Tag: Vaisiai

  • Baltas apnašas ant slyvų kelia nerimą: paaiškino, ką jis reiškia ir kada vaisių mesti

  • Šie vasaros vaisiai gali padėti mažinti blogąjį cholesterolį: dabar pats laikas juos valgyti

    Šie vasaros vaisiai gali padėti mažinti blogąjį cholesterolį: dabar pats laikas juos valgyti

    Vaisiai nepakeičia gydytojo paskirto gydymo ir neveikia kaip vaistai, tačiau gali realiai prisidėti prie palankesnio cholesterolio profilio. Svarbiausias jų privalumas – tirpios skaidulos, ypač pektinai, kurie virškinamajame trakte suriša dalį cholesterolio ir tulžies rūgščių bei padeda jas pašalinti.

    Dėl to kepenys turi pagaminti daugiau tulžies rūgščių, naudodamos kraujyje cirkuliuojantį cholesterolį, o tai gali mažinti mažo tankio lipoproteinų (MTL), dažnai vadinamų bloguoju cholesteroliu, kiekį. Kartu vaisiuose esantys polifenoliai ir kiti antioksidantai siejami su geresne kraujagyslių funkcija ir mažesniu oksidaciniu stresu.

    Kas vasarą ypač naudinga?

    Vienas praktiškiausių pasirinkimų – obuoliai, ypač valgomi su odele. Juose gausu pektinų, o odoje taip pat yra papildomų biologiškai aktyvių medžiagų, kurios laikomos naudingomis širdies ir kraujagyslių sistemai.

    Į racioną verta įtraukti ir slyvas, kurios aprūpina skaidulomis bei polifenoliais. Be to, jos dažnai padeda palaikyti reguliarią žarnyno veiklą, o virškinimo sistemos būklė siejama ir su lipidų apykaita.

    Vasaros antroje pusėje itin aktualūs uoginiai vaisiai, pavyzdžiui, avietės ir mėlynės. Juose esantys antocianinai siejami su palankesniais širdies ir kraujagyslių rodikliais, o uogos apskritai yra geras pasirinkimas, kai norisi saldumo su daugiau skaidulų.

    Vynuogės taip pat turi polifenolių, tarp jų ir resveratrolio, apie kurį dažnai kalbama širdies sveikatos kontekste. Vis dėlto dėl didesnio natūralaus cukraus kiekio jų porcijas verta derinti prie bendro mitybos plano, ypač jei aktualus svorio ar gliukozės kontrolės klausimas.

    Jei atostogaujama pietų Europoje, dažnai lengvai randamos šviežios figos, kuriose taip pat yra pektinų. Dar vienas retesnis, bet vertingas pasirinkimas – šaltalankiai, turintys vitamino C, flavonoidų ir skaidulų, nors dėl aitrumo dažniau vartojami perdirbti.

    Kaip valgyti, kad būtų naudos?

    Daugiausia naudos duoda kuo mažiau apdoroti vaisiai, nes skaidulos išlieka, o sotumas didesnis. Sultys, net ir šviežios, paprastai turi gerokai mažiau skaidulų, todėl cholesterolio mažinimo požiūriu dažniau nusileidžia visiems vaisiams.

    Mitybos specialistai dažnai pataria vaisius valgyti kasdien ir juos naudoti kaip alternatyvą saldumynams ar itin perdirbtiems užkandžiams. Vaisiaus valgymo laikas pats savaime nėra lemiamas, svarbiausia – reguliarumas ir bendras raciono balansas.

    Jei norisi sustiprinti skaidulų poveikį, vaisius verta derinti su avižomis, riešutais ar sėklomis. Toks derinys dažniau padeda ilgiau jaustis sotiems ir lengviau laikytis širdžiai palankios mitybos principų.

    Kada būtinas gydytojo patarimas?

    Padidėjęs MTL cholesterolis dažnai neturi simptomų, tačiau ilgainiui didina aterosklerozės ir širdies bei kraujagyslių įvykių riziką. Jei rodikliai aukšti, o ypač jei yra padidėjęs kraujospūdis, diabetas, rūkymas ar ankstyvos širdies ligos šeimoje, vien vaisių gali nepakakti.

    Tokiais atvejais svarbu laikytis gydytojo rekomendacijų, o mitybą vertinti kaip vieną iš kelių priemonių greta fizinio aktyvumo, svorio kontrolės ir, jei reikia, vaistų. Vaisiai gali būti stipri kasdienė pagalba, tačiau didžiausią poveikį duoda visas gyvenimo būdas.

