CP v2

Tag: Vabzdžiai

  • Šis kvapas širšėms veikia kaip magnetas: jos lenda į sodą ir namus – ką daryti

    Šis kvapas širšėms veikia kaip magnetas: jos lenda į sodą ir namus – ką daryti

    Kas labiausiai vilioja širšes?

    Europinė širšė (Vespa crabro) dažniausiai pasirodo ten, kur lengvai randa cukraus ir baltymų: prinokusių ar rūgstančių vaisių, saldžių gėrimų, taip pat kitų vabzdžių. Vasaros pabaigoje ir rudenėjant jų aktyvumas prie žmonių dažnėja, nes natūralių maisto šaltinių mažėja, o sodybose ir soduose daugėja pernokusių vaisių.

    Ypač stipriai vilioja ant žemės nukritę, pradėję fermentuotis obuoliai, kriaušės, slyvos, uogos, taip pat komposto dėžės ir neuždengti šiukšlių konteineriai. Prie stalo širšes greitai pritraukia limonadai, sultys, uogienės, vaisiai, o kartais ir ant grotelių kepama mėsa.

    Prie namų širšės neretai atskrenda ir dėl šviesos bei šilumos – vakare jas traukia lauko šviestuvai, apšviesti langai, atviros terasos durys. Lizdus jos renkasi šiltose, nuo lietaus apsaugotose ir sunkiau pasiekiamose vietose, pavyzdžiui, palėpėse, po stogo danga ar fasado ertmėse.

    Kaip sumažinti širšių prie namų?

    Pirmas žingsnis – pašalinti tai, kas jas privilioja: nedelsiant surinkti nukritusius vaisius, uždengti kompostą, sandariai laikyti atliekas. Terasoje ar balkone maistą ir gėrimus verta laikyti uždengtus, o saldžius gėrimus išnešti tik tada, kai jie tikrai vartojami.

    Praktiška priemonė namuose – tinkleliai languose ir balkono duryse, nes jie sumažina tikimybę, kad vabzdžiai pateks į vidų. Pavasarį ir vasaros pradžioje pravartu apžiūrėti palėpę, stogo pakalimus ir fasado plyšius, nes būtent tuomet formuojasi naujos kolonijos.

    Natūralūs kvapai, tokie kaip mėtos, levandos ar bazilikai, gali kiek sumažinti vabzdžių norą suktis konkrečioje vietoje, tačiau vien jų dažniausiai neužtenka. Efektyviausia strategija – derinti prevenciją ir higieną aplink namus, o ne pasikliauti vien atbaidymo priemonėmis.

    Ką daryti radus širšių lizdą?

    Radus lizdą svarbiausia išlaikyti atstumą ir neprovokuoti vabzdžių: nepurkšti vandeniu, nenaudoti buitinių chemikalų, nemėginti jo ardyti ar užkimšti landos. Gindamos koloniją širšės gali pulti masiškai, o įgėlimai ypač pavojingi alergiškiems žmonėms.

    Jei lizdas yra pastate, šalia vaikų žaidimo zonos ar kitoje vietoje, kur kyla reali rizika, saugiausia kreiptis į profesionalią dezinfekcijos paslaugas teikiančią įmonę. Skubi pagalba būtina ir tada, jei žmogui po įgėlimo pasireiškia dusulys, veido ar gerklės tinimas, stiprus išplitęs bėrimas ar staigus silpnumas.

  • Odesoje miestą užplūdo dideli žiogai: ornitologas paaiškino, kodėl tai ne skėriai

    Odesoje gyventojai pastarosiomis dienomis užfiksavo neįprastą vaizdą: miesto centre, parkuose ir prie apšviestų pastatų masiškai pasirodė dideli vabzdžiai, kuriuos dalis žmonių palaikė skėrių antplūdžiu. Socialiniuose tinkluose plito įrašai apie tariamą „ataką“, tačiau specialistai ragina neskubėti daryti išvadų.

    Ornitologas Sergejus Kuročkinas teigia, kad daugeliu atvejų tai buvo pilkojo žiogo ilgansparnė forma (Decticus verrucivorus), vienas stambiausių tikrųjų žiogų Eurazijoje. Nors iš tolo jie gali priminti skėrius, šis vabzdys nėra tipiškas augalėdis kenkėjas ir dažniau elgiasi kaip plėšrūnas.

