Apie neįprastą radinį pranešė pats Tuzlų limanų nacionalinis parkas, pasidalijęs filmuota medžiaga iš parko teritorijos.

    Ši rūšis į dabartinės Ukrainos teritoriją, manoma, pateko iš Kaukazo Juodosios jūros pakrantės. Pirmasis jos registruotas aptikimas siekia 1916 metus, kai medkandis maldininkas buvo užfiksuotas Kryme.

    Vėliau vabzdys pradėjo aktyviau plisti ir žemyninėje šalies dalyje. Tuzlų limanų parke, kaip nurodoma, šį „svečią“ pirmą kartą čia užregistravo parko entomologas Jevhenas Chalaimas.

    Kas tai per rūšis

    Užkaukazinis medkandis maldininkas (Hierodula transcaucasica) paplitęs Kaukaze, taip pat Irane, Afganistane ir pietų Ukrainoje. Tai gana stambus maldininkų būrio vabzdys, dažniausiai žalios arba gelsvai rudos spalvos.

    Rūšies atstovų kūnas paprastai siekia 6–8 centimetrus. Aprašymuose minima, kad ant galvos matomas nedidelis gumburėlis tarp antenų pamatų ir akių, o vidurinės bei užpakalinės kojos turi dygį ties „keliu“.

    Kaip ir kiti maldininkai, šis vabzdys medžioja pasaloje: sustingsta, o suglaustos priekinės kojos primena maldos pozą. Būtent dėl tokios laikysenos daugelis rūšių ir įgijo „maldininko“ pavadinimą.

    Kuo skiriasi nuo įprasto maldininko

    Atvirose apžvalgose nurodoma, kad nuo įprastojo maldininko (Mantis religiosa) jis skiriasi keliais požymiais, tarp jų – dėmės nebuvimu priekinės kojos blauzdos vidinėje pusėje ir kvadratiniu kaktos skydeliu.

    Specialistai taip pat pabrėžia, kad šios rūšys tarpusavyje tiesiogiai nekonkuruoja: užkaukazinis medkandis dažniau laikosi viršutiniame krūmų ar medžių aukšte, o įprastasis maldininkas dažniau aptinkamas žolinėje augalijoje.

    Parko darbuotojai primena, kad pakrantės apsauginėje limanų juostoje dar galima sutikti aktyvių vabzdžių, o kartais tarp jų pasitaiko ir įvairių maldininkų.

  • Lipnūs sandėliuko lentynų paviršiai? Padėti gali paprastas triukas su kavos filtrais

    Lipnios, sunkiai nusivalančios sandėliuko lentynos – dažna problema, kuri laikui bėgant gali baigtis ne tik įsisenėjusiomis dėmėmis, bet ir pelėsiu ar vabzdžių atsiradimu. Pasirodo, tam užkirsti kelią galima labai paprastai – pasitelkus kavos filtrus.

    Idėja elementari: kavos filtras sugeria mažus išsipylimus ir lašus dar prieš jiems pasiekiant lentynos paviršių. Tai ypač praverčia laikant butelius su aliejumi, sirupais, padažais ar kitais skysčiais, nuo kurių dažnai lieka lipnūs ratilai.

    Pakanka po buteliu patiesti filtrą ir jis „pagautų“ varvančius lašus bei nešvarumus. Tokiu būdu ant lentynos nebesusidaro apnašos, kurias vėliau tenka gramdyti ar ilgai mirkyti.

    Tinka beveik bet kokie namuose jau turimi filtrai, tačiau patogiausi – plokščiadugniai (krepšelio tipo), nes jų paviršiaus pakanka vienam ar dviem buteliams, o prireikus filtrą galima ir apgaubti aplink butelio dugną.

    Vienkartiniai ar daugkartiniai filtrai?

    Patogiausia naudoti vienkartinius popierinius filtrus – juos tiesiog išmetate, kai susitepa. Nesvarbu, ar jie balinti, ar nebalinti: abiem atvejais funkcija ta pati – sugerti lašus ir apsaugoti lentyną.