  • Kaip padaryti, kad želė nesusigertų į biskvitą: triukai su vaisiais ir laiku, kurie gelbsti

    Vaisių pyraguose su želė dažniausia bėda ta pati: želė susigeria į biskvitą arba nubėga nuo vaisių ir desertas praranda sluoksnius. Dažniausiai taip nutinka dėl netinkamai parinktų vaisių, per anksti užpiltos skystos želė arba neapsaugoto pyrago pagrindo.

    Kai kurie vaisiai želė gali visai neleisti sustingti. Ypač atsargiai reikėtų elgtis su šviežiu kiviu ir ananasu, nes juose esantys fermentai ardo želatiną, todėl masė ilgai lieka skysta net šaldytuve.

    Problemą dažnai galima išspręsti paprastai: rinktis konservuotus vaisius, nes terminis apdorojimas inaktyvuoja fermentus, arba šviežius vaisius trumpai nuplikyti ir greitai atvėsinti. Tokiu būdu želė turi gerokai daugiau šansų sustingti tolygiai.

    Biskvitas iš prigimties yra porėtas, todėl skysta želė lengvai įsigeria į jo struktūrą. Tuomet vietoje lengvo, pūraus pagrindo gaunamas drėgnas, sunkus sluoksnis, o ant viršaus nebelieka aiškios želė „kepurės“.

    Patikimiausias sprendimas yra izoliacinis sluoksnis tarp biskvito ir želė. Plonai užtepta ištirpinto baltojo šokolado plėvelė, lengvas džemo sluoksnis ar kremas su maskarpone sukuria barjerą, kuris neleidžia skysčiui greitai prasiskverbti į tešlą.

    Ne mažiau svarbus ir laikas, kada pilti želę. Jei ji dar visiškai skysta, ji nutekės nuo vaisių ir ras kelią į biskvitą, o jei per daug sutirštės, pasidengs gumuliukais ir nepasiskirstys lygiai.

    Praktiškai geriausia želę pilti tada, kai ji šaldytuve jau pradeda tirštėti ir tampa panaši į lengvai stingstantį kremą. Tai dažnai nutinka po maždaug 30–40 minučių vėsinimo, tačiau tikslus laikas priklauso nuo želė kiekio ir šaldytuvo temperatūros.

    Jei norisi greito deserto karštomis dienomis, dažnas pasirinkimas yra pyragas be kepimo: sausainių arba biskvito pagrindas, lengvas kremas, sezoniniai vaisiai ir želė. Svarbiausia neskubėti su užpylimu ir nepamiršti apsauginio sluoksnio, tuomet desertas išlaiko gražius, aiškius sluoksnius.

  • Kada valgyti persikus, kad gautumėte daugiausia naudos: dietologė įvardijo laiką

    Persikai dažnai laikomi tik vasaros desertu, tačiau dietologai pabrėžia, kad jų nauda labiausiai atsiskleidžia tuomet, kai jie suvalgomi tinkamu metu. Dieną suvalgytas persikas gali padėti tolygiau palaikyti energiją ir sumažinti po pietų apninkančio mieguistumo tikimybę.

    Dietologė Amy Brownstein aiškina, kad persikuose esantys angliavandeniai organizme virsta gliukoze, kuri naudojama energijai. Skirtumas nuo saldumynų tas, kad persikai turi skaidulų ir daug vandens, todėl cukraus kiekis kraujyje kyla lėčiau ir energija išsilaiko stabilesnė.

    Kas padeda išvengti mieguistumo?

    Po pietų energijos „kritimas“ dažnai susijęs su tuo, ką valgėte anksčiau: jei patiekale daug greitųjų angliavandenių ir mažai skaidulų bei baltymų, sotumas būna trumpas. Persikai dėl skaidulų ir natūralių cukrų gali būti švelnesnis pasirinkimas, ypač kaip užkandis tarp valgymų.

    „Persikuose esantis vanduo, skaidulos ir augaliniai junginiai gali prisidėti prie stabilesnės savijautos dienos metu“, – sakė dietologė.

    Geriausias metas energijai ir treniruotei

    Jei tikslas yra greitesnis energijos papildymas prieš fizinį krūvį, persikas gali būti patogus užkandis likus maždaug valandai iki treniruotės. Tokiu metu organizmui praverčia lengvai virškinami angliavandeniai, o papildomi skysčiai padeda sumažinti dehidratacijos riziką.

