CP v2

Tag: Viduriavimas

  • Atostogų vaistinėlė: ką privalu įsidėti, kad išvengtumėte brangiausių ir dažniausių klaidų

    Atostogų vaistinėlė: ką privalu įsidėti, kad išvengtumėte brangiausių ir dažniausių klaidų

    Atostogų vaistinėlė dažnai prisimenama tik tada, kai jos prireikia, tačiau net ir nedideli negalavimai kelionėje gali sugadinti planus. Tinkamai sukomplektuotas rinkinys padeda greitai reaguoti į įpjovimus, nudegimus saulėje, karščiavimą ar skrandžio sutrikimus, ypač kai vaistinė ar gydytojas toli.

    Vaistinėlės turinį verta derinti prie kelionės krypties, trukmės ir veiklų pobūdžio. Kuo daugiau aktyvaus judėjimo, žygių ar vandens pramogų, tuo didesnė nutrynimų, smulkių traumų ir dehidratacijos rizika, todėl prireiks daugiau tvarsliavos ir rehidratacijos priemonių.

    Ką verta turėti po ranka?

    Dažniausiai praverčia vaistai nuo skausmo ir karščiavimo, priemonės alerginėms reakcijoms, taip pat preparatai nuo viduriavimo ir pykinimo. Keliaujant karštu oru ar intensyviai sportuojant ypač svarbūs geriamieji rehidratacijos tirpalai arba elektrolitai, padedantys atkurti skysčių ir druskų balansą.

    Ne mažiau svarbus ir mažas perrišimo rinkinys: pleistrai, sterilūs tvarsčiai, elastinis bintas, žaizdų dezinfekavimo priemonė, vienkartinės pirštinės, pincetas. Pravartu įsidėti termometrą, o keliaujant su vaikais ar į atokesnes vietas, šios priemonės dažnai sutaupo laiko ieškant pagalbos.

    Saulė, vabzdžiai ir lėtinės ligos

    Vasarą kelionėse išauga nudegimų ir perkaitimo rizika, todėl vaistinėlėje turi būti apsauga nuo UV spindulių ir priemonės odai po saulės. Jei vykstate į gamtą ar ten, kur gausu vabzdžių, įsidėkite repelentą ir priemonių įkandimams gydyti, ypač jei esate linkę į alergines reakcijas.

    Atskira kategorija yra nuolat vartojami receptiniai vaistai: juos reikėtų pasiimti visam laikotarpiui su nedidele atsarga. Jei kelionė ilgesnė arba maršrutas sudėtingas, naudinga turėti vaistų sąrašą ir trumpą sveikatos informaciją, kad prireikus būtų lengviau tęsti gydymą.

    Dažniausios klaidos keliaujant

    Viena dažniausių klaidų yra nepatikrinti galiojimo terminų ir įsidėti senus ar jau atidarytus preparatus, kurie gali būti praradę veiksmingumą. Kitas dažnas įprotis, didinantis riziką, yra tablečių perpylimas į nepažymėtus indelius, kai vėliau tampa sunku atskirti vaistus ir dozes.

    Keliaujant į užsienį verta iš anksto pasitikrinti, ar dalis įprastų sudedamųjų medžiagų nėra ribojamos. Kai kuriose šalyse griežčiau vertinami preparatai su pseudoefedrinu ar kodeinu, todėl saugiausia vežtis vaistus originaliose pakuotėse ir, jei reikia, turėti gydytojo išrašą.

    Taip pat svarbu įvertinti laikymo sąlygas: karštis automobilyje ar paplūdimyje gali sugadinti dalį preparatų, ypač jautresnius temperatūrai. Vaistinėlė turėtų būti kompaktiška ir aiškiai suorganizuota, nes per didelis kiekis priemonių dažnai trukdo greitai rasti tai, ko reikia.

    „Gerai sukomplektuota vaistinėlė kelionėje nėra perteklinis atsargumas, o praktiškas sprendimas, padedantis greitai suvaldyti situaciją ir išvengti didesnių problemų“, – sako sveikatos specialistai.

  • Salmonelė šunims: požymiai dažnai primena paprastą viduriavimą, bet rizika – ir šeimai

    Salmonelė šunims pasitaiko rečiau nei žmonėms, tačiau infekcija gali būti pavojinga tiek augintiniui, tiek namų ūkiui. Dalis šunų, net užsikrėtę, neparodo jokių simptomų, bet bakterijas gali platinti su išmatomis ar seilėmis.