    Jei vengiate atliekų, galima rinktis ir medžiaginius (daugkartinius) filtrus, tačiau svarbu juos dažniau pakeisti ar išplauti. Palikti per ilgai jie gali pradėti lipti prie lentynos, o nuimant – palikti prilipusių audinio ar popieriaus gabalėlių.

    Dar keli praktiški panaudojimo būdai sandėliuke

    Kavos filtrai gali praversti ne tik po buteliais. Jie tinka kaip nedidelės „taurelės“ smulkmenoms, kurios sandėliuke dažnai pasimeta: gumytėms, etiketėms, maišelių spaustukams ar kitiems mažiems daiktams.

    Jei turite plokščiadugnių filtrų, juos galima net sudėti vieną ant kito ir laikyti vienoje vietoje – taip smulkūs daiktai bus tvarkingai atskirti ir lengvai randami.

    Dar vienas paprastas sprendimas – laikyti filtrų krūvelę prie sandėliuko durų ir panaudoti kaip vienkartinius dubenėlius užkandžiams. O jei naudojate nebalintus filtrus, kartu su organinėmis atliekomis, pavyzdžiui, žievelėmis ar lukštais, juos galima išmesti į kompostą.

    Kaip sumažinti priplėkusį kvapą

    Nuolat uždarytas sandėliukas padeda saugoti birius produktus, tačiau kartais jame ima kauptis priplėkęs kvapas. Kavos filtrai tinka ir kaip nedideli maišeliai aromatingiems dalykams: pavyzdžiui, į juos galima įberti kavos pupelių ar įdėti džiovintų gėlių.

    Filtrą galima palikti atvirą arba užklijuoti, kad virstų mažomis kvapniomis „paketėlėmis“. Taip sandėliuke lengviau palaikyti gaivesnę aplinką ir tvarką.

  • Mokslininkai įspėja: laiko pojūtis priklauso nuo rūšies – kai kurie gyvūnai mato kitaip

    Mokslininkai įspėja: laiko pojūtis priklauso nuo rūšies – kai kurie gyvūnai mato kitaip

    Laikas teka vienodai, bet ne visiems

    Fizinis laikas pasaulyje teka nepriklausomai nuo stebėtojo, tačiau gyvų organizmų smegenys informaciją apdoroja nevienodai. Dėl to skirtingos rūšys tą pačią aplinką gali patirti skirtingu laiko „tankiu“, o jų įvykių seka gali atrodyti kitaip.

    Tokį požiūrį siūlo Sasekso universiteto ir Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokyklos tyrėjai, pristatę sistemą, skirtą vertinti laikinį patyrimo matmenį. Pagrindinė idėja paprasta: svarbu ne tik tai, ką gyvūnas mato ar girdi, bet ir kaip ilgai signalai išlieka jo patirtyje.

    Kodėl vabzdžiai dažnai pastebi daugiau

    Vienas ryškiausių pavyzdžių siejamas su rega: dalis vabzdžių gali aptikti šviesos mirgėjimą tokiais dažniais, kai žmogui apšvietimas jau atrodo tolygus. Tai reiškia, kad greitai kintantys vaizdo pokyčiai jiems gali išsiskaidyti į daugiau atskiriamų etapų.

    Toks informacijos apdorojimas turi aiškią biologinę prasmę. Greitesnis regos pokyčių fiksavimas padeda tiksliau manevruoti, laiku pastebėti plėšrūną, greičiau reaguoti į kliūtis ar pagauti grobį.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad iš to negalima daryti supaprastintos išvados, esą vabzdžiai tiesiog gyvena sulėtintame laike. Vien reakcijos greitis ar mirgėjimo aptikimas neaprašo viso subjektyvaus laiko pojūčio, kuris susideda iš kelių skirtingų nervų sistemos procesų.

    Penkios savybės, padedančios matuoti patirtį

    Naujoje sistemoje siūloma žiūrėti į kelias laiko dimensijas, kurios kartu sudaro patyrimo struktūrą. Tarp jų yra tai, kaip smegenys suderina skirtingus signalus, kaip atnaujina ankstesnius įspūdžius, kiek laiko išlaiko dėmesį ir kiek ilgai išlieka pojūčio pėdsakas.

