CP v2

Tag: Vartotojų teisės

  • Sumokėjote kortele? Prieš išeidami iš parduotuvės palaukite minutę – tai gali sutaupyti pinigų

    Sumokėjote kortele? Prieš išeidami iš parduotuvės palaukite minutę – tai gali sutaupyti pinigų

    Atsiskaitymas kortele, telefonu ar išmaniuoju laikrodžiu daugeliui tapo kasdienybe, tačiau skubėjimas prie kasos vis dar kainuoja nervų ir pinigų. Viena dažniausių klaidų – išeiti iš parduotuvės neįsitikinus, kad mokėjimas įvykdytas teisingai ir gavote pirkimo kvitą.

    Praktikoje pasitaiko situacijų, kai terminalas trumpam „pakimba“, operacija patvirtinama su vėlavimu arba sistema klaidingai užfiksuoja du nuskaitymus. Tokiomis aplinkybėmis vartotojas gali nepastebėti, kad nuo sąskaitos nurašyta didesnė suma ar mokėjimas įvykdytas du kartus, ypač kai parduotuvėje triukšminga ir skubama.

    Kodėl kvitas vis dar svarbus?

    Kvitas išlieka paprasčiausias ir greičiausias įrodymas, kad pirkimas įvyko, kokia buvo suma, data ir pardavėjas. Grąžinant prekę, taisant ją pagal garantiją ar teikiant pretenziją dėl nekokybiškos paslaugos, kvitas dažnai leidžia išvengti ginčų ir sutrumpina visą procesą.

    Jei kvito negavote, o vėliau paaiškėja, kad prekė brokuota arba suma nurašyta neteisingai, situacija gali komplikuotis. Banko išrašas padeda, tačiau pardavėjui gali prireikti papildomo laiko surasti konkrečią operaciją sistemoje, o tai reiškia ilgesnį nagrinėjimą ir daugiau formalumų.

    Ką patikrinti dar prie kasos?

    Prieš išeidami skirkite kelias sekundes ir palyginkite ekrane rodomą sumą su tuo, kas nurodyta kvite. Taip pat verta įsitikinti, kad kvite aiškiai matyti parduotuvės pavadinimas, data, laikas ir bendra suma eurais.

    Jei naudojatės savitarnos kasa, verta palaukti, kol sistema tikrai baigs operaciją ir atspausdins kvitą arba pasiūlys jį gauti kitu būdu. Jeigu kvitas neišspausdinamas, paprašykite darbuotojo pagalbos vietoje, nes vėliau įrodyti aplinkybes gali būti gerokai sunkiau.

    Maža detalė, padedanti kontroliuoti išlaidas

    Kvitai praverčia ne tik dėl grąžinimų ar klaidų, bet ir planuojant biudžetą. Kai mokama kortele, išlaidos dažnai atrodo mažiau apčiuopiamos, todėl mėnesio pabaigoje sunkiau suprasti, kur „ištirpo“ pinigai.

    Surinkti kvitai ar jų skaitmeninės kopijos leidžia greitai peržvelgti dažniausias išlaidas, pastebėti pasikartojančius pirkinius ir tiksliau planuoti kitą mėnesį. Kartais būtent toks paprastas įprotis padeda laiku pamatyti kainų šuolius ar netyčinius permokėjimus.

  • Metrologijos inspekcijos Baltasis sąrašas: ką jis reiškia verslui ir ką mato vartotojai parduotuvėje

    Lietuvos metrologijos inspekcijos Baltasis sąrašas teisinės metrologijos srityje yra priemonė, skirta išskirti mažos rizikos ūkio subjektus, nuosekliai laikantis matavimų tikslumo ir ženklinimo reikalavimų. Praktikoje tai reiškia, kad į sąrašą įtrauktų gamintojų ir tiekėjų deklaruojamas produkcijos kiekis, svoris ar tūris turi atitikti realybę, o naudojamos matavimo priemonės turi būti tinkamai prižiūrimos.

    Vartotojui Baltasis sąrašas yra papildomas patikimumo signalas, kad pakuotėje nurodytas svoris ar kiekis nėra tik formalumas. Tokie principai ypač svarbūs kasdienėse kategorijose, kur skirtumai gali būti sunkiai pastebimi, tačiau ilgainiui lemia ir vartotojo išlaidas, ir pasitikėjimą gamintoju.

