CP v2

Tag: Vėjo energetika

  • Prie plūduriuojančios vėjo turbinos įrengė 32 žuvų prieglobstį: kodėl tai gali pakeisti jūrų ekosistemą

    Turbina stovi maždaug 15 kilometrų nuo kranto, o po vandeniu esanti jos platforma ir lynai greitai ėmė traukti jaunų žuvų būrius. Jaunikliai ieško vietų, kur galėtų pasislėpti nuo plėšrūnų, ypač ten, kur natūralių uolėtų rifų yra mažiau arba jie pažeisti.

    Biologų stebėjimai parodė, kad jau per kelias savaites po eksploatacijos pradžios aplink konstrukciją susiformuoja savotiškas „susibūrimo taškas“. Tačiau vien lygios plieninės sienelės nepadeda išgyventi: jaunos žuvys laikosi prie paviršių, o tai jas daro lengvu grobiu.

    Po vandeniu šalia tokių objektų dažnai patruliuoja plėšrios žuvys, todėl be papildomų slėptuvių dirbtinės konstrukcijos gali virsti intensyvaus maitinimosi zonomis. Dėl šios priežasties inžinieriai ir jūrų biologai ieško sprendimų, kaip paversti energetikos infrastruktūrą funkcionaliais „darželiais“ žuvų jaunikliams.

    Tyrėjų komanda prie turbinos pritvirtino 32 papildomus modulius, užpildytus austrių ir šukučių kriauklėmis. Tokie „žuvų viešbučiai“ sukuria daug siaurų tarpų ir mikroertmių, į kurias jaunikliai gali pasitraukti, o stambesni plėšrūnai paprasčiausiai neįlenda.

    Sprendimas turėjo atitikti kelis griežtus reikalavimus: konstrukcijos privalo atlaikyti bangavimą ir sroves, neturi reikšmingai didinti apkrovų turbinai ir negali trukdyti jos eksploatacijai. Dėl to pasirinkti lengvai pritaikomi moduliai, kuriuos galima montuoti ir stebėti, koreguojant jų išdėstymą pagal rezultatus.

    Vis dėlto mokslininkai įvardija ir ribojimus. Laikui bėgant moduliai gali apaugti kriauklėmis bei kitais organizmais ar užsinešti dumblu, todėl sumažėja laisvos erdvės slėptuvėms, o jų nauda gali silpnėti.

    Nepaisant to, toks metodas siejamas su platesne kryptimi, kai jūrinė energetika derinama su biologinės įvairovės apsauga. Jei „žuvų viešbučiai“ padeda jaunikliams išgyventi kritinį ankstyvą gyvenimo etapą, tai gali prisidėti prie didesnio žuvų gausumo konkrečiose vietovėse ir sustiprinti vietines ekosistemas.

    Panašūs principai taikomi ir kituose atkūrimo projektuose, kai jūrų gyvybei grąžinti kuriamas pagrindas iš natūralių medžiagų, pavyzdžiui, kriauklių. Tokie sprendimai dažnai vertinami kaip santykinai mažų kaštų būdas atkurti struktūrą, kurios reikia rifams ir su jais susijusioms rūšims, o kartu – didinti pakrančių atsparumą aplinkos pokyčiams.

    Ateityje tyrėjai tikisi tiksliau įvertinti, ar tokios buveinės realiai didina žuvų populiacijas, ar tik laikinai sutelkia jas vienoje vietoje. Atsakymas į šį klausimą gali nulemti, ar „ekologiškai praturtintos“ vėjo energetikos platformos taps nauju standartu, planuojant jūrinius vėjo parkus.

  • Vėjo elektrinių bumas Lenkijoje: vietinės gamybos dalis auga, bet ar įmanoma turbiną pagaminti šalyje?

    Vėjo energetika Lenkijoje vis dažniau vertinama ne vien kaip pigesnės elektros šaltinis, bet ir kaip pramonės bei eksporto variklis. Lenkijos vėjo energetikos asociacijos PSEW viceprezidentas Piotras Czopekas teigia, kad didžiausias laimėjimas būtų ne vien nauji parkai, o vietinių įmonių įsitraukimas į tiekimo grandinę.

    Pasak jo, jūrinio vėjo projektų vietinės kilmės dalis auga, tačiau turi natūralias ribas. Pirmojo etapo projektuose ji siekė apie 20 proc. per visą projekto gyvavimo ciklą, o antrojo etapo projektams investuotojai jau prognozuoja apie 40 proc. ir daugiau, bet viršyti 50 proc. gali būti sudėtinga dėl tarptautinės konkurencijos.

    Kas stabdo vietines įmones?

    PSEW atstovas pabrėžia, kad dideli jūrinio vėjo užsakymai dažnai būna per stambūs mažesnėms įmonėms, todėl svarbu kurti pirkimų modelius, kurie leistų dalyvauti ir vidutiniam verslui. Ne mažiau reikšmingi ir valstybės ar valstybės institucijų remiami garantiniai mechanizmai, padedantys įmonėms finansuoti apyvartinį kapitalą ir prisiimti didesnius įsipareigojimus.