    Dar vienas svarbus aspektas yra suvokimo stabilumas: ar pasaulis atrodo vientisas, ar labiau suskaidytas į fragmentus. Praktikoje tai reiškia, kad gyvūnas gali greitai pastebėti pokytį, bet kitaip „suklijuoti“ signalus į prasmingą įvykių grandinę.

    Tokius skirtumus galima tirti ir per regos iliuzijas, kai nejudantys objektai atrodo judantys, arba kai mirksintis objektas suvokiamas kaip nuosekliai judantis. Palyginimai tarp rūšių gali padėti geriau suprasti, kaip jų nervų sistemos „komponuoja“ patirtį laike.

    Kuo tai svarbu žmogui

    Tyrėjų tikslas yra rasti moksliškai pagrįstą būdą kalbėti apie patirtis, kurių negalime tiesiogiai paklausti. Mes negalime sužinoti, kaip akimirką jaučia bitė, tačiau galime eksperimentais vertinti jos suvokimo savybes ir lyginti jas su kitų gyvūnų duomenimis.

    Toks supratimas gali turėti ir praktinių pasekmių. Pavyzdžiui, geriau įvertinus, kaip paukščiai suvokia greitai besisukančias vėjo turbinų mentes, galima tiksliau kurti sprendimus, mažinančius susidūrimų riziką.

    Laiko suvokimo tyrimai taip pat gali prisidėti aiškinant plėšrūnų ir grobio elgseną, komunikacijos signalus bei tai, kodėl vieni gyvūnai „gaudo“ trumpus aplinkos pokyčius, o kiti labiau remiasi lėtesniais, ilgiau trunkančiais įspūdžiais.

  • Tinginiai ir kandys: kodėl jų neįprasta kaimynystė kailiuose pasirodė naudinga abiem

    Tyrėjai vis dažniau pabrėžia, kad vabzdžiai gyvūnams yra ne vien maistas. Kai kurios rūšys su smulkiais bestuburiais kuria ryšius, kurie padeda apsisaugoti nuo parazitų, geriau išgyventi ir net netiesiogiai „pasigaminti“ papildomo maisto.

    Vienas ryškiausių pavyzdžių aptariamas kalbant apie rudagerklius tinginius: jų kailiuose įsikuria kandys, o toks sugyvenimas, pasirodo, gali būti abipusiai naudingas. Mokslininkų dėmesį patraukė tai, kad kandys nėra atsitiktiniai „keleiviai“ ir jų buvimas siejamas su visa mikroekosistema, gyvenančia tarp tinginio plaukų.

    Mechanizmas aiškinamas gana paprastai: kandys, gyvendamos tinginio kailyje, prisideda prie azoto apykaitos, o tai sudaro palankesnes sąlygas vešėti dumbliams. Būtent dumbliai yra svarbi šių gyvūnų „papildoma“ mitybos dalis, todėl tankesnė dumblių danga gali reikšti daugiau lengvai pasiekiamų maisto medžiagų.

    Kandžių gyvenimo ciklas taip pat prisitaikęs prie tinginių elgsenos. Kai tinginys periodiškai nusileidžia nuo medžio ant žemės atlikti gamtinių reikalų, kandys pasinaudoja proga padėti kiaušinėlius ekskrementuose, kur lervos turi maisto ir tinkamą terpę vystytis.

    Panašūs vabzdžių ir stuburinių ryšiai aptinkami ir kituose gyvūnų pasaulio kampeliuose. Paukščiai kartais leidžia skruzdėlėms ropoti po plunksnas, o tyrėjai tai sieja su galimu parazitų kontrolės efektu, nes skruzdžių išskiriamos medžiagos gali veikti kaip natūrali „chemija“ prieš kai kuriuos kenkėjus.