    Persikai yra labai vandeningi, o su jais gaunate ir mineralų, tokių kaip kalis ir magnis, kurie svarbūs normaliai raumenų ir nervų veiklai. Vis dėlto vien persikas nėra pilnas maistas, todėl intensyvesnėms treniruotėms dažnai naudinga užkandį derinti su baltymais.

    Ką iš tiesų suteikia vienas persikas?

    Vidutinio dydžio persikas paprastai turi apie 59 kilokalorijas, maždaug 14 gramų angliavandenių ir apie 2,5 gramo skaidulų. Dėl tokios sudėties jis tinka kaip lengvas užkandis, kai norisi saldumo, bet siekiama išvengti staigių cukraus šuolių.

    Renkantis konservuotus persikus, verta ieškoti variantų be pridėtinio cukraus ir savo sultyse. Švieži ar šaldyti persikai dažniausiai išlieka universaliausias pasirinkimas kasdieniam racionui.

    Kad energija laikytųsi ilgiau, persiką naudinga valgyti ne vieną, o kartu su baltymų šaltiniu, pavyzdžiui, natūraliu jogurtu, varške ar riešutais. Toks derinys lėtina virškinimą, ilgiau suteikia sotumo ir gali padėti išlaikyti tolygesnę savijautą.

  • Šio vaisiaus parduotuvėse apstu, bet retas valgo: padeda širdžiai, sąnariams ir uždegimui

    Ananasas, nors laikomas egzotišku vaisiumi, šiandien lengvai randamas beveik kiekviename prekybos centre. Vis dėlto ant kasdienio stalo jis dažnai atsiduria tik per šventes, nors maistiniu požiūriu gali būti daugiau nei vien saldi užkanda.

    Istoriškai ananasas kilęs iš Pietų Amerikos regionų, o Europoje išpopuliarėjo dar ankstyvųjų kelionių ir prekybos laikais. Ilgą laiką jis buvo prabangos simbolis, nes vaisius tekdavo auginti šiltnamiuose, o jo gabenimas buvo brangus ir sudėtingas.

    Šiandien situacija pasikeitusi: dėl didelio tropinių vaisių importo ir išvystytos logistikos ananasai tapo įprasta preke. Daugiausia vartojamas valgomasis ananasas, o jis parduodamas šviežias, džiovintas arba konservuotas.

    Kas ananase vertingiausia?

    Ananasas yra skaidulų šaltinis ir turi vitamino C, taip pat įvairių B grupės vitaminų. Iš mineralų dažniausiai minimi kalis ir manganas, kurie svarbūs normaliai organizmo veiklai.

    Dažniausiai su ananasu siejamas junginys yra bromelainas, augalinės kilmės fermentų mišinys, aptinkamas ananase. Mokslinėje literatūroje bromelainas siejamas su priešuždegiminiu poveikiu, o kai kuriais atvejais tiriamas ir dėl galimos naudos audinių patinimui ar atsistatymui po fizinio krūvio.

    Praktikoje tai nereiškia, kad vien ananasas išspręs sveikatos problemas, tačiau subalansuotoje mityboje jis gali būti naudingas pasirinkimas. Be to, šviežias ananasas yra gana vandeningas, todėl gali prisidėti prie skysčių balanso, ypač karštuoju metų laiku.

    Poveikis širdžiai ir svoriui

    Ananase esantis kalis svarbus normaliai raumenų ir nervų veiklai, o mityboje jis dažnai siejamas su kraujospūdžio kontrole. Vaisiuose esantys antioksidantai padeda mažinti oksidacinį stresą, kuris ilgainiui siejamas su širdies ir kraujagyslių ligų rizika.

    Norintiems lengvesnių užkandžių svarbu ir tai, kad šviežias ananasas nėra labai kaloringas, o skaidulos gali prisidėti prie sotumo jausmo. Vis dėlto reikėtų nepamiršti, kad tai vis tiek yra cukrų turintis vaisius, todėl porcijos dydis išlieka svarbus.

    Kam verta pasisaugoti?

    Dėl natūralių cukrų kiekio ananasą atsargiau turėtų rinktis žmonės, kuriems būtina griežčiau kontroliuoti gliukozės kiekį kraujyje. Taip pat jautresnį skrandį turintiems asmenims rūgštesnis vaisius gali sukelti diskomfortą, ypač valgant didesniais kiekiais.

