Tag: Viduramžiai

  • Pucke aptiko šimtus įtvirtinimų: Vėjo kalnas slėpė 3 000 metų istoriją ir karo pėdsakus

    Pucke aptiko šimtus įtvirtinimų: Vėjo kalnas slėpė 3 000 metų istoriją ir karo pėdsakus

    Lenkijos Pucko apylinkėse, Vėjo kalnu vadinamoje vietovėje, archeologai aptiko šimtus skirtingų laikotarpių struktūrų, rodančių, kad ši teritorija buvo intensyviai naudojama tūkstančius metų. Tyrimus vykdė Varšuvos universiteto archeologai, kurie šiemet ištyrė daugiau kaip 5 000 kvadratinių metrų plotą maždaug 300 metrų į vakarus nuo viduramžių Pucko.

    Prieš kasinėjimus mokslininkai analizavo istorinius šaltinius, įskaitant 1634 metų apylinkių žemėlapį, kuriame ši vieta pažymėta kaip Muhlenberg, tai yra Malūno kalnas. Žemėlapyje taip pat fiksuota nuoroda į liuteronų kapines, todėl tyrėjai tikėjosi rasti ir ankstyvųjų naujųjų laikų palaidojimų pėdsakų.

    Pirmieji radiniai parodė, kad vietovės istorija gerokai senesnė, nei leistų manyti rašytiniai šaltiniai. Aptikta užstatymo ir veiklos pėdsakų, siejamų su lužitų kultūros bendruomenėmis ir datuojamų pirmąja I tūkstantmečio prieš mūsų erą puse. Taip pat užfiksuota ankstyvųjų viduramžių laikotarpio naudojimo ženklų.

    Įtartinos apskritos struktūros

    Daugiausia klausimų sukėlė vėlesnių laikų radiniai centrinėje kalvos dalyje, kur aptiktos dvi didelės apskritos struktūros. Jų skersmuo siekė apie 30 ir 50 metrų, o grioviai kai kur buvo maždaug 1,5 metro gylio. Tyrėjai viduje rado masyvių granitinių girnapusių fragmentų ir keliolika akmeninių patrankų sviedinių.

    Remdamiesi radiniais archeologai svarsto, kad vieta galėjo būti susijusi su žinomu XV amžiaus Kryžiuočių ordino vėjo malūnu. Nors pačios konstrukcijos liekanų kol kas neaptikta, malimo akmenų fragmentai leidžia manyti, kad čia veikė įrenginys, skirtas grūdams malti. Greta galėjo stovėti ir nedidelis pastatas, apie kurį liudytų išlikusi medinė rūsio dalis.

    Dar įdomesnė versija siejama su dviem apskritais grioviais, kurie, kaip spėjama, galėjo sudaryti gynybinę sistemą aplink objektą. Tokie įtvirtinimai galėjo atsirasti dėl karinės grėsmės, o tyrėjai juos sieja su Trylikos metų karu, vykusiu 1454–1466 metais. Puckas tuo metu tapo kovų vieta: 1460 metais miestą užėmė kryžiuočiai, o 1464 metais jų pajėgas Pucke apsupo Gdansko kariuomenė.

    Kapinės ir palaidojimų paslaptys

    Kalvos istorija nesibaigia viduramžiais. XVI amžiuje dalis teritorijos buvo perduota vietos evangelikų bendruomenei, kuri čia įkūrė kapines. Mokslininkai aptiko apie 150 kapų, nors palaikų išlikimas vertinamas kaip prastas.

    Kartu rasta ir įdomių įkapių bei smulkių daiktų. Tarp jų buvo keturios XV ir XVI amžių monetos, kurios gali būti siejamos su papročiu mirusiajam įdėti pinigų kelionei į anapus. Aptikta ir XVII amžiaus molinė pypkė, galėjusi priklausyti vienam iš palaidotųjų.

    Kodėl šis radinys svarbus

    Iš viso Vėjo kalne užfiksuota daugiau kaip 300 įvairių struktūrų, todėl ši vieta tampa reikšmingu šaltiniu, leidžiančiu rekonstruoti regiono raidą nuo priešistorės iki naujųjų laikų. Jei apskritų griovių interpretacija pasitvirtins, tai galėtų būti vieni pirmųjų aiškiai atpažintų lauko įtvirtinimų, susijusių su Trylikos metų karo įvykiais šiame krašte.

    Tyrėjai skelbia neketinantys sustoti: planuojamos papildomos analizės, tikslesnis palaidojimų datavimas ir bandymai įvertinti, kokia buvo čia gyvenusių žmonių biologinė būklė ankstyvaisiais naujųjų laikų šimtmečiais. Tokie tarpdisciplininiai tyrimai šiandien archeologijoje tampa standartu, kai lauko duomenys derinami su laboratoriniais metodais ir istorinių šaltinių analize.

