CP v2

Tag: Vėjo energetika

  • Didžiausias pasaulio lėktuvas keičia taisykles: „Radia“ planas gali apversti kosmoso logistiką

    Didžiausias pasaulio lėktuvas keičia taisykles: „Radia“ planas gali apversti kosmoso logistiką

    Radia to amerykańska firma, która chce zbudować największy samolot świata. WindRunner ma być przede wszystkim rekordzistą pod względem objętości ładunkowej. Twórcy kolosa wychodzą z kolejną propozycją, gdzie można wykorzystać taką maszynę.

    WindRunner wyróżnia się przede wszystkim objętością ładunkową, która ma być rekordowo wielka. Dlatego Radia uważa, że największy samolot świata może zostać z powodzeniem wykorzystany do transportu wielkogabarytowych systemów kosmicznych, które w ten sposób można będzie dostarczać na miejsca startu.

    “WindRunner powstał, by transportować największe obiekty na świecie w najbardziej niedostępne miejsca, a tego właśnie potrzebuje branża kosmiczna. Niezależnie od tego, czy chodzi o w pełni zmontowany człon rakiety, odzyskany pojazd nośny czy satelitę nowej generacji, możemy przetransportować je w całości – w ciągu godzin, a nie dni – bez konieczności demontażu” – dodaje Mark Lundstrom.

    To już nie pierwszy pomysł firmy Radia na wykorzystanie możliwości samolotu WindRunner. Najpierw zachwalano możliwość przewożenia dużych elementów turbin wiatrowych. Potem sugerowano zastosowanie w transporcie dla wojska.

    Radia twierdzi, że WindRunner może startować z pasów o długości zaledwie 1800 metrów, a więc największy samolot świata mógłby w przyszłości docierać do kolejnych kosmodromów, skąd odbywałyby się starty rakiet oraz statków kosmicznych.

    Proponowany samolot ma być ogromny. Pod pewnymi względami ma ustanowić nowe rekordy, które należą do Antonowa An-225 “Mrija” zniszczonego przez Rosjan na Ukrainie w 2022 r. Maszyna będzie długa na aż 109 metrów (vs 84 metry), ale przy mniejszej rozpiętości skrzydeł do 80 metrów. Ładowność to 73 tony, co akurat nie jest rekordem.

  • Nauja vėjo energetika Europoje 2026 metais: augimas 30 proc. ir mažesnis SGD importo poreikis

    Nauja vėjo energetika Europoje 2026 metais: augimas 30 proc. ir mažesnis SGD importo poreikis

    Europoje 2026 metų pirmąjį pusmetį į tinklą prijungta 8,8 gigavato naujų vėjo elektrinių galios, arba 30 proc. daugiau nei tuo pačiu laikotarpiu pernai, rodo „WindEurope“ duomenys. Didžiausią naujų įrengimų dalį sudarė sausumos parkai, o jūroje prijungta 2,3 gigavato.

    Bendra vėjo elektrinių įrengtoji galia Europoje jau viršija 311 gigavatų, iš kurių apie 270,5 gigavato tenka sausumai ir 40,9 gigavato jūrai. Europos Sąjungos 27 valstybėse narėse sukaupta beveik 252 gigavatų vėjo galios, didžioji dalis taip pat yra sausumoje.

    Rekordiniai metai ir poveikis dujų importui

    Prognozuojama, kad 2026 metai gali tapti rekordiniai: iki metų pabaigos Europoje gali būti įrengta apie 24 gigavatai naujos vėjo galios. „WindEurope“ skaičiuoja, kad vien šių metų naujai įrengtos elektrinės gali pagaminti tiek elektros, kiek jos pakaktų maždaug 7 milijonams Europos namų ūkių.

    Organizacijos vertinimu, toks papildomas generacijos kiekis gali sumažinti iškastinio kuro importą, prilygstantį maždaug 25 suskystintų gamtinių dujų tanklaiviams per metus. Tai ypač aktualu po pastarųjų metų energetikos kainų šuolių, kai Europa aktyviai didino tiekimo šaltinių įvairovę ir spartino atsinaujinančių išteklių plėtrą.

    Kur augimas sparčiausias?

    Didžiausią postūmį 2026 metų pirmąjį pusmetį suteikė Vokietija, kur įrengta apie 3,4 gigavato. Reikšmingas augimas fiksuotas ir Danijoje, Lenkijoje, Portugalijoje bei Prancūzijoje, o Ukraina, nepaisant karo sąlygų, prijungė daugiau nei 400 megavatų.

    „WindEurope“ prognozuoja, kad 2026–2030 metais Europoje gali būti įrengta 148 gigavatai naujos vėjo galios, o Europos Sąjungoje 27 valstybėse – 111 gigavatų, vidutiniškai po 22 gigavatus per metus. Toks mastas reikštų, kad iki 2030 metų vėjas galėtų patenkinti reikšmingą elektros poreikio dalį, stiprindamas energetinį saugumą ir mažindamas priklausomybę nuo importuojamų iškastinių energijos išteklių.

