CP v2

Tag: Vabzdžiai

  • Prie Černobylio pastebėta ilgaamžė citrinukė: kuo išsiskiria drugys, galintis gyventi iki 9 mėnesių

    Černobylio radiacinio ir ekologinio biosferos rezervato teritorijoje gamtininkai pastebėjo neįprastai ilgai gyvenantį drugį – citrinukę, dar vadinamą paprastąja citrinuke. Šis ryškiai geltonas drugys išsiskiria tuo, kad gali sulaukti maždaug 9 mėnesių, kai daugumos drugių gyvenimas trunka gerokai trumpiau.

    Rezervato specialistai atkreipia dėmesį, kad rudenėjant citrinukę dar galima pamatyti miško proskynose ir pakraščiuose, kur ji aktyviai maitinasi. Nors drugys iš tolo lengvai atpažįstamas pagal sparnų formą ir spalvą, jis labai greitai pasitraukia, jei pajunta pavojų.

    „Rudenį citrinukė intensyviai maitinasi ir kaupia energiją, o atšalus slepiasi po nukritusiais lapais ar krūmynuose ir taip išbūna iki pavasario“, – teigia Černobylio rezervato tyrėjai.

    Skirtingai nei daugelis kitų rūšių, citrinukė žiemoja ne lėliukės stadijoje, o jau suaugusi. Atšilus orams ji tampa viena pirmųjų pavasarį pasirodančių drugių, todėl dažnai laikoma svarbiu ankstyvo sezono gamtos atsigavimo ženklu.

    Entomologų duomenimis, citrinukė (Gonepteryx rhamni) paplitusi beveik visoje Europoje, taip pat didelėje Azijos dalyje iki Ramiojo vandenyno pakrančių ir kai kur Šiaurės Afrikoje. Ji aptinkama šviesiuose miškuose, pamiškėse, užliejamose pievose, parkuose ir soduose, o kalnuose gali pakilti iki maždaug 2 000 metrų aukščio.

    Ši rūšis laikoma viena ilgaamžiškiausių drugių Europoje dėl gebėjimo sulėtinti medžiagų apykaitą ir ištverti šaltąjį sezoną. Citrinukė taip pat pasižymi ryškiu prisirišimu prie saulės: prieš pakildama skristi ji neretai ilgiau šildosi saulės atokaitoje, kad suaktyvėtų raumenys ir būtų taupoma energija.

    Černobylio zonoje gamtos stebėjimai pastaraisiais metais sulaukia daugiau dėmesio, nes teritorijoje, kur sumažėjo nuolatinė žmogaus veikla, gausėja įvairių laukinių gyvūnų ir vabzdžių registracijų. Vis dėlto mokslininkai pabrėžia, kad kiekvienas atvejis vertinamas atsargiai: gausėjimą gali lemti tiek realūs populiacijų pokyčiai, tiek intensyvesnė stebėsena ir geresnės fiksavimo priemonės.

    Specialistai ragina stebint drugius ir kitus vabzdžius nebandyti jų gaudyti ar trikdyti, ypač saugomose teritorijose. Trumpas sustojimas pamiškėje dažnai leidžia pamatyti daugiau nei vaikymasis: citrinukė paprastai grįžta į saulėtą aikštelę, kai tik aplinka vėl tampa rami.

  • Mokslininkai nustebino: kodėl europiečiai vengia vabzdžių ir ką čia „pasakė“ mūsų genai

    Mokslininkai nustebino: kodėl europiečiai vengia vabzdžių ir ką čia „pasakė“ mūsų genai

    Ilgą laiką europiečių nenoras valgyti vabzdžius dažniausiai buvo aiškinamas kultūriniais įpročiais ir pasibjaurėjimu. Tačiau naujesni antropologijos ir genetikos tyrimai rodo, kad priežastys gali būti gilesnės: jas galėjo formuoti aplinka, mitybos istorija ir evoliucinė atranka.

    Vabzdžiai daugelyje pasaulio regionų yra įprasta mitybos dalis, ypač Azijoje, Afrikoje, Australijoje ir Pietų Amerikoje. Europoje jie dažniau paragaujami iš smalsumo, kelionėse ar kaip kulinarinis iššūkis, o ne kaip kasdienis produktas.