  • Po Bazelio žeme aptiko viduramžių šildymo stebuklą: vienuolyne veikė pažangi karšto oro sistema

    Po Bazelio žeme aptiko viduramžių šildymo stebuklą: vienuolyne veikė pažangi karšto oro sistema

    Bazelyje archeologai po buvusio Gnadental vienuolyno teritorija aptiko beveik pilnai išlikusią viduramžių šildymo sistemą, paremtą karštu oru. Manoma, kad ši konstrukcija įrengta XIII arba XIV amžiuje ir yra vienas geriausiai išsilaikiusių tokio tipo pavyzdžių Europoje.

    Radinius pavyko užfiksuoti atliekant archeologinius tyrimus prieš statybos ir infrastruktūros darbus Petersgraben gatvėje. Po vėlesnių mūrų ir grindų sluoksniais mokslininkai atsekė, kad sistema veikė po patalpa, kuri kadaise buvo refektoriumas, bendruomenės valgomasis.

    Šildymas veikė per požeminę kamerą, užpildytą lauko akmenimis, kurie kaupdavo šilumą ir ją palaipsniui atiduodavo. Po kamera buvo įrengtas pakūros kanalas iš akmens blokų ir plytų, kuriuo keliaudavo karštas oras ir šiluma.

    Užkūrus ugnį, įkaitęs oras patekdavo į kamerą ir įšildydavo akmenis, o šiluma būdavo nukreipiama į viršuje esantį valgomojo aukštą. Archeologai skliaute suskaičiavo aštuonias angas, kurias buvo galima atidaryti arba uždaryti, taip reguliuojant šilto oro srautą.

    Ypatinga tai, kad sistema buvo suprojektuota taip, jog dūmai būtų pašalinami dar prieš šilumai pasiekiant patalpą. Tai leido vienuolyno gyventojams šildytis be atviros ugnies valgomajame, o toks sprendimas mažino gaisro riziką ir gerino oro kokybę.

    Reta technologija ir išskirtinis išlikimas

    Nors panašūs sprendimai viduramžiais Europoje buvo žinomi, Šveicarijoje tokie šildymo įrenginiai aptinkami itin retai. Bazelio atvejis išsiskiria išlikimo būkle: išlikusios detalės leidžia gana tiksliai rekonstruoti ir konstrukciją, ir jos veikimo principą.

    Tyrėjai pabrėžia, kad tokie radiniai svarbūs ne tik vietos istorijai. Jie padeda geriau suprasti, kaip viduramžių miestai ir vienuolynai sprendė šilumos, higienos ir saugumo klausimus, kai atvira ugnis pastatų viduje kėlė didžiulę grėsmę.

    Kaip dingo vienuolynas

    Gnadental abatija įkurta apie 1231 metais, kai ši vieta dar buvo už Bazelio miesto sienų. Vėliau čia veikė skirtingos religinės bendruomenės, o vienuolynas gyvavo iki Reformacijos laikotarpio, kai buvo panaikintas.

    Po vienuolyno uždarymo jo pastatai palaipsniui nyko: dalis medžiagų panaudota iš naujo, pavyzdžiui, statant sandėlį XVI amžiuje. XIX amžiaus pabaigoje sandėlis buvo nugriautas, o teritorijoje iškilo profesinė mokykla, todėl viduramžių komplekso pėdsakai beveik pranyko.

    Dokumentuos 3D formatu

    Šiuolaikiniai kasinėjimai leido ne tik atidengti šildymo sistemą, bet ir parengti detalią dokumentaciją bei trimatį modelį. Tai ypač svarbu, nes dalis radinių dėl vykstančių darbų ateityje gali būti vėl uždengta, tačiau tyrėjai turės tikslius duomenis tolesnei analizei.

    Specialistų vertinimu, toks radinys primena, kad technologiniai sprendimai energijos efektyvumui ir šilumos paskirstymui buvo kuriami gerokai anksčiau nei modernios šildymo sistemos. Viduramžių meistrai, naudodami akmenų šilumos inerciją ir oro srautų valdymą, pasiekė rezultatą, kuris šiandien atrodo netikėtai pažangus.

  • Archeologai Rusioje rado 1 000 metų amuletą: šventasis karys ir Medūzos motyvas viename

    Rusioje archeologai aptiko maždaug 1 000 metų senumo vario lydinio amuletą, datuojamą XI amžiumi. Dvipusis medalionas išsiskiria netikėtu deriniu: vienoje pusėje pavaizduotas krikščioniškas karys, kitoje – moters galva su plaukais, primenančiais besirangančias gyvates.

    Radiniui dėmesio skiriama todėl, kad jis laikomas apčiuopiamu įrodymu, kaip viduramžių Rusioje krikščioniškos tradicijos sugyveno su gerokai senesniais apsauginiais simboliais. Tokie amuletai regionui būdingi, o jų ikonografijoje dažnai susipina skirtingų epochų ir tikėjimų ženklai.