    Investicijos ir aukcionų bumas

    Per 2026 metų pirmąjį pusmetį Europoje į naujus vėjo parkus investuota apie 9 milijardus eurų, o šie projektai bus įgyvendinami artimiausiais metais. Vyriausybės per tą patį laikotarpį aukcionuose paskirstė daugiau nei 17 gigavatų vėjo galios, o antrąjį metų pusmetį planuojama papildomai skelbti konkursus dar dėl 26 gigavatų.

    Jei šie planai bus įgyvendinti, 2026 metai gali tapti metais, kai Europoje aukcionuose paskirstyta daugiausia naujos vėjo galios per visą istoriją. Tai signalizuoja apie prasidedantį spartesnės plėtros etapą, kurio tikslas – 2030-aisiais pasiekti nuoseklų maždaug 30 gigavatų metinį įrengimų tempą.

  • Slovakija stabdo vėjo parkų plėtrą: atmetė 7 iš 8 zonų, įtampa dėl ES paramos didėja

    Slovakija stabdo vėjo parkų plėtrą: atmetė 7 iš 8 zonų, įtampa dėl ES paramos didėja

    Sprendimas, kuris keičia rinką

    Slovakijos aplinkos ministerija paskelbė nepritarusi septynioms iš aštuonių siūlytų vadinamųjų vėjo energetikos spartinimo zonų. Tai reiškia, kad didžioji dalis planuotų teritorijų, kuriose leidimų procesai turėjo vykti greičiau, kol kas nejudės į priekį.

    Sprendimas grindžiamas strateginio poveikio aplinkai vertinimo išvadomis, pagal kurias dauguma įvertintų zonų laikomos netinkamomis vėjo energetikos projektams. Ministerija akcentuoja ekspertinių studijų trūkumą ir vietos bendruomenių nepritarimą.

    Ministerijos argumentai ir politinis fonas

    Aplinkos ministras ir vicepremjeras Tomas Taraba viešai pabrėžė, kad sprendimas esą priimtas remiantis ekspertų vertinimais, savivaldybių pastabomis ir gyventojų nuomone. Pasak jo, Slovakija energetikos sistemoje pirmiausia remiasi branduoline ir hidroenergija, todėl vėjo projektams keliami itin aukšti reikalavimai.

    Pagal paskelbtą poziciją, spartinimo zonos neturėtų būti tvirtinamos, jei neįrodyta, kad konkretiose vietovėse poveikis aplinkai ir visuomenės interesams yra valdomas. Kartu tai signalas investuotojams, kad reguliacinė rizika šalyje išlieka didelė.

    Verslo atsakas ir ES lėšų klausimas

    Slovakijos tvariosios energetikos asociacija viešai nesutiko su sprendimu ir teigė, kad dalį visuomenės baimių kursto klaidinanti informacija, o ne techninės kliūtys. Asociacija akcentuoja, jog spartinimo zonų tikslas yra aiškiau apibrėžti aplinkosauginius kriterijus ir supaprastinti procedūras, nemažinant viešumo ar savivaldos įsitraukimo.

    Projekto šalininkai įspėja ir apie finansines pasekmes: vėjo energetikos stabdymas gali apsunkinti atsinaujinančios energetikos tikslų vykdymą, o kartu didinti riziką daliai ES ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonės lėšų. Skelbiama, kad su atsinaujinančios energetikos įsipareigojimais siejama suma gali siekti apie 430 000 000 eurų.

    „Mes nepasidavėme jokiam lobistų spaudimui ir šiandien, remdamiesi ekspertų išvadomis, savivaldybių bei visuomenės pastabomis, galime konstatuoti, kad Slovakija neturi tinkamų sąlygų vėjo energetikos plėtrai“, – sakė aplinkos ministras ir vicepremjeras Tomas Taraba.

    Iš aštuonių numatytų teritorijų tolesniam vertinimo etapui palikta tik viena pilotinė zona Michalovcės rajone. Toks rezultatas reiškia, kad didžioji dalis būsimų vėjo parkų projektų šalyje bent artimiausiu metu lieka įšaldyti arba persikelia į ilgesnes, sudėtingesnes derinimo procedūras.

  • Ukraina skelbia 850 MW atsinaujinančios energetikos aukcionus: didžiausia kvota – vėjui

    Ukraina skelbia 850 MW atsinaujinančios energetikos aukcionus: didžiausia kvota – vėjui

    850 MW parama naujiems projektams

    Ukraina pradeda 850 megavatų atsinaujinančios energetikos paramos aukcionus, kuriais siekiama pritraukti naujas investicijas į vėjo ir saulės elektrines bei energijos kaupimą. Aukcionus paskelbė valstybės įmonė „Guaranteed Buyer“, o prekyba vyks per „Prozorro.Sale“ elektroninę sistemą.