    Dar vienas praktinis niuansas yra burnos gleivinės dirginimas: kai kuriems žmonėms ananasas gali sukelti perštėjimą, ypač jei vaisius labai rūgštus arba neprinokęs. Tokiais atvejais dažnai padeda mažesnės porcijos arba ananaso vartojimas kartu su kitais produktais.

    Renkantis parduotuvėje, verta prisiminti, kad šviežias ananasas paprastai turi daugiau maistinių medžiagų nei konservuotas. Konservuotuose produktuose neretai būna pridėtinio cukraus, todėl geriausia rinktis vaisių savo sultyse arba, dar geriau, šviežią.

    Kulinarijoje ananasas tinka ne tik desertams: jis dera su paukštiena, kiauliena, salotomis, taip pat gali būti kepamas ant grotelių. Jį galima dėti į kokteilius, valgyti su natūraliu jogurtu ar koše, tačiau svarbiausia yra saikas ir bendra mitybos kokybė.

  • Valgykite dabar, kol sezonas: abrikosai gali padėti širdžiai, akims ir žarnynui

    Valgykite dabar, kol sezonas: abrikosai gali padėti širdžiai, akims ir žarnynui

    Abrikosų sezonas trumpas, todėl mitybos specialistai primena, kad verta pasinaudoti proga juos įtraukti į racioną. Nors šie vaisiai nėra stebuklingas vaistas, jie gali prisidėti prie subalansuotos mitybos, ypač kai trūksta vaisių įvairovės.

    Vienas dažniausiai minimų abrikosų privalumų yra kalis: maždaug 100 gramų šviežių abrikosų jo turi apie 260 miligramų. Kalis svarbus nervinių impulsų perdavimui ir raumenų darbui, įskaitant širdies raumenį, o pakankamas jo kiekis kartu ribojant natrio perteklių siejamas su palankesniu kraujospūdžio palaikymu.

    Vis dėlto abrikosų nereikėtų pateikti kaip vieno sprendimo širdžiai. Kalis gaunamas iš daugybės produktų, o geriausi rezultatai pasiekiami tada, kai kasdienėje mityboje reguliariai atsiranda ir daržovių, ankštinių, bulvių, riešutų bei pieno produktų.

    Ryški geltona ar oranžinė abrikosų spalva rodo karotenoidų gausą, tarp jų ir beta karoteną. Organizmas beta karoteną gali paversti vitaminu A, kuris reikalingas regėjimui, imuninės sistemos veiklai ir daugeliui organizmo funkcijų, o pats vaisius taip pat suteikia vitamino C ir kitų antioksidantų.

    Kasdieniam pasirinkimui svarbi ir energinė vertė: 100 gramų šviežių abrikosų dažniausiai turi mažiau nei 50 kilokalorijų. Dėl didelės vandens dalies ir skaidulų jie gali padėti ilgiau jaustis sočiai, o skaidulos yra reikšmingos normaliai žarnyno veiklai.

    Praktiškiausia abrikosus valgyti sveikus, su odele, tačiau prieš tai kruopščiai nuplautus. Sultys, tyrės ar kompotai dažnai suvartojami didesniais kiekiais, o pridėtinis cukrus padidina kaloringumą, todėl šios formos labiau tinka kaip retesnis pasirinkimas.

    Jautresnį virškinimą turintiems žmonėms didesnė vaisių porcija gali sukelti pilvo pūtimą ar diskomfortą, todėl verta stebėti individualią reakciją. Ypač atsargūs turėtų būti tie, kuriems dėl sveikatos būklės ribojamas kalio kiekis.

    Džiovinti abrikosai prieinami ištisus metus, tačiau juose maistinės medžiagos ir natūralūs cukrūs yra labiau koncentruoti. Tai reiškia, kad lengva nepastebimai suvalgyti per daug, todėl geriau juos naudoti kaip nedidelį priedą prie košės ar jogurto, o ne kaip lygiavertį šviežių vaisių pakaitalą.

    Norint išlaikyti įvairovę, abrikosus patogu derinti su natūraliu jogurtu, avižomis, varške ar riešutais, taip pat įmaišyti į salotas. Jei vaisių prisirpo per daug, juos galima užšaldyti ar išsikepti, o tyrę ruošti be didelio kiekio cukraus.