    „Lenkijos įmonėms dažnai pritrūksta ne produkto kokybės, o masto ir finansinių galimybių konkuruoti su tarptautiniais koncernais“, – sakė Piotras Czopekas.

    Jo vertinimu, papildomas postūmis būtų ir jūrinės logistikos stiprinimas, įskaitant didesnį specializuotų laivų bei uostų infrastruktūros prieinamumą. Taip pat skatinama įmonėms telktis į konsorciumus, kad jos galėtų įvykdyti didelės apimties kontraktus.

    Ne tik vietinė, bet ir europinė gamyba

    PSEW akcentuoja, kad diskusija neturėtų virsti rinkos uždarymu vien nacionaliniams tiekėjams, ypač Europos Sąjungos bendrosios rinkos sąlygomis. Asociacijos požiūriu, svarbiau kalbėti apie europinę tiekimo grandinę, kurioje Lenkijos įmonės dalyvautų ne tik šalies projektuose, bet ir užsienyje, o vidaus rinka taptų tramplinu eksporto plėtrai.

    Ši tema aktuali ir dėl Europos Sąjungos pramonės politikos, kuri pastaraisiais metais vis labiau orientuojasi į atsparias tiekimo grandines bei gamybos perkėlimą arčiau vartotojų. Praktikoje tai reiškia didesnį dėmesį ne kainai vien, bet ir pramoniniams kriterijams, kurie stiprina Europos gamintojų pozicijas globalioje konkurencijoje.

    Sausumos vėjas ir „lenkiškos turbinos“ idėja

    Sausumos vėjo energetikoje, kur patirties daugiau, potencialas vietinei pramonei, PSEW vertinimu, yra didesnis. Remiantis sektoriaus analizėmis, vietinės kilmės dalis sausumoje artimiausiais metais galėtų siekti apie 55–60 proc., o per maždaug dešimtmetį, esant tinkamoms sąlygoms, priartėti prie 75 proc.

    Didžiausia pridėtinės vertės galimybė siejama su turbinos gamyba, nes turbina sudaro apie ketvirtadalį visos vėjo elektrinės investicijos vertės. Turbinos gamyba apima kelias dešimtis pagrindinių komponentų ir šimtus subrangovų, todėl įtrauktų platų metalurgijos, liejyklų, sunkiosios pramonės ir inžinerinių paslaugų spektrą.

    Vis dėlto PSEW atstovas pripažįsta, kad „lenkiškos turbinos“ projektui reikia vienos esminės prielaidos – stabilios ir pakankamai didelės vidaus paklausos. Pasak jo, jei sausumos vėjo rinka vėl pasiektų 1–2 gigavatų metinių investicijų tempą, vietinės gamybos dalis galėtų pakilti iki 75 proc., o turbinos gamyba Lenkijoje taptų realesnė.

    Jis taip pat pabrėžia, kad pastaraisiais metais rinką stabdė reguliacinis nepastovumas ir ilgos administracinės procedūros. Kai kuriais atvejais planavimo ir poveikio aplinkai sprendimų išdavimas, anot PSEW, užtrunka nuo penkerių iki septynerių ar net dešimties metų, o tai mažina investicijų tempą ir planuojamumą.

    Kaip pozityvų pokytį Czopekas įvardija tinklų reguliavimo ir prijungimo sąlygų pertvarkas, kurios turėtų palengvinti atsinaujinančių išteklių integraciją. Tačiau jis pabrėžia, kad vien to nepakanka, jei nebus nuosekliai didinamas naujų projektų skaičius ir užtikrinamas ilgalaikis reguliacinis aiškumas.

    Galiausiai PSEW teigia, kad vietinės kilmės skatinimo programos, ypač valstybei priklausančių energetikos bendrovių pirkimuose, gali būti naudingos tik tada, jei jos virs realiais pirkimų, finansavimo ir kompetencijų auginimo mechanizmais. Pagrindinis tikslas, pasak asociacijos, turėtų būti ne vien „pamatuoti“ vietinę dalį, o padėti įmonėms tapti konkurencingomis visoje Europoje.

  • Lenkijos kariuomenė stabdo vėjo parkus: per 2,5 metų nepritarta 464 projektams dėl saugumo

    Lenkijoje aštrėja konfliktas tarp sparčiai augančios vėjo energetikos ir gynybos poreikių. Nuo 2024 metų pradžios iki 2026 metų gegužės pabaigos kariuomenė neigiamai įvertino 464 planuojamų vėjo jėgainių parkų vietas, tai sudaro apie 40 proc. pateiktų siūlymų.

    Vien 2026 metų pirmoje pusėje neigiamų išvadų dalis išaugo iki maždaug 46 proc. Kariuomenė aiškina, kad atsisakymų daugėja dėl didėjančio mokymų intensyvumo ir poreikio turėti daugiau erdvės ne tik Lenkijos, bet ir sąjungininkų pajėgoms.

    Kas trukdo kariuomenei?

    Gynybos institucijos pabrėžia praktines rizikas, susijusias su vis aukštesnėmis turbinos konstrukcijomis. Šiuolaikinės vėjo jėgainės neretai pasiekia daugiau nei 250 metrų aukštį, todėl tampa kliūtimi skrydžiams žemame aukštyje ir riboja taktinio manevravimo galimybes.

