CP v2

Tag: Vabzdžiai

  • Saulės elektrinės naktį tampa „klaidinančiu ežeru“: mokslininkai aiškina, kas vilioja šikšnosparnius

    Saulės elektrinės naktį tampa „klaidinančiu ežeru“: mokslininkai aiškina, kas vilioja šikšnosparnius

    Saulės elektrinės kuriamos gaudyti saulės šviesą, tačiau sutemus jos gali daryti netikėtą poveikį laukinei gyvūnijai. Tyrėjai fiksuoja, kad virš fotovoltinių modulių naktimis kai kuriose vietovėse suaktyvėja šikšnosparniai, nors aplink nėra vandens telkinių.

    Tokį elgesį aiškina optinis efektas: glotnus tamsus panelių paviršius atspindi šviesą panašiai kaip vanduo, todėl daliai vabzdžių jis tampa klaidinančiu orientyru. Ten, kur susitelkia vabzdžiai, natūraliai atskrenda ir šikšnosparniai, medžiojantys ore skraidančius grobius.

    Kas juos iš tiesų pritraukia?

    Viena plačiausiai aptariamų hipotezių vadinama poliarizuotos šviesos taršos reiškiniu. Vandens paviršius natūraliai atspindi šviesą tam tikra kryptimi ir poliarizacija, o panašų signalą gali sukurti ir saulės modulių danga.

    Dėl to kai kurie vandens vabzdžiai, pavyzdžiui, lašalai ar uodai trūkliai, gali klysti ir bandyti dėti kiaušinėlius ant stiklo. Tokie susitelkimai virš panelių sukuria trumpalaikį „maisto debesį“, kurį šikšnosparniai aptinka echolokacija ir medžiojimo garsais.

    Kodėl tai gali būti problema?

    Iš pirmo žvilgsnio gausesni vabzdžiai turėtų reikšti daugiau maisto, tačiau praktikoje vaizdas ne visada toks paprastas. Tyrimai rodo, kad kai kuriose saulės elektrinėse šikšnosparnių aktyvumas gali ir mažėti, nes atvira erdvė, triukšmas, apšvietimas ar infrastruktūra blogina sąlygas orientuotis ir saugiai skraidyti.

    Kita rizika susijusi su pačiu „klaidinančio vandens“ efektu: šikšnosparniai, įpratę gerti skrisdami virš vandens paviršiaus, gali bandyti leistis prie modulio, nors tai nėra vanduo. Vabzdžiams tai taip pat gali būti ekologinė spąstai, kai energija iššvaistoma kiaušinėlius dedant ant netinkamo paviršiaus.

    Kaip sumažinti poveikį gamtai?

    Gera žinia ta, kad poveikį dažnai galima sumažinti neatsisakant pačios saulės energetikos. Mokslininkai ir praktikai išskiria priemones, kurios keičia atspindžio savybes: antirefleksines dangas, paviršiaus tekstūras ar vizualinius raštus, „laužančius“ vandens iliuziją.

    Taip pat reikšmės turi projektavimo sprendimai: tamsos nedrumsčiantis apšvietimas, natyvinė augmenija aplink elektrines, vengimas įrengti modulius jautriose buveinėse ar netoli realių vandens telkinių. Tokie sprendimai padeda mažinti vabzdžių klaidinimą ir kurti aplinką, kurioje šikšnosparniai rastų realias, o ne „veidrodines“ maitinimosi vietas.

    Ekspertai pabrėžia, kad augant saulės elektrinių plotams Europoje, šis klausimas tampa vis aktualesnis. Todėl vis dažniau kalbama apie būtinybę poveikį biologinei įvairovei vertinti ne tik statybų metu, bet ir stebėti elektrinių eksploatacijos laikotarpiu, kad sprendimai būtų paremti matavimais, o ne prielaidomis.

  • Nuo birželio vakarai sužiba: neįprastas gamtos reginys – kodėl šviečia jonvabaliai?

    Nuo birželio vakarai sužiba: neįprastas gamtos reginys – kodėl šviečia jonvabaliai?

    Šiltomis, ramiomis vasaros naktimis gamtoje galima pamatyti vieną įspūdingiausių reginių – tarp žolynų ir krūmynų mirksinčias jonvabalių švieseles. Dažniausiai jos pastebimos miškų pakraščiuose, pievose, drėgnesnėse vietose ir sodybų soduose, kai vakaras būna be vėjo.