    Sprendimas priimtas po Ukrainos Vyriausybės žingsnio didinti 2026 metų metinę paramos kvotą iki 1 000 megavatų. Tai laikoma bandymu greičiau atnaujinti ir sustiprinti šalies energetikos sistemą, kuri karo sąlygomis patiria nuolatinius iššūkius.

    Kainų lubos ir aukcionų grafikas

    Didžiausia siūloma kvota numatyta vėjo energetikai: 700 megavatų aukcionas planuojamas rugsėjo 30 dieną. Jam nustatytos kainų lubos siekia 0,08 euro už kilovatvalandę.

    Rugsėjo 25 dieną numatyti dar du aukcionai saulės energetikai: 100 megavatų saulės elektrinėms su energijos kaupimo sistemomis, kurių kainų lubos – 0,12 euro už kilovatvalandę. Tą pačią dieną bus siūloma ir 50 megavatų atskira saulės kvota su 0,08 euro už kilovatvalandę riba.

    Kur galės būti statomi projektai?

    Pagal aukcionų sąlygas, tinkamos vietos apima Kyjivą ir dar 13 Ukrainos regionų. Tuo pačiu aiškiai nurodoma, kad aktyvių kovos veiksmų zonos ir okupuotos teritorijos į šią geografiją neįtraukiamos.

    Tokia atranka atspindi praktinę rizikų valdymo logiką: vystytojams svarbus ne tik tarifas, bet ir fizinis saugumas, galimybė prisijungti prie tinklų bei prognozuojamas projekto įgyvendinimo grafikas.

    „Esame dėkingi Ukrainos energetikos ministerijai už tai, kad padidino metines kvotas ir atvėrė realias galimybes diegti naujus atsinaujinančios energetikos projektus“, – sakė Ukrainos vėjo energetikos asociacijos valdybos pirmininkas Andriy Konechenkov.

    „700 megavatų kvota vėjo energetikai ir paskatos diegti energijos kaupimo sistemas yra būtent tie sprendimai, kurių Ukrainos elektros sistemai šiandien reikia saugiam ir patikimam darbui“, – sakė jis.

    Rinkai tai siunčia aiškų signalą, kad prioritetas teikiamas ne tik naujai generacijai, bet ir lankstumui, kurį suteikia kaupimo sprendimai. Tokia kombinacija tampa vis svarbesnė sistemoms, kuriose didėja vėjo ir saulės dalis, o balansavimo poreikis auga.

  • Vokietija imasi netikėto sprendimo: milžiniška medinių vėjo turbinų menčių gamykla

    Vokietija imasi netikėto sprendimo: milžiniška medinių vėjo turbinų menčių gamykla

    Kompozitų atliekos tampa problema

    Vokietijos bendrovė „Voodin Blade Technology“ su Europos partneriais rengia projektą, kuriuo siekiama pradėti gaminti vėjo turbinų mentes iš medienos pagrindu sukurtų medžiagų. Idėja paprasta, bet ambicinga: pakeisti sunkiai perdirbamus stiklo pluošto kompozitus alternatyva, kurią būtų lengviau panaudoti pakartotinai.

    Dabar didžioji dalis šiuolaikinių menčių gaminama iš stiklo pluošto ir epoksidinės dervos kompozitų. Šių medžiagų atskirti praktiškai neįmanoma, todėl pasibaigus eksploatacijai mentes dažnai tenka deginti arba šalinti sąvartynuose.

    Tarptautinės organizacijos ir tyrėjai įspėja, kad didėjant vėjo energetikos mastui augs ir atliekų srautai. Skaičiuojama, kad iki 2050 metų vien menčių atliekų kiekis pasaulyje gali pasiekti apie 43 milijonus tonų.

    Kaip bus gaminamos medinės mentės?

    „Voodin Blade Technology“ sprendimas remiasi klijuotos sluoksniuotos fanerinės medienos technologija, vadinama LVL. Gamykloje mediena būtų plėšiama į plonus lakštus, o vėliau klijuojama į tvirtą ir matmenų pokyčiams atsparią konstrukcinę medžiagą.

    Bendrovė nurodo, kad žaliava planuojama iš sertifikuotų Europos miškų, daugiausia iš šiaurinių eglių ir kėnių grupės medžių. Mediena tokiu atveju išlaiko augimo metu sugertą biogeninę anglį, o tai laikoma papildomu klimato tikslus remiančiu argumentu.

    LVL pranašumu įvardijama ir tai, kad pasibaigus tarnavimo laikui medžiagą paprasčiau nukreipti į kitus panaudojimo būdus. Praktikoje tai galėtų reikšti didesnę perdirbimo dalį, palyginti su tradiciniais kompozitais.