    Pasak kariuomenės argumentų, vėjo jėgainės gali apsunkinti sraigtasparnių maršrutus, o dėl oro srautų turbulencijos rizika išlieka ne tik šalia bokšto, bet ir už jo. Taip pat akcentuojama, kad didelės konstrukcijos komplikuoja bepiločių orlaivių skrydžius ir gali kištis į karinių naikintuvų skrydžių koridorius.

    Žvalgybos rizika ir sensorių klausimas

    Be skrydžių saugos, keliama ir žvalgybos grėsmių tema. Vėjo jėgainių infrastruktūra, įskaitant ant bokštų montuojamas kameras ar įvairius jutiklius, teoriškai gali būti panaudota stebėti dideles teritorijas ir rinkti duomenis apie karinių dalinių judėjimą.

    Toks argumentas ypač aktualus regionuose, kur arti yra poligonai, karinės bazės ar logistikos koridoriai. Kariuomenės požiūriu, net ir civiliniai įrenginiai, jei jie prastai sureguliuoti ar nepakankamai prižiūrimi, gali tapti informacijos nutekėjimo kanalu.

    Kompromisų paieška tarp energetikos ir gynybos

    Lenkijos pareigūnai viešai pripažįsta, kad tenka derinti energetinį saugumą su karinio saugumo poreikiais. Seime svarstant šį klausimą pulkininkas Robertas Weisgergeris pabrėžė, kad kiekvienu atveju vertinamas balansas tarp šalies energetikos interesų ir gynybos užduočių.

    Šis ginčas vyksta platesniame Europos kontekste: vėjo energetika laikoma vienu svarbiausių būdų mažinti priklausomybę nuo importuojamo iškastinio kuro, tačiau po 2022 metų sustiprėję gynybos planai daugelyje šalių iškėlė ir oro erdvės, treniruočių teritorijų bei kritinės infrastruktūros apsaugos klausimus.

    Praktikoje tai reiškia, kad dalis projektų gali būti nukreipiami į alternatyvias vietas, koreguojami aukštingumo ar išdėstymo sprendiniai, o kai kuriais atvejais investuotojai susiduria su ilgesnėmis derinimo procedūromis. Rinkai tai siunčia aiškią žinutę: vėjo parkų plėtra toliau vyks, bet vis dažniau turės įrodyti suderinamumą su gynybos reikalavimais.

  • „Siemens Energy“ skelbia rekordines 11,4 mlrd. eurų ketvirčio pajamas: užsakymų portfelis toliau auga

    Vokietijos energetikos technologijų grupė „Siemens Energy“ paskelbė pasiekusi didžiausias istorijoje ketvirčio pajamas. Per trečiąjį 2025–2026 finansinių metų ketvirtį, kuris apėmė laikotarpį nuo balandžio pradžios iki birželio pabaigos, bendrovės pajamos siekė 11,4 mlrd. eurų.

    Įmonė nurodo, kad pajamų augimas, įvertinus valiutų kursų ir kainų svyravimų poveikį, sudarė 18,5 proc., palyginti su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus. Prie geresnių rezultatų prisidėjo visos veiklos kryptys – nuo dujinių ir garo turbinų iki energijos kaupimo sprendimų, transformatorių bei elektros tinklų perdavimo infrastruktūros.

    Užsakymų portfelis – 162 mlrd. eurų

    „Siemens Energy“ taip pat akcentuoja itin didelę paklausą, atsispindinčią užsakymų portfelyje. Birželio pabaigoje jis siekė 162 mlrd. eurų ir per ketvirtį padidėjo 17,9 mlrd. eurų.

    Toks rodiklis paprastai vertinamas kaip vienas svarbiausių signalų investuotojams ir rinkai: jis rodo, kad bendrovė turi ilgalaikį darbų „rezervą“, kuris gali stabilizuoti pajamas ir amortizuoti ciklinius svyravimus energetikos įrangos rinkoje.

    „Siemens Gamesa“ situacija gerėja

    Pranešime pabrėžiama, kad geresnius rezultatus demonstruoja ir vėjo energetikos segmentas, ypač „Siemens Gamesa“. Bendrovė skelbia, kad didžioji dalis procedūrų, susijusių su būtinybe keisti ar remontuoti vėjo turbinų mentes sausumoje ir jūroje, jau beveik baigtos.

    Įmonės teigimu, tai prisidėjo prie tvirtesnių veiklos rezultatų, o ketvirčio EBIT pasiekė 1,62 mlrd. eurų. Energetikos sektoriuje tai vertinama kaip reikšmingas rodiklis, nes vėjo turbinų gamintojams pastaraisiais metais teko susidurti su sąnaudų spaudimu, tiekimo grandinių trikdžiais ir kokybės problemomis.

    Strategija iki 2030 metų

    „Siemens Energy“ praneša, kad po metinių 2025–2026 finansinių metų rezultatų paskelbimo, numatyto lapkritį, ketina pateikti vidutinės trukmės grupės strategiją iki 2030 metų. Tokie planai dažniausiai apima investicijų kryptis, gamybos pajėgumų plėtrą, pelningumo tikslus ir prioritetus skirtinguose energetikos segmentuose.