    Kaip įmonės patenka į sąrašą

    Į Baltąjį sąrašą įtraukiamos įmonės vertinamos pagal aiškius kriterijus, susijusius su atitiktimi Metrologijos įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimams. Esminis principas yra nuoseklus pažeidimų nebuvimas per kontrolės laikotarpį, taip pat įmonės gebėjimas valdyti metrologinius procesus, užtikrinant, kad matavimai būtų teisingi ir atsekami.

    Vertinant atsižvelgiama ir į įmonės savikontrolės priemones: kaip organizuojami vidiniai patikrinimai, kaip prižiūrimos matavimo priemonės, kaip fiksuojami ir sprendžiami neatitikimai. Svarbi ir veiklos specifika, nes skirtinguose sektoriuose matavimo rizikos ir kontrolės taškai gali skirtis.

    Kokia nauda verslui ir rinkai

    Į Baltąjį sąrašą įtraukti ūkio subjektai laikomi mažos rizikos, todėl jiems planinės kontrolės procedūros gali būti taikomos rečiau. Tai mažina administracinę naštą, leidžia daugiau dėmesio skirti procesų kokybei ir gamybos efektyvumui, o kartu skatina investuoti į tvarkingą matavimo ūkį.

    Verslui tai taip pat reputacinė nauda, ypač dirbant su partneriais ar plečiantis į eksporto rinkas, kur tikslumas, atitiktis standartams ir dokumentuota savikontrolė neretai tampa konkurenciniu pranašumu. Patikimas kiekio ir svorio deklaravimas yra viena iš sąžiningos konkurencijos sąlygų, sauganti ir vartotoją, ir rinką nuo nesąžiningos praktikos.

    Tendencija: daugiau įmonių siekia patikimumo ženklo

    Per pastaruosius metus Baltasis sąrašas pildėsi įvairių sektorių įmonėmis, o tai rodo augantį dėmesį kokybės valdymui ir atitikčiai. Į sąrašą įtraukiami ne tik didieji rinkos dalyviai, bet ir regionuose veikiančios gamybos bendrovės, kurios tiekia produkciją Lietuvos bei tarptautinėms rinkoms.

    Inspekcija pabrėžia, kad tokios iniciatyvos tikslas yra ne tik kontrolė, bet ir prevencija: skatinti įmones pačioms kurti veikiančias savikontrolės sistemas. Kuo tiksliau įmonė valdo matavimo procesus, tuo mažesnė tikimybė, kad rinką pasieks neteisingai paženklinta ar netiksliai dozuota produkcija.

    Daugiau informacijos apie Baltąjį sąrašą, jo kriterijus ir pateikimo tvarką skelbiama Lietuvos metrologijos inspekcijos oficialiuose informaciniuose kanaluose.

  • „Apple“ siūlo taikos susitarimą iPhone savininkams: dėl reklaminių pažadų byla gali kainuoti 220 mln. eurų

    „Apple“ siekia užbaigti kolektyvinį ginčą su iPhone savininkais JAV ir svarsto taikos susitarimą, kuris, jei jį patvirtins teismas, galėtų kainuoti apie 220 mln. eurų. Byla susijusi su vartotojų teiginiais, kad reklamoje buvo žadėtos funkcijos, kurių įrenginiuose realiai nebuvo arba jos neveikė taip, kaip buvo pristatoma.

    Galutinį sprendimą dėl susitarimo priims teisėjas, įvertinęs, ar siūlomos sąlygos yra pagrįstos visų grupės narių atžvilgiu. Tokiais atvejais teismas paprastai tikrina, ar kompensavimo mechanizmas aiškus, ar vartotojai tinkamai informuojami ir ar teisinių išlaidų dalis neproporcinga.

    Kas tapo ginčo priežastimi

    Ieškinys kilo po to, kai dalis pirkėjų teigė, jog kai kurios reklamuotos funkcijos, siejamos su dirbtinis intelektas galimybėmis ir „nauja funkcionalumo“ kryptimi, buvo pristatomos pernelyg optimistiškai. Vartotojai akcentavo, kad reklaminėse žinutėse sudarytas įspūdis apie parengtą sprendimą, tačiau kasdienėje praktikoje funkcijų prieinamumas ar veikimas neatitiko lūkesčių.