    Jonvabaliai yra vabalai, o jų išvaizda smarkiai skiriasi pagal lytį: patinai dažniau skraido, o patelės neretai būna neskraidančios ir primena lervas. Būtent patelės paprastai šviečia intensyviau, todėl žemėje ar žolėje matomi ryškesni taškai dažnai būna jų signalai.

    Švytėjimas vadinamas bioliuminescencija – tai natūrali šviesos gamyba gyvuose organizmuose. Jonvabalių pilvelyje vyksta biocheminė reakcija, kurioje dalyvauja junginys liuciferinas ir fermentas liuciferazė, o šviesa išgaunama beveik be šilumos, todėl ji laikoma šaltąja.

    Pagrindinė šviesos funkcija – bendravimas poravimosi metu: skirtingi mirksėjimo ritmai padeda atpažinti tos pačios rūšies partnerį ir sumažina klaidų tikimybę tamsoje. Šis laikotarpis dažnai suaktyvėja vasaros pradžioje ir pikas gali sutapti su birželio pabaigos naktimis, kai jonvabaliai pastebimi dažniau.

    Be to, jonvabaliai laikomi naudingi: jų lervos yra plėšrios ir minta smulkiais bestuburiais, įskaitant šliužus ir sraiges, todėl gali prisidėti prie natūralios jų gausos kontrolės. Dėl to jonvabalių buvimas dažnai rodo gana sveiką, chemiškai neperkrautą aplinką.

    Norint juos išsaugoti savo kieme ar sode, svarbiausia sudaryti tinkamas sąlygas: palikti drėgnesnių, pavėsingų, mažiau tvarkomų kampelių, kur yra paklotės ir augalijos. Cheminės priemonės nuo šliužų ar plataus veikimo insekticidai gali netiesiogiai ar tiesiogiai sumažinti jonvabalių populiaciją, nes paveikia ir jų lervas, ir grobį.

    Didelę įtaką daro ir dirbtinė šviesa – ryškūs lauko šviestuvai, ypač nukreipti į žemę ar krūmus, gali trikdyti jonvabalių orientaciją bei poravimosi signalus. Specialistai vis dažniau pabrėžia, kad šviesos tarša yra reikšmingas veiksnys mažėjant naktinių vabzdžių gausai, todėl verta rinktis prislopintą apšvietimą ir jį įjungti tik tada, kai būtina.

  • Palikite tai po krūmais – ežiai jūsų sodą pavers saugiu prieglobsčiu, o nauda nustebins

    Palikite tai po krūmais – ežiai jūsų sodą pavers saugiu prieglobsčiu, o nauda nustebins

    Pavasarį daug kas skuba sutvarkyti kiemą: sugrėbti lapus, išvežti šakas, iškirsti sausą žolę. Tačiau būtent tada ežiams ir kitiems smulkiems gyvūnams ima trūkti slėptuvių bei maisto, todėl jie vis dažniau pasirodo arčiau namų.

    Ežiai nėra miesto svečiai iš smalsumo – jiems reikia saugių vietų dienos poilsiui ir perėjimui per teritorijas naktį. Specialistai pabrėžia, kad per daug „sterilus“ sodas gyvūnams tampa atvira, pavojinga erdve, kur sunkiau rasti ir slėptuvių, ir vabzdžių.

    Netvarkos kampas – didelė pagalba

    Vienas paprasčiausių sprendimų – palikti po krūmais ar prie tvoros nedidelę sausų lapų ir šakų krūvelę. Tokia vieta ežiui gali tapti laikinu prieglobsčiu kelioms savaitėms, o kartais ir saugia poilsio stotele migruojant tarp teritorijų.

    Praverčia ir mažiau tvarkomas sodo plotelis, kur natūraliai veisiasi vabzdžiai. Ežiai minta įvairiais bestuburiais, todėl kuo įvairesnė aplinka, tuo didesnė tikimybė, kad jie ras maisto ne tik vienai nakčiai.

    Vanduo ir tinkamas maistas po žiemos

    Po žiemos miego ežiai dažnai būna nusilpę ir netekę svorio, todėl jiems ypač svarbus vanduo. Sode galima pastatyti negilią dubenėlį ramioje vietoje, atokiau nuo intensyvaus judėjimo ir triukšmo.