    „Daugelis miestiečių tai priėmė kaip skėrių antplūdį, tačiau iš tikrųjų mieste pasirodė pilkojo žiogo ilgansparnė forma“, – sakė S. Kuročkinas.

    Anot ornitologo, ilgansparnė forma išsivysto ne visada, o tik susiklosčius palankioms sąlygoms. Kai žiema būna švelni, pavasaris šiltas ir drėgnas, o populiacijos tankis didelis, daliai individų išauga ilgesni sparnai, leidžiantys aktyviau skristi ir plisti į naujas teritorijas.

    Tokiomis aplinkybėmis žiogai palieka įprastas buveines ir gali pasirodyti net tankiai apgyvendintose vietose. Miestuose jų judėjimą papildomai keičia dirbtinis apšvietimas, nes naktiniai vabzdžiai orientuojasi pagal dangaus šviesulius, o ryškūs žibintai trikdo navigaciją.

    Specialistas aiškina, kad dėl to vabzdžiai masiškai telkiasi prie apšviestų gatvių, vitrinų ar pastatų, dažnai nukrenta ant šaligatvių ir lieka iki ryto. Tuomet suveikia miesto ekosistemos grandinė: auštant paukščiai greitai išnaudoja netikėtai atsiradusį maisto šaltinį.

    Odesoje, pasak stebėjimų, ypač aktyvūs buvo varnėnai, taip pat pastebėtos varnos ir net naminiai žvirbliai. Pastarieji paprastai lesa smulkesnį grobį, tačiau šįkart, kai stambūs vabzdžiai buvo lengvai pasiekiami, taip pat juos gaudė, ypač maitindami jauniklius.

    „Paukščiai, ypač perintys ir maitinantys jauniklius, greitai pasinaudojo baltymingu maistu, kuris tiesiog gulėjo ant asfalto“, – sakė S. Kuročkinas.

    Ekspertai pabrėžia, kad pilkieji žiogai dažniausiai minta kitais smulkiais vabzdžiais, vikšrais, amarais ir kitais bestuburiais, todėl gali veikti kaip natūralūs tam tikrų rūšių gausos reguliuotojai. Tai nereiškia, kad jų masinis pasirodymas mieste nekelia nepatogumų, tačiau jis nebūtinai rodo žemės ūkiui pavojingą skėrių protrūkį.

    Tuo pačiu primenama, kad vabzdžių populiacijų svyravimai yra cikliški ir dažnai siejami su meteorologinėmis sąlygomis. Šiltesnės žiemos ir ilgi šilti sezonai kai kurioms rūšims sudaro geresnes išlikimo bei dauginimosi sąlygas, todėl panašūs reiškiniai gali kartotis.

  • Odesoje sunerimo dėl „skėrių“ antplūdžio: ekspertas paaiškino, kas iš tiesų užplūdo miestą

    Socialiniuose tinkluose pastarosiomis dienomis paplito vaizdai iš Odesos, kur gatvėse, šaligatviuose ir parkuose žmonės fiksavo didelių vabzdžių sankaupas. Dalis gyventojų sunerimo, kad tai gali būti skėrių antplūdis, galintis sukelti rimtų padarinių.

    Tačiau specialistai ragina nepainioti rūšių: pasak Ukrainos žiniasklaidoje cituojamo ornitologo, mieste pastebėti vabzdžiai nėra skėriai. Jo teigimu, Odesoje masiškai pasirodė pilkieji žiogai, kurie skiriasi ir išvaizda, ir elgsena.

    Eksperto aiškinimu, staigesnį pilkųjų žiogų gausėjimą galėjo lemti švelnesnė žiema bei šilta ir drėgna pavasario pradžia. Tokios sąlygos daugeliui vabzdžių palankios, nes didina išgyvenamumą ir spartina dauginimąsi.

    Jei populiacija tam tikroje teritorijoje išauga, dalis žiogų gali įgyti vadinamąją ilgiasparnę formą, kuri geriau prisitaikiusi skristi didesnius atstumus. Tai reiškia, kad vabzdžiai aktyviau migruoja, ieškodami naujų vietų.

    Pasak ornitologo, žiogai dažnai migruoja naktį ir orientuojasi pagal dangaus šviesulius. Miesto dirbtinis apšvietimas gali klaidinti, todėl vabzdžiai neretai sutraukiami į ryškiau apšviestas vietas, kur jų sankaupos tampa itin pastebimos.