    Tokio pobūdžio ginčuose dažniausiai vertinama, ar reklamos teiginiai galėjo suklaidinti vidutinį vartotoją, ir ar bendrovė pakankamai aiškiai nurodė apribojimus. Technologijų rinkoje tai ypač aktualu, nes naujos funkcijos neretai priklauso nuo programinės įrangos versijų, regiono, kalbos, serverių apkrovos ar kitų sąlygų.

    Ką reikštų susitarimas iPhone savininkams

    Jei taikos sutartis būtų patvirtinta, daliai iPhone savininkų atsivertų kelias gauti individualias išmokas, o pati byla būtų nutraukta be pripažintos kaltės teisine prasme. Konkreti suma vienam žmogui paprastai priklauso nuo to, kiek vartotojų pateikia pretenzijas, ir kokie kriterijai nustatomi kompensacijai apskaičiuoti.

    Tokie susitarimai dažnai numato ir papildomus įsipareigojimus, pavyzdžiui, aiškesnę komunikaciją apie funkcijų veikimą ar apribojimus, atnaujintą informavimo tvarką arba pakeistus reklaminius aprašymus. Verslui tai leidžia suvaldyti reputacinę riziką ir išvengti ilgo, brangaus bylinėjimosi.

    Platesnis kontekstas: DI pažadai reklamoje

    Pastaraisiais metais išmaniųjų telefonų gamintojai intensyviai varžosi dėl DI funkcijų, todėl reklamos žinutės vis dažniau remiasi pažadais apie „išmanesnį“ asistentą, geresnį turinio kūrimą ar automatinį nuotraukų tvarkymą. Kuo didesnė konkurencija, tuo svarbiau tiksliai atskirti, kas jau veikia vartotojo įrenginyje, o kas dar tik planuojama programiniuose atnaujinimuose.

    Šis ginčas parodo, kad rinkodaros formuluotės technologijų sektoriuje tampa ne tik reputacijos, bet ir teisinės rizikos klausimu. Vartotojams tai taip pat signalas kritiškiau vertinti reklamas ir, prieš perkant, pasitikrinti, ar konkrečios funkcijos veikia jų šalyje, kalboje ir turimame modelyje.

  • „TCL“ ir „Roku“ sulaukė ieškinio: atnaujinimai esą pavertė išmaniuosius TV neveiksniais

    „TCL“ ir „Roku“ sulaukė ieškinio: atnaujinimai esą pavertė išmaniuosius TV neveiksniais

    JAV Kalifornijoje pateiktas kolektyvinis ieškinys prieš „TCL“ ir „Roku“ dėl tariamai brokuotų programinės įrangos atnaujinimų. Televizorių savininkai teigia, kad po atnaujinimų dalis įrenginių tapo visiškai neveiksnūs arba jų veikimas smarkiai suprastėjo.

    Ieškinyje nurodoma, kad problemos pasireiškė įvairiai: kai kuriems vartotojams ekranas pajuodo, kitiems televizoriai ėmė strigti, prarado pagrindines funkcijas ar tapo nepatikimi kasdieniam naudojimui. Pasak pareiškėjų, atnaujinimai ne pagerino patirtį, o ją esą pablogino iki tokio lygio, kad įrenginys tapo praktiškai nenaudojamas.

    Dokumentuose teigiama, kad įmonės galėjo žinoti apie programinės įrangos trūkumus, tačiau, ieškovų vertinimu, problemos nebuvo tinkamai atskleistos pirkėjams. Vietoje to esą buvo sudarytas įspūdis, jog atnaujinimai didins stabilumą, saugumą ir funkcionalumą.

    „„Roku“ programinės įrangos atnaujinimai kartojasi kaip ydingai veikiantys ir iš esmės trikdo produktų funkcionalumą, daliai vartotojų televizorius paversdami visiškai neveiksniais ar smarkiai pablogindami jų veikimą“, – teigiama ieškinį palaikančio teisininko pozicijoje.

    Byloje minimi palyginti neseniai įsigyti televizoriai, todėl ginčas krypsta ne į natūralų įrenginių senėjimą, o į atnaujinimų kokybę ir testavimo procesus. Ieškovai akcentuoja, kad kalbama apie televizorius, kurie pagal įsigijimo laiką neturėtų būti pasiekę eksploatacijos pabaigos.