    Ekologai primena, kad didesniame paveiksle vabzdžių reikšmė dar platesnė: dauguma sausumos ir gėlavandenių stuburinių bent dalį raciono sudaro iš bestuburių, dažnai būtent vabzdžių. Net ir sėklomis mintantys paukščiai jauniklių auginimo metu paprastai pereina prie baltymingo maisto, todėl vikšrai ir kiti vabzdžiai tampa kritiškai svarbūs.

    Dėl to vabzdžių nykimas vis dažniau siejamas su grandininiais padariniais ekosistemoms, ypač toms rūšims, kurios labai priklausomos nuo sezoninių vabzdžių gausos. Mokslininkai pabrėžia, kad kai kuriais atvejais ryšiai gali būti tokie specifiniai, jog vienos rūšies mažėjimas tampa rimtu išbandymu kitai.

  • Rudenį prie langų lenda marmurinės skydblakės: sutraiškysite ir pasigailėsite dėl kvapo

    Rudenį prie langų lenda marmurinės skydblakės: sutraiškysite ir pasigailėsite dėl kvapo

    Atvėsus orams, prie langų rėmų, balkonų durų ar pastogių vis dažniau pastebimi rusvi, skydo formos vabzdžiai. Dažniausiai tai marmurinė skydblakė, invazine rūšimi laikomas kenkėjas, rudenį ieškantis šiltesnės vietos peržiemoti. Patekus į patalpas ji žmonėms nepavojinga, tačiau gali sukelti nemalonių nepatogumų.

    Marmurinė skydblakė kilusi iš Rytų Azijos, tačiau per pastaruosius dešimtmečius išplito Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Ji minta augalais ir yra žinoma kaip žemės ūkio bei sodininkystės kenkėja, galinti pažeisti vaisius, daržoves ir dekoratyvinius augalus. Dėl to šios rūšies plitimas stebimas ir kontroliuojamas daugelyje šalių.

    Kodėl jų negalima traiškyti?

    Didžiausia klaida, pastebėjus skydblakę ant sienos ar užuolaidos, yra ją sutraiškyti. Pajutęs grėsmę arba sužalotas vabzdys išskiria aštraus, ilgai išliekantį kvapą, kuris gali įsigerti į audinius ir patalpoje laikytis dar kurį laiką. Be to, išsitepusi vieta neretai sunkiai išvaloma.

    „Skydblakės gintis padeda kvapnios medžiagos, todėl traiškymas dažniausiai baigiasi nemaloniu kvapu namuose“, – sako entomologai, aiškindami, kodėl šių vabzdžių geriau nenaikinti jėga.

    Kaip saugiai pašalinti iš namų?

    Paprasčiausias būdas yra vabzdį švelniai užkelti ant popieriaus lapo ar kartono gabalėlio ir išnešti į lauką. Jei skydblakė tupės ant lango, patogu ją nukreipti į indą ir uždengti lapu, kad nepabėgtų. Svarbu vengti staigių judesių, kurie paskatintų gynybinę reakciją.

    Jei vabzdžių namuose pasitaiko daugiau, galima pasitelkti dulkių siurblį, tačiau tuomet verta pasirūpinti, kad skydblakės neliktų įrenginio viduje. Praktikoje tam padeda ant vamzdžio galo pritvirtinta plona medžiaga, kuri sulaiko vabzdį, o vėliau leidžia jį lengvai iškratyti lauke.

    Kaip sumažinti jų patekimą į vidų?

    Rudenį skydblakės traukia į šiltesnes ertmes, todėl svarbiausia sumažinti plyšius ir įėjimo taškus. Patartina patikrinti langų ir durų sandarumą, tinklelius, ventiliacijos angas, palanges bei vietas aplink vamzdžius ar kabelių įvadus. Sandarinimas ir tinkleliai dažnai duoda geriausią rezultatą be chemijos.

    Jei vabzdžių itin daug, verta stebėti jų kaupimosi vietas ir imtis prevencijos dar prieš atvėsimą, nes vėliau jie aktyviai ieško plyšių peržiemoti. Specialistai taip pat primena neskubėti supainioti skydblakių su patalinėmis blakėmis: pastarosios minta žmogaus krauju, o skydblakės yra augalų kenkėjos.

