CP v2

Tag: Vėžio prevencija

  • 5 infekcijos, kurios tyliai didina vėžio riziką: mokslininkai įvardijo, ką būtina žinoti

    5 infekcijos, kurios tyliai didina vėžio riziką: mokslininkai įvardijo, ką būtina žinoti

    Vėžio prevenciją dažniausiai siejame su rūkymu, alkoholiu, antsvoriu ar fizinio aktyvumo stoka. Tačiau vis daugiau įrodymų rodo, kad dalį piktybinių navikų sukelia ir ilgai užsitęsusios infekcijos, ypač kai jos lieka nediagnozuotos ar negydomos.

    Tarptautinės vėžio tyrimų agentūros (IARC) analizė, publikuota žurnale The Lancet Oncology, rodo, kad 2024 metais apie 2,3 mln. naujų vėžio atvejų pasaulyje, arba maždaug 12 proc. visų naujų diagnozių, galėjo būti siejami su infekcijomis. Didžioji dalis šio skaičiaus tenka keliems pagrindiniams sukėlėjams.

    Helicobacter pylori ir skrandis

    Viena svarbiausių su vėžiu siejamų bakterijų yra Helicobacter pylori. Ji kolonizuoja skrandžio gleivinę ir dažnai nesukelia ryškių simptomų, todėl žmogus gali metų metus nežinoti, kad yra užsikrėtęs.

    Ilgalaikė infekcija didina lėtinio gastrito ir opaligės riziką, o daliai žmonių ilgainiui gali prisidėti ir prie skrandžio vėžio išsivystymo. Pasauliniais vertinimais ši bakterija kasmet siejama su maždaug 850 000 vėžio atvejų, daugiausia skrandžio.

    Svarbu tai, kad vien H. pylori nustatymas dar nereiškia vėžio diagnozės, tačiau ankstyvas nustatymas ir gydymas gali sumažinti riziką. Europos kovos su vėžiu kodeksas pabrėžia, kad infekcijos gydymas dar iki pažengusių gleivinės pakitimų gali būti reikšminga prevencijos priemonė.

    HPV, HBV, HCV ir EBV

    Kitas itin reikšmingas veiksnys yra žmogaus papilomos virusas (HPV) – tai ne vienas virusas, o maždaug 200 tipų grupė. Dauguma lytiškai aktyvių žmonių bent kartą gyvenime susiduria su HPV, o organizmas dažnai infekciją pašalina savaime.

    Problema kyla tuomet, kai aukštos rizikos tipų infekcija užsitęsia: tai didina ikivėžinių pakitimų ir vėžio tikimybę. Skaičiuojama, kad HPV pasaulyje siejamas maždaug su 730 000 vėžio atvejų per metus, įskaitant gimdos kaklelio, išangės, varpos, vulvos, makšties, taip pat dalį burnaryklės navikų.

    Didelę prevencinę reikšmę turi skiepai nuo HPV ir reguliari gimdos kaklelio patikra. Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, visuomenės sveikatos specialistai akcentuoja, kad skiepijimas ir patikra papildo vienas kitą, o ne konkuruoja tarpusavyje.

    Ne mažiau svarbūs ir hepatito virusai. Hepatito B virusas (HBV) ir hepatito C virusas (HCV) gali sukelti lėtinį kepenų uždegimą, ilgainiui lemti cirozę ir didinti kepenų ląstelių karcinomos riziką, kuri yra dažniausia pirminio kepenų vėžio forma.

    Pagal IARC ankstesnius vertinimus HBV kasmet buvo siejamas su apie 380 000 vėžio atvejų, o HCV – su maždaug 160 000, daugiausia kepenų vėžio. Nuo HBV yra veiksminga vakcina, o HCV vakcinos šiuo metu nėra, tačiau šiuolaikinis antivirusinis gydymas daugeliu atvejų leidžia pasiekti visišką išgijimą ir sumažinti ilgalaikių komplikacijų riziką.

    Į šį penketuką patenka ir Epsteino–Barro virusas (EBV). Juo, IARC duomenimis, yra užsikrėtę apie 95 proc. suaugusiųjų pasaulyje, tačiau daugumai žmonių infekcija nesukelia onkologinių ligų.

    Vis dėlto EBV siejamas su kai kuriais limfomų tipais ir nosiaryklės vėžiu, o globaliai jam priskiriama apie 240 000 vėžio atvejų per metus. Tai dar kartą primena, kad riziką lemia ne vien pats sukėlėjas, bet ir infekcijos trukmė, imuninės sistemos būklė bei kiti veiksniai.

    Ką tai reiškia prevencijai?

    Ekspertai pabrėžia, kad infekcijos yra svarbus, bet tik vienas iš vėžio rizikos veiksnių. Prie vėžio vystymosi taip pat prisideda rūkymas, alkoholio vartojimas, nutukimas, ultravioletinė spinduliuotė, oro tarša, kai kurie profesiniai veiksniai ir genetika.