    Tarp minimų modelių – „Roku Select Series“, „Roku Plus Series“ ir „TCL“ 3, 4, 5 ir 6 serijų televizoriai su „Roku“ platforma. Ieškinyje akcentuojama, kad daugiausia tai masinės, prieinamesnės klasės įrenginiai, o tai, pareiškėjų nuomone, gali būti susiję su griežtesniais kaštų ribojimais.

    Kol kas viešai komunikuojama, kad ieškovai nesiekia išskirtinių kompensacijų, o pagrindinis tikslas yra pinigų grąžinimas už įsigytus televizorius ir aiškus sprendimas, kaip ateityje išvengti panašių atvejų. Tokiose bylose paprastai vertinama, ar gamintojai ir platformų tiekėjai pakankamai testavo atnaujinimus, tinkamai informavo vartotojus ir užtikrino efektyvią garantinio aptarnavimo praktiką.

    Vartotojų skundai dėl atnaujinimų, sugadinusių įrenginių veikimą, technologijų rinkoje nėra naujiena, tačiau kolektyviniai ieškiniai dėl televizorių atnaujinimų pasitaiko rečiau. Dėl to ši byla gali tapti reikšminga diskusijoms apie išmaniųjų įrenginių programinės įrangos priežiūrą, atnaujinimų atsakomybę ir vartotojų teises, kai funkcijos priklauso nuo nuolat kintančios platformos.

  • Kelionių paketai gali brangti iki 8 proc.: kokios jūsų teisės ir kurie organizatoriai žada nekelti kainų

    Kelionių paketai gali brangti iki 8 proc.: kokios jūsų teisės ir kurie organizatoriai žada nekelti kainų

    Pasauliniai geopolitiniai sukrėtimai ir išaugusios aviacinio kuro kainos vėl kelia įtampą kelionių rinkoje: vienur mažinami skrydžių dažniai, kitur brangsta būsimos kelionės. Nors už jau apmokėtus atskirus skrydžius oro linijos paprastai papildomų priemokų neprideda, paketinių kelionių atveju situacija gali būti kitokia.

    Paketinių kelionių organizatoriai, pirkdami skrydžius, viešbučius ar pervežimus iš trečiųjų šalių, patys patiria kintančias sąnaudas, todėl kartais bando dalį jų perkelti klientams. Vis dėlto Europos Sąjungos taisyklės aiškiai apibrėžia, kada ir kiek tokia kelionė gali pabrangti.

    Kas leidžiama pagal ES taisykles?

    Pagal ES Paketinių kelionių direktyvą organizatorius gali didinti kainą tik trimis atvejais: kai brangsta kuras ar energijos ištekliai, kai keičiasi trečiųjų šalių taikomi mokesčiai ir rinkliavos, arba kai dėl valiutų kursų pokyčių didėja paslaugų savikaina. Tokie pakeitimai negali būti pristatomi abstrakčiai, organizatorius turi nurodyti priežastis ir pateikti skaičiavimų logiką.

    Svarbiausia riba vartotojui yra 8 proc. Jei kainos didinimas viršija 8 proc. nuo visos sutarties kainos, keliautojas turi teisę nutraukti sutartį nemokėdamas jokių nutraukimo mokesčių. Be to, apie kainos didinimą būtina pranešti ne vėliau kaip likus 20 dienų iki išvykimo.

    Kada galima atsisakyti kelionės?

    Net jei kainos didinimas neviršija 8 proc., keliautojui svarbu įvertinti, ar nepasikeičia kelionės kokybė arba vertė. Praktikoje tai dažniausiai pasireiškia skrydžių tvarkaraščio korekcijomis, maršrutų sujungimu ar reikšmingais išvykimo ir grįžimo laikų pakeitimais.

    Jei pasikeitimai reiškia papildomas išlaidas ar kelionė tampa mažiau vertinga, kai kuriais atvejais galima reikalauti alternatyvos arba svarstyti sutarties nutraukimą. Tokiose situacijose daug lemia konkrečios sutarties sąlygos, todėl prieš priimant sprendimą verta atidžiai peržiūrėti užsakymo dokumentus ir organizatoriaus taisykles.

    Kurie organizatoriai žada nekelti priemokų?

    Kelionių bendrovės pastaraisiais mėnesiais vis dažniau viešai pabrėžia siekį išvengti nemalonių staigmenų klientams, ypač vasaros sezono metu. Dalis didžiųjų Europos paketinių kelionių pardavėjų yra paskelbę, kad jau užsakytoms kelionėms priemokos nebus taikomos.