    Kodėl gamyba gali būti pigesnė?

    Tradicinės mentės dažnai formuojamos didžiulėse stiklo pluošto formose, kurios paprastai kuriamos konkrečiam modeliui ir kainuoja labai brangiai. Kai turbinos modelis pasensta, tokios formos tampa nereikalingos, o jų utilizavimas sukuria papildomų kaštų.

    „Tradicinės mentės formuojamos milžiniškose stiklo pluošto formose, o medinė mentė frezuojama tiesiogiai pagal skaitmeninį projektą, todėl nereikia nei kurti, nei sandėliuoti, nei utilizuoti formų“, – sakė „Voodin Blade Technology“.

    Bendrovė teigia, kad pakanka pakeisti skaitmeninį failą, ir ta pati gamybos linija gali būti pritaikoma skirtingiems projektams. Tai teoriškai leistų greičiau reaguoti į rinkos poreikius ir mažintų barjerus diegiant naujus menčių dizainus.

    Kokie planuojami pajėgumai?

    Skelbiama, kad naujoji gamykla Navaroje, Ispanijoje, pasiekusi pilną pajėgumą galėtų pagaminti iki 160 menčių komplektų per metus. Tai dar nėra masinė produkcija visai rinkai, tačiau reikšmingas žingsnis komercinio masto link.

    „Voodin Blade Technology“ taip pat vertina, kad per pirmąjį veiklos dešimtmetį projektas galėtų padėti išvengti daugiau nei 2,4 milijono tonų emisijų. Vis dėlto galutinis poveikis priklausys nuo to, ar medinės mentės atitiks modernių turbinų patvarumo, saugos ir eksploatacinių savybių reikalavimus.

    Jei technologija pasiteisins, ji galėtų sumažinti vieną ryškiausių vėjo energetikos paradoksų, kai žalios energijos plėtra kartu didina sunkiai sutvarkomų atliekų kiekį. Dėl to alternatyvios medžiagos, nauji perdirbimo metodai ir DI paremta konstrukcijų optimizacija tampa vis svarbesne viso sektoriaus kryptimi.

  • TDJ vadovas: Silezija jau konkuruoja su pasauliu – kaip pramonę paversti naujų sektorių varikliu

    Silezija Lenkijoje vis dažniau lyginama ne su kitais šalies regionais, o su pramoniniais ir technologiniais centrais Europoje, Azijoje ir JAV. Investicijų grupės TDJ vadovas Jacekas Leonkiewiczius pabrėžia, kad regionas turi stiprų pramoninį identitetą, tačiau jis gali tapti ir tramdžiu, jei bus saugomas kaip neliečiama praeitis.

    Pasak jo, Silezijos pranašumas yra aiškiai atpažįstama ekonominė specializacija: gamyba, inžinerija, techninės kompetencijos ir darbo kultūra. Verslo aplinkoje tai laikoma patikimumo ženklu, bet viešojoje erdvėje regioną vis dar kartais lydi supaprastintos asociacijos su anglimi ir senosios pramonės konfliktais.

    Pramonės kompetencijos kaip starto taškas

    TDJ vadovas teigia, kad tikrasis iššūkis nėra „atsisakyti pramonės“, o perkelti jos sukauptas žinias į naujas sritis. Jis išskiria vėjo energetiką, automatiką, gynybos pramonę, kosmoso technologijas ir vadinamuosius dual use sprendimus, kuriuose pritaikomos tiek civilinės, tiek gynybinės technologijos.

    Kaip pavyzdį jis mini „Famur“ patirtį: ilgus metus įmonė kūrė įrangą kasybai, o dalis technologijų, pavyzdžiui, pavarų sprendimai, vėliau pasirodė tinkami ir vėjo turbinų komponentams. Tokia transformacija, anot jo, dažniausiai neprasideda „nuo nulio“: pramonė suteikia inžinerinį pagrindą, gamybos discipliną ir gebėjimą dirbti su sudėtingais užsakovais.

    „Silezija konkuruoja ne tik su Mažąja Lenkija ar Mazovija – ji konkuruoja su pasauliu“, – sakė Jacekas Leonkiewiczius.

    Kodėl transformacija užtrunka?

    Anot pašnekovo, persiorientavimas į naujus sektorius reikalauja laiko, kapitalo ir tolerancijos klaidoms. Įmonėms dažnai patogiau likti pažįstamoje rinkoje, kur aiškūs klientai, produktai ir maržos, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje tai didina atsilikimo riziką.

    Jis akcentuoja, kad pramonės technologijų raida istoriškai visada buvo ilgas procesas, todėl ir šiandien regionams reikia kantrybės. Tai apima ir viešąjį sektorių, kuris turėtų sukurti stabilesnes taisykles, kad investicijų planavimas nebūtų priklausomas nuo ilgamečių procedūrų.

