CP v2

Tag: Vėjo energetika

  • Trumpo retorika prieš vėjo elektrines persimeta į Europą: socialiniuose tinkluose plinta melagienos

    Trumpo retorika prieš vėjo elektrines persimeta į Europą: socialiniuose tinkluose plinta melagienos

    JAV prezidento Donaldo Trumpo retorika prieš vėjo energetiką ima aidėti ir Europoje: socialiniuose tinkluose daugėja kampanijų, kurios skleidžia klaidinančius teiginius apie vėjo jėgainių žalą. Tyrėjai fiksuoja augantį įrašų srautą, kuriame vėjo elektrinėms priskiriami nepagrįsti kaltinimai dėl sveikatos sutrikimų ar geriamojo vandens taršos.

    Naujoje ataskaitoje, parengtoje Jungtinėje Karalystėje įsikūrusios tyrimų bendrovės CASM Technology ir užsakytoje Europos vėjo energetikos asociacijos WindEurope, teigiama, kad per pastaruosius dvejus metus aktyvumas išaugo keliose platformose. Analizuota daugiau nei 500 paskyrų, kurios generavo dešimtis tūkstančių neigiamų įrašų apie vėjo energetiką.

    Tyrimo duomenimis, didžiausias anti vėjo turinio kiekis fiksuotas Švedijoje, o toliau rikiuojasi Prancūzija, Norvegija, Suomija, Jungtinė Karalystė ir Vokietija. Patys autoriai pabrėžia, kad šalis reitinguoti sudėtinga dėl duomenų prieigos ir atrankos ribojimų, tačiau Šiaurės šalys išryškėjo kaip vienas aktyviausių židinių.

    Kas dažniausiai teigiama?

    Ataskaitoje aprašomas pasikartojančių naratyvų rinkinys: nuo gąsdinimų dėl masinių elektros tiekimo sutrikimų iki kaltinimų, kad vėjo jėgainės esą kelia onkologinių ligų riziką. Taip pat dažnai akcentuojamos laukinės gyvūnijos žūtys ar tariamas kraštovaizdžio niokojimas, nors teiginių pagrįstumas neretai neparemtas patikimais duomenimis.

    Tyrėjai pastebi, kad skirtingose šalyse išryškėja skirtingi akcentai. Pavyzdžiui, Švedijoje, Suomijoje ir Jungtinėje Karalystėje dažniau išnaudojamos baimės dėl kainų, tinklo stabilumo ir užtemimų, o Norvegijoje bei Italijoje labiau dominuoja aplinkosauginių žalų tema.

    Kartu tai tampa ne vien internetine diskusija: tokios žinutės, pasak ataskaitos autorių, gali skatinti vietos pasipriešinimą konkretiems projektams. Tai virsta skundais, teisiniais ginčais, politiniu spaudimu ir galiausiai vėlavimais, kai leidimų išdavimas ar infrastruktūros prijungimas užsitęsia.

    Kodėl tai svarbu dabar?

    Europos Sąjunga pastaraisiais metais siekia spartinti elektrifikaciją ir atsinaujinančių išteklių plėtrą, kad mažėtų priklausomybė nuo importuojamo iškastinio kuro ir didėtų energijos saugumas. Vėjo energetika kartu su saulės elektrinėmis išlieka vienu pagrindinių šios krypties ramsčių, todėl visuomenės pasitikėjimas technologija tiesiogiai veikia investicijų tempą.

    WindEurope atstovai įspėja, kad klaidinanti informacija gali tapti rimta kliūtimi bendram tikslui užsitikrinti daugiau vietoje pagaminamos elektros. Asociacijos atstovo teigimu, problema nėra vien atskiri projektai ar viena pramonės šaka, o platesnė rizika, kai sprendimus pradeda lemti melagingi įsitikinimai.

    „Jei klaidinanti informacija ir dezinformacija stojasi skersai kelio, turime rimtą problemą“, – sakė WindEurope atstovas Christophas Zipfas.

    Ataskaitoje taip pat pabrėžiama, kad interneto erdvėje persipina skirtingų šalių politinės kultūros, o kai kurie JAV politinėje retorikoje įsitvirtinę motyvai pernaudojami Europos energetikos diskusijose. Tyrėjai nurodo, kad dalis turinio remiasi teiginiais apie tariamus elitų ar globalių darbotvarkių planus, taip kurstant nepasitikėjimą institucijomis.

    Naujas frontas: DI atsakymai

    Tyrėjai perspėja, kad kova dėl naratyvų gali persikelti ir į DI sistemas, kurios vis dažniau naudojamos informacijai rasti ir apibendrinti. Preliminariuose bandymuose nustatyta, kad kai kurios anti vėjo svetainės gali būti cituojamos DI modelių atsakymuose į klausimus apie vėjo energetiką, todėl melagienos rizikuoja įgyti papildomo patikimumo įspūdį.

    Ekspertai pabrėžia, kad šioje situacijoje ypač svarbus tampa šaltinių patikimumo vertinimas, institucijų komunikacija ir skaidrūs duomenys apie projektų poveikį aplinkai bei tinklo patikimumą. Kuo daugiau aiškių, patikrintų faktų pateikiama viešai, tuo mažiau erdvės lieka manipuliacijoms, kurios stabdo energetikos pertvarką.

  • Teksaso „Zephyr Energy“ pristatė Windbeam: tylus generatorius, elektrą gaminantis net esant silpnam vėjui

    Teksaso „Zephyr Energy“ pristatė Windbeam: tylus generatorius, elektrą gaminantis net esant silpnam vėjui

    Kol vėjo energetika vis dažniau siejama su milžiniškomis turbinomis, Teksase veikianti bendrovė „Zephyr Energy“ siūlo kitokią kryptį. Ji pristato Windbeam mikrogeneratorių, kuris energiją išgauna ne sukamaisiais sparnais, o iš virpesių, atsirandančių net nuo labai silpno oro judėjimo.