    Šventasis karys ir neaiški tapatybė

    Kario figūra vaizduojama su skydu ir ietimi, todėl archeologai kelia versiją, kad tai galėtų būti šventasis Teodoras Stratelatas. Krikščioniškoje tradicijoje jis siejamas su pasakojimais apie kovą su pabaisa ar gyvate, o ikonografijoje neretai vaizduojamas kaip ginkluotas karys.

    Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad tapatybė nėra galutinai patvirtinta, nes panašūs atributai būdingi ir kitiems šventiesiems kariams. Tokiuose artefaktuose reikšmę lemia ne vien konkretus vardas, bet ir pati apsaugos idėja, kurią perduoda ginkluoto gynėjo vaizdinys.

    Medūza ar bendras blogio simbolis?

    Dar daugiau klausimų kelia antroji pusė, kur matyti moters galva su gyvates primenančiais plaukais. Tai akivaizdžiai primena graikų mitologijos Medūzos motyvą, tačiau mokslininkai atsargiai vertina prielaidą, kad kūrėjas sąmoningai siekė pavaizduoti būtent ją.

    Pasak tyrėjų, tai galėjo būti platesnis tamsos ir pavojingų jėgų simbolis, pritaikytas vietinei apsauginei tradicijai. Tokiu atveju amuletas veikė kaip talismanas, kuriame blogis ne tik įvardijamas, bet ir simboliškai suvaldomas.

    Kodėl šis radinys svarbus?

    Amuletas aptiktas kultūriniame sluoksnyje, datuojamame XI amžiumi, ir tai ypač svarbu vietos radinių chronologijai. Iki šio atradimo iš tos pačios vietovės buvo žinomi keturi panašūs amuletai, tačiau jie siejami su XII–XIV amžiais, tad naujasis egzempliorius istoriją paankstina mažiausiai šimtmečiu.

    Medalionas pagamintas iš vario lydinio, todėl spėjama, kad jis galėjo priklausyti vidurinio sluoksnio žmogui. Netoliese aptikti amatininkų dirbtuvių pėdsakai leidžia svarstyti, jog dirbinys galėjo būti pagamintas vietoje, o ne atgabentas iš kitur.

    Tokie dvipusiai amuletai dažnai siejami su Bizantijos įtaka ir sklaida į Rusios žemes, o kai kuriuose panašiuose dirbiniuose randama ir graikiškų apsauginių įrašų. Tyrėjų vertinimu, šiuo atveju šventojo kario ir gyvatiško motyvo sugretinimas galėjo reikšti gėrio pergalę prieš blogį ir atlikti praktinę apsauginę funkciją kasdieniame gyvenime.

  • Kurmių piliakalniai išdavė paslaptį: prie Damme aptiktas XIII–XIV a. vartų pastatas

    Kurmių piliakalniai išdavė paslaptį: prie Damme aptiktas XIII–XIV a. vartų pastatas

    Belgijoje, istorinėje Zvino regiono teritorijoje netoli Damme, archeologams netikėtai padėjo kurmiai. Mokslininkai pasitelkė kurmiarausius kaip natūralų „mėginių ėmiką“ ir taip aptiko viduramžių laikų statinio pėdsakus, kuriuos įprastais kasinėjimais ištirti būtų sudėtinga.

    Zvino apylinkės viduramžiais buvo svarbi prekybinė zona: Damme veikė kaip išorinis Briugės uostas, o kraštovaizdyje dominavo vandens grioviais apjuostos sodybos. Dalis jų vėliau sunyko dėl žemdirbystės, o dalį uždengė velėna, todėl šiandien jos sunkiai pastebimos plika akimi.

    Kaip kurmiai tapo tyrimo įrankiu

    Kurmiai, rausdami tunelius, į paviršių išstumia nedidelius žemės kiekius. Jei jų urvai kerta archeologinius sluoksnius, kurmiarausiuose gali atsirasti keramikos, plytų, akmens ar metalo fragmentų, kurie leidžia spręsti apie po žeme slypinčius objektus.

    Tyrėjai užfiksavo 814 kurmiarausių vietas ir persijojo juose rastą žemę. Archeologinės medžiagos aptikta 421 kurmiarausyje, o iš viso surinkta 2 810 fragmentų, kurių bendras svoris viršijo 2 kilogramus.

    Aptiktas vartų pastatas ir kelio pėdsakai

    Kai kur radinių koncentracija buvo itin didelė, o jų išsidėstymas sutapo su maždaug 10 x 8 metrų stačiakampe struktūra. Ankstesni geofiziniai tyrimai šioje vietoje rodė požeminę anomaliją, o gręžiniai patvirtino didelį plytų kiekį.

    Sujungus duomenis, struktūra identifikuota kaip vartų pastato liekanos, priklausiusios didelei viduramžių sodybai. Kitoje griovio pusėje pastebėtos dar kelios struktūros, kurios, tikėtina, žymi buvusio tilto atramos vietą, o netoliese esanti pailga įduba gali rodyti seną kelią į gyvenvietę.