    Jei ežiai užklysta reguliariai, galima saikingai papildomai pamaitinti, pavyzdžiui, drėgnu kačių maistu ar be prieskonių virta mėsa. Pienas ir duona ežiams netinka, nes gali sukelti virškinimo sutrikimų ir tik pabloginti jų būklę.

    Cheminės priemonės ir tvoros – nematoma rizika

    Didelę žalą ežiams daro intensyvus chemijos naudojimas, ypač kovai su šliužais ir vabzdžiais. Tokios priemonės ne tik sumažina natūralaus maisto kiekį, bet ir gali tiesiogiai pakenkti patiems ežiams, jei jie kontaktuoja su granulėmis ar šviežiai apdorotais plotais.

    Kitas svarbus dalykas – judėjimo galimybė. Ežiai naktimis gali nukeliauti kelis kilometrus, todėl ištisinės, sandarios tvoros jiems tampa barjeru, atskiriančiu nuo vandens, maisto ir slėptuvių.

    Praktiškas sprendimas – palikti nedidelę angą tvoros apačioje, kad ežys galėtų pereiti į kitą kiemą. Dažnai pakanka maždaug 13 centimetrų pločio praėjimo: jis beveik nekeičia tvoros vaizdo, bet gyvūnams gali būti lemtingas.

  • Skruzdėlės užpuolė automobilį? Šie triukai padeda atsikratyti jų visam laikui

    Skruzdėlės užpuolė automobilį? Šie triukai padeda atsikratyti jų visam laikui

    Pavasarį ir vasarą vairuotojai vis dažniau susiduria su netikėta bėda – į automobilio saloną ar po variklio dangčiu įsikuria skruzdėlės. Dažniausiai atrodo, kad užteks greitai išsiurbti kilimėlius, tačiau vien tvarkos nepakanka, jei kolonija jau rado kelią į vidų.

    Skruzdėlės automobilyje ne tik erzina, bet kai kuriais atvejais gali sukelti ir praktinių problemų. Ieškodamos šilumos bei slėptuvių jos lenda į ertmes, o po kapotu ar slenksčių zonose gali patekti prie laidų ir jungčių, todėl ilgai ignoruojama invazija nėra geras sprendimas.

    Dažniausia priežastis – maisto likučiai: trupiniai, saldžių gėrimų lašai, lipnūs kavos ar pieno pėdsakai puodelių laikikliuose. Kartais užtenka vieno rasto saldaus šaltinio, kad per kelias valandas atsirastų dešimtys vabzdžių, judančių tuo pačiu taku.

    Jeigu salonas švarus, skruzdėles gali vilioti ir automobilio skysčiai. Praktikoje ypač dažnai minimas aušinimo sistemos skystis su glikoliu, turintis saldoką kvapą, todėl pastebėjus skruzdėlių judėjimą prie variklio skyriaus verta apžiūrėti, ar nėra nuotėkio žymių po automobiliu ir variklio skyriuje.

    Vasarą situaciją paaštrina karštis: saulėje stovintis automobilis įkaista iki aukštos temperatūros ir tampa patrauklia, sausa slėptuve. Tokios sąlygos skatina greitesnį vystymąsi, todėl kolonija kartais bando perkelti dalį lizdo į sunkiai pasiekiamas automobilio vietas.

    Kaip rasti tikrąjį šaltinį?

    Kova su pavienėmis skruzdėlėmis salone dažniausiai neveiksminga, jei nerandamas jų kelias ir lizdas. Vertingiausia užuomina – takas: stebėkite, pro kur jos patenka į automobilį ir kur dingsta, ypač ties durų tarpinėmis, slenksčiais ir bagažinės kampais.

    Dažnas scenarijus toks, kad skruzdėlės ateina iš netoliese esančio lizdo, pavyzdžiui, iš trinkelių siūlių ar vejos šalia parkavimo vietos. Sekant judėjimo kryptį, lizdas neretai būna vos už kelių ar keliolikos metrų.

    Kas veikia greičiausiai?

    Jei lizdas mažas ir aiškiai matomas, kai kurie vairuotojai renkasi užpilti jį verdančiu vandeniu, tačiau tai ne visada tinka didesnėms kolonijoms ar vietoms, kur svarbu nepažeisti dangų. Patikimesnė kryptis – specialios priemonės skruzdėlėms, naudojamos pagal gamintojo instrukciją.

