Tag: Viduržemio jūra

  • ES pajėgos Viduržemio jūroje įlipo į įtariamą Rusijos „šešėlinio laivyno“ tankerį

    ES pajėgos Viduržemio jūroje įlipo į įtariamą Rusijos „šešėlinio laivyno“ tankerį

    Europos Sąjungos pajėgos Viduržemio jūroje šią savaitę įlipo į įtariamą Rusijos vadinamojo „šešėlinio laivyno“ tanklaivį, pranešė ES užsienio politikos vadovė Kaja Kallas.

    Anot jos, penktadienį ES operacijos „Irini“ kariai patikrino tanklaivį „MV Midag“ ir patvirtino, kad jis plaukė su suklastota vėliava. Apie tai K. Kallas sekmadienį parašė socialiniuose tinkluose.

    Ji taip pat pabrėžė, kad ES ir toliau sieks trikdyti Rusijos „šešėlinio laivyno“ veiklą tiek jūroje, tiek diplomatinėmis priemonėmis. Kartu buvo užsiminta apie naujų sankcijų paketą.

    Pasak K. Kallas, ES užsienio reikalų ministrai pirmadienį turėtų patvirtinti naujas sankcijas Rusijai, nukreiptas į bankus, pirkėjus ir bendroves, remiančias „šešėlinį laivyną“.

    Kaip veikia Rusijos „šešėlinis laivynas“

    Rusija „šešėlinio laivyno“ laivus naudoja siekdama apeiti Vakarų sankcijas savo naftos pramonei. Tokia praktika leidžia tęsti naftos gabenimą, kai oficialiais kanalais tai daryti tampa sudėtinga.

    Straipsnyje aiškinama, kad sankcijoms apeiti pasitelkiamos sudėtingos nuosavybės schemos, vadinamosios patogios vėliavos bei kitos priemonės, skirtos užmaskuoti krovinio kilmę.

    K. Kallas taip pat pasidalijo vaizdais, kurie, kaip teigiama, rodo įlaipinimą į laivą.

    Operacija „Irini“ ir jos išplėstas mandatas

    Operacija „Irini“ pradėta 2020 metų kovą. Pagrindinė jos užduotis buvo užtikrinti Jungtinių Tautų nustatyto ginklų embargo Libijai laikymąsi Antrojo Libijos pilietinio karo kontekste.

    Iš pradžių operacijos mandatas apėmė kovą su neteisėta prekyba ginklais, informacijos rinkimą apie naftos kontrabandą, pastangas trikdyti žmonių kontrabandą bei Libijos institucijų, atsakingų už teisėsaugą ir paieškos bei gelbėjimo darbus, mokymus.

    2026 metų spalį operacijos „Irini“ mandatas pratęstas iki 2029 metų kovo 31 dienos. Tarp tikslų įvardyta ir ES interesų Viduržemio jūroje apsauga bei tolesnis indėlis į taiką ir stabilumą Libijoje.

    Vienu iš naujų operacijos uždavinių tapo ir pagalba „suvaržant“ Rusijos „šešėlinį laivyną“, nes, kaip teigiama, Viduržemio jūra jam yra svarbi tranzito ir perkrovimo zona.

  • Prie Korsikos dugne aptikta per 1 300 paslaptingų ratų: dvi jų kilmės versijos

    Prie Korsikos krantų Viduržemio jūros dugne aptikta daugiau nei 1 300 beveik idealiai apvalių darinių, kurių kilmė iki šiol kelia klausimų mokslininkams.

    Neįprasti objektai pirmą kartą pastebėti 2011 metais jūros dugno tyrimų ekspedicijoje, kai hidrolokatoriaus vaizduose vietoje įprastų smėlio ir akmenų plotų išryškėjo taisyklingos apskritos struktūros su tamsesnėmis dėmėmis centre, rašo „Focus“.

    Iš pradžių tyrėjai buvo aptikę tik kelias dešimtis tokių darinių, tačiau vėlesnė analizė parodė, kad jų yra per 1 300. Jie driekiasi kelių kvadratinių kilometrų plote ir yra 105–125 metrų gylyje.

    Vėlesnės ekspedicijos atskleidė, kad tai nėra paprastos įdubos: kiekvieno rato centre yra raudonųjų kalkinių dumblių kupolas, aplink jį – šviesesnė nuosėdų zona, o išorinį žiedą sudaro ir maži kalkakmenio dariniai, vadinami rodolitais.

    Kas iš tiesų slypi ratuose

    Tyrėjai pabrėžia, kad aptiktos struktūros yra sudėtingi biologiniai dariniai. Jie tampa buveine įvairiems jūrų organizmams – nuo kempinių ir koralų iki bestuburių ir skirtingų žuvų rūšių.

    Tokie dariniai svarbūs ne tik kaip geologinis ar biologinis reiškinys, bet ir kaip ekosistemos dalis, todėl jų tyrimai siejami ir su gamtosaugos klausimais.

    Dvi pagrindinės kilmės hipotezės

    Viena iš dažniausiai minimų versijų sieja ratų susiformavimą su paskutiniu ledynmečio maksimumu, kuris vyko maždaug prieš 21 tūkst. metų. Tuomet Viduržemio jūros lygis buvo gerokai žemesnis, o vietos, esančios daugiau nei 100 metrų gylyje šiandien, buvo arčiau paviršiaus.