    Tokiais atvejais įspūdis, kad „miestą užplūdo skėriai“, gali susidaryti vien dėl to, kad vabzdžiai susitelkia viešose erdvėse, o ne todėl, kad tai būtų žemės ūkiui pavojinga skėrių migracija.

    Pilkasis žiogas dažniau yra plėšrus vabzdys: minta smulkesniais vabzdžiais, lervomis, kai kuriais augalų kenkėjais, todėl ekosistemoje atlieka reguliuojantį vaidmenį. Be to, jis yra svarbi mitybos grandinės dalis, nes tampa maistu paukščiams.

    Skėriai paprastai siejami su visai kitu reiškiniu: tai dieną aktyvūs žolėdžiai, kurie palankiomis sąlygomis buriasi į didelius būrius ir gali niokoti pasėlius. Būtent toks elgesys ir kelia didžiausią riziką, kai kalbama apie „skėrių antplūdžius“.

    Skiriamasis požymis, į kurį atkreipia dėmesį specialistai, yra ūsai: žiogai dažniausiai turi ilgesnius, o skėrių ūsai trumpesni. Taip pat skiriasi kūno sandara ir judėjimas, nors paprastam stebėtojui iš pirmo žvilgsnio šie vabzdžiai gali pasirodyti panašūs.

    Specialistų vertinimu, pilkieji žiogai žmonių nepuola. Vis dėlto paimtas į rankas vabzdys gali gintis ir įkąsti ar stipriau suspausti žandikauliais, tačiau toks įkandimas nėra nuodingas ir paprastai didesnės grėsmės nekelia.

    Ekspertai ragina gyventojus vengti panikos ir, jei vabzdžių sankaupų daug, pirmiausia kreiptis į vietos tarnybas ar gamtos specialistus, kurie gali tiksliau įvertinti situaciją ir, jei reikia, pasiūlyti priemones viešosioms erdvėms prižiūrėti.

  • Saulės elektrinės naktį tampa „klaidinančiu ežeru“: mokslininkai aiškina, kas vilioja šikšnosparnius

    Saulės elektrinės naktį tampa „klaidinančiu ežeru“: mokslininkai aiškina, kas vilioja šikšnosparnius

    Saulės elektrinės kuriamos gaudyti saulės šviesą, tačiau sutemus jos gali daryti netikėtą poveikį laukinei gyvūnijai. Tyrėjai fiksuoja, kad virš fotovoltinių modulių naktimis kai kuriose vietovėse suaktyvėja šikšnosparniai, nors aplink nėra vandens telkinių.

    Tokį elgesį aiškina optinis efektas: glotnus tamsus panelių paviršius atspindi šviesą panašiai kaip vanduo, todėl daliai vabzdžių jis tampa klaidinančiu orientyru. Ten, kur susitelkia vabzdžiai, natūraliai atskrenda ir šikšnosparniai, medžiojantys ore skraidančius grobius.

    Kas juos iš tiesų pritraukia?

    Viena plačiausiai aptariamų hipotezių vadinama poliarizuotos šviesos taršos reiškiniu. Vandens paviršius natūraliai atspindi šviesą tam tikra kryptimi ir poliarizacija, o panašų signalą gali sukurti ir saulės modulių danga.

    Dėl to kai kurie vandens vabzdžiai, pavyzdžiui, lašalai ar uodai trūkliai, gali klysti ir bandyti dėti kiaušinėlius ant stiklo. Tokie susitelkimai virš panelių sukuria trumpalaikį „maisto debesį“, kurį šikšnosparniai aptinka echolokacija ir medžiojimo garsais.

    Kodėl tai gali būti problema?

    Iš pirmo žvilgsnio gausesni vabzdžiai turėtų reikšti daugiau maisto, tačiau praktikoje vaizdas ne visada toks paprastas. Tyrimai rodo, kad kai kuriose saulės elektrinėse šikšnosparnių aktyvumas gali ir mažėti, nes atvira erdvė, triukšmas, apšvietimas ar infrastruktūra blogina sąlygas orientuotis ir saugiai skraidyti.