    Pasaulio sveikatos organizacija yra nurodžiusi, kad apie 10 proc. vėžio atvejų 2022 metais galėjo būti susiję su kancerogeninėmis infekcijomis, o naujesni 2024 metų vertinimai rodo didesnę dalį. Praktinė išvada paprasta: vakcinacija, patikra, savalaikis gydymas ir infekcijų kontrolė gali būti reali, apčiuopiama vėžio prevencijos dalis.

    Jei kyla įtarimų dėl infekcijos ar yra rizikos veiksnių, gydytojai rekomenduoja ne atidėlioti, o pasitarti su šeimos gydytoju dėl tyrimų ir, jei reikia, gydymo plano. Ankstyvas problemos nustatymas daugeliu atvejų yra svarbiausias žingsnis mažinant ilgalaikes pasekmes.

  • Kate grįžta į viešumą po ligos: 2 įvaizdžiai ir žinutės apie vėžį bei psichikos sveikatą

    Kate grįžta į viešumą po ligos: 2 įvaizdžiai ir žinutės apie vėžį bei psichikos sveikatą

    Velso princesė Kate po vasaros pertraukos pamažu grįžta prie oficialių pareigų, o pirmieji jos pasirodymai sulaukė didelio dėmesio. Kartu su princu Williamu ji dalyvavo sūnaus princo George’o mokslo pradžios proga, taip simboliškai pažymėdama sugrįžimą į įprastą darbotvarkę.

    Jos sugrįžimas sutapo su atsinaujinusiu susidomėjimu britų karališkąja šeima ir viešomis diskusijomis apie jos narių santykius. Vis dėlto Kate į komentarus nesileido ir dėmesį nukreipė į temas, su kuriomis pastaraisiais metais siejama vis dažniau: onkologinių ligų prevenciją, sveikimą ir emocinę gerovę.

    Ypatingu momentu tapo jos vizitas Londono ligoninėje Royal Marsden, kurioje ji pati gydėsi po onkologinės diagnozės, apie kurią pranešta 2024 metais. 2025 metų sausį Kate viešai paskelbė, kad liga yra remisijoje, o nuo tada jos pasirodymai vis dažniau susiję su pacientų patirtimi ir paramos iniciatyvomis.

    Royal Marsden ligoninėje princesė susitiko su medikais, personalu, pacientais ir jų artimaisiais. Pokalbiuose akcentuota holistinės onkologinės pagalbos svarba, kai klinikinis gydymas derinamas su psichologine, emocine ir fizine parama, o sveikimo kelias suprantamas plačiau nei vien medicininės procedūros.

    „Buvo labai prasminga susitikti su pacientais, personalu ir šeimomis Royal Marsden ligoninėje ir išgirsti jų holistinės pagalbos viziją“, – sakė Kate.

    Šiame kontekste dėmesio sulaukė ir jos pasirinktas ryškiai žalios spalvos įvaizdis, kuris viešojoje erdvėje buvo perskaitytas kaip subtili vilties ir atsinaujinimo nuoroda. Karališkosios šeimos komunikacijoje apranga dažnai tampa papildomu pasakojimo sluoksniu, kai detalės parenkamos ne vien pagal protokolą, bet ir pagal žinutę.

    Po kelių dienų Kate kartu su princu Williamu pasirodė Liverpulyje, kur lankėsi sporto bendruomenėje, o proga tapo Pasaulinė savižudybių prevencijos diena. Renginyje pristatytas sporto žmonėms skirtas prevencijos gidas, o Williamas pabrėžė, kad savižudybių tema paliečia šeimas ir bendruomenes, todėl pagalba turi būti lengviau pasiekiama.

    Šį kartą Kate vilkėjo mėlyną kostiumą, o didžiausią simbolinį krūvį turėjo aksesuarai. Ypač išskirti žvaigždės motyvo auskarai, susiję su asmenine istorija ir atminimu, o jų pasirinkimas viešame renginyje sustiprino žinutę apie psichikos sveikatos svarbą.

    Pastaruoju metu Jungtinėje Karalystėje vis daugiau dėmesio skiriama ankstyvai emocinių sunkumų atpažinimo kultūrai, o sportas dažnai įvardijamas kaip erdvė, kurioje jauni žmonės gali gauti bendruomenės palaikymą. Tokios iniciatyvos rodo tendenciją jungti viešą žinomumą, praktinius įrankius ir realią pagalbos infrastruktūrą.

    Dvi naujausios Kate viešos išvykos parodė jos grįžimą ne tik į protokolinę rutiną, bet ir į kryptingą darbotvarkę, kurioje dominuoja sveikatos temos. Onkologinių ligų prevencija, sveikimo procesas ir psichikos sveikata šalia karališkųjų pareigų tampa aiškiai matoma jos veiklos ašimi.