    Bendras principas išlieka tas pats: svarbiausia ne vienas produktas, o nuoseklūs įpročiai. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja vyresniems nei 10 metų žmonėms per dieną suvartoti bent 400 gramų daržovių ir vaisių, o abrikosai gali būti viena iš tokių porcijų šalia kitų pasirinkimų.

  • Ne šiaip slyva ar abrikosas: naujas vaisius iš „Lidl“ ir „Biedronka“ stebina skoniu

    Pastaruoju metu parduotuvių lentynose vis dažniau pasirodo vaisius, kurį pirkėjai painioja su didele slyva, tačiau jo skonis primena ir abrikosą. Tai pluotas – slyvos ir abrikoso hibridas, išvestas tradicinės selekcijos būdu, todėl jis nėra genetiškai modifikuotas. Selekcininkai šį vaisių kūrė siekdami suderinti saldumą, sultingumą ir geresnį transportavimo atsparumą.

    Išvaizda pluotas dažniausiai labiau panašus į slyvą: turi glotnią odelę ir apvalią arba šiek tiek ovalią formą. Priklausomai nuo veislės, odelė gali būti violetinė, raudona, geltona ar net žalsva, o kai kurie vaisiai būna natūraliai dėmėti ar margi. Tokios dėmelės nėra gedimo požymis ir dažnai siejamos su prekybiniu pavadinimu, kuris kai kuriose šalyse prigijo kaip dinozauro kiaušinis.

    Skoniu pluotas paprastai yra saldesnis už daugumą įprastų slyvų, o abrikosas suteikia švelnesnį, gėlišką aromatą. Dalis veislių būna beveik medaus saldumo, kitos – gaivesnės, su ryškesne slyvoms būdinga rūgštele. Būtent todėl tas pats pavadinimas parduotuvėje gali slėpti gana skirtingą skonio patirtį.

    Pluoto pavadinimas kilęs iš angliškų žodžių plum ir apricot junginio, o modernių veislių išpopuliarinimas siejamas su JAV selekcininko Floydo Zaigerio darbais XX amžiaus pabaigoje. Tai sudėtingesnė hibridų grupė, kurioje dažnai dominuoja slyvos savybės, nors kartais supaprastintai sakoma, kad vaisiuje yra maždaug trys dalys slyvos ir viena dalis abrikoso. Tikslus santykis priklauso nuo konkrečios veislės.

    Renkantis pluotą verta įvertinti brandą: vaisius turėtų būti tvirtas, bet lengvai pasiduoti piršto spaudimui. Labai kietas dažniausiai dar nėra prinokęs, todėl galima palikti jį 1–2 dienoms kambario temperatūroje, o sunokus perkelti į šaldytuvą. Geriau vengti vaisių su įdubusiais pažeidimais, įtrūkimais ar sulčių pratekėjimo žymėmis.

    Maistine verte pluotas panašus į šviežias slyvas: jis turi daug vandens ir nėra labai kaloringas, o 100 gramų dažnai nurodoma apie 45 kilokalorijas, nors tai gali skirtis pagal veislę ir sunokimą. Daugiausia jame yra angliavandenių, įskaitant natūralius cukrus, taip pat skaidulų, kurios svarbios žarnyno veiklai ir sotumo jausmui. Dėl to dažnai patariama vaisių valgyti su odele, prieš tai jį gerai nuplovus.

    Spalvingesnės veislės gali turėti daugiau augalinių junginių, pavyzdžiui, antocianinų ir kitų polifenolių, kurie veikia kaip antioksidantai. Pluote taip pat aptinkama vitamino C, provitamino A ir kalio, nors tai nėra vienintelis jo privalumas – jis tiesiog padeda paįvairinti racioną ir gali pakeisti kaloringesnius saldumynus. Vis dėlto dėl saldaus skonio lengva suvalgyti kelis didelius vaisius iš karto, todėl cukraus kiekį ribojantiems žmonėms verta į tai atsižvelgti.

    Lengviausias būdas – valgyti prinokusį pluotą žalią: nuplauti, perpjauti ir išimti kauliuką, kurio negalima kramtyti ar valgyti. Supjaustytas vaisius tinka košėms, natūraliam jogurtui ar chia pudingui, o desertuose gali pakeisti slyvas, persikus ar nektarinus. Jis taip pat dera su prieskoniais, tokiais kaip cinamonas ar vanilė, o labai prinokęs dažnai būna pakankamai saldus ir be papildomo saldinimo.