    Kiek vabzdžių laikomi valgomi?

    Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) yra nurodžiusi, kad valgymui gali būti tinkama daugiau nei 1 500 vabzdžių rūšių. Kituose šaltiniuose minima, kad realiai pasaulio mityboje naudojama daugiau nei 2 000 rūšių, o jų panaudojimas skiriasi pagal regiono tradicijas ir prieinamumą.

    Dažniausiai vartojami vabalai ir jų lervos, taip pat skėriai, žiogai, skruzdėlės, bičių ir vapsvų produktai bei įvairių drugių vikšrai. Vabzdžiai kepami, džiovinami, rūkymi arba malami į miltus, kurie vėliau maišomi į kitus gaminius.

    Kodėl vabzdžiai laikomi vertingu maistu?

    Mitybos požiūriu vabzdžiai gali būti koncentruotas baltymų šaltinis, be to, juose aptinkama nesočiųjų riebalų rūgščių, mikroelementų ir vitaminų. Dėl to jie vis dažniau minimi diskusijose apie tvaresnę mitybą, nes kai kurių rūšių auginimas gali reikalauti mažiau išteklių nei tradicinė gyvulininkystė.

    Vis dėlto Europoje vartotojų priėmimas išlieka ribotas: svarbūs ne tik skonio įpročiai, bet ir psichologinis barjeras, susijęs su vabzdžių siejimu su kenkėjais ar nehigieniškumu. Tai dar labiau sustiprina faktas, kad Europos virtuvė istoriniu laikotarpiu rėmėsi kitais baltymų šaltiniais.

    Ką parodė tyrimai apie europiečių praeitį?

    Pompeu Fabra universiteto ir Evoliucinės biologijos instituto mokslininkai tyrė, ką apie senąją mitybą gali pasakyti dantų akmenys. Analizuoti 745 anatomiškai šiuolaikinių žmonių dantų akmenų mėginiai, dalis jų buvo iki 33 000 metų senumo, nes dantų akmenyse gali išlikti su maistu susijusių organizmų DNR pėdsakų.

    Rezultatai leido daryti išvadą, kad šiaurinėje Eurazijoje gyvenę žmonės vabzdžius greičiausiai valgė retai ir nenuosekliai. Tai reikštų, kad vabzdžiai į racioną galėjo patekti atsitiktinai, epizodiškai arba tik ypatingomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, maisto trūkumo laikotarpiais.

    „Analizė rodo, kad šiaurinėje Eurazijoje vabzdžiai greičiausiai nebuvo įprastas maistas ir į racioną patekdavo retai“, – teigė tyrėjai, apibendrindami dantų akmenų duomenis.

    Be to, mokslininkai vertino genetinius skirtumus, susijusius su hitinazės gamyba. Hitinazė yra fermentas, padedantis skaidyti chitiną – medžiagą, iš kurios sudarytas vabzdžių išorinis apvalkalas.

    Šiaurinės Eurazijos populiacijose aptikti genų variantai, siejami su prastesniu chitino skaidymu. Tyrėjų interpretacija tokia: jei vabzdžiai ilgesnį laiką nebuvo svarbi mitybos dalis, gebėjimas efektyviai apdoroti chitiną galėjo silpnėti, o tokie genetiniai variantai išlikti per kartas.

    Dar viena pastebėta tendencija: kuo arčiau tropikų gyveno populiacijos, tuo dažniau pasitaikė genetiniai variantai, galintys būti palankesni chitino virškinimui. Tropikuose vabzdžių yra daugiau, jie įvairesni, prieinami ilgesnę metų dalį, o kai kurios socialinių vabzdžių rūšys sudaro gausias kolonijas, kurias lengviau surinkti maistui.

    Tuo metu šiauresniuose regionuose vabzdžių biomasė mažesnė, jų sezoniškumas ryškesnis, o rinkimas reikalauja daugiau pastangų. Dėl to europiečių atsargumas vabzdžių atžvilgiu, mokslininkų požiūriu, gali būti ne vien skonio ar auklėjimo klausimas, bet ir ilgalaikio prisitaikymo prie skirtingos aplinkos pasekmė.