    Tarp viešai tai komunikavusių bendrovių minima „easyJet holidays“, kuri teigia neketinanti taikyti priemokų nei jau užsakytoms, nei naujoms 2026 metų vasaros kelionėms. Panašiai įsipareigojimą nurodo ir „Intrepid Travel“, o „TUI“ akcentuoja, kad jau užsisakiusiems paketą papildomi mokesčiai neturėtų būti pridedami.

    „Siekiame suteikti klientams ramybę, kad už jų suplanuotas atostogas nereikės primokėti paskutinę minutę“, – sakė „easyJet holidays“ vadovas Garry Wilsonas.

    Kita bendrovė, minima tarp atsisakančių priemokų, yra „Jet2“, pabrėžianti, kad priemokų už jau užsakytus skrydžius ir atostogas neplanuoja taikyti. Vis dėlto keliautojams patariama visuomet tikrinti konkretaus organizatoriaus pranešimus ir savo sutarties sąlygas, nes skirtingose rinkose praktika gali skirtis.

    Jei gaunate pranešimą apie kainos didinimą, pirmiausia patikrinkite, ar nurodyta priežastis atitinka leidžiamus pagrindus, ar didinimas neviršija 8 proc., ir ar apie tai informuota laiku. Jei kyla abejonių, verta kreiptis į pardavėją raštu ir paprašyti detalaus paaiškinimo, nes skaidrumas tokiais atvejais yra viena svarbiausių vartotojo teisių.

  • PlayStation žaidimai gali dingti po 30 dienų: naujas DRM triukas supykdė pirkėjus

    PlayStation žaidimai gali dingti po 30 dienų: naujas DRM triukas supykdė pirkėjus

    PlayStation 4 ir PlayStation 5 žaidėjai pastebėjo, kad kai kurie naujai įsigyti skaitmeniniai žaidimai gali tapti nepasiekiami, jeigu konsolė per 30 dienų nuo pirkimo neprisijungia prie interneto. Kol kas „Sony“ oficialiai nepaaiškino, ar tai laikinas sutrikimas, ar sąmoningai įdiegta taisyklė.

    Apie problemą garsiau prabilta po to, kai turinio kūrėjas Modded Warfare parodė licencijos galiojimo skaitiklį prie ką tik įsigytų PlayStation 4 žaidimų. Pasibaigus atgaliniam laikui ir taip ir neįvykus prisijungimui, paleidžiant žaidimą gali būti rodomas pranešimas, kad licencijos patikrinti nepavyko.

    PlayStation 5 situacija, anot bendruomenės, dar painesnė: meniu aiškaus skaitiklio gali nebūti, o apie problemą vartotojas sužino tik bandydamas paleisti žaidimą. Tai reiškia, kad dalis pirkėjų rizikuoja netikėtai prarasti prieigą prie savo bibliotekos be išankstinio perspėjimo.

    Kas siejama su CMOS baterija

    Diskusijose iš naujo prisiminta seniau žinoma problema, susijusi su CMOS baterija, kuri palaiko konsolės vidinį laikrodį. Kai tokia baterija išsikrauna, įrenginys gali nebesugebėti teisingai sekti laiko, o tai apsunkina skaitmeninių licencijų patikrą.

    Anksčiau šis reiškinys internete buvo vadinamas CBOMB, o „Sony“ vėlesniais atnaujinimais buvo sumažinusi riziką, kad skaitmeniniai pirkimai taptų neprieinami. Tačiau žaidimų išsaugojimu besirūpinanti iniciatyva Does it Play teigia, kad naujas DRM elgesys gali vėl priartinti šią grėsmę bent daliai naujų pirkimų.

    „Didžiausia problema ta, kad šis DRM pokytis vėl suaktyvino CBOMB riziką naujiems pirkiniams. Jei CMOS baterija išsikrauna, sistema negali sekti laiko ir dėl to nepajėgia patikrinti licencijos“, – teigiama Does it Play komentare.

    Kodėl atsirado 30 dienų riba

    Neoficialiai bendruomenėje keliamos kelios versijos, kodėl galėjo atsirasti 30 dienų patikros langas. Viena jų sieja pokytį su bandymu užlopyti spragą ir užkirsti kelią piktnaudžiavimui grąžinimais, kai žaidimas įsigyjamas, atsisiunčiamas, o vėliau prašoma grąžinti pinigus.