    Pluotas praverčia ir gaminant uogienes, džemus, tyreles ar kompotus, o skonį gerai subalansuoja citrina, imbieras ar kardamonas. Mažiau prinokę, rūgštesni vaisiai dažnai labiau tinka termiškai apdorotiems gaminiams, nes išlaiko ryškesnį charakterį. Be to, jis gali tapti ne tik desertų dalimi: plonos skiltelės tinka salotoms su rukola, ožkos sūriu ar riešutais, o iš vaisiaus galima paruošti ir padažą prie keptos mėsos.

  • Geltoni ar balti persikai: mitybos ekspertai paaiškino, kurie iš tiesų naudingesni sveikatai

    Diskusija, ar sveikatai naudingesni geltoni, ar balti persikai, dažnai remiasi skoniu ir spalva, tačiau mitybos požiūriu skirtumai nėra tokie dideli. Abu tipai paprastai turi panašų kiekį skaidulų, vitaminų ir mineralų, todėl kasdienėje mityboje abu gali būti lygiaverčiai pasirinkimai.

    Vidutinio dydžio persikas dažniausiai turi apie 67 kilokalorijas, maždaug 14 gramų angliavandenių, apie 2 gramus skaidulų ir apie 1 gramą baltymų. Skaidulos svarbios sotumui ir žarnyno veiklai, o persikai taip pat prisideda prie skysčių balanso, nes yra sultingi ir turi kalio.

    Kuo išsiskiria geltoni persikai

    Geltonos spalvos persikai dažniau turi kiek didesnį karotenoidų kiekį, ypač beta karotino, kurį organizmas gali paversti vitaminu A. Vitaminas A svarbus regėjimui, odos būklei ir normaliai imuninės sistemos veiklai, todėl geltonų persikų spalva neretai siejama su didesne antioksidacine verte.

    Be to, geltonesni vaisiai dažniau siejami su liuteinu ir zeaksantinu, kurie svarbūs akių audiniams ir gali padėti apsaugoti nuo su amžiumi susijusių regėjimo pokyčių. Nors persikai nėra vienintelis šių medžiagų šaltinis, jie gali papildyti racioną vasaros sezonu.

    Ką verta žinoti apie baltus persikus

    Balti persikai paprastai būna saldesni ir mažiau rūgštūs, todėl kai kuriems žmonėms yra malonesni skoniu ir lengviau toleruojami. Nors jų bendras antioksidantų profilis gali skirtis, balti persikai išlieka vertingi dėl augalinių junginių, įskaitant flavonoidus.

    Flavonoidai siejami su priešuždegiminėmis savybėmis ir širdies bei kraujagyslių sistemos palaikymu, o vaisių vartojimas apskritai yra susijęs su geresne mitybos kokybe. Vis dėlto svarbiausia ne vieno produkto „supergalia“, o reguliarus įvairių vaisių ir daržovių vartojimas.

    Kaip pasirinkti sveikiau?

    Praktiškai naudingiausias pasirinkimas dažniausiai yra tas, kurį iš tiesų suvalgysite. Jei norisi kiek daugiau karotenoidų ir patinka lengva rūgštelė, dažniau rinkitės geltonus persikus, o jei norite švelnaus saldumo be ryškios rūgšties, tiks baltieji.

    Norint gauti daugiau naudos, persikus verta valgyti su odele, nes joje gali būti dalis skaidulų ir biologiškai aktyvių medžiagų. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į sunokimą, nes pernelyg minkšti vaisiai greičiau genda, o labai kieti gali būti mažiau aromatingi.

  • Auksinės mirabelės vėl ant bangos: kodėl jos gali padėti širdžiai ir spaudimui?

    Mirabelės, dar vadinamos geltonosiomis slyvomis, daugeliui siejasi su vaikyste ir vėlyva vasara. Šie nedideli, geltonai oranžiniai vaisiai dažnai auga ne tik soduose, bet ir pakelėse ar parkuose, todėl sezono metu jų galima rasti išties gausiai.

    Įprastai mirabelių sezonas prasideda rugpjūčio viduryje ir tęsiasi iki rugsėjo vidurio ar pabaigos, priklausomai nuo orų. Medžiai dera gausiai, o vaisiai tinka valgyti švieži, tačiau ypač vertinami ir dėl to, kad iš jų patogu ruošti naminius konservus.