    Tokios sąlygos galėjo būti palankios raudoniesiems kalkiniams dumbliams, kuriems reikalinga šviesa. Klimatui šylant ir tirpstant ledynams, jūros lygis kilo, o buvusios kolonijos pamažu atsidūrė didesniame gylyje.

    2020 metų ekspedicijoje iš darinių centrinių dalių buvo paimti mėginiai, o radiokarboninis datavimas parodė, kad seniausia ištirta medžiaga gali būti maždaug 21 tūkst. metų amžiaus.

    Pagal vieną hipotezę, vėliau – praėjus maždaug 8 tūkst. metų, kai jūros lygis stabilizavosi, prasidėjo naujas formavimosi etapas: aplink centrinius likučius ėmė kauptis senesnių darinių fragmentai ir rodolitai, suformuodami būdingus žiedus. Vis dėlto tai kol kas laikoma hipoteze, o ne galutiniu atsakymu.

    Alternatyvi versija – Antrojo pasaulinio karo bombos

    2024 metais tyrėjai Marcas Verlaque’as ir Charles’is-François Boudouresque’as pasiūlė kitą paaiškinimą: dalis ratų galėjo susidaryti dėl į jūrą mestų amerikiečių aviacinių bombų.

    Pasak šios versijos, 1943–1945 metais, kai prie Korsikos buvo amerikiečių aviacijos bazės, iš kovinių skrydžių virš Europos grįžtantys lėktuvai galėjo atsikratyti nepanaudotais sprogmenimis pakrančių vandenyse.

    Manoma, kad kai kurios struktūros galėjo atsirasti bombų kritimo ar sprogimų vietose, o vėliau būti „apgyvendintos“ jūrų organizmų. Tačiau ir ši teorija kol kas nėra galutinai patvirtinta.

    Kodėl siūloma šią vietą saugoti

    Nepriklausomai nuo to, kaip tiksliai susiformavo paslaptingi ratai, tyrimai rodo, kad teritorija yra vertinga ekosistema. Joje aptinkama daug jūrų organizmų, įskaitant retus koralus ir bestuburius.

    Viena didžiausių grėsmių šiems dariniams – laivyba. Didelių laivų inkarai gali pažeisti trapias kalkines struktūras, kurioms susiformuoti galėjo prireikti tūkstančių metų.

    Dalis objektų jau patenka į Cap Corse ir Agriate jūrinio gamtos parko teritoriją, tačiau mokslininkai mano, kad apsaugą reikėtų išplėsti ir į kitus plotus, kad ši neįprasta povandeninė aplinka būtų išsaugota.

  • Mįslė Viduržemio jūros dugne: rasta per 1 300 taisyklingų „ratų“, aiškėja jų kilmė

    Mįslė Viduržemio jūros dugne: rasta per 1 300 taisyklingų „ratų“, aiškėja jų kilmė

    Viduržemio jūros dugne, netoli Korsikos, mokslininkus jau ne vienerius metus glumina neįprastas vaizdas: daugiau nei 1 300 taisyklingų apskritų formacijų su tamsiu tašku per vidurį. Struktūros primena vienodas „žymes“, išsibarsčiusias kelių kvadratinių kilometrų plote.

    Šias formas pirmiausia padėjo pastebėti sonaro vaizdai – jais jūros dugną prieš maždaug 15 metų analizavo Christine Pergent-Martini vadovaujama tyrėjų grupė. Iš pradžių identifikuota tik kelios dešimtys ratų, tačiau vėliau paaiškėjo, kad jų – kur kas daugiau.

    Kaip rašo „National Geographic“, ratų sankaupa yra maždaug 105–125 metrų gylyje ir kiek daugiau nei už 20 kilometrų nuo Cap Corse kyšulio. Dėl tokio gylio ir vietos specifikos ilgą laiką trūko duomenų, kas iš tiesų sudaro šiuos objektus.

    Vėlesnės ekspedicijos leido priartėti prie atsakymo: paaiškėjo, kad tai ne paprastos įdubos smėlyje, o sudėtingos biologinės formacijos. Jos tapo ir svarbia buveine įvairiems jūrų organizmams, todėl tyrėjai akcentuoja, kad svarbu ne tik išsiaiškinti kilmę, bet ir apsaugoti šią teritoriją.

    Ką atskleidė nardymai ir mėginiai

    Tyrėjams priartėjus prie formacijų, paaiškėjo, kad kiekvieno „rato“ centre yra kupolas, sudarytas iš raudonųjų kalkinių dumblių (krasnorostų). Aplink jį matyti šviesesnių nuosėdų zona, o išorinis žiedas susiformavęs iš įvairių kalkinių darinių.

    Tarp jų minimi ir rodolitai – nedidelės, laisvai „keliaujančios“ kalkinės struktūros. Tokia sandara leidžia manyti, kad kalbama apie natūraliai susiklosčiusią ekosistemą, o ne atsitiktines geologines žymes.