    Tokie sprendimai orientuoti į aplinkas, kur įprastos turbinos dažnai neatsiperka ar kelia konfliktų dėl triukšmo, vaizdinės taršos ir vietos poreikio. Miestuose vėjas dažnai būna nepastovus, jį iškraipo pastatai, todėl svarbi tampa technologija, galinti veikti esant mažiems greičiams.

    Kaip veikia Windbeam technologija

    Windbeam esmė yra lanksti sija, kuri ore ne sukasi, o svyruoja ir virpa. Šiuos virpesius sužadina oro srautas, o judesys paverčiamas elektra naudojant linijinį generatorių.

    Kadangi nėra tradicinių pavarų, krumpliaračių ar masyvių guolių, sumažėja mechaninė trintis ir priežiūros poreikis. Tai taip pat leidžia tikėtis tylesnio darbo ir paprastesnės konstrukcijos, kurią lengviau pritaikyti skirtingose vietose.

    Kuo tai skiriasi nuo įprastų vėjo turbinų

    Didelės vėjo turbinos paprastai efektyviausiai veikia ten, kur vėjas yra stiprus ir gana tolygus, todėl jos statomos atvirose teritorijose ar jūroje. Gyvenamosiose zonose jų plėtrą riboja triukšmo reikalavimai, atstumai iki pastatų, kraštovaizdžio apsaugos ir visuomenės nepritarimas.

    Windbeam tipo sprendimai taikosi į kitą nišą: mažos galios generaciją ten, kur svarbiausia ne rekordinių kiekių gamyba, o pastovus papildomas šaltinis. Teoriškai tokie įrenginiai galėtų papildyti pastatų energetiką, pavyzdžiui, maitinti jutiklius, ryšio įrangą ar dalį inžinerinių sistemų.

    Kur tokia idėja gali prigyti

    Didžiausias potencialas siejamas su urbanistinėmis erdvėmis, kur energijos poreikis yra didelis, o vietos dideliems įrenginiams trūksta. Kompaktiškesni generatoriai gali būti integruojami į pastatų infrastruktūrą, jei jų triukšmo lygis ir vibracijos atitinka techninius bei saugos reikalavimus.

    Vis dėlto esminis klausimas išlieka praktinis: kokią realią galią ir kiek kilovatvalandžių per metus toks įrenginys pagamins konkrečiomis sąlygomis. Rinkai svarbūs ir kiti rodikliai: patvarumas, atsparumas oro sąlygoms, sertifikavimas, montavimo kaštai eurais ir atsiperkamumas, lyginant su saulės elektrinėmis ar baterijomis.

    Atsinaujinančios energetikos kryptys šiandien vis dažniau skaidomos į dvi dalis: didelius projektus tinklui ir mažus, decentralizuotus sprendimus vartotojui. Windbeam atstovauja pastarajai logikai, kur svarbiausia yra ne mastas, o galimybė išnaudoti anksčiau nepatrauklias, silpno vėjo zonas.

  • Turkija pastatė didžiausią Europoje saulės elektrinę: jos užtenka 2 mln. žmonių energijai

    Turkija per kelerius metus tapo viena ryškiausių atsinaujinančios energetikos plėtotojų Europoje, nors šalis dažniau siejama su turizmu nei technologijų lyderyste. Vienas ryškiausių pavyzdžių – Kalyon Karapınar saulės elektrinių kompleksas, vadinamas didžiausiu Europoje pagal mastą ir gamybą.

    Kompleksas įrengtas Konijos provincijoje, Karapınar apylinkėse, geografiškai Azijos Turkijos dalyje. Vis dėlto energetikos rinkos kontekste Turkija yra glaudžiai integruota į Europos elektros ir atsinaujinančios energetikos ekosistemą, todėl projektas dažnai pristatomas kaip didžiausias Europoje.

    Kalyon Karapınar projekte įrengta apie 3,5 mln. saulės modulių, o užimamas plotas siekia maždaug 20 mln. kvadratinių metrų. Skelbiama, kad elektrinė per metus pagamina beveik 3 mlrd. kilovatvalandžių elektros, o tokio kiekio pakaktų aprūpinti energija miestą, kuriame gyvena apie 2 mln. žmonių.

    Elektrinė veikia nuo 2023 metais, o projektas tapo reikšmingu Turkijos energetikos strategijos akcentu. Greta generacijos, šalis sparčiai investuoja ir į energijos kaupimą, kuris leidžia stabiliau išnaudoti saulės ir vėjo elektrinių gamybą, kai oro sąlygos kinta.

    Energijos analitikos centro Ember duomenimis, Turkija per pastaruosius metus įgyvendino vieną didžiausių Europoje energijos kaupimo baterijose plėtros šuolių. Nuo 2022 metais šalyje taikomas reikalavimas naujus vėjo ir saulės projektus papildyti lygiaverte kaupimo galia, taip mažinant tinklo balansavimo iššūkius.

    Ember vertinimu, 2025 metais vėjo ir saulės energijos dalis Turkijos elektros gamyboje pasiekė 22 proc., o tai išskiria šalį platesniame regione. Toks rodiklis rodo ne tik augančią instaliuotą galią, bet ir tai, kad atsinaujinantys šaltiniai vis dažniau tampa realiu bazės ir piko poreikių dengimo įrankiu.

    Vis dėlto Turkijos energetikos miksas išlieka mišrus. Anglis tebėra vienas svarbiausių elektros gamybos šaltinių, o reikšminga dalis šio kuro yra importuojama, todėl kainų svyravimai tarptautinėse rinkose tiesiogiai veikia elektros savikainą ir energetinį saugumą.