    Dažniausi požymiai, kai šuo suserga, yra vėmimas, viduriavimas, kartais su kraujo priemaišomis, karščiavimas, apetito stoka ir sumažėjęs aktyvumas. Šie simptomai lengvai supainiojami su įprastu virškinimo sutrikimu, todėl svarbu įvertinti rizikos veiksnius ir bendrą gyvūno būklę.

    Kaip šuo užsikrečia salmonelėmis?

    Šunys salmonelėmis dažniausiai užsikrečia suėdę žalią ar nepakankamai termiškai apdorotą mėsą, žalius kiaušinius, sugedusį pašarą arba laižydami užterštus paviršius. Rizika padidėja ir tada, kai šuo lauke suėda atliekas, išmatas, geria vandenį iš balų ar turi kontaktą su užkrėstais gyvūnais.

    Praktikoje nemažai dėmesio skiriama žaliai mitybai, nes būtent su žaliu pašaru dažniau siejami užterštumo atvejai. JAV Maisto ir vaistų administracijos skelbtuose tyrimuose komerciniuose žaliuose augintinių pašaruose buvo nustatoma salmonelių, o tai reiškia, kad vien vizualiai ar pagal kvapą saugumo įvertinti neįmanoma.

    Kokie simptomai turėtų kelti nerimą?

    Salmoneliozė šunims dažniausiai pasireiškia staigiu viduriavimu ir vėmimu, o gyvūnas gali tapti vangus, atsisakyti ėsti ir daugiau gulėti. Kartais pasireiškia karščiavimas, pilvo skausmas, nemalonus ar gleivingas tuštinimasis, gali atsirasti kraujo priemaišų.

    Pavojingiausia komplikacija yra greitas dehidratavimas, ypač jei šuo vemia ir viduriuoja vienu metu. Sunkesniais atvejais, ypač šuniukams, senjorams ar sergantiems lėtinėmis ligomis, infekcija gali komplikuotis sisteminiu uždegimu ir sepsiu.

    Diagnozė, gydymas ir kaip apsaugoti šeimą

    Veterinarai salmoneles dažniausiai patvirtina atlikę išmatų tyrimus, įskaitant bakteriologinį pasėlį. Esant sunkiai būklei, gali būti rekomenduojami papildomi kraujo tyrimai, elektrolitų įvertinimas ir kiti tyrimai, padedantys spręsti apie dehidrataciją bei uždegimą.

    Gydymo pagrindas dažniausiai yra skysčių atstatymas ir palaikomoji priežiūra, nes didžiausia rizika kyla dėl netekto vandens ir mineralų. Antibiotikai paprastai neskiriami lengvais atvejais, o sprendimas dėl jų taikymo priimamas individualiai, įvertinus sunkumą ir galimą naudą, kad būtų mažinama atsparumo antimikrobinėms medžiagoms rizika.

    Namuose svarbiausia higiena, nes salmonelės gali būti zoonozė, tai yra perduodama žmonėms. Rankas būtina plauti po kontakto su šuns išmatomis, dubenėliais ar guoliu, o viduriuojančiam šuniui nereikėtų leisti laižyti veido, ypač jei namuose yra mažų vaikų, senjorų, nėščiųjų ar žmonių su nusilpusiu imunitetu.

    Profilaktikai rekomenduojama kruopščiai tvarkyti pašaro laikymą ir ruošimą, reguliariai plauti dubenėlius, neleisti šuniui rinkti maisto atliekų lauke ir atsargiai vertinti žalią mitybą. Jei šuo viduriuoja ilgiau nei parą, atsiranda kraujo, karščiavimas, vangumas arba gyvūnas atsisako gerti, delsti nereikėtų ir verta skubiai kreiptis į veterinarą.

  • Negalima ignoruoti šio simptomo: ką apie pavojingas ligas išduoda užsitęsęs viduriavimas

    Užsitęsęs viduriavimas dažnai pradedamas aiškinti mitybos klaidomis ar stresu, tačiau gydytojai pabrėžia, kad ilgiau trunkantis sutrikimas gali būti ir rimtesnių sveikatos problemų signalas. Jei tuštinimasis išlieka skystas kelias dienas ar kartojasi savaitėmis, svarbu ieškoti priežasties, o ne vien slopinti simptomą.

    Viena dažniausių kasdienių priežasčių yra per didelis kofeino, energinių gėrimų, saldintų gazuotų gėrimų ir alkoholio vartojimas. Šios medžiagos gali dirginti žarnyną ir didinti skysčių pasišalinimą, todėl kai kuriems žmonėms būklė pagerėja tiesiog sumažinus stimuliančių gėrimų kiekį.