    Kita rizika susijusi su pačiu „klaidinančio vandens“ efektu: šikšnosparniai, įpratę gerti skrisdami virš vandens paviršiaus, gali bandyti leistis prie modulio, nors tai nėra vanduo. Vabzdžiams tai taip pat gali būti ekologinė spąstai, kai energija iššvaistoma kiaušinėlius dedant ant netinkamo paviršiaus.

    Kaip sumažinti poveikį gamtai?

    Gera žinia ta, kad poveikį dažnai galima sumažinti neatsisakant pačios saulės energetikos. Mokslininkai ir praktikai išskiria priemones, kurios keičia atspindžio savybes: antirefleksines dangas, paviršiaus tekstūras ar vizualinius raštus, „laužančius“ vandens iliuziją.

    Taip pat reikšmės turi projektavimo sprendimai: tamsos nedrumsčiantis apšvietimas, natyvinė augmenija aplink elektrines, vengimas įrengti modulius jautriose buveinėse ar netoli realių vandens telkinių. Tokie sprendimai padeda mažinti vabzdžių klaidinimą ir kurti aplinką, kurioje šikšnosparniai rastų realias, o ne „veidrodines“ maitinimosi vietas.

    Ekspertai pabrėžia, kad augant saulės elektrinių plotams Europoje, šis klausimas tampa vis aktualesnis. Todėl vis dažniau kalbama apie būtinybę poveikį biologinei įvairovei vertinti ne tik statybų metu, bet ir stebėti elektrinių eksploatacijos laikotarpiu, kad sprendimai būtų paremti matavimais, o ne prielaidomis.

  • Nuo birželio vakarai sužiba: neįprastas gamtos reginys – kodėl šviečia jonvabaliai?

    Nuo birželio vakarai sužiba: neįprastas gamtos reginys – kodėl šviečia jonvabaliai?

    Šiltomis, ramiomis vasaros naktimis gamtoje galima pamatyti vieną įspūdingiausių reginių – tarp žolynų ir krūmynų mirksinčias jonvabalių švieseles. Dažniausiai jos pastebimos miškų pakraščiuose, pievose, drėgnesnėse vietose ir sodybų soduose, kai vakaras būna be vėjo.

    Jonvabaliai yra vabalai, o jų išvaizda smarkiai skiriasi pagal lytį: patinai dažniau skraido, o patelės neretai būna neskraidančios ir primena lervas. Būtent patelės paprastai šviečia intensyviau, todėl žemėje ar žolėje matomi ryškesni taškai dažnai būna jų signalai.

    Švytėjimas vadinamas bioliuminescencija – tai natūrali šviesos gamyba gyvuose organizmuose. Jonvabalių pilvelyje vyksta biocheminė reakcija, kurioje dalyvauja junginys liuciferinas ir fermentas liuciferazė, o šviesa išgaunama beveik be šilumos, todėl ji laikoma šaltąja.

    Pagrindinė šviesos funkcija – bendravimas poravimosi metu: skirtingi mirksėjimo ritmai padeda atpažinti tos pačios rūšies partnerį ir sumažina klaidų tikimybę tamsoje. Šis laikotarpis dažnai suaktyvėja vasaros pradžioje ir pikas gali sutapti su birželio pabaigos naktimis, kai jonvabaliai pastebimi dažniau.

    Be to, jonvabaliai laikomi naudingi: jų lervos yra plėšrios ir minta smulkiais bestuburiais, įskaitant šliužus ir sraiges, todėl gali prisidėti prie natūralios jų gausos kontrolės. Dėl to jonvabalių buvimas dažnai rodo gana sveiką, chemiškai neperkrautą aplinką.

    Norint juos išsaugoti savo kieme ar sode, svarbiausia sudaryti tinkamas sąlygas: palikti drėgnesnių, pavėsingų, mažiau tvarkomų kampelių, kur yra paklotės ir augalijos. Cheminės priemonės nuo šliužų ar plataus veikimo insekticidai gali netiesiogiai ar tiesiogiai sumažinti jonvabalių populiaciją, nes paveikia ir jų lervas, ir grobį.

    Didelę įtaką daro ir dirbtinė šviesa – ryškūs lauko šviestuvai, ypač nukreipti į žemę ar krūmus, gali trikdyti jonvabalių orientaciją bei poravimosi signalus. Specialistai vis dažniau pabrėžia, kad šviesos tarša yra reikšmingas veiksnys mažėjant naktinių vabzdžių gausai, todėl verta rinktis prislopintą apšvietimą ir jį įjungti tik tada, kai būtina.