    Turkija yra išsikėlusi ambicingą tikslą iki 2035 metų pasiekti 120 gigavatų atsinaujinančios energetikos galios. Tam, vertinant dabartinį plėtros tempą, šaliai reikėtų kelis kartus sparčiau didinti saulės ir vėjo elektrinių įrengimą, o kartu toliau plėsti kaupimo sprendimus ir elektros tinklo pralaidumą.

    Dideli projektai, tokie kaip Kalyon Karapınar, tampa savotišku rodikliu, kaip keičiasi atsinaujinančios energetikos ekonomika. Saulės generacija Europoje ir kaimyniniuose regionuose tampa vis labiau konkurencinga, o baterijų kaupimas iš priedo vis dažniau virsta būtina infrastruktūros dalimi, leidžiančia patikimai integruoti didelius saulės ir vėjo kiekius.

  • Norvegijoje išbandytas belaidis laivų įkrovimas atviroje jūroje: energija tiekiama iš vėjo parkų

    Norvegijoje išbandytas belaidis laivų įkrovimas atviroje jūroje: energija tiekiama iš vėjo parkų

    Norvegijos mokslinių tyrimų organizacijos SINTEF inžinieriai praneša pademonstravę belaidžio įkrovimo sistemą elektriniams laivams, kuri veikia atviroje jūroje. Idėja paprasta, bet pritaikymas sudėtingas: laivas gali pasipildyti energijos negrįždamas į uostą, o elektra tiekiama iš jūroje veikiančių vėjo turbinų infrastruktūros.

    Toks sprendimas taikosi į vieną didžiausių jūrinės elektrifikacijos ribojimų – ribotą nuotolį dėl baterijų talpos ir privalomų sustojimų krante. Jei įkrovimą galima perkelti arčiau darbo vietos jūroje, mažėja prastovų, o maršrutai tampa lankstesni.

    Jūroje laidai tampa silpniausia grandimi

    Įprastos didelės galios įkrovimo jungtys reikalauja stabilaus, tikslaus ir sauso kontakto, kurį užtikrinti jūroje sudėtinga. Bangavimas, srovės ir vėjas nuolat judina tiek laivą, tiek platformą, todėl menkiausias nesutapimas didina mechaninę apkrovą ir gali nutraukti energijos perdavimą.

    Situaciją apsunkina sūrus vanduo: jis laidus ir agresyviai skatina koroziją, o druskos nuosėdos didina elektrinę varžą ir kaitimo riziką. Vandeniui patekus į jungtis, kyla trumpojo jungimo ir izoliacijos pažeidimų tikimybė, todėl tradicinis įkrovimas atviroje jūroje dažnai laikomas nepraktišku.

    Indukcinė sistema be atvirų kontaktų

    SINTEF sprendimas paremtas indukciniu energijos perdavimu: įkrovimo stotyje esanti ritė sukuria kintantį magnetinį lauką, o laive esanti ritė šiame lauke indukuoja elektros srovę be tiesioginio kontakto. Panašus principas naudojamas smulkioje buitinėje elektronikoje, tačiau jūroje reikia gerokai didesnių galių ir atsparumo aplinkai.

    Abiejų pusių komponentai kapsuliuojami ir izoliuojami, kad neliktų atvirų metalinių kontaktų, kuriuos veiktų druska ir drėgmė. Toks konstrukcinis sprendimas leidžia toleruoti nedidelius laivo ir stoties poslinkius, nes energijos perdavimas vyksta per magnetinį lauką.

    „Išbandėme sprendimą, kuris veikia beveik kaip įprastas elektrinis kontaktas, tačiau išvengiame problemų, nes energiją perduodame indukciniu būdu, o jungties dalys yra įkapsuliuotos medžiagose, galinčiose atlaikyti beveik bet ką“, – sakė SINTEF vyresnysis mokslininkas Giuseppe Guidi.

    Projekto kūrėjai pabrėžia, kad tai nėra paprastas vartotojiškų įkroviklių „padidinimas“. Patikimam darbui reikalingi specialūs galios kabeliai, valdymo programinė įranga, mažinanti nuostolius, ir elektromagnetiniai komponentai, suprojektuoti didelėms apkrovoms bei atšiaurioms jūrinėms sąlygoms.

    Vėjo turbinos – kaip energijos „stotelės“ jūroje

    Belaidis įkrovimas numatomas kaip platesnės jūrinės infrastruktūros dalis, kai energija surenkama iš jūroje veikiančių vėjo parkų. Koncepcija remiasi jūrinėmis pastotėmis, kurios veikia kaip elektros mazgai: jos surenka vėjo turbinų pagamintą elektrą ir pateikia ją laivų įkrovimo taškams.

    Pagal „Ocean Charger“ projekto viziją, kai vėjo gamyba sumažėja, tiekimą gali palaikyti tarpinės energijos kaupimo sistemos, kad įkrovimas būtų prieinamas stabiliau. Tokie mazgai galėtų tapti reguliariomis stotelėmis maršrutuose, ypač ten, kur laivai dirba toli nuo uostų.

    Didžiausią naudą tikimasi matyti ten, kur grįžimas į krantą yra brangus ir trikdo darbus: jūrinių platformų aptarnavimo, infrastruktūros priežiūros, pakrančių apsaugos ir kitų tarnybinių laivų segmentuose. Jei jūroje atsirastų įkrovimo „tinklai“, laivų baterijas būtų galima projektuoti ne tik pagal blogiausio atvejo grįžimą į uostą, bet ir pagal planuojamus sustojimus pakeliui.