  • Mokslininkai rado ryšį: antioksidantų gausi mityba siejama su retesniu gimdos kaklelio vėžiu

    Mokslininkai rado ryšį: antioksidantų gausi mityba siejama su retesniu gimdos kaklelio vėžiu

    Gimdos kaklelio vėžys išlieka viena dažniausių moterų onkologinių ligų pasaulyje, o didžiausią riziką lemia užsitęsusi infekcija didelės rizikos žmogaus papilomos virusu (ŽPV). Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 2022 metais nustatyta apie 660 000 naujų atvejų, o apie 350 000 moterų mirė nuo šios ligos.

    Naujas tyrimas atkreipė dėmesį į galimą mitybos vaidmenį. 2026 metų rugpjūčio 19 dieną paskelbtoje analizėje mokslininkai nagrinėjo, ar su maistu gaunamų antioksidantų kiekis siejasi su gimdos kaklelio vėžio paplitimu.

    Kas buvo tiriama?

    Analizei panaudoti JAV gyventojų sveikatos ir mitybos tyrimo NHANES 2003–2018 metų duomenys. Galutinėje imtyje buvo 1 044 moterys, iš jų 174 nurodė gimdos kaklelio vėžio istoriją, o 870 pateko į kontrolinę grupę.

    Tyrėjai nesirinko vieno produkto ar vienos „stebuklingos“ medžiagos. Jie taikė sudėtinį mitybos antioksidantų indeksą, kuris apėmė bendrą šešių grupių medžiagų suvartojimą: vitaminų A, C ir E, karotenoidų, cinko bei seleno.

    Ką parodė rezultatai?

    Rezultatai parodė statistinę sąsają: didesnis antioksidantų indeksas buvo siejamas su retesniu gimdos kaklelio vėžio paplitimu. Skaičiuota, kad indeksui padidėjus vienu punktu, fiksuotas apie 11,4 proc. mažesnis ligos dažnis tiriamoje populiacijoje.

    Lyginant kraštutines grupes, tarp daugiausiai ir mažiausiai antioksidantų su maistu gaunančių moterų skirtumas buvo ryškesnis. Daugiausiai antioksidantų vartojusių dalyvių grupėje gimdos kaklelio vėžys buvo fiksuojamas apie 55,8 proc. rečiau nei mažiausio indekso grupėje.

    Ką tai reiškia praktikoje?

    Svarbu pabrėžti, kad toks tyrimas rodo ryšį, bet neįrodo priežastinio poveikio. Kadangi analizė buvo skerspjūvio tipo, mityba ir ligos istorija vertintos panašiu metu, todėl neaišku, kaip dalyvės maitinosi prieš daugelį metų ir ar dalis jų nekeitė įpročių jau po diagnozės.

    Be to, mitybos duomenys buvo surinkti 24 valandų mitybos apklausa, kuri ne visada tiksliai atspindi ilgalaikius įpročius. Dėl šių priežasčių išvadų nereikėtų interpretuoti kaip rekomendacijos vartoti dideles vitaminų ar mikroelementų dozes papildų pavidalu.

    Antioksidantų šaltiniai dažnai yra kasdieniai produktai. Vitaminas C ir karotenoidai dažniausiai gaunami su vaisiais ir daržovėmis, vitaminas E siejamas su riešutais, sėklomis ir augaliniais aliejais, o cinkas ir selenas randami grūdinėse kultūrose, ankštinėse daržovėse, riešutuose, sėklose bei gyvūninės kilmės produktuose.

    Gydytojai pabrėžia, kad gimdos kaklelio vėžio prevencijos pagrindas išlieka ŽPV vakcinacija ir patikros programos. Lietuvoje gimdos kaklelio vėžio prevencijoje ypač svarbūs reguliarūs tyrimai, nes ankstyvi pokyčiai dažnai nesukelia simptomų, tačiau gali būti aptikti ir sėkmingai gydomi.

    Sveika, įvairi mityba gali būti svarbi bendros sveikatos dalis ir potencialiai prisidėti prie mažesnio uždegimo bei oksidacinio streso. Vis dėlto ji negali pakeisti patikros ir skiepų, kurie laikomi efektyviausiomis priemonėmis mažinant gimdos kaklelio vėžio naštą.

  • Mokslininkai įspėja: per karšta arbata ir kava gali didinti vėžio riziką – štai įprotis, kurį keiskite

    Įprotis gerti labai karštą arbatą ar kavą gali būti susijęs su didesne stemplės vėžio rizika, rodo Oksfordo universiteto mokslininkų atlikta didelės apimties analizė. Tyrėjai vertino maždaug 980 000 Jungtinės Karalystės gyventojų duomenis ir ieškojo sąsajų tarp gėrimų temperatūros, vartojimo dažnio bei onkologinių susirgimų.

    Nustatyta, kad žmonėms, kurie savo gėrimus apibūdino kaip geriamus karštus, stemplės vėžio rizika buvo apie 1,7 karto didesnė nei tiems, kurie rinkosi šiltus gėrimus. Tie, kurie gėrė labai karštus gėrimus, riziką turėjo beveik tris kartus didesnę, palyginti su šiltus gėrimus geriančiais dalyviais.