    Rinkoje dėmesys šiai strategijai paprastai būna didelis, nes Europoje spartėja elektros tinklų modernizavimas, plečiasi atsinaujinančios energetikos projektai, o kartu auga ir poreikis balansavimo sprendimams bei energijos kaupimo technologijoms.

  • „Iberdrola“ modernizuos Whitelee vėjo parką: galia augs iki 1 000 MW, turbinų bus gerokai mažiau

    Ispanijos energetikos grupė „Iberdrola“ per savo Jungtinėje Karalystėje veikiančią bendrovę ScottishPower paskelbė planuojanti modernizuoti Whitelee – didžiausią sausumos vėjo elektrinių parką Didžiojoje Britanijoje, esantį Škotijoje. Parkas veiklą pradėjo 2008 metais ir vėliau buvo plėstas, o dabar ruošiamas vadinamajam repowering etapui.

    Projektas numato senesnes turbinas pakeisti naujesniais, galingesniais įrenginiais, todėl bendra Whitelee parko galia turėtų beveik padvigubėti. „Iberdrola“ nurodo, kad tikslas – augti nuo dabartinių 539 MW iki 1 000 MW, kartu reikšmingai mažinant turbinų skaičių.

    Po modernizacijos turbinų skaičius turėtų sumažėti nuo 215 iki 124. Tokia kryptis atspindi vieną svarbiausių pastarųjų metų vėjo energetikos tendencijų Europoje: senstančių parkų atnaujinimą, kai didesnis elektros gamybos potencialas pasiekiamas ne didinant įrenginių kiekį, o diegiant efektyvesnes technologijas.

    „Iberdrola“ skelbia, kad modernizacija siejama su maždaug 1,8 mlrd. eurų investicijomis. Bendrovė taip pat akcentuoja ekonominį efektą Škotijai: per artimiausią dešimtmetį projektas, jos vertinimu, galėtų sugeneruoti apie 380 mln. eurų bendrosios pridėtinės vertės ir prisidėti prie užimtumo augimo.

    Repowering procesas vis dažniau įvardijamas kaip svarbus būdas spartinti atsinaujinančios energetikos plėtrą jau užstatytose teritorijose, kai leidimai, infrastruktūra ir prisijungimas prie tinklų yra sukurti anksčiau. Tai leidžia greičiau didinti gamybą ir mažinti elektros savikainą, nors projektams vis tiek reikia sudėtingo planavimo ir suderinimų dėl statybų, logistikos bei tinklų pralaidumo.

    Šios krypties mastą iliustruoja ir Europos vėjo energetikos asociacijos WindEurope vertinimai. Organizacija yra skelbusi, kad 2026–2030 metais Europoje iš eksploatacijos gali būti išimti maždaug 16 GW galios vėjo įrenginiai, o apie 8 GW iš jų galėtų būti pakeisti moderniais sprendimais, kurie leistų sukurti gerokai didesnę – apie 17 GW – naujų turbinų galią.

    „Iberdrola“ savo pranešimuose pabrėžia, kad Jungtinė Karalystė išlieka viena svarbiausių grupės investicinių krypčių. Pasak bendrovės, grupėje dirba daugiau nei 45 000 darbuotojų, o nuo 2001 metų į elektros tinklus, atsinaujinančią energetiką ir energijos kaupimą ji investavo daugiau nei 175 mlrd. eurų.

  • Vėjo turbina kukurūzų lauke pakeitė derliaus sąlygas: mokslininkai paaiškino, kas vyksta

    Mokslininkai, stebėję komercinį vėjo jėgainių parką JAV Vidurio Vakaruose, pastebėjo netikėtą skirtumą: aplink vieną turbiną kukurūzai atrodė atsparesni karščiui. Tai išsiskyrė ypač per laikotarpį, kai aukšta temperatūra ir sausra spartina drėgmės garavimą ir didina augalų šiluminį stresą.

    Tyrėjai iš Eimso laboratorijos ir Kolorado universiteto analizavo oro judėjimą ir temperatūros svyravimus virš pasėlių. Tam buvo naudojami anemometrai ir nuotoliniai matavimai, leidžiantys sudaryti detalesnius srautų ir mikroklimato žemėlapius.

    Matavimai parodė aiškų turbulentiško oro „pėdsaką“ pavėjui nuo turbinos maždaug 0,4 kilometro atstumu. Įprastai saulė įkaitina augalų lapus, o šiluma kyla aukštyn į santykinai ramesnį orą, tačiau šiuo atveju suaktyvėjęs oro maišymasis pagreitino šilumos mainus tarp augalų ir žemutinės atmosferos.

    Nors vėsesnės sąlygos dalį efekto paaiškino, tyrėjai pabrėžė, kad svarbus buvo ne vien temperatūros pokytis. Turbinos sukeltas maišymasis keitė visą apatinio atmosferos sluoksnio dinamiką, o tai gali turėti reikšmės tiek karščio, tiek šalnų rizikai.

