Tag: Vabzdžiai

  • Polesės miškuose ant ąžuolų pastebėti „obuoliai“: kas yra gumbai lapuose ir kodėl jie atsiranda

    Polesės miškuose ant ąžuolų lapų pastebėti apvalūs sustorėjimai, iš pirmo žvilgsnio primenantys mažus obuoliukus ar riešutėlius. Keliautojų ir gamtos stebėtojų dėmesį patraukęs vaizdas iš tiesų nėra nei vaisius, nei ąžuolo liga įprasta prasme.

    Tokie dariniai vadinami gumbais, arba galais, ir tai yra augalo audinio pakitimas, kurį sukelia smulkūs vabzdžiai. Dažniausi ąžuolų „obuolių“ kaltininkai Europoje yra gumbadariai vapsvučiai, dar vadinami riešutvapsvėmis.

    Procesas paprastai prasideda tuomet, kai vabzdys į jaunas augalo dalis padeda kiaušinėlį. Augalas, reaguodamas į dirgiklį ir besivystančią lervą, ima sparčiai dauginti ląsteles ir suformuoja tvirtą, apvalią kapsulę.

    Gumbas lervai tampa savotišku „namu“: viduje ji maitinasi, auga ir būna geriau apsaugota nuo išorės poveikio. Dėl to iš išorės matomas darinys atrodo tvarkingas, simetriškas ir kartais net dekoratyvus.

    Perpjovus gumbą dažnai galima pamatyti ertmę, kurioje būna lerva arba jos vystymosi pėdsakai. Nors gumbai vizualiai gali priminti vaisių, jų ragauti nereikėtų, nes tai nėra valgoma augalo dalis ir dažnai būna karti.

    Gumbai įdomūs ne tik gamtos stebėtojams, bet ir istorikams. Dalis ąžuolo gumbų pasižymi didesniu taninų kiekiu, todėl šimtmečius buvo naudojami kaip žaliava geležies ir taninų reakcija paremtam rašalui gaminti.

    Toks geležies–galų rašalas ilgą laiką buvo vienas svarbiausių Europoje, ypač rankraščiams ir dokumentams, nes suteikdavo tamsų, patvarų pigmentą. Šiandien gumbai dažniau vertinami kaip įdomus ekologinis reiškinys, padedantis suprasti sudėtingus vabzdžių ir augalų ryšius.

  • Purškiate actą prie durų ar balkone? Šis paprastas triukas gali sumažinti vabzdžių antplūdį

    Purškiate actą prie durų ar balkone? Šis paprastas triukas gali sumažinti vabzdžių antplūdį

    Šiltuoju metų laiku prie įėjimo durų, balkonų ir langų dažniau pasirodo vabzdžiai, todėl žmonės ieško paprastų, greitai pritaikomų priemonių. Viena populiariausių naminių išeičių – vandens ir baltojo acto tirpalas, purškiamas ant vietų, pro kurias vabzdžiai gali patekti į vidų.

    Actas vabzdžių nenaikina kaip insekticidai, tačiau jo aitrus kvapas kai kuriems jų gali būti atbaidantis. Dėl to priemonė dažniausiai naudojama kaip prevencija, siekiant sumažinti vabzdžių aktyvumą ties įėjimu ir balkonu, ypač vakare, kai patalpose įjungta šviesa.

    Kaip paruošti tirpalą?

    Dažniausiai rekomenduojama paprasta proporcija – actą ir vandenį sumaišyti lygiomis dalimis. Tirpalui paruošti pakanka purkštuvo tipo buteliuko: supilkite skysčius, užsukite ir suplakite, kad mišinys tolygiai susimaišytų.

    Tuomet tirpalą lengvai papurkškite ant durų ir balkoninių durų rėmų, atkreipdami dėmesį į kampus, sujungimus ir plyšelius. Paviršių paprastai paliekama natūraliai išdžiūti, o procedūrą prireikus galima kartoti po lietaus ar intensyvesnio valymo.

    Kur dar verta purkšti?