    Ekspedicijų metu ten aptikta įvairių organizmų: kempinių, koralų, bestuburių, skirtingų žuvų rūšių. Tai sustiprina vertinimą, kad ši vieta – išskirtinai vertinga biologine prasme.

    Dvi teorijos: ledynmetis arba karo laikų bombos

    Viena iš hipotezių sieja formacijų pradžią su paskutiniu ledynmečio maksimumu – maždaug prieš 21 tūkstantį metų. 2020 metais iš centrinių dalių paimti mėginiai buvo datuoti radiokarbono metodu, ir seniausias tirtas materialas siejamas būtent su šiuo laikotarpiu.

    Tuomet jūros lygis buvo gerokai žemesnis nei dabar, todėl šis dugno ruožas buvo arčiau paviršiaus ir gaudavo daugiau saulės šviesos. Tokiomis sąlygomis raudonieji dumbliai galėjo augti intensyviau, o vėliau, kylant vandens lygiui, senosios kolonijos pamažu nyko.

    Pagal šią versiją, maždaug po 8 000 metų, jūros lygiui stabilizavusis, galėjo prasidėti antrasis kalkinių organizmų „statybos“ etapas: aplink centrinius likučius ir rodolitus palaipsniui kauptis medžiaga, formuojanti žiedus. Vis dėlto patys mokslininkai pabrėžia, kad tai tebėra hipotezė.

    2024 metais pasiūlytas ir visiškai kitoks paaiškinimas. Marc Verlaque ir Charles-François Boudouresque iškėlė prielaidą, kad dalis apskritų struktūrų gali būti susijusios su Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu – esą 1943–1945 metais amerikiečių lėktuvai, grįždami iš misijų virš Europos, netoli Korsikos galėjo į jūrą išmesti nepanaudotą amuniciją.

    Pagal šią versiją, dabartiniai „ratai“ galėjo susiformuoti buvusių sprogimų ar smūgių vietose, o vėliau jas kolonizavo jūrų organizmai. Tai reikštų antropogeninę, palyginti neseną kilmę, tačiau ir šis aiškinimas kol kas nėra galutinai patvirtintas.

    Kodėl formacijoms gali grėsti pavojus

    Nepriklausomai nuo to, kuri kilmės versija pasitvirtintų, ekspedicijos parodė, kad teritorija yra jautri. Viena didžiausių grėsmių įvardijama laivų veikla – didelių laivų inkarai gali pažeisti trapias kalkines struktūras, kurioms susiformuoti galėjo prireikti labai ilgo laiko.

    Dalis ratų jau patenka į Cap Corse ir Agriate jūrinio parko ribas, tačiau mokslininkai ragina apsvarstyti platesnę apsaugą ir likusioms vietoms. Jų teigimu, tai padėtų išsaugoti unikalią buveinę, kurios tikroji istorija dar tik aiškinama.

  • Egiptas Viduržemio jūroje aptiko naują dujų telkinį: pirminis vertinimas – 200 mlrd. kub. pėdų

    Egiptas Viduržemio jūroje aptiko naują dujų telkinį: pirminis vertinimas – 200 mlrd. kub. pėdų

    Egiptas paskelbė Viduržemio jūroje aptikęs naują gamtinių dujų telkinį – pirminiais vertinimais, žvalgybinio gręžinio „Nasim-1X“ rezervuare gali būti apie 200 mlrd. kubinių pėdų dujų.

    Kairas tikisi, kad šis atradimas padės sustiprinti vietinę dujų gavybą ir sumažinti priklausomybę nuo importo, praneša „Euronews“.

    Egipto Naftos ir mineralinių išteklių ministerija nurodė, kad gręžimo ir išteklių įvertinimo darbai Taibos koncesijos teritorijoje parodė dujas turintį sluoksnį, kurio grynasis storis siekia apie 15 metrų.

    Pasak ministerijos, šiuo metu tęsiami techniniai ir telkinio tyrimai: siekiama nustatyti, kokius dujų kiekius realiai būtų galima išgauti, įvertinti galimą paros gavybos apimtį ir atradimo komercinį gyvybingumą.

    Planuojamas vamzdynas iki esamos infrastruktūros

    Egiptas planuoja gręžinį su esamais gavybos pajėgumais sujungti maždaug 22 kilometrų ilgio vamzdynu. Jis turėtų prijungti telkinį prie Abu Madi–El Gamil vamzdyno.

    Toks sprendimas, kaip teigiama, leistų pasinaudoti jau turima infrastruktūra ir sutrumpinti laiką, reikalingą pradėti gavybą.

    Vis dėlto ministerija kol kas nepaskelbė datos, kada dujų gavyba galėtų startuoti.

    Kas dirba telkinyje ir kodėl Egiptui to reikia

    Taibos koncesiją valdo Italijos bendrovė Eni, dirbanti kartu su Australijos kompanija Woodside. Gręžimo darbus partnerių vardu atliko Egipto įmonė Petrobel.

    Ministerija teigė, kad teigiami rezultatai siejami su augančiomis investicijomis ir aktyvesne žvalgyba. Taip pat pabrėžtas gerėjantis investicinis klimatas ir pažanga sprendžiant įsiskolinimų užsienio energetikos bendrovėms klausimą.