    Lemiamas veiksnys – žmonės ir taisyklės

    TDJ vadovas didžiausią regiono „resursą“ sieja su žmonėmis, talentais ir švietimu. Jo teigimu, studijų pasirinkimas dažnai reiškia ir vietos pasirinkimą, todėl regionui svarbu turėti stiprias aukštąsias mokyklas, aiškias karjeros galimybes ir erdvę naujiems projektams.

    Jis taip pat kritikuoja situacijas, kai švietimas pernelyg atitrūksta nuo ekonomikos poreikių, o dialogas tarp verslo ir akademinės bendruomenės lieka fragmentiškas. Techniniai ir technologiniai gebėjimai, įskaitant DI kompetencijas, energetiką ir automatizaciją, jo vertinimu, tampa svarbiausiu konkurencingumo pagrindu.

    Kartu pabrėžiama, kad regiono ir valstybės politika turi labiau remti vietos verslą, nes būtent jis ilgainiui kuria darbo vietas, kompetencijas ir mokesčių bazę. Pasak jo, investicijoms ypač svarbios ne deklaracijos, o aiškios ir greitos procedūros, leidžiančios projektus įgyvendinti per prognozuojamus terminus.

    Jo vertinimu, Silezijos ateitis priklausys nuo to, ar regionas pramoninį pamatą panaudos kaip trampliną į naujas rinkas, o ne kaip argumentą išlaikyti seną modelį. Jei vietos įmonės galės „užsiauginti raumenis“ namuose, jos turės daugiau šansų sėkmingai plėstis globaliai.

  • Aukcijų sistema atsinaujinančiai energetikai po 2027-ųjų: ekspertas siūlo reformą dabar

    Lenkijoje nuo 2016 metų veikianti aukcijų sistema atsinaujinančiai energetikai artėja prie svarbaus lūžio: Europos Komisija yra suderinusi jos taikymą iki 2027 metų pabaigos, todėl sprendimus dėl tęstinumo teks priimti iš anksto. Energetikos analitikai pabrėžia, kad vien paprastas pratęsimas gali nebeatsakyti į pasikeitusius rinkos ir tinklų iššūkius.

    Apie tai komentare kalba Forum Energii viceprezidentas Tobiasz Adamczewski, teigiantis, kad aukcijos turėtų išlikti kaip investicijų stabilumo įrankis, bet taisyklės privalo evoliucionuoti. Pasak jo, teisėkūros procesas ir naujo modelio derinimas su Europos Komisija gali užtrukti daugiau nei metus, o delsimas sukurtų investicinę pauzę.

    Kas pasiteisino iki šiol?

    Eksperto vertinimu, aukcijų mechanizmas su vadinamaisiais skirtumo kontraktais sumažino investuotojų riziką ir padėjo projektams gauti pigesnį finansavimą. Tai leido sparčiai didinti saulės ir vėjo elektrinių pajėgumus, o vartotojams sistema ilgą laiką nekėlė reikšmingų papildomų kaštų.

    Forum Energii skaičiavimu, aukcijose iki šiol buvo sukontraktuota elektros gamyba iš maždaug 10,6 gigavato saulės elektrinių ir 5,5 gigavato sausumos vėjo parkų. Tuo pat metu išmokėta parama 2017–2025 metų laikotarpiu siekė apie 860 mln. zlotų, tai yra maždaug 200 mln. eurų.

    Pasak T. Adamczewskio, pastaraisiais metais mokestis, siejamas su atsinaujinančių išteklių rėmimu, buvo beveik nepastebimas bendrose sąskaitose. Jo teigimu, šiuo metu jis sudaro tik apie 0,6 proc. elektros sąskaitos, tačiau ateityje svarbiausia taps ne vien kilovatvalandės kaina, o tai, kada ir kaip elektra patenka į sistemą.

    Kodėl reikia reformos?

    Didėjant saulės ir vėjo daliai, ryškėja kainų „kanibalizacijos“ reiškinys, kai tuo pačiu metu pagaminta gausi energija numuša rinkos kainas, o tinklams sudėtingiau subalansuoti sistemą. Dėl to vis svarbesni tampa lankstumo sprendimai, energijos kaupimas ir aiškesnė investicijų kryptis, kad plėtra būtų suderinama su tinklų galimybėmis.

    Ekspertas ragina ne priešinti aukcijų ir rinkos projektų, nes modelis gali veikti kartu su ilgalaikėmis tiekimo sutartimis tarp gamintojų ir įmonių bei prekyba biržoje. Jo teigimu, aukcija gali būti naudojama daliai gamybos apdrausti, o likusią dalį parduoti rinkoje, taip mažinant riziką ir išlaikant konkurenciją.

    „Aukcijų sistemą verta tęsti po 2027 metų, bet ne tomis pačiomis taisyklėmis. Sprendimą dėl naujo modelio būtina priimti jau dabar, kad neatsirastų investicinė pauzė“, – sakė Tobiasz Adamczewski.