    Ką pasakė keramika ir senasis žemėlapis

    Radinių chronologiją padėjo nustatyti keramika. Iš 294 keramikos fragmentų daugiausia buvo vietinės pilkosios keramikos, taip pat rasta raudono molio indų šukių bei pavienių dekoruotų ar importuotų dirbinių.

    Nors radiniai apima XII–XV amžių laikotarpį, dauguma jų datuojami XIII–XIV amžiais. Statinio pobūdį patvirtina ir statybinės medžiagos: raudonų plytų, skiedinio, čerpių, skalūno bei geležinių vinių fragmentai leidžia spręsti, kad konstrukcija buvo tvirta, derinusi plytas ir medieną.

    Archeologai savo išvadas palygino su 1574 metais flamandų kartografo Pieterio Pourbuso sudarytu regiono žemėlapiu. Jame netoli Damme pažymėtos dvi vandens grioviais apjuostos vietos, tačiau pastatai jose nebuvo įvardyti, o naujasis radinys leidžia manyti, kad bent vienoje jų anksčiau stovėjo įspūdingas vartų pastatas, apleistas dar iki žemėlapio sudarymo.

    Tokie neinvaziniai metodai šiandien archeologijoje vis labiau vertinami, ypač saugomose teritorijose, kur kasinėjimai ribojami. Kurmiarausių analizė čia tapo papildomu įrankiu greta geofizikos, gręžinių ir istorinių šaltinių, padedančiu tiksliau atkurti praeities kraštovaizdį.

  • Po šiuo kalnu slėpėsi dingęs miestas: archeologai atkasa 2 000 metų istorijos

    Po šiuo kalnu slėpėsi dingęs miestas: archeologai atkasa 2 000 metų istorijos

    Prancūzijoje, ant Montbellant kalvos netoli Tonnerre, archeologai aptiko tankiai užstatytos senovinės gyvenvietės pėdsakų, atskleidžiančių apie 1 500 metų trunkantį apgyvendinimo laikotarpį. Tyrimus vykdantys specialistai fiksuoja radinius nuo vėlyvojo geležies amžiaus iki viduramžių, o tai leidžia atkurti, kaip keitėsi vietovės funkcijos ir gyventojų kasdienybė.

    Naujausi kasinėjimai apėmė maždaug 740 kvadratinių metrų plotą, tačiau net ir tokioje ribotoje teritorijoje rasta pastatų pamatų, rūsių ir dirbtuvių. Pasak tyrėjų, statiniai buvo išdėstyti taip, kad maksimaliai išnaudotų statų šlaitą, todėl kalva, panašu, buvo sąmoningai pasirinkta gynybai ir gyvenimui pritaikyta vieta.

    Galių oppidum ir romėnų pėdsakai

    Seniausi radiniai siejami su galais: maždaug I amžiuje prieš mūsų erą čia veikė oppidum, tai yra įtvirtintas vėlyvojo geležies amžiaus centras. Keramikos šukės ir monetos rodo, kad bendruomenė buvo organizuota ir vykdė mainus dar prieš Romos įtakos įsitvirtinimą regione.

    Po Galijos užkariavimo vieta, sprendžiant iš aptiktų konstrukcijų, nebuvo apleista. Romėnų laikotarpiu užstatymas tankėjo, o senesni statiniai buvo perplanuojami, pritaikomi naujoms reikmėms ir papildomi naujais pastatais.

    Kasinėjimuose identifikuotas romėniškas rūsys, kiemo struktūros ir amatininkų veiklos pėdsakai. Aptiktas metalurginis šlakas leidžia manyti, kad kalvoje veikė metalo apdirbimo dirbtuvės, o kai kurių mūrų fragmentai išliko taip gerai, kad sienos vietomis tebestovi.

    Viduramžių miestas ir jo žlugimas

    Tyrėjai pabrėžia, kad kalvos istorija tęsėsi ir po Romos laikų. Ankstesni darbai atskleidė XI–XII amžiais statytus mūrinius pastatus, rūsius ir sanitarines struktūras, o vėlesniais amžiais teritorija buvo perplanuojama, papildoma šuliniais ir įrenginiais, siejamais su maisto laikymu.

    Viršutinės miesto dalies lūžis siejamas su XV amžiumi. Istoriniai šaltiniai nurodo, kad 1414 metais Tonnerre buvo užpultas Burgundijos pajėgų, o Montbellant kalvoje buvusi užstatyta zona kartu su įtvirtinimais patyrė didelę žalą, po kurios gyvenimas palaipsniui persikėlė į žemiau esančią slėnio dalį.

    Kodėl tokie radiniai svarbūs?

    Tokios daugiasluoksnės vietovės archeologams ypač vertingos, nes vienoje erdvėje leidžia palyginti skirtingų laikotarpių urbanistiką, amatų raidą ir gynybos sprendimus. Kalvų gyvenvietės Europoje neretai būdavo pasirenkamos dėl strateginės padėties, o vėliau, keičiantis ekonomikai ir saugumo situacijai, centrai persikeldavo arčiau vandens kelių ir patogesnių prekybos maršrutų.