    Tyrimas daugiausia siejamas su plokščialąsteliniu stemplės vėžiu, kuris kai kuriose pasaulio šalyse sudaro didelę dalį šio organo piktybinių navikų atvejų. Aiškios sąsajos tarp gėrimų temperatūros ir stemplės adenokarcinomos mokslininkai nenustatė, todėl pabrėžiama, kad skirtingos stemplės vėžio formos gali turėti nevienodus rizikos veiksnius.

    Rizika didėjo ne tik dėl temperatūros, bet ir dėl vartojimo intensyvumo. Didesni rodikliai buvo fiksuojami ir tarp tų, kurie per dieną išgerdavo šešis ar daugiau karštų gėrimų, palyginti su žmonėmis, kurie jų vartojo mažiau.

    Svarbi detalė ta, kad tyrimo metu tiksli gėrimų temperatūra nebuvo matuojama, todėl vertinimas rėmėsi pačių dalyvių įpročių aprašymu. Vis dėlto ankstesnė tarptautinių ekspertų vertinimo praktika rodo kryptį: gėrimai, kurių temperatūra viršija 65 laipsnius Celsijaus, yra priskiriami prie tokių, kurie tikėtina didina vėžio riziką.

    „Tai didžiausias tokio pobūdžio tyrimas Jungtinėje Karalystėje, kur daugelis žmonių kasdien geria arbatą ir kavą. Jis papildo turimus įrodymus, kad labai karšti gėrimai gali didinti plokščialąstelinio stemplės vėžio riziką“, – sakė tyrimo autorė daktarė Keren Papjė iš Oxford Population Health.

    Mokslininkai galimą mechanizmą sieja su terminiam poveikiui jautria stemplės gleivine. Labai karšti gėrimai gali sukelti pasikartojančius mikropažeidimus, o nuolatinis dirginimas laikomas vienu iš veiksnių, galinčių prisidėti prie piktybinių pakitimų atsiradimo.

    Specialistai nesiūlo atsisakyti arbatos ar kavos, tačiau rekomenduoja koreguoti įprotį, kuris dažnai atrodo nekaltas. Paprasčiausias žingsnis – negerti iš karto po užplikymo ir leisti gėrimui atvėsti iki maloniai šiltos temperatūros.

    Vėžio prevencijos kontekste ekspertai taip pat pabrėžia, kad stemplės vėžio riziką reikšmingai didina rūkymas ir dažnas alkoholio vartojimas. Todėl, net jei gėrimų temperatūra yra vienas iš galimų rizikos veiksnių, didžiausią poveikį bendrai rizikai dažnai daro būtent žalingų įpročių visuma.

    Tyrėjai akcentuoja, kad ateityje reikėtų daugiau darbų, kuriuose būtų tiksliai matuojama gėrimų temperatūra ir vertinamas realus vartojimo elgesys. Tai padėtų aiškiau nustatyti ribą, nuo kurios rizika pradeda pastebimai augti, ir suformuluoti dar tikslesnes rekomendacijas visuomenei.

  • Mokslininkai nustatė: mažiau cukraus pirmosiomis 1 000 dienų gali mažinti vėžio riziką

    Mokslininkai nustatė: mažiau cukraus pirmosiomis 1 000 dienų gali mažinti vėžio riziką

    Naujas mokslinis tyrimas rodo, kad mažesnis cukraus kiekis nėštumo metu ir per pirmuosius dvejus vaiko gyvenimo metus gali būti siejamas su mažesne kai kurių vėžio formų rizika suaugus. Ryškiausias ryšys fiksuotas su kepenų vėžiu, tačiau signalų matyti ir kitoms dažnesnėms diagnozėms.

    Mokslininkai pabrėžia, kad kalbama ne apie saldumynų draudimą, o apie saikingumą jautriausiu vystymosi laikotarpiu. Pirmosios 1 000 dienų nuo pastojimo iki antrojo gimtadienio laikomos kritišku langu, kai formuojasi medžiagų apykaita, imuninės sistemos reakcijos ir ilgalaikiai mitybos įpročiai.

    Netikėta proga palyginti dvi kartas

    Tokio masto eksperimentų su kūdikiais atlikti neįmanoma dėl etikos, todėl tyrėjai pasinaudojo istorine situacija Jungtinėje Karalystėje. Po Antrojo pasaulinio karo cukrus buvo normuojamas, o 1953 metų rugsėjį apribojimams pasibaigus suvartojimas per trumpą laiką smarkiai išaugo.

    Dėl šio lūžio atsirado reta galimybė palyginti žmones, kurių ankstyvojo gyvenimo cukraus aplinka skyrėsi. Vieni gimė ir augo laikotarpiu, kai cukraus buvo mažiau, o kiti jau tada, kai jo tapo lengviau gauti.

    Mažesnis ryšys su keliais vėžiais

    Tyrimo autoriai analizavo daugiau nei 64 000 Jungtinėje Karalystėje gimusių žmonių duomenis, apimančius 1951–1956 metų gimimo laikotarpį. Rezultatai parodė, kad ilgesnis cukraus ribojimas ankstyvame amžiuje buvo susijęs su mažesne tikimybe susirgti krūties, prostatos, kepenų, storosios ir tiesiosios žarnos bei plaučių vėžiu.