    Ne mažiau svarbūs ir „paslėpti“ mitybos veiksniai, ypač cukraus pakaitalai bei laktozės netoleravimas. Tokie saldikliai kaip sorbitolis, ksilitolis ar eritritolis, dažnai dedami į kramtomąją gumą ir vadinamuosius fitneso saldumynus, gali sukelti ryškų laisvinamąjį poveikį, o laktozė ar perteklinė fruktozė daliai žmonių provokuoja nuolatinį pilvo diskomfortą.

    Užsitęsęs viduriavimas neretai siejamas ir su vaistais. Antibiotikai gali pakeisti žarnyno mikrobiotą, o kai kurie antidepresantai, skrandžio rūgštingumą mažinantys vaistai ar net neatsakingai vartojami žoliniai preparatai taip pat gali išbalansuoti virškinimo sistemą.

    Kada tai gali būti rimta?

    Jeigu viduriavimas užsitęsia, gydytojai pirmiausia vertina, ar nėra uždegiminių žarnyno ligų, tokių kaip Krono liga ar opinis kolitas. Šias būkles gali lydėti kraujas išmatose, karščiavimas, ryškus nuovargis, svorio kritimas ir stiprėjantis pilvo skausmas.

    Kita svarbi grupė yra infekcijos, kurios gali užsitęsti, jei nėra tinkamai diagnozuotos ar išgydytos. Taip pat dažnas ir dirgliosios žarnos sindromas, kai simptomai gali stiprėti dėl streso, miego trūkumo ar net netolygios mitybos, nors objektyvaus uždegimo ar infekcijos tyrimuose nerandama.

    Kai kuriais atvejais nuolatinį viduriavimą gali lemti ir hormonų pusiausvyros sutrikimai, pavyzdžiui, skydliaukės hiperfunkcija ar cukrinis diabetas, taip pat būklė po tulžies pūslės pašalinimo. Retesnės priežastys apima hormonų išskyrimą didinančius navikus, todėl ilgai trunkančių simptomų ignoruoti nereikėtų.

    Pavojingiausia komplikacija – dehidratacija

    Didžiausia užsitęsusio viduriavimo rizika yra skysčių ir elektrolitų netekimas, galintis baigtis dehidratacija. Ji ypač pavojinga vaikams ir vyresnio amžiaus žmonėms, nes jų organizmas jautriau reaguoja į skysčių trūkumą.

    Įspėjamieji požymiai gali būti patamsėjusi šlapimo spalva, ryškus silpnumas, galvos svaigimas, nuolatinis troškulys ar drebulys. Jei šie simptomai progresuoja, delsti nereikėtų, nes sunkesniais atvejais gali prireikti skysčių atstatymo gydymo įstaigoje.

    Ką daryti ir kada kreiptis į medikus?

    Specialistai nerekomenduoja aklai vartoti simptomą slopinančių vaistų, nes jie gali tik laikinai sumažinti tuštinimosi dažnį, bet nepašalinti priežasties. Gydytojas, atsižvelgdamas į situaciją, gali skirti kraujo tyrimus, išmatų tyrimus dėl infekcijų ir uždegimo žymenų, o prireikus ir vaizdinius tyrimus.

    Kol laukiama konsultacijos, dažniausiai patariama gerti daugiau skysčių, rinktis lengvai virškinamą maistą mažomis porcijomis ir stebėti, kas provokuoja simptomus. Maisto dienoraštis gali padėti greičiau atpažinti produktus, po kurių būklė blogėja, tačiau eliminacines dietas saugiausia taikyti pasitarus su specialistu.

    Skubios pagalbos ar gydytojo konsultacijos reikia, jei viduriavimas nepraeina ilgiau nei tris dienas, pakyla temperatūra, atsiranda stiprus pilvo skausmas, pastebimas kraujas ar pūliai išmatose, arba jos tampa juodos spalvos. Tokie požymiai gali rodyti rimtesnę būklę, kuriai būtina medicininė pagalba.

  • Rotavirusas vaikams: šių klaidų nedarykite – gydytojai įspėja apie greitą dehidrataciją

    Rotavirusinė infekcija, dažnai vadinama žarnyno gripu, yra viena dažniausių ūmaus viduriavimo priežasčių vaikams visame pasaulyje. Sveikatos specialistai pabrėžia, kad virusas itin užkrečiamas ir lengvai plinta šeimose, darželiuose bei mokyklose. Mažiems vaikams liga pavojingiausia dėl greitai išsivystančios dehidratacijos.