    Papildomai painiavos kelia internete plintantys tariami pokalbių su technine pagalba vaizdai, kuriuose užsimenama apie reguliarias patikras. Vis dėlto tokie įrodymai nėra patikimi, nes dalis klientų aptarnavimo įrankių remiasi generuojančiu dirbtiniu intelektu ir gali kartoti internete sklandančius teiginius.

    Kol nėra aiškaus gamintojo paaiškinimo, reali rizika išlieka tiems, kurie konsolę naudoja be pastovaus interneto ryšio arba ilgesniam laikui ją palieka neprijungtą. Vartotojų teisių požiūriu tai vėl kelia klausimą, ką iš tikrųjų reiškia skaitmeninis pirkimas ir kiek ilgai pirkėjas kontroliuoja įsigytą turinį.

    Platesnis ginčas dėl skaitmeninės nuosavybės

    Ši situacija įsilieja į platesnes diskusijas Europoje dėl žaidimų išsaugojimo ir vartotojų teisių, kai leidėjai nutraukia paslaugas ar keičia licencijavimo sąlygas. Pastaruoju metu garsiau girdima iniciatyva Stop Killing Games siekia, kad žaidimų leidėjai negalėtų visiškai atimti prieigos prie jau įsigytų produktų vien dėl pasibaigusio serverių palaikymo.

    Artimiausiu metu svarbiausia, ar „Sony“ patvirtins, kokiems pirkiniams taikomas 30 dienų reikalavimas ir ar jis bus koreguojamas atnaujinimais. Iki tol žaidėjams, kurie perka skaitmeninius žaidimus, praktiškai saugiausia bent kartą per mėnesį prijungti konsolę prie interneto, kad licencijos būtų atnaujintos.

  • TSUE apie frankų kreditus po valiutos keitimo: neteisėtas aneksas dar nereiškia visos sutarties žlugimo

    Europos Sąjungos Teisingumo Teismas balandžio 30 dieną priėmė sprendimą byloje dėl būsto paskolų, kurios iš pradžių buvo suteiktos zlotais, o vėliau, pasirašius aneksą, konvertuotos į Šveicarijos frankus. Teismas pasisakė atsargiai: vien tai, kad aneksas pripažįstamas nesąžiningas ar negaliojantis, savaime nereiškia, kad turi būti panaikinta ir visa kredito sutartis.

    Byla svarbi gana siaurai skolininkų grupei, tačiau jos išaiškinimai gali tapti papildomu orientyru nacionaliniams teismams, nagrinėjantiems vartotojų ginčus su bankais. Pagrindinis klausimas buvo paprastas: ar, pašalinus neteisėtas anekso nuostatas, sutartis turi grįžti į pirminę būseną, ar vis dėlto būtina ją naikinti nuo pradžių.

    Nacionalinis teismas kėlė abejonių, ar vien anekso panaikinimas pakankamai užtikrina vartotojo apsaugą ir vadinamąjį atgrasomąjį efektą, kurio siekia ES vartotojų teisės normos. Kitaip tariant, ar bankui pakanka „prarasti“ tik aneksą, jei pirminė sutartis lieka galioti be didesnių pasekmių.

    Ką iš esmės pasakė TSUE?

    TSUE nurodė, kad aneksas su nesąžiningomis sąlygomis gali būti vertinamas taip, tarsi jo nebūtų buvę, tačiau tai automatiškai nereiškia visos sutarties negaliojimo. Teismas pabrėžė, jog sprendimą, ar būtina naikinti visą sutartį, turi priimti nacionalinis teismas, įvertinęs konkrečias bylos aplinkybes.

    Esminis kriterijus – ar, pašalinus neteisėtas sąlygas, realiai atkuriama šalių teisių ir pareigų pusiausvyra ir užtikrinama veiksminga vartotojo apsauga. Kartu teismas priminė, kad ES teisė siekia ne tik apginti vartotoją, bet ir užkirsti kelią praktikai, kai nesąžiningos sąlygos vartojamos „be realios kainos“ verslui.

    „Jeigu aneksas turi nesąžiningų sąlygų, jis turi būti vertinamas taip, lyg niekada nebūtų egzistavęs, o situacija – taip, tarsi jis nebuvo sudarytas“, – sakė advokatė Karolina Pilawska.