    Pasak mokslininkų, kai apatiniai oro sluoksniai aktyviau maišosi, šiltesnis oras gali būti „pritraukiamas“ arčiau paviršiaus. Dėl to tam tikromis naktimis sumažėja rizika, kad prie žemės susiformuos labai šaltas, sustingęs oro sluoksnis, kuris ir sudaro sąlygas šalnoms.

    Dar vienas ryškus signalas buvo susijęs su drėgme rytais. Zonoje už turbinos rasa nuo kukurūzų lapų garavo greičiau nei įprastai, nes judantis oras greičiau pašalina drėgmės perteklių nuo lapų paviršiaus ir spartina džiūvimą.

    Tyrimas taip pat iškėlė hipotezę, kad oro srautas gali padėti augalams efektyviau gauti anglies dioksido. Fotosintezei kukurūzams būtinas pastovus anglies dioksido papildymas, o ramesnėmis sąlygomis virš pasėlių kartais formuojasi tarsi „užsistovėjęs“ sluoksnis, kuris riboja dujų apykaitą.

    Mokslininkų vertinimu, vėjo turbina veikia kaip aukštuminis oro maišytuvas: ji „nutempia“ greitesnį viršutinių sluoksnių orą žemyn, link pasėlių ir dirvos paviršiaus. Taip suardomas stagnuojantis sluoksnis, o dujų mainai tarp augalų ir atmosferos tampa intensyvesni.

    Šis efektas nereiškia, kad turbiną pastatę ūkininkai automatiškai užsitikrins didesnį derlių, nes derlingumą lemia daugybė veiksnių: dirvožemis, veislė, tręšimas, drėkinimas ir konkretus sezonas. Tačiau tyrimas papildo vis daugiau diskusijų apie tai, kaip atsinaujinančios energetikos infrastruktūra gali keisti vietos mikroklimatą ir kokias papildomas pasekmes tai gali turėti žemės ūkiui.

    Autoriai pabrėžia, kad tokie stebėjimai svarbūs ūkininkams regionuose, kur karščio bangos ir temperatūrų svyravimai tampa vis dažnesni. Jie siūlo tęsti matavimus skirtingomis oro sąlygomis ir skirtinguose pasėliuose, kad būtų aiškiau, kada turbinos poveikis gali būti naudingas, neutralus arba nepageidaujamas.

    Panašūs ilgalaikiai stebėjimai atliekami ir jūroje, kur vėjo jėgainių konstrukcijos keičia aplinką aplink polius ir akmenų apsaugas. Mokslininkai fiksuoja, kad tokios struktūros gali tapti naujomis buveinėmis įvairioms rūšims, todėl poveikį būtina vertinti ne tik energetikos, bet ir ekologijos požiūriu.

    Nors sausumoje ir jūroje procesai skiriasi, bendra išvada ta pati: dideli infrastruktūros objektai keičia vietos sąlygas, o jų poveikis ne visada apsiriboja vien elektros gamyba. Dėl to vis dažniau pabrėžiama, kad planuojant vėjo parkus svarbu vertinti ir mikroklimato, ir biologinės įvairovės, ir ūkinės veiklos sąveikas.

  • Lenkiškas vėjo jėgainių proveržis? ARP rengia pigesnės ir kibernetiškai saugesnės turbinos projektą

    Lenkijos Pramonės plėtros agentūra (ARP) ėmėsi iniciatyvos kurti lenkiškos vėjo turbinos projektą. Valstybinės institucijos atstovai teigia, kad tikslas yra sumažinti priklausomybę nuo importo ir pasiūlyti sprendimą, kuris būtų keliais–keliasdešimt proc. pigesnis už rinkos lyderių įrangą.

    Projektas kol kas yra ankstyvoje stadijoje, tačiau ARP jau suformavo komandą, kuri dirbs su techniniais reikalavimais, tiekimo grandine ir galimu komponentų lokalizavimu. Iniciatyva siejama ir su platesne Lenkijos pramonės politika, kurioje daug dėmesio skiriama vietos gamybai bei energetikos technologijų kompetencijoms.

    Kodėl turbina laikoma kritine?

    Vėjo jėgainėje didžiausią vertę sukuria ne bokštas ar pamatai, o turbina su generatoriumi, galios elektronika ir valdymo sistemomis. Būtent čia sutelktas daugiausia gamintojų know-how, o įrangos tiekėjų rinka Europoje yra gana koncentruota.

    ARP argumentuoja, kad stipresnė vietinė kompetencija padėtų mažinti projektų kainų svyravimus ir tiekimo rizikas, kurios ypač išryškėja sparčiai augant vėjo energetikos apimtims. Tai svarbu ir vystant tiek sausumos, tiek jūrinio vėjo parkus, kurių projektai planuojami daugelį metų į priekį.

    Kibernetinis saugumas – naujas akcentas

    Vienas ryškiausių ARP komunikacijos akcentų – kibernetinė rizika. Turbinos valdomos skaitmeniniais sprendimais, dažnai prijungtos prie nuotolinės stebėsenos ir diagnostikos sistemų, todėl jų saugumas tampa kritiškas visai elektros sistemai.