    Kokie pokyčiai siūlomi?

    Viena svarbiausių idėjų – aiškiau atskirti technologijas, kad saulės ir vėjo projektai nekonkuruotų „viename krepšelyje“, nors jų gamybos profilis skiriasi sezoniškai ir paros metu. Tai, pasak T. Adamczewskio, leistų tiksliau planuoti, kokio kiekio ir kokiu metu reikalinga generacija, o aukcijų grafikas turėtų būti skelbiamas iš anksto.

    Dar vienas siūlymas susijęs su energijos kaupimu: projektams, kurie derina atsinaujinančius išteklius su baterijomis, būtų taikomos atskiros referencinės kainos ir palankesnės sąlygos. Taip pat siūloma mažinti administracines kliūtis hibridiniams sprendimams, kai keli objektai dalijasi tinklo infrastruktūra.

    Diskusijų kelia ir indeksavimo tvarka, kai aukcijoje laimėta kaina kasmet pilnai indeksuojama pagal infliaciją. Eksperto nuomone, statybos fazėje tai gali būti pagrįsta, tačiau vėliau indeksavimas turėtų labiau atitikti eksploatacinius kaštus, kad ilgainiui sumažėtų našta vartotojams.

    Galiausiai pabrėžiama, kad Europos Sąjungos pramonės ir tiekimo grandinių saugumo prioritetai gali keisti aukcijų logiką: šalia kainos atsiranda ir ne kainos kriterijai. T. Adamczewskio teigimu, juos diegti būtina atsargiai ir palaipsniui, kad sistema netaptų per brangi, bet skatintų lankstumą, kaupimą ir patikimesnę integraciją į tinklus.

  • Prie plūduriuojančios vėjo turbinos įrengė 32 žuvų prieglobstį: kodėl tai gali pakeisti jūrų ekosistemą

    Turbina stovi maždaug 15 kilometrų nuo kranto, o po vandeniu esanti jos platforma ir lynai greitai ėmė traukti jaunų žuvų būrius. Jaunikliai ieško vietų, kur galėtų pasislėpti nuo plėšrūnų, ypač ten, kur natūralių uolėtų rifų yra mažiau arba jie pažeisti.

    Biologų stebėjimai parodė, kad jau per kelias savaites po eksploatacijos pradžios aplink konstrukciją susiformuoja savotiškas „susibūrimo taškas“. Tačiau vien lygios plieninės sienelės nepadeda išgyventi: jaunos žuvys laikosi prie paviršių, o tai jas daro lengvu grobiu.

    Po vandeniu šalia tokių objektų dažnai patruliuoja plėšrios žuvys, todėl be papildomų slėptuvių dirbtinės konstrukcijos gali virsti intensyvaus maitinimosi zonomis. Dėl šios priežasties inžinieriai ir jūrų biologai ieško sprendimų, kaip paversti energetikos infrastruktūrą funkcionaliais „darželiais“ žuvų jaunikliams.

    Tyrėjų komanda prie turbinos pritvirtino 32 papildomus modulius, užpildytus austrių ir šukučių kriauklėmis. Tokie „žuvų viešbučiai“ sukuria daug siaurų tarpų ir mikroertmių, į kurias jaunikliai gali pasitraukti, o stambesni plėšrūnai paprasčiausiai neįlenda.

    Sprendimas turėjo atitikti kelis griežtus reikalavimus: konstrukcijos privalo atlaikyti bangavimą ir sroves, neturi reikšmingai didinti apkrovų turbinai ir negali trukdyti jos eksploatacijai. Dėl to pasirinkti lengvai pritaikomi moduliai, kuriuos galima montuoti ir stebėti, koreguojant jų išdėstymą pagal rezultatus.

    Vis dėlto mokslininkai įvardija ir ribojimus. Laikui bėgant moduliai gali apaugti kriauklėmis bei kitais organizmais ar užsinešti dumblu, todėl sumažėja laisvos erdvės slėptuvėms, o jų nauda gali silpnėti.

    Nepaisant to, toks metodas siejamas su platesne kryptimi, kai jūrinė energetika derinama su biologinės įvairovės apsauga. Jei „žuvų viešbučiai“ padeda jaunikliams išgyventi kritinį ankstyvą gyvenimo etapą, tai gali prisidėti prie didesnio žuvų gausumo konkrečiose vietovėse ir sustiprinti vietines ekosistemas.

    Panašūs principai taikomi ir kituose atkūrimo projektuose, kai jūrų gyvybei grąžinti kuriamas pagrindas iš natūralių medžiagų, pavyzdžiui, kriauklių. Tokie sprendimai dažnai vertinami kaip santykinai mažų kaštų būdas atkurti struktūrą, kurios reikia rifams ir su jais susijusioms rūšims, o kartu – didinti pakrančių atsparumą aplinkos pokyčiams.