    Stipriausias ryšys fiksuotas kepenų vėžio atveju, kai rizika buvo mažesnė apie 69 proc., o krūties vėžio atveju apie 36 proc. Mokslininkai atkreipė dėmesį, kad skirtumai išryškėjo tik po daugelio metų, todėl ankstyvos mitybos poveikis gali būti ilgalaikis.

    Kas galėtų paaiškinti šį ryšį?

    Tyrėjai taip pat aptiko biologinių rodiklių, galinčių sietis su lėtesniu biologiniu senėjimu. Žmonėms, kurie ankstyvoje vaikystėje vartojo mažiau cukraus, dažniau nustatytos ilgesnės telomeros, kurios laikomos vienu iš ląstelių senėjimo žymenų.

    Be to, šioje grupėje fiksuotas mažesnis granzimo B lygis. Tai fermentas, kurį gamina imuninės sistemos ląstelės, o jo padidėjimas gali rodyti ilgalaikį imuninės sistemos apkrovimą.

    Mokslininkai pabrėžia ir elgsenos veiksnį: ankstyvosios skonio patirtys gali formuoti pasirinkimus vėlesniame amžiuje. Tyrime pastebėta tendencija, kad vaikystėje mažiau cukraus gavę žmonės suaugę dažniau rinkosi mažiau saldų ir įvairesnį maistą, o tai taip pat gali prisidėti prie mažesnės lėtinių ligų rizikos.

    Vis dėlto tyrimo rezultatai rodo sąsajas, o ne galutinai įrodo priežastinį ryšį, todėl išvados turėtų būti vertinamos atsargiai. Praktinis signalas tėvams ir būsimoms mamoms išlieka aiškus: mažiau pridėtinio cukraus ankstyviausiu laikotarpiu gali būti viena paprastų, ilgalaikei sveikatai palankių strategijų.

  • Ne širdis ir ne smegenys: šis organas gali lemti ilgaamžiškumą ir riziką mirti

    Ne širdis ir ne smegenys: šis organas gali lemti ilgaamžiškumą ir riziką mirti

    Ilgą laiką ilgaamžiškumas dažniausiai buvo siejamas su širdies ir smegenų sveikata, tačiau vis daugiau duomenų rodo, kad lemiamas gali būti imuninės sistemos „mokymo centras“ – užkrūčio liauka, dar vadinama grąžą. Būtent čia bręsta T limfocitai, padedantys atpažinti virusus, bakterijas ir pakitusias, į vėžį linkusias ląsteles.

    Užkrūčio liauka sparčiausiai aktyvi vaikystėje ir paauglystėje, o po lytinės brandos ima mažėti. Su amžiumi jos audinys palaipsniui pakeičiamas riebaliniu, todėl naujų T limfocitų „gamyba“ silpsta, o organizmui darosi sunkiau kurti ilgalaikę imuninę atmintį ir greitai reaguoti į grėsmes.

    Naujesnė mokslinė kryptis pabrėžia, kad skirtingi organai gali senti nevienodu tempu, ir tai turi tiesioginių pasekmių ligų rizikai. Tyrimai, kuriuose biologinis amžius vertinamas pagal kraujyje randamus baltymus, rodo, kad pagreitėjęs konkretaus organo senėjimas siejamas su didesne to organo ligų tikimybe ir didesne ankstyvos mirties rizika.

    Ypač daug dėmesio sulaukė didelės apimties analizės, kuriose užkrūčio liaukos būklė vertinta vaizdiniais tyrimais, o rizikos veiksniai, tokie kaip amžius, lytis, rūkymas ir gretutinės ligos, suvaldyti statistiškai. Tokiuose darbuose DI metodai padėjo apdoroti didelius duomenų kiekius ir ieškoti ryšių, kurių tradicinė analizė gali nepastebėti.

    Rezultatai leidžia daryti praktinę išvadą: suaugusio žmogaus užkrūčio liaukos „jaunumas“ gali būti susijęs su mažesne bendrąja mirtingumo rizika per ilgą stebėseną. Taip pat fiksuojamos sąsajos su mažesne kai kurių onkologinių ligų, įskaitant plaučių vėžį, rizika, nors mokslininkai pabrėžia, kad ryšiai nebūtinai reiškia tiesioginę priežastį ir pasekmę.

    Imuninė sistema svarbi ne tik kovojant su infekcijomis. Ji dalyvauja šalinant pažeistas ląsteles, kontroliuojant lėtinį uždegimą ir vykdant vadinamąją navikų priežiūrą, kai organizmas atpažįsta ir stabdo pavojingai pakitusias ląsteles.

    Senstant imunitetui dažnėja reiškinys, vadinamas imunoseneškumu, kai atsakas į infekcijas ir skiepus silpnėja, o organizme lengviau įsiplieskia ilgalaikis mažo intensyvumo uždegimas. Būtent toks foninis uždegimas siejamas su ateroskleroze, 2 tipo cukriniu diabetu, neurodegeneracinėmis ligomis ir dalimi vėžio atvejų.