    Egiptas siekia didinti vietinę gamtinių dujų gavybą po to, kai pastaraisiais metais ji sumažėjo, o importo poreikis išaugo. Didelę paklausą šalyje palaiko elektros gamyba ir pramonė.

  • Egiptas po 12 metų vėl atidarė ambasadą Tripolyje ir kritikuoja Turkijos–Libijos susitarimą

    Egiptas po 12 metų vėl atidarė ambasadą Tripolyje ir kritikuoja Turkijos–Libijos susitarimą

    Egiptas šeštadienį Libijos sostinėje Tripolyje iškilmingai vėl atidarė istorinį savo ambasados pastatą, uždarytą daugiau nei dešimtmetį.

    Į Tripolį atvyko Egipto užsienio reikalų ministras Badras Abdelatty, kuris su Libijos pareigūnais aptarė prekybos ir energetikos klausimus bei ginčijamas jūrų sienas, praneša „Euronews“.

    Egiptas ambasados pastatą buvo uždaręs 2014 metų sausį, kai ginkluoti asmenys pagrobė penkis ambasados darbuotojus. Diplomatinė misija Tripolyje darbą atnaujino 2021 metų gegužę, tačiau dabar atveriamas ir istorinis pastatas.

    Vizitas laikomas ženklu, kad Kairas siekia glaudesnių ryšių su Vakarų Libijoje įsikūrusia, tarptautiniu mastu pripažįstama valdžia, nors ilgą laiką rėmė rytinėje šalies dalyje įsitvirtinusio karo vado Khalifos Haftaro stovyklą.

    Kalbos apie prekybą ir energetiką

    Tripolyje Egipto diplomatijos vadovas susitiko su Libijos Nacionalinės vienybės vyriausybės ministru pirmininku Abdulhamidu Dbeibah. Susitikime kalbėta apie būdus, kaip palengvinti prekybą tarp abiejų šalių.

    Pasak Egipto užsienio reikalų ministerijos, A. Dbeibah teigiamai įvertino Egipto bendrovių ir darbuotojų vaidmenį atstatant Libiją.

    Ministras taip pat susitiko su Libijos laikinai einančiu naftos ministro pareigas. Jo teigimu, reikėtų sparčiau judėti į priekį su dujotiekio projektais tarp šalių ir planais Libijos naftą perdirbti Egipte, o vėliau eksportuoti.

    Libijos pareigūnas savo ruožtu nurodė ketinantis vykti į Kairą tolesnių derybų, apie tai pranešė Libijos valstybinė naujienų agentūra.

    Kodėl ginčijamas Turkijos ir Libijos susitarimas

    Derybose su A. Dbeibah Egipto ministras taip pat iškėlė Kairo prieštaravimus 2019 metais Turkijos ir tuometinės Tripolyje buvusios Libijos vyriausybės pasirašytam susitarimui.

    Šis susitarimas nustato ribą tarp Turkijos ir Libijos jūrinių zonų Rytų Viduržemio jūroje – regione, kuriame kelios valstybės reiškia teises žvalgyti naftos ir dujų išteklius.

    Graikija tvirtina, kad susitarime neatsižvelgiama į graikų salų teises, įskaitant Kretą, kuri yra tarp Turkijos ir Libijos krantų. Egiptas ir Kipras taip pat nepritaria šiam susitarimui.

    Libijos rytuose įsikūręs parlamentas susitarimą ratifikavo spalio 20 dieną, nors anksčiau jam prieštaravo. Europos Sąjunga kitą dieną pareiškė, kad susitarimas pažeidžia kitų šalių teises ir joms negali turėti teisinio poveikio.

    Tuo metu Turkijos užsienio reikalų ministras Hakanas Fidanas gynė susitarimą, pavadindamas jį visiškai teisėtu tiek teisiniu, tiek politiniu požiūriu.

  • Mokslininkai perspėja: intensyvi žvejyba keičia žuvų DNR ir gali mažinti jų atsparumą

    Intensyvi žvejyba mažina ne tik žuvų išteklius – mokslininkai sako, kad ji gali keisti ir pačias žuvis molekuliniu lygmeniu, įskaitant jų DNR bei genų „įjungimą“ ir „išjungimą“. Toks poveikis siejamas su mažėjančia genetine įvairove ir prastesniu populiacijų atsparumu aplinkos stresui.

    Kaip rašoma „ZME Science“, tyrėjai atkreipia dėmesį, kad nuo priešindustrinių laikų iš tikslinių rūšių buvo pašalinta didelė dalis pasaulinės biomasės, o žuvininkystės biomasa daugelyje klimato zonų toliau mažėja. Tačiau vis dažniau keliami klausimai ne vien apie kiekius – bet ir apie ilgalaikes biologines pasekmes.

    Vienas iš naujesnių darbų, publikuotas liepos mėnesį, nagrinėjo laukines žuvis Viduržemio jūroje ir prisidėjo prie augančių įrodymų, kad žvejyba gali skatinti biologinius pokyčius per trumpą laiką ir net per kartas. Tyrėjai pabrėžia, kad tokie pokyčiai gali reikšti žmogaus sukeltą „atranką“ gamtoje.