    Veiksmingas sprendimas gali būti masalas ar gelis, kurį skruzdėlės nusineša į lizdą ir taip medžiaga pasiekia visą koloniją, įskaitant motinėlę. Tokiu atveju rezultatas dažniausiai pasimato per kelias dienas, tačiau svarbu gelį dėti ten, kur skruzdėlės vaikšto, ir nevalyti takų iš karto po uždėjimo.

    Aplink garažą, įvažiavimą ar nuolatinę parkavimo vietą kartais prireikia ir paviršinio purškimo, kad būtų nutrauktas skruzdėlių maršrutas. Tokios priemonės paprastai veikia ilgiau, tačiau jas būtina naudoti atsakingai, ypač jei šalia būna vaikų ar gyvūnų.

    Kada verta kviesti specialistus?

    Jei skruzdėlės vis grįžta, o lizdo rasti nepavyksta, racionalu kreiptis į dezinfekcijos ir kenkėjų kontrolės paslaugas teikiančius specialistus. Tokios paslaugos kaina dažniausiai priklauso nuo problemos masto ir automobilio dydžio, o praktikoje neretai siekia apie 35–70 eurų.

    Kad problema nepasikartotų, verta laikytis prevencijos: reguliariai siurbti saloną, nepalikti saldžių gėrimų ir maisto pakuočių, o pastebėjus saldžius kvapus ar dėmes po varikliu nedelsti patikrinti, ar nėra skysčių nuotėkio. Kuo anksčiau nutraukiamas maisto ar kvapų šaltinis, tuo mažesnė tikimybė, kad skruzdėlės pasirinks automobilį kaip nuolatinę stotelę.

  • Ilgakojis voras namuose ne visada problema: kuo jis naudingas ir kada verta sunerimti

    Ilgakojis voras, pastebėtas kambario kampe ar prie lango, daugeliui sukelia nemalonių jausmų, tačiau dažniausiai tai nėra pavojingas ženklas. Specialistai pabrėžia, kad namuose aptinkami vorai paprastai vengia kontakto su žmogumi ir renkasi ramius, mažai judinamus plotus.

    Tokie vorai dažniau įsikuria ten, kur jiems palankios sąlygos: yra šiek tiek drėgmės, mažiau triukšmo ir pakanka slėptuvių. Dėl to jie neretai aptinkami kampuose, sandėliukuose, prie langų, vonios kambariuose ar kitose rečiau lankomose vietose.

    Biologiniu požiūriu vorų atsiradimas patalpose dažnai susijęs su maistu. Jei namuose yra uodų, smulkių musių, kandžių ar skruzdėlių, vorai randa ką medžioti ir gali kurį laiką pasilikti.

    Todėl pavienis voras dažniau rodo ne problemą, o tai, kad patalpoje egzistuoja mažas vabzdžių „fonas“, būdingas daugeliui būstų. Kitaip tariant, voras dažnai yra pasekmė, o ne priežastis.

    Vorai yra natūralūs smulkių vabzdžių reguliuotojai, todėl jų buvimas gali padėti sumažinti įkyrių skraidančių ar ropojančių kenkėjų skaičių. Tai viena priežasčių, kodėl kai kurie žmonės vorus vertina kaip tyliai „dirbančius“ namų ekosistemos dalyvius.

    Ne visi namuose sutinkami vorai pina tvarkingus, lipnius tinklus. Kai kurie sukuria netvarkingą, susipynusį tinklą, kuriame grobis lengvai įsipainioja, o pats voras dažniau lieka nepastebimas.

    Jei vorų namuose staiga pastebimai padaugėja, verta pagalvoti apie priežastį. Dažniausiai tai reiškia, kad patalpose padaugėjo ir vabzdžių, kuriais vorai minta, todėl naudinga patikrinti, pro kur jie patenka.

    Praktikoje daugiausia dėmesio skiriama langų ir durų tarpams, ventiliacijai, plyšiams prie palangių, drėgnesnėms vietoms. Kartais pakanka sutvarkyti sandarumą, sumažinti drėgmę ir pasirūpinti įprasta švara, kad vabzdžių sumažėtų, o kartu rečiau pasirodytų ir vorai.