    Be durų, tirpalas neretai naudojamas ir prie langų rėmų, ypač ten, kur vabzdžiai mėgina patekti į vidų. Tai leidžia tą pačią prevencinę priemonę taikyti keliuose taškuose ir sumažinti vabzdžių susitelkimą prie dažniausiai atidaromų vietų.

    Vis dėlto svarbu nepamiršti, kad actas yra rūgštus, todėl jautresnius paviršius reikėtų įvertinti atsargiai. Prieš purškiant ant dažytų, lakuotų ar natūralaus akmens paviršių, saugiau išbandyti mažame, mažiau matomame plote, kad neliktų dėmių ar matinių žymių.

    Kada vien acto nepakaks?

    Jei vabzdžių namuose ar aplink juos daug, vien kvapo barjero gali neužtekti. Tokiais atvejais verta kartu pasirūpinti ir kitomis priemonėmis: sandariomis tinklelių sistemomis, plyšių užtaisymu, šiukšlių laikymu uždarytuose konteineriuose ir maisto likučių nepalikimu lauke.

    Acto tirpalas labiausiai pasiteisina kaip greita, pigi ir lengvai pritaikoma prevencija kasdienėje buityje. Jis taip pat gali būti naudingas ir dėl papildomo efekto – padeda valant aplink įėjimą ar balkoną, nes gali neutralizuoti kai kuriuos nemalonius kvapus ir palengvinti nešvarumų pašalinimą.

  • Neišmeskite pernokęsio arbūzo: gudrybė sode padeda dirvai ir net pritraukia drugelius

    Neišmeskite pernokęsio arbūzo: gudrybė sode padeda dirvai ir net pritraukia drugelius

    Pernokęs arbūzas nebūtinai reiškia, kad vaisius sugedo ir keliauja į šiukšliadėžę. Jei minkštimas tik suminkštėjo, tapo vandeningas ar grūdėtas, o kvapas saldesnis ir primena lengvą fermentaciją, jį dar galima prasmingai panaudoti sode.

    Vis dėlto svarbu atskirti pernokimą nuo gedimo. Jei matote pelėsį, gleivėtą paviršių arba jaučiate aitrų, nemalonų kvapą, tokio arbūzo nebereikėtų siūlyti nei žmonėms, nei gyvūnams. Tokiu atveju saugiausias kelias yra kompostavimas, vengiant kontakto su derliumi.

    Kaip atpažinti, kada netinka

    Pernokęs arbūzas dažniausiai praranda standžią struktūrą: minkštimas tampa labai minkštas, atsiskiria sultys, gali atsirasti rūgštokas fermentacijos aromatas. Tokie pokyčiai rodo, kad cukrūs ima skaidytis, tačiau tai dar nereiškia, kad vaisius pavojingas liesti ar kompostuoti.

    Tačiau pelėsis, tamsios dėmės su pūvančia tekstūra ir stiprus dvokas yra aiškūs signalai, kad prasidėjo intensyvus gedimas. Tokį arbūzą geriausia tvarkyti atsargiai, o komposte visada uždengti storesniu sausų medžiagų sluoksniu, kad nekiltų kvapų ir kenkėjų problema.

    Kompostas ir dirvos gerinimas

    Paprasčiausias sprendimas pernokusią uogą susmulkinti ir dėti į kompostą kartu su žieve. Susmulkinimas svarbus, nes visas arbūzas suyra lėtai: mikroorganizmams sunku pasiekti vidų, todėl procesas užtrunka ir dažniau atsiranda kvapas.

    Kad kompostas netaptų per šlapias, arbūzo gabalus verta „subalansuoti“ sausa anglinga mase, pavyzdžiui, sausais lapais, smulkintu kartonu ar popieriumi. Tokia pusiausvyra padeda išvengti rūgimo, užtikrina geresnį aeravimą ir greitesnį skaidymąsi.

    Dar vienas būdas yra vadinamasis tranšėjinis kompostavimas, kai organika kompostuojama tiesiai dirvoje. Arbūzo gabalai užkasami maždaug 30 centimetrų gylyje ten, kur tuo metu niekas neauga, ir užpilami bent 20 centimetrų žemės sluoksniu, kad nepritrauktų vabzdžių ir graužikų.