    Vis dėlto technologijos sėkmę lems ne vien bandymų rezultatai, bet ir suderinamumo, saugos standartų, investicijų bei eksploatacinių kaštų klausimai. Jei infrastruktūra bus plečiama nuosekliai, belaidis įkrovimas atviroje jūroje gali tapti vienu iš sprendimų, leidžiančių elektriniams laivams realiai konkuruoti ilgesniuose ir sudėtingesniuose maršrutuose.

  • Iranas supurtė energetiką: „Vestas“ ir „Orsted“ pelnai šoktelėjo, Europa keičia kursą

    Iranas supurtė energetiką: „Vestas“ ir „Orsted“ pelnai šoktelėjo, Europa keičia kursą

    Karas su Iranu išjudino ne tik naftos ir dujų rinkas. Kartu jis sustiprino argumentą, kad energetinis saugumas Europoje vis labiau siejamas su atsinaujinančiais ištekliais, o tai vėl kelia vėjo energetikos bendrovių lūkesčius.

    Pastarosiomis savaitėmis dalis valstybių ir investuotojų iš naujo vertina rizikas, susijusias su importuojamu iškastiniu kuru ir svarbiais jūrų maršrutais. Dėl to vėjo energetika, ypač jūrinė, dažniau pristatoma kaip strateginė infrastruktūra, o ne vien klimato politikos priemonė.

    Netikėtas pelnų šuolis

    Danijos vėjo turbinų gamintoja „Vestas“ paskelbė apie didesnį nei tikėtasi pirmojo ketvirčio pelno augimą. Bendrovė tai siejo su geresniu projektų įgyvendinimu tiek sausumoje, tiek jūroje, nors politinis neapibrėžtumas rinkose išliko.

    Dar viena Danijos energetikos grupė „Orsted“ taip pat pranešė apie geresnius nei prognozuota rezultatus per pirmuosius tris metų mėnesius. Bendrovė pastaraisiais metais patyrė spaudimą dėl išaugusių sąnaudų ir tiekimo grandinių sutrikimų, tačiau dabar akcentuoja stabilėjančią veiklą Europoje.

    Norvegijos „Equinor“, kuri tradiciškai siejama su nafta ir dujomis, teigia, kad Artimųjų Rytų krizė gali pagerinti grąžą jos švariosios energetikos padalinyje. Bendrovė nurodo, kad energetikos transformacijos motyvai pasislinko nuo vien dekarbonizacijos link savarankiškumo ir tiekimo patikimumo.

    Europa ieško mažesnės priklausomybės

    „Orsted“ vadovybė teigia, kad įvykiai Artimuosiuose Rytuose dar kartą patvirtino poreikį spartinti Europos energetikos transformaciją. Ypač išskiriama jūrinė vėjo energetika, kuri gali tiekti vietinę elektros gamybą ir mažinti importo rizikas.

    „Kai matome, kas vyksta pasaulyje, nėra priežasties nestiprinti energetikos transformacijos Europoje. Atsinaujinantys ištekliai gali suteikti saugią, žalesnę energiją ir sumažinti bendras sistemos sąnaudas, kai sprendimai diegiami mastu“, – sakė „Orsted“ vadovas Rasmus Errboe.

    Tuo pat metu bendrovė pastaruoju metu daugiau dėmesio skiria Europai ir peržiūri prioritetus už Atlanto, kur vėjo energetika susiduria su politiniu pasipriešinimu. Europos Komisija viešai atmeta kritiką vėjo energetikai ir pabrėžia, kad regionas laikosi kitokio požiūrio į perėjimą nuo iškastinio kuro.

    DI bumas kelia naują paklausą

    „Vestas“ vadovas Henrikas Andersenas pabrėžė, kad geriausi pirmojo ketvirčio rezultatai per kelerius metus gerina visų metų perspektyvą. Jo teigimu, svarbiausia kryptis išlieka elektros tinklų plėtra ir didesnė elektrifikacija.

    Ši tema rinkoje tampa dar aktualesnė dėl sparčiai augančių duomenų centrų poreikių, kuriuos skatina DI plėtra. Vėjo energija ir kiti atsinaujinantys šaltiniai vis dažniau aptariami kaip vienas realiausių būdų užtikrinti didelius, ilgalaikius elektros tiekimo kiekius, tačiau tam reikia ir tinklų pajėgumų, ir aiškių leidimų procedūrų.

    Vis dėlto dalis analitikų ragina neskubėti daryti išvadų, kad geopolitinė įtampa savaime sukels staigų naujų projektų bumą. Rinkos dalyviai pabrėžia, kad trumpuoju laikotarpiu vėjo energetikos plėtrą vis dar riboja finansavimo kaina, rangovų pajėgumai, leidimų terminai ir elektros tinklų pralaidumas.

    Investuotojams tai reiškia, kad artimiausiais ketvirčiais didžiausią vertę turės ne vien geopolitinės antraštės, o konkreti projektų vykdymo drausmė, rizikų valdymas ir gebėjimas stabiliai tiekti įrangą bei paslaugas. Būtent tai šiuo metu ir leidžia „Vestas“ bei „Orsted“ rezultatams išsiskirti iš ankstesnių metų nuotaikų.

  • Italijoje gimė aitvarų karuselė: aukštumų vėją gaudanti sistema galėtų prilygti 2 500 turbinų

    Italijoje gimė aitvarų karuselė: aukštumų vėją gaudanti sistema galėtų prilygti 2 500 turbinų

    Italijos inžinierių kuriama alternatyva tradicinėms vėjo jėgainėms skamba neįprastai: energiją siūloma gaminti ne nuo bokštų su mentėmis, o iš aukštai skraidančių aitvarų, valdomų ir sinchronizuojamų vienoje sistemoje. Sprendimas dažniausiai vadinamas „KiteGen Carousel“ ir remiasi idėja pasiekti stipresnius, pastovesnius vėjus kelis šimtus metrų ar dar aukščiau virš žemės.