  • Palikite tai po krūmais – ežiai jūsų sodą pavers saugiu prieglobsčiu, o nauda nustebins

    Palikite tai po krūmais – ežiai jūsų sodą pavers saugiu prieglobsčiu, o nauda nustebins

    Pavasarį daug kas skuba sutvarkyti kiemą: sugrėbti lapus, išvežti šakas, iškirsti sausą žolę. Tačiau būtent tada ežiams ir kitiems smulkiems gyvūnams ima trūkti slėptuvių bei maisto, todėl jie vis dažniau pasirodo arčiau namų.

    Ežiai nėra miesto svečiai iš smalsumo – jiems reikia saugių vietų dienos poilsiui ir perėjimui per teritorijas naktį. Specialistai pabrėžia, kad per daug „sterilus“ sodas gyvūnams tampa atvira, pavojinga erdve, kur sunkiau rasti ir slėptuvių, ir vabzdžių.

    Netvarkos kampas – didelė pagalba

    Vienas paprasčiausių sprendimų – palikti po krūmais ar prie tvoros nedidelę sausų lapų ir šakų krūvelę. Tokia vieta ežiui gali tapti laikinu prieglobsčiu kelioms savaitėms, o kartais ir saugia poilsio stotele migruojant tarp teritorijų.

    Praverčia ir mažiau tvarkomas sodo plotelis, kur natūraliai veisiasi vabzdžiai. Ežiai minta įvairiais bestuburiais, todėl kuo įvairesnė aplinka, tuo didesnė tikimybė, kad jie ras maisto ne tik vienai nakčiai.

    Vanduo ir tinkamas maistas po žiemos

    Po žiemos miego ežiai dažnai būna nusilpę ir netekę svorio, todėl jiems ypač svarbus vanduo. Sode galima pastatyti negilią dubenėlį ramioje vietoje, atokiau nuo intensyvaus judėjimo ir triukšmo.

    Jei ežiai užklysta reguliariai, galima saikingai papildomai pamaitinti, pavyzdžiui, drėgnu kačių maistu ar be prieskonių virta mėsa. Pienas ir duona ežiams netinka, nes gali sukelti virškinimo sutrikimų ir tik pabloginti jų būklę.

    Cheminės priemonės ir tvoros – nematoma rizika

    Didelę žalą ežiams daro intensyvus chemijos naudojimas, ypač kovai su šliužais ir vabzdžiais. Tokios priemonės ne tik sumažina natūralaus maisto kiekį, bet ir gali tiesiogiai pakenkti patiems ežiams, jei jie kontaktuoja su granulėmis ar šviežiai apdorotais plotais.

    Kitas svarbus dalykas – judėjimo galimybė. Ežiai naktimis gali nukeliauti kelis kilometrus, todėl ištisinės, sandarios tvoros jiems tampa barjeru, atskiriančiu nuo vandens, maisto ir slėptuvių.

    Praktiškas sprendimas – palikti nedidelę angą tvoros apačioje, kad ežys galėtų pereiti į kitą kiemą. Dažnai pakanka maždaug 13 centimetrų pločio praėjimo: jis beveik nekeičia tvoros vaizdo, bet gyvūnams gali būti lemtingas.

  • Skruzdėlės užpuolė automobilį? Šie triukai padeda atsikratyti jų visam laikui

    Skruzdėlės užpuolė automobilį? Šie triukai padeda atsikratyti jų visam laikui

    Pavasarį ir vasarą vairuotojai vis dažniau susiduria su netikėta bėda – į automobilio saloną ar po variklio dangčiu įsikuria skruzdėlės. Dažniausiai atrodo, kad užteks greitai išsiurbti kilimėlius, tačiau vien tvarkos nepakanka, jei kolonija jau rado kelią į vidų.

    Skruzdėlės automobilyje ne tik erzina, bet kai kuriais atvejais gali sukelti ir praktinių problemų. Ieškodamos šilumos bei slėptuvių jos lenda į ertmes, o po kapotu ar slenksčių zonose gali patekti prie laidų ir jungčių, todėl ilgai ignoruojama invazija nėra geras sprendimas.