    Netikėtas panaudojimas: drugeliams

    Labai sunokusių, saldžių ir lengvai fermentuojančių vaisių gabalėliai gali tapti maistu daliai drugių, kurie natūraliai minta ne tik nektaru. Vasaros pabaigoje, kai žydinčių augalų mažiau, nedidelis vaisiaus gabalėlis nuošalesnėje sodo vietoje kartais padeda pritraukti vabzdžių įvairovę.

    Tokį „masalą“ verta dėti ant negilios lėkštutės ir laikyti toliau nuo terasos ar durų, nes saldus kvapas gali sudominti ir vapsvas, skruzdėles. Svarbiausia vaisių keisti kas kelias dienas, kol jis dar nepradėjo pelyti, o likusią dalį saugiai kompostuoti.

    Sodininkai primena ir dar vieną taisyklę: šviežia, drėgna organika nėra greitas trąšų pakaitalas. Maistinės medžiagos tampa prieinamos augalams tik tada, kai jas suskaido mikroorganizmai, todėl geriausias efektas pasiekiamas kantriai kompostuojant ir gerinant dirvos struktūrą ilgalaikėje perspektyvoje.

  • Šikšnosparnis įskrido į butą? Ekspertai paaiškina, kodėl taip nutinka ir kaip elgtis saugiai

    Šikšnosparnio pasirodymas bute daugeliui sukelia paniką, tačiau dažniausiai tam nėra pagrindo. Lietuvoje gyvenantys šikšnosparniai yra vabzdžiaėdžiai, žmonių sąmoningai nepuola, o į patalpas paprastai patenka atsitiktinai.

    Dažniausia priežastis – medžioklė prie dirbtinių šviesos šaltinių. Vakarais šikšnosparniai gaudo vabzdžius, kurie telkiasi prie apšviestų langų ir balkonų, todėl gyvūnas, sekdamas grobį ar suklaidintas atspindžių, gali įskristi vidun.

    Vasaros pabaigoje ir rudenį dažnėja atvejų, kai į namus užklysta jaunikliai. Tuo metu jie aktyviai ieško slėptuvių poilsiui, o praveriami langai, ventiliacijos angos ar balkonų durys jiems tampa lengvai pasiekiamu keliu.

    Nemažai įtakos turi ir oras: stiprus vėjas, staigi liūtis ar temperatūros pokyčiai gali išmušti šikšnosparnį iš įprasto maršruto. Ieškodamas užuovėjos jis neretai pasirenka laiptinę, balkoną ar net atvirą kambarį, ypač jei viduje šilčiau.

    Jei šikšnosparnis įskrido į kambarį, pirmiausia svarbu išlikti ramiems ir sudaryti jam sąlygas pačiam išskristi. Rekomenduojama išjungti ryškų apšvietimą, uždaryti duris į kitus kambarius, plačiai atverti langą ar balkoną ir trumpam išeiti, kad gyvūnas rastų kelią į lauką.

    Jeigu šikšnosparnis nusileido ant sienos ar užuolaidų ir pats neišskrenda, jo negalima imti plikomis rankomis. Saugiausia užsimauti storas pirštines, uždengti gyvūną dėže ar indu ir atsargiai pakišti standų kartoną, kad šikšnosparnį būtų galima išnešti nepažeidžiant sparnų.

    Ypač svarbu gyvūno nemušti ir nevaryti skraidant, nes taip jis gali susižaloti. Taip pat verta izoliuoti naminius gyvūnus, nes smalsumas dažnai baigiasi stresu ir šikšnosparniui, ir augintiniui.

    Jei šikšnosparnis aptinkamas šaltuoju metų laiku, situacija sudėtingesnė: paleistas į speigą jis gali neišgyventi. Tokiu atveju geriausia kreiptis į gyvūnų globos ar laukinės faunos specialistus, kurie patars, kaip elgtis, arba pasirūpins laikina priežiūra.

