Polesės miškuose ant ąžuolų lapų pastebėti apvalūs sustorėjimai, iš pirmo žvilgsnio primenantys mažus obuoliukus ar riešutėlius. Keliautojų ir gamtos stebėtojų dėmesį patraukęs vaizdas iš tiesų nėra nei vaisius, nei ąžuolo liga įprasta prasme.
Tokie dariniai vadinami gumbais, arba galais, ir tai yra augalo audinio pakitimas, kurį sukelia smulkūs vabzdžiai. Dažniausi ąžuolų „obuolių“ kaltininkai Europoje yra gumbadariai vapsvučiai, dar vadinami riešutvapsvėmis.
Procesas paprastai prasideda tuomet, kai vabzdys į jaunas augalo dalis padeda kiaušinėlį. Augalas, reaguodamas į dirgiklį ir besivystančią lervą, ima sparčiai dauginti ląsteles ir suformuoja tvirtą, apvalią kapsulę.
Gumbas lervai tampa savotišku „namu“: viduje ji maitinasi, auga ir būna geriau apsaugota nuo išorės poveikio. Dėl to iš išorės matomas darinys atrodo tvarkingas, simetriškas ir kartais net dekoratyvus.
Perpjovus gumbą dažnai galima pamatyti ertmę, kurioje būna lerva arba jos vystymosi pėdsakai. Nors gumbai vizualiai gali priminti vaisių, jų ragauti nereikėtų, nes tai nėra valgoma augalo dalis ir dažnai būna karti.
Gumbai įdomūs ne tik gamtos stebėtojams, bet ir istorikams. Dalis ąžuolo gumbų pasižymi didesniu taninų kiekiu, todėl šimtmečius buvo naudojami kaip žaliava geležies ir taninų reakcija paremtam rašalui gaminti.
Toks geležies–galų rašalas ilgą laiką buvo vienas svarbiausių Europoje, ypač rankraščiams ir dokumentams, nes suteikdavo tamsų, patvarų pigmentą. Šiandien gumbai dažniau vertinami kaip įdomus ekologinis reiškinys, padedantis suprasti sudėtingus vabzdžių ir augalų ryšius.
Leave a Reply