Švedijos viduramžių kapinynuose atlikti genetiniai tyrimai parodė, kad archeologų ilgai taikytos prielaidos apie bendrus palaidojimus dažnai buvo klaidingos. Ištyrus 142 žmonių genetinę medžiagą paaiškėjo, kad kartu palaidoti asmenys neretai nebuvo artimi giminaičiai.
Tyrimą atlikę Stokholmo universiteto mokslininkai analizavo vėlyvojo vikingų laikotarpio ir ankstyvųjų viduramžių palaikus iš Sigtunos, Västerhus ir Fjälkinge kapinynų dabartinėje Švedijoje. Tarp tiriamųjų buvo daugiau nei 60 vaikų ir paauglių, todėl gauti duomenys leido įvertinti ir vaikų laidojimo praktiką.
Iki šiol bendri kapai, kuriuose šalia suaugusiųjų randami ir vaikų palaikai, dažnai buvo interpretuojami kaip šeimos ryšių įrodymas. Tačiau DNR analizė parodė, kad artimi biologiniai giminaičiai išskirtinai retai buvo laidojami tame pačiame kape, net ir tais atvejais, kai kapinyne aptikta aiškių tarpusavio giminystės tinklų.
Kas iš tiesų lėmė laidojimo vietą?
Mokslininkai daro išvadą, kad laidojimo sprendimus labiau galėjo lemti socialiniai, religiniai ar bendruomeniniai veiksniai, o ne kraujo ryšiai. Kitaip tariant, bendras kapas galėjo reikšti priklausymą tai pačiai bendruomenei, namų ūkiui ar vietinei religinei tradicijai.
Tyrėjai pabrėžia, kad viduramžių visuomenės galėjo vadovautis taisyklėmis, kurių šiandien neįmanoma tiksliai atkurti vien iš archeologinių radinių. Dėl to įprasti paaiškinimai, paremti vien kapų išdėstymu ar bendro palaidojimo faktu, gali būti pernelyg supaprastinti.
DNR padėjo atsakyti ir apie vaikus
Genetinė analizė suteikė svarbios informacijos apie vaikus, nes iš mažų skeletų lytį pagal kaulus nustatyti ypač sudėtinga. DNR duomenys parodė, kad berniukams ir mergaitėms buvo taikomos tos pačios laidojimo normos, kaip ir suaugusiesiems.
Pavyzdžiui, Västerhus kapinyne vyrų ir moterų palaidojimo vietos buvo atskirtos skirtingose bažnyčios pusėse. Tokia pati tvarka, sprendžiant iš genetinių rezultatų, galiojo ir vaikams: berniukai laidoti vyrų pusėje, o mergaitės moterų pusėje.
Vienas kapas atskleidė ne vieną istoriją
Ypač išsiskyrė moteris, tyrime pažymėta 56 numeriu, kurios giminystės ryšius pavyko atsekti iki kelių artimų šeimos narių. Toje pačioje kapinių vietovėje identifikuoti jos motinos, tėvo, brolio ir dviejų dukrų palaikai, tačiau visi jie buvo palaidoti skirtingose nekropolio dalyse.
Šis atvejis dar kartą sustiprino išvadą, kad šeima nebūtinai buvo laidojama kartu. Tyrėjai atkreipė dėmesį, kad moters kape rasta piligrimams siejama kriauklė leidžia spėti apie galimą kelionę į Santjago de Kompostelą, o tai rodo, kaip vienas radinys gali sujungti biologinę, socialinę ir religinę žmogaus gyvenimo istoriją.
Mokslininkų teigimu, tokie tyrimai keičia požiūrį į praeities bendruomenes, nes DNR leidžia patikrinti tai, kas anksčiau buvo grindžiama tik materialiais radiniais ir jų interpretacijomis. Augant senovinės DNR tyrimų apimtims, panašūs atradimai vis dažniau perrašo nusistovėjusias istorines versijas apie giminystę, statusą ir bendruomenės struktūrą.
Leave a Reply