    Dažniausiai liga prasideda staiga, o inkubacinis laikotarpis paprastai trunka nuo 1 iki 3 dienų. Pirmieji požymiai neretai supainiojami su peršalimu ar apsinuodijimu maistu, todėl laikas iki tinkamos pagalbos kartais užsitęsia. Būtent tai ir didina komplikacijų riziką.

    Rotavirusui būdingas vandeningas viduriavimas, vėmimas, pilvo skausmai, karščiavimas ir bendras silpnumas. Dėl skysčių netekimo vaikas gali greitai tapti vangus, mieguistas, mažiau šlapintis, jam gali išsausėti burna ir lūpos. Kuo vaikas mažesnis, tuo mažesnė skysčių atsarga organizme ir tuo greičiau būklė gali blogėti.

    Ką svarbu daryti pirmiausia

    Pagrindinis gydymo tikslas yra atkurti skysčių ir druskų balansą, todėl svarbiausia kuo anksčiau pradėti girdyti dažnai ir mažais gurkšniais. Tam paprastai naudojami geriamieji rehidratacijos tirpalai, nes vien vanduo ne visada atkuria elektrolitų pusiausvyrą. Jei vaikas vemia, skysčius reikia duoti dar mažesniais kiekiais, bet dažniau.

    Taip pat svarbu stebėti vaiko būklę ir šlapinimosi dažnį, nes tai vienas aiškiausių dehidratacijos rodiklių. Maistą dažniausiai rekomenduojama grąžinti palaipsniui, kai vėmimas rimsta, tačiau individualios rekomendacijos priklauso nuo vaiko amžiaus ir simptomų. Dėl tinkamiausios taktikos reikėtų pasitarti su pediatru.

    Ko jokiu būdu nedaryti

    Didžiausia klaida yra delsti, tikintis, kad liga praeis savaime, kai vaikas netenka skysčių ir negali jų išlaikyti. Taip pat nereikėtų savarankiškai duoti antibiotikų, nes rotavirusą sukelia virusas, o ne bakterijos, todėl tokie vaistai nepadeda ir gali sukelti papildomų nepageidaujamų reakcijų. Dar viena rizika yra netinkamai parinkti vaistai nuo viduriavimo ar vėmimo, ypač mažiems vaikams.

    Negalima ignoruoti požymių, rodančių ryškią dehidrataciją, ir bandyti ją kompensuoti tik atsitiktiniais gėrimais. Saldūs gėrimai ar sultys kai kuriais atvejais gali dar labiau pabloginti viduriavimą, todėl svarbiausia orientuotis į rehidratacijai skirtus tirpalus. Jei kyla abejonių, geriausia kuo greičiau kreiptis į medikus.

    Kada būtina skubi pagalba

    Skubiai kreiptis į gydytojus reikia, jei vaikas beveik negeria arba negali sulaikyti skysčių dėl nuolatinio vėmimo. Pavojingi ženklai yra retas šlapinimasis, labai sausa burna, įkritusios akys, neįprastas mieguistumas ar dirglumas, taip pat kraujas išmatose. Kūdikiams ir vaikams iki 5 metų, ypač jei karščiuoja, tokia būklė gali progresuoti per kelias valandas.

    Nors rotavirusas dažniausiai praeina savaime, didžiausia grėsmė yra ne pats virusas, o skysčių netekimas. Todėl ankstyvas girdymas, atidi būklės stebėsena ir laiku suteikta medicininė pagalba yra svarbiausi žingsniai, padedantys išvengti pavojingų komplikacijų.

  • Žarnyno uždegimas smogia jauniems: pirmi ženklai, kurių ignoruoti pavojinga

    Žarnyno uždegimas smogia jauniems: pirmi ženklai, kurių ignoruoti pavojinga

    Nespecifiniai uždegiminiai žarnyno susirgimai yra lėtinės imuninės sistemos ligos, dažniausiai apimančios opinį kolitą ir Krono ligą. Medikai pabrėžia, kad šios būklės vis dažniau diagnozuojamos jauniems žmonėms, o pradžia neretai būna klastinga.

    Tarptautiniai epidemiologiniai tyrimai rodo, kad sergamumas daugelyje šalių ilgą laiką augo, o dalyje regionų išlieka aukštas dėl jau anksčiau susiformavusios sergančiųjų populiacijos. Didžiausia rizika dažnai tenka 15–35 metų amžiaus grupei, kai sutampa studijos, darbo pradžia ir didelis kasdienis krūvis.