    Nors patikimos, rutiniškai taikomos terapijos, galinčios „atjauninti“ užkrūčio liauką, kol kas nėra, vyksta intensyvūs tyrimai. Tiriamos audinių regeneraciją veikiančios kryptys, imuninę signalizaciją moduliuojantys sprendimai ir eksperimentiniai metodai, įskaitant kamieninių ląstelių taikymo galimybes, tačiau tai dar nėra standartinė klinikinė praktika.

    Specialistai pabrėžia, kad net ir atsiradus naujoms technologijoms, ilgaamžiškumo pagrindas išliks kasdieniai įpročiai. Reguliarus fizinis aktyvumas siejamas su mažesniu lėtiniu uždegimu, geresniu metabolizmu ir stipresniu imunitetu, o rūkymo atsisakymas išlieka vienu svarbiausių sprendimų, mažinančių plaučių ligų ir vėžio riziką.

    Mitybos požiūriu dažniausiai rekomenduojamas įvairus racionas, kuriame dominuoja daržovės, vaisiai, pilno grūdo produktai, ankštiniai, žuvis ir nesočiosios riebalų rūgštys. Tokia mityba padeda palaikyti normalesnį uždegimo lygį ir suteikia mikroelementų, reikalingų imuninėms ląstelėms sklandžiai veikti.

  • Alkoholis siejamas su 7 vėžio rūšimis: medikai įspėja – riziką didina net mažos dozės

    Alkoholis priskiriamas prie veiksnių, didinančių riziką susirgti keliomis onkologinėmis ligomis, o saugios jo dozės, vertinant vėžio prevenciją, nėra. Sveikatos ekspertai pabrėžia, kad rizika gali augti net vartojant nedidelius kiekius, nepriklausomai nuo to, ar renkamasi alus, vynas, ar stiprieji gėrimai.

    Tarptautinės sveikatos institucijos alkoholį sieja su mažiausiai septynių rūšių vėžiu: krūties, storosios žarnos ir tiesiosios žarnos, burnos ertmės, ryklės, gerklų, stemplės ir kepenų. Rizika nėra vienoda visiems, ją lemia vartojimo dažnis, kiekiai, genetika, bendra sveikatos būklė ir kiti įpročiai.

    Vienas pagrindinių mechanizmų – alkoholiui organizme skylant susidarantis acetaldehidas, laikomas toksiška ir kancerogenine medžiaga. Jis gali pažeisti ląstelių DNR ir trikdyti natūralius DNR taisymo procesus, o tai ilgainiui didina piktybinių pakitimų tikimybę.

    Alkoholis taip pat siejamas su hormonų pusiausvyros pokyčiais: pavyzdžiui, gali didėti estrogenų koncentracija, o tai svarbu vertinant krūties vėžio riziką. Be to, vartojant alkoholį silpnėja gleivinių apsauginės funkcijos, todėl burnos ertmės ir gerklės audiniai gali tapti jautresni kitiems kancerogenams.

    Gydytojai atkreipia dėmesį į ypač pavojingą derinį, kai alkoholis vartojamas kartu su tabaku. Tokiu atveju reikšmingai didėja burnos ertmės, ryklės ir stemplės vėžio rizika, nes tabako dūmų kancerogenai lengviau pažeidžia audinius, o alkoholis sustiprina jų poveikį.

    Be onkologinių ligų, reguliarus ir gausus alkoholio vartojimas siejamas su kepenų pažeidimu, padidėjusiu kraujospūdžiu, širdies ir kraujagyslių ligų rizika bei kitais sveikatos sutrikimais. Specialistai pabrėžia, kad rizikos mažinimas prasideda nuo vartojimo mažinimo, o žmonėms, kurie jau turi padidėjusią riziką, gali būti rekomenduojama alkoholio atsisakyti visiškai.

  • Gydytojas įvardijo nemokamą įprotį: 30 minučių per dieną gali mažinti infarkto ir vėžio riziką

    Kasdienė vaikščiojimo rutina daugeliui atrodo per paprasta, kad darytų realią įtaką sveikatai, tačiau moksliniai duomenys rodo priešingai. Reguliari vidutinio intensyvumo fizinė veikla, į kurią natūraliai įeina ir ėjimas, siejama su mažesne širdies ir kraujagyslių ligų bei kai kurių vėžio formų rizika.

    Britų gydytojas ir visuomenės sveikatos temomis dažnai pasisakantis Amiras Khanas akcentuoja, kad užtenka maždaug 30 minučių sąmoningo ėjimo per dieną, kad būtų pastebimas ilgalaikis efektas. Esminė sąlyga yra reguliarumas ir tinkamas krūvio parinkimas, o ne vienkartiniai „rekordai“.