    Mokslininkų teigimu, genetinių sekų ir genų raiškos pokyčiai gali apsunkinti žuvų populiacijų gebėjimą atlaikyti klimato kaitos keliamą stresą, ligas ir išlaikyti sveikas sąveikas ekosistemose. Kitaip tariant, net jei žuvų dar yra, jos gali tapti mažiau atsparios tam, kas laukia ateityje.

    Žvejyba ir epigenetika: kas keičiasi?

    Tyrėjai vis daugiau dėmesio skiria epigenetikai – tai trumpalaikiai, dažnai grįžtami pokyčiai, kurie nekeičia pačios DNR „raidžių“, bet keičia, kaip DNR yra skaitoma. Paprastai tariant, tai tarsi žymelės, kurios organizmui nurodo, kuriuos genus aktyvinti, o kuriuos prislopinti.

    Vienas svarbiausių mechanizmų šiame kontekste – DNR metilinimas. Tai procesas, kai prie DNR prisijungia cheminės grupės, galinčios iš dalies ar visiškai „nutildyti“ genų veiklą arba, priešingai, pakeisti jų aktyvumą priklausomai nuo aplinkos sąlygų.

    Viduržemio jūroje atliktame tyrime buvo analizuojama, ar žvejyba koreliuoja su genetiniais ir epigenetiniais pokyčiais vienos rūšies žuvyse. Lygintos populiacijos iš trijų vietovių prie Balearų salų pakrantės, o kiekvienoje jų pasirinktos dvi gretimos zonos: viena, kur vykdoma žvejyba, ir kita – jūrų saugoma teritorija, kur žvejyba draudžiama.

    Nors epigenetiniai skirtumai tarp zonų nebuvo „milžiniški“, tyrėjai juos vis tiek laiko reikšmingais: net nedideli metilinimo pokyčiai gali turėti didelį poveikį elgsenai ar fizinėms savybėms. Analizuoti genai buvo susiję su imuniniais atsakais, nervų sistemos vystymusi, baltymų sinteze, pigmentacija ir kitomis funkcijomis.

    Ar pokyčiai gali būti grįžtami?

    Mokslininkai pabrėžia, kad tokiuose tyrimuose svarbu atsargiai vertinti priežastinius ryšius: fiksuota koreliacija dar nereiškia, kad žvejyba vienintelė sukelia visus pastebėtus skirtumus. DNR metilinimo modeliams įtakos gali turėti daug veiksnių, įskaitant amžių, o žvejyboje dažnai pirmiausia sugaudomos didesnės, senesnės žuvys.

    Vis dėlto, net ir taikant statistinius metodus, skirtumai tarp žvejojamų vietų ir „no-take“ saugomų teritorijų išliko. Tai sustiprina prielaidą, kad žvejybos spaudimas gali būti vienas iš veiksnių, susijusių su pastebėtais epigenetiniais pokyčiais.

    Įdomu ir tai, kad epigenetiniai pokyčiai teoriškai gali būti greičiau grįžtami nei genetiniai. Tyrėjų vertinimu, jei dalis pokyčių susiję su vadinamąja epigenetine „plastika“, mažinant spaudimą populiacijoms gali atsirasti daugiau galimybių joms atsigauti.

    Kita vertus, kai žvejyba ilgainiui skatina genetinius poslinkius, juos sugrąžinti gali būti itin sunku. Todėl mokslininkai ragina toliau tirti, kaip žvejybos praktikos keičia ne tik populiacijų dydį, bet ir jų biologinę „kokybę“ – atsparumą, įvairovę ir gebėjimą prisitaikyti.

    Mažesnės žuvys ir mažesnė įvairovė

    Žvejyba gali veikti kaip dirbtinė atranka: dažniau sugaunamos didesnės žuvys, o tai ilgainiui palieka daugiau mažesnių individų, kurie spėja daugintis. Mokslininkai jau anksčiau yra fiksavę atvejus, kai per kartas populiacijose mažėja vidutinis suaugusių individų dydis, keičiasi elgsena.

    Pavyzdžiui, mokslinėje literatūroje minimas atvejis, kai per 25 metų laikotarpį Rytų Baltijos menkių mėginyje kūno ilgis sumažėjo 48 proc., o kartu stebėti ir genetiniai pokyčiai, susiję su lėtesniu augimu. Tai rodo, kad intensyvus išteklių naudojimas gali palikti ilgalaikį „pėdsaką“ pačiose populiacijose.

    Viduržemio jūros tyrime genetiniai rezultatai buvo mažiau aiškūs nei epigenetiniai, tačiau bendra tendencija išliko: saugomose teritorijose aptikta didesnė genetinė įvairovė nei žvejojamose vietose. Vienas iš galimų paaiškinimų – kai iš populiacijos sistemiškai pašalinama daug tos pačios amžiaus grupės (dažniausiai didžiausių individų), genetinė įvairovė gali mažėti.

    Mokslininkų teigimu, žinių apie biologinius žvejybos padarinius plėtra yra svarbi ne vien gamtosaugai, bet ir pačiai žvejybai: kuo geriau suprantamas spaudimo poveikis rūšims, tuo tiksliau galima valdyti išteklius ir mažinti riziką, kad populiacijos taps pernelyg trapios.