  • Prie Černobylio pastebėta ilgaamžė citrinukė: kuo išsiskiria drugys, galintis gyventi iki 9 mėnesių

    Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferos rezervato teritorijoje gamtininkai pastebėjo neįprastai ilgai gyvenantį drugį – citrinukę, dar vadinamą paprastąja citrinuke. Šis ryškiai geltonas drugys išsiskiria tuo, kad gali sulaukti maždaug 9 mėnesių, kai daugumos drugių gyvenimas trunka gerokai trumpiau.

    Rezervato specialistai atkreipia dėmesį, kad rudenėjant citrinukę dar galima pamatyti miško proskynose ir pakraščiuose, kur ji aktyviai maitinasi. Nors drugys iš tolo lengvai atpažįstamas pagal sparnų formą ir spalvą, jis labai greitai pasitraukia, jei pajunta pavojų.

    „Rudenį citrinukė intensyviai maitinasi ir kaupia energiją, o atšalus slepiasi po nukritusiais lapais ar krūmynuose ir taip išbūna iki pavasario“, – teigia Černobylio rezervato tyrėjai.

    Skirtingai nei daugelis kitų rūšių, citrinukė žiemoja ne lėliukės stadijoje, o jau suaugusi. Atšilus orams ji tampa viena pirmųjų pavasarį pasirodančių drugių, todėl dažnai laikoma svarbiu ankstyvo sezono gamtos atsigavimo ženklu.

    Entomologų duomenimis, citrinukė (Gonepteryx rhamni) paplitusi beveik visoje Europoje, taip pat didelėje Azijos dalyje iki Ramiojo vandenyno pakrančių ir kai kur Šiaurės Afrikoje. Ji aptinkama šviesiuose miškuose, pamiškėse, užliejamose pievose, parkuose ir soduose, o kalnuose gali pakilti iki maždaug 2 000 metrų aukščio.

    Ši rūšis laikoma viena ilgaamžiškiausių drugių Europoje dėl gebėjimo sulėtinti medžiagų apykaitą ir ištverti šaltąjį sezoną. Citrinukė taip pat pasižymi ryškiu prisirišimu prie saulės: prieš pakildama skristi ji neretai ilgiau šildosi saulės atokaitoje, kad suaktyvėtų raumenys ir būtų taupoma energija.

    Černobylio zonoje gamtos stebėjimai pastaraisiais metais sulaukia daugiau dėmesio, nes teritorijoje, kur sumažėjo nuolatinė žmogaus veikla, gausėja įvairių laukinių gyvūnų ir vabzdžių registracijų. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad kiekvienas atvejis vertinamas atsargiai: gausėjimą gali lemti tiek realūs populiacijų pokyčiai, tiek intensyvesnė stebėsena ir geresnės fiksavimo priemonės.

    Specialistai ragina stebint drugius ir kitus vabzdžius nebandyti jų gaudyti ar trikdyti, ypač saugomose teritorijose. Trumpas sustojimas pamiškėje dažnai leidžia pamatyti daugiau nei vaikymasis: citrinukė paprastai grįžta į saulėtą aikštelę, kai tik aplinka vėl tampa rami.

  • Mokslininkai nustebino: kodėl europiečiai vengia vabzdžių ir ką čia „pasakė“ mūsų genai

    Mokslininkai nustebino: kodėl europiečiai vengia vabzdžių ir ką čia „pasakė“ mūsų genai

    Ilgą laiką europiečių nenoras valgyti vabzdžius dažniausiai buvo aiškinamas kultūriniais įpročiais ir pasibjaurėjimu. Tačiau naujesni antropologijos ir genetikos tyrimai rodo, kad priežastys gali būti gilesnės: jas galėjo formuoti aplinka, mitybos istorija ir evoliucinė atranka.