    „Europa turėjo atvejų, kai į turbinų sistemas patekę komponentai kėlė kibernetinių pažeidžiamumų riziką, o tai galėjo baigtis įrangos išjungimu“, – sakė ARP atstovė Ilona Deręgowska.

    Agentūra pabrėžia, kad „šimtaprocentiškai“ vietinės turbinos sukurti greičiausiai nepavyks, tačiau siekiama maksimaliai padidinti vietinę pridėtinę vertę ir suvaldyti jautriausių sistemų kilmę. Praktikoje tai gali reikšti griežtesnius reikalavimus valdikliams, programinei įrangai, ryšio moduliams ir jų auditui.

    Lenkijoje vyksta ir kitas projektas

    Lygiagrečiai apie turbinų gamybą Lenkijoje anksčiau skelbė ir „Famur“ grupė, priklausanti „Grenevia“. Bendrovė buvo pranešusi įsigijusi licenciją gaminti pilną vėjo turbiną su 126 metrų rotoriaus skersmeniu ir dviem galios variantais – 4 MW ir 4,8 MW.

    Pagal tuometines deklaracijas, gamyba turėjo startuoti Katovicuose, o lokalizacijos tikslas – apie 75 proc. komponentų užtikrinti Lenkijos tiekimo grandinėje. Tai rodo, kad rinka juda kryptimi, kur svarbus tampa ne tik naujų parkų statymas, bet ir pramonės gebėjimas patiems gaminti esminę įrangą.

    Kol kas neaišku, ar ARP kuriamas sprendimas taps atskiru produktu, ar labiau platforma bendradarbiavimui su privačiu sektoriumi ir esamais gamintojais. Tačiau pati kryptis signalizuoja, kad vėjo energetikos plėtra Lenkijoje vis dažniau siejama ne vien su megavatų skaičiumi, bet ir su technologine nepriklausomybe bei infrastruktūros saugumu.

  • Vokietijoje vėjas ir saulė aplenkė iškastinį kurą, tačiau neigiamos elektros kainos niekur nedingo

    Vokietijoje vėjas ir saulė aplenkė iškastinį kurą, tačiau neigiamos elektros kainos niekur nedingo

    Vokietijos energetikos pertvarka pasiekė simbolinį lūžį: vėjo ir saulės elektrinės tapo didesniu elektros šaltiniu nei iškastinis kuras. Naujausi energetikos sektoriaus duomenys rodo, kad 2025 metais šie du atsinaujinantys šaltiniai kartu pagamino 44 proc. šalies elektros, o iškastinis kuras liko maždaug vienu procentiniu punktu žemiau.

    Tai ryškus pokytis, turint omenyje, kad nuo 2000 metais priimto Atsinaujinančios energijos įstatymo vėjo ir saulės dalis Vokietijos gamyboje išaugo apie 42 proc. Tuo pat metu anglis, ilgą laiką laikyta svarbiausiu, bet taršiausiu energijos šaltiniu, nuo daugiau nei pusės gamybos smuko iki maždaug 21 proc.

    Šis poslinkis stiprina lūkesčius, kad anglies atsisakymas gali įvykti anksčiau nei numatyta dabar galiojančiame grafike iki 2038 metų. Vis dėlto Vokietijos atvejį komplikuoja ir tai, kad šalis jau užbaigė branduolinės energetikos etapą, o tai reiškia mažiau stabilios bazinės generacijos sistemoje.

    Neigiamos kainos – augantis galvos skausmas

    Nors atsinaujinantys šaltiniai didina energetinę nepriklausomybę ir mažina emisijas, rinka vis dažniau susiduria su neigiamomis didmeninėmis elektros kainomis. Tai nutinka, kai pasiūla viršija paklausą, o dalis gamintojų už elektrą faktiškai turi primokėti, kad ją priimtų tinklas.

    Vėjo ir saulės gamyba priklauso nuo oro sąlygų, todėl pikinė generacija ne visada sutampa su vartojimu. Dėl to dažnėja gamybos ribojimas, kai elektrinių operatoriai laikinai sumažina galią arba visai išjungia parkus, ypač tais atvejais, kai gaminti tampa ekonomiškai nenaudinga.

    2026 metų pirmąjį pusmetį Vokietijoje komercinis gamybos ribojimas, vertinant pagal elektros kiekį, išaugo apie 20 proc. – nuo 1 216 iki 1 463 GWh. Tuo pat metu neigiamų kainų valandų skaičius mažėjo nuo 389 iki 299, o tai rodo, kad problema siejasi ne tik su kainų epizodais, bet ir su sistemos bei paskatų dizainu.

    Kodėl elektrifikacija stringa?

    Vienas iš būdų mažinti išjunginėjimų poreikį – didinti elektros vartojimą tada, kai jos gausu, tai yra spartinti elektrifikaciją. Tačiau Vokietijoje šią kryptį lydėjo prieštaringi sprendimai: atsisakyta teisėkūros iniciatyvų, kurios būtų spartinusios pastatų šildymo perėjimą prie mažiau taršių technologijų.