  • Po Italija „atsisega“ Žemės pluta: tyrimas aiškina, kas sukelia daugumą Apeninų drebėjimų

    Naujas tyrimas rodo, kad po Italija Žemės pluta tarsi „atsisega“ – jos apatinė dalis atsiskiria ir grimzta į mantiją. Mokslininkai teigia, jog būtent šis procesas gali paaiškinti didelę dalį žemės drebėjimų Apeninų kalnuose.

    Apie tai rašoma „Live Science“ publikacijoje, kurioje cituojamas tyrimo vadovas, Florencijos universiteto geologas Stefano Tavani. Pasak jo, regione matomas labai vėlyvas tektoninių procesų etapas, kai įprastą plokščių slinkimą pakeičia kitas „variklis“.

    Apeninai driekiasi per visą Italijos pusiasalį, o Viduržemio jūros regionas apskritai laikomas geologiškai itin sudėtingu: čia susiduria Afrikos ir Eurazijos plokščių įtaka, daugybė mikroplokščių ir kalnų grandinių.

    Mokslininkai aiškina, kad Afrikos plokštė jau apie 50 milijonų metų stumia į šiaurę, o gilyn į mantiją grimzta senovinio Tetio vandenyno plutos liekanos. Tačiau iki šiol nebuvo iki galo aišku, kas tiksliai palaiko dalį dabartinių deformacijų ir seisminį aktyvumą Apeninų zonoje.

    Kas yra „atsisegimas“ po Apeninais?

    Tyrėjų teigimu, po Apeninais vyksta vadinamasis delaminacijos procesas: apatinė plutos dalis „nulupa“ nuo viršutinių sluoksnių ir nusileidžia į mantiją. Straipsnyje tai apibūdinama kaip „atsisegimas“, nes procesas primena pamažu besiskiriančius sluoksnius.

    Ši interpretacija leidžia kitaip pažvelgti į tai, kas sukelia regiono žemės drebėjimus. Autorių išvada tokia: didelę seisminės veiklos dalį Apeninuose skatina ne klasikinė vienos plokštės slinktis po kita, o būtent plutos atsiskyrimas ir grimzdimas.

    Du Viduržemio jūros baseinai ir senas tektoninis „stumdymasis“

    Tyrime primenama, kad Apeninų formavimąsi lydėjo ir priešingos krypties jėgos: vienur vyko suspaudimas, kitur – tempimas. Šis derinys prisidėjo prie dviejų baseinų Viduržemio jūroje susidarymo į rytus ir vakarus nuo Korsikos bei Sardinijos salų.

    Minima, kad jaunesnė dalis – Tirėnų jūros segmentas į rytus nuo Korsikos ir Sardinijos – susiformavo maždaug prieš 10 milijonų metų. Tyrėjai pažymi, kad delaminacija gali būti trūkstamas paaiškinimas, siejantis šiuos reiškinius su dabartine kalnų juostos deformacija ir drebėjimais.

    Ką tai gali reikšti ateityje?

    Pasak S. Tavani, per kelis ateinančius milijonus metų apatinė plutos dalis gali baigti grimzti, o tektoninės plokštės šiame regione – „susivirinti“ tarpusavyje. Tokiu atveju procesai, lemiantys dabartinę dinamiką, iš esmės keistųsi.

    Mokslininkai taip pat pabrėžia, kad panašūs reiškiniai gali vykti ir kitur pasaulyje – pavyzdžiui, Helenų įduboje į pietus nuo Graikijos. Todėl Italijos pavyzdys gali padėti geriau suprasti labai vėlyvus plokščių tektonikos etapus skirtinguose regionuose.

  • ESA palydovas užfiksavo rekordinę Europos kaitrą: kai kur įkaito iki 40 laipsnių

    Europos kosmoso agentūros (ESA) palydovas „Sentinel-3B“ užfiksavo vieną iš šios vasaros rekordinių karščio bangų Pietų Europoje – termoviziniame vaizde matyti įkaitusi sausuma ir Viduržemio jūra.

    Kaip rašo „Live Science“, nuotrauka sudaryta iš „Sentinel-3B“ prietaiso, matuojančio jūros ir sausumos paviršiaus temperatūrą, duomenų. ESA Žemės stebėjimo programų vadovė Simonetta Cheli ją įvardijo kaip ypač iškalbingą šių metų pavyzdį.

    Šiluminiame žemėlapyje tamsiai raudonos spalvos rodo vietoves, kuriose sausumos paviršius daugelyje Ispanijos regionų bei dalyje Prancūzijos ir Italijos viršijo 35 laipsnius, o kai kuriose Ispanijos ir Šiaurės Afrikos teritorijose – perkopė 40 laipsnių ribą.

    Kartu matyti ir išaugusi Viduržemio jūros paviršiaus temperatūra. Svarbu tai, kad sausumoje ir jūroje spalvos atitinka skirtingas temperatūrų reikšmes, todėl tiesiogiai jų lyginti negalima.