    Tyrėjai planuoja tęsti kasinėjimus ir patikslinti, kokias funkcijas turėjo atskiros aptiktos konstrukcijos. Tikimasi, kad tolimesni darbai suteiks daugiau duomenų apie Tonnerre viršutinės dalies raidą ir priežastis, dėl kurių istorinė miesto šerdis galiausiai persitvarkė į šiandien žinomą vietą.

  • Šimtmečius dingusios Nyénye paslaptis įminta: Vengrijoje aptiko kaimą, minėtą dar 1548 metais

    Šimtmečius dingusios Nyénye paslaptis įminta: Vengrijoje aptiko kaimą, minėtą dar 1548 metais

    Vengrijoje archeologai pranešė identifikavę viduramžių kaimo Nyénye vietą, apie kurį iki šiol buvo žinoma beveik vien iš rašytinių šaltinių. Istoriniuose dokumentuose gyvenvietė minima kelis kartus, o paskutinė žinoma žinutė apie ją siekia 1548 metus, vėliau pavadinimas palaipsniui dingo iš aktų.

    Kaip skelbiama, lūžis įvyko vykdant archeologinius darbus netoli Szandaszőlős apylinkių. Pirminių žvalgymų metu tyrėjai pastebėjo gausybę keramikos šukių, kurių datavimas leido įtarti XV arba XVI amžiaus laikotarpio gyvenvietę, nors iš pradžių manyta, kad radimvietė bus nedidelė ir išsibarsčiusi.

    Vėlesni kasinėjimai atskleidė daugiau struktūrų: duobes, griovius ir kapus. Laidojimų orientacija rytų–vakarų kryptimi sustiprino prielaidą, kad tai krikščioniška kapavietė, o viduramžių kaimuose kapinės dažniausiai buvo susijusios su vietos bažnyčia.

    Įtarimai pasitvirtino aptikus buvusios šventovės liekanas. Gyvenvietės pėdsakai, kapinės ir bažnyčios fragmentai kartu rodo, kad čia veikė didesnė ir geriau organizuota bendruomenė, nei buvo spėjama pradžioje.

    Sprendžiant Nyénye lokalizacijos mįslę, svarbią rolę suvaidino ir dokumentų analizė. Tyrėjai lygino senųjų aktų informaciją, įskaitant su žemėvalda bei ginčais susijusius įrašus, su aplinkinių gyvenviečių padėtimi ir naujai atrastos radimvietės duomenimis, taip susiedami archeologinius pėdsakus su istoriniu pavadinimu.

    Tokie atradimai yra vertingi ne vien dėl geografinio tikslumo. Kasinėjimai gali suteikti naujų žinių apie vėlyvųjų viduramžių kasdienybę, kaimo planavimą, materialinę kultūrą ir laidojimo papročius, o kartu padėti tiksliau atkurti regiono gyvenviečių tinklą laikotarpiu, kai dalis vietovių dėl karų, epidemijų ar ekonominių pokyčių ištuštėjo.

    Archeologai ketina tęsti darbus, daugiau dėmesio skirdami bažnyčios ir kapinių tyrimams. Tikimasi, kad papildomi radiniai leis tiksliau datuoti gyvenvietės klestėjimo ir nykimo etapus bei geriau suprasti, kodėl Nyénye po 1548 metų dingo iš rašytinių šaltinių.

  • Netoli Kolomnos kremliaus aptiko 600 metų slėptą lobį: monetos stebina net muziejus

    Netoli Kolomnos kremliaus aptiko 600 metų slėptą lobį: monetos stebina net muziejus

    Netoli Kolomnos kremliaus archeologai aptiko maždaug 600 metų nepaliestą lobį – keraminiame inde paslėptą viduramžių Rusios monetų rinkinį. Tyrėjai pabrėžia, kad tai vienas didžiausių iki šiol išlikusių vientisų tokio laikotarpio radinių, suteikiantis retą galimybę rekonstruoti anuometinę pinigų apyvartą.

    Lobyje daugiausia rasta sidabrinių dengių – tuo metu plačiausiai naudotų pinigų. Monetos siejamos su Maskvos didžiųjų kunigaikščių laikais, ypač valdant Vasilijui I (1389–1425 metais) ir jo įpėdiniui Vasilijui II, vėliau pramintam Akluoju.

    Retos Kolomnos monetos

    Didžiausią mokslinę vertę turi Kolomnoje kaldintos monetos, datuojamos Vasilijaus I valdymo pabaiga. Ant kai kurių jų vaizduojamas skrendantis paukštis, o tokie egzemplioriai už regiono ribų aptinkami itin retai.

    Tyrėjai skelbia jau identifikavę ypač retų monetų, kurių, jų teigimu, nėra net didžiausių Rusijos muziejų numizmatikos rinkiniuose. Radinys svarbus ir dėl to, kad leidžia palyginti realiai apyvartoje buvusius pinigus su iki šiol žinomais tipais.