    Nors liaudyje šikšnosparnio apsilankymas kartais siejamas su prietarais, racionalus paaiškinimas paprastas: prieš permainas ore vabzdžiai skraido žemiau, o šikšnosparniai seka paskui juos. Dažniausiai tai tėra netyčinis naktinio vabzdžių medžiotojo „vizitas“, kurį galima užbaigti greitai ir humaniškai.

  • Mokslininkai atskleidė bičių magnetinį kompasą: kaip jos randa kelią į avilį ir kodėl tai svarbu

    Bitės orientuojasi ne vien pagal Saulę, kvapus ar regą – nauji tyrimai rodo, kad jos gali reaguoti ir į Žemės magnetinį lauką. Tai vadinama magnetorecepcija – gebėjimu užfiksuoti nematomą magnetinę kryptį ir ją panaudoti navigacijai.

    Šią savybę tyrėjai sieja su itin smulkiomis magnetinėmis dalelėmis, kurios gali veikti kaip biologinis jutiklis. Panašus principas aptinkamas ir kituose gyvūnuose, pavyzdžiui, migruojančiuose paukščiuose ar jūrų vėžliuose, tačiau vabzdžių atveju jis ilgai kėlė ginčų.

    Ilgalaikio eksperimento metu buvo lyginama, kaip skirtingų rūšių bitės ir kai kurios vapsvos reaguoja į kontroliuojamus magnetinio lauko pokyčius. Paaiškėjo, kad reakcija pastebima ne tik labai socialių rūšių kolonijose, kur informacija perduodama per bičių šokį, bet ir vienišą gyvenimo būdą turinčiuose vabzdžiuose.

    „Mūsų duomenys rodo, kad magnetinis laukas gali būti svarbus trumpų atstumų navigacijai, ypač kai kiti signalai tampa nepatikimi“, – teigė tyrime dalyvavę mokslininkai.

    Praktiškai tai gali būti ypač svarbu apsiniaukusiomis dienomis ar sudėtingoje aplinkoje, kai Saulės padėtis sunkiai nustatoma, o kvapų taką išsklaido vėjas. Tokiu atveju magnetinis pojūtis galėtų veikti kaip atsarginė sistema, padedanti bitei tiksliau grįžti į avilį arba rasti naujus žydinčius plotus.

    Tyrimo autoriai pabrėžia, kad magnetorecepcija greičiausiai nėra pagrindinis orientacijos būdas – bitės vis tiek plačiai naudoja regą, atmintį ir kvapus, o kolonijose didelę reikšmę turi šokiu perduodama informacija. Vis dėlto atradimas stiprina mintį, kad bičių navigacija yra daugiasluoksnė ir paremta kelių signalų deriniu.

    Rezultatai paskelbti mokslo žurnale „Science Advances“. Mokslininkai tikisi, kad tolesni darbai padės tiksliau nustatyti, kuriose bičių kūno vietose veikia magnetinis jutiklis ir kaip magnetinė informacija integruojama su kitais pojūčiais.

    Platesniame kontekste tokie tyrimai svarbūs ir dėl sparčiai kintančios aplinkos. Navigacijai gali turėti įtakos šviesos tarša, intensyvesnė žemdirbystė, buveinių fragmentacija, taip pat ir žmogaus kuriami elektromagnetiniai triukdžiai, nors jų poveikis bičių orientacijai dar nėra iki galo aiškus.

    Bičių elgsenos tyrimai pastaraisiais metais sparčiai plečiasi: mokslininkai analizuoja jų mokymąsi, atmintį, sprendimų priėmimą ir socialinius signalus. Magnetorecepcijos patvirtinimas vabzdžiuose gali atverti naują kryptį, aiškinantis, kaip apdulkintojai prisitaiko prie besikeičiančių sąlygų ir kaip geriau apsaugoti jų populiacijas.

  • Kachovkos tvenkinio dugne plinta vabzdžiai: jie gali nulemti, kiek medžių užaugs naujame miške

    Ukrainoje, buvusio Kachovkos vandens telkinio teritorijoje, po 2023 metais įvykusio Kachovkos užtvankos sunaikinimo keičiasi kraštovaizdis ir formuojasi naujos buveinės. Ekologai atkreipia dėmesį, kad kartu su augalija atsiranda ir vabzdžiai, galintys daryti apčiuopiamą įtaką jaunų medžių išlikimui.