    Pagrindinė problema, kurią bando spręsti tokios technologijos kūrėjai, yra žemutinių oro sluoksnių vėjo nepastovumas ir turbulencija. Kuo aukščiau, tuo vėjas paprastai tampa tolygesnis, o didesnis jo greitis reiškia ir didesnį energijos potencialą, nes vėjo energija labai stipriai priklauso nuo greičio.

    Kaip veikia aitvarų karuselė?

    Sistemos esmė yra ant žemės esantis žiedinis bėgis su generatoriais ir tvirti trosai, prie kurių pritvirtinti keli ar keliolika aerodinaminių sparnų tipo aitvarų. Skriedami nustatytomis trajektorijomis, aitvarai sukuria didelę trosų trauką, o ši mechaninė jėga paverčiama elektros energija sukant generatorius žemėje.

    Skirtingai nei įprastos vėjo jėgainės, čia nereikia itin aukštų bokštų ir didžiulių menčių, todėl teoriškai mažėja dalis konstrukcinių ir logistikos iššūkių. Vis dėlto technologinis sudėtingumas persikelia į valdymą: aitvarus būtina tiksliai koordinuoti, kad trauka būtų stabili, o skrydžio trajektorijos nesikirstų.

    Kodėl tai laikoma potencialiai dideliu proveržiu?

    Kūrėjų pristatymuose akcentuojama, kad vienas toks kompleksas galėtų pagaminti tiek energijos, kiek labai didelis įprastų vėjo turbinų parkas, kai kur minimi ir palyginimai su iki 2 500 turbinų. Tokie skaičiai vertintini kaip teorinės projekcijos ar maksimalūs scenarijai, nes reali gamyba priklauso nuo vietovės vėjo sąlygų, sistemos mastelio, patikimumo ir veikimo laiko.

    Praktikoje svarbiausias klausimas būtų ne tik pikinė galia, bet ir nuosekli metinė generacija bei eksploatacijos kaštai. Aukštumų vėjo sprendimai žada didesnį pajėgumo koeficientą, tačiau tam reikia itin patikimų valdymo algoritmų, atsparių medžiagų, saugumo zonų ir aiškios integracijos į elektros tinklą.

    Iššūkiai: sauga, patikimumas ir poveikis aplinkai

    Aitvarų sistemos turi spręsti aviacijos saugos ir oro erdvės naudojimo klausimus, nes skraidantys įrenginiai reikalauja suderinamumo su skrydžių koridoriais bei vietos taisyklėmis. Ne mažiau svarbus ir patikimumas: trosų nuovargis, ekstremalūs orai, apledėjimas ar audros gali tapti esminiais rizikos veiksniais.

    Kitas aspektas yra poveikis aplinkai ir laukinei gamtai. Tradicinės vėjo jėgainės dažnai kritikuojamos dėl rizikos paukščiams ir šikšnosparniams, o aitvarų sistemos, nors ir be didelių menčių, taip pat turėtų būti vertinamos dėl galimo poveikio migracijos keliams ir triukšmo, priklausomai nuo konkretaus įrengimo.

    Jei technologija pasiteisintų komerciniu mastu, ji galėtų tapti nišine alternatyva regionams, kur sudėtinga statyti aukštas konstrukcijas ar kur ypač vertingi aukštesnių sluoksnių vėjai. Tačiau iki to dar reikės įrodyti ne tik efektyvumą, bet ir ilgalaikį patikimumą, aiškią ekonominę naudą bei sklandų reguliacinį suderinamumą.

  • Retieji metalai keičia pasaulį: be jų telefonas būtų plastiko gabalas, o Europa – priklausoma

    Retieji metalai keičia pasaulį: be jų telefonas būtų plastiko gabalas, o Europa – priklausoma

    Retųjų žemių metalai yra vieni svarbiausių šiuolaikinės pramonės išteklių, nors dauguma žmonių jų pavadinimų niekada negirdėjo. Jie reikalingi išmaniesiems telefonams, vėjo turbinoms, elektromobiliams ir daliai gynybos technologijų. Po Kinijos 2025 metais sugriežtintos eksporto kontrolės jų svarba dar labiau išryškėjo.

    Retųjų žemių elementais vadinama 17 cheminių elementų grupė: 15 lantanidų, taip pat skandis ir itris. Pavadinimas klaidina, nes kai kurie jų Žemės plutoje nėra itin reti, tačiau problema kita: jie dažniausiai būna išsisklaidę ir sunkiai atskiriami nuo kitų mineralų. Dėl to gavybai ir perdirbimui reikia sudėtingų technologijų, daug energijos ir griežtos aplinkosaugos kontrolės.

    Retųjų žemių elementų istorija siejama su Švedija, kur XVIII amžiaus pabaigoje Ytterby apylinkėse aptikti mineralai vėliau padėjo identifikuoti ne vieną naują elementą. Tuomet chemikai „žemėmis“ vadino sunkiai tirpstančius oksidus, o „retomis“ jos buvo dėl sudėtingo išskyrimo ir tuo metu neįprastų radimviečių. Šiandien terminas liko, bet jo reikšmė tapo labiau ekonominė nei geologinė.

    Kur jos slypi telefone?

    Išmaniajame telefone retųjų žemių elementai dažniausiai dirba ten, kur jų nematome: garsiakalbiuose, vibracijos varikliuose ir kamerų fokusavimo mechanizmuose. Neodimis ir prazeodimis leidžia sukurti mažus, bet itin stiprius magnetus, kurie užtikrina garsą, vibraciją ir tikslų judesį. Europis, terbis ir itris svarbūs ekranų bei LED šviesos spalvų kokybei.