    Ši tema aktualėja ir šiandien: Europos Sąjungoje plečiasi diskusijos apie alternatyvius baltymų šaltinius, o vartotojų požiūrį formuoja ne tik kainos ar tvarumas, bet ir pasitikėjimas sauga, ženklinimu bei apdorojimo būdais. Mokslininkai pabrėžia, kad įpročiai keičiasi lėtai, todėl net turint daugiau produktų pasirinkimo, kultūrinė inercija ir biologiniai skirtumai gali išlikti reikšmingi.

  • Teksase rastą „vėžiagyvį“ perrašė iš naujo: 324 mln. metų fosilija – 24 kojų vabzdys

    Teksase rastą „vėžiagyvį“ perrašė iš naujo: 324 mln. metų fosilija – 24 kojų vabzdys

    Vakarų Teksase dar 1985 metais aptikta fosilija, ilgus dešimtmečius laikyta jaunu vėžiagyviu, pasirodė esanti visiškai nauja, mokslui anksčiau neaprašyta vabzdžių rūšis. Naujas tyrimas rodo, kad maždaug prieš 324 mln. metų gyvenęs organizmas priklausė šešiakojų (hexapodų) linijai, nors išsiskyrė neįprasta sandara.

    Mokslininkai naują rūšį pavadino Chosha praecursor ir pabrėžė, kad ji turi 24 irklą primenančias kojas, o ne įprastas šešias, būdingas šiuolaikiniams vabzdžiams. Tokia anatomija ilgai klaidino, nes fosilija buvo aptikta sluoksniuose kartu su kitais vandens nariuotakojais, o įspaudas tamsiame akmenyje buvo sunkiai įskaitomas.

    Peržiūra tapo įmanoma pasitelkus kryžmiškai poliarizuotos šviesos vaizdinimą, kuris sumažina atspindžius ir leidžia geriau matyti smulkias struktūras. Taip tyrėjai aiškiau identifikavo galvos ir antenų požymius bei kitus bruožus, būdingus ankstyviesiems vabzdžiams, bet kartu fiksavo ir vėžiagyvius primenantį pilvelį.

    „Mūsų filogenetinė rekonstrukcija rodo, kad Chosha praecursor yra šešiakojis, todėl labiausiai tikėtina, kad tai anksti atsiskyręs vabzdys“, – teigiama tyrime.

    Tyrėjų teigimu, ypač intriguoja pilvelyje matomi, žiaunas primenantys priedai, kurie gali rodyti pusiau vandens gyvenimo būdą. Tai sustiprina hipotezę, kad ankstyvųjų vabzdžių perėjimas iš vandens į sausumą galėjo būti ne staigus, o laipsniškas, apimantis pakrančių ir šlapynių aplinkas.

    Dar vienas svarbus kontekstas – vadinamoji šešiakojų spraga, kai fosilijų įraše trūksta aiškių radinių, o genetiniai laiko modeliai rodo senesnę kilmę nei leidžia patvirtinti iškasenos. Naujoji fosilijos interpretacija, kartu su kitų mįslingų ankstyvųjų šešiakojų peržiūra, gali padėti geriau suderinti šiuos du įrodymų šaltinius.

    Šis atradimas svarbus ne tik dėl naujos rūšies, bet ir dėl platesnio vaizdo: jis primena, kad ankstyvųjų vabzdžių evoliucijoje galėjo egzistuoti daug įvairesni kūno planai nei vėliau nusistovėjusios šešių kojų „taisyklės“. Mokslininkai tikisi, kad pažangesni vaizdinimo metodai ir kitų senų kolekcijų peržiūra atskleis daugiau panašių klaidingai priskirtų fosilijų.

  • Polesės miškuose ant ąžuolų pastebėti „obuoliai“: kas yra gumbai lapuose ir kodėl jie atsiranda

    Polesės miškuose ant ąžuolų lapų pastebėti apvalūs sustorėjimai, iš pirmo žvilgsnio primenantys mažus obuoliukus ar riešutėlius. Keliautojų ir gamtos stebėtojų dėmesį patraukęs vaizdas iš tiesų nėra nei vaisius, nei ąžuolo liga įprasta prasme.