    Ateityje tyrėjai tikisi tiksliau įvertinti, ar tokios buveinės realiai didina žuvų populiacijas, ar tik laikinai sutelkia jas vienoje vietoje. Atsakymas į šį klausimą gali nulemti, ar „ekologiškai praturtintos“ vėjo energetikos platformos taps nauju standartu, planuojant jūrinius vėjo parkus.

  • Vėjo elektrinių bumas Lenkijoje: vietinės gamybos dalis auga, bet ar įmanoma turbiną pagaminti šalyje?

    Vėjo energetika Lenkijoje vis dažniau vertinama ne vien kaip pigesnės elektros šaltinis, bet ir kaip pramonės bei eksporto variklis. Lenkijos vėjo energetikos asociacijos PSEW viceprezidentas Piotras Czopekas teigia, kad didžiausias laimėjimas būtų ne vien nauji parkai, o vietinių įmonių įsitraukimas į tiekimo grandinę.

    Pasak jo, jūrinio vėjo projektų vietinės kilmės dalis auga, tačiau turi natūralias ribas. Pirmojo etapo projektuose ji siekė apie 20 proc. per visą projekto gyvavimo ciklą, o antrojo etapo projektams investuotojai jau prognozuoja apie 40 proc. ir daugiau, bet viršyti 50 proc. gali būti sudėtinga dėl tarptautinės konkurencijos.

    Kas stabdo vietines įmones?

    PSEW atstovas pabrėžia, kad dideli jūrinio vėjo užsakymai dažnai būna per stambūs mažesnėms įmonėms, todėl svarbu kurti pirkimų modelius, kurie leistų dalyvauti ir vidutiniam verslui. Ne mažiau reikšmingi ir valstybės ar valstybės institucijų remiami garantiniai mechanizmai, padedantys įmonėms finansuoti apyvartinį kapitalą ir prisiimti didesnius įsipareigojimus.

    „Lenkijos įmonėms dažnai pritrūksta ne produkto kokybės, o masto ir finansinių galimybių konkuruoti su tarptautiniais koncernais“, – sakė Piotras Czopekas.

    Jo vertinimu, papildomas postūmis būtų ir jūrinės logistikos stiprinimas, įskaitant didesnį specializuotų laivų bei uostų infrastruktūros prieinamumą. Taip pat skatinama įmonėms telktis į konsorciumus, kad jos galėtų įvykdyti didelės apimties kontraktus.

    Ne tik vietinė, bet ir europinė gamyba

    PSEW akcentuoja, kad diskusija neturėtų virsti rinkos uždarymu vien nacionaliniams tiekėjams, ypač Europos Sąjungos bendrosios rinkos sąlygomis. Asociacijos požiūriu, svarbiau kalbėti apie europinę tiekimo grandinę, kurioje Lenkijos įmonės dalyvautų ne tik šalies projektuose, bet ir užsienyje, o vidaus rinka taptų tramplinu eksporto plėtrai.

    Ši tema aktuali ir dėl Europos Sąjungos pramonės politikos, kuri pastaraisiais metais vis labiau orientuojasi į atsparias tiekimo grandines bei gamybos perkėlimą arčiau vartotojų. Praktikoje tai reiškia didesnį dėmesį ne kainai vien, bet ir pramoniniams kriterijams, kurie stiprina Europos gamintojų pozicijas globalioje konkurencijoje.

    Sausumos vėjas ir „lenkiškos turbinos“ idėja

    Sausumos vėjo energetikoje, kur patirties daugiau, potencialas vietinei pramonei, PSEW vertinimu, yra didesnis. Remiantis sektoriaus analizėmis, vietinės kilmės dalis sausumoje artimiausiais metais galėtų siekti apie 55–60 proc., o per maždaug dešimtmetį, esant tinkamoms sąlygoms, priartėti prie 75 proc.

    Didžiausia pridėtinės vertės galimybė siejama su turbinos gamyba, nes turbina sudaro apie ketvirtadalį visos vėjo elektrinės investicijos vertės. Turbinos gamyba apima kelias dešimtis pagrindinių komponentų ir šimtus subrangovų, todėl įtrauktų platų metalurgijos, liejyklų, sunkiosios pramonės ir inžinerinių paslaugų spektrą.

    Vis dėlto PSEW atstovas pripažįsta, kad „lenkiškos turbinos“ projektui reikia vienos esminės prielaidos – stabilios ir pakankamai didelės vidaus paklausos. Pasak jo, jei sausumos vėjo rinka vėl pasiektų 1–2 gigavatų metinių investicijų tempą, vietinės gamybos dalis galėtų pakilti iki 75 proc., o turbinos gamyba Lenkijoje taptų realesnė.