    Apie tai viešai kalbėjo gamtosaugininkas ir tyrėjas Oleksijus Vasyliukas, pasidalijęs vaizdo įrašu iš vietos. Jo teigimu, vabzdžių gausa gali tapti vienu iš natūralių veiksnių, kurie ilgainiui reguliuos, kiek medžių iš tiesų įsitvirtins naujai augančiame miške.

    „Laikui bėgant šie vabzdžiai gali tapti vienu iš gamtinių veiksnių, kurie reguliuos medžių kiekį jauname miške“, – sakė Oleksijus Vasyliukas.

    Įraše matyti keli vabzdžiai, aptinkami su gluosniais ir tuopomis susijusiose buveinėse, taip pat pažeistas jauno gluosnio kamienas. Tyrėjas pabrėžia, kad dalis drugelių rūšių vystosi medienoje, o jų lervos gali smarkiai silpninti jaunuolius medžius.

    Toks procesas nėra vien neigiamas: miško raidoje vabzdžiai dažnai atlieka natūralios atrankos funkciją. Jie padeda „išretinti“ per tankiai sudygusius medynus, keičia rūšių konkurenciją ir kartais net prisideda prie didesnės biologinės įvairovės, nes atsiranda daugiau skirtingų mikrobuveinių.

    Kachovkos teritorijoje mokslininkai ir gamtosaugininkai pastaraisiais mėnesiais fiksuoja vis daugiau laukinės gamtos ženklų, įskaitant paukščių sugrįžimą į naujai atsivėrusias erdves. Specialistai pabrėžia, kad ilgalaikės prognozės priklausys nuo vandens režimo pokyčių, dirvožemio būklės ir to, kaip greitai stabilizuosis naujos ekosistemos.

    Tuo pat metu ekspertai primena, kad staigūs hidrologiniai pokyčiai gali turėti grandininį poveikį ir už teritorijos ribų. Po užtvankos sunaikinimo buvo vertinami ir plataus masto ekologiniai padariniai, įskaitant gėlavandenių nuotėkių įtaką pakrančių akvatorijoms bei žuvų migracijai, tačiau kai kurios sistemos, kaip rodo stebėjimai, gali atsistatyti greičiau, nei manyta iš pradžių.

  • Naktį uodai nebeleis užmigti? Štai kas iš tiesų veikia miegamajame ir kodėl

    Naktį uodai nebeleis užmigti? Štai kas iš tiesų veikia miegamajame ir kodėl

    Vasarą uodai daugeliui tampa ne tik kiemo, bet ir miegamojo problema: jų zyzimas trikdo miegą, o įkandimai sukelia niežėjimą. Specialistai pabrėžia, kad naktinis uodų aktyvumas nėra atsitiktinis, todėl veiksmingiausios priemonės paprastai yra tos, kurios taikosi į jų elgseną.

    Uodai žmogų randa pirmiausia pagal iškvepiamą anglies dioksidą, kūno šilumą ir kvapus. Sutemus ir naktį dažnai būna vėsiau ir drėgniau, todėl daliai rūšių tokios sąlygos palankesnės skraidymui ir „medžioklei“, ypač šalia vandens telkinių ar drėgnų vietų.

    Jei uodai nuolat patenka į kambarį, pradėti verta nuo paprastų sprendimų: tinklelių ant langų, plyšių sandarinimo ir vėdinimo planavimo. Praktika rodo, kad įjungta ventiliacija ar ventiliatorius gali sumažinti uodų aktyvumą prie lovos, nes jiems sudėtingiau skristi prieš oro srautą.

    Kasdienė prevencija taip pat svarbi: nepalikti atvirų vandens talpų, kuriose gali vystytis lervos, o vakarais vengti ryškių šviesų prie atviro lango, jei jos pritraukia vabzdžius iš lauko. Jei gyvenama šalia vandens ar tankios augalijos, uodų sezono pikas gali būti intensyvesnis ir ilgesnis.