    Tokie dariniai vadinami gumbais, arba galais, ir tai yra augalo audinio pakitimas, kurį sukelia smulkūs vabzdžiai. Dažniausi ąžuolų „obuolių“ kaltininkai Europoje yra gumbadariai vapsvučiai, dar vadinami riešutvapsvėmis.

    Procesas paprastai prasideda tuomet, kai vabzdys į jaunas augalo dalis padeda kiaušinėlį. Augalas, reaguodamas į dirgiklį ir besivystančią lervą, ima sparčiai dauginti ląsteles ir suformuoja tvirtą, apvalią kapsulę.

    Gumbas lervai tampa savotišku „namu“: viduje ji maitinasi, auga ir būna geriau apsaugota nuo išorės poveikio. Dėl to iš išorės matomas darinys atrodo tvarkingas, simetriškas ir kartais net dekoratyvus.

    Perpjovus gumbą dažnai galima pamatyti ertmę, kurioje būna lerva arba jos vystymosi pėdsakai. Nors gumbai vizualiai gali priminti vaisių, jų ragauti nereikėtų, nes tai nėra valgoma augalo dalis ir dažnai būna karti.

    Gumbai įdomūs ne tik gamtos stebėtojams, bet ir istorikams. Dalis ąžuolo gumbų pasižymi didesniu taninų kiekiu, todėl šimtmečius buvo naudojami kaip žaliava geležies ir taninų reakcija paremtam rašalui gaminti.

    Toks geležies–galų rašalas ilgą laiką buvo vienas svarbiausių Europoje, ypač rankraščiams ir dokumentams, nes suteikdavo tamsų, patvarų pigmentą. Šiandien gumbai dažniau vertinami kaip įdomus ekologinis reiškinys, padedantis suprasti sudėtingus vabzdžių ir augalų ryšius.

  • Purškiate actą prie durų ar balkone? Šis paprastas triukas gali sumažinti vabzdžių antplūdį

    Purškiate actą prie durų ar balkone? Šis paprastas triukas gali sumažinti vabzdžių antplūdį

    Šiltuoju metų laiku prie įėjimo durų, balkonų ir langų dažniau pasirodo vabzdžiai, todėl žmonės ieško paprastų, greitai pritaikomų priemonių. Viena populiariausių naminių išeičių – vandens ir baltojo acto tirpalas, purškiamas ant vietų, pro kurias vabzdžiai gali patekti į vidų.

    Actas vabzdžių nenaikina kaip insekticidai, tačiau jo aitrus kvapas kai kuriems jų gali būti atbaidantis. Dėl to priemonė dažniausiai naudojama kaip prevencija, siekiant sumažinti vabzdžių aktyvumą ties įėjimu ir balkonu, ypač vakare, kai patalpose įjungta šviesa.

    Kaip paruošti tirpalą?

    Dažniausiai rekomenduojama paprasta proporcija – actą ir vandenį sumaišyti lygiomis dalimis. Tirpalui paruošti pakanka purkštuvo tipo buteliuko: supilkite skysčius, užsukite ir suplakite, kad mišinys tolygiai susimaišytų.

    Tuomet tirpalą lengvai papurkškite ant durų ir balkoninių durų rėmų, atkreipdami dėmesį į kampus, sujungimus ir plyšelius. Paviršių paprastai paliekama natūraliai išdžiūti, o procedūrą prireikus galima kartoti po lietaus ar intensyvesnio valymo.

    Kur dar verta purkšti?

    Be durų, tirpalas neretai naudojamas ir prie langų rėmų, ypač ten, kur vabzdžiai mėgina patekti į vidų. Tai leidžia tą pačią prevencinę priemonę taikyti keliuose taškuose ir sumažinti vabzdžių susitelkimą prie dažniausiai atidaromų vietų.

    Vis dėlto svarbu nepamiršti, kad actas yra rūgštus, todėl jautresnius paviršius reikėtų įvertinti atsargiai. Prieš purškiant ant dažytų, lakuotų ar natūralaus akmens paviršių, saugiau išbandyti mažame, mažiau matomame plote, kad neliktų dėmių ar matinių žymių.