    Dažniausia priežastis – maisto likučiai: trupiniai, saldžių gėrimų lašai, lipnūs kavos ar pieno pėdsakai puodelių laikikliuose. Kartais užtenka vieno rasto saldaus šaltinio, kad per kelias valandas atsirastų dešimtys vabzdžių, judančių tuo pačiu taku.

    Jeigu salonas švarus, skruzdėles gali vilioti ir automobilio skysčiai. Praktikoje ypač dažnai minimas aušinimo sistemos skystis su glikoliu, turintis saldoką kvapą, todėl pastebėjus skruzdėlių judėjimą prie variklio skyriaus verta apžiūrėti, ar nėra nuotėkio žymių po automobiliu ir variklio skyriuje.

    Vasarą situaciją paaštrina karštis: saulėje stovintis automobilis įkaista iki aukštos temperatūros ir tampa patrauklia, sausa slėptuve. Tokios sąlygos skatina greitesnį vystymąsi, todėl kolonija kartais bando perkelti dalį lizdo į sunkiai pasiekiamas automobilio vietas.

    Kaip rasti tikrąjį šaltinį?

    Kova su pavienėmis skruzdėlėmis salone dažniausiai neveiksminga, jei nerandamas jų kelias ir lizdas. Vertingiausia užuomina – takas: stebėkite, pro kur jos patenka į automobilį ir kur dingsta, ypač ties durų tarpinėmis, slenksčiais ir bagažinės kampais.

    Dažnas scenarijus toks, kad skruzdėlės ateina iš netoliese esančio lizdo, pavyzdžiui, iš trinkelių siūlių ar vejos šalia parkavimo vietos. Sekant judėjimo kryptį, lizdas neretai būna vos už kelių ar keliolikos metrų.

    Kas veikia greičiausiai?

    Jei lizdas mažas ir aiškiai matomas, kai kurie vairuotojai renkasi užpilti jį verdančiu vandeniu, tačiau tai ne visada tinka didesnėms kolonijoms ar vietoms, kur svarbu nepažeisti dangų. Patikimesnė kryptis – specialios priemonės skruzdėlėms, naudojamos pagal gamintojo instrukciją.

    Veiksmingas sprendimas gali būti masalas ar gelis, kurį skruzdėlės nusineša į lizdą ir taip medžiaga pasiekia visą koloniją, įskaitant motinėlę. Tokiu atveju rezultatas dažniausiai pasimato per kelias dienas, tačiau svarbu gelį dėti ten, kur skruzdėlės vaikšto, ir nevalyti takų iš karto po uždėjimo.

    Aplink garažą, įvažiavimą ar nuolatinę parkavimo vietą kartais prireikia ir paviršinio purškimo, kad būtų nutrauktas skruzdėlių maršrutas. Tokios priemonės paprastai veikia ilgiau, tačiau jas būtina naudoti atsakingai, ypač jei šalia būna vaikų ar gyvūnų.

    Kada verta kviesti specialistus?

    Jei skruzdėlės vis grįžta, o lizdo rasti nepavyksta, racionalu kreiptis į dezinfekcijos ir kenkėjų kontrolės paslaugas teikiančius specialistus. Tokios paslaugos kaina dažniausiai priklauso nuo problemos masto ir automobilio dydžio, o praktikoje neretai siekia apie 35–70 eurų.

    Kad problema nepasikartotų, verta laikytis prevencijos: reguliariai siurbti saloną, nepalikti saldžių gėrimų ir maisto pakuočių, o pastebėjus saldžius kvapus ar dėmes po varikliu nedelsti patikrinti, ar nėra skysčių nuotėkio. Kuo anksčiau nutraukiamas maisto ar kvapų šaltinis, tuo mažesnė tikimybė, kad skruzdėlės pasirinks automobilį kaip nuolatinę stotelę.

  • Ilgakojis voras namuose ne visada problema: kuo jis naudingas ir kada verta sunerimti

    Ilgakojis voras, pastebėtas kambario kampe ar prie lango, daugeliui sukelia nemalonių jausmų, tačiau dažniausiai tai nėra pavojingas ženklas. Specialistai pabrėžia, kad namuose aptinkami vorai paprastai vengia kontakto su žmogumi ir renkasi ramius, mažai judinamus plotus.