    Ceris naudojamas stiklo ir optinių komponentų poliravimui, o lantanas padeda gerinti specializuoto stiklo savybes. Dėl šių priedų įrenginiai gali būti mažesni, tikslesni ir efektyvesni. Pramonėje retieji žemių elementai neretai vadinami kritiniais priedais: jų reikia nedaug, bet be jų smarkiai krenta galutinių produktų kokybė.

    Elektromobiliai, vėjas ir gynyba

    Retųjų žemių magnetai tapo vienu svarbiausių elektromobilių ir vėjo energetikos komponentų. Neodimio magnetai, papildyti prazeodimiu, o kartais ir disproziu bei terbiu, padeda išlaikyti savybes aukštesnėje temperatūroje. Tai tiesiogiai siejasi su variklių efektyvumu, įrenginių ilgaamžiškumu ir bendru energijos nuostolių mažinimu.

    Medicinoje gadolinis naudojamas kai kuriuose magnetinio rezonanso kontrastiniuose preparatuose, kad vaizdai būtų ryškesni. Kartu medikų bendruomenė akcentuoja atsargų vertinimą, nes tyrimuose aptariamas gadolinio pėdsakų kaupimosi organizme klausimas po dalies kontrastinių procedūrų. Branduolinės medicinos srityje svarbus ir lutecio izotopas, taikomas tikslinėse radiofarmacinėse terapijose.

    Europa ieško išeities: perdirbimas ir grandinės stiprinimas

    Tarptautinės energetikos agentūros vertinimu, retųjų žemių elementų paklausa švarios energijos technologijose pastaraisiais metais augo, o iki 2030 metų gali dar reikšmingai didėti. Europos Komisija ne kartą yra pabrėžusi, kad jautriausia vieta yra ne vien žaliava, bet ir perdirbimas bei magnetų gamyba. Didelė dalis pasaulinės rafinavimo ir magnetų tiekimo grandinės tebėra sutelkta Kinijoje.

    2025 metais Kinijos sprendimai griežtinti pasirinktų retųjų žemių elementų ir su jais susijusių produktų eksporto kontrolę parodė, kaip greitai gali sustoti pramonė, jei ima trūkti vienos detalės. Tai priminė lustų krizės pamokas: net kai rinka turi paklausą, gamyba gali strigti dėl riboto kritinių komponentų tiekimo. Dėl to Europoje vis daugiau dėmesio skiriama tiekimo grandinės diversifikavimui ir atsargų politikai.

    Vienas realistiškiausių trumpesnio laikotarpio sprendimų yra perdirbimas. Seni telefonai, kietieji diskai, elektriniai varikliai ar vėjo turbinų komponentai tampa nebe vien elektronikos atliekomis, o žaliavų šaltiniu. Mokslininkai ir pramonė ieško metodų, kaip iš magnetų atgauti neodimį ir kitus elementus mažiau agresyviomis cheminėmis priemonėmis, mažinant atliekų kiekį ir energijos sąnaudas.

    JAV geologijos tarnybos duomenimis, didžiausios retųjų žemių atsargos ir reikšminga gavyba yra sutelktos keliose valstybėse, tačiau vien atsargos dar negarantuoja tiekimo. Lemiamas etapas yra separacija, rafinacija ir magnetų gamyba, nes būtent čia susidaro didžiausia pridėtinė vertė ir didžiausia priklausomybė. Todėl Europa, net turėdama potencialių telkinių, pirmiausia sprendžia perdirbimo ir pramoninių pajėgumų klausimą.

    Tiekimo grandinės stiprinimas tampa ne vien ekonominiu, bet ir strateginiu uždaviniu. Retųjų žemių metalai jau dabar lemia, kaip greitai vystysis elektromobilumas, atsinaujinanti energetika ir dalis aukštųjų technologijų pramonės. O vartotojams tai reiškia paprastą dalyką: daugelis kasdien naudojamų įrenginių priklauso nuo mažų, bet kritiškai svarbių metalų.

  • Lenkijoje angliakasiai mokomi dirbti su vėjo jėgainėmis: startavo paskutinė atranka į programą

    Lenkijoje prasidėjo šeštoji ir kartu paskutinė programos „Wiatr – kopalnia możliwości“ atranka, skirta angliakasiams, norintiems persikvalifikuoti ir dirbti vėjo energetikoje. Iniciatyvą inicijuoja, organizuoja ir finansuoja „EDF power solutions“, o partneriu nuo pat pradžių veikia Spółka Restrukturyzacji Kopalń (SRK).

    Programos tikslas – suteikti konkrečias, darbo rinkoje pritaikomas kvalifikacijas: dalyviai rengiami vėjo turbinų technikų darbui, apimančiam įrangos priežiūrą ir serviso darbus. Organizatorių teigimu, per visą projektą arti 60 žmonių turės galimybę pereiti iš anglies sektoriaus į atsinaujinančią energetiką.

    Paskutinė projekto laida

    Ši laida užbaigs 2023 metais pradėtą mokymų ciklą, kuris pristatomas kaip viena praktinių priemonių vadinamajai teisingai energetikos transformacijai regionuose, kur mažinamos anglies kasybos apimtys. Tokios iniciatyvos tampa vis svarbesnės didėjant vėjo energetikos projektų skaičiui ir augant kvalifikuotų technikų paklausai.

    Numatoma, kad mokymai vyks nuo birželio 22 dienos iki liepos 13 dienos. Kandidatams taip pat planuojamas nuotolinis informacinis susitikimas gegužės 20 dieną, kuriame bus pristatytos atrankos ir mokymų sąlygos.

    Ką išmoksta dalyviai?

    Mokymų turinys orientuotas ne tik į teoriją, bet ir į praktinius įgūdžius, reikalingus darbui su vėjo turbinomis. Tokia kryptis atitinka bendrą Europos energetikos sektoriaus tendenciją – spartėjant naujų vėjo parkų plėtrai, didėja poreikis žmonėms, galintiems užtikrinti įrenginių patikimumą ir saugią eksploataciją.