    Paradoksalu, kad šilumos siurbliai rinkoje vis tiek stiprėja. 2025 metais jie sudarė beveik pusę visų naujų šildymo sistemų pardavimų – 48 proc., o pardavimai siekė 299 000 vienetų, o 2026 metų pirmąjį ketvirtį augo dar 34 proc., palyginti su tuo pačiu 2025 metų laikotarpiu.

    Kitas silpnas taškas – išmaniųjų skaitiklių diegimas. Skelbiama, kad 2024 metais pažangius išmaniuosius skaitiklius turėjo tik apie 2 proc. namų ūkių, todėl daliai vartotojų sudėtinga pasinaudoti lanksčiais tarifais ir automatiškai perkelti vartojimą į valandas, kai elektra pigesnė arba jos perteklius didžiausias.

    Ekspertai pabrėžia, kad ateinančiais metais Vokietijai teks vienu metu spręsti kelias užduotis: sparčiau plėsti tinklus ir kaupimo pajėgumus, tobulinti rinkos taisykles bei kurti realias paskatas vartotojams ir verslui vartoti elektrą tada, kai ją efektyviausia gaminti. Priešingu atveju atsinaujinančios energetikos sėkmę ir toliau lydės brangiai kainuojantys gamybos ribojimai.

  • Polenergia akcijų supirkimas: 13,4 eurų kaina kelia ginčą, o rinka tikisi didesnio pasiūlymo

    Didžiausi Polenergijos akcininkai BIF IV Europe Holdings Limited ir Mansa Investments, kartu valdantys 77,88 proc. bendrovės akcijų, paskelbė kvietimą supirkti likusias akcijas. Už vieną akciją siūloma 59,10 zlotų, tai yra apie 13,4 euro, o sandorio vertė gali siekti maždaug 227 mln. eurų.

    Bendrovės valdyba teigia, kad pasiūlyta kaina atitinka sąžiningą vertę, tačiau rinkos elgsena rodo atsargesnį požiūrį. Analitikai neatmeta, kad kaina gali būti koreguojama, nes investuotojai, ypač instituciniai, linkę reikalauti didesnės premijos už pasitraukimą iš biržos.

    Rinka mato per mažą premiją

    Po kvietimo paskelbimo Polenergijos akcijų kaina Varšuvos biržoje buvo aukštesnė už siūlomą supirkimo kainą, o tai dažnai interpretuojama kaip signalas, kad investuotojai tikisi pagerinto pasiūlymo. Kai supirkimo kaina nesiekia rinkos kainos, daliai akcininkų ekonomiškai nenaudinga parduoti, nebent tikimasi greito sandorio užbaigimo ar sumažėjusios rizikos.

    Rinkoje taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, kad siūloma premija, palyginti su ankstesniais laikotarpiais, nėra didelė, todėl mažesni akcininkai gali nesutikti su pasitraukimo iš biržos sąlygomis. Energetikos sektoriuje vertinimai stipriai priklauso nuo vėjo projektų prielaidų, elektros kainų lūkesčių, reguliavimo ir kapitalo kaštų, todėl derybų erdvės paprastai lieka.

    Kodėl siekiama pasitraukti iš biržos

    Supirkimo tikslas – sukaupti likusias akcijas ir vėliau išbraukti Polenergiją iš Varšuvos vertybinių popierių biržos. Toks sprendimas dažniausiai siejamas su noru turėti daugiau lankstumo priimant ilgalaikius investicinius sprendimus, mažinant viešos bendrovės atskaitomybės kaštus ir išvengiant kasdienių rinkos svyravimų įtakos.

    Polenergijos atveju papildomą reikšmę turi planuojami didelės apimties energetikos projektai, kuriems būdingas ilgas pasirengimo laikotarpis ir jautrumas palūkanų normoms bei tiekimo grandinių kainoms. Tokiose situacijose kontrolę stiprinantys akcininkai dažnai siekia aiškesnės sprendimų grandinės ir paprastesnio finansavimo modelio.

    Nuo ko priklausys kvietimo sėkmė

    Vienas pagrindinių veiksnių – institucinių investuotojų pozicija, nes reikšmingus paketus valdo pensijų fondai. Jei fondai nuspręs, kad pasiūlymas neatspindi potencialo ar alternatyvios vertės, kvietimas gali nesurinkti pakankamo kiekio akcijų, o tai reikštų, kad išbraukimo planas nusikeltų.

    Ši istorija turi ir precedentą: ankstesni bandymai supirkti akcijas ne visada baigdavosi sėkmingai, kai kaina rinkai pasirodydavo per žema. Dėl to investuotojai dabar atidžiai vertina, ar kvietimo teikėjai yra pasiryžę didinti pasiūlymą, kad sandoris būtų užbaigtas šį kartą.

    Numatyta, kad akcijų pardavimo paraiškos bus priimamos nuo 2026 metų liepos 14 dienos iki 2026 metų rugpjūčio 12 dienos, o pats įsigijimas planuojamas 2026 metų rugpjūčio 17 dieną ir atsiskaitymas 2026 metų rugpjūčio 19 dieną. Kvietimo teikėjai taip pat pasilieka teisę terminus pratęsti.