    Kada vien acto nepakaks?

    Jei vabzdžių namuose ar aplink juos daug, vien kvapo barjero gali neužtekti. Tokiais atvejais verta kartu pasirūpinti ir kitomis priemonėmis: sandariomis tinklelių sistemomis, plyšių užtaisymu, šiukšlių laikymu uždarytuose konteineriuose ir maisto likučių nepalikimu lauke.

    Acto tirpalas labiausiai pasiteisina kaip greita, pigi ir lengvai pritaikoma prevencija kasdienėje buityje. Jis taip pat gali būti naudingas ir dėl papildomo efekto – padeda valant aplink įėjimą ar balkoną, nes gali neutralizuoti kai kuriuos nemalonius kvapus ir palengvinti nešvarumų pašalinimą.

  • Neišmeskite pernokęsio arbūzo: gudrybė sode padeda dirvai ir net pritraukia drugelius

    Neišmeskite pernokęsio arbūzo: gudrybė sode padeda dirvai ir net pritraukia drugelius

    Pernokęs arbūzas nebūtinai reiškia, kad vaisius sugedo ir keliauja į šiukšliadėžę. Jei minkštimas tik suminkštėjo, tapo vandeningas ar grūdėtas, o kvapas saldesnis ir primena lengvą fermentaciją, jį dar galima prasmingai panaudoti sode.

    Vis dėlto svarbu atskirti pernokimą nuo gedimo. Jei matote pelėsį, gleivėtą paviršių arba jaučiate aitrų, nemalonų kvapą, tokio arbūzo nebereikėtų siūlyti nei žmonėms, nei gyvūnams. Tokiu atveju saugiausias kelias yra kompostavimas, vengiant kontakto su derliumi.

    Kaip atpažinti, kada netinka

    Pernokęs arbūzas dažniausiai praranda standžią struktūrą: minkštimas tampa labai minkštas, atsiskiria sultys, gali atsirasti rūgštokas fermentacijos aromatas. Tokie pokyčiai rodo, kad cukrūs ima skaidytis, tačiau tai dar nereiškia, kad vaisius pavojingas liesti ar kompostuoti.

    Tačiau pelėsis, tamsios dėmės su pūvančia tekstūra ir stiprus dvokas yra aiškūs signalai, kad prasidėjo intensyvus gedimas. Tokį arbūzą geriausia tvarkyti atsargiai, o komposte visada uždengti storesniu sausų medžiagų sluoksniu, kad nekiltų kvapų ir kenkėjų problema.

    Kompostas ir dirvos gerinimas

    Paprasčiausias sprendimas pernokusią uogą susmulkinti ir dėti į kompostą kartu su žieve. Susmulkinimas svarbus, nes visas arbūzas suyra lėtai: mikroorganizmams sunku pasiekti vidų, todėl procesas užtrunka ir dažniau atsiranda kvapas.

    Kad kompostas netaptų per šlapias, arbūzo gabalus verta „subalansuoti“ sausa anglinga mase, pavyzdžiui, sausais lapais, smulkintu kartonu ar popieriumi. Tokia pusiausvyra padeda išvengti rūgimo, užtikrina geresnį aeravimą ir greitesnį skaidymąsi.

    Dar vienas būdas yra vadinamasis tranšėjinis kompostavimas, kai organika kompostuojama tiesiai dirvoje. Arbūzo gabalai užkasami maždaug 30 centimetrų gylyje ten, kur tuo metu niekas neauga, ir užpilami bent 20 centimetrų žemės sluoksniu, kad nepritrauktų vabzdžių ir graužikų.

    Netikėtas panaudojimas: drugeliams

    Labai sunokusių, saldžių ir lengvai fermentuojančių vaisių gabalėliai gali tapti maistu daliai drugių, kurie natūraliai minta ne tik nektaru. Vasaros pabaigoje, kai žydinčių augalų mažiau, nedidelis vaisiaus gabalėlis nuošalesnėje sodo vietoje kartais padeda pritraukti vabzdžių įvairovę.