    Natūralios priemonės, pavyzdžiui, kai kurie kvapai ar augalai, gali padėti tik iš dalies ir dažniausiai veikia kaip papildoma priemonė, o ne pagrindinė apsauga. Tuo metu patikimesnę apsaugą suteikia repelentai, naudojami pagal instrukcijas, ir fizinės barjeros, kurios neįleidžia uodų į patalpą.

    Internete populiarios ir naminės gaudyklės, pavyzdžiui, su cukrumi, vandeniu ir mielėmis, kurios išskiria anglies dioksidą. Vis dėlto tokias priemones verta vertinti atsargiai: jos gali pritraukti vabzdžius į patalpą, todėl efektyvumas priklauso nuo situacijos ir patalpos sandarumo.

  • Vakarais masiškai skrenda į butus: daugelis klysta manydami, kad tai uodai

    Vakarais masiškai skrenda į butus: daugelis klysta manydami, kad tai uodai

    Vasaros vakarais, palikus pravirą langą ir įjungus šviesą, į kambarį neretai įskrenda didelis, į uodą panašus vabzdys. Dalis žmonių jį iškart palaiko pavojingu kraujasiurbiu, tačiau dažniausiai tai būna visai kitas sparnuotis. Kalbama apie daržinę ilgakoję, dar vadinamą tipule, kuri žmogui nekelia grėsmės.

    Daržinė ilgakojė yra ilgakojų šeimos vabzdys, o dažniausiai Europoje sutinkama rūšis – Tipula oleracea. Iš pirmo žvilgsnio ji išties primena didelį uodą, tačiau esminis skirtumas paprastas: suaugėliai nekanda ir negeria kraujo. Jie neturi geluonies, nuodų ir nėra ligų pernešėjai kaip kai kurie uodai.

    Kuo ji skiriasi nuo uodų?

    Daržinės ilgakojės kūnas dažniausiai siekia apie 2–3 centimetrus, o sparnų mostas gali būti apie 4 centimetrus. Jai būdingos neproporcingai ilgos, plonos kojos, dėl kurių vabzdys atrodo dar didesnis. Palyginti su uodais, ji juda lėčiau, dažnai nerangiai atsitrenkia į sienas ar šviestuvus.

    Dar vienas atpažinimo ženklas – elgsena patalpoje. Uodai aktyviai ieško žmogaus, zvimbia prie ausų ir bando nutūpti ant odos, o ilgakojė dažniausiai tiesiog blaškosi aplink šviesos šaltinį. Ją į namus atvilioja dirbtinė šviesa, ypač vakare, kai lauke sutemsta.

    Kodėl įskrenda į namus?

    Ilgakojės mėgsta drėgnesnes vietas, todėl dažniau aptinkamos prie vandens telkinių, šlapių pievų ar drėgnų sodų. Tačiau į butus ir namus jos patenka atsitiktinai, paprastai pro atvirą langą ar balkoną. Šviesa joms tampa orientyru, todėl vabzdys gali įskristi net į aukštesnius aukštus.

    Nors suaugėlis žmogui nepavojingas, sodininkai ilgakojų nemėgsta dėl lervų. Lervos gyvena dirvoje ir gali pažeisti šaknis, ypač vejose, daržuose ar gėlynuose, jei jų prisiveisia gausiau. Tuo pačiu suaugę vabzdžiai minta nektaru ir gali prisidėti prie apdulkinimo, o patys yra svarbus maistas paukščiams, šikšnosparniams ir varliagyviams.

    Kaip saugiai ją išleisti?

    Efektyviausias būdas – trumpam išjungti šviesą patalpoje ir plačiai atverti langą. Dažniausiai vabzdys pats išskrenda, kai šviesos šaltinis nebevilioja. Gaudymas rankomis ar bandymas užmušti dažniausiai tik prailgina blaškymąsi kambaryje.

    Jei norite sumažinti tikimybę, kad vakare įskris daugiau vabzdžių, verta naudoti tinklelius nuo vabzdžių ir nepalikti ryškios šviesos tiesiai prie atviro lango. Tai veikia ne tik ilgakojes, bet ir kitus naktį aktyvesnius sparnuočius.