    Programą įgyvendinančios pusės pabrėžia, kad dalyvių atsiliepimai yra vienas svarbiausių kokybės rodiklių. Ankstesnių laidų patirtis rodo, kad dalis persikvalifikavusių žmonių realiai įsidarbino atsinaujinančios energetikos sektoriuje, o patys dalyviai rekomendavo mokymus kolegoms.

    Partnerių vaidmuo transformacijoje

    SRK pristatoma kaip organizacija, padedanti pasiekti tuos darbuotojus, kurių darbo vietos kasybos sektoriuje numatytos uždaryti ar palaipsniui mažinti. Tai leidžia programą nukreipti į žmones, kuriems persikvalifikavimas tampa ne tik profesiniu pasirinkimu, bet ir būtinybe siekiant išlaikyti stabilias pajamas.

    „Daugeliui su kasyba susijusių žmonių sektoriaus keitimas yra ne tik persikvalifikavimo klausimas, bet ir galimybė susigrąžinti saugumo jausmą bei įtaką savo profesinei ateičiai“, – sakė SRK valdybos pirmininkas Jarosławas Wieszołekas.

    „Nuo pat pradžių programa „Wiatr – kopalnia możliwości“ mums buvo daugiau nei standartinė švietimo iniciatyva. Tai konkretus atsakas į besikeičiančius darbo rinkos poreikius ir energetikos sektoriaus transformaciją Lenkijoje“, – sakė „EDF power solutions“ vadovė Lenkijoje Alicja Chilińska-Zawadzka.

    Organizatorių duomenimis, per ankstesnes penkias laidas atrankoje dalyvavo penkios grupės, iš viso 45 žmonės. Visi jie gavo darbo pasiūlymus, o dalis jau pasirinko karjerą atsinaujinančios energijos srityje.

    Energetikos transformacijos kontekste tokie projektai vertinami kaip būdas mažinti socialinę įtampą anglies regionuose, kai kartu su pramonės pertvarka atsiranda realus tiltas į naujas profesijas. Praktinis rezultatas čia svarbiausias: kvalifikacija turi vesti ne į formalų pažymėjimą, o į apmokamą darbo vietą augančiame sektoriuje.

  • Vėjo energetika Tauragėje: edukacijos „Vėjo spalva – žalia“ keičia požiūrį ir kuria vertę bendruomenėms

    Vėjo energetika Tauragėje: edukacijos „Vėjo spalva – žalia“ keičia požiūrį ir kuria vertę bendruomenėms

    Edukacija, kuri priartina technologiją

    Tauragės rajone jau trečius metus vyksta edukacinė programa ekskursijos „Vėjo spalva – žalia“, kviečianti iš arti susipažinti su vėjo energetika. Iniciatyvą įgyvendina VšĮ „Žaliasis regionas“, Tauragės rajono savivaldybė ir žaliosios energetikos bendrovė „Ignitis renewables“, finansuojanti edukacijas.

    Organizatoriai pabrėžia, kad tai viena pirmųjų nuoseklių tokio tipo edukacijų Lietuvoje, orientuota į skirtingo amžiaus dalyvius. Lauksargiuose įkurtoje edukacijų klasėje per metus surengiama daugiau nei 100 ekskursijų, o dalyvių skaičius viršija 2 000.

    Į užsiėmimus atvyksta ne tik moksleiviai ir mokytojai iš įvairių Lietuvos miestų, bet ir svečiai iš užsienio. Praktiniai užsiėmimai ir gyvas kontaktas su infrastruktūra, pasak edukatorių, dažnai tampa svarbiausiu lūžio tašku keičiant išankstinį nusistatymą.

    Kas keičiasi žmonėms atvykus į vietą?

    Edukatorė Violeta Tribičienė sako, kad vietos bendruomenės iniciatyvą priėmė šiltai, o daliai gyventojų ji tapo proga geriau suprasti, kas vyksta šalia jų namų. Pasak jos, neretai ateinama su paprastu klausimu, kodėl apie vėjo energetiką iki šiol buvo žinoma taip mažai.

    „Mūsų bendruomenės nariai džiaugiasi, kad jų krašte kažkas vyksta. Dažnai vietiniai ateina sakydami, kad viskas šalia, o jie apie tai tiek mažai žinojo“, – sakė V. Tribičienė.

    Kita edukatorė Sandra Pakalniškienė pastebi, kad dalis lankytojų atvyksta su iš anksto susiformavusiomis baimėmis dėl triukšmo, poveikio paukščiams ar kraštovaizdžiui. Tačiau reali patirtis ir faktai apie modernių jėgainių veikimą dažnai padeda emocijas pakeisti argumentais.

    „Žmonės pamato tikrą vaizdą: gamta aplink parką gyva, o po apsilankymo daugelis išvyksta su geromis emocijomis“, – sakė S. Pakalniškienė.

    Per kelerius metus edukacijų turinys buvo papildytas praktiniais sprendimais, kad technologijos būtų suprantamos ne teoriškai, o per patirtį. Dalyviai naudoja VR akinius, stebi vizualizacijas, konstruoja vėjo jėgainių modelius, atlieka matavimus ir eksperimentus.

    Partnerystė ir investicijos į regioną

    Projekto rengėjai akcentuoja, kad „Ignitis renewables“ vaidmuo neapsiriboja finansavimu, nes įmonė prisideda ir turiniu, bei dalijasi technologiniais sprendimais. Programos tikslas siejamas su platesne kryptimi didinti energetinį raštingumą regionuose, kuriuose vystomi atsinaujinančios energetikos projektai.