    Daugiau kaip 350 variantų

    Preliminari analizė atskleidė ir iki šiol nefiksuotų Kolomnos monetų atmainų. Mokslininkai jau išskyrė daugiau kaip 350 variantų, o skirtumai tarp jų kartais labai subtilūs ir siejami su skirtingomis kaldinimo štampų poromis.

    Tokia įvairovė gali padėti atkurti kaldinimo seką ir net keliolikos metų laikotarpiu nustatyti, kaip keitėsi vietinės monetų dirbtuvės praktika. Istorikams tai itin vertinga, nes leidžia tiksliau suprasti, kaip veikė XV amžiaus pirmosios pusės pinigų sistema ir regioninė ekonomika.

    Kada ir kodėl lobis paslėptas?

    Vėlyviausios monetos datuojamos XV amžiaus 1420-ųjų metų antrąja puse, todėl būtent šis laikotarpis laikomas tikėtiniausiu lobio paslėpimo momentu. Tyrėjai taip pat primena, kad 1425–1427 metais Rusios miestuose fiksuotos epidemijos, todėl viena hipotezių sieja lobio „užmiršimą“ su staigia savininko mirtimi.

    Vis dėlto tiesioginių įrodymų, kas buvo savininkas ir kodėl jis nebegrįžo, nėra. Pagal radinio mastą spėjama, kad tai galėjo būti pasiturintis asmuo – aukštesnio rango pareigūnas, valdovo tarnybininkas, vietinės valdžios atstovas ar turtingas pirklys.

    Archeologai pabrėžia, kad šis lobis vertingas ne vien dėl monetų kiekio: jo išskirtinis vientisumas ir didelė vietinės kaldybos dalis leidžia į Kolomnos kasdienybę pažvelgti kaip į sustabdytą kadrą. Tokie radiniai padeda tikslinti viduramžių miestų ekonomiką, prekybos ryšius ir politinių sukrėtimų ar ligų poveikį žmonių elgsenai.

  • Mįslingos Sudano dykumos dubenėlių šviesos paslaptis: mokslininkai rado nanodalelių pėdsaką

    Mįslingos Sudano dykumos dubenėlių šviesos paslaptis: mokslininkai rado nanodalelių pėdsaką

    Rytų Sudano dykumoje aptikti prabangios keramikos fragmentai atskleidė netikėtą technologinę paslaptį: jų auksinį, gintarinį blizgesį kūrė ne auksas, o itin plonas sidabro ir vario nanodalelių sluoksnis. Nauja cheminė ir mikroskopinė analizė rodo, kad šie indai greičiausiai buvo pagaminti toli nuo radimvietės, o tai papildo žinias apie viduramžių prekybos tinklų mastą.

    Artefaktai rasti Deraheib vietovėje, siejamoje su viduramžių miestu al-Allaqi. Ši teritorija šiandien atrodo atšiauri ir sausa, tačiau maždaug prieš 1 000 metų ji buvo svarbiose kryžkelėse, jungusiose Nilo slėnį su Raudonosios jūros pakrante, o regiono aukso ištekliai traukė pirklius ir amatininkus.

    Tyrėjai išanalizavo 20 keramikos fragmentų, datuojamų plačiai IX–XII amžiais. Tai buvo ne kasdieniai indai, o nedideli, gausiai dekoruoti dubenėliai, priskiriami vadinamajai liustrinei, arba blizgiojo dekoro, keramikai: paviršiuje matyti augaliniai ir gyvūniniai motyvai, arabiški įrašai bei dvaro kultūrai būdingos scenos.

    Kaip sukuriamas auksinis blizgesys

    Didžiausią staigmeną pateikė blizgesio kilmė. Liustrinė tapyba buvo viena pažangiausių viduramžių islamo pasaulio keramikos dekoravimo technikų: ant jau išdegto ir glazūruoto paviršiaus meistrai tepdavo sidabro bei vario junginius, o tuomet indą dar kartą degdavo sumažinto deguonies sąlygomis.

    Tokio degimo metu glazūros paviršiuje susiformuodavo itin plona metalinių nanodalelių plėvelė. Būtent ji suteikdavo auksinį, rausvai gintarinį ar švytintį efektą, nors aukso tam nereikėdavo, o rezultatas priklausydavo nuo dalelių dydžio, jų pasiskirstymo ir degimo režimo.

    Nanodalelės išliko po 1 000 metų

    Pirmiausia mokslininkai pasitelkė mikro rentgeno fluorescencijos žemėlapiavimą, leidžiantį neardant nustatyti elementų pasiskirstymą. Dekoratyvinėse, gintarinėse zonose jie užfiksavo padidėjusias sidabro ir vario koncentracijas, o vieną fragmentą vėliau ištyrė gerokai detaliau mikroskopiniais metodais.