    „Daugeliu atvejų didelis į uodą panašus vabzdys, įskridęs į kambarį, nėra uodas ir žmogui nepavojingas“, – teigia vabzdžių specialistai, primindami, kad svarbiausia nepanikuoti ir leisti jam ramiai išskristi.

  • Tūkstančiai vabzdžių ant medžių kamienų: šis blakės giminaitis sparčiai plinta Lenkijoje

    Tūkstančiai vabzdžių ant medžių kamienų: šis blakės giminaitis sparčiai plinta Lenkijoje

    Lenkijoje vis dažniau fiksuojami įspūdingi vabzdžių telkiniai ant medžių kamienų, kurie iš tolo gali priminti masinę invaziją. Specialistai aiškina, kad dažniausiai tai vadinamasis liepinis susibūrėlis – nedidelis iš Pietų Europos kilęs tikrasis blakės giminaitis, pastaraisiais metais sparčiai plečiantis arealą.

    Šio vabzdžio plitimą sieja su šiltėjančiu klimatu ir švelnesnėmis žiemomis, kurios palengvina peržiemojimą bei didina išgyvenamumą. Dėl to rūšis, kuri anksčiau Lenkijoje buvo reta, dabar aptinkama daugelyje regionų, ypač ten, kur gausu liepų ir kitų lapuočių.

    Kodėl jų tiek daug?

    Liepinis susibūrėlis pasižymi vienu ryškiausių bruožų – polinkiu masiškai telktis. Ant kamienų ir prie medžių pagrindo gali susirinkti šimtai ar net tūkstančiai individų, todėl žmonėms tai atrodo grėsmingai, nors pats vaizdas dažnai tėra natūralaus elgesio pasekmė.

    Nors vabzdžiai dažniausiai pastebimi ant liepų, jie gali pasirodyti ir ant kitų lapuočių. Minta daugiausia sėklomis ir augalų sultimis, todėl gausesnės populiacijos kartais gali varginti jaunus augalus, tačiau didžiausią diskomfortą sukelia ne sodui, o žmogaus aplinkai.

    Ar pavojinga žmonėms?

    Entomologai pabrėžia, kad šis vabzdys žmonėms paprastai nėra pavojingas: nekanda, negelia ir nėra žinomas kaip ligų platintojas. Pagrindinė problema kyla tuomet, kai atvėsus orams jie ima ieškoti vietų peržiemoti ir patenka į pastatus.

    Patekę į namus, garažus ar ūkines patalpas vabzdžiai gali tapti nemalonia kaimynyste, ypač jei jų daug. Be to, sutraiškyti jie skleidžia specifinį kvapą, todėl gyventojai dažnai ieško būdų, kaip jų atsikratyti kuo švariau ir be papildomų nepatogumų.

    Kaip sumažinti jų skaičių?

    Jei vabzdžių telkiniai atsirado kieme ar sode, dažnai pakanka mechaninių priemonių. Juos galima nuplauti stipresne vandens srove arba surinkti sodo darbams pritaikytu dulkių siurbliu, o po medžiais reguliariai sutvarkyti nukritusius lapus ir sėklas.

    Artėjant rudeniui svarbiausia pasirūpinti prevencija: patikrinti langų ir durų sandarumą, užtaisyti plyšius, įvertinti ventiliacijos angas, prireikus įrengti tinklelius. Tokios priemonės reikšmingai sumažina tikimybę, kad vabzdžiai pateks į vidų ir taps nuolatiniu galvos skausmu.

    Jei vabzdžių labai daug, o situacija kartojasi kasmet, verta pasikonsultuoti su kenkėjų kontrolės specialistais, kurie pasiūlys aplinkai saugesnius sprendimus ir įvertins, ar priemonės taikomos tikslingai. Dažniausiai efektyviausia yra ne vienkartinė chemija, o nuosekli tvarka aplink medžius ir pastato sandarinimas prieš atvėsimą.