    Karštį stiprino „šilumos kupolai“

    Pasak S. Cheli, tokie vaizdai leidžia vienu metu įvertinti, kaip ekstremalių reiškinių metu sąveikauja sausumos ir jūrinės aplinkos. Jos teigimu, būtent kartu matomas „raudonis“ jūroje ir sausumoje padeda pajusti tikrą karščio bangos mastą.

    Šių karščio bangų viena iš priežasčių – vadinamieji „šilumos kupolai“ (aukšto slėgio sritys atmosferoje), kurie tarsi „dangtis“ sulaiko šiltą orą ir palaiko aukštą temperatūrą.

    Tekste taip pat pabrėžiama, kad tuo metu prasidėjęs stiprus El Ninjas, nors siejamas su rekordais Ramiajame vandenyne, šių Europos karščio bangų priežastimi nebuvo įvardytas. Rekordinės temperatūros siejamos su pastarųjų metų pasaulinio atšilimo tendencijomis.

    Rekordinė vasara ir jos pasekmės

    Nurodoma, kad nuo gegužės pabaigos iki rugpjūčio vidurio kai kurias Europos dalis užklupo mažiausiai penkios atskiros karščio bangos, dėl kurių visą sezoną laikėsi neįprastai aukšta temperatūra.

    Didžiausias karščio pikas fiksuotas birželį: Vakarų Europoje vidutinė to mėnesio temperatūra pasiekė 20,7 laipsnio ir tapo aukščiausia per visą stebėjimų istoriją. Šis vidurkis apima ir naktines temperatūras, todėl atrodo mažesnis už vietomis registruotus karščio maksimumus.

    Karštis prisidėjo prie plačiai paplitusių sausrų ir padėjo įsiplieksti gaisrams, įskaitant didelius gaisrus Prancūzijoje. Tekste taip pat minimas vertinimas, kad Europoje dėl karščio galėjo būti bent 35 000 perteklinių mirčių, nors tikras skaičius, kaip teigiama, gali būti didesnis.

    Nauji palydovai – daugiau duomenų

    S. Cheli akcentuoja, kad nors tokie vaizdai daugeliui gali kelti slogias mintis apie žmogaus sukeltą klimato kaitą, ji juos vertina ir kaip vilties ženklą: orbitiniai aparatai leidžia itin detaliai stebėti plika akimi nematomus pokyčius.

    ESA tikisi, kad ekstremalių orų stebėsena toliau gerės, nes į orbitą keliami atnaujinti aparatai. Minima, kad rugsėjį į kosmosą iškeltas „Sentinel-3C“ – „Sentinel-3B“ įpėdinis – padės ateityje karščio bangas tirti dar tiksliau.

  • Prie Turkijos rado galbūt seniausią laivo nuolaužą: 4 700 metų paslaptis keičia istoriją

    Prie Turkijos rado galbūt seniausią laivo nuolaužą: 4 700 metų paslaptis keičia istoriją

    Prie Turkijos pietinės pakrantės, netoli Kekovos salos šalia Antalijos, povandeninių tyrimų metu aptiktos itin senos laivo nuolaužos, kurias mokslininkai sieja su ankstyvuoju bronzos amžiumi. Radinys glūdi maždaug 30 metrų gylyje, o preliminarus amžius siekia apie 4 400–4 700 metų, todėl tai gali būti vienas seniausių iki šiol identifikuotų tokio tipo laivų pasaulyje.

    Jei datavimas pasitvirtins, atradimas gali praplėsti žinias apie pirmąsias intensyvesnes jūrų prekybos sistemas Viduržemio jūroje. Ankstyvajame bronzos amžiuje regione ryškėjo tolimesni mainai, o kai kuriose teritorijose kūrėsi organizuotesnės uostų ir prekybos grandys.

    Kas rasta laivo vietoje

    Medinė konstrukcija per tūkstantmečius neišliko, tačiau jūros dugne aptiktas krovinys leidžia atkurti dalį istorijos. Archeologai praneša radę daugiau nei 30 keraminių transportinių indų, taip pat tris stambius akmeninius inkarus.

    Remiantis pirminiais vertinimais, laivas galėjo būti apie 10 metrų ilgio ir skirtas kroviniams gabenti. Indų forma ir gamybos ypatybės tapo svarbiausiu raktu nustatant laikotarpį, nes radiokarboninis datavimas be organinės medžiagos šiuo atveju yra ribotas.

    Datavimas ir galimos kilmės versijos

    Keramika apibūdinama kaip turinti dvi ąseles, iškilimą vidurinėje dalyje ir plokščią pagrindą. Tokie bruožai lyginami su radiniais Egipte ir Artimuosiuose Rytuose, o tai, tyrėjų teigimu, dera su ankstyvuoju bronzos amžiumi.

    Papildomos užuominos siejamos su molio ir gamybos analizėmis, kurios leidžia svarstyti, kad dalis indų galėjo būti pagaminta Jordano slėnio dirbtuvėse. Panašūs radiniai fiksuoti ir kitose Viduržemio regiono vietose, todėl tai stiprina hipotezę apie plačias to meto prekybines jungtis.