    Jei voro namuose matyti vis tiek nesinori, humaniškas sprendimas yra jį atsargiai išnešti į lauką. Tam paprastai pakanka stiklinės ar nedidelio indo ir popieriaus lapo arba kartono gabalėlio.

    Vorą galima uždengti indu, po apačia atsargiai pakišti popierių ir išnešti į balkoną, kiemą ar sodą. Taip būstas lieka komfortiškas, o voras grįžta į aplinką, kur natūraliai atlieka tą pačią funkciją kaip ir patalpoje.

  • Odesos srityje pastebėtas didžiausias Europos vandens vabalas: mokslininkas paaiškino, kur slypi rizika

    Odesos srityje užfiksuotas vienas didžiausių Europos vandens vabzdžių – didysis juodasis vandens vabalas, dar vadinamas vandens mėgėju. Apie radinį pranešė Odesos regiono nacionalinio parko Tuzlovo limanai mokslininkas, biologijos mokslų daktaras Ivanas Rusevas, paviešinęs ir vaizdo įrašą.

    Pasak jo, šio vabalo kūno ilgis gali siekti iki 5 centimetrų, todėl iš tolo jis dažnai atrodo grėsmingai. Tačiau pats vabzdys žmogui paprastai nepavojingas, nors dėl dydžio ir blizgaus šarvo neretai supainiojamas su kitais, agresyvesniais vandens vabzdžiais.

    „Didysis juodasis vandens vabalas visiškai pateisina savo pavadinimą: jis tikrai juodas ir tikrai didelis. Dabar vyksta jų sezoninė migracija iš vieno telkinio į kitą. Ar šis milžinas pavojingas? Visai ne“, – sakė Ivanas Rusevas.

    Mokslininkas aiškina, kad šis vandens vabalas daugiausia minta augaliniu maistu ir vandens augalijos liekanomis, todėl žmogui neturi kuo skaudžiai įkasti. Ramiai plaukiodamas jis pereina nuo vieno vandens augalo prie kito, o baltymingo maisto, jei ir imasi, dažniausiai tik tuomet, kai grobis beveik nesipriešina.

    Pagrindinė rizika, anot specialisto, yra ne pats vandens mėgėjas, o painiava su panašiai atrodančiu vabalu plaukiku. Abu vabzdžiai gyvena panašiuose tvenkiniuose, užutekiuose ir sekliose vandens telkinių vietose, abu turi glotnų, ovalų kūną, todėl greitai įvertinti, kas pateko į rankas, nėra paprasta.

    Vabalas plaukikas paprastai būna mažesnis, tačiau gali būti gerokai agresyvesnis ir skaudžiai įkąsti, jei žmogus jį paima ar spaudžia. Specialistai pataria vandens vabzdžių neimti plikomis rankomis, ypač jei nesate tikri dėl rūšies, o radus netikėtai didelį vabalą prie vandens telkinio geriausia tiesiog palikti jį ramybėje.

    Skiriamuoju požymiu, kuris gali padėti, laikoma spalva: vandens mėgėjo chitininis dangalas dažniausiai būna vientisai tamsus, o plaukiko šarvo pakraščiuose neretai matyti šviesesnė juostelė. Vis dėlto gamtoje spalvos gali kisti dėl apšvietimo, purvo ar vandens augalijos, todėl saugiausia taisyklė išlieka ta pati: negaudyti ir nebandyti laikyti vabzdžių rankose.

  • Ultragarsiniai kenkėjų baidytuvai – pinigų švaistymas ar išeitis? Ekspertai įspėja

    Ultragarsiniai kenkėjų baidytuvai – pinigų švaistymas ar išeitis? Ekspertai įspėja

    Kaip veikia ultragarsas

    Ultragarsiniai kenkėjų baidytuvai rinkoje siūlomi jau seniai, tačiau pirkėjų patirtys išsiskiria: vieni tikina, kad graužikai ir vabzdžiai dingo, kiti sako nepastebėję jokio pokyčio. Specialistai pabrėžia, kad tokie įrenginiai gali veikti, bet tik tada, kai laikomasi kelių svarbių sąlygų.

    Įrenginių principas paprastas: jie skleidžia aukšto dažnio garsą, kurio žmogus paprastai negirdi, o daliai kenkėjų tai sukelia stresą ir diskomfortą. Vis dėlto mokslinėje literatūroje ir vartotojų praktikoje dažnai akcentuojama, kad rezultatas labai priklauso nuo patalpos, kliūčių ir to, kaip tiksliai prietaisas naudojamas.