    Tokie vorai dažniau įsikuria ten, kur jiems palankios sąlygos: yra šiek tiek drėgmės, mažiau triukšmo ir pakanka slėptuvių. Dėl to jie neretai aptinkami kampuose, sandėliukuose, prie langų, vonios kambariuose ar kitose rečiau lankomose vietose.

    Biologiniu požiūriu vorų atsiradimas patalpose dažnai susijęs su maistu. Jei namuose yra uodų, smulkių musių, kandžių ar skruzdėlių, vorai randa ką medžioti ir gali kurį laiką pasilikti.

    Todėl pavienis voras dažniau rodo ne problemą, o tai, kad patalpoje egzistuoja mažas vabzdžių „fonas“, būdingas daugeliui būstų. Kitaip tariant, voras dažnai yra pasekmė, o ne priežastis.

    Vorai yra natūralūs smulkių vabzdžių reguliuotojai, todėl jų buvimas gali padėti sumažinti įkyrių skraidančių ar ropojančių kenkėjų skaičių. Tai viena priežasčių, kodėl kai kurie žmonės vorus vertina kaip tyliai „dirbančius“ namų ekosistemos dalyvius.

    Ne visi namuose sutinkami vorai pina tvarkingus, lipnius tinklus. Kai kurie sukuria netvarkingą, susipynusį tinklą, kuriame grobis lengvai įsipainioja, o pats voras dažniau lieka nepastebimas.

    Jei vorų namuose staiga pastebimai padaugėja, verta pagalvoti apie priežastį. Dažniausiai tai reiškia, kad patalpose padaugėjo ir vabzdžių, kuriais vorai minta, todėl naudinga patikrinti, pro kur jie patenka.

    Praktikoje daugiausia dėmesio skiriama langų ir durų tarpams, ventiliacijai, plyšiams prie palangių, drėgnesnėms vietoms. Kartais pakanka sutvarkyti sandarumą, sumažinti drėgmę ir pasirūpinti įprasta švara, kad vabzdžių sumažėtų, o kartu rečiau pasirodytų ir vorai.

    Jei voro namuose matyti vis tiek nesinori, humaniškas sprendimas yra jį atsargiai išnešti į lauką. Tam paprastai pakanka stiklinės ar nedidelio indo ir popieriaus lapo arba kartono gabalėlio.

    Vorą galima uždengti indu, po apačia atsargiai pakišti popierių ir išnešti į balkoną, kiemą ar sodą. Taip būstas lieka komfortiškas, o voras grįžta į aplinką, kur natūraliai atlieka tą pačią funkciją kaip ir patalpoje.

  • Odesos srityje pastebėtas didžiausias Europos vandens vabalas: mokslininkas paaiškino, kur slypi rizika

    Odesos srityje užfiksuotas vienas didžiausių Europos vandens vabzdžių – didysis juodasis vandens vabalas, dar vadinamas vandens mėgėju. Apie radinį pranešė Odesos regiono nacionalinio parko Tuzlovo limanai mokslininkas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas, paviešinęs ir vaizdo įrašą.

    Pasak jo, šio vabalo kūno ilgis gali siekti iki 5 centimetrų, todėl iš tolo jis dažnai atrodo grėsmingai. Tačiau pats vabzdys žmogui paprastai nepavojingas, nors dėl dydžio ir blizgaus šarvo neretai supainiojamas su kitais, agresyvesniais vandens vabzdžiais.

    „Didysis juodasis vandens vabalas visiškai pateisina savo pavadinimą: jis tikrai juodas ir tikrai didelis. Dabar vyksta jų sezoninė migracija iš vieno telkinio į kitą. Ar šis milžinas pavojingas? Visai ne“, – sakė Ivanas Rusevas.

    Mokslininkas aiškina, kad šis vandens vabalas daugiausia minta augaliniu maistu ir vandens augalijos liekanomis, todėl žmogui neturi kuo skaudžiai įkasti. Ramiai plaukiodamas jis pereina nuo vieno vandens augalo prie kito, o baltymingo maisto, jei ir imasi, dažniausiai tik tuomet, kai grobis beveik nesipriešina.

    Pagrindinė rizika, anot specialisto, yra ne pats vandens mėgėjas, o painiava su panašiai atrodančiu vabalu plaukiku. Abu vabzdžiai gyvena panašiuose tvenkiniuose, užutekiuose ir sekliose vandens telkinių vietose, abu turi glotnų, ovalų kūną, todėl greitai įvertinti, kas pateko į rankas, nėra paprasta.