    „Šis radinys yra tarsi laiko kapsulė jūros dugne, leidžianti pažvelgti į laikotarpį, iš kurio turime labai mažai tiesioginių liudijimų apie tolimas keliones jūra“, – sakė tyrimams vadovaujantis profesorius Hakan Öniz.

    Ką galėjo gabenti ir kur plaukė

    Mokslininkai neatmeta, kad amforose buvo gabentas alyvuogių aliejus, vynas ar medžių sakai, nes kai kuriuose induose aptikta blizgi, tiršta nuosėda. Jos sudėtį ketinama nustatyti laboratoriniais metodais, tačiau pabrėžiama, kad indai galėjo būti naudoti pakartotinai.

    Pagal dabartines prielaidas laivas galėjo išplaukti iš rytinės Viduržemio jūros dalies, dabartinio Levanto regiono, ir judėti link Trojos šiaurės vakarų Turkijoje arba Kretos. Tiksli maršruto kryptis kol kas nėra patvirtinta, nes trūksta tiesioginių navigaciją liudijančių objektų.

    Tyrėjai taip pat mini neįprastą radinį su devyniais ženklais ir dviem skylėmis, kuris galėjo būti naudojamas pienui mušti ir sviestui ar sūriui gaminti. Vis dėlto pabrėžiama, kad šią versiją dar reikės pagrįsti papildomais tyrimais.

  • Prie Turkijos krantų rastas 2 100 metų senumo laivas: krovinys siejamas su Ciceronu

    Prie Turkijos krantų rastas 2 100 metų senumo laivas: krovinys siejamas su Ciceronu

    Prie Turkijos pietinės pakrantės, netoli Adrasano, archeologai tiria nuskendusio prekybinio laivo liekanas, kurių amžius siekia apie 2 100 metų. Po vandeniu aptikta tūkstančiai keramikos dirbinių, o jų gausa ir įvairovė leidžia šį radinį laikyti vienu ryškiausių pastarųjų metų Viduržemio jūros povandeninės archeologijos atradimų.

    Laivo nuolauža guli 42–55 metrų gylyje, todėl darbai vyksta sudėtingomis sąlygomis. Tyrėjai pasitelkia robotines sistemas ir specialią įrangą, leidžiančią dokumentuoti radinius, išlaikant saugumą ir mažinant poveikį pačiam objektui.

    Krovinys, stebinantis mastu

    Pirmojo intensyvaus tyrimų sezono metu į krantą buvo iškelta 6 511 sveikų keramikos gaminių, kurie perduoti Antalijos muziejui. Dar tūkstančiai šukių ir fragmentų atsidūrė konservavimo bei restauravimo laboratorijose, kur vertinama jų sudėtis, gamybos technologijos ir kilmė.

    Tarp radinių dominuoja lėkštės, dubenys, padėklai ir įvairios serviravimo formos, o tyrėjai mini net 122 skirtingus dydžius ir tipus. Tokia įvairovė rodo, kad krovinys buvo kruopščiai suformuotas kaip prekybai skirtas rinkinys, o ne atsitiktinis buities daiktų komplektas.

    Ryšys su Rhosus ir Ciceronu

    Turkijos kultūros ir turizmo institucijos nurodo, kad reikšminga dalis keramikos siejama su Rhosus centru, kuris siejamas su dabartiniu Arsuz Hatay provincijoje. Antikoje tai buvo svarbus gamybos ir prekybos taškas rytinėje Viduržemio jūros dalyje, iš kur prekės galėjo keliauti į Egėjo regioną ir toliau į Italiją.

    Ypatingą dėmesį kelia hipotezė, kad dalis krovinio gali būti susijusi su indais, kuriuos savo laiške draugui mini romėnų politikas Markas Tulijus Ciceronas. Tyrėjai pabrėžia, kad galutinis sutapatinimas dar nėra patvirtintas, tačiau pats radinys suteikia apčiuopiamų įrodymų apie prekybos ryšius, kuriuos anksčiau buvo galima atsekti daugiausia iš rašytinių šaltinių.

    Kaip krovinys išliko iki mūsų dienų

    Archeologų vertinimu, keraminiai dirbiniai buvo gabenti medinėse dėžėse, o tarpai tarp jų užpildyti moliu, kad transportuojant sumažėtų dūžių rizika. Paradoksalu, tačiau būtent toks pakavimo būdas galėjo tapti viena priežasčių, kodėl po katastrofos išliko tiek daug sveikų indų.

    Tarp radinių minimos ir monetos, siejamos su Antiochija ir datuojamos pirmuoju amžiumi prieš mūsų erą. Tokie duomenys, kartu su keramikos analize, leidžia atkurti galimus maršrutus ir manyti, kad laivas galėjo plaukti į vakarus, o nelaimę galėjo sukelti audra ir susidūrimas su sekluma.

    Tyrimai tęsiami, o kiti sezonai gali pateikti atsakymų ne tik apie krovinio kilmę, bet ir apie patį laivą, jo įgulą bei tuometinius prekybos tinklus. Povandeninė archeologija Viduržemio jūroje vis dažniau remiasi aukštos raiškos fotogrametrija ir nuotolinėmis technologijomis, todėl tikimasi dar tikslesnių rekonstrukcijų.