    Pasak jos, sprendimas neapsiriboja vien techniniu anekso išėmimu iš sutarties: nacionalinis teismas privalo patikrinti, ar grįžimas prie pirminių sąlygų iš tiesų apgina vartotoją. Tai reiškia, kad tam tikrais atvejais teismui gali tekti vertinti ir pirminės sutarties nuostatas pagal vartotojų apsaugos standartus.

    Ar galima ginčyti visą sutartį?

    Sprendime atsiradęs akcentas dėl pusiausvyros ir atgrasomojo efekto paliko erdvės skirtingoms interpretacijoms. Vartotojų atstovai mato galimybę dažniau kelti klausimą, ar ir pirminėje sutartyje nėra nuostatų, kurios pažeidžia vartotojo interesus, net jei frankų elementas atsirado tik vėliau per aneksą.

    Praktinė pasekmė skolininkams gali būti tokia: kai kuriose bylose teismas gali apsiriboti anekso panaikinimu ir grąžinti sutartį į pradinę versiją, o kitose – jei pusiausvyros atkurti nepavyksta – svarstyti platesnes gynimo priemones. Tačiau tai nėra automatinis kelias į visos sutarties pripažinimą negaliojančia.

    „Vien grįžimas prie senos sutarties nereiškia, kad ji automatiškai atitinka teisę – nacionalinis teismas turi tai įvertinti kiekvienu atveju“, – sakė Karolina Pilawska.

    Bankų pozicija: pirminė sutartis turėtų likti galioti

    Bankų sektoriaus atstovai sprendimą vertina kaip signalą, kad teismai pirmiausia turėtų siekti išsaugoti pirminę sutartį, jei problema kilo tik dėl vėliau pasirašyto anekso. Jų argumentas – pirminėje zlotų sutartyje dažnai nebūna tų pačių perskaičiavimo mechanizmų, kurie tapo ginčų dėl frankų kreditų pagrindu.

    „Pirminėje sutartyje nėra perskaičiavimo komponento, todėl jos negalima laikyti savaime ydinga vien dėl vėlesnio anekso“, – sakė Lenkijos bankų asociacijos vadovas Tadeuszas Białekas.

    Jo teigimu, tokių konvertavimo atvejų apskritai buvo palyginti nedaug, o sprendimą keisti valiutą daugeliu atvejų inicijavo patys klientai, siekę mažesnių įmokų dėl tuomet palankaus franko kurso. Vis dėlto galutinį žodį konkrečiose bylose ir toliau turės nacionaliniai teismai, kurie privalės suderinti vartotojo apsaugą su sutarties stabilumo principu.

  • „Amazon“ paduota į teismą: tvirtina, kad „Fire TV Stick“ specialiai lėtinami, kad pirktumėte naują

    „Amazon“ paduota į teismą: tvirtina, kad „Fire TV Stick“ specialiai lėtinami, kad pirktumėte naują

    JAV Kalifornijoje pateiktas siūlomas kolektyvinis ieškinys prieš „Amazon“ dėl senesnių „Fire TV Stick“ transliavimo įrenginių. Ieškinyje teigiama, kad įmonė esą sąmoningai sudarė sąlygas, dėl kurių senesni modeliai ilgainiui tampa tokie lėti, kad vartotojams nelieka kito kelio, kaip tik atsinaujinti.

    Bylos esmė siejama su pirmaisiais „Fire TV Stick“ kartų įrenginiais, kurių programinės įrangos atnaujinimų palaikymas vėliau buvo nutrauktas. Pareiškėjas nurodo, kad po kelių metų naudojimo įrenginiai ėmė strigti, lėtai krauti meniu ir programas, o galiausiai tapo praktiškai nebenaudojami.

    Ką tiksliai kaltina „Amazon“?

    Ieškinyje akcentuojama ne vien natūrali technologijų senatis, o vadinamasis planuotas senėjimas, kai gaminys ar jo programinė įranga esą valdoma taip, kad vartotojas būtų paskatintas pirkti naujesnį modelį. Teigiama, kad „Amazon“ nepakankamai aiškiai informavo, kiek laiko konkrečios kartos „Fire TV Stick“ gaus svarbius atnaujinimus ir saugumo pataisas.