    Tokį „masalą“ verta dėti ant negilios lėkštutės ir laikyti toliau nuo terasos ar durų, nes saldus kvapas gali sudominti ir vapsvas, skruzdėles. Svarbiausia vaisių keisti kas kelias dienas, kol jis dar nepradėjo pelyti, o likusią dalį saugiai kompostuoti.

    Sodininkai primena ir dar vieną taisyklę: šviežia, drėgna organika nėra greitas trąšų pakaitalas. Maistinės medžiagos tampa prieinamos augalams tik tada, kai jas suskaido mikroorganizmai, todėl geriausias efektas pasiekiamas kantriai kompostuojant ir gerinant dirvos struktūrą ilgalaikėje perspektyvoje.

  • Šikšnosparnis įskrido į butą? Ekspertai paaiškina, kodėl taip nutinka ir kaip elgtis saugiai

    Šikšnosparnio pasirodymas bute daugeliui sukelia paniką, tačiau dažniausiai tam nėra pagrindo. Lietuvoje gyvenantys šikšnosparniai yra vabzdžiaėdžiai, žmonių sąmoningai nepuola, o į patalpas paprastai patenka atsitiktinai.

    Dažniausia priežastis – medžioklė prie dirbtinių šviesos šaltinių. Vakarais šikšnosparniai gaudo vabzdžius, kurie telkiasi prie apšviestų langų ir balkonų, todėl gyvūnas, sekdamas grobį ar suklaidintas atspindžių, gali įskristi vidun.

    Vasaros pabaigoje ir rudenį dažnėja atvejų, kai į namus užklysta jaunikliai. Tuo metu jie aktyviai ieško slėptuvių poilsiui, o praveriami langai, ventiliacijos angos ar balkonų durys jiems tampa lengvai pasiekiamu keliu.

    Nemažai įtakos turi ir oras: stiprus vėjas, staigi liūtis ar temperatūros pokyčiai gali išmušti šikšnosparnį iš įprasto maršruto. Ieškodamas užuovėjos jis neretai pasirenka laiptinę, balkoną ar net atvirą kambarį, ypač jei viduje šilčiau.

    Jei šikšnosparnis įskrido į kambarį, pirmiausia svarbu išlikti ramiems ir sudaryti jam sąlygas pačiam išskristi. Rekomenduojama išjungti ryškų apšvietimą, uždaryti duris į kitus kambarius, plačiai atverti langą ar balkoną ir trumpam išeiti, kad gyvūnas rastų kelią į lauką.

    Jeigu šikšnosparnis nusileido ant sienos ar užuolaidų ir pats neišskrenda, jo negalima imti plikomis rankomis. Saugiausia užsimauti storas pirštines, uždengti gyvūną dėže ar indu ir atsargiai pakišti standų kartoną, kad šikšnosparnį būtų galima išnešti nepažeidžiant sparnų.

    Ypač svarbu gyvūno nemušti ir nevaryti skraidant, nes taip jis gali susižaloti. Taip pat verta izoliuoti naminius gyvūnus, nes smalsumas dažnai baigiasi stresu ir šikšnosparniui, ir augintiniui.

    Jei šikšnosparnis aptinkamas šaltuoju metų laiku, situacija sudėtingesnė: paleistas į speigą jis gali neišgyventi. Tokiu atveju geriausia kreiptis į gyvūnų globos ar laukinės faunos specialistus, kurie patars, kaip elgtis, arba pasirūpins laikina priežiūra.

    Nors liaudyje šikšnosparnio apsilankymas kartais siejamas su prietarais, racionalus paaiškinimas paprastas: prieš permainas ore vabzdžiai skraido žemiau, o šikšnosparniai seka paskui juos. Dažniausiai tai tėra netyčinis naktinio vabzdžių medžiotojo „vizitas“, kurį galima užbaigti greitai ir humaniškai.

  • Mokslininkai atskleidė bičių magnetinį kompasą: kaip jos randa kelią į avilį ir kodėl tai svarbu

    Bitės orientuojasi ne vien pagal Saulę, kvapus ar regą – nauji tyrimai rodo, kad jos gali reaguoti ir į Žemės magnetinį lauką. Tai vadinama magnetorecepcija – gebėjimu užfiksuoti nematomą magnetinę kryptį ir ją panaudoti navigacijai.