    „Jaučiame didžiulį visuomenės susidomėjimą energetika, o Tauragė yra puikus regionas tokioms edukacijoms. Vietiniai gyventojai ne tik dalyvauja, bet ir tampa edukacijų vedėjais, už tai gaudami atlygį“, – sakė edukacinių programų vadovė Vaiva Rutkauskaitė.

    Per ketverius metus šalia bendrovės projektų esančios bendruomenės, kaip teigiama iniciatyvos aprašyme, sulaukė beveik 200 000 eurų paramos. Iš jų 145 000 eurų skirta programos „Vėjo spalva – žalia“ įgyvendinimui, o likusi dalis panaudota vietos projektams, įskaitant bendruomenės erdvių atnaujinimą ir kultūrines iniciatyvas.

    Tauragės rajone veikiantis 25 megavatų vėjo parkas ir 22 megavatų saulės parkas sudaro hibridinį derinį, kuris, organizatorių teigimu, gali pagaminti tiek elektros, kad jos pakanka Tauragės rajono namų ūkiams. Tokie projektai Lietuvoje vis dažniau siejami su vietos nauda per švietimą, darbo vietas ir bendruomenių įtraukimą.

    Programos rengėjai pabrėžia, kad edukacijos dalyviai išsiveža ne tik žinias, bet ir aiškesnį supratimą, kaip veikia atsinaujinanti energetika bei kodėl ji tampa kasdienybės dalimi. Tuo pat metu projektas kuria papildomą vertę regionui, nes į edukacijas atvykstantys dalyviai prisideda prie vietos paslaugų ir turizmo.

  • Kinijos dykumoje vėjo jėgainių parkas keičia temperatūrą: naktimis šilčiau, dienomis vėsiau

    Kinijos dykumoje vėjo jėgainių parkas keičia temperatūrą: naktimis šilčiau, dienomis vėsiau

    Kinijos Sindziango regione, sausringoje dykumų zonoje, dideli vėjo jėgainių parkai daro poveikį ne tik elektros gamybai, bet ir vietos mikroklimatui. Nuotolinių tyrimų duomenys rodo, kad teritorijose su tankiai išdėstytomis turbinosmis naktimis fiksuojamas šiltesnis paviršius, o dienomis kai kur pastebimas priešingas efektas.

    Tokie pokyčiai nereiškia, kad vėjo energetika „kaitina klimatą“ globaliu mastu, tačiau pabrėžia svarbią detalę: dideli atsinaujinančios energetikos projektai gali pakeisti oro masių judėjimą ir šilumos pasiskirstymą lokaliai. Mokslininkai šį reiškinį aiškina fizikiniais procesais, kuriuos sukelia besisukančios mentės.

    Kas vyksta virš dykumos?

    Pagrindinis mechanizmas siejamas su vadinamuoju vertikaliu oro sluoksnių maišymu. Vėjo turbinos išjudina orą ir „sumaišo“ skirtingų aukščių oro sluoksnius, todėl šiluma ir drėgmė pasiskirsto kitaip, nei būtų natūraliai be jėgainių.

    Dieną žemės paviršių kaitina Saulė, o šiltesnis oras kyla į viršų. Turbinų sukeliamas maišymas gali į paviršių atnešti kiek vėsesnio oro iš aukščiau, todėl kai kuriose vietose dienomis registruojamas mažesnis įšilimas.

    Naktį situacija dažnai apsiverčia. Dykumos paviršius greitai atvėsta, susidaro stabilesni oro sluoksniai, o viršuje gali išlikti šiltesnio oro „kišenės“. Turbinoms maišant sluoksnius, dalis šiltesnio oro nuleidžiama arčiau žemės, todėl naktimis fiksuojamas šiltesnis paviršius.

    Kodėl poveikis skiriasi?

    Rezultatai priklauso nuo paviršiaus tipo ir oro sąlygų: plikas, sausas gruntas reaguoja kitaip nei žolė ar dirbami laukai. Reikšmės turi ir vėjo greitis, oro drėgnumas bei paviršiaus šiurkštumas, kurie lemia, kaip lengvai formuojasi stabilūs naktiniai sluoksniai ir kaip intensyviai jie išmaišomi.

    Tokiuose regionuose kaip Sindziangas vėjo ištekliai dideli, todėl čia kuriami vieni stambiausių parkų, o tai leidžia aiškiau pamatyti statistinius dėsningumus palydoviniuose stebėjimuose. Kuo didesnė teritorija ir didesnis turbinų tankis, tuo ryškesnė tikimybė užfiksuoti nuoseklesnį signalą duomenyse.

    Ką tai reiškia planuojant vėjo parkus?

    Ekspertai pabrėžia, kad tokie mikroklimato pokyčiai paprastai vertinami kaip vietiniai ir palyginti nedideli, lyginant su iškastinio kuro deginimo sukeliamais klimato kaitos veiksniais. Vis dėlto jie svarbūs teritorijų planavimui, poveikio aplinkai vertinimams ir stebėsenai, ypač kai vėjo parkai plečiami dideliais mastais.

    Praktikoje tai reiškia, kad šalia įprastų kriterijų, tokių kaip triukšmas, šešėliavimas ar poveikis paukščiams, vis dažniau analizuojami ir meteorologiniai rodikliai. Šiuolaikinė stebėsena remiasi palydoviniais matavimais, vietinėmis meteorologinėmis stotimis ir skaitmeniniais modeliais, kurie padeda įvertinti, kur poveikis gali būti labiau tikėtinas.

    Vėjo energetika išlieka viena svarbiausių priemonių mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas, tačiau nauji tyrimai primena, kad dideli infrastruktūros projektai neišvengiamai įsiterpia į aplinkos procesus. Dėl to reikalingas nuoseklus duomenų rinkimas ir aiškus poveikio įvertinimas, kad žaliosios energijos plėtra vyktų kuo atsakingiau.