    Vabzdžiai daugelyje pasaulio regionų yra įprasta mitybos dalis, ypač Azijoje, Afrikoje, Australijoje ir Pietų Amerikoje. Europoje jie dažniau paragaujami iš smalsumo, kelionėse ar kaip kulinarinis iššūkis, o ne kaip kasdienis produktas.

    Kiek vabzdžių laikomi valgomi?

    Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) yra nurodžiusi, kad valgymui gali būti tinkama daugiau nei 1 500 vabzdžių rūšių. Kituose šaltiniuose minima, kad realiai pasaulio mityboje naudojama daugiau nei 2 000 rūšių, o jų panaudojimas skiriasi pagal regiono tradicijas ir prieinamumą.

    Dažniausiai vartojami vabalai ir jų lervos, taip pat skėriai, žiogai, skruzdėlės, bičių ir vapsvų produktai bei įvairių drugių vikšrai. Vabzdžiai kepami, džiovinami, rūkymi arba malami į miltus, kurie vėliau maišomi į kitus gaminius.

    Kodėl vabzdžiai laikomi vertingu maistu?

    Mitybos požiūriu vabzdžiai gali būti koncentruotas baltymų šaltinis, be to, juose aptinkama nesočiųjų riebalų rūgščių, mikroelementų ir vitaminų. Dėl to jie vis dažniau minimi diskusijose apie tvaresnę mitybą, nes kai kurių rūšių auginimas gali reikalauti mažiau išteklių nei tradicinė gyvulininkystė.

    Vis dėlto Europoje vartotojų priėmimas išlieka ribotas: svarbūs ne tik skonio įpročiai, bet ir psichologinis barjeras, susijęs su vabzdžių siejimu su kenkėjais ar nehigieniškumu. Tai dar labiau sustiprina faktas, kad Europos virtuvė istoriniu laikotarpiu rėmėsi kitais baltymų šaltiniais.

    Ką parodė tyrimai apie europiečių praeitį?

    Pompeu Fabra universiteto ir Evoliucinės biologijos instituto mokslininkai tyrė, ką apie senąją mitybą gali pasakyti dantų akmenys. Analizuoti 745 anatomiškai šiuolaikinių žmonių dantų akmenų mėginiai, dalis jų buvo iki 33 000 metų senumo, nes dantų akmenyse gali išlikti su maistu susijusių organizmų DNR pėdsakų.

    Rezultatai leido daryti išvadą, kad šiaurinėje Eurazijoje gyvenę žmonės vabzdžius greičiausiai valgė retai ir nenuosekliai. Tai reikštų, kad vabzdžiai į racioną galėjo patekti atsitiktinai, epizodiškai arba tik ypatingomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, maisto trūkumo laikotarpiais.

    „Analizė rodo, kad šiaurinėje Eurazijoje vabzdžiai greičiausiai nebuvo įprastas maistas ir į racioną patekdavo retai“, – teigė tyrėjai, apibendrindami dantų akmenų duomenis.

    Be to, mokslininkai vertino genetinius skirtumus, susijusius su hitinazės gamyba. Hitinazė yra fermentas, padedantis skaidyti chitiną – medžiagą, iš kurios sudarytas vabzdžių išorinis apvalkalas.

    Šiaurinės Eurazijos populiacijose aptikti genų variantai, siejami su prastesniu chitino skaidymu. Tyrėjų interpretacija tokia: jei vabzdžiai ilgesnį laiką nebuvo svarbi mitybos dalis, gebėjimas efektyviai apdoroti chitiną galėjo silpnėti, o tokie genetiniai variantai išlikti per kartas.

    Dar viena pastebėta tendencija: kuo arčiau tropikų gyveno populiacijos, tuo dažniau pasitaikė genetiniai variantai, galintys būti palankesni chitino virškinimui. Tropikuose vabzdžių yra daugiau, jie įvairesni, prieinami ilgesnę metų dalį, o kai kurios socialinių vabzdžių rūšys sudaro gausias kolonijas, kurias lengviau surinkti maistui.