    Šią savybę tyrėjai sieja su itin smulkiomis magnetinėmis dalelėmis, kurios gali veikti kaip biologinis jutiklis. Panašus principas aptinkamas ir kituose gyvūnuose, pavyzdžiui, migruojančiuose paukščiuose ar jūrų vėžliuose, tačiau vabzdžių atveju jis ilgai kėlė ginčų.

    Ilgalaikio eksperimento metu buvo lyginama, kaip skirtingų rūšių bitės ir kai kurios vapsvos reaguoja į kontroliuojamus magnetinio lauko pokyčius. Paaiškėjo, kad reakcija pastebima ne tik labai socialių rūšių kolonijose, kur informacija perduodama per bičių šokį, bet ir vienišą gyvenimo būdą turinčiuose vabzdžiuose.

    „Mūsų duomenys rodo, kad magnetinis laukas gali būti svarbus trumpų atstumų navigacijai, ypač kai kiti signalai tampa nepatikimi“, – teigė tyrime dalyvavę mokslininkai.

    Praktiškai tai gali būti ypač svarbu apsiniaukusiomis dienomis ar sudėtingoje aplinkoje, kai Saulės padėtis sunkiai nustatoma, o kvapų taką išsklaido vėjas. Tokiu atveju magnetinis pojūtis galėtų veikti kaip atsarginė sistema, padedanti bitei tiksliau grįžti į avilį arba rasti naujus žydinčius plotus.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad magnetorecepcija greičiausiai nėra pagrindinis orientacijos būdas – bitės vis tiek plačiai naudoja regą, atmintį ir kvapus, o kolonijose didelę reikšmę turi šokiu perduodama informacija. Vis dėlto atradimas stiprina mintį, kad bičių navigacija yra daugiasluoksnė ir paremta kelių signalų deriniu.

    Rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Science Advances“. Mokslininkai tikisi, kad tolesni darbai padės tiksliau nustatyti, kuriose bičių kūno vietose veikia magnetinis jutiklis ir kaip magnetinė informacija integruojama su kitais pojūčiais.

    Platesniame kontekste tokie tyrimai svarbūs ir dėl sparčiai kintančios aplinkos. Navigacijai gali turėti įtakos šviesos tarša, intensyvesnė žemdirbystė, buveinių fragmentacija, taip pat ir žmogaus kuriami elektromagnetiniai triukdžiai, nors jų poveikis bičių orientacijai dar nėra iki galo aiškus.

    Bičių elgsenos tyrimai pastaraisiais metais sparčiai plečiasi: mokslininkai analizuoja jų mokymąsi, atmintį, sprendimų priėmimą ir socialinius signalus. Magnetorecepcijos patvirtinimas vabzdžiuose gali atverti naują kryptį, aiškinantis, kaip apdulkintojai prisitaiko prie besikeičiančių sąlygų ir kaip geriau apsaugoti jų populiacijas.

  • Kachovkos tvenkinio dugne plinta vabzdžiai: jie gali nulemti, kiek medžių užaugs naujame miške

    Ukrainoje, buvusio Kachovkos vandens telkinio teritorijoje, po 2023 metais įvykusio Kachovkos užtvankos sunaikinimo keičiasi kraštovaizdis ir formuojasi naujos buveinės. Ekologai atkreipia dėmesį, kad kartu su augalija atsiranda ir vabzdžiai, galintys daryti apčiuopiamą įtaką jaunų medžių išlikimui.

    Apie tai viešai kalbėjo gamtosaugininkas ir tyrėjas Oleksijus Vasyliukas, pasidalijęs vaizdo įrašu iš vietos. Jo teigimu, vabzdžių gausa gali tapti vienu iš natūralių veiksnių, kurie ilgainiui reguliuos, kiek medžių iš tiesų įsitvirtins naujai augančiame miške.

    „Laikui bėgant šie vabzdžiai gali tapti vienu iš gamtinių veiksnių, kurie reguliuos medžių kiekį jauname miške“, – sakė Oleksijus Vasyliukas.