    Finansiniai rezultatai rodo, kad bendrovė veikia kintančioje aplinkoje: 2026 metų pirmąjį ketvirtį grupės pajamos siekė apie 209 mln. eurų, o grynasis pelnas – apie 14,6 mln. eurų. Prieš metus pajamos buvo apie 272 mln. eurų, o grynasis pelnas – apie 9,8 mln. eurų, tad pelningumas pagerėjo, nors apyvarta sumažėjo.

    Galutinis atsakymas, ar 13,4 eurų už akciją yra pakankama kaina, paaiškės iš rinkos sprendimo: jei akcijų nepavyks surinkti, spaudimas didinti pasiūlymą išliks. Jei pasiūlymas bus priimtas, Polenergija gali žengti į privatų etapą, kuriame strateginiai sprendimai bus priimami be biržos kasdienybės.

  • Kinija įrengė 16 MW plūduriuojančią vėjo turbiną: rekordas jūroje ir netikėtas poveikis ekosistemai

    Kinija įrengė 16 MW plūduriuojančią vėjo turbiną: rekordas jūroje ir netikėtas poveikis ekosistemai

    Kinija prie Guangdongo provincijos krantų pradėjo eksploatuoti, kaip skelbiama, didžiausios galios vieno įrenginio plūduriuojančią jūrinę vėjo turbiną. 16 megavatų galios įrenginys pastatytas maždaug 69 kilometrų atstumu nuo kranto, vandenyse, kur dugnas per gilus tradicinėms fiksuoto pagrindo konstrukcijoms.

    Tokio tipo projektai tampa svarbia pasaulinės energetikos kryptimi, nes plūduriuojančios turbinos leidžia išnaudoti gilesnių vandenų zonas, kur vėjai paprastai yra stipresni ir pastovesni. Tai ypač aktualu regionams, kuriuose kontinentinis šelfas greitai stačiai leidžiasi į gylį.

    Kaip laikosi toks milžinas?

    Šio projekto kūrėjai naudojo specialią švartavimo sistemą: platforma stabilizuojama kelių taškų tvirtinimu, įskaitant siurbiamuosius inkarus, grandines ir sintetinius lynus, o stabilumui palaikyti taikoma automatinė balastavimo sistema. Tokia inžinerija reikalinga, kad įrenginys atlaikytų dideles bangas ir audrų apkrovas atviroje jūroje.

    Ne mažiau svarbi dalis yra dinaminis povandeninis elektros kabelis, kuriuo energija perduodama į krantą ir kuris turi atlaikyti nuolatinį platformos judėjimą. Plūduriuojančiose vėjo elektrinėse būtent kabelių patikimumas ir jų priežiūros sprendimai laikomi vienu sudėtingiausių technologinių klausimų.

    Kiek elektros gali pagaminti?

    Skelbiama, kad įrenginys per metus gali pagaminti apie 44 650 000 kilovatvalandžių elektros energijos. Toks kiekis, priklausomai nuo namų ūkių vartojimo įpročių ir šalies statistikos, gali reikšti energiją keliems tūkstančiams namų ūkių per metus.

    Ekspertai pažymi, kad tiesioginiai palyginimai tarp skirtingų šalių namų ūkių dažnai klaidina, nes vieno būsto elektros suvartojimas smarkiai skiriasi. Todėl reikšmingiausias rodiklis yra pati metinė gamyba ir tai, kad didelės galios vieno įrenginio platforma gali sumažinti infrastruktūros vienetų skaičių, kurio reikia tam pačiam gamybos tikslui pasiekti.

    Netikėtas reiškinys po vandeniu

    Kartu su energetine nauda vis dažniau aptariamas ir aplinkosauginis aspektas: jūrinės konstrukcijos neretai sukelia vadinamąjį dirbtinio rifo efektą. Ant plieninių paviršių greitai įsikuria dumbliai, moliuskai ir kiti organizmai, o tai gali pritraukti žuvis ir suformuoti lokalią maitinimosi grandinę ten, kur anksčiau dominavo atvira smėlio ar dumblo teritorija.

    Mokslininkai pabrėžia, kad šis efektas nėra vienareikšmis. Vienose vietose tai gali padidinti biologinę įvairovę ir sukurti daugiau slėptuvių, kitose gali lemti rūšių persiskirstymą ar sudaryti palankesnes sąlygas invazinėms rūšims.

    Be to, veikiančių jūrinių vėjo parkų teritorijose dažnai atsiranda žvejybos ribojimai, todėl aplink atramas gali formuotis savotiškos „ramybės zonos“, kur tralavimas nevyksta. Tai kai kuriais atvejais vertinama kaip papildomas veiksnys, galintis turėti įtakos vietinių išteklių atsikūrimui, tačiau galutiniams vertinimams reikalingi ilgesnės trukmės stebėjimai.

    Plūduriuojančios vėjo energetikos plėtra spartėja, o Kinijos 16 megavatų projektas rodo, kad rinka juda link didesnių vienetų ir sudėtingesnių sprendimų atviroje jūroje. Kartu didėja ir poreikis tiksliai įvertinti, kaip tokios konstrukcijos keičia jūrų ekosistemas, kad energetikos proveržis būtų suderintas su gamtos apsauga.