    Vabalas plaukikas paprastai būna mažesnis, tačiau gali būti gerokai agresyvesnis ir skaudžiai įkąsti, jei žmogus jį paima ar spaudžia. Specialistai pataria vandens vabzdžių neimti plikomis rankomis, ypač jei nesate tikri dėl rūšies, o radus netikėtai didelį vabalą prie vandens telkinio geriausia tiesiog palikti jį ramybėje.

    Skiriamuoju požymiu, kuris gali padėti, laikoma spalva: vandens mėgėjo chitininis dangalas dažniausiai būna vientisai tamsus, o plaukiko šarvo pakraščiuose neretai matyti šviesesnė juostelė. Vis dėlto gamtoje spalvos gali kisti dėl apšvietimo, purvo ar vandens augalijos, todėl saugiausia taisyklė išlieka ta pati: negaudyti ir nebandyti laikyti vabzdžių rankose.

  • Ultragarsiniai kenkėjų baidytuvai – pinigų švaistymas ar išeitis? Ekspertai įspėja

    Ultragarsiniai kenkėjų baidytuvai – pinigų švaistymas ar išeitis? Ekspertai įspėja

    Kaip veikia ultragarsas

    Ultragarsiniai kenkėjų baidytuvai rinkoje siūlomi jau seniai, tačiau pirkėjų patirtys išsiskiria: vieni tikina, kad graužikai ir vabzdžiai dingo, kiti sako nepastebėję jokio pokyčio. Specialistai pabrėžia, kad tokie įrenginiai gali veikti, bet tik tada, kai laikomasi kelių svarbių sąlygų.

    Įrenginių principas paprastas: jie skleidžia aukšto dažnio garsą, kurio žmogus paprastai negirdi, o daliai kenkėjų tai sukelia stresą ir diskomfortą. Vis dėlto mokslinėje literatūroje ir vartotojų praktikoje dažnai akcentuojama, kad rezultatas labai priklauso nuo patalpos, kliūčių ir to, kaip tiksliai prietaisas naudojamas.

    Klaidos, dėl kurių neveikia

    Viena esminių priežasčių, kodėl žmonės nusivilia, yra fizikiniai garso sklidimo ribojimai. Ultragarsas praktiškai neperduodamas per sienas ir pertvaras, jis atsispindi nuo kietų paviršių, o minkšti objektai, tokie kaip užuolaidos, minkšti baldai ar kilimai, bangas slopina.

    Dėl to vienas prietaisas svetainėje neapsaugos virtuvės, sandėliuko ar gretimo kambario, ypač jei tarp jų yra durys ar koridorius. Norint padengti didesnį būstą, dažnai prireikia atskirų įrenginių skirtingose patalpose ir tinkamo jų išdėstymo.

    Kitas dažnas neteisingas įprotis yra prietaisą įjungti tik retkarčiais. Specialistai pažymi, kad nenuoseklus naudojimas mažina tikimybę pasiekti efektą, nes kenkėjai gali prisitaikyti prie pasikartojančio dirgiklio arba paprasčiausiai grįžti, kai prietaisas išjungiamas.

    Kaip išsirinkti ir ko tikėtis

    Reikšmę turi ir pasirinktas modelis bei jo maitinimas. Paprastai patalpoms rekomenduojami į tinklą jungiami įrenginiai, nes jie gali stabiliai veikti ilgą laiką, o baterijomis maitinami variantai dažniau skirti trumpalaikiam ar mobiliajam naudojimui.

    Svarbu suprasti ir lūkesčių ribas: ultragarsas nėra universalus sprendimas visoms situacijoms, ypač jei problema didelė, o kenkėjai turi įsitvirtinusias slėptuves. Praktikoje dažniausiai geriausiai veikia kompleksinis požiūris, kai kartu mažinami maisto šaltiniai, užsandarinami plyšiai ir taikomos kitos kenkėjų kontrolės priemonės.

    Jei nusprendžiate bandyti ultragarsinį baidytuvą, verta įvertinti patalpų planą, kliūtis ir tai, ar prietaisas galės veikti nuolat. Tokiu atveju tikimybė pamatyti realų rezultatą gerokai didesnė, nei tikintis, kad vienas įrenginys išspręs problemą visame būste.