  • Mokslininkai sukūrė nardančius tarakonus-ciborgus: po katastrofų jie pasiektų ten, kur robotai neįlenda

    Mokslininkai sukūrė nardančius tarakonus-ciborgus: po katastrofų jie pasiektų ten, kur robotai neįlenda

    Tarakonai-ciborgai – tai gyvi vabzdžiai, prie kurių kūno pritvirtinama miniatiūrinė elektronika su elektrodais, leidžianti nuotoliniu būdu koreguoti jų judėjimą. Tokia hibridinė sistema išnaudoja natūralius raumenis ir nervų sistemą, todėl energijos sąnaudos paprastai gerokai mažesnės nei mažų robotų.

    Dėl savo anatomijos tarakonai gali įveikti nelygų reljefą, pralįsti per siaurus plyšius ir išlikti funkcionalūs ten, kur tradicinė gelbėjimo robotika stringa. Tačiau iki šiol šią idėją ribojo paprastas biologinis faktas: sausumos vabzdžiai kvėpuoja per kvėptukus, o panardinti į vandenį greitai netenka deguonies.

    Nanyang technologijos universiteto Singapūre ir Japonijos Waseda universiteto mokslininkai pristatė sprendimą, leidžiantį tarakonams veikti ir po vandeniu. Tyrimo rezultatai paskelbti žurnale „Nature Communications“.

    Naujoji sistema primena nardymo įrangą: lankstus 3D spausdinimu pagamintas apvalkalas saugo kvėptukus nuo vandens, o ploni vamzdeliai nukreipia deguonį tiesiai į vabzdžio kvėpavimo sistemą. Deguonį generuoja mažas cheminis įrenginys, kuriam nereikia baterijų ar elektros maitinimo.

    Deguonis išgaunamas kontroliuojama reakcija tarp vandenilio peroksido ir mangano dioksido, todėl jis išsiskiria palaipsniui ir gali būti tiekiamas ilgą laiką. Tokia schema svarbi ekstremaliomis sąlygomis, kai papildomas maitinimas ar įkrovimas yra sudėtingas arba neįmanomas.

    Eksperimentuose naudoti Madagaskaro šnypščiantieji tarakonai Gromphadorhina portentosa. Su nauja įranga jie po vandeniu galėjo kvėpuoti ir judėti 2–3 valandas, kai tuo tarpu kontrolinės grupės vabzdžiai, neturėję sistemos, kvėpavimą nutraukdavo maždaug po 2 minučių.

    Pasak tyrėjų, sprendimas svarbus ne vien dėl deguonies tiekimo: išlaikomas normalus metabolizmas ir judrumas, todėl vabzdys iš esmės tampa amfibiniu ciborgu, galinčiu dirbti tiek sausumoje, tiek užlietose erdvėse. Tai ypač aktualu po potvynių, griūčių ar žemės drebėjimų, kai paieška persikelia į vandeniu užpiltus rūsius, tunelius ar komunikacijų šulinius.

    Mokslininkai mano, kad tokie vabzdžiai galėtų pasitarnauti ieškant žmonių griuvėsiuose, tikrinant vamzdynų, kanalų ir techninių ertmių būklę, kur patekti sudėtinga net specializuotai įrangai. Ateityje panašų apvalkalą, tikėtina, būtų galima pritaikyti ir kitiems vabzdžiams, pavyzdžiui, vabalams ar skėriams, nes jų kvėpavimo sistema yra panašaus tipo.

    Kartu tai kelia ir platesnį klausimą apie naujos kartos paieškos technologijas, kuriose biologija derinama su DI valdymo sprendimais, jutikliais ir lengvomis ryšio sistemomis. Tokie projektai siekia rasti kompromisą tarp efektyvumo, autonomijos ir gebėjimo veikti ten, kur klasikinė robotika dėl dydžio, energijos ar manevringumo tampa per lėta.

    Vis dėlto praktiniam pritaikymui reikės papildomų bandymų realiomis sąlygomis, taip pat aiškių standartų dėl saugos ir gyvūnų gerovės. Tyrėjų teigimu, tikslas yra sukurti patikimą platformą, kuri gelbėtojams suteiktų daugiau galimybių greičiau pasiekti užblokuotas, užlietąs ar nestabilias vietas.