    Daugiau nei 200 matavimų parodė, kad sidabro nanodalelių skersmens mediana siekė apie 8 nanometrus, o 90 proc. dalelių buvo maždaug 5–12 nanometrų dydžio. Tyrėjai taip pat nustatė, kad net ir po maždaug tūkstančio metų sidabras išliko metalinės būsenos, o tai rodo įspūdingą tokio sluoksnio stabilumą glazūroje.

    Kur buvo pagaminti dubenėliai

    Ne mažiau svarbus klausimas buvo kilmė. Indų stilius jau anksčiau leido įtarti mezopotamišką tradiciją, nors panašūs gaminiai buvo kuriami ir Egipte, pavyzdžiui, Fustate, dabartinio Kairo apylinkėse.

    Sprendžiamą užuominą pateikė glazūros cheminė sudėtis: lygindami tokių elementų kaip švinas, alavas ir magnis proporcijas, autoriai nustatė, kad Deraheib fragmentai labiau panašūs į Irako pavyzdžius nei į egiptietiškus. Labiausiai tikėtina gamybos vieta įvardijama Basra, tačiau pabrėžiama, kad tai nėra absoliutus patvirtinimas, nes dalis palyginamųjų duomenų gauta kitais analitiniais metodais.

    Šie rezultatai primena, kad pažangios medžiagų technologijos neatsirado vakar: viduramžių meistrai gebėjo valdyti procesus, kurie šiandien apibūdinami nanomastelio terminais. Kartu radiniai sustiprina prielaidą, kad per dykumas ir uostus driekęsi prekybos maršrutai galėjo pernešti ne tik auksą ar prieskonius, bet ir prabangos prekes bei technologines žinias tarp tolimų regionų.

  • 167 lūžiai viename skelete: tyrėjai atskleidė, kokia viduramžių mašina galėjo jį sutraiškyti

    167 lūžiai viename skelete: tyrėjai atskleidė, kokia viduramžių mašina galėjo jį sutraiškyti

    Stirlingo pilies teritorijoje Škotijoje dar 1997 metais archeologų aptiktas vadinamasis Skeletas 150 ilgai kėlė mįslę: žmogaus kaulai buvo taip smarkiai sužaloti, kad dalis pažeidimų iš pradžių priskirta jau laikui po mirties. Palaikai rasti buvusios koplyčios vietoje kartu su dar septyniais viduramžių laikotarpio kapais.

    Situaciją pakeitė šiuolaikiniai tyrimo metodai. Pasitelkę mikrokompiuterinę tomografiją ir 3D skenavimą, mokslininkai nustatė, kad dauguma lūžių įvyko mirties akimirką arba visai prieš ją, o ne atsirado vėliau ardant kapą ar yrant kaulams.

    Žalojimų mastas išskirtinis: suskaičiuoti 167 lūžiai, tarp jų 61 kaukolėje ir 57 šonkauliuose. Sužaloti ir slanksteliai, galūnės bei dešinė ranka, o dalies šonkaulių lūžiai buvo zigzaginiai, panašūs į matomus šiuolaikinių eismo nelaimių aukoms, kai kūną veikia didelė koncentruota smūgio energija.

    Kas galėjo sukelti tokią jėgą

    Pasak tyrėjų, lūžių pobūdis prastai dera su paprastu kritimu iš aukščio, sutrypimu ar vieno ginklo smūgiu. Daug labiau tikėtina, kad kūną paveikė itin didelis kinetinis krūvis, būdingas sunkiam sviediniui, paleistam iš apgulties mašinos.

    Radiokarboninis datavimas rodo, kad vyras mirė apie 1300 metus. Tai sutampa su laikotarpiu, kai Stirlingo pilis buvo vienas svarbiausių Škotijos ir Anglijos konflikto taškų, o 1304 metais Anglijos karaliaus Eduardo I pajėgos vykdė pilies apgultį pirmojo Škotijos nepriklausomybės karo metu.

    Trebušetas ir istorinis kontekstas

    Istoriniai šaltiniai mini, kad apgultyje galėjo būti naudojamos didelės apgulties mašinos, įskaitant garsųjį War Wolf, laikomą vienu didžiausių kada nors pastatytų trebušetų. Tokios mašinos buvo skirtos mėtyti ypač sunkius akmeninius sviedinius į tvirtovių sienas, todėl jų smūgio energija galėjo būti mirtina net ir pataikius netiesiogiai.

    Tyrėjai pabrėžia, kad nėra įrodymo, leidžiančio įvardyti konkrečią mašiną, kuri pražudė šį žmogų. Vis dėlto lūžių išsidėstymas leidžia manyti, kad mirtį sukėlė sviedinys iš trebušeto ar panašios apgulties mašinos, o auka galėjo stovėti ir būti nusisukusi nugara į atskriejusį smūgį.