    Įraše matyti keli vabzdžiai, aptinkami su gluosniais ir tuopomis susijusiose buveinėse, taip pat pažeistas jauno gluosnio kamienas. Tyrėjas pabrėžia, kad dalis drugelių rūšių vystosi medienoje, o jų lervos gali smarkiai silpninti jaunuolius medžius.

    Toks procesas nėra vien neigiamas: miško raidoje vabzdžiai dažnai atlieka natūralios atrankos funkciją. Jie padeda „išretinti“ per tankiai sudygusius medynus, keičia rūšių konkurenciją ir kartais net prisideda prie didesnės biologinės įvairovės, nes atsiranda daugiau skirtingų mikrobuveinių.

    Kachovkos teritorijoje mokslininkai ir gamtosaugininkai pastaraisiais mėnesiais fiksuoja vis daugiau laukinės gamtos ženklų, įskaitant paukščių sugrįžimą į naujai atsivėrusias erdves. Specialistai pabrėžia, kad ilgalaikės prognozės priklausys nuo vandens režimo pokyčių, dirvožemio būklės ir to, kaip greitai stabilizuosis naujos ekosistemos.

    Tuo pat metu ekspertai primena, kad staigūs hidrologiniai pokyčiai gali turėti grandininį poveikį ir už teritorijos ribų. Po užtvankos sunaikinimo buvo vertinami ir plataus masto ekologiniai padariniai, įskaitant gėlavandenių nuotėkių įtaką pakrančių akvatorijoms bei žuvų migracijai, tačiau kai kurios sistemos, kaip rodo stebėjimai, gali atsistatyti greičiau, nei manyta iš pradžių.

  • Naktį uodai nebeleis užmigti? Štai kas iš tiesų veikia miegamajame ir kodėl

    Naktį uodai nebeleis užmigti? Štai kas iš tiesų veikia miegamajame ir kodėl

    Vasarą uodai daugeliui tampa ne tik kiemo, bet ir miegamojo problema: jų zyzimas trikdo miegą, o įkandimai sukelia niežėjimą. Specialistai pabrėžia, kad naktinis uodų aktyvumas nėra atsitiktinis, todėl veiksmingiausios priemonės paprastai yra tos, kurios taikosi į jų elgseną.

    Uodai žmogų randa pirmiausia pagal iškvepiamą anglies dioksidą, kūno šilumą ir kvapus. Sutemus ir naktį dažnai būna vėsiau ir drėgniau, todėl daliai rūšių tokios sąlygos palankesnės skraidymui ir „medžioklei“, ypač šalia vandens telkinių ar drėgnų vietų.

    Jei uodai nuolat patenka į kambarį, pradėti verta nuo paprastų sprendimų: tinklelių ant langų, plyšių sandarinimo ir vėdinimo planavimo. Praktika rodo, kad įjungta ventiliacija ar ventiliatorius gali sumažinti uodų aktyvumą prie lovos, nes jiems sudėtingiau skristi prieš oro srautą.

    Kasdienė prevencija taip pat svarbi: nepalikti atvirų vandens talpų, kuriose gali vystytis lervos, o vakarais vengti ryškių šviesų prie atviro lango, jei jos pritraukia vabzdžius iš lauko. Jei gyvenama šalia vandens ar tankios augalijos, uodų sezono pikas gali būti intensyvesnis ir ilgesnis.

    Natūralios priemonės, pavyzdžiui, kai kurie kvapai ar augalai, gali padėti tik iš dalies ir dažniausiai veikia kaip papildoma priemonė, o ne pagrindinė apsauga. Tuo metu patikimesnę apsaugą suteikia repelentai, naudojami pagal instrukcijas, ir fizinės barjeros, kurios neįleidžia uodų į patalpą.

    Internete populiarios ir naminės gaudyklės, pavyzdžiui, su cukrumi, vandeniu ir mielėmis, kurios išskiria anglies dioksidą. Vis dėlto tokias priemones verta vertinti atsargiai: jos gali pritraukti vabzdžius į patalpą, todėl efektyvumas priklauso nuo situacijos ir patalpos sandarumo.