    Tuo metu šiauresniuose regionuose vabzdžių biomasė mažesnė, jų sezoniškumas ryškesnis, o rinkimas reikalauja daugiau pastangų. Dėl to europiečių atsargumas vabzdžių atžvilgiu, mokslininkų požiūriu, gali būti ne vien skonio ar auklėjimo klausimas, bet ir ilgalaikio prisitaikymo prie skirtingos aplinkos pasekmė.

    Ši tema aktualėja ir šiandien: Europos Sąjungoje plečiasi diskusijos apie alternatyvius baltymų šaltinius, o vartotojų požiūrį formuoja ne tik kainos ar tvarumas, bet ir pasitikėjimas sauga, ženklinimu bei apdorojimo būdais. Mokslininkai pabrėžia, kad įpročiai keičiasi lėtai, todėl net turint daugiau produktų pasirinkimo, kultūrinė inercija ir biologiniai skirtumai gali išlikti reikšmingi.

  • Teksase rastą „vėžiagyvį“ perrašė iš naujo: 324 mln. metų fosilija – 24 kojų vabzdys

    Teksase rastą „vėžiagyvį“ perrašė iš naujo: 324 mln. metų fosilija – 24 kojų vabzdys

    Vakarų Teksase dar 1985 metais aptikta fosilija, ilgus dešimtmečius laikyta jaunu vėžiagyviu, pasirodė esanti visiškai nauja, mokslui anksčiau neaprašyta vabzdžių rūšis. Naujas tyrimas rodo, kad maždaug prieš 324 mln. metų gyvenęs organizmas priklausė šešiakojų (hexapodų) linijai, nors išsiskyrė neįprasta sandara.

    Mokslininkai naują rūšį pavadino Chosha praecursor ir pabrėžė, kad ji turi 24 irklą primenančias kojas, o ne įprastas šešias, būdingas šiuolaikiniams vabzdžiams. Tokia anatomija ilgai klaidino, nes fosilija buvo aptikta sluoksniuose kartu su kitais vandens nariuotakojais, o įspaudas tamsiame akmenyje buvo sunkiai įskaitomas.

    Peržiūra tapo įmanoma pasitelkus kryžmiškai poliarizuotos šviesos vaizdinimą, kuris sumažina atspindžius ir leidžia geriau matyti smulkias struktūras. Taip tyrėjai aiškiau identifikavo galvos ir antenų požymius bei kitus bruožus, būdingus ankstyviesiems vabzdžiams, bet kartu fiksavo ir vėžiagyvius primenantį pilvelį.

    „Mūsų filogenetinė rekonstrukcija rodo, kad Chosha praecursor yra šešiakojis, todėl labiausiai tikėtina, kad tai anksti atsiskyręs vabzdys“, – teigiama tyrime.

    Tyrėjų teigimu, ypač intriguoja pilvelyje matomi, žiaunas primenantys priedai, kurie gali rodyti pusiau vandens gyvenimo būdą. Tai sustiprina hipotezę, kad ankstyvųjų vabzdžių perėjimas iš vandens į sausumą galėjo būti ne staigus, o laipsniškas, apimantis pakrančių ir šlapynių aplinkas.

    Dar vienas svarbus kontekstas – vadinamoji šešiakojų spraga, kai fosilijų įraše trūksta aiškių radinių, o genetiniai laiko modeliai rodo senesnę kilmę nei leidžia patvirtinti iškasenos. Naujoji fosilijos interpretacija, kartu su kitų mįslingų ankstyvųjų šešiakojų peržiūra, gali padėti geriau suderinti šiuos du įrodymų šaltinius.

    Šis atradimas svarbus ne tik dėl naujos rūšies, bet ir dėl platesnio vaizdo: jis primena, kad ankstyvųjų vabzdžių evoliucijoje galėjo egzistuoti daug įvairesni kūno planai nei vėliau nusistovėjusios šešių kojų „taisyklės“. Mokslininkai tikisi, kad pažangesni vaizdinimo metodai ir kitų senų kolekcijų peržiūra atskleis daugiau panašių klaidingai priskirtų fosilijų.