    Jis taip pat pabrėžia, kad pastaraisiais metais rinką stabdė reguliacinis nepastovumas ir ilgos administracinės procedūros. Kai kuriais atvejais planavimo ir poveikio aplinkai sprendimų išdavimas, anot PSEW, užtrunka nuo penkerių iki septynerių ar net dešimties metų, o tai mažina investicijų tempą ir planuojamumą.

    Kaip pozityvų pokytį Czopekas įvardija tinklų reguliavimo ir prijungimo sąlygų pertvarkas, kurios turėtų palengvinti atsinaujinančių išteklių integraciją. Tačiau jis pabrėžia, kad vien to nepakanka, jei nebus nuosekliai didinamas naujų projektų skaičius ir užtikrinamas ilgalaikis reguliacinis aiškumas.

    Galiausiai PSEW teigia, kad vietinės kilmės skatinimo programos, ypač valstybei priklausančių energetikos bendrovių pirkimuose, gali būti naudingos tik tada, jei jos virs realiais pirkimų, finansavimo ir kompetencijų auginimo mechanizmais. Pagrindinis tikslas, pasak asociacijos, turėtų būti ne vien „pamatuoti“ vietinę dalį, o padėti įmonėms tapti konkurencingomis visoje Europoje.

  • Lenkijos kariuomenė stabdo vėjo parkus: per 2,5 metų nepritarta 464 projektams dėl saugumo

    Lenkijoje aštrėja konfliktas tarp sparčiai augančios vėjo energetikos ir gynybos poreikių. Nuo 2024 metų pradžios iki 2026 metų gegužės pabaigos kariuomenė neigiamai įvertino 464 planuojamų vėjo jėgainių parkų vietas, tai sudaro apie 40 proc. pateiktų siūlymų.

    Vien 2026 metų pirmoje pusėje neigiamų išvadų dalis išaugo iki maždaug 46 proc. Kariuomenė aiškina, kad atsisakymų daugėja dėl didėjančio mokymų intensyvumo ir poreikio turėti daugiau erdvės ne tik Lenkijos, bet ir sąjungininkų pajėgoms.

    Kas trukdo kariuomenei?

    Gynybos institucijos pabrėžia praktines rizikas, susijusias su vis aukštesnėmis turbinos konstrukcijomis. Šiuolaikinės vėjo jėgainės neretai pasiekia daugiau nei 250 metrų aukštį, todėl tampa kliūtimi skrydžiams žemame aukštyje ir riboja taktinio manevravimo galimybes.

    Pasak kariuomenės argumentų, vėjo jėgainės gali apsunkinti sraigtasparnių maršrutus, o dėl oro srautų turbulencijos rizika išlieka ne tik šalia bokšto, bet ir už jo. Taip pat akcentuojama, kad didelės konstrukcijos komplikuoja bepiločių orlaivių skrydžius ir gali kištis į karinių naikintuvų skrydžių koridorius.

    Žvalgybos rizika ir sensorių klausimas

    Be skrydžių saugos, keliama ir žvalgybos grėsmių tema. Vėjo jėgainių infrastruktūra, įskaitant ant bokštų montuojamas kameras ar įvairius jutiklius, teoriškai gali būti panaudota stebėti dideles teritorijas ir rinkti duomenis apie karinių dalinių judėjimą.

    Toks argumentas ypač aktualus regionuose, kur arti yra poligonai, karinės bazės ar logistikos koridoriai. Kariuomenės požiūriu, net ir civiliniai įrenginiai, jei jie prastai sureguliuoti ar nepakankamai prižiūrimi, gali tapti informacijos nutekėjimo kanalu.

    Kompromisų paieška tarp energetikos ir gynybos

    Lenkijos pareigūnai viešai pripažįsta, kad tenka derinti energetinį saugumą su karinio saugumo poreikiais. Seime svarstant šį klausimą pulkininkas Robertas Weisgergeris pabrėžė, kad kiekvienu atveju vertinamas balansas tarp šalies energetikos interesų ir gynybos užduočių.

    Šis ginčas vyksta platesniame Europos kontekste: vėjo energetika laikoma vienu svarbiausių būdų mažinti priklausomybę nuo importuojamo iškastinio kuro, tačiau po 2022 metų sustiprėję gynybos planai daugelyje šalių iškėlė ir oro erdvės, treniruočių teritorijų bei kritinės infrastruktūros apsaugos klausimus.

    Praktikoje tai reiškia, kad dalis projektų gali būti nukreipiami į alternatyvias vietas, koreguojami aukštingumo ar išdėstymo sprendiniai, o kai kuriais atvejais investuotojai susiduria su ilgesnėmis derinimo procedūromis. Rinkai tai siunčia aiškią žinutę: vėjo parkų plėtra toliau vyks, bet vis dažniau turės įrodyti suderinamumą su gynybos reikalavimais.