    Nauda širdžiai ir spaudimui

    Ėjimas didina bendrą fizinį pajėgumą ir treniruoja širdies bei kraujagyslių sistemą, todėl ilgainiui gali prisidėti prie mažesnio kraujospūdžio ir palankesnių kraujo riebalų rodiklių. Šis poveikis ypač svarbus žmonėms, kurie daug sėdi darbe ar namuose ir juda mažai.

    „Tyrimai rodo, kad reguliariai vaikštantys žmonės rečiau patiria širdies priepuolius, o jų kraujospūdis ir cholesterolio rodikliai dažnai būna geresni nei sėslų gyvenimo būdą gyvenančių“, – sakė A. Khanas.

    Specialistai taip pat primena, kad širdies rizika priklauso ne nuo vieno veiksnio, o nuo visumos: miego, streso, mitybos, rūkymo ir judėjimo. Vis dėlto ėjimas yra vienas lengviausiai pritaikomų pokyčių, nereikalaujantis specialios įrangos ar abonementų.

    Kraujyje mažiau cukraus, daugiau energijos

    Reguliari fizinė veikla gerina audinių jautrumą insulinui, todėl organizmui lengviau sureguliuoti gliukozės kiekį kraujyje. Dėl to vaikščiojimas dažnai rekomenduojamas kaip kasdienis įprotis žmonėms, turintiems padidėjusią 2 tipo diabeto riziką arba siekiantiems stabilizuoti svorį.

    Praktikoje ypač naudingi būna pasivaikščiojimai po valgio, nes jie gali padėti sušvelninti staigesnius gliukozės šuolius. Tam nebūtina greita eisena, tačiau svarbu pastovus tempas ir nuoseklumas kasdienybėje.

    Sąnariai, kaulai ir vėžio prevencijos kryptis

    Dažnas mitas, kad ilgesnis ėjimas būtinai kenkia keliams, tačiau daugeliu atvejų saikingas, palaipsniui didinamas krūvis sąnariams yra naudingas. Judant stiprėja raumenys, gerėja sąnarių mityba, o tai gali prisidėti prie geresnės judesių amplitudės ir mažesnės osteoartrito rizikos.

    „Tai paprastas, nemokamas būdas ilgiau išlaikyti kūno lankstumą ir judėjimo lengvumą“, – sakė A. Khanas.

    Kalbant apie onkologinių ligų riziką, mokslinėje literatūroje nuosekliai matoma sąsaja: pakankamas fizinio aktyvumo kiekis siejamas su mažesne kai kurių vėžio rūšių, ypač storosios žarnos ir krūties, rizika. Ėjimas pats savaime nėra „vaistas“, tačiau kaip reguliarios fizinės veiklos dalis gali prisidėti prie palankesnės metabolinės sveikatos, mažesnio uždegiminio fono ir geresnės hormonų pusiausvyros.

    Miegas, stresas ir paprastos taisyklės pradedant

    Pasivaikščiojimai lauke dažnai pagerina miego kokybę ir padeda sumažinti įtampą, nes judėjimas siejamas su geresne nuotaika bei mažesniu streso hormonų lygiu. Tai ypač aktualu žmonėms, kurie patiria emocinį perdegimą ar nuolatinį nuovargį.

    Pradedantiesiems rekomenduojama startuoti lėčiau ir didinti trukmę palaipsniui, kol kasdienis ėjimas pasieks apie 30 minučių. Naudinga rinktis maršrutą, kuriame saugu, patogu ir malonu, o jei įmanoma, daugiau žalumos turinčias vietas.

    Jei turite lėtinių ligų, jaučiate krūtinės skausmą, dusulį ar svaigimą, prieš didinant fizinį krūvį verta pasitarti su šeimos gydytoju. Reguliarus ėjimas yra saugus daugumai žmonių, tačiau individualios būklės įvertinimas padeda išvengti klaidų.

  • Gydytojai įspėja: ši kasdienė mitybos klaida gali didinti vėžio riziką

    Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) pabrėžia, kad nemaža dalis onkologinių ligų atvejų siejasi su keičiamais rizikos veiksniais, tarp jų ir mityba. Vis daugiau dėmesio skiriama kasdieniams pasirinkimams, kurie atrodo nekalti, tačiau ilgainiui gali didinti vėžio riziką.

    Viena dažniausiai minimų klaidų yra reguliarus itin apdorotų produktų vartojimas ir dažnas smarkiai apskrudinto, aukštoje temperatūroje kepto maisto valgymas. Tokia mityba neretai siejama su didesniu druskos, cukraus ir sočiųjų riebalų kiekiu, o kartu mažesniu skaidulų, vitaminų ir mikroelementų kiekiu.

    PSO Tarptautinė vėžio tyrimų agentūra perdirbtą mėsą yra priskyrusi pirmai kancerogenų grupei, tai reiškia, kad yra pakankamai įrodymų apie ryšį su vėžiu. Prie perdirbtos mėsos priskiriami, pavyzdžiui, dešrelės, dešros, kumpis, šoninė ir kiti sūdyti, rūkyti ar kitaip konservuoti gaminiai.