    Klaidos, dėl kurių neveikia

    Viena esminių priežasčių, kodėl žmonės nusivilia, yra fizikiniai garso sklidimo ribojimai. Ultragarsas praktiškai neperduodamas per sienas ir pertvaras, jis atsispindi nuo kietų paviršių, o minkšti objektai, tokie kaip užuolaidos, minkšti baldai ar kilimai, bangas slopina.

    Dėl to vienas prietaisas svetainėje neapsaugos virtuvės, sandėliuko ar gretimo kambario, ypač jei tarp jų yra durys ar koridorius. Norint padengti didesnį būstą, dažnai prireikia atskirų įrenginių skirtingose patalpose ir tinkamo jų išdėstymo.

    Kitas dažnas neteisingas įprotis yra prietaisą įjungti tik retkarčiais. Specialistai pažymi, kad nenuoseklus naudojimas mažina tikimybę pasiekti efektą, nes kenkėjai gali prisitaikyti prie pasikartojančio dirgiklio arba paprasčiausiai grįžti, kai prietaisas išjungiamas.

    Kaip išsirinkti ir ko tikėtis

    Reikšmę turi ir pasirinktas modelis bei jo maitinimas. Paprastai patalpoms rekomenduojami į tinklą jungiami įrenginiai, nes jie gali stabiliai veikti ilgą laiką, o baterijomis maitinami variantai dažniau skirti trumpalaikiam ar mobiliajam naudojimui.

    Svarbu suprasti ir lūkesčių ribas: ultragarsas nėra universalus sprendimas visoms situacijoms, ypač jei problema didelė, o kenkėjai turi įsitvirtinusias slėptuves. Praktikoje dažniausiai geriausiai veikia kompleksinis požiūris, kai kartu mažinami maisto šaltiniai, užsandarinami plyšiai ir taikomos kitos kenkėjų kontrolės priemonės.

    Jei nusprendžiate bandyti ultragarsinį baidytuvą, verta įvertinti patalpų planą, kliūtis ir tai, ar prietaisas galės veikti nuolat. Tokiu atveju tikimybė pamatyti realų rezultatą gerokai didesnė, nei tikintis, kad vienas įrenginys išspręs problemą visame būste.

  • Padėkite po durimis citrinos žievelę: kodėl tai atbaido skruzdėles ir kitus vabzdžius

    Padėkite po durimis citrinos žievelę: kodėl tai atbaido skruzdėles ir kitus vabzdžius

    Šylant orams į namus dažniau bando patekti skruzdėlės ir kiti smulkūs vabzdžiai. Jie randa kelią pro durų apačią, langų tarpus ar smulkias grindjuosčių ertmes, todėl problema neretai kartojasi net ir tvarkinguose būstuose.

    Viena paprastų priemonių, kurią žmonės pasitelkia vietoje agresyvios chemijos, yra citrinos žievelė. Citrusinių vaisių kvapas daugeliui vabzdžių yra dirginantis, o ypač svarbūs yra žievelėje esantys eteriniai junginiai, todėl tokios priemonės dažnai naudojamos kaip atbaidymo būdas.

    Norint išbandyti šį metodą, pakanka nusilupti truputį citrinos žievelės ir ją sudėti ant servetėlės ar popieriaus. Tuomet suformuokite nedidelį maišelį ir lengvai užspauskite, kad kvapas laikytųsi ilgiau, o prireikus pritvirtinkite gumyte.

    Maišelį padėkite ten, kur vabzdžiai dažniausiai pasirodo: prie įėjimo durų, palangių, ties plyšiais ar kampais. Kvapas sukuria nemalonią zoną, todėl skruzdėlės neretai pakeičia maršrutą ir vengia vietų, kur aromatas stipriausias.

    Vis dėlto svarbu suprasti, kad tai nėra universali išeitis, jei namuose jau yra įsikūrusi kolonija. Specialistai pabrėžia, kad ilgalaikį efektą dažniausiai duoda prevencija: maisto likučių pašalinimas, sandarus produktų laikymas ir įėjimo taškų užsandarinimas.