    Tokie atvejai archeologijoje reti, nes masiniai sužalojimai kauluose paprastai būna sunkiai atskiriami nuo vėlesnių pažeidimų. Būtent todėl didelės raiškos vaizdinimo technologijos tampa vis svarbesnės: jos leidžia tiksliau atkurti mirties aplinkybes ir geriau suprasti viduramžių karo realybę ne vien iš kronikų, bet ir iš fizinių įrodymų.

  • Mįslingi viduramžių mūrai glumino metų metus: archeologai pagaliau atskleidė, kas tai buvo

    Mįslingi viduramžių mūrai glumino metų metus: archeologai pagaliau atskleidė, kas tai buvo

    Radinių mįslė prasidėjo nuo studentų kasinėjimų

    Anglijos Dorseto grafystėje archeologai prieš kelerius metus aptiko neįprastai tvirtus akmeninius mūrus, paslėptus po dirvožemio sluoksniu. Pirmieji kasinėjimai buvo nedidelės apimties, todėl vien iš atidengtos sienos dalies nebuvo įmanoma patikimai pasakyti, kokiai paskirčiai priklausė visas statinys.

    Būtent ribotas vaizdas ilgai ir laikė tyrėjus nežinioje: mūrai atrodė per solidūs atsitiktiniam ūkiniam statiniui, bet nepakako duomenų juos sieti ir su gynybine ar religine architektūra. Todėl objektas kurį laiką buvo vadinamas „paslaptinga viduramžių struktūra“.

    Į vietą grįžo didesnė komanda

    Vienas pagrindinių tyrėjų Derekas Pitmanas nusprendė prie radinio sugrįžti su didesne, kelių institucijų specialistus subūrusia komanda. Šį kartą kasinėjimų apimtis buvo platesnė, o tyrimai orientuoti ne į pavienį fragmentą, bet į viso komplekso planą ir jo ryšį su aplinkiniu kraštovaizdžiu.

    Platesnis atidengtas perimetras leido įvertinti mūrų išsidėstymą ir galimus įėjimus, vidines erdves bei statybos logiką. Toks kontekstas archeologijoje dažnai tampa lūžio tašku, nes būtent planas, o ne vien mūro storis ar akmens tipas geriausiai išduoda pastato funkciją.

    Proveržis: tai greičiausiai buvo ūkio dalis

    Įvertinę sienų tinklą ir sugretinę jį su ankstesniais istoriniais duomenimis, tyrėjai padarė išvadą, kad konstrukcija greičiausiai buvo viduramžių ūkio, tikėtina, žemdirbystės sodybos, dalis. Papildomą atramą šiai interpretacijai suteikė ir vietos kartografiniai šaltiniai.

    Tyrėjų teigimu, panašus objektas minimas ar atvaizduotas vietos XV amžiaus žemėlapyje, kuriame nurodoma, jog šioje Dorseto dalyje egzistavo ūkis, tačiau tiksli jo vieta iki šiol buvo nežinoma. Naujausių kasinėjimų duomenys leidžia manyti, kad galėjo būti aptikta būtent ta, istoriniuose šaltiniuose fiksuota vieta.

    „Tik dabar, pamatę mūrų planą ir sulyginę jį su istoriniais duomenimis, galėjome patikimai pasakyti, ką iš tiesų radome“, – sakė tyrėjų komandos atstovai.

    Kodėl radinys svarbus plačiau

    Šis atradimas svarbus ne vien dėl dar vienos viduramžių sienos: tyrėjai gali susieti fizinius statinio likučius su konkrečiu istoriniu liudijimu ir mėginti atkurti anuometinį gyvenamąjį kraštovaizdį. Vietovė netoli Poole Harbour pakraščio laikoma viena archeologiškai turtingiausių regione, nes žmonės ją naudojo šimtmečiais, o gal ir tūkstantmečiais.

    Nedidelio ūkio liekanos gali papasakoti apie kasdienę Dorseto gyventojų buitį, žemės naudojimą, ūkinių pastatų struktūrą ir vietos gyvenviečių tinklą viduramžiais. Tokie objektai dažnai išnyksta be ryškių pėdsakų, nes, skirtingai nei pilys ar bažnyčios, ūkio pastatai paprastai būdavo kuklesni ir rečiau išsaugomi.

    Kokie klausimai dar liko

    Nors dėl pagrindinės funkcijos tyrėjai jaučiasi užtikrinčiau, kasinėjimai neuždaro visų klausimų. Dabar svarbiausia tiksliai nustatyti statybos ir perstatymų chronologiją, atskirti skirtingas objekto naudojimo fazes ir įvertinti, kiek laiko ūkis veikė.

    Ne mažiau reikšminga ir vietos sąsaja su pakrante: artumas Poole Harbour galėjo lemti gyventojų pragyvenimą, nes prieiga prie jūros, žvejybos bei pakrantės išteklių dažnai suteikdavo papildomų galimybių apsirūpinti maistu ir žaliavomis. Tyrėjai tikisi, kad tolimesni darbai leis tiksliau suprasti, kaip šis ūkis įsiliejo į platesnį viduramžių Dorseto ekonominį ir socialinį tinklą.