    Riziką gali didinti ir maisto ruošimas labai aukštoje temperatūroje, ypač kai mėsa ar kiti produktai smarkiai apskrunda ar apdega. Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad kepant ar grilinant aukštoje temperatūroje gali susidaryti junginiai, siejami su nepalankiais ilgalaikiais poveikiais, ypač jei taip ruoštas maistas valgomas dažnai.

    Specialistai pataria dažniau rinktis mažiau apdorotus produktus ir paprastesnius gaminimo būdus, pavyzdžiui, troškinimą, virimą ar kepimą žemesnėje temperatūroje. Taip pat rekomenduojama riboti perdirbtą mėsą, dažniau įtraukti ankštines kultūras, žuvį, daržoves, pilno grūdo produktus ir užtikrinti pakankamą skaidulų kiekį racione.

    Svarbu pabrėžti, kad vienas produktas ar vienas patiekalas vėžio nesukelia, tačiau ilgalaikiai įpročiai gali turėti reikšmės bendrai rizikai. Jei norisi realių pokyčių, efektyviausia pradėti nuo paprastų žingsnių: mažinti itin apdorotų užkandžių kiekį, rečiau rinktis perdirbtą mėsą ir vengti sudegusios plutelės.

  • Gydytojai įspėja: kritinis vėžio amžius – kada diagnozė nustatoma dažniausiai?

    Vėžys dažniausiai diagnozuojamas vyresniame amžiuje, o daugiausia atvejų fiksuojama po 50 metų. Epidemiologiniai duomenys rodo, kad bendras vėžio diagnozės amžiaus vidurkis pagal medianą siekia apie 66–67 metus, todėl tai laikoma vienu kritiškiausių laikotarpių.

    Medianinis amžius reiškia, kad maždaug pusė atvejų nustatoma jaunesniems, o kita pusė – vyresniems žmonėms. Dėl to 60–70 metų tarpsnis dažnai išskiriamas kaip laikas, kai tikimybė pirmąkart išgirsti diagnozę reikšmingai išauga.

    Kas lemia rizikos šuolį?

    Viena pagrindinių priežasčių – su amžiumi ląstelėse ilgainiui kaupiasi genetiniai pažeidimai, didėja mutacijų tikimybė ir silpnėja organizmo gebėjimas jas suvaldyti. Taip pat ilgėja ir bendras rizikos veiksnių poveikio laikas.

    Didelę įtaką turi gyvenimo būdas ir aplinka: rūkymas, alkoholio vartojimas, ultravioletiniai spinduliai, kai kurios cheminės medžiagos, oro tarša. Kuo ilgiau žmogus susiduria su šiais veiksniais, tuo didesnė tikimybė, kad susiformuos piktybiniai pakitimai.

    Kaip pasiskirsto atvejai pagal amžių?

    Pagal dažnai cituojamus nacionalinių registrų ir statistikos centrų skaičiavimus, iki 20 metų amžiaus vėžys sudaro tik apie 1 proc. visų atvejų. 20–34 metų grupėje tai sudaro apie 3 proc., o 35–44 metų – apie 5 proc.

    Nuo 45 metų kreivė ryškiai kyla: 45–54 metų grupėje minimi apie 11 proc. atvejų, 55–64 metų – apie 24 proc. Daugiausia atvejų dažniausiai tenka 65–74 metų amžiui – apie 30 proc.

    Vyresniame amžiuje atvejų dalis išlieka didelė: 75–84 metų grupėje nurodoma apie 19 proc., o 85 metų ir vyresnių – apie 8 proc. Kai kuriose šalyse ypač ryški dalis tenka 75 metų ir vyresniems, nes ilgėja gyvenimo trukmė ir daugėja vyresnio amžiaus gyventojų.

    Skirtingiems vėžiams – skirtingas amžius

    Atskiri vėžio tipai turi nevienodą diagnozės amžiaus profilį. Pavyzdžiui, krūties vėžio medianinis diagnozės amžius dažnai nurodomas apie 62–63 metus, o storosios ir tiesiosios žarnos vėžio – apie 66–67 metus.

    Plaučių vėžiui būdingas dar vėlesnis amžius – apie 71 metus, o šlapimo pūslės vėžio diagnozė dažnai nustatoma apie 73 metus. Prostatos vėžys daugeliu atvejų diagnozuojamas vyresniame amžiuje, dažnai minint 66–68 metų intervalą.

    Nors didžioji dalis piktybinių ligų atvejų tenka vyresniems žmonėms, dalis onkologinių susirgimų dažniau pasitaiko vaikams ir jauniems suaugusiesiems. Tarp jų minimos leukemijos, kai kurie smegenų navikai, taip pat osteosarkoma.

    Medikai pabrėžia, kad amžius pats savaime nėra nuosprendis, tačiau jis siejamas su didesne rizika, todėl ypač svarbus budrumas dėl simptomų ir profilaktiniai patikrinimai pagal amžių bei individualius rizikos veiksnius. Ankstyvas nustatymas daugeliu atvejų reikšmingai pagerina gydymo galimybes.