    Jei citrinos kvapas silpsta, žievelę verta keisti kas kelias dienas, ypač šiltose patalpose. O jei vabzdžių daugėja, verta derinti kelias priemones: išvalyti takus, pašalinti drėgmės židinius ir užtaisyti plyšius, per kuriuos jie patenka į vidų.

  • Saulės elektrinės laukuose naktimis suaktyvėja šikšnosparniai: tyrimas atskleidė netikėtą jų naudą

    Saulės elektrinės laukuose naktimis suaktyvėja šikšnosparniai: tyrimas atskleidė netikėtą jų naudą

    Dieną saulės elektrinių parkai atrodo kaip statiška infrastruktūra, tačiau sutemus jie gali virsti aktyviomis gyvūnų maitinimosi ir slėptuvių vietomis. Naujesni stebėjimai rodo, kad tokiose teritorijose dažniau fiksuojami šikšnosparniai, o jų elgsena skiriasi nuo įprastų migracijos ar atsitiktinio praskridimo scenarijų.

    Šikšnosparniai yra vieni svarbiausių naktinių vabzdžių reguliuotojų, todėl jų gausa konkrečioje vietoje dažnai reiškia ir didesnį vabzdžių kiekį. Saulės modulių eilės sukuria pavėsį, keičia vėjo ir drėgmės režimą prie žemės, o tai gali sudaryti palankesnes sąlygas augalijai ir smulkiems bestuburiams, ypač jei teritorija tvarkoma ne intensyviai.

    Kas traukia šikšnosparnius?

    Vienas dažniausių paaiškinimų yra maisto grandinė: daugiau augalijos reiškia daugiau vabzdžių, o kur vabzdžių daugiau, ten suaktyvėja ir jų medžiotojai. Praktikoje tai gali pasireikšti tuo, kad šikšnosparniai virš saulės parkų medžioja ilgiau, kartoja skrydžio trajektorijas ir toje pačioje vietoje fiksuojami daugelį naktų iš eilės.

    Ne mažiau svarbus veiksnys yra pati konstrukcija. Metaliniai rėmai, tarpai ir atramos sukuria daugiau užuovėjos, o sukaupta šiluma vakare gali padėti palaikyti stabilesnį mikroklimatą, kas kai kurioms rūšims ypač svarbu jauniklių auginimo laikotarpiu.

    Kaip tai tiriama ir ką rodo duomenys?

    Šikšnosparnių aktyvumas dažniausiai vertinamas akustiniais registratoriais, kurie fiksuoja ultragarsinius signalus, pagal juos galima atskirti rūšis ar bent jų grupes. Tokie matavimai leidžia palyginti aktyvumą skirtingose buveinėse, pavyzdžiui, saulės parke, šalia esančiose pievose ar miško pakraščiuose.

    Interpretacija reikalauja atsargumo, nes aukštesnis signalų skaičius nebūtinai reiškia didesnę populiaciją, jis gali rodyti ir intensyvesnį medžioklės elgesį. Vis dėlto pasikartojantys fiksavimai tose pačiose vietose leidžia daryti prielaidą, kad daliai šikšnosparnių saulės parkai tampa ne tik tranzitine, bet ir funkcionalia buveine.

    Ką tai reiškia saulės parkų plėtrai?

    Atsinaujinančios energetikos plėtra neišvengiamai keičia kraštovaizdį, todėl svarbu vertinti ne tik klimato naudą, bet ir poveikį biologinei įvairovei. Šikšnosparnių atvejis rodo, kad kai kurie žmogaus sukurti objektai gali netikėtai suteikti papildomų ekologinių nišų, tačiau tai nereiškia, jog rizikų nėra.

    Didžiausi skirtumai dažnai priklauso nuo teritorijos priežiūros, apželdinimo sprendimų, apšvietimo ir trikdymo lygio. Tinkamai planuojant, saulės parkai gali būti derinami su gamtai palankesnėmis priemonėmis, kurios didina buveinių įvairovę ir mažina neigiamą poveikį aplinkinėms ekosistemoms.

    Šikšnosparniai dažnai apipinami mitais, tačiau ekologiniu požiūriu jie yra vertingi sąjungininkai, ypač ten, kur gausu vabzdžių. Todėl saulės elektrinių parkai, kurie dieną tiekia energiją, naktį kai kuriose vietovėse gali tapti svarbia grandimi vietinėje ekosistemoje.