    Nutraukus palaikymą, daliai įrenginių problema, kaip teigiama ieškinyje, tapo ne tik lėtesnis veikimas, bet ir prastėjantis suderinamumas su programėlėmis. Tokiose situacijose vartotojai dažnai susiduria su tuo, kad platformoje diegiamos naujos programėlių versijos reikalauja naujesnių sistemos komponentų, o senesni įrenginiai jų negauna.

    „Kai programinės įrangos palaikymas nutraukiamas, vartotojams faktiškai paliekamas pasirinkimas: susitaikyti su neveikiančiu įrenginiu arba pirkti naują“, – teigiama ieškinio argumentuose.

    Kodėl atnaujinimų politika tampa kritine?

    Transliavimo įrenginiai, tokie kaip „Fire TV Stick“, priklauso nuo nuolat atnaujinamos programinės įrangos: keičiasi vaizdo transliavimo standartai, programėlių saugumo reikalavimai, turinio paslaugų techniniai sprendimai. Be atnaujinimų net ir techniškai veikiantis įrenginys gali pradėti strigti arba prarasti dalį funkcijų.

    Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama tam, kiek ilgai gamintojai privalo teikti atnaujinimus ir kaip aiškiai tai turi būti komunikuojama pirkėjui. Europos Sąjungoje įsitvirtina teisės aktai, susiję su vartotojų informavimu, patvarumu, taisomumu ir skaitmeninių produktų gyvavimo ciklu, o panašios diskusijos intensyvėja ir JAV.

    Ką tai gali reikšti vartotojams?

    Kol kas neaišku, kokia kryptimi pasisuks teisminis procesas ir ar ieškinys bus patvirtintas kaip kolektyvinis. Tokiais atvejais teismai vertina, ar vartotojų grupę sieja pakankamai panašios aplinkybės ir ar gamintojo komunikacija bei praktika galėjo suklaidinti pirkėjus.

    Tuo pat metu „Amazon“ viešai pateikia atnaujinimų ir palaikymo terminų informaciją atskirame pagalbos puslapyje. Vartotojams tai signalas prieš perkant pasitikrinti ne tik įrenginio kainą ar technines savybes, bet ir numatomą programinės įrangos palaikymo trukmę, nes būtent ji dažnai lemia realų produkto naudojimo laiką.

  • Teisinės naujienos vienoje vietoje: kas pasikeitė įstatymuose ir ką svarbu žinoti šią savaitę

    Teisinės naujienos vienoje vietoje: kas pasikeitė įstatymuose ir ką svarbu žinoti šią savaitę

    Teisinės naujienos pastaruoju metu vis dažniau paliečia ne tik teisininkus, bet ir kiekvieną gyventoją bei verslą. Kinta taisyklės dėl duomenų apsaugos, vartotojų teisių, darbo santykių ir skaitmeninių paslaugų, todėl svarbu sekti, kas realiai įsigalioja ir kaip tai veikia kasdienius sprendimus.

    Dalis pokyčių ateina per Europos Sąjungos reglamentus ir direktyvas, kurie į nacionalinę teisę perkeliami etapais. Praktikoje tai reiškia naujas pareigas įmonėms, daugiau teisių vartotojams ir griežtesnę priežiūrą tam tikrose srityse, ypač susijusiose su skaitmenine rinka.

    Pastaraisiais metais daug dėmesio skiriama ir dirbtiniam intelektui, nes organizacijos vis plačiau naudoja DI turinio kūrimui, atrankoms, klientų aptarnavimui ar rizikos vertinimui. Kartu stiprėja reikalavimai skaidrumui, atsakomybei ir asmens duomenų saugai, o klaidos gali kainuoti ne tik reputaciją, bet ir sankcijas.

    Teismų praktika taip pat sparčiai formuoja taisykles, net jei įstatymų tekstai keičiasi lėčiau. Nauji išaiškinimai dėl sutarčių, darbuotojų ir darbdavių ginčų ar vartotojų informavimo pareigų neretai tampa svarbesni už pačią antraštę, nes parodo, kaip institucijos realiai taiko normas.

    Norint nepasiklysti, verta atskirti politinius planus nuo įsigaliojusių sprendimų ir suprasti, nuo kada taikomos naujos pareigos. Teisinė informacija tampa praktišku įrankiu: ji padeda išvengti rizikų, laiku prisitaikyti ir priimti sprendimus, kurie atitinka naujausią reguliavimą.