    Ligų kilmė nėra iki galo išaiškinta, tačiau daugėja įrodymų, kad svarbi genetinių veiksnių, žarnyno mikrobiotos ir aplinkos sąveika. Prie riziką didinančių veiksnių dažniau minimi rūkymas, miego stoka, ilgalaikis stresas, itin perdirbtas maistas ir kai kurie vaistai, pavyzdžiui, nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo.

    Žarnyno ir smegenų ryšys medicinoje apibūdinamas žarnyno–smegenų ašimi. Nuolatinė įtampa gali keisti žarnyno judrumą, mikrobiotos pusiausvyrą ir imuninį atsaką, todėl daliai žmonių simptomai paūmėja stresiniais laikotarpiais, nors vien stresas šių ligų nepaaiškina.

    Pirmi simptomai, kurių negalima numoti

    Dažna klaida yra ilgai aiškinti požymius apsinuodijimu, jautresniu skrandžiu ar dirgliosios žarnos sindromu. Jei nusiskundimai kartojasi arba tęsiasi kelias savaites, verta kreiptis į šeimos gydytoją ar gastroenterologą ir neatidėlioti tyrimų.

    Vienas dažniausių signalų yra užsitęsęs viduriavimas ir pakitęs tuštinimosi ritmas, ypač jei tai trunka ilgiau nei 4 savaites. Sergant opiniu kolitu tuštinimasis gali dažnėti, atsirasti skubus poreikis eiti į tualetą, o naktiniai simptomai laikomi ypač svarbiu įspėjamuoju ženklu.

    Kraujas išmatose visada reikalauja gydytojo įvertinimo, net jei žmogus įtaria hemorojų. Kraujavimas gali būti matomas, o kartais pasireiškia tamsesnėmis, pakitusiomis išmatomis; bet kuriuo atveju svarbu išsiaiškinti priežastį ir atmesti kitas pavojingas būkles.

    Taip pat būdingi spazminiai pilvo skausmai, pilvo pūtimas, nepaaiškinamas svorio kritimas ir nuolatinis nuovargis. Daliai pacientų pasitaiko subfebrili temperatūra, o ilgainiui gali vystytis mažakraujystė dėl uždegimo ar geležies stokos.

    Kuo skiriasi opinis kolitas ir Krono liga

    Opinis kolitas paprastai pažeidžia tik storąją žarną ir dažniausiai prasideda tiesiojoje žarnoje, o uždegimas plinta nuosekliai. Šiai ligai būdingesnis paviršinis gleivinės uždegimas, todėl dažniau pasireiškia kraujingos išmatos ir skausmingas noras tuštintis.

    Krono liga gali apimti bet kurią virškinamojo trakto dalį nuo burnos iki išeinamosios angos, nors dažnai pažeidžia klubinę žarną ir storosios žarnos pradžią. Uždegimas čia būna segmentinis, gali apimti visą žarnos sienelės storį, todėl didėja susiaurėjimų, fistulių ir stipresnių pilvo skausmų rizika.

    Diagnostika ir šiuolaikinis gydymas

    Diagnozė paprastai grindžiama simptomais, uždegimo žymenimis kraujyje, išmatų tyrimais, endoskopija su biopsijomis ir vaizdiniais tyrimais. Praktikoje svarbu atskirti uždegimines ligas nuo infekcijų, celiakijos, dirgliosios žarnos sindromo ir kitų būklių.

    Nors tai lėtinės ligos, gydymo tikslas aiškus: pasiekti remisiją ir ją išlaikyti, sumažinti komplikacijų bei hospitalizacijų riziką. Taikomi 5-aminosalicilatai, gliukokortikoidai paūmėjimų kontrolei, imunosupresantai, o vis plačiau naudojami biologiniai ir mažųjų molekulių vaistai, nukreipti į konkrečius uždegimo mechanizmus.

    Ne mažiau svarbios gyvenimo būdo korekcijos: individualiai parenkama mityba, ypač paūmėjimų metu, pakankamas skysčių kiekis, miego režimas ir fizinis aktyvumas. Gydytojai taip pat pabrėžia psichologinės sveikatos svarbą, nes stresas gali sustiprinti simptomus ir bloginti savijautą net esant kontroliuojamai ligai.

    Jei viduriavimas tęsiasi, kartojasi kraujas išmatose, krenta svoris ar atsiranda nuolatinis nuovargis, delsti nereikėtų. Anksti pradėtas gydymas dažniausiai leidžia greičiau suvaldyti uždegimą ir išvengti ilgalaikių komplikacijų.