    Mitybos požiūriu mirabelės išsiskiria vitaminų ir mineralų deriniu: jose yra vitamino C, taip pat vitamino E, K ir B grupės vitaminų. Be to, jos papildo racioną kaliu, magniu, geležimi, manganu ir kitomis organizmui reikalingomis medžiagomis.

    Ne mažiau svarbios ir tirpios skaidulos, ypač pektinai, kurie siejami su palankesniais cholesterolio rodikliais ir tolygesne gliukozės kreive po valgio. Dėl šios priežasties mirabelės neretai minimos kaip vaisius, galintis prisidėti prie širdies ir kraujagyslių sistemos rizikų mažinimo, ypač jei yra valgomas kaip subalansuotos mitybos dalis.

    Mirabelėse randami ir antioksidantai, tarp jų įvairūs polifenoliai, kurie padeda neutralizuoti oksidacinį stresą. Mokslinėje literatūroje būtent oksidacinis stresas ir lėtinis uždegimas dažnai siejami su aterosklerozės, kai kurių onkologinių bei neurodegeneracinių ligų rizika, todėl antioksidantų gausūs produktai laikomi palankiu pasirinkimu.

    Dar viena praktinė mirabelių savybė – jų poveikis virškinimui. Skaidulos gali padėti išvengti vidurių užkietėjimo, o saikingas jų vartojimas dažnai gerina žarnyno veiklą ir sotumo jausmą.

    Kasdienybėje mirabelės tinka ne tik kaip užkandis. Jos dažnai naudojamos kompotams, džemams, uogienėms ar tirštiems vaisių pagardams, kurie vėliau praverčia kepiniuose, desertuose ar net prie mėsos patiekalų.

    Vis dėlto svarbu nepamiršti saiko: per didelis kiekis vaisių vienu metu, ypač jautresniems žmonėms, gali sukelti pilvo pūtimą ar diskomfortą. O ruošiant uogienes ar kitus saldžius konservus verta įvertinti pridėtinio cukraus kiekį, nes būtent jis dažnai panaikina dalį sveikatai palankių pasirinkimo privalumų.

  • Saldžios trešnės ar rūgštus nusivylimas? Paprastas testas parduotuvėje išduos viską

    Saldžios trešnės ar rūgštus nusivylimas? Paprastas testas parduotuvėje išduos viską

    Trešnių sezonas trumpas, o kainos dažnai priverčia pagalvoti du kartus, todėl nusivilti paragavus rūgščių ar vandeningų vaisių ypač apmaudu. Vis dėlto kelis dalykus galima patikrinti dar parduotuvėje ar turguje, ir tam nereikia jokių prietaisų.

    Vienas patikimiausių ženklų yra spalva ir blizgesys. Daugumos veislių trešnės, kurios yra sodriai tamsiai raudonos, vyšninės ar net beveik juodai bordo, paprastai būna labiau sunokusios ir sukaupusios daugiau natūralaus saldumo.

    Ne mažiau svarbi ir odelė: ji turėtų būti lygi, įtempta ir blizgi. Pablukęs, matinis ar susiraukšlėjęs paviršius dažnai rodo, kad vaisiai jau praradę šviežumą, o kartu nukenčia ir skonis bei sultingumas.

    Greitas testas, kurį pirkėjai dažnai pamiršta, yra kotelio įvertinimas. Šviežios trešnės paprastai turi žalsvą, elastingą kotelį, o parudavęs, sudžiūvęs ir trapus kotelis signalizuoja, kad vaisiai skinti seniau ir ilgiau keliavo ar buvo laikomi.

    Dar vienas paprastas patikrinimas yra švelnus prisilietimas. Prinokusi trešnė turi išlikti standi ir sprangi, o stipriai įsispaudžianti minkštuma dažniausiai reiškia pernokimą ir trumpą galiojimą namuose.

    Parsinešus trešnes verta prisiminti ir laikymo taisyklę, kuri tiesiogiai veikia, kiek ilgai jos išliks skanios. Neplaukite viso kiekio iš karto, nes drėgmė paspartina pelėsio atsiradimą, o likusias trešnes laikykite šaldytuve ir nuplaukite tik prieš valgydami.

    Jei norite ryškesnio aromato, prieš patiekdami trešnes išimkite iš šaldytuvo keliolika minučių anksčiau. Sušilę iki kambario temperatūros jos dažnai atsiskleidžia saldumu labiau, todėl skonis būna pilnesnis.